„Jaruzalė“ nėra savarankiškas vietovardis, o tik netaisyklinga Jeruzalės forma, atsirandanti dėl šnekamosios kalbos įtakos. Taisyklingas lietuviškas pavadinimas yra Jeruzalė, atitinkantis tarptautinius variantus: hebrajiškai Yerushalayim, arabiškai Al‑Quds, angliškai Jerusalem. Seniausia žinoma forma Urusalim greičiausiai reiškė „Šalimo miestas“ arba „taikos miestas“, todėl lietuviškas „Je-“ yra istoriškai pagrįstas, o „Ja-“ – tik fonetinė klaida.
Jeruzalė yra vienas seniausių nuolat gyvenamų miestų pasaulyje ir švenčiausia vieta trims didžiosioms monoteistinėms religijoms. Tačiau moderniais laikais miestas tapo ir vienu sudėtingiausių politinių taškų pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., Jungtinės Tautos priėmė Palestinos padalijimo planą, kuriuo buvo numatyta sukurti dvi valstybes – žydų ir arabų – o Jeruzalę paversti tarptautiniu miestu, administruojamu JT. Šis sprendimas turėjo užtikrinti, kad šventasis miestas būtų prieinamas visoms religijoms ir nebūtų priskirtas vienai valstybei.
Tačiau planas nebuvo įgyvendintas taip, kaip numatyta. 1948 m. prasidėjus karui tarp naujai paskelbtos Izraelio valstybės ir arabų valstybių, Jeruzalė buvo padalyta:
– Vakarų Jeruzalę kontroliavo Izraelis,
– Rytų Jeruzalę, įskaitant Senamiestį ir Šventyklos kalną, valdė Jordanija.
Šis padalijimas tęsėsi iki 1967 m., kai per Šešių dienų karą Izraelis perėmė Rytų Jeruzalės kontrolę. Nuo tada miestas tapo vienu iš pagrindinių regiono nesutarimų židinių. Izraelis Jeruzalę laiko savo sostine, o palestiniečiai Rytų Jeruzalę mato kaip būsimos Palestinos valstybės sostinę. Dėl šios priežasties Jeruzalės statusas iki šiol išlieka vienu jautriausių ir labiausiai diskutuojamų klausimų tarptautinėje politikoje.
Nepaisant politinių įtampų, Jeruzalė išlieka unikalus miestas, kuriame susipina tūkstantmečių istorija, religijos, kultūros ir tradicijos. Senamiestis padalytas į žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų kvartalus, o kiekvienas jų saugo savas šventoves, ritualus ir architektūrinius sluoksnius. Už Senamiesčio sienų driekiasi moderni Jeruzalė, kurioje dera senovė ir šiuolaikinis gyvenimas, o miesto simbolinė reikšmė išlieka tokia pat galinga kaip ir prieš tūkstančius metų.
Jeruzalė religijoje
Jeruzalė yra vienas švenčiausių miestų pasaulyje, turintis ypatingą reikšmę trims didžiosioms monoteistinėms religijoms – judaizmui, krikščionybei ir islamui. Nuo seniausių laikų miestas buvo suvokiamas kaip vieta, kur žemiškoji istorija susiliečia su dieviškuoju veikimu, o jo šventovės, kalvos ir gatvės tapo tikėjimo, maldos ir piligrimystės erdvėmis. Jeruzalė nėra tik geografinė vieta – tai simbolis, įkūnijantis Dievo artumą, sandorą, išganymą ir dvasinę viltį.
Jeruzalė judaizme
Judaizme Jeruzalė yra absoliutus dvasinis centras. Čia karalius Saliamonas pastatė Pirmąją Šventyklą – vietą, kurioje, pagal tradiciją, buvo laikoma Sandoros skrynia ir kur Dievo buvimas (Šechina) apsireiškė ypatingu būdu. Vėliau pastatyta Antroji Šventykla tapo žydų religinio gyvenimo šerdimi, o jos sunaikinimas 70 m. po Kr. iki šiol minimas kaip viena skaudžiausių tautos istorijos traumų. Jeruzalė žydų maldose minima kasdien, o posakis „kitais metais Jeruzalėje“ tapo tautos vilties ir sugrįžimo simboliu. Šventyklos kalnas (Har HaBayit) laikomas švenčiausia vieta žemėje, o Vakarų siena – paskutinis Šventyklos komplekso fragmentas – yra pagrindinė žydų maldos vieta.
Jeruzalė krikščionybėje
Krikščionybėje Jeruzalė yra Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo miestas. Čia vyko Paskutinė vakarienė, čia Jėzus buvo suimtas, teisiamas, nukryžiuotas ir palaidotas, o trečią dieną prisikėlė. Šventojo Kapo bazilika, pastatyta virš tradicinės Golgotos ir Kristaus kapo vietos, yra viena svarbiausių krikščionių šventovių pasaulyje. Jeruzalė taip pat siejama su ankstyvąja Bažnyčia – būtent čia apaštalai skelbė Evangeliją po Sekminių. Krikščioniškoje teologijoje miestas įgauna ir eschatologinę prasmę: Apreiškimo knygoje minima „Naujoji Jeruzalė“ simbolizuoja atnaujintą kūriniją ir Dievo karalystės pilnatvę.
Jeruzalė islame
Islame Jeruzalė vadinama Al‑Quds – „Šventasis“. Miestas yra trečia pagal šventumą vieta po Mekos ir Medinos. Pasak tradicijos, pranašas Muhammadas naktinės kelionės metu (al‑isrā’ wa‑l‑mi‘rādž) buvo atgabentas į Jeruzalę ir iš Šventyklos kalno pakilo į dangų. Šioje vietoje šiandien stovi du svarbūs islamo architektūros paminklai: Uolos kupolas ir Al‑Aksos mečetė. Nors Jeruzalė nėra musulmonų maldos kryptis, ji išlieka itin svarbi kaip pranašų miestas ir kaip vieta, kurioje Dievas kalbėjo su ankstesniais pranašais, ypač su Moze, Dovydu ir Saliamonu.
Per tūkstantmečius Jeruzalė tapo vienu didžiausių piligrimystės centrų pasaulyje. Žydai keliauja melstis prie Vakarų sienos, krikščionys – eiti Kryžiaus keliu ir aplankyti Šventojo Kapo baziliką, o musulmonai – melstis Al‑Aksos mečetėje. Miestas yra tarsi religinis žemėlapis, kuriame kiekviena gatvė, kiekviena šventovė ir kiekviena kalva turi savo istoriją ir teologinę prasmę. Jeruzalė išlieka vieta, kurioje tikėjimas tampa matomas, o istorija – gyva.
Citatos
- „Jei tave pamirščiau, Jeruzale, teišdžiūsta mano dešinė.“
Jeruzalė čia suvokiama ne kaip paprasta vieta ar miestas, o kaip asmens ir tautos tapatybės šerdis. Pamiršti Jeruzalę reiškia nutraukti ryšį su savo istorija, tikėjimu ir vidine laikysena. Rankos išdžiūvimas simbolizuoja ne fizinę bausmę, bet dvasinį paralyžių.
Šaltinis: Psalmynas, 137,5 - „Jeruzalė, pastatyta kaip miestas, tvirtai sujungtas.“
Miesto aprašymas perteikia ne architektūrą, o idėją apie vieningą bendruomenę. Jeruzalė vaizduojama kaip vieta, kur skirtingi žmonės ir gentys sudaro vieną kūną, kuriame kiekviena dalis turi vietą ir paskirtį.
Šaltinis: Psalmynas, 122,3 - „Ten kyla Viešpaties gentys, kad garbintų Viešpaties vardą.“
Kelionė į Jeruzalę suprantama kaip sąmoningas veiksmas, vedantis žmogų iš kasdienybės į šventą erdvę. Miestas tampa susitikimo vieta tarp dangaus ir žemės, kur bendruomenė patvirtina savo ryšį su Dievu.
Šaltinis: Psalmynas, 122,4 - „Aš išsirinkau Jeruzalę, kad ten būtų mano vardas.“
Pasirinkimas čia reiškia atsakomybę, o ne privilegiją. Dievo vardas Jeruzalėje reiškia, kad miestas tampa matuojamas aukštesniais moraliniais standartais nei kitos vietos.
Šaltinis: Antroji Kronikų knyga, 6,6 - „Iš Siono išeis Įstatymas ir Viešpaties žodis – iš Jeruzalės.“
Jeruzalė pristatoma kaip vieta, iš kurios sklinda tvarka ir mokymas. Įstatymas čia suprantamas kaip gyvenimo kryptis, formuojanti ne tik tikėjimą, bet ir socialinius santykius.
Šaltinis: Izaijo knyga, 2,3 - „Jeruzalė buvo pilna teisingumo, bet dabar joje kraujas.“
Tai skaudi kritika miestui, kuris prarado savo paskirtį. Jeruzalė parodoma kaip vieta, kur šventumas be teisingumo virsta tuščia forma.
Šaltinis: Izaijo knyga, 1,21 - „Kaip tu likai viena, mieste, pilname žmonių.“
Miestas personifikuojamas kaip apleista figūra, patyrusi ne tik fizinį sunaikinimą, bet ir dvasinį ištuštėjimą. Vienatvė čia reiškia prasmės praradimą.
Šaltinis: Raudų knyga, 1,1 - „Viešpats atmetė savo aukurą ir apleido savo šventyklą.“
Tekstas pabrėžia, kad šventos vietos savaime negarantuoja Dievo buvimo. Moralinis nuopuolis gali atskirti net ir švenčiausią miestą nuo dieviško palankumo.
Šaltinis: Raudų knyga, 2,7 - „Ieškokite Jeruzalės ramybės.“
Ramybė čia reiškia daugiau nei karo nebuvimą. Tai harmonija tarp žmonių, valdžios ir tikėjimo, nuo kurios priklauso visos bendruomenės gerovė.
Šaltinis: Psalmynas, 122,6 - „Jeruzalė bus vadinama Tiesos miestu.“
Tai ateities vizija, kur miestas vėl tampa moraliniu orientyru. Tiesa suprantama kaip sąžiningas gyvenimas, o ne vien religinės formos.
Šaltinis: Zacharijo knyga, 8,3 - „Jeruzalė bus mindžiojama tautų, kol sueis tautų laikai.“
Miestas vaizduojamas kaip istorinių jėgų sankirta. Jeruzalės likimas siejamas su platesniais pasaulio procesais, o ne vien vietiniais konfliktais.
Šaltinis: Evangelija pagal Luką, 21,24 - „Jeruzale, Jeruzale, tu, kuri žudai pranašus.“
Tai emocinis kaltinimas miestui, kuris atmeta perspėjimus ir kartoja tas pačias klaidas. Jeruzalė tampa žmogaus užsispyrimo simboliu.
Šaltinis: Evangelija pagal Matą, 23,37 - „Jie nepaliks tavyje akmens ant akmens.“
Pranašystė apie visišką sukrėtimą, kai sugriaunama ne tik architektūra, bet ir iliuzija, kad šventumas apsaugo nuo atsakomybės.
Šaltinis: Evangelija pagal Luką, 19,44 - „Aš pamilau Siono vartus labiau nei visas Jokūbo buveines.“
Čia išreiškiamas ypatingas ryšys su Jeruzale, bet ne kitų vietų paniekinimas. Miestas suvokiamas kaip susitikimo taškas tarp Dievo ir žmogaus.
Šaltinis: Psalmynas, 87,2 - „Naujoji Jeruzalė nužengė iš dangaus.“
Jeruzalė peržengia geografiją ir tampa dvasine būsena. Tai idealios tvarkos ir atnaujinto pasaulio simbolis.
Šaltinis: Apreiškimo Jonui knyga, 21,2 - „Jeigu tave užmirščiau, Jeruzale, tenuvysta mano dešinė.“
Psalmynas (Tehilim) 137,5
Šaltinis: Hebrajiškoji Biblija, Psalmės - „Tegul prilimpa mano liežuvis prie gomurio, jei tavęs neatsiminsiu, jei Jeruzalės neiškelčiau virš savo didžiausio džiaugsmo.“
Psalmynas (Tehilim) 137,6
Šaltinis: Hebrajiškoji Biblija, Psalmės - „Viešpats pasirinko Sioną, jis panoro jį sau kaip buveinę.“
Psalmynas (Tehilim) 132,13
Šaltinis: Hebrajiškoji Biblija - „Iš Siono išeis Įstatymas, ir Viešpaties žodis – iš Jeruzalės.“
Izaijo knyga 2,3
Šaltinis: Pranašų knygos, Senasis Testamentas - „Jeruzalė bus vadinama Tiesos miestu, ir Viešpaties galybių kalnas – Šventumo kalnu.“
Zacharijo knyga 8,3
Šaltinis: Pranašų knygos, Senasis Testamentas - „Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir užmėtai akmenimis siųstuosius pas tave.“
Evangelija pagal Matą 23,37
Šaltinis: Naujasis Testamentas - „Ateis dienos, kai tavo priešai supils pylimą aplink tave ir apsups iš visų pusių.“
Evangelija pagal Luką 19,43
Šaltinis: Naujasis Testamentas - „Šlovė Tam, kuris naktį perkėlė Savo tarną iš Šventosios Mečetės į Tolimąją Mečetę.“
Koranas 17:1 (al-Isrāʾ)
Šaltinis: Koranas
Pastaba: „Tolimoji Mečetė“ (al-Masjid al-Aqṣā) islame tradiciškai siejama su Jeruzale. - „Mes palaiminome aplink ją esančią žemę.“
Koranas 17:1
Šaltinis: Koranas
Pastaba: kalbama apie Jeruzalės apylinkes kaip palaimintą teritoriją. - „Pranašas meldėsi veidu į Bayt al-Maqdis.“
Hadis, Sahih al-Bukhari
Šaltinis: Hadisų rinkiniai
Pastaba: Bayt al-Maqdis – islamiškas Jeruzalės pavadinimas. - „Jeruzalė yra žemė, kurioje susirinks žmonės Paskutinę dieną.“
Hadis, Musnad Ahmad
Šaltinis: Hadisų literatūra - „Malda al-Aqṣā mečetėje turi ypatingą vertę.“
Hadis, Sunan Ibn Mājah
Šaltinis: Hadisų rinkiniai