XI amžiaus viduryje krikščioniškasis pasaulis atsidūrė ties gilaus teologinio ir politinio lūžio slenksčiu. Nors istorinėje atmintyje 1054-ieji dažniausiai siejami su ekskomunikos bulėmis, tikroji intelektualinė kova vyko rašalu ant pergamento. Vienas svarbiausių šio laikotarpio dokumentų yra kardinolo Humberto iš Silva Kandidos (Humbertus Silvae-Candidae) poleminis veikalas „Adversus Graecorum calumnias“ (liet. Prieš graikų kaltinimus), parašytas dar prieš oficialų Didįjį skilimą (Magnum Schisma), bet jau atspindintis visą įtampą, kuri netrukus sprogo 1054 m. Jis dėl savo turinio vėlesnėje literatūroje neretai žymimas temine antrašte „De azymis“.
Šis tekstas, įtrauktas į Jacques-Paul Migne rinkinį Patrologia Latina 143 tome, nėra vienpusis lotynų puolimas. Tai sudėtingas poleminis dialogas, kuriame Humbertas ne tik dėsto Vakarų Bažnyčios poziciją, bet ir nuosekliai cituoja graikų oponentų argumentus, siekdamas juos metodiškai paneigti.
Polemikos pradžia: graikų iššūkis lotynams
Traktatas prasideda nuo Konstantinopolio patriarcho Mykolo Cerularijaus (Michael Cerularius) ir Achridos arkivyskupo Leono laiško citavimo. Humbertas, veikdamas kaip popiežiaus Leono IX sekretorius ir legatas, išvertė šį graikišką tekstą į lotynų kalbą, kad Romos kurija galėtų oficialiai reaguoti į metamus kaltinimus.
Graikai ginčą pradėjo nuo pačios duonos prigimties. Cerularijus ir Leonas Achridietis aiškino, kad žodis artos graikų kalboje reiškia rūgusią, pakilusią duoną – tokią, kuri „gyva“, nes joje veikia raugas. Todėl, jų manymu, tik tokia duona tinka Eucharistijai. Lotinų naudojamos azymos, t. y. neraugintos plokščios duonos, graikams atrodė negyvos ir netinkamos: jie jas lygino su „akmeniu be sielos“ ar „išdžiūvusiu purvu“. Graikų akimis, azymos buvo senos žydiškos praktikos likutis, o ne Naujosios Sandoros ženklas.
Humberto atsakas: Kristus kaip Įstatymo išpildytojas
Humbertas savo atsakyme bandė parodyti, kad lotynų praktika turi tvirtą biblinį pagrindą. Jis priminė, kad Paskutinė vakarienė vyko per Neraugintos duonos šventę, kai pagal Mozės Įstatymą jokio raugo namuose apskritai negalėjo būti. Todėl, jo teigimu, būtų nelogiška sakyti, kad Kristus naudojo raugintą duoną — tai reikštų, kad Jis pats būtų sulaužęs Įstatymą, o tokia mintis krikščionims nepriimtina.
Humbertas taip pat atmetė graikų teiginį, kad nerauginta duona yra „negyva“ ar „bevertė“. Jis atsakė paprastai: jei viskas, kas neturi raugo, būtų laikoma purvu, tuomet ir angelai turėtų būti vadinami purvu, nes jie neturi jokio „raugo“. Lotynų požiūriu, nerauginta duona — tik miltai ir vanduo — kaip tik simbolizuoja Kristaus tyrumą ir tiesą, o raugas Biblijoje dažnai vaizduojamas kaip senas blogis ar sugedimas
Simbolizmas: miltai, vanduo ir dieviškoji ugnis
Viena iš ryškiausių traktato vietų yra neraugintos duonos sudėties teologinė interpretacija. Humbertas aiškino, kad Eucharistijos duona ruošiama iš kviečių grūdo, simbolizuojančio Kristaus kūną, ir tyro vandens, simbolizuojančio Jo protingą sielą. Kepimo procesas – ugnis – tampa dieviškosios prigimties (Dievo Žodžio) simboliu, kuris sujungia žmogystę į vieną tobulą substanciją. Tokiu būdu azymos tampa ne „negyvu akmeniu“, o dvasiniu ženklu, per kurį tikintieji susivienija su Kristumi.
Graikų laiške pasirodo ir itin aštri kritika, kurioje teigiama, kad nerauginta duona, „neturinti nei druskos, nei raugo, yra sausas purvas“. Humbertas šį kaltinimą panaudojo kaip atspirties tašką savo atsakymui. Jis argumentavo, kad toks mąstymas yra nelogiškas: jei viskas, kas neturi raugo, būtų laikoma „purvu“, tuomet ir angelai turėtų būti vadinami purvu, nes jie neturi jokio „raugo“ ar „gyvybinės fermentacijos“. Tokiu palyginimu Humbertas parodė, kad graikų retorika remiasi ne teologine logika, o emociniu menkinimu, ir kad nerauginta duona negali būti nuvertinama vien dėl to, kad joje nėra raugo.
Nors traktatas pasižymi aštria polemine retorika, jo teologinis svoris XI a. buvo reikšmingas. Adversus Graecorum calumnias tapo vienu iš pagrindinių Vakarų Bažnyčios tekstų, ginančių lotynų liturginę tradiciją ir formuojančių argumentus, kurie vėliau įsitvirtino abiejų pusių polemikoje. Ginčas dėl duonos rūšies atskleidė, kad net ir iš pirmo žvilgsnio paprastas liturginis elementas viduramžių teologijoje galėjo tapti fundamentaliu tapatybės ir doktrinos klausimu, prisidėjusiu prie gilesnio Rytų ir Vakarų atsiskyrimo.
Kitos ginčo temos: pasninkas, celibatas ir liturginiai skirtumai
Be duonos klausimo, Humbertas nagrinėjo ir kitus graikų priekaištus lotynams. Vienas jų buvo šeštadienio pasninkas: graikai kaltino lotinus, kad šie pasninkauja netinkamą savaitės dieną. Humbertas atsakė, kad pasninko praktikos visada skyrėsi tarp krikščioniškų regionų ir kad Bažnyčia turi teisę nustatyti disciplininius papročius pagal vietos tradiciją. Jis pabrėžė, kad tokie skirtumai nėra dogmatiniai ir negali būti laikomi tikėjimo klaida.
Kita jautri tema buvo kunigų celibatas. Graikai kaltino lotinus, kad šie „draudžia santuoką“, o Humbertas aiškino, kad celibatas nėra draudimas, bet savanoriškas pasišventimas, kurį Vakarų Bažnyčia laiko tinkamu kunigystės tarnystei. Jis priminė, kad ir Rytuose egzistuoja vienuolinė tradicija, todėl graikų priekaištai esą yra nenuoseklūs.
Ginčas dėl liturginių papročių ir popiežiaus autoriteto
Humbertas taip pat reagavo į graikų kritiką dėl įvairių liturginių skirtumų: nuo to, kaip lotinai daro kryžiaus ženklą, iki to, kaip jie švenčia Eucharistiją. Jo argumentas buvo paprastas: skirtingi papročiai nėra klaida, jei jie neprieštarauja tikėjimo esmei. Jis kaltino graikus tuo, kad šie savo vietines tradicijas bando paversti visuotine norma.
Galiausiai Humbertas palietė ir popiežiaus autoriteto klausimą. Graikai nepripažino Romos vyskupo viršenybės, o Humbertas atsakė, kad ši viršenybė kyla iš apaštalo Petro tarnystės ir ankstyvosios Bažnyčios tradicijos. Nors ši tema traktate nėra išplėtota taip plačiai kaip duonos ginčas, ji aiškiai parodo, kad konfliktas jau buvo ne tik liturginis, bet ir ekleziologinis — susijęs su pačios Bažnyčios struktūra ir valdžia.
Prieš graikų kaltinimus
PRIEŠ GRAIKŲ ŠMEIŽTUS
HUMBERTAS IŠ SILVA CANDIDA
HUMBERTUS SILVAE CANDIDAE ADVERSUS GRAECORUM CALUMNIAS (Galland, Bibliotheca Veterum Patrum, XIV, p. 192)
Konstantinopolio vyskupo Mykolo ir Achridos Leono, atkakliai skleidžiančių maringus įvairių erezijų garus prieš šventąją Romos Bažnyčią ir apaštališkąjį sostą, o tiksliau – prieš visą Lotynų ir Vakarų Bažnyčią, šmeižtas. Šis šmeižtas, parašytas graikų kalba ir adresuotas vyskupui Jonui iš Trani kaip visų lotynų įžeidimas, buvo perduotas broliui Humbertui, šventosios Silva Candida bažnyčios vyskupui, jo pastangomis išverstas į lotynų kalbą ir įteiktas viešpačiui Leonui IX. Čia jis įtrauktas daugelio atsargumui ir žiniai, o ne dėl kokios nors naudos, ir tiksliai išsaugotas visiems norintiems žinoti.
Mykolas, Naujosios Romos visuotinis patriarchas, ir Leonas, bulgarų metropolijos Achridos arkivyskupas, mylimam broliui vyskupui Jonui iš Trani.
I. Didelė Dievo meilė ir malonus bendrystės jausmas paskatino mus parašyti tavo šventenybei, o per tave – visiems frankų vyriausiesiems kunigams, kunigams, vienuoliams ir tautoms, taip pat pačiam garbingiausiam popiežiui, ir priminti apie neraugintą duoną bei šeštadienius (sabatus), kuriuos jūs netinkamai saugote mistine prasme ir taip bendraujate su žydais. Juk saugoti neraugintą duoną ir sabatus jiems įsakė Mozė; tuo tarpu mūsų Pascha yra Kristus. Jis, kad nebūtų palaikytas priešininku pagal Įstatymą, buvo apipjaustytas ir iš pradžių šventė įstatyminę Paschą. Tačiau jai praėjus, jis įsteigė mūsų naująją. Ir tai akivaizdu Evangelijoje pagal Matą; kalbėdamas apie mistinę vakarienę, evangelistas sako: „Pirmąją neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: ‘Kur nori, kad paruoštume tau valgyti Paschą?’ Jis atsakė: ‘Eikite į miestą pas tą ir tą ir sakykite jam: Mano laikas arti, pas tave valgysiu Paschą su savo mokiniais’.“ Ir šiek tiek vėliau: „Vakarui atėjus, jis sėdo už stalo su dvylika mokinių. Jiems bevalgant, tarė: ‘Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos’.“ Ir dar po kiek laiko, Judui paklausus: „Ar tik ne aš, rabi?“, jis atsakė: „Tu tai sakai.“ Iki čia, o Dievo žmonės, viskas priklauso įstatyminei Paschai. Tada evangelistas pridėjo tai, kas yra mistiška ir mūsų: „Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Ir paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: Gerkite iš jos visi, tai yra mano kraujas Naujojo Testamento.“ Sakydamas „Naujojo“, jis parodė, kad tai, kas buvo Senojo Testamento, liovėsi.
Pažvelkite, kaip duoną jis pavadino savo kūnu Naujajame Testamente. Jūs sakote „duona“ (panis), o mes sakome „artos“. Tačiau Artos reiškia pakeltą ir aukštyn nešamą nuo raugo ir druskos, turintį šilumą ir pakilimą. Tuo tarpu nerauginta duona (azymos) niekuo nesiskiria nuo negyvo akmens ir plytų molio, susijungusio su žeme, ir lyginama su sausu purvu. Mozė įstatymu nustatė nelaimingiems žydams valgyti ją su kartumynais kartą per metus, nes tai yra blogos kančios ir vargo simboliai; o mūsų Pascha yra visas džiaugsmas ir linksmybė, ir pakelia mus nuo žemės į dangų per džiaugsmą, kaip ir raugas dėl savo šilumos pakelia duoną, kuri yra kupina visokio saldumo. Tačiau nerauginta duona, neturinti nei druskos, nei raugo, yra sausas purvas. Argi negirdėjote Jėzų sakant savo mokiniams: „Jūs esate žemės druska“? Ir kad „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį paėmusi moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, kol viskas įrūgo“? Moterimi jis vadina šventąją Bažnyčią. O trimis saikais – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: kurių purvina nerauginta duona jokiu būdu nėra dalininkė. Juk ir Dovydas apie Kristų sako: „Tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko būdą.“ Kuris prieš Abraomą ir Mozę, pažindamas dangaus, žemės ir kitų kūrinių Dievą, atsistojęs paaukojo jam duoną ir vyną. Todėl dieviškasis apaštalas sako: „Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę, Kristus nebūtų vadinamas kunigu pagal Melchizedeko būdą“ (Žyd 7, 11). Ir kadangi „pakeitus kunigystę, būtina pakeisti ir įstatymą“ (ten pat, 12), tą purviną įstatymą, kuris nustatė žydams saugoti neraugintą duoną.
II. Tas pats didysis Paulius Pirmajame laiške korintiečiams apie tai kalbėdamas sako: „Broliai, aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: ‘Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas; tai darykite mano atminimui’. Taip pat ir taurę: ‘Ši taurė yra Naujasis Testamentas mano kraujyje; kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui’. Kiek kartų valgysite šią duoną ir gersite taurę, skelbsite Viešpaties mirtį“ (1 Kor 11, 23-26). O nerauginta duona neturi jokio Dievo atminimo ir neskelbia Jo mirties, būdama mozaikinė ir įstatymo nustatyta prieš tūkstantį keturis šimtus metų; ir per Naująjį Testamentą, tai yra per šventąją Evangeliją ir per Kristų, ji yra prakeikta ir apleista.
III. O kodėl jūs Gavėnios metu žydiškai laikotės sabatų (šeštadienių)? Argi negirdėjote evangelisto kalbant, kad „mokiniams einant per javų lauką sabatu, jie ėmė skinti varpas ir valgyti“? Žydai sakė Kristui: „Žiūrėk, ką jie daro sabatu!“ Jis atsakė: „Taip. Ar nežinote, ką padarė Dovydas, kai išalko jis ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į šventyklą ir valgė padėtinės duonos“ ir t.t. Ir kad „sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui“. Jie sakė: „Šis žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko sabato“ (Mk 2, 23 ir t.t.; Lk 6, 1 ir t.t.). Ir vėl, kalbant apie Kristų sabatu, ir apie tą, kuris turėjo padžiūvusią ranką, taip pat apie tą, kuris turėjo demono dvasią ir buvo išgydytas sabatu, žydams murmant ir panašiai kalbant, Kristus sako: „Veidmainiai! Argi kiekvienas jūsų sabatu neatriša savo jaučio ar asilo nuo ėdžių ir neveda pagirdyti?“ (Lk 13, 15). Taip pat ir su paralyžiuotuoju, kurį jis išgydė. Todėl tie, kurie su nerauginta duona laikosi ir sabatų, nėra nei žydai, nei krikščionys, bet panašūs į leopardą, kaip sako didysis Bazilijus, kurio kailis nei visiškai juodas, nei visiškai baltas.
IV. Kodėl tokie žmonės valgo pasmaugtus gyvūnus, kuriuose yra kraujas? Ar nežinote, kad kiekvieno gyvūno kraujas yra jo siela, ir kas valgo kraują, valgo sielą? Todėl pagal tai jūs nesate visiškai net pagonys, nes anie užmuša arba sužeidę valgo.
V. Taip pat Gavėnios metu jūs negiedate „Aleliuja“, bet tik vieną kartą per Velykas; o tai reiškia: „Ateikite, girkite Viešpatį, giedokite himną ir laiminkite Jį.“ Taigi pagal tai jūs negiedate nei Viešpaties, nei Viešpačiui, nei „Palaimintas, kuris ateina“. O šis „Aleliuja“ yra pasakytas hebrajiškai.
VI. Kodėl nematote tokios šių dalykų apgaulės, nesuprantate ir netaisote tautų bei savęs pačių, kaip tie, kurie dėl to bus teisiami Dievo? Negi atmesite tai, kas sakoma, kad taip mokė Petras, Benediktas, Paulius ir kiti? Apgaudinėjate save ir tautą šiais dalykais. O kas parašyta, tai yra tai, ko mokė Petras, Paulius, kiti apaštalai ir Kristus, ir ką šventoji Katalikų Bažnyčia priėmė ir religingai saugo. Pasitaisę ir jūs tai saugokite. O neraugintą duoną ir sabatų laikymąsi meskite nelaimingiems žydams, taip pat ir pasmaugtus gyvūnus barbarų tautoms, kad būtume tyri teisingame ir nesuterštame tikėjime, viena kaimenė vieno ganytojo Kristaus. Apgirtę Jo dieviškuoju krauju ant kryžiaus, tyrai aukokime Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Visus Mozės įstatymo ir jo laikymosi dalykus palikdami bedieviams žydams, kurie tarsi aklieji ieškodami Kristaus prarado šviesą ir pasilieka šešėlyje kaip amžini neišmanėliai. Šiuos dalykus, Dievo žmogau, dažnai pats su tauta pripažindamas mokei esant, ir pasitaisęs parašei daugeliui, turinčių panašų paprotį. Ir kad išgelbėtum savo sielą, siųsk tai vyriausiems kunigams ir kunigams, ir prisaikdink, kad per tai jie pataisytų save ir Dievo tautą, kad gautum Dievo atlygį už tai. Ir jei tai padarysi, ketinu antru laišku parašyti tau didesnius ir tobulesnius dalykus už šiuos, tikrojo tikėjimo parodymui ir sielų, už kurias Kristus paguldė savo sielą, sutvirtinimui.
MINĖTŲJŲ ŠMEIŽIKŲ TEKSTO PAAIŠKINIMAS.
Prasideda brolio Humberto, vadinamo šventosios Silva Candida bažnyčios vyskupu, atsakymas, jo paties lotyniškai parašytas dialogo forma jo pasiuntinybės Konstantinopolyje metu. Ir religingo bei ortodokso imperatoriaus Konstantino Monomacho įsakymu išleistas graikiškai, Konstantinopoliečio ir Romėno vardais, 1054 Viešpaties metais.
I. ROMĖNAS. Šviečiant šventosios ir nedalomos Trejybės malonei, kurios rankoje esame mes ir mūsų žodžiai, jau imamės atsakyti į jūsų laiško raides ir priekabes, kad būtų aišku, jog esame išmokyti to paties vyriausiojo Petro mokslo, kuris sakė: „Visuomet būkite pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį, su romumu ir baime, turėdami gerą sąžinę, kad tuo, kuo jus šmeižia, būtų sugėdinti tie, kurie niekina jūsų gerą elgesį Kristuje.“
Tai Mozė simboliškai nurodė, kai įsakė, kad kartys, kuriomis nešama skrynia, visada būtų jos žieduose ir niekada nebūtų ištrauktos, kad nekiltų delsimo kaskart, kai prireiktų pakelti skrynią. Skrynia reiškia šventąją Bažnyčią; jos žiedai – dieviškąjį Raštą; jos kartys – Bažnyčios vadovus, kuriems visada dera gilintis į Šventąjį Raštą, kad jiems nereikėtų gėdingai mokytis tada, kai jau reikia spręsti kieno nors klausimus šventosios Bažnyčios išaukštinimui. Todėl netingime iš eilės nagrinėti jūsų šmeižtą, pradėdami nuo pačios pradžios.
Be to, kad jūsų žodžiai būtų aiškiai atskirti nuo mūsų, jūsų žodžiai pažymėti obeliskais (–), o mūsų – žvaigždutėmis (*). Bet pagaliau pažiūrėkime, kokia yra toji jūsų šmeižto įžanga, kuria stengėtės savo klausytoją nuteikti palankiai, sakydami taip:
II. KONSTANTINOPOLIETIS. Didelė Dievo meilė ir malonus bendrystės jausmas paskatino mus parašyti tavo šventenybei, o per tave – visiems frankų vyriausiesiems kunigams ir kunigams, vienuoliams ir tautoms, ir pačiam garbingiausiam popiežiui: ir priminti apie neraugintą duoną bei sabatus, kuriuos mistine prasme netinkamai saugote ir bendraujate su žydais. Juk saugoti neraugintą duoną ir sabatus jiems įsakė Mozė.
III. ROMĖNAS. Iš šios jūsų pratarmės, kaip skelbiatės, tikėtume, kad jūs ieškote visos Lotynų ar Vakarų Bažnyčios išganymo vien dėl didelės Dievo meilės, jei žinotumėme, kad neapleidžiate savęs ir saviškių. Tačiau kadangi apleidžiate save ir jums patikėtuosius, tarp savęs ir pas save laikydami nedorus jakobitus, tiksliau teopaschitus, ar kitus eretikų marus, ir nevengiate nei jų bendrijos, nei pokalbių, nei puotų, nei bendrų maldų – kaip galima bent įtarti, kad jūs, įspėti kažkokios Dievo ar artimo meilės, užjaučiate mūsų pražūtį, kaip manote? Ir kodėl taip užkietinote savo širdies ausis šlovingojo Pauliaus nurodymui, kad negirdite sakančio: „Eretiko po vieno ir antro įspėjimo venk“ (Tit 3, 10)? Todėl pats Paulius, žinodamas, kad tikintysis neturi nieko bendra su netikinčiuoju, vengė Himenėjo ir Fileto. Ir Timotiejui įsakė vengti kalvio Aleksandro. Kodėl neatkreipiate dėmesio į palaimintąjį Joną, liudijantį tikintiesiems: „Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šio mokslo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite jo: nes kas jį sveikina, tas dalyvauja jo piktuose darbuose“ (2 Jn 10-11)? O jūs, tarsi viskas, kas netyra, jums būtų tyra, užmerkę akis prieš save ir savo reikalus, skelbiate, kad šventoji Romos ir visa Vakarų Bažnyčia sutepta erezija ir judaizmu, ir tarsi bjaurasties vengiate jos. Iš to tokio aklo ir iki šiol negirdėto įžūlumo prasiveržėte iki to, kad pranokote visų eretikų, kuriuos iki šiol pavyko aptikti, drąsą. Nors visos atskiros erezijos savo prasimanymais vargino kokius nors Bažnyčios narius, visgi nė viena iki šiol neprasiveržė iki tokios beprotybės, kad būtų išdrįsusios primesti savo nuomonę pirmajam ir apaštališkajam sostui, dar ir paskelbdamos anatemą. Jei norite, peržvelkite visų erezijų tomus nuo krikščionybės pradžios iki mūsų laikų; ir pamatysite, ar kuri nors išdrįso daryti tokius dalykus. Ir kai nerasite, bent tada atsitokėkite, kad, neduok Dieve, neliktumėte artimiausiais pirmtakais to Antikristo, kuris priešinasi ir iškelia save aukščiau visko, kas vadinama Dievu arba garbinama. Kieno arogantiškame kalne stovėdami ir iš jo viršūnės manydami, kad viskas guli po jumis, sakote, jog esate „paskatinti bendrystės jausmo“ rašyti visiems frankų kunigams ir garbingiausiam popiežiui. Bet ne tik Romos ir frankų kunigai, bet ir visa Lotynų Bažnyčia nuo Viešpaties namų kalno viršūnės jums prieštarauja: „Viešpačiu pasitikiu: Kaip sakote mano sielai: skrisk į kalną kaip žvirblis?“ (Ps 10, 2). Visgi tą, kurį pavadinote garbingiausiu popiežiumi, turėjote gerbti, o ne nekęsti.
IV. O dėl to, kad begėdiškai šmeižiate mus bendraujant su žydais, laikantis neraugintos duonos ir sabato pagal pavyzdį, manome, kad įsisenėjusi beprotybė taip aptemdė jūsų protą, kad nežiūrite nei į mūsų veiksmus, nei į žodžius. Todėl patariame jums grįžti į protą ir atkreipti dėmesį, ką Išėjimo knygoje Mozė įsako apie neraugintą duoną: „Pirmą mėnesį, keturioliktą mėnesio dieną, vakare, valgysite neraugintą duoną iki dvidešimt pirmos to paties mėnesio dienos vakaro. Septynias dienas raugo nebus rasta jūsų namuose. Kas valgys raugintą, to siela bus išnaikinta iš Izraelio bendrijos, tiek ateivio, tiek vietinio gyventojo. Nieko rauginto nevalgysite, visose savo buveinėse valgysite neraugintą duoną“ (Iš 12, 18-20). Taip pat aukščiau: „Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Pirmąją dieną nebus raugo jūsų namuose. Kas valgys raugintą, to siela pražus iš Izraelio, nuo pirmos dienos iki septintosios dienos“ (Ten pat, 15).
„Pirmoji diena bus šventa ir iškilminga, ir septintoji diena ta pačia švente gerbtina, jokio darbo nedirbsite jomis, išskyrus tai, kas susiję su valgymu, ir laikysitės neraugintos duonos“ (Ten pat, 16-17). Ir toliau, būtent to paties Išėjimo tryliktame skyriuje sakoma: „Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, ir septintą dieną bus Viešpaties iškilmė. Valgysi neraugintą duoną. Septynias dienas nesimatys pas tave nieko rauginto, nei visose tavo valdose“ (Iš 13, 6-7). Taip pat: „Neraugintos duonos iškilmę saugok: Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, kaip įsakiau tau, naujųjų javų pjūties metu“ (Iš 34, 18). Ir Kunigų knygoje: „Pirmą mėnesį, keturioliktą šio mėnesio dieną, vakare yra Viešpaties Pascha, o penkioliktą šio mėnesio dieną yra Viešpaties neraugintos duonos iškilmė. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną, pirmoji diena bus jums pati garsiausia ir šventa, jokio vergiško darbo nedirbsite joje, bet aukosite auką ugnyje septynias dienas. O septintoji diena bus dar garsesnė ir šventesnė, ir joks vergiškas darbas nebus joje dirbamas“ (Kun 23, 5-8). Ir Skaičių knygoje: „Pirmą mėnesį keturioliktą mėnesio dieną yra Viešpaties Pascha, ir penkioliktą dieną – iškilmė. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Iš jų pirmoji diena bus gerbtina ir šventa: jokio vergiško darbo joje nedirbsite, ir aukosite deginamąją auką Viešpačiui: du jaučius iš bandos, vieną aviną, septynis metinius ir be kliaudos ėriukus, ir jų aukas, ir geriausius miltus, sumaišytus su aliejumi. Tris dešimtadalius kiekvienam jaučiui, ir du dešimtadalius avinui, ir po dešimtadalį kiekvienam ėriukui, tai yra septyniems ėriukams, ir vieną ožį už nuodėmę, kad būtų už jus permaldauta“ (Sk 28, 16-22). Ir Pakartoto Įstatymo knygoje: „Saugok naujųjų javų mėnesį ir pavasario pradžią, kad švęstum Paschą Viešpačiui, savo Dievui, nes tą mėnesį Viešpats, tavo Dievas, išvedė tave iš Egipto nakčia. Ir aukosi Paschą Viešpačiui, savo Dievui, iš avių ir jaučių, toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks, kad jo vardas ten gyventų. Nevalgysi joje raugintos duonos: septynias dienas valgysi be raugo vargo duoną, nes su baime išėjai iš Egipto, kad atsimintum savo išėjimo iš Egipto dieną visas savo gyvenimo dienas. Nesimatys raugo visose tavo valdose septynias dienas ir neliks iš mėsos to, kas buvo paaukota vakare, pirmąją dieną rytui“ (Įst 16, 1-4).
V. Akivaizdu, kad visa tai, jei senojo įstatymo davėjas nurodė kūniškiems žydams laikytis kūniškai, mums pagal kūnišką laikymąsi yra visiškai svetima. Nes tomis septyniomis dienomis kasdien raugas visose mūsų valdose, ribose ir namuose yra randamas, matomas ir valgomas. Ir tų pačių septynių dienų nelaikome su nerauginta duona kitaip nei likusių visų metų dienų: ir pas mus nežūva iš mūsų bendruomenės siela to, kas, tiek iš ateivių, tiek iš vietinių, suvalgys rauginto minėtomis dienomis. Bet ir ne taip kaip jie, nuo dešimtos pirmo mėnesio dienos paimto vyriškos lyties metinio ėriuko iš bandos iki keturioliktos dienos nesaugome, nei vakare neaukojame, kad jo krauju paženklintume staktas, nei jo mėsos, keptos ugnyje, susijuosę ir apsiavę, laikydami lazdas rankose, skubėdami nevalgome naktį su nerauginta duona ir lauko salotomis. Be to, neaukojame nepaliaujamos deginamosios aukos Viešpačiui šiomis dienomis kasdien ugnyje: dviejų jaučių iš bandos, vieno avino, septynių metinių ėriukų be kliaudos, ir jų aukų, ir geriausių miltų, sumaišytų su aliejumi; nei ožio už nuodėmę, kad būtų už mus permaldauta. Kuo gi mes bendraujame su žydais? Ir kuo saugome neraugintos duonos iškilmę? Galbūt todėl, kad tas pačias dienas turime iškilmingas ir šventas, ir nuo keturioliktos mėnulio dienos iki dvidešimt pirmos laikomės? O kodėl jūs tų pačių laikotės? Nebent todėl, kad mums jos reiškia viena, o jiems – kita? Jiems jos duotos (čia tekste trūksta žodžių, bet prasmė atkuriama) atminti jų išėjimą iš Egipto, o mums – atminti mūsų dvasinį išėjimą iš šio pasaulio, kad būtume laisvi ir matytume, jog pats Dievas yra tas, kuris pašaukė mus iš tamsos į savo nuostabią šviesą, prikeldamas ir pasodindamas mus kartu su savimi danguje, ir kad, panašiai kaip mėnulio rutulys, pradėtume savo širdies šviesą, tai yra protą, gręžti nuo žemiškų dalykų ir kreipti į dangiškus; ir taip mąstydami bei ieškodami to, kas aukštybėse, atgytume Dievui ir mirtume pasauliui. Taip pat visa tai, ko aukščiau sakėme kūniškai nesilaikantys, Viešpačiui padedant, dvasiškai ir laikomės, ir visokeriopai trokštame laikytis, be jokios abejonės tikėdami, kad visa, kas parašyta, parašyta mūsų pamokymui, kaip liudija palaimintasis Paulius: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, o užrašyta įspėti mums, kuriuos pasiekė amžių pabaiga“ (1 Kor 10, 11).
VI. Dabar pereikime prie sabato laikymosi. Apie jį Išėjimo knygoje taip įsakoma: „Atsimink, kad švęstum sabato dieną. Šešias dienas dirbsi ir atliksi visus savo darbus. O septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, sabatas. Nedarysi jokio darbo, nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo gyvulys, nei ateivis, kuris yra tavo vartuose. Nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų ir žemę, ir jūrą, ir visa, kas juose yra, ir ilsėjosi septintąją dieną. Todėl Viešpats palaimino sabato dieną ir ją pašventino“ (Iš 20, 8-11). Taip pat ten pat: „Šešias dienas dirbsi; septintąją dieną liausiesi arti ir pjauti“ (Iš 34, 21). Tad tokiame sabato laikymęsi, kur ir kaip mes bendraujame su žydais? Juk jie sabatu ilsisi ir švenčia, nei aria, nei pjauna, ir jokio darbo pagal paprotį nedirba, bet turi šventę ir puotą, ir ilsisi jų tarnai ir tarnaitės, jaučiai ir gyvuliai. Mes gi nieko to nesilaikome, bet dirbame visus darbus, kaip ir ankstesnėmis penkiomis dienomis, ir pasninkaujame, kaip ir artimiausią penktadienį pasninkaujame. O jūs, jei nesate sujudėję, pasakykite, kodėl panašiu sabato laikymusi bendraujate su žydais? Sabatą juk jie švenčia, ir jūs švenčiate: jie puotauja ir visada sabatu nutraukia pasninką. Jie savo pasninko metu nutraukia pasninką kiekvieną sabatą, išskyrus vieną, ir jūs savo pasninko metu nutraukiate pasninką kiekvieną sabatą, išskyrus vieną. Jiems yra dviguba priežastis švęsti sabatą: dėl Mozės įsakymo ir dėl to, kad, mokiniams liūdint dėl Viešpaties mirties, kurio prisikėlimu netikėjo, jie šią dieną džiūgavo. Todėl, kadangi su žydais švenčiate sabatą, o su mumis – Viešpaties dieną (sekmadienį), atrodote tokiu laikymusi imituojantys Nazarėnų sektą, kurie taip priima krikščionybę, kad neatsisako judaizmo. Tačiau Lotynų Bažnyčia, užjausdama kenčiantį ir palaidotą Viešpatį, džiaugiasi su Prisikėlusiuoju Viešpaties dieną; tuo tarpu žydus apėmė didelis liūdesys, ir kapo sargus jie bandė papirkti pinigais. Todėl mes, apaštališkąją tradiciją apie sabatą išlaikantys iki šios dienos ir norintys išlaikyti iki galo, čia pasirūpinome parašyti, ką apie tai manė ir patvirtino mūsų senieji ir garbingieji Tėvai. Iš jų skaičiaus palaimintasis popiežius Silvestras, didžiojo imperatoriaus Konstantino dvasinis tėvas, tarp kitų dalykų sakė: „Jei kiekviena Viešpaties diena dėl prisikėlimo turi būti švenčiama krikščionių džiaugsme, tai kiekviena sabato diena turi būti skirta palaidojimui žydų pasmerkimui. Juk visi Viešpaties mokiniai sabatu verkė, apraudodami palaidotą Viešpatį, o džiūgaujantiems žydams buvo džiaugsmas. Apaštalams gi pasninkaujant viešpatavo liūdesys. Todėl liūdėkime su liūdinčiais dėl Viešpaties palaidojimo, jei norime su jais džiaugtis dėl Viešpaties prisikėlimo. Nes nevalia, kad žydišku papročiu laikytumėmės valgių pasirinkimo ir žydų ceremonijų.“ Tai ir panašiai kalbant šventajam Silvestrui, kai kuriems rytiečiams nepatiko ši apaštališkojo sosto tradicija, bet jie labiau pasirinko švęsti sabatą su žydais. Pritardamas šiai nuomonei, šventasis popiežius Inocentas sako: „Pasninkavimo sabatu priežastis yra akivaizdžiausia. Nes jei Viešpaties dieną dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo garbinimo švenčiame ne tik per Velykas, bet ir kiekvieną savaitę atnaujiname tos dienos paveikslą, o penktadienį pasninkaujame dėl Viešpaties kančios, neturime praleisti sabato, kuris atrodo įterptas tarp to laiko liūdesio ir džiaugsmo. Juk neginčijama, kad apaštalai tas dvi dienas buvo liūdesyje ir dėl žydų baimės slėpėsi. Kas tikrai neabejotina, ir minima, kad jie tiek pasninkavo tas dvi dienas, jog Bažnyčios tradicija nurodo tomis dviem dienomis sakramentų visiškai nešvęsti. Šios formos tikrai reikia laikytis kiekvieną savaitę, todėl, kad tos dienos minėjimas visada turi būti švenčiamas.“ O jei manote, kad reikia pasninkauti tik vieną sabatą, tada ir Viešpaties diena, ir penktadienis bus švenčiami tik kartą per Velykas. Tačiau jei Viešpaties dienos ir penktadienio paveikslas atnaujinamas kiekvieną savaitę, beprotybė yra praleisti dviejų dienų paprotį, apleidžiant sabatą, kai jis turi ne kitokią priežastį nei penktadienis, kurią Viešpats kentėjo, kai buvo ir pas mirusiuosius, kad trečią dieną prisikeldamas grąžintų džiaugsmą po ankstesnio dviejų dienų liūdesio. Todėl mes neneigiame, kad penktadienį reikia pasninkauti, bet sakome, kad tai reikia daryti ir sabatu, nes abi dienos atnešė liūdesį apaštalams ir tiems, kurie sekė Kristumi, kurie, Viešpaties dieną pradžiuginti, norėjo ne tik ją pačią padaryti šventiškiausią, bet ir laikė, kad ją reikia dažnai švęsti visas savaites. Toliau jau aptarkime likusius jūsų žodžius.
VII. KONSTANTINOPOLIETIS. Mūsų Pascha yra Kristus. Kuris, kad nebūtų palaikytas priešininku pagal Įstatymą, buvo apipjaustytas ir iš pradžių šventė įstatyminę Paschą, o jai praėjus, įsteigė mūsų naująją.
VIII. ROMĖNAS. Kad Kristus yra jūsų Pascha, žinokite, jog mes taip sutinkame, jei teigiate, kad jis yra ir mūsų, tiksliau – visos Katalikų Bažnyčios Pascha. O jei, neduok Dieve, įžūliai paprieštarausite, klausysime paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, taip įspėjančio saviškius apie netikrus kristus ir netikrus pranašus: „Jei kas jums sakys: Štai čia Kristus, arba štai ten: neikite ir nesekite“ (Lk 17, 23). O kad sakote, jog Viešpats Jėzus, atšventęs senąją Paschą, perdavė mokiniams švęsti naująją: kas išmintingas tai neigia? Tačiau tai, ką sakote, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus todėl buvo apipjaustytas ir šventė senąją Paschą, kad nebūtų palaikytas priešingu Dievui – kas kada nors išdrįs tai teigti, jei ne akivaizdus eretikas? Tuo jūs atrodote iškreiptai manantys su markionitais ir manichejais, kad vienas Dievas davė senąjį įstatymą, o kitas – naująjį; ir, kad pasakyčiau aiškiau, norite įvesti blogąjį Dievą ir gerąjį Dievą. Ir kad tam blogajam, tai yra tamsybių Dievui, šis gerasis Dievas nebūtų rastas kaip priešininkas, jis buvo ir apipjaustytas, ir šventė senąją Paschą. Ir tarytum vengdamas užsitraukti to tirono, kaip stipresnio už save, rūstybę, laikinai apsimetė besilaikantis jo įstatymo. Bet tebūnie toli toks maringas nuodas nuo tikinčiųjų ausų ir širdžių, kad kas nors bent įtartų, jog Visagalis ir paprasčiausia Tiesa, kuri yra Kristus, mūsų Dievas, kada nors ką nors apsimetė, arba kad vienas yra senojo įstatymo, o kitas – naujojo autorius! Kai pati Tiesa liudija, sakydama: „Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų: neatėjau panaikinti, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17); ir Psalmininkas sako: „Juk palaiminimą duos įstatymo davėjas“ (Ps 83, 8). Toliau pridūrėte:
IX. KONSTANTINOPOLIETIS. Ir tai akivaizdu, kaip Evangelijoje pagal Matą, kalbėdamas apie mistinę vakarienę, evangelistas taip pat sako: „Pirmąją neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: Kur nori, kad paruoštume tau valgyti Paschą? Jis atsakė: Eikite į miestą pas tą ir tą ir sakykite jam: Mano laikas arti, pas tave valgysiu Paschą su savo mokiniais“ (Mt 26, 17-18). Ir šiek tiek vėliau: „Vakarui atėjus, jis sėdo už stalo su dvylika savo mokinių. Jiems bevalgant, tarė: Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“ (Ten pat, 20-21). Ir dar po kiek laiko, Judui paklausus: „Ar tik ne aš, Rabi?“ (Ten pat, 25), sako jam: „Tu tai sakai“ (Ten pat). Iki čia, o Dievo žmogau, viskas priklauso įstatyminei Paschai. Tada tai, kas yra mistiška ir mūsų, evangelistas pridėjo ir tarė: „Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Ir paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: Gerkite iš jos visi: tai yra mano kraujas Naujojo Testamento“ (Mt 26, 26; Lk 22, 17-20). Sakydamas „Naujojo“, parodė, kad tai, kas buvo Senojo Testamento, liovėsi.
X. ROMĖNAS. Visa tai tikime esant parašyta ne jūsų, bet teisingųjų evangelistų, ir visų ortodoksų Tėvų pastoviai skelbiama; ir skelbiame, kad pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus keturioliktą mėnulio dieną vakare atliko senąją Paschą ir tuoj pat pradėjo naująją. Todėl pažiūrėkime toliau.
XI. KONSTANTINOPOLIETIS. Pažvelkite, kaip duoną jis pavadino savo kūnu Naujajame Testamente, kaip teikiančią gyvybę ir pilną dvasios, ir kaip šilumos įrodymą. Jūs sakote „duona“ (panem), mes sakome „artos“. Tačiau Artos reiškia pakeltą ir aukštyn nešamą nuo raugo ir druskos, turintį šilumą ir pakilimą. Tuo tarpu nerauginta duona (azymae) niekuo nesiskiria nuo negyvo akmens ir plytų molio, susijungusio su žeme, ir lyginama su sausu purvu, kurią Mozė įstatymu nustatė nelaimingiems valgyti su kartumynais: nes tai yra blogos kančios ir vargo reikšmingi simboliai.
XII. ROMĖNAS. Šiame jūsų ginče pritariame tik tam, kad Viešpats Jėzus palaimintą ir laužytą duoną savo naujajame testamente savo atminimui pavadino savo kūnu. Ir kad visa tokia duona teikia gyvybę ir duoda pasauliui gyvastį, būdama pilna dvasios ir gyvojo Dievo šilumos. O kad mes vadiname „panem“, jūs – „artos“; bet likusius dalykus griežtai atmetame ir, kaip kvepiančius ir skambančius eretiška tuštybe bei įžūlumu, skelbiame anatema. Nes kas išdrįs bet kokią duoną, be paslapties, kurią aukščiau minėjome, teigti esant pilną dvasios ir turinčią sielą, jei ne Manichejaus mokinys? Juk jie kliedėdami, tarsi tikrai pilni beprotybės, begėdiškai teigia, kad duona ir vynas, medis, akmuo ir drabužis, ir kiti panašūs dalykai turi sielą. Taip pat tai, kad neigdami neraugintą duoną esant duona, bandote mus nugalėti per jos pavadinimo, kuris yra artos, etimologiją: žinokite, kad tai visiškai tuščia ir vaikiška. Nes ir kalbų žinovai tam pačiam vardui duoda įvairias etimologijas, labiau pagal žmogaus norą nei pagal daiktų prigimtį. Ir visame Rašte randame duoną vadinamą vienodai, nesvarbu, ar ji būtų nerauginta, ar rauginta. Tai pradedame įrodinėti čia.
XIII. Visų pirma, štai mana tiek Įstatyme, pranašuose ir psalmėse, tiek evangeliniuose ir apaštališkuose laiškuose vadinama duona, tai yra artos. Kaip psalmėje: „Davė jiems dangaus duoną (artos), angelų duoną (artos) valgė žmogus.“ Ir Evangelijoje: „Viešpatie, duok mums visada šios duonos (artos).“ Ir Išėjimo knygoje: „Štai duona (artos), kurią davė jums Viešpats.“ Taigi, jei mana, kuri buvo balta ir smulki kaip kalendros sėkla, ir panaši į šerkšną, o skonis jos kaip paplotėlio su medumi, dievišku autoritetu vadinama duona, arba artos, nors ji tikrai neturėjo jokio duonos panašumo ar tikro skonio; nematome, kaip neraugintai duonai galėtų būti atimtas duonos vardas, kuri prigimtimi, forma ir skoniu visapusiškai yra ir vadinama duona, ypač kai sakoma, kad angelai pas Abraomą ir Lotą valgė pelenuose keptą duoną, artous upokrufous, ir skaitoma, kad angelas atnešė tokią Elijui į dykumą. Bet kam daug kalbėti? Įstatyme ir Evangelijoje randame tous artous protheseos, tai yra padėtinės duonas, kurias buvus neraugintas niekas neabejoja, kas turi bent kokį supratimą apie Mozės įstatymą. Kur sakoma: „Kiekviena atnaša, kuri aukojama Viešpačiui, bus be raugo: nei kas nors rauginto, nei medaus nebus deginama Viešpaties aukoje“ (Kun 2, 11). Ir Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė neraugintą duoną pavadino arton kakoseos, tai yra vargo duona. Taip pat Viešpaties kalba Ezechieliui sakė: „O tu, žmogaus sūnau, imk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų ir vikių, supilk juos į vieną indą ir pasidaryk duonos (panes)“ (Ez 4, 9). Štai čia, kaip ir tolesnėse vietose, vadinama duona, kur apie raugą nėra jokios kalbos: tiek, kad ten pat ji vadinama pelenuose kepta, miežine. Tačiau, kad pasakytume ką nors ir iš jūsų šaltinių, pasiklausykite, ką vienuolis Jonas Damaskietis sako Dievo Gimdytojos pagyrimui: „Iškepusi mums neraugintą duoną (azymon arton) dieviška ugnimi savo įsčiose, Visasšventoji Mergele, atidavei pasauliui Dievą iš gryno kūno.“ Taip pat norime, kad pasakytumėte, ar rauginta, ar nerauginta yra tai, apie ką Saliamonas sako: „Saldus žmogui melo duona (panis)“ (Pat 20, 17). Ir: „Slapta duona (panis) skanesnė“ (Pat 9, 17); būtent ta, kurią žada kvaila moteris. Juk ir čia, ir ten vadinama ne azymus, bet artos. Ir kadangi visas jūsų ginčas siekia mus privesti prie to, kad vien dėl to, jog Matas sako: „Labon o Iesous ton arton“, t. y. „Jėzus paėmė duoną“ (Mt 26, 26), pradėtume tikėti, jog Viešpats savo kančios atminimui davė mokiniams raugintą, o ne neraugintą duoną; žinokite, kad ši jūsų nuomonė yra gana silpna, jei neturite nieko kito, kas galėtų palaikyti jūsų pusę. Juk kiekviena nuomonė, kylanti iš manymo, yra abejotina. O kuri kyla iš žinojimo, yra visapusiškai tikra ir patvirtinta. Todėl, jei neturite kitos tvirtesnės nuomonės, šia viena tokia dviprasmiška mūsų pritarimo sau neišsireikalausite: nes, kaip aukščiau gausiai parodėme, artos vadinama tiek nerauginta, tiek rauginta duona. Be to, Matas, kuris parašė Evangeliją hebrajiškai, nesakė: „Labon o Iesous ton arton“, kaip graikas, bet kaip hebrajas hebrajams: „Lekach Iesous lechem“. O lechem hebrajiškai taip pat reiškia duoną. Tad, kad ir nerauginta duona Pakartoto Įstatymo knygoje vadinama lechem, sužinokite: ten yra lechem oni, tai yra vargo duona, o padėtinės duonos vadinamos lechem panim. Todėl ir Psalmėje mana taip pat vadinama lechem abirim, kas reiškia: angelų duoną valgė žmogus.
XIV. Taigi, kadangi tokiais gausiais trijų pagrindinių kalbų pavyzdžiais sugriovėme jūsų etimologiją iš vardo, kuris yra artos, išmintingai apsvarstykite ir saugokitės teikti pirmenybę savo raugui prieš mūsų neraugintą duoną. Nes jei neužsispyrėliu protu priešinatės akivaizdžiai tiesai, ir jei atvirai nepuolate Senojo ir Naujojo Testamento, turite su mumis manyti ir išpažinti, kad duona buvo nerauginta, kurią pats Viešpats Jėzus per vakarienę padalijo pirmiesiems savo Bažnyčios steigėjams savo kančios atminimui. Juk, kaip pakankamai parodyta aukščiau, septynias Paschos dienas raugo nebuvo nei randama, nei matoma visuose Izraelio namuose ar ribose. Ir pas ką tik būdavo rasta, teisingu nubaudimu, kaip dieviškojo įstatymo laužytojas, be atidėliojimo žūdavo iš izraelitų bendrijos. O jei tikime Tiesos žodžiais, sakančios: „Neatėjau panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17), turime tikėti ir skelbti, kad Viešpats Jėzus nepraleido nei vienos jotos ar brūkšnelio iš įstatymo, ir kaip neturintis jokio nusižengimo savo persekiotojams sakė: „Kas iš jūsų apkaltins mane nuodėme?“ (Jn 8, 46). Kitaip nei jis pats prisiėmė daugelio nuodėmę, nei meldėsi už nusikaltėlius, kad jie nepražūtų; nei už mus kentėjo, bet teisingai nubaustas už savo paties nusikaltimą: ypač jei jis ne tik vienas rastas įstatymo laužytojas, pas save tuo metu turėjęs raugo, bet be to, daugelį mokinių padarė vertus mirties, maitindamas juos rauginta duona. Žiūrėkite, kur veda šis jūsų ginčas. Iš tiesų, jei neraugintos duonos iškilmėje kas nors vartoja raugintą, tas tikrai miršta savo nuodėmėje, kas nepadarė nuodėmės ir kieno lūpose nerasta klastos. Be to, jūs suteikiate žydams didelę medžiagą džiaugtis dėl Viešpaties nužudymo ir pasilikti savo klaidoje, ir niekais paversti mūsų tikėjimą: jei, girdamiesi krikščionio vardu, prikaišiosite Kristui tai, ko niekas iš žydų neišdrįso prikaišioti nei tada, nei dabar, nebent galbūt pamokyti jūsų mokymo. Nors juk vyriausieji kunigai ir visa taryba ieškojo melagingo liudijimo prieš Jėzų, kad atiduotų jį mirti, ir nerado net jo žodžiuose: visgi tokio dalyko, kokį jūs prikaišiojate, nė vienas jų neprikaišiojo. O jei būtų buvę prikaišiota, vien to būtų pakakę jį pražudyti. Ir Pilotui sakant: „Imkite jį jūs ir pagal savo įstatymą teiskite jį“ (Jn 18, 31), jie nebūtų sakę: „Mums nevalia nieko nužudyti“ (Ten pat); nes jie pagal įstatymo įsakymą būtų nužudę raugintos duonos dalyvį. Pagaliau visą šmeižtą prieš Jėzų galima lengviausiai pastebėti iš Piloto klausimo ir žydų atsakymo pagal Mato ir Morkaus Evangeliją, kur Pilotui klausiant: „Ką gi jis blogo padarė?“ (Mt 27, 23), jie šaukė: „Tebūnie nukryžiuotas“ (Ten pat). Be to, liudijant Lukui, visa minia, atiduodama Jėzų Pilotui, sakė: „Mes radome šį klaidinantį mūsų tautą ir draudžiantį duoti duoklę ciesoriui, ir sakantį save esant Kristų karalių“ (Lk 23, 2). Kuriems netrukus Pilotas sako: „Nerandu jokios kaltės šiame žmoguje“ (Ten pat, 4). O jie: „Jis kursto tautą per visą Judėją, pradėjęs nuo Galilėjos iki čia“ (Ten pat, 5). Tada po kiek laiko Pilotas tarė jiems: „Atvedėte pas mane šį žmogų kaip klaidinantį tautą, ir štai aš, jūsų akivaizdoje tardydamas, nerandu šiame žmoguje jokios kaltės iš tų, kuriomis jį kaltinate, bet nei Erodas. Taigi, pamokęs paleisiu jį“ (Ten pat, 14-16). Bet jie reikalavo, kad būtų nukryžiuotas. O Jonas pasakoja Pilotą taip sakius žydams: „Kokį kaltinimą pateikiate prieš šį žmogų?“ (Jn 18, 29). Jie jam atsakė: „Jei šis nebūtų piktadarys, nebūtume tau jo atidavę“ (Ten pat, 30). Ir po kelių žodžių Pilotui sakant jiems: „Imkite jį jūs ir nukryžiuokite“ (Jn 19, 6), jie atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes Dievo Sūnumi save darė“ (Ten pat, 7). Argi tiek daug neteisingų liudytojų kylant prieš Viešpatį, ir neteisybei meluojant sau pačiai, nebūtų pakakę šio vieno jūsų melo, jei bent tai jiems būtų buvę žinoma? Argi jie nespaustų Piloto sakydami: Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes valgė raugintą duoną per Paschą? arba bent jau pas jį pasimatė? Ir galbūt sakysite, kad jis tai darė slapta. Jokiu būdu! Nes ne tik apie savo veiksmus, bet ir apie žodžius jis pats sako klausinėjančiam vyriausiajam kunigui: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visi žydai susirenka, ir slapta nieko nekalbėjau. Ko mane klausi? Klausk tų, kurie mane girdėjo, ką aš jiems sakiau“ (Jn 18, 20-21). Argi namų šeimininkas, kuriame jis šventė Paschą, galėjo nežinoti apie šventojo įstatymo laužymą? Juk žinoma, kad jis buvo puikus tėvų tradicijų sekėjas. O jei galbūt ir nuo jo galėjo nuslėpti, arba jis pats sutiko; argi tai galėjo nuslėpti nuo Judo, piktavalių žydų bendrininko, kuris, pasak Psalmininko, buvo „vienmintis jo vadovas ir pažįstamas“ (Ps 54, 14), ir ypač tvarkytojas? Kurį pats Viešpats nurodydamas mylimam Jonui sako: „Tai tas, kuriam aš pamirkęs paduosiu duonos kąsnį“ (Jn 13, 26). Ir pamirkęs duoną, davė Simonui Iskarijotui. Štai čia du kartus pasakė artos, kurį jūs suprantate tik kaip raugintą. O jei taip yra, kas sutrukdė nelaimingajam Judui, parodžius tą patį raugintą, išduoti mokytojo kraują viešai, kaip jis norėjo išduoti slapta? Arba koks reikalas jam buvo nusivylus sakyti: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują?“ (Mt 27, 4), kai išduodamas įstatymo laužytoją, būtų nukreipęs nuo savęs ir nuo tautos Viešpaties rūstybę ir pelnęs malonę? Juk kad dieviškojo įstatymo įsakymas Pakartoto Įstatymo knygoje plačiau sakytų: „Jei koks pranašas, ar tavo brolis, sūnus ar duktė, žmona ar draugas, kurį myli kaip savo sielą, norėtų slapta įtikinti tave, kad nusigręžtum nuo įstatymo ceremonijų, nesutik ir neklausyk, ir tenepasigaili jo tavo akis, kad pasigailėtum ir nuslėptum jį; bet tuoj pat išduotą tautai užmušk, kad Viešpats nusigręžtų nuo savo rūstybės įniršio, ir pasigailėtų tavęs, ir padaugintų tave, kaip prisiekė tavo tėvams“ (Įst 13, 6-8. 17).
XV. Čia, kad neatrodytų kas nors praleista, pasipriešinsime ir juokingai jūsų tėvynainių nuomonei: kurie, nerasdami jokių šventųjų Raštų virvės, kuria savo teiginio valtį pritrauktų prie kokio nors stabilumo kranto, svyruodami yra traukiami į tą dieviškosios visagalybės jūrą. Mat mums klausiant, iš kur Viešpats Jėzus turėjo raugo per vakarienę, kai visose Izraelio ribose jo nebuvo randama, jie atsako: Jei tikima, kad jis visagalis, galėjo staiga iš bet kur gauti raugo; arba bent pačią neraugintą duoną laimindamas surauginti. Kad tai yra tuščia, kiekvienas supranta; juk bet kokiu būdu pas jį pačioje iškilmėje pasirodžius raugui, jis taptų įstatymo laužytoju, aiškiai vertu nubaudimo, kadangi šventojo įstatymo paniekinimui lietė raugą. Bet, net jei tai būtų įvykę bet kokiu būdu, kuris nors iš evangelistų papasakotų tokį stebuklą, ne menkesnį nei tas, kuriuo vanduo paverstas vynu. Ir kai jie taip smulkmeniškai aprašo toje vakarienėje atliktus veiksmus ir pasakytus žodžius, kad net kai kurie atrodo mažiau būtini paminėti, kaip antai ginčas tarp mokinių dėl pirmumo, arba kad pats Viešpats liepė parduoti apsiaustą ir pirkti kalaviją; kaip jie tokia užsispyrusia tyla nutylėjo tokio būtino sakramento pradžią ir, taip sakant, niekada negirdėtą metamorfozę, ir tokią, kokią jūs sapnuojate? Juk nebuvo galima aplaidžiai paminėti to, kas yra visos Bažnyčios pamatas ir iki antrojo Kristaus atėjimo išlaikys krikščionybės būklę, per ką mes pasiliekame Kristuje, ir jis mumyse. Todėl jūs, patirdami savo teiginio sunkumą, stengiatės mums padaryti žalą iš Kristaus visagalybės. Bet jums ištikimai ir tvirtai atsakome: Nors Viešpats Jėzus padarė ir daro visa, ką norėjo, šito padaryti negalėjo, kaip kad kadaise negalėjo padaryti duonos iš akmenų. Jei klausiama, kodėl? Trumpai atsakoma: todėl, kad nenorėjo. Bet iš kur žinoma, kad nenorėjo? Todėl, kad negalėjo laužyti ir nelaužė įstatymo, kurio neatėjo panaikinti, bet įvykdyti. Taigi turite pasirinkti vieną iš dviejų. Arba atmetęs raugą neraugintos duonos iškilmėje jis įvykdė įstatymą, arba priėmęs raugą panaikino įstatymą, dėl ko būtų rastas meluojantis, kad atėjo jį įvykdyti, ko neduok Dieve! Be to, apie visagalio Dievo bendravisagalį Sūnų taip rašoma Jono Evangelijoje: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19). Kuris taip pat, pasak Morkaus, savo tėvynėje negalėjo daryti daug stebuklų.
XVI. Tad nieko nepraleisdami iš jūsų išsisukinėjimų, kadangi matote, jog jūsų raugui pagal Įstatymą ir Evangeliją teisingai prieštaraujama, bandote įrodyti, kad Viešpats nešventė Paschos su žydais pirmą mėnesį keturioliktą mėnulio dieną, bet anksčiau nei įvyko teisinis raugo pašalinimas. Ir tai bandote įrodyti iš Jono Evangelijos, kuris sako: „Ir jie patys nėjo į pretorijų, kad nesusiteptų, bet kad galėtų valgyti Paschą“ (Jn 18, 28). Kiek absurdiškai tai sakoma, bent iš to supraskite, kad vėl nesisaugote skelbti Kristų įstatymo laužytoju. Nes „atėjus valandai, jis sėdo už stalo“ (Lk 22, 14). Nors įstatymas leidžia Paschą švęsti kelyje, visgi keturioliktosios mėnulio dienos liepia visokeriopai laikytis. Ir švariems – pirmo mėnesio keturioliktą mėnulio dieną, o nešvariems – antro mėnesio keturioliktą. Ir kas būtų išdrįsęs kitaip, žūtų iš savo tautos tarpo. O jei klausiama, kodėl Jonas penkioliktą mėnulio dieną, tai yra antrą nuo Paschos, pavadino Pascha, nors atrodo turėjęs sakyti: „Ir jie nėjo į pretorijų, kad nesusiteptų, bet kad galėtų valgyti neraugintą duoną“, kurių pirmoji diena buvo pati ta diena: žinokite, kad evangelistai Paschą ir neraugintą duoną vadina be skirtumo. Nors Viešpats mokiniams sakė: „Žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha“ (Mt 26, 2), Matas visgi, minėdamas pačią dieną, kurios vakarą vyko Pascha, sako: „Pirmąją neraugintos duonos dieną priėjo mokiniai prie Jėzaus, sakydami: Kur nori, kad paruoštume tau valgyti Paschą“ (Ten pat, 17). Jam pritardamas Morkus sako: „Buvo Pascha ir nerauginta duona po dviejų dienų“ (Mk 14, 1). Ir po kelių žodžių: „Ir pirmąją neraugintos duonos dieną, kai aukodavo Paschą“ (Ten pat, 12). Kur, jei Pascha ir nerauginta duona nesuprantami be skirtumo, kad kartais Pascha suprantama kaip neraugintos duonos šventė, o kartais neraugintos duonos šventė suprantama kaip Pascha, kaip išsilaikys: „Buvo Pascha ir nerauginta duona po dviejų dienų“? (Ten pat, 1). Nes pagal jūsų nuomonę turėjo būti parašyta taip: „Buvo Pascha po dviejų dienų, ir nerauginta duona po dviejų dienų.“ Bet palaimintasis Lukas, išspręsdamas visą tokio pobūdžio ginčą, sako: „Artinosi neraugintos duonos diena, kuri vadinama Pascha“ (Lk 22, 1). Ir kadangi su tuo, kas tikrąja to žodžio prasme buvo vadinama Pascha, tolesnės septynios neraugintos duonos dienos netiksliai buvo vadinamos Pascha, kokią dieną jis norėjo, kad būtų suprantama konkrečiai, toliau parodo aiškiau už šviesą, sakydamas: „Atėjo neraugintos duonos diena, kurią reikėjo pjauti Paschą“ (Ten pat, 7). Tai akivaizdžiai vyko keturioliktą mėnulio dieną vakare, kai būdavo pjaunamas ėriukas; kurį ir patį evangelistas taip pavadino Pascha, kad sakytų, jog pati Pascha turi būti papjauta. Taip pat Apaštalų darbuose pasakoja, kad Erodas suimtą Petrą įmetė į kalėjimą, norėdamas po Paschos išvesti jį liaudžiai. Kad jis sako Pascha, tuoj pridurdamas paaiškina: „Buvo neraugintos duonos dienos“ (Apd 12, 3). Ir nenuostabu. Juk ir Išėjimo knygos 34 skyriuje Viešpats, įsakydamas tris šventes, nutylėjęs Paschą, liepė laikytis tik neraugintos duonos iškilmės, kurios negalima laikytis praleidus Paschą. Be to, kaip Jonas norėjo, kad būtų suprasta tai, ką sako: „Kad nesusiteptų, bet kad galėtų valgyti Paschą“ (Jn 18, 28); šiek tiek vėliau sako: „Buvo Paschos pasirengimo diena (Parasceve), apie šeštą valandą“ (Jn 19, 14). Parasceve Paschos reiškia Paschos pasiruošimą; kai jau buvo ruošiamasi arba artėjo didžioji Sabato dienos šventė, kuri tarp žydų buvo laikoma garsesne už kitas Paschos dienas, tiek, kad dėl pagarbos jai labiau bijojo pagonio žmogaus draugijos arba įėjimo į pretorijų; ir be to, saugojosi, kad kūnai neliktų ant kryžiaus Sabatu. Ir neprieštarauja tiesai, kad Pascha vadinama neraugintos duonos iškilmė: kadangi pati Pascha buvo valgoma su nerauginta duona, ir per visą tą dieną, kaip parašyta, raugas nesimatė tose ribose iki pat aštuntos dienos vakaro, kurią jie laikė pačia garsiausia.
XVII. Be to, šių trijų iškilmių tęstinumo aštuonios dienos laikomos viena diena, kaip apie palapinių šventės dienas Viešpats sako: „Jūs eikite į šią šventės dieną, aš gi neisiu į šią šventės dieną“ (Jn 7, 8). Kuris visgi vėliau, šventės dienai įpusėjus, sakoma, nuėjo, ir paskutinę didžiąją šventės dieną stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, ateikite pas mane ir gerkite“ (Ten pat, 37).
XVIII. Štai jūsų nuomonėms pasipriešinome galbūt daugiau nei reikėjo žodingai; bet dėl to mažiausiai turėtume būti peikiami, nes norėjome apginti bylą, kuri žmonių giminei būtina virš visko. Jei Viešpats Jėzus būtų galėjęs laužyti įstatymą, tuščias būtų mūsų tikėjimas, tuščias ir mūsų skelbimas; nes galėtų būti mokoma, kad nuodėmė nepakenkė žmonių giminei, o Kristaus mirtis nieko nepadėjo. Dabar pažiūrėkime toliau: kur po to, kai tuščiomis deklaracijomis, kaip aukščiau parodyta, artos išaiškinote kaip pakeltą ir aukštyn nešamą nuo raugo ir druskos, turintį šilumą ir pakilimą, su baisu aklumu, bjaurėdamiesi nerauginta duona, pasakėte:
XIX. KONSTANTINOPOLIETIS. Tuo tarpu nerauginta duona niekuo nesiskiria nuo negyvo akmens ir plytų molio, susijungusio su žeme, ir lyginama su sausu purvu.
XX. ROMĖNAS. O vargas! O vargas! O vargas! Viešpatie Dieve! Štai matome mūsų laikais išsipildantį apaštalų kunigaikščio pranašavimą. „Tarp jūsų“, sako jis, „bus melagingų mokytojų, kurie įves pražūtingas sektas ir išsigins juos išpirkusio Viešpaties. Užsitraukdami sau greitą pražūtį, ir daugelis seks jų pasileidimais, dėl kurių tiesos kelias bus piktžodžiaujamas, ir godulystėje išgalvotais žodžiais pelnysis iš jūsų. Kuriems teismas jau seniai nesiliauja, ir jų pražūtis nemiega“ (2 Pt 2, 1-3). Kurio nuomonei pritardamas tautų mokytojas sako Timotiejui: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, ir bus žmonės savimylos, godūs, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai“ (2 Tim 3, 1-2) ir t.t. Ir šiek tiek vėliau: „Kaip Janas ir Mambras priešinosi Mozei, taip ir šitie priešinasi tiesai, žmonės sugedusio proto, netikę tikėjimui. Bet toliau jie nebengs. Jų beprotybė bus visiems aiški, kaip ir anų buvo“ (Ten pat, 8-9). Todėl ir jūs begėdiškai šmeiždami neraugintą duoną nebijote daryti negirdėtų įžeidimų tam gyvybę teikiančiam mūsų atpirkimo slėpiniui. Ir nenuostabu, jei dangiškose paslaptyse jūsų proto akys aptemsta, kai žemiškuose dalykuose taip iškreiptai klysta, kad neraugintą duoną, kurią regėjimas, lytėjimas ir skonis kartu su kasdieniu vartojimu patvirtina esant duona, laiko akmeniu arba sausu plytų moliu. Ir, o kokį vertą savo klaidos atpildą gautų jūsų beprotybė, jei jums, uždarytiems ir apgautiems be jokios žmogiško maisto paguodos, kas nors vietoj neraugintos duonos patiektų akmenį arba sausą plytų molį! Ten be abejonės didžiausiame pavojuje jūsų skrandis išmoktų, kad akmuo arba plyta labai skiriasi nuo neraugintos duonos, ir kad akmenimis ar plytomis statoma siena, o nerauginta duona stiprinama žmogaus širdis. Nors jos žmogišką gyvybę palaiko laikinai, visgi kad jos yra be sielos, kaip ir raugas, niekas nedrįsta neigti, nebent beprotis manichejas. Juk Kristaus kūno paslaptyje ji neabejotinai tampa amžinu gyvybės maistu. Bet kol stengiatės pakenkti apaštališkajam sostui dėl neraugintos duonos, parodote save knibždančius įsisenėjusios erezijos pūliais, teigdami, kad rauginta duona turi sielą net ir be jokios Viešpaties kančios paslapties.
XXI. O kad šmeižiate neraugintą duoną esant sujungtą su žeme apačioje, neneigiame, kad paprastai ji taip ruošiama, padėjus ant akmenų ar molio, bet ne, kaip meluojate, sujungta su žeme. Tačiau tai tinka bendram žmonių ir kitų gyvūnų vartojimui; bet prie didžiojo Kristaus stalo tai nepatenka; tik tai, ką diakonai su subdiakonais arba patys kunigai, apsirengę šventais rūbais, su psalmių giedojimu sumaišytą ir geležyje paruoštą atneša iš zakristijos. Juk, kaip rodo Apaštalų darbai, diakonai specialiai paskirti šiam darbui, Petrui sakant: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų“ (Apd 6, 2). O jūs, kaip mus peikiate darant, neruošiate savo rauginto nei ant akmens, nei molyje ar kokiame metale. Taigi arba ruošiate vandenyje, arba iš dangaus mana ateina jums, kurią turite žmogiškam ir dieviškam vartojimui.
XXII. Bet pereikime prie kitų jūsų niekų. Nerandame, kad Mozė būtų sakęs, jog nerauginta duona buvo blogos kančios ir vargo simboliai, bet lechem oni, tai yra vargo duona: ne todėl, kad ji natūraliai turėtų savyje kažką vargo, bet kad hebrajams primintų, jog, priversti išeiti iš Egipto, jie išsinešė sumaišytus miltus ant pečių, prieš jiems įrūgstant; kas, kaip pakankamai aptarėme aukščiau, mūsų neliečia pagal kūnišką apeigų laikymąsi. Todėl aptarkime tai, kas seka toliau.
XXIII. KONSTANTINOPOLIETIS. O mūsų Pascha yra visas džiaugsmas ir linksmybė, ir pakelia mus nuo žemės į dangų per džiaugsmą, kaip ir raugas dėl savo šilumos pakelia duoną; kuri yra kupina visokio saldumo. Tačiau nerauginta duona, neturinti nei druskos, nei raugo, yra sausas purvas. Argi negirdėjote Jėzų sakant savo mokiniams: „Jūs esate žemės druska“ (Mt 5, 13)? Ir: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį paėmusi moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, kol viskas įrūgo“ (Mt 13, 33)? Moterimi jis vadina šventąją Bažnyčią: o trimis saikais, tai yra trimis pripildytais matais – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, kurių purvina nerauginta duona jokiu būdu nėra dalininkė.
XXIV. ROMĖNAS. Linkime jums švęsti Paschą, kuri būtų visa linksmybė ir pilna džiaugsmo, būtent gyvųjų žemėje, nes tai pažadėta žmogui; bet ne mirštančiųjų žemėje, kur ir praeities skandalai sukelia dejonę, ir ateities baimę. Todėl, jei trokštate vėliau džiaugtis nuolatine Pascha, kol kas nebūkite be baimės šioje sieloje. Bet, kaip pataria Psalmininkas: „Tarnaukite Viešpačiui su baime ir džiūgaukite jam su drebėjimu“ (Ps 2, 11). Ir uoliai su apaštalais prašykite, kad jūsų džiaugsmas būtų tobulas. Tą patį, ką teigiate, tai yra, kad Pascha jus pakelia nuo žemės į dangų dėl džiaugsmo, tai daryti privalo visiškai. Nes jei prisikėlėte su Kristumi, ieškokite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje: mąstykite apie tai, kas aukštybėse, ne apie tai, kas žemėje: kitaip jūsų siela keliama ne pas Dievą, bet prieš Dievą.
XXV. Žinoma, kadangi savo džiaugsmą lyginate su raugu, kuris savo šiluma pakelia duoną, jau abejojame, koks tas džiaugsmas, nes vargu ar randame raugą suprantamą gerąja prasme, ir rauginta duona be pašventinimo nėra pilnesnė kokio nors saldumo už neraugintą, kurią daugelis laiko sau sveikesne ir skanesne; bet koks buvo teiginys, atskleidžia ši jūsų išvada.
XXVI. KONSTANTINOPOLIETIS. Tačiau nerauginta duona, neturinti nei druskos, nei raugo, yra sausas purvas.
XXVII. ROMĖNAS. Pakartotais įžeidimais tiek puolate neraugintą duoną, kad beveik visoms regimoms ir neregimoms prigimtims darote skriaudą. Juk jei, kaip apibrėžėte, sausas purvas yra viskas, kas neturi nei druskos, nei raugo; vadinasi, palaimintosios dvasios ir teisiųjų sielos, arba patys keturi elementai, iš kurių susideda viskas, kas regima, yra purvas: nes jie neturi nei druskos, nei raugo. Ir nepakako jums išvemti tiek piktadarybių, jei dar nebūtumėte pasitelkę Viešpaties kaip savo nuomonės liudytojo, tarytum jis būtų pasakęs mokiniams vien tik dėl jūsų raugintos duonos pagyrimo ir paruošimo: „Jūs esate žemės druska“ (Mt 5, 13) ir „Dangaus karalystė panaši į raugą“ (Mt 13, 33). Tad kadangi žodžius, kurie yra dvasia ir gyvybė, jums patinka suprasti paraidžiui: tebūnie malonu prie jūsų rauginto pridėti ir ką nors iš vynmedžio šakelių bei garstyčių. Nes tas pats Viešpats sako mokiniams: „Jūs esate vynmedžio šakelės“ (Jn 15, 5). Ir: „Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį“ (Mt 13, 31). Kuris būtent teikia karštį, kurį taip giria visas jūsų šmeižtas rauge. Visgi žinokite, kad pats jūsų aiškinimas apie paslėptą raugą prieštarauja katalikų dogmai. Juk jei moteris reiškia Bažnyčią, o trys saikai – Šventąją Trejybę, kur ir kada, ir kam Bažnyčia paslėpė raugą pačioje palaimintoje Trejybėje? Ar galbūt kas nors aukščiausiam ir nekintamam Gėriui – Dievui – galėjo ar galės kada nors suteikti kokį nors padidėjimą? Todėl tinkamiau būtumėte išaiškinę šį palyginimą, jei būtumėte pasakę, kad dangaus karalystė reiškia šventąją Bažnyčią; raugas – apaštališkąjį mokymą; o trys saikai – tris Nojaus sūnus, kuriais po tvano matuojami miltai, tai yra visos žmonių giminės masė: kurioje moteris, tai yra bendraamžė Dievui Tėvui Išmintis, tapusi iš moters, paslėpė apaštališkąjį mokymą kaip raugą, ir dangaus karalystę, tai yra dabartinę Bažnyčią, suvienijo iš įvairių tautų.
XXVIII. Jau kadangi po daugybės neraugintos duonos niekinimų jūsų įžūlumas prasiveržė iki to, kad atvirais įžeidimais nepagarbiai puolate patį baisų ir gyvybę teikiantį mūsų atpirkimo sakramentą, ir neraugintą duoną vadinate purvina ir jokiu būdu ne Trejybės dalininke, toliau esame priversti atsakyti jums, kvailiams, pagal jūsų kvailystę, kad neatrodytumėte sau protingi. Tikriausiai žinokite, kad jūsų gyrimasis yra mėšlas ir kirmėlė, juk šiandien esate išaukštinti, o rytoj nebūsite rasti; ir, pasak Psalmininko, būsite sutrinti kaip dulkės prieš vėją, ir kaip plytų molis būsite ištrinti, pagal Išminčiaus patarlę, akmenimis užmėtyti dėl jaučių mėšlo ir sumindžioti kaip mėšlas kelyje, kaip ir jūsų pirmtakai eretikai bei antikristo pirmtakai. Nes kaip sakoma palaimintojo Jobo knygoje: „Nuo to laiko, kai Dievas padėjo žmogų ant žemės, žinoma, kad nedorėlių gyrius trumpas, ir veidmainio džiaugsmas lyg akimirka“ (Job 20, 4-5). Todėl, kadangi manote esą protingi tuo, kad šmeižiate kitų papročius, čia atsakysime tuo pačiu, kas įkąs jūsų begėdiškumui; kad atitrauktų jus nuo garbingų sakramentų įžeidinėjimo.
XXIX. Taigi, išlaikant, kaip dera, pagarbą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnui, tiek raugintoje, tiek neraugintoje duonoje, ištirkime, ar raugas, paruoštas žmonių stalams, yra tyresnis ir švaresnis už paprastą neraugintą duoną. Ir visų pirma patikrinkime raugą, kad kruopščiai ištyrę jo šaltinį turėtume teisingą sprendimą apie rauginto grynumą. Juk būtina, kad upelis sektų šaltinio kokybę ir prigimtį. Taip norime rasti raugo kilmę, kaip randame bet kurio žmogaus kilmę pačioje visų motinoje žemėje. Nes jei sakytume, kad žmogaus kilmė yra kitas žmogus, tai jau bus palikuonis, ne kilmė; taip ir raugas negali būti raugo kilmė. Kaip egzistuoja liaudies nuomonė, raugo kilmė atsiranda, kai arba misos puta, arba kokių nors kaimiškų gėrimų, kurie pas galus vadinami alumi (cervisia), nuosėdos, arba tiesiog virtų miežių ar avinžirnių sunka, arba sugedęs moters ar gyvulių pienas įmaišomas į tešlą. Kadangi puta, virtų ankštinių sunka ir sugedęs moterų ar gyvulių pienas tarp žmonių laikomi nešvariais, aišku, kad raugas nėra visai be nešvarumų. O bet kokia tešla, į kurią įmaišoma raugo, būtinai sugenda, kaip sako išmintingiausias Paulius: „Mažas raugas visą tešlą suraugina (sugadina)“ (Gal 5, 9). Ir kur tik gedimas (corruptio) minimas dieviškuose ar žmogiškuose raštuose, ten įrodoma atsiradus pablogėjimą ar kokią nors ydingą savybę. Todėl gedimas niekada negali būti suprantamas gerąja prasme, ir nėra jokios abejonės, kad nerauginta duona yra švaresnė už raugintą, kuri, nepriimdama jokio raugo gedimo, pagaminama tik iš švarių miltų ir tyro vandens. Raugas taip pat, jei kurį laiką paliekamas tešloje, taip sugadina ją rūgštimi, kad ji nebetinka žmonių vartojimui. Be to, rauginta duona nuo menko buvimo tampa supelijusi, kas labai retai nutinka neraugintai, nes ji tanki ir kieta, ne išsipūtusi ir skylėta kaip rauginta. Kuri, nors didele dalimi nelygi duonai mūsų pagyrimuose, visgi viskuo lygi jūsų papročiams. Ji pati, sugedusi nuo seno raugo, pasirodo rūgšti, skylėta ir išsipūtusi: ir jūs ne kitaip, sugedę nuo žmogiškos nuomonės, atrodote rūgštūs savo kalbumu, skylėti savo suktumu. Ir, būdami tušti dieviškojo mokslo, einate išsipūtę žmogiškuoju mokslu, pagal tą Apaštalo žodį: „Mokslas išpučia“ (1 Kor 8, 1). Kuriam ir aukščiau minėtas ydas Apaštalas priskiria, sakydamas Timotiejui: „Jei kas moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei mokymu pagal maldingumą, tas yra pasipūtęs, nieko neišmano, bet serga klausimais ir ginčais dėl žodžių, iš kurių kyla pavydas, vaidai, piktžodžiavimai, blogi įtarinėjimai, sugedusio proto ir tiesos netekusių žmonių kivirčai“ (1 Tim 6, 3-5). O kad raugas, kaip minėjome, dieviškuose ir žmogiškuose raštuose vartojamas blogąja prasme, Viešpats Evangelijoje liudija, sakydamas: „Saugokitės fariziejų raugo, kuris yra veidmainystė“ (Lk 12, 1). Ir Paulius: „Išmeskite senąjį raugą“ (1 Kor 5, 7). Ir šiek tiek vėliau: „Švęskime ne su senu raugu, nei su blogybės ir nedorybės raugu“ (Ten pat, 8). Pasaulietinėje literatūroje taip pat satyrikas, peikdamas romėnų išlepimą ir sugedusius papročius, sako:
„Ką išmoko? nebent šį raugą, ir kas kartą viduje įgimta, plyšus kepenims, išeina kaip laukinė figa?“ (Persijus, 1, 24-25).
XXX. Ir jei ištyrinėsite visus Raštus, niekada ir niekur nerasite raugo vartojamo gerąja prasme, išskyrus vieną vietą Evangelijoje, kur Viešpats sako dangaus karalystę esant panašią į raugą, turėdamas omenyje apaštališkąjį mokymą. Tačiau jei perversite visus Raštus, niekada ir niekur nerasite neraugintos duonos vartojamos priešinga (bloga) prasme, bet reiškiančią arba nuoširdumą, arba tiesą, kaip sako Apaštalas: „Švęskime su nuoširdumo ir tiesos nerauginta duona“ (1 Kor 5, 8). Todėl jūsų dviveidiškumas, patenkintas savo raugu, tenustoja reikalauti raugo iš Romos ir Lotynų paprastumo neraugintoje duonoje. Kad, jei bus atkaklus, netaptų anatema maranata su savo raugu, ir neišgirstų pranašo jam priekaištaujančio: „Eikite į Betelį ir elkitės bedieviškai, ir aukokite iš rauginto gyrių“ (Am 4, 4-5).
XXXI. Dabar pažiūrėkime, kuri iš Bažnyčių didesniu kruopštumu ir tikslesniu reikšmingumu imituoja Viešpaties kūno savybę. Romos ir Vakarų Bažnyčia, kuriai šventojo altoriaus tarnai zakristijoje paruoštą aukoja neraugintą duoną, pagamintą iš kviečių grūdų ir tyro vandens per ugnį, reiškia tikinti ir garbinanti tris tobulas substancijas viename Dievo ir žmonių tarpininko, Dievo žmogaus Jėzaus Kristaus asmenyje: būtent žmogišką kūną, protingą sielą ir Dievo Žodį Dievą. Ir grūdas prilyginamas kūnui, kurį Visagalė Dievybė, vien tik iš Mergelės kūno, tarsi iš motinos grūdo, vien dangiška galybe, be jokio vyriško sumaišymo padarytą, įkvėpė, įliedama jam tyresnę substanciją, tai yra sielą, tarsi skaidrų ir kilnų vandenį. Šias dvi substancijas nuo paties mergeliško prasidėjimo pradžios Dievo Žodis tinkamai prisiėmė ir, tarpininkaujant savo dievybės šilumai tarsi ugniai, sau sukūrė ir sutvirtino. Taip paruošta nerauginta duona per ištikimą visos Trejybės šaukimąsi tampa tikru ir vieninteliu Kristaus kūnu; ne, kaip nori teopaschitai, Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios kūnu. Ką ir jūs atrodote manantys, sakydami, kad nerauginta duona nėra Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios dalininkė, bet, suprask, raugas yra jų dalininkas. Dėl šio iškreipto teiginio, jei nenorite būti pasmerkti su teopaschitais, paties Viešpaties kančios minėjime jokio dalyvavimo ar bendrystės, išskyrus tik konsekraciją ar bendradarbiavimą, nesuteikite šventajai ir nekiančiančiai Trejybei; nes tik Dievo Sūnaus žmogiškumo mirtis tame regimame sakramente minima, kaip sako Apaštalas: „Kiek kartų valgysite šią duoną ir gersite taurę, skelbsite Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Taip pat pats Viešpats Jėzus, dalindamas duoną mokiniams ypatingoje savo minėjimo privilegijoje, sako: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Ten pat, 24). Mano, sakau, kurį, remiama septyneriopa Šventosios Dvasios malone, pati Dievo Tėvo išmintis viduje pasistatė sau šventyklą per keturiasdešimt šešias dienas įsčiose ir iš Mergelės įsčių: ir kurį, netrukus už jus ir už daugelį per kryžiaus kančią mirčiai atiduodamą, visagalė Trejybė po trijų dienų prikels, neleisdama savo šventajam matyti sugedimo. Mano, sakau, tai yra, Dievo Sūnaus ir žmogaus Sūnaus, kuris eina, kaip apie jį parašyta. Todėl, kaip sakėme, visa palaiminta Trejybė Eucharistijos konsekracijoje bendradarbiauja, bet tik Kristaus mirtis jos laužyme ir vartojime skelbiama.
XXXII. Toliau atkreipkime dėmesį, kokia pas jus yra drausmė ir atsargumas tokioje didžioje paslaptyje. Jūs kartais už pinigus perkate raugintą duoną, paruoštą bet kokio vyro ar moters, tiek, kad neretai net iš pačių viešų prekeivių užeigų pirktą duoną perkeliate ant Viešpaties stalo; kurios, negalite paneigti, liečiamos bet kokių nešvarių ir purvinų rankų. Kuri iš tiesų, pagal mūsų pasakojimą, yra penkių substancijų dalininkė, tai yra: raugo, miltų, druskos, vandens ir ugnies. Jei turite tinkamus visų jų paaiškinimus tame paprastame ir tyrame Išganytojo kūne, pateikite mums. Juk teisinga, kad duotumėte mums ataskaitą apie raugą, kaip mes jums apie neraugintą duoną: kad neduok Dieve, manichejų iškrypimas, savo klaidai paremti, nepradėtų teigti, jog šios penkios substancijos imamos į krikščionių auką dėl penkių tamsos urvų, kuriuos jie meluodami sau išsigalvoja. Taip pat pateikite aiškią priežastį to apipjaustymo, kuriuo duonos vainikėlį šventajai aukai pakeliate geležimi, kai nekaltą auką atrodo tinkamiau reiškia nekalta Viešpaties kūno auka, o duonos vientisumas – Bažnyčios vientisumą, kuri tampa Kristaus kūnu dalyvaudama jo visiškai vientisame kūne. Kaip tai turi vykti, Paulius taip skelbia korintiečiams: „Duona, kurią laužome, argi nėra Viešpaties kūno bendrystė? Kadangi viena duona, vienas kūnas esame mes daugelis, kurie dalijamės viena duona ir viena taure“ (1 Kor 10, 16-17). Todėl ir skaitoma, kad Viešpats paėmė duoną, palaimino ir laužė, bet ne kad prieš tai ar po to pjaustė. Be to, ką atsakote į tai, kad šventąją amžinojo gyvenimo duoną taurėje sutrupintą esate įpratę priimti su šaukšteliu? Juk pats Viešpats duonos taurėje vyno netrupino ir taip nedavė apaštalams sakydamas: imkite ir valgykite su šaukšteliu: tai yra mano kūnas. Bet, kaip šventoji Romos Bažnyčia laikosi iki šiol, palaimino visą duoną ir laužytą padalijo kiekvienam atskirai, sakydamas: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26). Kuris, po vakarienės, padavė taurę sakydamas: „Gerkite iš jos visi“ (Ten pat, 27).
XXXIII. Šią angelams ir žmonėms garbingą instituciją net šventoji Sionė, būtent pirmoji Bažnyčia, iki šių modernių laikų, kaip gavo iš apaštalų, ištikimai išlaikė: tiek, kad kai kurie Jeruzalės vyskupai laiškuose pranešė, kiek jų institucija skiriasi nuo graikų. Nes taip paliko parašyta: „Iš paties šventojo Jeruzalės miesto, kuris yra ir šventoji Jeruzalė, išėjo krikščionių tikėjimas: pačioje šventojoje Sionėje ir šventajame prisikėlime sakoma ir teisingai laikoma esant pirmoji Bažnyčia. Toje pačioje šventoje ir garbingoje vietoje išpildoma dieviška ir nesutepta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auka, kaip dera pagal tvarką. Ir manau, kad jie gerai daro, jog nededa nieko kito, tik sveikas ir šventas atnašas į šventas patenas, nei, kaip graikai, turi geležinę ietį, kuria pjaustytų kryžiaus forma pačią atnašą, tai yra proskomidiją. Be to, minėtose šventose bažnyčiose su pačia šventa patena iškelia šventąją anaforą, tai yra atnašą. Ir iš tiesų tikros ir tinkamos yra pačios atnašos, ir plonos, iš geriausių miltų. O geležinės ieties nežino, nebent tą, kuri atvėrė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šoną. Šaukštelio, su kuriuo komunikuotų, kaip graikų Bažnyčioje, visai neturi, nes taip nesumaišo pačios šventosios komunijos taurėje, bet viena [duonos] komunija komunikuoja tautą. Taigi ir didelėse, ir mažose bažnyčiose šį paprotį, gautą iš šventųjų apaštalų, turi visi tos provincijos krikščionys. O graikai, gyvenantys kartu su jais, vieni taip, kiti kitaip, kaip gavo iš saviškių. Be to, jei kas iš šventosios ir garbingosios Eucharistijos Jeruzalės bažnyčiose lieka, nei degina, nei meta į duobę, bet padeda į švarią dėžutę (pyksidę), ir kitą dieną komunikuoja iš to tautą, nes ten kasdien komunikuoja, kadangi ten susirenka krikščionys iš įvairių provincijų, kurie dėl tikėjimo ir didžiausios Dievo Sūnaus meilės trokšta ten komunikuoti, nes ir pati vieta yra garbingesnė ir šventesnė už visas vietas visoje žemėje. Ir ten yra šventas ir garbingas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas, ir šventa Kalvarijos vieta. O užkasti ar įkasti šventąją Eucharistiją į žemę, kaip kai kurie sakomi darant, arba mesti į ąsotį, arba išpilti ją, yra didelis aplaidumas ir jokios Dievo baimės. Juk krikščionių tikėjimas, tai patys nesutepti ir dieviški slėpiniai, pagal tai, ką Kristus pasakė: ‘Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, gyvens amžinai’ (Jn 6, 55. 59).“ Bet apie tai pakaks: ypač kai jūs patys galite tai surinkti smulkiau iš turinio to laiško, kurį dėl jūsų išvertėme iš graikų į lotynų kalbą. Kur aiškiau už šviesą duodama suprasti, kad tą patį dieviškosios aukos ritą šventoji Jeruzalės Bažnyčia laikėsi senovėje, kurio švenčiausioji Romos Bažnyčia nenustoja laikytis iki šiol. Mat plonas atnašas, paruoštas iš geriausių miltų, sveikas ir nesugadintas ant šventų altorių dedame ir mes, ir iš jų po konsekracijos laužytų komunikuojame su tauta. Ir tik tada geriame iš taurės gryno ir skysto kraujo: kadangi niekam iš mokinių, išskyrus išdaviką Judą, nerandame Viešpaties paduodant pamirkytą duoną, kas reiškė, jog jis jį išduos; lygiai taip pat likusią Viešpaties atnašos dalį padedame saugojimui.
XXXIV. Jau, kadangi pakankamai Senojo ir Naujojo Testamento autoritetu nustatyta, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo kančios minėjimą atlikti su nerauginta duona patikėjo mokiniams per pačią vakarienę, kaip ir šiandien šventoji Romos ir Lotynų Bažnyčia žinoma atliekanti, turite pasakyti, kieno instituciją taip atkakliai ginate raugintoje duonoje. Juk kas bebūtų ar koks bebūtų tas, pasak palaimintojo Jobo, palygintas su Dievu, kuris yra pati teisybė ir išmintis, nebus išmintingas. Ir negali būti, kad kas nors būtų galėjęs tinkamiau ar teisingiau perduoti švenčiausiąjį tikėjimo slėpinį, nei tas, kuris atidavė save patį už mus kaip atnašą ir auką Dievui maloniam kvapui, Nekaltas Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Palyginti su juo, netobula, kurio nežinojimas yra didžiausias neišmanymas. Todėl išvėmėme (atmetėme) likusius jūsų žodžius.
XXXV. KONSTANTINOPOLIETIS. O Dovydas apie jį pasakė: „Tu esi kunigas per amžius pagal Melchizedeko būdą“ (Ps 109, 4). Kuris, prieš Abraomą ir Mozę, pažindamas dangaus, žemės ir kitų kūrinių Dievą, atsistojęs paaukojo jam duoną ir vyną. Todėl dieviškasis Apaštalas sako: „Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę, Kristus nebūtų vadinamas kunigu pagal Melchizedeko būdą; ir kadangi, pakeitus kunigystę, būtina pakeisti ir įstatymą“ (Žyd 7, 11-12), tą, kuris purviną neraugintą duoną nustatė žydams saugoti. Tas pats didysis Paulius Pirmajame laiške korintiečiams apie tai kalbėdamas taip sako: „Broliai, aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas; tai darykite mano atminimui. Taip pat ir taurę: Ši taurė yra Naujasis Testamentas mano kraujyje, tai darykite, kiek kartų gersite, mano atminimui; kiek kartų valgysite šią duoną ir gersite taurę, skelbsite Viešpaties mirtį“ (1 Kor 11, 23-26).
XXXVI. KONSTANTINOPOLIETIS. (Pastaba: Čia Humbertas cituoja oponento žodžius, kad juos paneigtų).
ROMĖNAS. Kol ištikimai laikėtės mokytojo Pauliaus pėdsakų, bėgote visiškai nepriekaištingai. Bet vos tik pabandėte pralenkti, apgailėtinai suklupote. Kuriems nepakako nuklysti, jei dar nebūtumėte stengęsi tautų mokytoją tikėjime ir tiesoje priversti vilktis paskui jus besipriešinantį, užuot sekę jo pėdsakais, kad išvengtumėte savo klaidos. Be to, darote negirdėtą žalą tam pačiam, kai, puldami jį jo paties žodžiais, skelbiate neraugintą duoną purvina, kurią tiek jis, tiek kiekvienas katalikas teigia esant nuoširdumo ir tiesos. Tada tą savo etimologiją apie duoną stengiatės apginti prieš mus, siekdami tokį Apaštalą padaryti savo bendrininku, tarytum tuo, kad sekdamas teisingais evangelistais sako: „paėmė duoną“ (Mt 26, 26; Mk 14, 22; Lk 22, 19), jis būtų norėjęs patvirtinti tik raugintą. Jei tai galėtų būti, tuščias būtų tokio Apaštalo skelbimas ir triūsas, ir niekais būtų paversta Kristaus mirtis, nes jis jau neatidavė savęs paties už mus, bet teisingai žuvo kaip įstatymo laužytojas. Tačiau kokia tuščia ši jūsų etimologija, jau pakankamai ir su kaupu parodyta aukščiau. Dabar pažiūrėkime, kur stengiatės nutempti tokį Apaštalą savo teiginio virvėmis.
XXXVII. KONSTANTINOPOLIETIS. O nerauginta duona neturi jokio atminimo ir neskelbia mirties, būdama mozaikinė ir įstatymo nustatyta prieš tūkstantį keturis šimtus metų, ir per Naująjį Testamentą, tai yra per šventąją Evangeliją ir per Kristų, ji yra prakeikta ir apleista.
XXXVIII. ROMĖNAS. O šventvagiškas įžūlumas! O nuodingas ir maniakiškas manichejų plepumas! O nuo visų jėgų ir širdžių toli varytina bedievystė! Ar tam nutempėte Apaštalą, kad nustumtumėte į tokios klastos prarają kartu su savimi? Štai tas maringas kiaušinis, kurį taip ilgai nešiojote, staiga pagimdėte, iš kurio kas suvalgys, mirs, kaip sako pranašas Izaijas: „Ir kas bus sušildyta, prasiverš į gyvatę!“ (Iz 59, 5). Štai, kaip aišku, pastojote skausmą, pagimdėte neteisybę, ir, prieš pačią tiesą ir visus dieviškus puslapius meluodami sau, begėdiškai lojate, kad pats Dievo Sūnus prakeikė įstatymą ir neraugintą duoną, kuriuos buvo nustatęs. Bet o šventas, o geras, o garbingas įstatyme su visais tavo įsakymais ir laikymusi! Kas tave ir juos iki vienos jotos prakeikė, prakeikia ar prakeiks, tebūnie jis prakeiktas! Argi galėjo arba privalėjo mūsų Viešpats būti toks nedėkingas, kad kokiu nors prakeiksmu sugėdintų tokį ištikimą ir atsidavusią šauklį bei patvariausią savo liudytoją? Kuris nesiliovė visa savo intencija, ženklais, įsakymais, aukomis, ceremonijomis ir žodžiais skelbti jo šlovę. Ir kur išmokote, kad Viešpats prakeikė įstatymą ir neraugintą duoną? Galbūt ketinate sakyti: Kai perdavė naująją Paschą savo mokiniams, arba kai prisikėlė iš numirusių. Bet, kaip aukščiau aiškiai sužinota, jis būtent jas palaiminęs ir laužęs įsteigė naująją Paschą, ir pačią savo prisikėlimo dieną pakviestas dviejų į Emauso kaimą, paėmė duoną, palaimino ir tuojau egnosthe autois en te klasei tou artou, tai yra „jie pažino jį iš duonos laužymo“ (Lk 24, 30-31. 35); kurią visapusiškai buvus neraugintą yra aišku, nes iki Paschos aštuntos dienos niekaip raugas visose Izraelio ribose nesimatė. Žinoma, kad jis pats, gimęs pagal įstatymą, turėjo įstatymo liudijimą, sako žydams: „Tyrinėkite Raštus, kuriuose manote turį amžinąjį gyvenimą, ir jie liudija apie mane“ (Jn 5, 39). Ir vėl: „Jei tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi: nes apie mane jis rašė“ (Ten pat, 46). Todėl kitoje vietoje liudija neatėjęs panaikinti įstatymo, bet įvykdyti (Mt 5, 17). Kurio bet kokį mažiausią įsakymą kas panaikintų, net ir dangaus karalystėje, tai yra dabartinėje Bažnyčioje, būtų mažiausias, juo labiau jokiu būdu neįeitų į tą būsimąją, kurioje įstatymo vykdytojas ir mokytojas būtų vadinamas didžiu. Taip pat pačią savo prisikėlimo dieną, minėtiems dviem mokiniams, pradėdamas nuo Mozės ir visų pranašų, aiškino Raštus, kurie buvo apie jį. Tada susirinkusiems vienuolikai tarė: „Reikėjo, kad išsipildytų visa, kas parašyta Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse apie mane. Ir kad reikėjo Kristui kentėti ir trečią dieną prisikelti iš numirusių, ir būti skelbiama jo vardu atgaila ir nuodėmių atleidimas visoms tautoms“ (Lk 24, 44. 46-47). Štai trumpai Išganytojas atskleidė savo įsikūnijimo ir kančios nuolankumą, bei prisikėlimo šlovę, ir visų tautų pašaukimą bei išgelbėjimą per krikštą, kas buvo iš anksto parodyta Senajame Testamente ir parodyta Naujajame, kad pagrįstai Evangeliją būtų galima vadinti ne kuo kitu, kaip įstatymo išaiškinimu. Kuris įstatymas, kaip Kristaus ir Bažnyčios, tai yra jaunikio ir nuotakos, galvos ir kūno, auklėtojas ir žindytojas, laiko pilnatvėje, priešakyje einant evangelinės malonės ir tiesos žiburiui, viešai atskleidė tai, ką ilgai slėpė kambario paslaptyse. Tada staiga to „gražiausio išvaizda tarp žmonių sūnų“ (Ps 44, 3) grožis nušvito visai kūrinijai, kai per šventuosius apaštalus, kuriems atvėrė protą suprasti Raštus, paslaptį, nuo amžių paslėptą, pasiuntė į visą žemę ir iki pasaulio pakraščių. Taigi, argi prakeiktinos yra tos įsčios, kurios, pastojusios nuo Dievo Dvasios, nuo pradžios nešiojo visus Kristaus ir Bažnyčios sakramentus, ir pagaliau amžių pabaigoje pagimdė pačią Evangeliją skelbti visur? Juk Senasis Testamentas padaro tai, kad per Naująjį drąsiai skelbiamas Mergelės gimdymas, ir tikimas prisikėlimas iš numirusių, ir žmonijos atstatymas per medį, vandenį ir Dvasią. Kitaip, panaikinus Senąjį Testamentą, Naujasis išnyks ir bus laikomas pasaka, ir negalės išsilaikyti be savo žymės, nes nei siena nestovės be pamato. Ką pats Viešpats savo veiksmais ir žodžiais padėjo po apačia, ir savo apaštalams bei skelbėjams įkvėpė savo pasakojimo eigą sutvirtinti Senojo Testamento inkaru; kurio autoritetą pirmasis Bažnyčios mokytojas pripažįsta tikresniu už tą balsą, kurį girdėjo virš atsimainiusio Viešpaties veido. Todėl tvirčiausiai tikėtina ir laisviausiai išpažįstama, kad kas tik prieštarauja Senajam Testamentui, tampa ir Naujojo priešininku, kurį tarsi ratą rato viduryje matė esant Senajame šventasis Ezechielis (Ez 1, 16; 10, 10).
XXXIX. Toliau, Senasis Testamentas yra tarsi pagrindas arba pamatas, kurio statinys arba viršutinė dalis yra Naujasis: kuris neišvengiamai sugrius arba nukris, jei dings arba sugrius pagrindas, ant kurio jis stovėjo; ir pagrindui arba pamatui išliekant, ant jo stovintys dalykai dažnai keičiami; tačiau jam žūvant arba griūvant, jie negali kartu nežūti arba negriūti. Tai Viešpats, abiejų Testamentų davėjas, norėdamas, kad būtų suprasta, kai galėjo visagale valia tuščius šešis indus vestuvėse akimirksniu pripildyti iš nieko sukurto vyno, visgi pasirinko, dėl tam tikros paslapties, pirmiau liepti šventės tarnams pripildyti tuos pačius indus vandeniu iki viršaus, ir po to vien savo valia paversti nuostabiu vynu. Šiame apdairiame mūsų Atpirkėjo veiksme sakome, kad vanduo pakeitė ne savo substanciją, bet savybes, tai yra skonį, spalvą ir panašiai, kad suprastumėme, jog pats Viešpats Senojo Testamento, kuriuo šešis pasaulio amžius per ankstesnių tėvų tarnystę buvo pripildęs, nepanaikino, bet atnaujino; ir nieko iš jo atmesdamas nesumažino, bet tai, kas jame buvo ir slypėjo, patvirtindamas parodė. Juk kai kuriuose dalykuose, išskyrus tik laikų pasikeitimą ar įvairovę, įstatymas ir Evangelija šaukia tą patį sutartinai. Pavyzdžiui, įstatymas skelbia: „Pranašą pažadins jums Viešpats iš jūsų brolių“ (Įst 18, 15; Apd 7, 37). Ir: „Štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų“ (Iz 7, 14). Evangelija skelbia: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“ (Lk 7, 16). Ir: „Mergelė pradėjo ir pagimdė sūnų“ (Lk 2, 7). Kai kuriuose dalykuose, išsaugant laiką ir temą, minimi maldingumo ir bedievystės balsai. Kaip antai: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46; Mk 15, 34). Ir: „Pasitikėjo Viešpačiu, teišgelbsti jį, teišvaduoja jį, nes nori jo“ (Ps 21, 9). O jei kam nors toks vanduo atrodo beskonis, težino, kad tai jam nutinka ne dėl vandens ydos, bet dėl jo paties gomurio didelio atbukimo. Juk juslinis žmogus nesuvokia to, kas yra Dievo dvasios. Jam Dievo įstatymas yra kvailystė, ir jis nemoka iš jo sveikai pripildyti proto pilvo, bet žalingai išpučia. O dvasinis, kuris teisia ir atskiria viską, su mūsų prievaizdu Pauliumi ištikimai gieda: „Žinome, kad įstatymas geras, jei kas juo teisėtai naudojasi“ (1 Tim 1, 8). Ir tai: „Žinome, kad įstatymas yra dvasinis“ (Rom 7, 14). O jei įstatymas yra dvasinis, Dvasios tarnavimas tampa dvasiškai ištirtas, o mirties tarnavimas – kūniškai aptartas. Nors įstatymas savo prigimtimi yra gyvenimas, visgi dėl žmonių ydos tampa mirtimi, kaip tas pats Apaštalas sako: „Ką gi sakysime? Ar įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet nuodėmės nepažinau, kaip tik per įstatymą“ (Ten pat, 7). Ir šiek tiek vėliau: „Taigi įstatymas šventas, ir įsakymas šventas, ir teisingas, ir geras. Tad tai, kas gera, tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė, kad pasirodytų esanti nuodėmė, per tai, kas gera, atnešė man mirtį“ (Ten pat, 12-13). Ir vėl: „Randu taigi įstatymą, norėdamas daryti gera, kadangi man priklauso blogis“ (Ten pat, 21). Pagaliau, jei išmintingai klausėtės, ką pasakėme anksčiau, atsitokėkite nuo įstatymo įžeidinėjimo, kurį Apaštalas tvirtina esant šventą, ir įsakymą šventą, teisingą ir gerą; kad neatrodytumėte kaip bepročiai akmenimis užverčiantys gydytoją, rodantį ligas ir norintį gydyti.
XL. Be to, žinokite, kad gausios tėvų santuokos, ir iš savo giminės, bei kūniškos aukos, ir apipjaustymo bei įvairių apsivalymų ceremonijos, ir valgių skirtumai buvo laikinai leisti arba įsakyti kūniškiems žmonėms: kad vergijos jungu arba įsakymų laisve sulaikytų, jog nenupultų į stabmeldystę ar kūniškus nusikaltimus; o dvasiškai, ženklais apie būsimus gėrius, kurie juose buvo žadami, nuolat keltų aukštyn, kad artėjančius iš tolo matytų ir pamaldžiai sveikintų. Nors dėl vietos ir laiko atrodė per daug atsidavę tokiems stebėjimams, kad savo nusileidimu pamažu per ženklus trauktų buką liaudį prie dalykų, visgi ką jie apie tai manė, aišku iš šių palaimintojo Dovydo žodžių: „Jei būtum norėjęs aukos, būčiau davęs: deginamosiomis aukomis nesigėrėsi. Auka Dievui – sudužusi dvasia“ (Ps 50, 18-19). Todėl vėl sako: „Manyje, Dieve, yra tavo įžadai“ (Ps 55, 13). Kurio asmenį prisiimdamas, kūniškai tautai liudija, sakydamas: „Argi valgysiu jaučių mėsą, arba gersiu ožių kraują? Aukok Dievui šlovės auką, ir atiduok Aukščiausiajam savo įžadus“ (Ps 49, 13-14). Argi šiam ir kitiems tėvams įstatymo vanduo nepakeitė spalvos ir skonio, kuris blyškus ir beskonis atrodė kūniškiems žmonėms? Kurie nuo šių dalykų šalo, o anie taip kaito, kad jau tada Jėzaus mokiniai galėjo sakyti: „Argi mūsų širdis nebuvo užsidegusi mumyse, kai jis kalbėjo mums kelyje ir aiškino Raštus?“ (Lk 24, 32). Juk Mozės duota įstatymo raidė kūniškus žmones žudė, kurios dvasia, malonė ir tiesa per Jėzų Kristų atsiradusi, dvasią gaivino: anie, bijodami laikinos mirties, tarsi nuo šalčio susitraukę, blykšdavo, o šie, iš meilės amžinajam gyvenimui, tarsi nuo šilumos atgiję, raudonavo, ir su Pauliumi laisvai skelbė: „Įstatymo pilnatvė yra meilė“ (Rom 13, 10). Tiesa (Kristus) paliudijo, kad ant dviejų jos įsakymų kabo visas įstatymas. O jei Dievas yra meilė, Dievui be abejonės priešinasi tas, kas bando ką nors atimti iš Mozės įstatymo, kurį jis pats liudija visą kabant ant meilės. Ši dviguba meilė, pridengta kūniškomis ir žemiškomis ceremonijomis, tarsi koks dvišakis kablys, įvertas į kirmėles ar paukščių plunksnas, ir iš dangaus nuleistas į žmonių nelaisvės jūrą, klajojančius ir tuščius dangiškų dalykų žmones, susigundžiusius regimais dalykais, perveria neregimu smaigaliu, ir pervertusius patraukia į angeliškos laisvės prieglobstį, sakančius Dievui Giesmių giesmės žodžiais: „Trauk mane paskui save“ (Gg 1, 3). Ir: „Sužeista meile aš esu“ (Gg 4, 9). Taip, kai žmogus priglunda prie Dievo, ir artimas prie žmogaus, tinkamiausia linija, ir tarsi auksine dieviškų įsakymų grandine, kartu patraukiami į rojų.
XLI. Toliau, kaip uoliai Eufratijus, Rodo vyskupas, gynė senąjį įstatymą prieš severijonų eretikus, aišku iš toliau pateiktų jo žodžių, kur tarp daugelio kitų sakė: „Namų pamatai padėti prie nešvarių vietų, kad tai, kas yra viršuje, nepatirtų jokių mėšlo įžeidimų. Taigi viršutinė namų dalis su paauksuotomis lubomis, tapytomis sienomis ir įvairiu marmuro metalu papuošta, priima ir visa, kas yra viršuje. Ką tad dabar darysime? Jei pašalinsime apatinę dalį, viršutinė sugrius: visgi, jei reikėjo sugriauti apatinę, to niekas kitas negalėjo padaryti, kaip tik Dievo Sūnus. Tad pažiūrėkime, ar jis sugriovė tai, ką mes sakome išliekant. ‘Manote’, sako jis, ‘kad atėjau panaikinti įstatymą ar pranašus? Neatėjau panaikinti įstatymo, bet įvykdyti’ (Mt 5, 17).“ Tad ir jūs bent, šiais ir kitais savo pačių mokytojo žodžiais atšaukti, liaukitės įžeidinėti švenčiausiąjį įstatymą, kad nebūtumėte to paties ir visų katalikų anatema kartu su severijonais.
XLII. Bet kad galbūt dar per daug nesigėrėtumėte savo nuomonėmis, nieko neturėdami, atidžiau peržiūrėkime Apaštalo pasakymą, kurį aukščiau per prievartą bandėte pritraukti savo paramai. Nes sako: „Jei tobulumas būtų buvęs per levitų kunigystę; nes tauta po ja gavo įstatymą; kam dar buvo reikalinga kilti kitam kunigui pagal Melchizedeko būdą, ir nesivadinti pagal Aaroną? Juk pakeitus kunigystę, būtina, kad įvyktų ir įstatymo pakeitimas“ (Žyd 7, 11-12). Šiuose žodžiuose, kaip aukščiau parodyta, tobulumą suprantate ne kaip ką kitą, o kaip sunaikinimą (consumptionem), tai yra panaikinimą ir pabaigą, ne tą, kuris užbaigia (tobulina), bet tą, kuris sunaikina. Kad tai yra toli gražu kitaip, moko tas pats Apaštalas sakydamas: „Įstatymo pabaiga – Kristus, teisybei kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 10, 4). Vadinasi, kadangi kitaip sakoma „pabaigti duoną“, kitaip „pabaigti namą“, turime priimti, kad Kristus yra įstatymo pabaiga, užbaigiantis, o ne sunaikinantis; ištobulinantis, o ne paverčiantis niekuo; papildantis, o ne panaikinantis. Tai jis, pažadėtas nuo amžių pradžios ir parodytas pabaigoje, kabėdamas ant kryžiaus, tapęs vakarine ir paskutine auka už mus, žinodamas, kad jau viskas atlikta, kad išsipildytų Raštas, sako: „Trokštu“ (Jn 19, 28). Ir gavęs acto, tarė: „Atlikta“ (Ten pat, 30). Ir nulenkęs galvą atidavė dvasią. Čia tikrai nei evangelistas sako: kad būtų sunaikintas, bet kad išsipildytų Raštas. Nei pats Viešpats: sunaikinta, bet atlikta (išpildyta). Prie šio mirštančiojo balso šventyklos uždanga perplyšo iki apačios, kad, pasak Apaštalo, besiartinantiems prie Kristaus, uždanga, iki tol buvusi Senojo Testamento skaityme, būtų paženklinta kaip nuimta. Šis atbaigimas įvyko ne per levitų kunigystę, nes, liudijant Apaštalui: Nieko neatvedė į tobulumą. Iš šių Apaštalo žodžių, kad netyčia nepaimtumėte progos šmeižti, atkreipkite dėmesį, jog jis nesakė: nieko gero nepadarė įstatymas, bet: nieko neatvedė į tobulumą. Juk turėjo, kaip tas pats Apaštalas sako, kulto nuostatus, ir pasaulietinę šventyklą, ir rankų darbo tabernakulį, ir esamų gėrybių vyriausiuosius kunigus, kurie su svetimu krauju kartą per metus įeidavo į šventų švenčiausiąją, pašventindavo suteptus kūno apvalymui. Iš visų pusių buvo aukojamos dovanos ir aukos, kurios negali pagal sąžinę padaryti tobulu tarnaujančiojo, tik valgiuose ir gėrimuose, ir įvairiuose apsiplovimuose bei kūno teisingumuose, uždėtuose iki pataisymo laiko. Tačiau Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių vyriausiasis kunigas, per didesnį ir tobulesnį tabernakulį, ne rankų darbo, tai yra ne šio kūrimo, ir ne per ožių bei veršių kraują, bet per savo paties kraują įėjo vieną kartą į šventąją vietą, atradęs amžinąjį atpirkimą, kai per Šventąją Dvasią paaukojo save patį be kliaudos Dievui, ir apvalė mūsų sąžinę nuo negyvų darbų, kad tarnautume gyvajam Dievui. Iš tiesų pagal įstatymą tapo daug kunigų, todėl, kad mirtis jiems trukdė išlikti. O šis, kadangi pasilieka per amžius, turi amžiną kunigystę: kuris vienas savo paties krauju kartą atliko amžinąjį atpirkimą, kurį anie su svetimu krauju nuolat imituodami netobulai vaizdavo. Kai tai atėjo, visa ana kūniškų aukų ar ceremonijų eiga teisėtai nutilo. Juk toliau mums nebereikia daugelio aukų, nes vienoje radome amžinąjį atpirkimą, kuris, pradėtas per levitų kunigystę, tapo tobulas per Viešpaties Jėzaus pontifikatą, kuris vadinamas kunigu ne pagal Aaroną, bet pagal Melchizedeko būdą todėl, kad nustatė savo ištikimiesiems aukoti ir priimti duoną ir vyną savo kūno ir kraujo tiesoje. Kieno kilmė neapsakoma iš Tėvo be motinos, iš Motinos be tėvo: neturintis nei dienų pradžios, nei pabaigos, vienintelis tikras Teisingumo ir Taikos Karalius. Kadangi jam tinkamiau prilyginamas Melchizedekas, ne tik dėl vienos aukos ir genealogijos, bet ir dėl vardo, nei Aaronas; Kristus vadinamas kunigu pagal Melchizedeko būdą, ne pagal Aaroną. Pagaliau anas Melchizedekas nei savo kūno ir kraujo duonoje ir vyne Dievybei neaukojo, nei buvo be tėvų ar pradžios ir pabaigos, nei iš esmės Teisingumo ir Taikos Karalius; bet tai, kad Raštai visa tai apie tą žmogų arba nutylėjo, arba pasakė, buvo mūsų Melchizedeko aiškesnė reikšmė: kurio anas, kaip ir Aaronas, buvo šešėlis, ne tiesa. Į kurį pakeitus kunigystę, būtina, kad įvyktų ir įstatymo pakeitimas, būtent nuo raidės, kuri žudo, į dvasią, kuri teikia gyvybę, nuo senumo į naujumą. Nes kiek tai liečia skaitymą ar užrašymą, pati Evangelija paskutinę dieną visiškai praeis; kur toliau nebus reikalingas joks Raštas.
XLIII. Taip pat mes, visiems trokštantiems vaikščioti dvasios naujume, visa tapo nauja: būtent šventyklos ir altoriai, kunigai, aukos, žvakidės, smilkyklės, maistas ir gėrimas, ir visa kita kūniška, ką Izraelis laikė tiek inventoriuje, tiek įsakymuose, paseno, kad taptų tuo pačiu ir ne tuo pačiu, kaip erelis, kuris natūraliai atsinaujindamas įgauna jaunystę, o senatvė nuo jo pasitraukia ne substancija, bet būsena. Tuo pačiu būdu skelbiame, kad krikščionių nerauginta duona labai skiriasi nuo kūniškų žydų neraugintos duonos, kuriuos laikytis tiesos šešėlio ir jos siekti kvietė vien tik žemiškos laimės pažadas ir troškimas: ilgaamžiškumas, derliaus gausa, vaikų sekos tęstinumas, priešų sunaikinimas ir kita. Mes gi, tiesos kūną iš neraugintos duonos ir neraugintoje duonoje deramai garbindami ir išlaikydami, lūpomis ir širdimi iš anksto ragaujame, koks saldus yra Viešpats: vieno prašydami iš jo ir to ieškodami, kad pasiliktume jame ir jis mumyse, per amžius. Žinoma, jei norite imituoti neraugintą duoną rauginta, pakeiskite ir vyną bet kokiu kitu skysčiu: kuriuo, kaip ir nerauginta duona, Kristus užbaigė senąją Paschą ir pradėjo naująją. Juk jei priimate vyną, kodėl atmetate neraugintą duoną?
XLIV. O kad Kristaus kančia ir mirtis tinkamiau skelbiama nerauginta duona nei rauginta, įrodoma tuo, kad pats Viešpats perdavė mokiniams daryti jo atminimą su nerauginta duona; ir kad Įstatyme ji vadinama vargo duona, idant tuo būtume įspėti varginti savo sielas, ir kartu aukoti Dievui sudužusios dvasios auką, sudužusią ir nuolankią širdį (Ps 50, 19), atsimenant tą Apaštalo žodį: „Su baime ir drebėjimu darbuokitės savo išganymui“ (Fil 2, 12). Ir: „Jei kenčiame, su juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 12). Be to, tai, kas per Įstatymą buvo uždėta kūniškiems žydams iki pataisymo laiko, Paulius trumpai apibendrindamas sako: „Aukojamos dovanos ir aukos, kurios negali padaryti tobulo pagal sąžinę tarnaujančiojo, tik valgiuose ir gėrimuose, ir įvairiuose apsiplovimuose bei kūno teisingumuose“ (Žyd 9, 10). Taigi kūniškos aukos ir įvairūs apsiplovimai Įstatyme, kuriuose didžiausias buvo apipjaustymas, ir kiti kūno teisingumai, t. y. valgių skirtumai, palapinių šventė, nearti jaučiu kartu su asilu, nesėti lauko įvairia sėkla ir panašūs dalykai, kurie nesuteikdavo jokio šventumo sąžinei, išskyrus paklusnumo atsidavimą ir dvasinio tyrumo įspėjimą, buvo duoti iki Tėvo iš anksto nustatyto laiko, kai per savo Sūnų, gimusį pagal įstatymą, atpirko tuos, kurie buvo po įstatymu. Išvengęs jo kūniškų teisingumų, tas pats Apaštalas sako: „Tai, kas man kitados buvo pelnas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu, ir ne tik nuostoliu, bet ir mėšlu, kad laimėčiau Kristų ir būčiau rastas jame, neturintis savo teisingumo, kuris iš įstatymo, bet tą, kuris iš Jėzaus Kristaus tikėjimo“ (Fil 3, 7-8). Ką kolosiečiams taip pat skelbia sakydamas: „Niekas teneteisia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl šventės, jauno mėnulio ar sabatų, kurie yra būsimųjų dalykų šešėlis“ (Kol 2, 16). Iki čia pakaks apginti Mozės įstatymą ir Kristaus Eucharistijos neraugintą duoną. Dabar aptarkime likusius jūsų žodžius.
XLV. KONSTANTINOPOLIETIS. O kodėl jūs Gavėnios metu žydiškai laikotės sabatų (šeštadienių)? Argi negirdėjote evangelisto kalbant, kad „mokiniams einant per javų lauką sabatu, jie ėmė skinti varpas ir valgyti“? Žydai sakė Kristui: „Žiūrėk, ką jie daro sabatu!“ Jis atsakė: „Taip. Ar nežinote, ką padarė Dovydas, kai išalko jis ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į šventyklą ir valgė padėtinės duonos“ (Mt 12, 1-4; Mk 2, 23-26) ir t.t. „Ir kad sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui“ (Mk 2, 27). Jie sakė: „Šis žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko sabato“ (Ten pat). Ir vėl, kalbant apie Kristų sabatu, ir apie tą, kuris turėjo padžiūvusią ranką; taip pat apie tą, kuris turėjo demono dvasią ir buvo išgydytas sabatu, žydams murmant ir panašiai kalbant, Kristus sako: „Veidmainiai! Argi kiekvienas jūsų sabatu neatriša savo jaučio ar asilo nuo ėdžių ir neveda pagirdyti?“ (Lk 13, 15). Taip pat ir su paralyžiuotuoju, kurį jis išgydė. Todėl tie, kurie su nerauginta duona laikosi ir sabatų, nėra nei žydai, nei krikščionys, bet „panašūs į leopardą“, kaip sako didysis Bazilijus, „kurio kailis nei visiškai juodas, nei visiškai baltas“.
XLVI. ROMĖNAS. Kad mes sabatų nei Gavėnios metu, nei už jos ribų nesilaikome žydiškai, pakankamai parodyta aukščiau. O jūs, jei nesate sujudėję, kodėl bent Gavėnioje nepasirodote panašūs į mus, kai, su žydais besiilsėdami ir puotaudami, Kristaus pasninką sabate laužote? Todėl evangeliniai liudijimai, kuriuos pateikėte, visiškai prieštarauja jums, o pritaria mums. Pagaliau mes, kaip Jėzaus mokiniai, ne tik keliaujame sabatu ir skiname varpas, bet be to žvejojame, ir dirbame viską, ką reikia, ir tinkamą valandą valgome. Jūs, nors skaitote, kad mokiniai eidami valgė varpas, nuo pirmos šviesos iki vakaro stengiatės įvairiais skanėstais ir daugybe vyno tęsti apsirijimą. Ir nenuostabu: nes čia taip pat, pamiršę savo etimologiją iš vardo, kuris yra artos, pasakėte, kad Dovydas valgė padėtinės duonos, tai yra tous artous tes protheseos; kurių negalite paneigti buvus neraugintų, jei dar liko pas jus koks nors senojo įstatymo žinojimas. Toliau, kadangi sabatas padarytas žmogui, o ne žmogus sabatui (Mk 2, 27), jis pas mus pagerbiamas ne kokia nors puota ar dykinėjimu, kaip Viešpats, bet apkraunamas pasninku ir darbu, tarsi atsidavęs tarnas, užsiėmęs Viešpaties laidojimu. Netrukus, atėjus dienai, kurią specialiai padarė Viešpats, iškilmingai džiūgaujame ir linksminamės, nes joje Kristus, prisikėlęs iš numirusių, jau nebemiršta, mirtis jam daugiau neviešpataus. Mes taip pat nebijome būti Kristaus pažymėti veidmainyste dėl sabato saugojimo, nes jame Dievui ir gydytojams aukojame ne tik padžiūvusią ranką, bet ir visą kūną su oda. Ir ne tik jautį bei asilą atrišame nuo ėdžių ir vedame pagirdyti, bet ir arti. O jūs, norėdami būti įstatymo mokytojai, bet nesuprasdami nei ką kalbate, nei ką teigiate, savo nuomonės teiginį taip užbaigėte.
XLVII. KONSTANTINOPOLIETIS. Todėl tie, kurie su nerauginta duona laikosi ir sabatų, nėra nei žydai, nei krikščionys, bet „panašūs į leopardą“, kaip sako didysis Bazilijus, „kurio kailis nei visiškai juodas, nei visiškai baltas“.
XLVIII. ROMĖNAS. O nuostabi graikų filosofija! O Pelasgų menas! O Atėnų ir Akademijos įžvalgumas! Iš kur tau toks staigus bukumas ir galvos svaigimas? Tikrai triguba virve tavo liežuvis dieviškai surištas. Nes graikai ieško išminties, kurią paprastas krikščionių tikėjimo skelbimas padarė kvailyste, kaip Viešpats pažadėjo: „Sunaikinsiu išminčių išmintį ir niekais paversiu protingųjų išmanymą. Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio pasaulio tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė šio pasaulio išminties kvailyste?“ (1 Kor 1, 19-20). Kuria kvailyste esate pripildyti, ir nieko neapibrėžėte pagal dieviškus puslapius, ir parodote, kad didysis Bazilijus pagal žmogiškus neapibrėžė nieko. Juk visiškai neteisinga, kad tie, kurie laikosi sabatų ir neraugintos duonos, nėra nei žydai, nei krikščionys. Nes tikriausiai yra žydai tie, kurie sabatų ir neraugintos duonos laikosi kūniškai. Bet ir tas teiginys virsta begaline abejone, ir jokiu būdu nebus nuoseklu, kad tai tik leopardas, kurio kailis nei juodas, nei baltas; nes be jo yra daugybė gyvūnų, kurių kailis nei baltas, nei juodas. O puikūs dieviškojo žodžio tyrinėtojai! O klusnūs didžiojo Bazilijaus mokiniai, iš kurio skaidraus šaltinio nesugebėjote pasisemti nieko kito, tik purvą! Kai tuo tarpu iš čia ir iš ten jums skambėjo tas naujas dangiško pieno ir amžinojo medaus šaltinis, vadindamas Romos ir Vakarų Bažnyčią ponia, ir maldaudamas padėti Rytų pražūčiai. Dabar, veltui stengdamiesi sugriauti Lotynų Bažnyčią, ginkluojatės prieš mus tarsi Bazilijaus sakiniu, kuris pasirodo daug kvailesnis už tą juokingą Teiresijo pranašystę: „Ką tik pasakysiu, arba bus, arba ne.“ Iš tiesų jums tinka ta satyriko patarlė:
„Gimdys kalnai, gims juokinga pelytė“ (Horacijus, Apie poezijos meną, 139).
Ir o kad būtumėte tylėję, jog būtumėte palaikyti išmintingais, kaip sako Išmintis: „Kvailys, jei tylės, bus laikomas išmintingu.“ Dabar gi jūsų kvailystė visiems žinoma. Pažiūrėkime toliau.
XLIX. KONSTANTINOPOLIETIS. Kodėl tokie žmonės valgo pasmaugtus gyvūnus, kuriuose yra kraujas? Ar nežinote, kad kiekvieno gyvūno kraujas yra jo siela, ir kas valgo kraują, valgo sielą? Todėl pagal tai jūs nesate visiškai net pagonys, nes anie užmuša arba sužeidę valgo.
L. ROMĖNAS. Kodėl tą Senojo Įstatymo įsakymą, pagal jus Kristaus prakeiktą ir apleistą, mums prikaišiojate? Argi tik jums vieniems galima viskas, kas patinka, kad dabar gėdingai bėgate prie įstatymo globos, o dabar išdidžiai nuo jo atšokate kaip nuo prakeikto? Argi ne senasis įstatymas, o ne Evangelija draudžia valgyti visa, kas pasmaugta ir žvėries pagauta? „Nes kiekvieno kūno siela yra kraujyje“ (Kun 17, 11). Žinoma, kad šis įsakymas yra iš tų, kurie kūniškai tautai buvo duoti laikinai dėl kokio nors kūno švarumo ar teisingumo, o ne dėl kokio nors proto šventumo. Juk tai yra apie maistą: apie ką Apaštalas sako: „Niekas teneteisia jūsų dėl maisto“ (Kol 2, 16). Tarsi atvirai sakytų: Niekas teneatskiria jūsų kaip žydų nuo tų, tarp kurių gyvenate, būtent valgių skirtumuose ir kituose dalykuose, kuriuos tas pats Apaštalas pridūrė. O kad čia teisti reiškia atskirti, aišku iš Laiško romiečiams, kur kalbėdamas apie skirtingą kai kurių pasninką sako: „Vienas išskiria dieną iš dienos, kitas išskiria kiekvieną dieną“ (Rom 14, 5). Todėl, kaip tas pats sako: „Vienas tiki galįs valgyti viską“ (Ten pat, 2), tas, kuris nevalgo kai kurių dalykų, laikydamasis savo tėvynės ir provincijos papročio bei savo protėvių įsakymų, teneteisia valgančiojo. Nes kas tu toks, kad teisi svetimą tarną, kuris, išlaikydamas tikėjimą ir gryną sąžinę, valgo viską, ką gavo valgyti iš savo protėvių? Juk kaip Viešpats sako: „Ne tai, kas įeina į burną, suteršia žmogų“ (Mt 15, 11). Ir pagal Apaštalą: „Viskas tyra tyriems. O suteptiems ir netikintiems niekas nėra tyra, bet suteptas jų protas ir sąžinė“ (Tit 1, 15). Ką skelbdamas romiečiams sako: „Žinau ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro, išskyrus tam, kas mano ką nors esant netyra, tam tai netyra“ (Rom 14, 14). Ir po kelių žodžių: „Kas abejoja, jei valgys, yra pasmerktas, nes ne iš tikėjimo: o visa, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė“ (Ten pat, 23). Bet nors viskas yra tyra, visgi, pasak to paties Apaštalo: „Bloga žmogui, kuris valgo piktindamas“ (Ten pat, 20), ką brolis, mažai tikintis ir dar silpnas tikėjime, laiko netyru ir dėl to nevalgomu. Kuriam turime nusileisti susilaikydami nuo tokio maisto, kad galėtume laimėti jį Viešpačiui: kad nepradėtų bjaurėtis krikščionių religija dėl kokio nors maisto, ir dėl mūsų valgio nebūtų pražudytas brolis, už kurį mirė Kristus.
LI. Taigi mes, nors iš Viešpaties ir apaštalų turime leidimą valgyti viską, kas nekenkia nei mūsų, nei brolių išganymui, visgi, iki šiol sulaikyti provincijų papročio ir mūsų protėvių įsakymų, vengiame valgyti kai kuriuos dalykus, ne todėl, kad jie blogi ar netyri, bet todėl, kad arba mums kokiu nors būdu nenaudingi, arba dėl ilgo papročio, tapusio prigimtimi, kelia pasibjaurėjimą. Argi nesakoma, kad drakonas duotas maistui etiopų tautoms? Ir kai kurios tautos maitinasi tuo, kuo kitos visiškai bjaurisi. Kodėl tai, jei ne todėl, kad kiekviena tauta, turėdama savo supratimą, kai ką priėmė, o kai ką atmetė? Todėl ir mes be kaltės vaistuose priimame daugelį dalykų, kurie, neabejojame, paimti iš gyvačių ir kitų gyvūnų, kuriais bjaurimės. Tad kas ligoniui bet koks vaistas, tas badu mirštančiajam bet koks maistas. Ir kaip nereikia bjaurėtis ligoniu, dirbtinai pamaitintu krauju ir kokių nors roplių dvėseliena, taip ir nykstančiu iš bado, jei krauju ir pasmaugtu gyvūnu natūraliai palaiko vargšus sąnarius, galinčiu net pažodžiui su palaimintuoju Jobu sakyti: „Ką anksčiau mano siela atsisakydavo liesti, dabar iš bėdos yra mano maistas“ (Job 6, 7). Juk kiekvienas Dievo kūrinys geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka: nes pašventinama per Dievo žodį ir maldą. O jūs Kristaus piligrimų, vargšų ir beturčių netarpstate net tarp pagonių, kuriems niekas nėra netyra, nes jie kartais bet kokiu maistu išlaiko Dievo duotą šio gyvenimo dovaną? Kodėl verčiau neatidarote pinigų skrynių ir sandėlių, lūžtančių nuo to ar ano, ir neišdalijate vargšams, kad jūsų teisumas pasiliktų per amžius, ir jiems nebūtų būtinybės imti neįprastą maistą? Dabar gi, praturtėję ir išlepę iš palūkanų ir vargšų priespaudos, šmeižiate, jei stokojantis visko pasitenkina kuo nors, kuo jūs, nutukę ir apsiriję, bjauritės; nekreipdami dėmesio, kad Viešpats nori gailestingumo, o ne aukos. Kuris pradžioje po tvano uždraudė žmonėms kai ką kaip netyra, nors juk viską padarė labai gerai, ir protingos būtybės yda yra bjauri Dievui, o ne bet kokių neprotingų kūrinių; taip pat žmonių valia kartais kai ką sau prisiima, kartais atmeta. Kaip romėnai keletą metų prieš Konstantiną Didįjį per imperatorių Aurelianą prisiėmė kiaulienos valgymą. O graikai iki šiol atmeta lokieną. Ir tikrai, jei paklaustumėte apie tai žmogiško sprendimo, kiaulė bus nešvaresnė už roplius dėl purvo ir viso kito savo ėdalo. Bet ar mes, ar jūs, ką gavome iš savo protėvių ar laikomės iš papročio valgytinu, laikykimės taip, kad tas, kuris nevalgo, neniekintų valgančio, ir tas, kuris valgo, neteistų nevalgančio.
LII. Visgi apsvarstykite, iki kokios kvailystės nusirito jūsų raštas ir išmintis, kuri, turėdama iš žmonių reikalauti Dievo įsakymų tikslo, tai yra meilės iš tyros širdies ir geros sąžinės bei neveidmainiško tikėjimo, mano, kad reikia reikalauti tik to, ar jie kada nors valgė lokieną. Kurios vartojimo nors patys nepriimate, visgi priimantiems neturite laikyti nusikaltimu; kuriems evangelinis ir apaštališkas autoritetas nustatė viską valgyti.
LIII. Ir tai sakydami neginame prieš jus pasmaugto gyvūno ir kraujo valgymo: nes kruopščiai išlaikydami seną paprotį ar mūsų protėvių tradiciją, mes taip pat tuo bjaurimės; tiek, kad už kraujo arba bet kokios dvėselenos, ar vandenyje bei dėl kokio nors žmogaus aplaidumo pasmaugto gyvūno valgymą pas mus kartais valgantiems be kraštutinio pavojaus šiam gyvenimui uždedama sunki atgaila: labiausiai todėl, kad senus papročius ir protėvių tradicijas, kurios nėra prieš tikėjimą, laikome apaštališkais įstatymais; nes dėl kitų dalykų, kurie miršta medžioklėje paukščiais, šunimis ar spąstais, sekame Apaštalo įsakymu: „Visa, kas parduodama turguje, valgykite, nieko neklausinėdami dėl sąžinės“ (1 Kor 10, 25). Viešpaties yra žemė ir jos pilnatvė. Ką ir pakviestiems į pagonių puotą leido sakydamas: „Jei kas iš netikinčiųjų kviečia jus vakarienės ir norite eiti: Visa, kas jums padedama, valgykite, nieko neklausinėdami dėl sąžinės“ (Ten pat, 27). Viešpats taip pat, numatydamas savo skelbėjams išlaikymą kaip užmokestį, sakė jiems: „Tuose namuose, kurie jus priima, pasilikite valgydami ir gerdami tai, kas pas juos yra“ (Lk 10, 7). Štai Viešpats nesakė „valgykite kai ką pas juos“, bet be skirtumo „kas pas juos yra“. Todėl kiekvienas žmogus, turintis žinojimą, jei paprastai valgo ir geria viską, kas patenka į turgų arba kas jam padedama, jokiu būdu nėra kaltinamas, nebent iš to gautų kokį nors savo sąžinės sutepimą. Nes ne tai, kas įeina į burną, bet kas išeina iš burnos, suteršia žmogų (Mt 15, 11). Ir joks maistas nėra ydingas, bet nesaikingas troškimas. Tačiau, kad nebūtų papiktintas silpnas tikėjime brolis, kuris mano ką nors esant netyra ar nešvaru; jei kas pasakys: tai yra pasmaugta arba dvėseliena; nereikia valgyti, kaip Apaštalas sako apie stabams paaukotą maistą: „Jei kas pasakys, tai paaukota stabams, nevalgykite, dėl to, kuris pasakė, ir dėl sąžinės. O sąžinę sakau, ne tavo, bet kito“ (1 Kor 10, 28-29). Juk jokių dalykų iš papročio ar protėvių tradicijos mes taip nesilaikome, kad darydami visiškai bjaurėtumėmės kitais, kaip pavyzdžiui, valgymu nenusiplovus rankų. Kas nors, pasak Tiesos žodžio, nesuteršia žmogaus, visgi žmogus paprastai bjaurisi žmogumi, valgančiu nenusiplovus rankų, kaip nešvariu.
LIV. Bet galbūt sakysite: Ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente apaštalų perduota pagonims susilaikyti nuo kraujo ir pasmaugto gyvūno. Mes tai žinome, tačiau žinome, kad apaštalai dėl vietos ir laiko laikėsi kai kurių kūniškų senojo įstatymo įsakymų, kai dar tarsi ryto prieblandoje tamsa ir šviesa maišėsi, ir žiūrinčiųjų akis kreipė tai šen, tai ten. Taip apaštalai, gyvendami Judėjoje, kartais, pažadinti Evangelijos aiškumo, traukėsi nuo įstatymo šešėlio; kartais, būtinybės ar papročio sukaustyti, į jį atkrisdavo. Pagaliau burtu prisijungė Motiejų, ir šventyklą, kurioje vis dar buvo aukojamas gyvulių kraujas, lankydavo maldos dėlei. Pats apaštalų viršūnė Petras, tai su pagonimis valgė, tai bijodamas jų vengė. Jo bendražygis apaštalas Paulius, nors ir sakė galatams: „Jei apsipjaustysite, Kristus jums nieko nepadės“ (Gal 5, 2), visgi mylimą mokinį dėl įsibrovusių netikrų brolių apipjaustė, ir su kitais apsivalęs šventykloje atliko įstatymo auką. Bet kai, išstumti iš Judėjos ankštumų, pasiekė pagonių platybes, tuojau, tarsi viešai išplėšti iš vergijos grandinių, kiek tik patraukdavo prie dvasinės malonės, nesiliovė gręžti nuo kūniškų įstatymo ceremonijų. Kas be abejonės suprantama iš ankstesnių ir vėlesnių Pauliaus žodžių, kur taip liudija: „Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, klausydami klaidinančių dvasių ir demonų mokslų, veidmainingai kalbančių melą, ir turinčių sudegintą sąžinę, draudžiančių tuoktis ir liepiančių susilaikyti nuo maisto, kurį Dievas sukūrė priimti su padėka tikintiesiems ir tiems, kurie pažino tiesą. Nes kiekvienas Dievo kūrinys geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka. Nes pašventinama per Dievo žodį ir maldą“ (1 Tim 4, 1-5). Štai toks Apaštalas, pagautas iki trečiojo dangaus ir į patį rojų, skelbia viską tyra tyriems, ir nieko neatmestina, kas priimama su padėka, nes pašventinama per Dievo žodį ir maldą. O kas jūs tokie, kurie, klausydami klaidinančių dvasių ir demonų mokslų, veidmainiškai kalbate melą, siųsdami raštus lotynų tautoms, kad paliktų Dievo įsakymus ir tai, kas įstatyme svarbiausia, būtent teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą, ir sektų jūsų tradicijomis bei nuomonėmis, tarytum iki šiol nebūtų turėję jokių skelbėjų ir tėvų, ir jiems būtinai reikėtų jūsų mokyti, kokie yra Dievo žodžių pradmenys?
LV. Juk tarp kitų dalykų nežinančius visko bandote pamokyti, ką ir kaip paruoštą valgytų, ir teigiate juos nesant nei pagonimis, nei žydais, nebent paklustų. Nes, kaip sakote, pagonys užmuša arba sužeidę valgo: tarytum lotynai vieninteliai būtų gyvi gyvuliai arba valgytų sveikus. Argi esate paskirti visų tautų vyriausiais virėjais? Ir jei netyčia kam nors badu mirštančiam trūktų maisto ar pragyvenimo, o būtų paukštis ir avis, bet nebūtų geležies, ar geriau bus jam viduryje nusilpti, nei bet kokiu būdu juos užmušti ir suvalgyti? Todėl nenorėdami būti nukreipti įvairių ir svetimų mokymų: „Žinome ir esame įsitikinę Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro, išskyrus tam, kas mano ką nors esant netyra, tam tai netyra“ (Rom 14, 14), kaip sako Paulius. Toliau geriausia malone stiprinti širdį, ne valgiais, kurie nieko nepadėjo juose vaikščiojantiems. Bet jau imkimės likusių dalykų.
LVI. KONSTANTINOPOLIETIS. Be to, Gavėnios metu negiedate „Aleliuja“, bet tik vieną kartą per Velykas; o tai reiškia: „Viešpats ateina“, „girkite“, „giedokite himną“ ir „laiminkite jį“. Taigi pagal tai negiedate nei „Girkite“, nei „Palaimintas, kuris ateina“. O šis „Aleliuja“ yra pasakytas hebrajiškai.
LVII. ROMĖNAS. Žinome, kad „Aleliuja“ pasakyta hebrajiškai, ir lotyniškai reiškia „Girkite Dievą“, bet kad taip pat reikštų „Viešpats ateina“ arba „Palaimintas, kuris ateina“, nežinome, ir iki šiol negirdėjome, nebent iš jūsų. Be to, patį „Aleliuja“, kaip šmeižiate, giedame ne tik per Velykas, bet ir visais visų metų laikais, išskyrus devynias savaites, kuriomis jį nutraukti gavome iš mūsų tėvų; būtent kuriomis turime atidžiau nuplauti savo laikų aplaidumus. Juk kaip kadaise tauta dykumoje, ketindama nubausti savyje stabmeldystės nuodėmę, ir Ninevės gyventojai, atlikdami atgailą pagal Jonos skelbimą, nusiėmė visus savo papuošalus ir malonumus, ir užsidėjo ašutinę bei pelenus; ir ne tiek svetimais žodžiais bei rinktinėmis ar saldžiomis melodijomis, kiek savais žodžiais ir nesureguliuotomis arba karčiomis dejonėmis šaukėsi Viešpaties: taip įprato daryti ir mūsų garbingi tėvai. Todėl, Gavėnios metu atidėję turtingos kalbos papuošalus ir malonumus, užsidedame skurdžiausią mūsų kalbos apdarą, ir, tapę kvailais dėl Kristaus, parodome nieko nežinantys, išskyrus jį nukryžiuotąjį. Kurio griežtą teismą turėdami prieš akis, surišti ir apsunkinti nuodėmių, tarsi neišmanėliai, vargiai drįstame net savo kalba kreiptis į Dievą. Nes iš Išminčiaus knygos išmokome: kad „nėra gražus gyrius nusidėjėlio lūpose“ (Sir 15, 9). Ir visgi tada nuolat sakome himną Viešpačiui, ir giedame „Palaimintas, kuris ateina“, ir visą kūriniją kviečiame jį girti dieną ir naktį, sakydami „Girkite Viešpatį“, bet, kaip sakėme, tik gimtąja kalba. Tada taip pat nutraukiame kitą angelišką himną, tai yra „Garbė Dievui aukštybėse“. Pagaliau tik šie du himnai Naujajame Testamente randami giedami angelų: būtent „Aleliuja“ ir „Garbė Dievui aukštybėse“. Kuriuos abu Septuagezimoje nutraukiame: nes, dėl senojo žmogaus nuodėmės išvaryti iš angeliško džiūgavimo sambūrio į šio vargingo gyvenimo Babiloną, sėdime prie jos upių ir verkiame, atsimindami tą Sionę, kurioje Dievui dera himnas, sakydami savo priešininkams: „Kaip giedosime Viešpaties giesmę svetimoje žemėje?“ (Ps 136, 4). Iš tiesų senas žmogus gali giedoti seną, o ne naują giesmę, kol po šio vargingo gyvenimo, kurį reiškia Gavėnia, atsinaujins pažinime pagal atvaizdą to, kuris jį sukūrė, per Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių. Visgi „Šventas, šventas, šventas Viešpats, Galybių Dievas“ Gavėnios metu nenutraukiame, nors tai angeliškas himnas ir Naujajame Testamente giedamas, kuris ir Senajame pirmiau buvo giedamas, nuolankiai aukodami Dievui būtent tobulą tėvų tikėjimą, bet neiškeldami jokio jų gero veikimo nuopelno. Taip ir mes tuo tarpu šioje mūsų piligrimystės Gavėnioje, žinodami, kad vaikščiojame tikėjimu, o ne regėjimu, bet vien tikėjimu pasitikime Dievu, nuolankiu išpažinimu sakydami: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, Galybių Dievas“; kuriam, nepasitikėdami darbais, su Psalmininku šaukiame: „Neik į teismą su savo tarnais, nes joks gyvasis nebus teisus tavo akivaizdoje“ (Ps 142, 2).
LVIII. O kad devynias savaites nutraukiame „Aleliuja“, ne be pagrindo per devynias savaites suprantame devynis angelų chorus. Kurių dešimtas choras, nupuolęs per puikybę, sumažino angelišką skaičių ir sutrikdė laimę. Kurie, užjausdami savo sumažėjimą ir bijodami sau panašaus nuopuolio, buvo sulaikyti nuo tobulo Kūrėjo garbinimo. Kurio atstatymu ir paguoda rūpindamasis visagalis Kūrėjas iš žemės molio suformavo pirmąjį žmogų, kuris, padauginęs savo giminę, užtaisytų dangiškosios tėvynės nuostolius ir papildytų angelų džiaugsmus. Kuria viltimi angeliškas choras trumpam pradžiugo, bet netrukus dėl paties žmogaus nuopuolio buvo sutrikdytas. Todėl tas devynių chorų sutarimas Kūrėjo garbinime liko netobulas, kol prisikeliančiame Kristuje prisikėlė tas nupuolęs pirmasis žmogus. Ten, padidėjus savo kolegijai ir geresne viltimi, angeliška kariuomenė džiaugdamasi pakilo į visą naują „Aleliuja“, ir jame pamaldžiai išsilaiko. Ką ir mes, pagal savo išgales imituodami, nuo Septuagezimos, kai Bažnyčioje skaitomas pirmojo žmogaus nuopuolis, nutraukiame „Aleliuja“ devynias savaites, būtent iki Velykų, kai Kristus, prisikėlęs iš numirusių, mūsų liūdesį paverčia džiaugsmu ir grąžina „Aleliuja“. Kurio, net jei Lotynų Bažnyčia niekada negiedotų, jūs neturėtumėte peikti, jei visgi savo kalba skambėtų Viešpaties gyrius. Dabar stebimės, kokia yra ši jūsų puikybė, kuri loja, kad lotynai nepriklauso Dievui, jei hebrajiškai ar graikiškai neatlieka himno ir privalomos tarnystės, nors ir lotynų kalba visų pirma išpažįsta, kad Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo šlovėje. Ji pati kartu su hebrajų ir graikų kalba užpildė nukryžiuotojo Viešpaties titulus, ir, kuri buvo paskutinė, tapo pirma; geležimi ir tikėjimu iki piktojo Antikristo ir gerojo Jėzaus Kristaus atėjimo gindama sau žemišką ir dangišką valdžią. Tad, jau ilgai priešinęsi jūsų šmeižtams, trumpai palieskime jūsų epilogo intenciją.
LIX. KONSTANTINOPOLIETIS. Kodėl nematote tokios šių dalykų apgaulės, nesuprantate ir netaisote tautų, kaip tie, kurie dėl to bus teisiami Dievo? Negi atmesite tai, kas sakoma, kad taip mokė Petras, Benediktas, Paulius ir kiti? Apgaudinėjate save ir tautą šiais dalykais. O kas parašyta, tai yra tai, ko mokė Petras, Paulius, kiti apaštalai ir Kristus, ir ką šventoji Katalikų Bažnyčia priėmė ir religingai saugo. Pasitaisę ir jūs tai saugokite.
LX. ROMĖNAS. Kaip pakankamai parodyta aukščiau, apvertus tvarką ir pakeitus vaidmenis, šie žodžiai skambėtų teisingiau, būtent jei mes jus vadintume suvedžiotais, suvedžiotojais ir greitai teisiamais Viešpaties. Nes norėdami būti mokytojai, bet nesuprasdami nei ką kalbate, nei ką teigiate, tyrą šventųjų apaštalų ir katalikų mokymą surauginate žmogiška puikybe, visiškai apgaudinėdami save ir kitus šiuose dalykuose. Ką gi dabar jums parašėme, Kristus mokė, ir jo apaštalai; ką iš jų ir iš šventųjų Tėvų priėmusi šventoji ir katalikų Bažnyčia religingai saugo iki šiol; ką ir jūs pasitaisę saugokite, jei nenorite būti Kristaus anatema. Be to, puikus vienuolių Tėvas Benediktas jokiu būdu neturi būti jūsų menkinamas, nes būdamas iškilus tikėjimu, mokymu ir gyvenimu, nei į dešinę, nei į kairę niekada nenukrypo nuo tiesaus kelio, nei peržengė ribas, kurias nustatė Tėvai, nei gydė leopardą apibrėžimais, bet perdavė vienuoliams taisyklę, pilną išminties. Kurioje, nors ir nustatė mėsos valgymą ligoniams, ir kelnes esantiems kelionėje, visgi toli gražu nemanė, kad šie du dalykai blogesni už ištvirkavimą, ką kai kurie jūsų tėvynainiai taip gina, jog viešai skelbti nei gėdijasi, nei bijo, kad ištvirkauti yra tas pats, kas valgyti bet kokį vaisių ir jį išmesti! Todėl ir ištvirkaujančius sarabaitus gerbia: o kelnėmis ir mėsa iš būtinybės besinaudojančiais vienuoliais visiškai bjaurisi. Bet ką sako Pranašas? „Vargas tiems, kurie vadina blogį gėriu, ir gėrį blogiu“ (Iz 5, 20). Argi išrinktasis indas palaimintasis apaštalas Paulius kur nors apibrėžia: Nei mėsą, nei kelnes naudojantys nepaveldės Dievo karalystės? Kuris visgi daugelyje vietų griežtai pabrėžia, sakydamas: „Neklyskite: nei svetimautojai, nei ištižėliai, nei vyriškos sugulovės nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9-10). Taip pat: „Ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Žyd 13, 4). Ir: „Kiekviena nuodėmė, kurią padaro žmogus, yra už kūno; bet kas ištvirkauja, nusideda savo kūnui“ (1 Kor 6, 18).
LXI. KONSTANTINOPOLIETIS. O neraugintą duoną ir sabatų laikymąsi meskite nelaimingiems žydams. Taip pat ir pasmaugtus gyvūnus barbarų tautoms, kad būtume tyri visi nesuterštame ir teisingame tikėjime, ir viena kaimenė vieno ganytojo Kristaus. Apgirtę Jo dieviškuoju krauju ant kryžiaus, tyrai aukokime Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: visus Mozės įstatymo ir jo laikymosi dalykus palikdami bedieviams žydams. Kurie tarsi aklieji ieškodami Kristaus prarado šviesą ir pasilieka šešėlyje kaip amžini neišmanėliai.
LXII. ROMĖNAS. Aukščiau gausiai parodėme, kad nei sabatų, nei neraugintos duonos mes nesilaikome žydiškai, nei pasmaugtų gyvūnų nevalgome pagoniškai, bet apaštališką ir katalikišką tikėjimą laikome kaip pagrindą, ir ne įžūliai bėgame šalin, bet nuolankiai bėgame į vieną vieno aukščiausio gerojo Ganytojo avidę, kuris paguldė savo sielą už savo avis: kurias, atpažįstančias jo, o ne svetimų balsą ir sekančias, savo kūnu nuolat maitina ir krauju girdo, kad širdimi, lūpomis ir darbu kartu šlovintų šventąją ir nedalomą Trejybę. Todėl virš visko liūdime, kad senos nesąmonės iš jūsų plaučių iki šiol negalėjo būti išrautos. Apie kurias Apaštalų darbuose sakoma: „Atėniečiai niekuo kitu neužsiėmė, kaip tik sužinoti ar išgirsti ką nors naujo“ (Apd 17, 21). Bet jau vengdami profaniškų balsų naujovių, seną odą kuo greičiau nusimeskite, kad, neduok Dieve, jums nebūtų pasakyta Jaunikio balsu: „Jei nežinai savęs, išeik ir eik paskui kaimenių pėdsakus, ir ganyk savo ožiukus“ (Gg 1, 7): būtent tuos, kuriuos pats ganytojas pabaigoje atskirs nuo nuolankių avių dalies; nes, palaidi ir įžūlūs, čia nesiliauja keltis aukščiau savęs.
LXIII. Be to, jei visus Mozės įstatymo dalykus paliksime žydams, jokio garbingumo ar šventumo mums neliks, kaip galite surinkti iš to, kas pasakyta aukščiau. Todėl tebūnie palikti jiems vien kūniški įsakymai ir pasaulietinė šventybė, kuriuose aklieji ieško ką nors rasti, kol vydamiesi šešėlį yra ištremti iš šviesos. Kuriame šešėlyje skaičiuojamas ir jūsų sabatas, Apaštalui sakant: „Niekas teneteisia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl šventės, jauno mėnulio ar sabatų, kurie yra būsimųjų dalykų šešėlis“ (Kol 2, 16). Be to, kaip žydai yra be Dievo, taip ir visi eretikai. Bet kad nieko netrūktų, atkreipkime dėmesį į tai, kas seka.
LXIV. KONSTANTINOPOLIETIS. Šiuos dalykus, Dievo žmogau, dažnai pats su tauta pripažindamas mokei juos, ir pasitaisęs parašei daugeliui, turinčių panašų paprotį. Ir kad išgelbėtum savo sielą, siųsk tai vyriausiems kunigams ir kunigams, ir prisaikdink, kad per tai jie pataisytų save ir tautą, kad gautum atlygį už tai. Ir jei tai padarysite, ketinu antru laišku parašyti tau didesnius ir tobulesnius dalykus už šiuos, tikrojo tikėjimo parodymui ir sielų, už kurias Kristus paguldė savo sielą, sutvirtinimui.
LXV. ROMĖNAS. O protingi vyrai, apsvarstykite čia ir saugokitės klastingo eretikų įsėlinimo; kurie per palaiminimus ir saldžius žodžius suvedžioja nekaltųjų širdis. Štai tuo specialiai kreipdamiesi į Trani vyskupą Joną, kuriam tokius dalykus rašėte, stengiatės jo galvą patepti nusidėjėlio aliejumi, sakydami: „Šiuos dalykus dažnai su tauta pripažindamas mokei juos, ir pasitaisęs parašei daugeliui, turinčių panašų paprotį.“ Bet mes priešingai per Saliamoną sakome jums: „Burna, kuri meluoja, užmuša sielą“ (Išm 1, 11). Juk minėtas vyskupas, jūsų pataisytas, niekada tokių dalykų nemokė tautos ir niekam apie tai nerašė. O jei būtų tai padaręs, būtų buvęs mūsų pataisytas, kodėl, mūsų subartas, bet ne jūsų pataisytas, tokius dalykus išdrįso? Bet jis, koks bebūtų darbuose, visgi iki šiol išliko sveikas ortodoksų tikėjime pagal savo supratimo galimybes. Todėl, nepritardamas jokiems jūsų šnabždesiams, dar negalėjo būti įtikintas, kad kuriam nors iš kunigų nusiųstų šias jūsų nesąmones jų ir tautos pataisymui su padėjėjais. Ir jis pats ne tik jokio atlygio už tai neturėtų, bet be to užsitrauktų pavojų savo laipsniui. Kuriam taip pat, jei jums jūsų niekuose paklus, žadate kitą atlygį: būtent kad jūs antru laišku parašysite jam didesnius ir tobulesnius dalykus už šiuos, tikrojo tikėjimo parodymui ir sielų, už kurias Kristus paguldė savo sielą, sutvirtinimui. Šiuose aiškiuose pažaduose išlaikote seną eretikų paprotį, kurių kalba plinta kaip vėžys, ir žada smalsuoliams tobulo mokslo viršūnę, kad nutemptų į kraštutinės kvailystės prarają. Kurių tuštybę Dievo Išmintis per Saliamoną tinkamai pavaizduodama sako: „Kvaila ir rėksminga moteris, ir pilna vilionių, ir nieko visiškai nežinanti, sėdi prie savo namų durų, aukštoje miesto vietoje, kad šauktų praeivius, einančius savo keliu. Kas yra mažutėlis? tenukrypsta pas mane. Ir neišmanėliui kalbėjo: Vogtas vanduo saldesnis, ir slapta duona skanesnė. Ir nežinojo, kad ten yra milžinai, ir jos svečiai pragaro gelmėse“ (Pat 9, 13-18). Tai aiškiai jūsų veiksmingas paveikslas, kurie žadate didesnius ir tobulesnius dalykus tikėjimo parodymui ir sielų sutvirtinimui, kviesdami mažutėlius ir neišmanėlius į vogto vandens saldumą ir slaptos duonos skanumą. Tikrai visiškai vogtas vanduo yra tas, kuriame perkrikštijate katalikiškai pakrikštytus lotynus; ko joks katalikas dar neišdrįso, būtent perkrikštyti ką nors, pakrikštytą Šventosios Trejybės vardu net pačių eretikų. Tikrai visiškai į nežinia kokią slaptą duoną kviečiate, kai gyvybę teikiančius ir baisius Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo sakramentus mindote profaniškomis kojomis.
LXVI. Argi tai yra tie didesni ir tobulesni dalykai, kad ant altoriaus dedama tokia auka, kurios negali priimti nei tarnai, nei tauta, ir todėl turi būti užkasta arba įmesta į tam paruoštą šulinį? Argi tai taip pat tie didesni ir tobulesni dalykai, kad naujas vyras, ką tik atsipalaidavęs kūniškame malonume ir visas suglebęs, tarnautų Kristaus altoriams, ir nuo jo nekalto kūno pašventintas rankas tuojau perkeltų į moteriškus glėbius?
Argi tai yra tie tobulesni dalykai, kad krikščionėms moterims, esančioms pavojuje gimdant arba menstruacijų metu, būtų atsisakyta komunijos? arba pagonims draudžiamas krikštas? ir mirštantiems kūdikiams iki aštuonių dienų atimamas atgimimas per vandenį ir Šventąją Dvasią? Tuo tikrai žiauriau už Erodą ne tik kūnu, bet ir siela kasdien žudote nesuskaičiuojamą daugybę kūdikių ir pasmerkiate amžinajai ugniai. Argi taip pat iš ten kyla tai, kad mirtingo žmogaus atvaizdą prikalate prie Kristaus nukryžiuotojo atvaizdo, taip kad koks nors Antikristas sėdi ant Kristaus kryžiaus, rodydamas save garbinamą tarytum būtų Dievas? Argi ir tas iš ten kyla, kad blogiau vienuoliams dėvėti kelnes ir valgyti mėsą, nei ištvirkauti? Argi dėl to uždarote lotynų bažnyčią ir siunčiate raštus per visą pasaulį, kad prie šių „didesnių ir tobulesnių“ dalykų patrauktumėte visą krikščionių tautą? Tai nėra tikrojo tikėjimo parodymas, bet velnio išradimas. Ir nėra sutvirtinimas, bet sielų naikinimas. Už visa tai ir kitas klaidas, kurioms surašyti neužtektų rašto, jei neatsiversite ir deramai neatsilyginsite, būsite neatšaukiamai anatema čia ir ateityje nuo Dievo ir nuo visų katalikų, už kuriuos Kristus paguldė savo sielą.
BAIGIASI ATSAKYMAS.
PRASIDEDA
TAM TIKRO NICETO,
STUDIONO VIENUOLYNO KUNIGO IR VIENUOLIO,
KNYGELĖ, IŠLEISTA PRIEŠ LOTYNUS
Ir rasta Konstantinopolyje apaštališkojo sosto pasiuntinių
I. Nicetas, kunigas ir Studiono vienuolyno vienuolis, vadinamas Pektoratu: romėnams, apie neraugintą duoną ir sabatų pasninkus, ir kunigų santuoką. Gera yra meilė artimui, o visų tautų išmintingiausi ir kilniausi romėnai. Juk iš meilės artimui įpročio, ir nuolankumas gausus pas tą, kuris ją turi. O pati gausa padaro savo dalininką mylintį viską, pakenčiantį viską, kaip sako dieviškasis Apaštalas, ir niekada nesipučiantį prieš savo artimą, nei ieškantį to, kas yra tik jo, ar turintį pavydą prieš jį, ir ginčą, ir varžybas. Nes visa tai persekioja meilę ir nuolankumą, ir padaro žmogų vaikščiojantį ne pagal Dievą, bet pagal žmonių norą. Ką ir Paulius peikia, sakydamas: „Kai tarp jūsų yra pavydas, ir varžybos, ir nesutarimas, argi nesate kūniški ir nevaikščiojate pagal žmogų?“ (1 Kor 3, 3). Todėl prašau jūsų meilę nusižeminti dėl Dievo įsakymo ir išklausyti mus, nevertus ir mažiausius.
II. Mat girdėdami iš tų, kurie iš įvairių romėnų provincijų keliauja čia, apie neraugintą duoną, ką sakysime apie tai Kristaus meilėje jums? Kurie vis dar dalyvauja neraugintoje duonoje, yra po įstatymo šešėliu ir valgo hebrajų stalą, o ne protingą ir gyvą Dievo stalą, ir mums, kurie įtikėjome, viršsubstancinį, kaip esame išmokyti melsti viršsubstancinės duonos. Juk kas yra viršsubstancinis, jei ne tai, kad jis yra mums bendrasubstancinis? Tačiau jokia kita duona nėra mums bendrasubstancinė, tik Kristaus kūnas, kuris yra panašus į mus pagal jo žmogiškumo kūną. O jei mūsų masės substancija, kuria apsivilko Žodis, yra turinti sielą, vadinasi, ne bendrasubstancinę mums duoną valgote, nes dalyvaujate neraugintoje duonoje. Juk nerauginta duona yra be sielos, kaip pati daiktų prigimtis skelbia ir aiškiausiai moko. Mat įmaišytas mažas raugas į miltus ir sumaišytas, padaro ją vieną dėl raugo, tam tikra gyvybę teikiančia galia, ir sušildo ją, ir padaro tiek judrią, tiek gyvą. Kas neraugintoje duonoje, fariziejų rauge, kurio vengti mus įspėja žodis, nei buvo kada nors padaryta, nei bus visiškai. Juk tapome dieviškosios prigimties dalininkais, kurios ir dalyvaujame kasdien, turėdami bendrystę su Kristumi, kaip sako ir Petras, viršūnė: „Malonė jums ir ramybė tepersipildo Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinime“ (2 Pt 1, 2). Ir po kelių žodžių: „Kad per ją taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais“ (Ten pat, 4), o ne Dievo žudikų neraugintos duonos raugu. O dievišką prigimtį, kas tik yra proto šeimininkas, ar pavadins kada nors nerauginta duona ir negyvu žydų raugu, kurį aukoje Dievui aukojate, kurį tikro ir gyvo Viešpaties kūno paveiksle valgote? Kaip turėsite vienybę su Kristumi, gyvuoju Dievu, valgydami, kaip sakyta, negyvą ir neraugintą įstatymo raugą, šešėlį, o ne Naujojo Testamento? Juk jei ir tai sakysite, bet ne taip elgiasi.
(Pastaba: Tekstas baigiasi nebaigtu sakiniu lotyniškame originale).