Sionas (hebr. צִיּוֹן, Tzijon, angl. Zion) – tai simbolis, giliai įaugęs į judaizmo, krikščionybės bei islamo tradicijas. Ši kalva, vadinama Siono kalnu, iš tiesų yra nedidelė kalvelė pietvakarinėje Jeruzalės dalyje, Izraelyje. Ji stovi už senamiesčio sienų, netoli nuo Dabartinės Jeruzalės senojo miesto pietvakarių krašto, ir siekia apie 765 metrus virš jūros lygio. Nors aukščiu nepasižymi – aukštesnės kalvos aplinkui, kaip Alyvų kalnas ar Scopus, – Sionas visada buvo strategiškai svarbus dėl savo padėties: jis dominuoja virš Kedrono slėnio rytuose ir Hinnomo slėnio pietuose, o vakaruose leidžiasi link Tyropoeono slėnio, kuris kažkada skyrė jį nuo šiaurinės miesto dalies.
Ši vieta nėra atskira nuo Jeruzalės – ji integraliai susijusi su miesto istorija, religinėmis šventovėmis ir kultūriniais sluoksniais. Dabar Sionas priskiriamas prie Jeruzalės pietvakarių kvartalų, kur gyvena tiek žydai, tiek arabai, o dalis teritorijos – po Izraelio kontrole nuo 1967 metų Šešių dienų karo. Jei keliautumėte ten, pasiektumėte per Siono vartus – vieną iš aštuonių senamiesčio vartų, vedančių tiesiai į kalvą. Aplink – mišrus kraštovaizdis: senos akmeninės sienos, bažnyčios, kapinės ir modernūs pastatai, primenantys, kad Sionas – gyvas miesto dalis, o ne tik istorinis reliktas.
Siono istorijos pradžia: nuo bronzos amžiaus iki biblinės karalystės
Siono kalvos istorija siekia bent bronzos amžių, maždaug 3000–1200 m. pr. Kr. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad čia jau tada buvo gyvenvietė – galbūt jebusitų miestas, minimas Biblijoje. Jebusitai, kanaanitų gentis, valdė Jeruzalę, o Sionas buvo jų tvirtovė, vadinama Jebusu. Tai buvo natūrali gynybinė pozicija: stačios šlaitai, šaltiniai apačioje (kaip Gihono šaltinis) ir sienos, apsaugančios nuo įsibrovėlių.
Biblinėje istorijoje Sionas pirmą kartą minimas kaip Dovydo miestas. Apie 1000 m. pr. Kr. karalius Dovydas, nugalėjęs jebusitus, perkėlė savo sostinę iš Hebrono į Jeruzalę ir pavadino kalvą „Dovydo miestu” (2 Samuelio knyga, 5:7). Čia jis pastatė savo rūmus ir perkėlė Sandoros skrynią – šventą žydų relikviją, simbolizuojančią Dievo buvimą tarp žmonių. Sionas tapo ne tik politiniu centru, bet ir religiniu simboliu: Psalmėse jis vadinamas „Dievo kalnu” (Ps 48:2), vieta, kur Dievas gyvena tarp savo tautos.
Dovydo sūnus Saliamonas tęsė tėvo darbus. Apie 950 m. pr. Kr. jis pastatė Pirmąją šventyklą ant gretimos Morijos kalvos (dabar Šventyklos kalnas), bet Sionas liko karališkąja rezidencija. Šventykla tapo žydų garbinimo centru, o Sionas – jos simboliniu pagrindu. Šis laikotarpis – aukso amžius: Jeruzalė klestėjo kaip Jungtinės Izraelio karalystės sostinė, o Sionas įgijo amžiną šventumo aurą.
Po Saliamono mirties karalystė suskilo į šiaurinę Izraelį ir pietinę Judėją. Sionas liko Judėjos sostine, bet patyrė daug invazijų. 701 m. pr. Kr. asirų karalius Sanheribas apgulė Jeruzalę, bet, anot Biblijos (2 Karalių knyga, 19), Dievas siuntė angelą, kuris sunaikino asirų kariuomenę – Sionas išgelbėtas stebuklingu būdu. Tačiau 586 m. pr. Kr. babiloniečių karalius Nebukadnezaras II užėmė miestą, sugriovė šventyklą ir ištrėmė žydus į Babiloną. Sionas virto griuvėsiais, o tremtis truko 70 metų – tai vienas skaudžiausių žydų istorijos epizodų, minimas Rauduose.
Persų, graikų ir romėnų laikotarpis: atstatymai ir nauji konfliktai
539 m. pr. Kr. persų karalius Kyras Didysis nugalėjo Babiloną ir leido žydams grįžti. Zorobabelis, Judėjos valdytojas, atstatė šventyklą (Antroji šventykla, baigta 516 m. pr. Kr.), o Sionas vėl tapo religiniu centru. Žydai grįžo prie savo tradicijų, o Sionas Psalmėse ir pranašų knygose tapo Mesijo laukimo simboliu – vieta, iš kurios ateis išgelbėjimas (Izaijo knyga, 2:3).
336 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis užkariavo Persiją, ir Jeruzalė pateko po graikų valdžia. Po jo mirties Seleukidų dinastija bandė helenizuoti žydus. 167 m. pr. Kr. Antiochijas IV Epifanas užgrobė šventyklą, pastatė ten Dzeuso altorių ir aukojo kiaules – „šlykštus nusiaubimas” (Danielio knyga, 9:27). Tai sukėlė Makabėjų sukilimą: Judas Makabėjus 164 m. pr. Kr. atsiėmė šventyklą, ją išvalė ir įsteigė Chanukos šventę, mininčią Siono atgavimą.
63 m. pr. Kr. romėnų generolas Pompėjus užėmė Jeruzalę, bet leido žydams praktikuoti religiją. Herodas Didysis, romėnų statytinis karalius, 20 m. pr. Kr. pradėjo Antrosios šventyklos rekonstrukciją, paversdamas ją didingu kompleksu. Sionas liko karališkąja kalva, bet šventykla ant Morijos tapo pagrindiniu centru. Herodo laikais Sionas matė Jėzaus gimimą (apie 4 m. pr. Kr.), o Biblijoje Sionas dažnai tapatinamas su Jeruzale kaip Dievo miestu.
Krikščionybės era: nuo Paskutinės vakarienės iki kryžiaus žygių
Krikščioniškoje tradicijoje Sionas siejamas su keliais svarbiais įvykiais. Pirmiausia – Paskutinė vakarienė: Jėzus su mokiniais valgė Velykų vakarienę „Siono kambaryje” (Marko 14:15), tradiciškai laikomame ant Siono kalvos. Ten pat, anot Apaštalų darbų (1:13), mokiniai laukė Šventosios Dvasios nusileidimo per Sekmines – Bažnyčios gimimas.
Po Jėzaus nukryžiavimo (30 m.) ir Jeruzalės sugriovimo (70 m. Tito), Sionas liko žydų maldos vieta, bet krikščionys ten statė bažnyčias. IV amžiuje imperatorienė Elena (Konstantino motina) pastatė „Šventos Siono” bažnyčią, mininčią Paskutinę vakarienę ir Sekmines. Ji tapo krikščionių piligrimystės centru.
VII amžiuje arabai užkariavo Jeruzalę, bet Sionas liko krikščioniškas. Kryžiaus žygiai (XI–XIII a.) siekė atgauti Šventąją Žemę, ir Sionas dažnai minimas kaip simbolis. Kryžiuočiai 1099 m. paėmė Jeruzalę, o Sionas tapo jų valdų dalimi. Ten stovėjo karališkieji rūmai, o bažnyčia – svarbiausia vieta.
Viduramžiai ir Osmanų era: krikščionių, žydų ir musulmonų sambūvis
XII amžiuje, kryžiuočių laikais, Sionas klestėjo kaip karališkasis kvartalas. Bažnyčia perstatyta gotikiniu stiliumi, o kalva apjuosta sienomis. Bet 1187 m. Saladinui paėmus Jeruzalę, Sionas vėl pasikeitė: musulmonai nugriovė dalį bažnyčios, bet leido krikščionims lankytis.
XIII amžiuje pranciškonai įsikūrė Sione, globodami Šventos Siono bažnyčią. Osmanai, užkariavę Jeruzalę 1517 m., išvarė pranciškonus 1551 m., pavertę bažnyčią mečete. Sionas tapo musulmonų kvartalu, bet žydai ten gyveno, ypač prie Dovydo kapo – šventos vietos judaizme, tradiciškai laikomos Dovydo laidojimo vieta (nors archeologai abejoja).
Naujieji laikai: sionizmas ir modernus Sionas
XIX amžiuje Sionas tapo sionizmo simboliu – judėjimo, siekiančio sugrąžinti žydus į tėvynę. Theodoras Herzlis 1897 m. sionizmą pavadino pagal Sioną, kaip vietą, kur žydai svajojo grįžti (Siono kalnas Biblijos psalmėse – grįžimo pažadas).
1948 m. Izraelio nepriklausomybė: Jeruzalė padalyta, Sionas atiteko Jordanijai. 1967 m. Šešių dienų karo metu Izraelis paėmė rytinę Jeruzalę, įskaitant Sioną. Dabar Sionas – turistinis ir religinis centras.
Svarbiausi objektai ir vietos Sione
Siono kalva pilna istorinių ir religinių vietų. Štai pagrindinės:
- Siono vartai (Zion Gate): Vienas iš aštuonių Jeruzalės senamiesčio vartų, pastatytas 1540 m. Suleimano Didžiojo. Vedžia tiesiai į Sioną, papuoštas osmanų ornamentais. Karo metu apgadintas, bet restauruotas – matyti kulkų žymės.
- Dovydo kapas (King David’s Tomb): Šventa žydų vieta, tradiciškai laikoma Dovydo kapu (nors mokslininkai abejoja, gal vėlyvesnė). Viduramžių pastatas su sarkofagu, lankomas žydų piligrimų. Viršuje – Paskutinės vakarienės kambarys.
- Paskutinės vakarienės kambarys (Cenacle): Virš Dovydo kapo, gotikinis salė, laikoma vieta, kur Jėzus valgė Paskutinę vakarienę ir kur nusileido Šventoji Dvasia. Krikščionių piligrimystės centras, nors autentiškumas ginčijamas – dabartinis pastatas XIV a.
- Šv. Petro in Gallicantu bažnyčia: Pastatyta ant vietos, kur, anot tradicijos, Petras gailėjosi išsižadėjęs Jėzaus (giedant gaidžiui). Apačioje – olos, gal buvusios Kajafos namų kalėjimu, kur Jėzus laikytas.
- Dormitiono abatija (Dormition Abbey): Benediktinų vienuolynas, pastatytas 1906 m. vokiečių. Minima Mergelės Marijos užmigimą (dormition) – tradicija, kad ji mirė Sione. Bažnyčia su mozaikomis ir kripta, kur Marijos statula.
- Šindlero kapas: Oskar Schindler, išgelbėjęs žydus Holokausto metu, palaidotas Siono kapinėse. Jo kapas – piligrimystės vieta, lankomas akmenėliais (žydų tradicija).
- Protestantų kapinės: Sione yra senos protestantų kapinės, kur palaidoti misionieriai ir archeologai, kaip Charles Warren, XIX a. Jeruzalės tyrinėtojas.
Be to, Sionas apsuptas sienų dalies – Jeruzalės sienų, pastatytų Suleimano, dalis eina per kalvą. Nėra didelių sienų kaip senamiestyje, bet gynybinių struktūrų likučių iš Dovydo laikų (kasinėjimai rodo senas sienas).
Svarbiausi įvykiai Siono istorijoje
Siono kalva – įvykių liudininkė per tūkstančius metų. Štai keletas lemtingiausių:
- Dovydo užkariavimas (apie 1000 m. pr. Kr.): Dovydas paėmė jebusitų tvirtovę, padarydamas Sioną savo sostine. Tai žydų karalystės pradžia, Siono kaip „Dievo miesto” simbolis.
- Pirmosios šventyklos statyba (apie 950 m. pr. Kr.): Saliamonas pastatė šventyklą netoliese, bet Sionas – karališkoji dalis. Šventykla tapo žydų tikėjimo centru, o Sionas – jos apsauga.
- Babilono tremtis (586 m. pr. Kr.): Nebukadnezaras sugriovė Jeruzalę, šventyklą ir Sioną. Žydai tremtyje 70 metų – sionizmas prasidėjo kaip grįžimo troškimas.
- Makabėjų sukilimas (167–160 m. pr. Kr.): Žydai sukilo prieš graikų helenizmą, atsiėmė šventyklą. Chanuka – Siono laisvės simbolis.
- Jėzaus įvykiai (I a.): Paskutinė vakarienė, Sekminės – Sionas tapo krikščionybės lopšiu.
- Romos sugriovimas (70 m.): Titas sugriovė Antrąją šventyklą, Sionas nuniokotas. Žydai išsklaidyti, Sionas – liūdesio simbolis (Raudų siena – likučiai netoliese).
- Kryžiaus žygiai (1099–1187 m.): Kryžiuočiai paėmė Jeruzalę, Sionas – jų kvartalas. Saladinui atkovojus, kalva vėl pasikeitė.
- 1948–1967 m. konfliktai: Sionas Jordanijos pusėje, po Šešių dienų karo – Izraelio. Tai sustiprino sionizmo simboliką.
Dabar Sionas – taikos ir konflikto vieta: piligrimai, turistai, archeologai. Kasinėjimai atskleidžia sluoksnius nuo bronzos amžiaus iki osmanų. Jei lankysitės, pajusite istorijos svorį: nuo Biblijos puslapių iki dabartinių ginčų dėl Jeruzalės statuso. Sionas primena, kad vietos gali būti ne tik geografinės, bet ir dvasinės, kur susitinka praeitis su ateitimi.