1563 metai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir religijos istorijoje yra paženklinti įvykiu, kurį drąsiai galima vadinti intelektualiniu sprogimu. Tų metų rugsėjo 4 dieną Brastos spaustuvėje pasirodė Brastos Biblija (Biblia Brzeska) – pirmoji pilna krikščionių Šventojo Rašto vertimo į lenkų kalbą laida. Tai nebuvo tik religinis aktas; tai buvo didžiausias, brangiausias ir ambicingiausias XVI a. poligrafijos bei mokslo paminklas visoje Vidurio ir Rytų Europoje, kurio atsiradimą asmeniškai finansavo ir kuravo Mikalojus Radvila Juodasis.
Norint suprasti šio projekto mastą, būtina įsivaizduoti to meto atmosferą. Reformacija Lietuvoje išgyveno savo aukščiausią pakilimą. Bajorija, miestiečiai, net dalis dvasininkų buvo įsitraukę į teologines diskusijas, o pagrindinis reformatų principas Sola Scriptura (Tik Raštas) reikalavo, kad kiekvienas tikintysis turėtų tiesioginę prieigą prie Dievo žodžio. Lietuvių kalba dar tik žengė pirmuosius žingsnius į raštiją, o LDK politinė ir intelektualinė kalba buvo lenkų. Todėl Radvila Juodasis nusprendė: Lietuvai reikia Biblijos, kuri būtų ne tik teologiškai tiksli, bet ir kalbiškai tobula, estetiškai nepriekaištinga ir intelektualiai nepralenkiama.
Brastos Biblijos kūrimo procesas priminė šiuolaikinio akademinio instituto darbą. Radvila Juodasis į Brastą (dabartinį Brestą) sukvietė geriausius to meto Europos filologus, hebraistus, graikų kalbos žinovus ir teologus. Tai buvo tarptautinė komanda, kurioje dirbo mokslininkai iš Lenkijos, Lietuvos, Čekijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Skirtingai nei daugelis kitų vertimų, kurie rėmėsi lotyniška Vulgata, Brastos grupė dirbo tiesiogiai su originaliais hebrajų ir graikų tekstais. Tai buvo neįtikėtinas intelektualinis pasiekimas – šešerius metus mokslininkai ginčijosi dėl kiekvieno žodžio, ieškojo tikslių atitikmenų, kūrė naujas lenkų kalbos formas, praturtino jos sintaksę ir žodyną. Šis vertimas tapo vienu iš pamatinių lenkų literatūrinės kalbos kūrimo akmenų.
Spaustuvė, kurioje gimė Brastos Biblija, buvo moderniausia visoje LDK. Ji turėjo naujausius presus, šriftų rinkinius, medžio raižinių dirbtuves ir profesionalius korektorius. Knyga buvo milžiniško formato, puošni, su šimtais meistriškų iliustracijų, inicialų ir vinječių. Tai buvo ne tik Biblija – tai buvo meno kūrinys. Manoma, kad projektas kainavo apie 10 000 auksinių dukatų – suma, už kurią buvo galima išlaikyti visą kariuomenę. Tačiau Radvilai Juodajam tai nebuvo prabanga. Tai buvo politinė deklaracija: Lietuva turi savo spaustuvę, savo mokslininkus, savo Bibliją ir savo intelektualinį stuburą.
Brastos Biblija buvo ne tik religinis tekstas, bet ir kultūrinės savivertės manifestas. Ji parodė, kad LDK gali konkuruoti su Roma, Krokuva, Bazeliu ar Ženeva. Ji tapo Reformacijos simboliu, švietimo ir laisvo mąstymo įrankiu, knyga, kurią bajorai laikė ne tik ant stalo, bet ir širdyje.
Tačiau šios knygos istorija yra ne tik šlovės, bet ir tragedijos pasakojimas. Po Radvilos Juodojo mirties 1565 m. prasidėjusi Kontrreformacija smogė negailestingai. Jėzuitai, pasitelkę politinę įtaką ir intelektualinį meistriškumą, pradėjo sistemingą reformatų įtakos mažinimą. Ir būtent tada įvyko vienas dramatiškiausių epizodų visoje Lietuvos kultūros istorijoje.
Radvilos Juodojo sūnūs, ypač Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, sugrįžę į katalikybę, nusprendė viešai atsiriboti nuo tėvo tikėjimo. Norėdami parodyti savo lojalumą Katalikų Bažnyčiai, jie supirko likusius Brastos Biblijos egzempliorius ir Vilniuje, prie Šv. Jonų bažnyčios, surengė viešą jų deginimą. Tai buvo simbolinis tėvo palikimo sunaikinimas – ugnis rijo tūkstančius puslapių, į kuriuos Radvila Juodasis sudėjo savo širdį, protą ir turtus.
Šis laužas buvo viena didžiausių kultūrinių netekčių mūsų istorijoje. Iš 500–1000 egzempliorių šiandien pasaulyje išliko vos kelios dešimtys. Kiekviena išlikusi Brastos Biblija dabar yra neįkainojama brangenybė, saugoma muziejuose ir bibliotekose kaip civilizacinio lygio artefaktas.
Ir vis dėlto, nors knygos buvo deginamos, idėjos, kurias jos nešė, išliko. Brastos Biblija tapo pamatu vėlesniems vertimams, ji formavo literatūrinę kalbą, skatino švietimą ir įtvirtino supratimą, kad religinė tiesa turi būti prieinama žmogui jam suprantama kalba. Ji tapo simboliu to, kad intelektualinė laisvė gali būti laikinai užgniaužta, bet niekada visiškai sunaikinta.