Kas yra esėjai?

Žodis esėjai (essenoi) kildinamas iš aramėjų kalbos žodžio hasayya, reiškiančio „pamaldieji“ arba „tylieji“. Tai buvo viena iš trijų pagrindinių žydų religinių-filosofinių srovių (šalia fariziejų ir sadukiejų), gyvavusi maždaug nuo II a. pr. Kr. iki I a. po Kr. Jei fariziejai buvo įstatymo mokytojai, o sadukiejai – aristokratiškas kunigų sluoksnis, tai esėjai pasirinko radikalų atsiskyrimą ir dvasinį tyrumą.

Esėjai į istoriją įrašyti kaip viena paslaptingiausių bendruomenių, kurios gyvenimo būdas ir raštai, atrasti tik XX amžiuje, privertė peržiūrėti visą krikščionybės ir judaizmo pradžios supratimą.

Esėjų kilmė: Pasitraukimas į dykumą

Esėjų judėjimas susiformavo kaip protestas. Tuo metu Jeruzalės šventykloje valdžią perėmė Hasmonėjų dinastija, kurią esėjai laikė korumpuota ir neteisėta. Jie tikėjo, kad šventykla yra suteršta, o kunigai nebetinkami tarnystei.

Dalis esėjų nusprendė, kad vienintelis būdas išlikti ištikimiems Dievui – pasitraukti iš „nuodėmingo pasaulio“. Jie įkūrė bendruomenę Judėjos dykumoje, vietovėje, kuri šiandien žinoma kaip Kumranas (Qumran), netoli Negyvosios jūros kranto. Nors dalis esėjų gyveno ir miestuose, būtent dykumos grupė geriausiai atspindėjo jų radikalią ideologiją.

Gyvenimo būdas: Komuna, tyla ir švara

Esėjų gyvenimas buvo griežtai reglamentuotas. Pagrindinis jų tikslas buvo pasiekti absoliutų ritualinį tyrumą, kad jie būtų pasiruošę artėjančiai Dievo karalystei.

• Bendruomeninė nuosavybė: Įstodamas į bendruomenę, žmogus turėjo atiduoti visą savo turtą. Esėjai neturėjo asmeninių daiktų – viskas buvo bendra: maistas, drabužiai ir pinigai.
• Griežta disciplina: Jie keldavosi prieš patekant saulei maldai, vėliau dirbdavo laukuose ar perrašinėdavo šventuosius tekstus. Pietūs ir vakarienė vykdavo visiškoje tyloje, vilkint baltais lininiais drabužiais.
• Ritualinis prausimasis: Esėjai kelis kartus per dieną panirdavo į specialius vandens baseinus (Mikvas), kad nuplautų dvasines nešvaras. Jiems fizinė švara buvo neatsiejama nuo sielos tyrumo.
• Celibatas: Dauguma Kumrano esėjų buvo vyrai, kurie atsisakė santuokos, kad visą energiją skirtų Dievui. Tačiau miestų grupės dažnai kurdavo šeimas.

Esėjų tikėjimas: Šviesos vaikai prieš Tamsos vaikus

Esėjų pasaulėžiūra buvo apokaliptinė ir dualistinė. Jie tikėjo, kad pasaulis yra padalintas į dvi stovyklas:

1. Šviesos vaikus – tai jie patys, pasirinkusieji Tiesos kelią.
2. Tamsos vaikus – visi likusieji (įskaitant ir kitus žydus bei romėnus), kurie tarnauja melui.

Jie tikėjo, kad netrukus įvyks galutinis mūšis tarp gėrio ir blogio jėgų, po kurio ateis du Mesijai: vienas karališkasis (iš Dovydo kilmės), kitas kunigiškasis (iš Aarono kilmės). Esėjai manė esantys „likutis“, kuris išgelbės Izraelį.

Kumrano rankraščiai: Didysis XX a. atradimas

Iki 1947 metų apie esėjus žinojome tik iš senovės istorikų (Juozapo Flavijaus, Filono Aleksandriečio ir Plinijaus Vyresniojo) pasakojimų. Tačiau vienas piemuo netikėtai Kumrano olose rado molinius ąsočius, pilnus odinių suvyniotų ritinių. Tai buvo Negyvosios jūros rankraščiai.

Šie radiniai atskleidė esėjų biblioteką:

• Visas Senojo Testamento knygas (išskyrus Esteros knygą).
• Bendruomenės taisykles (kaip bausti narius, kaip melstis).
• Pranašysčių aiškinimus.Šie tekstai įrodė, kad esėjai buvo itin išsilavinę ir skyrė milžinišką dėmesį raštui. Kai 68 m. po Kr. artinosi romėnų legionai, esėjai skubiai paslėpė savo biblioteką olose, tikėdamiesi sugrįžti. Jie nebegrįžo, nes romėnai juos sunaikino, tačiau jų tekstai dykumos sausroje išliko 2000 metų.

Ryšys su krikščionybe: Ar Jonas Krikštytojas buvo esėjas?

Tai viena įdomiausių diskusijų teologijoje. Esėjų ir ankstyvųjų krikščionių mokymuose yra neįtikėtinų panašumų:

• Krikšto svarba (ritualinis nuplovimas).
• Bendruomeninis gyvenimas ir turto pasidalijimas.
• Netrukus ateisiančios Dievo karalystės laukimas.
• Mesijo kultas.

Dalis mokslininkų mano, kad Jonas Krikštytojas galėjo kurį laiką gyventi Kumrane arba būti stipriai paveiktas esėjų idėjų, nes jis pamokslavo toje pačioje dykumos dalyje ir akcentavo atgailą per vandenį. Tačiau esėjai buvo labai uždari, o Jonas ir vėliau Jėzus savo mokymą skyrė visoms „pasaulio avims“, ypač nusidėjėliams, kurių esėjai vengė.

Svarbiausios mintys apie esėjus

• Šventa tyla yra galingesnė už tuščius žodžius; joje žmogus girdi Dievo balsą. Filonas Aleksandrietis rašė, kad esėjai vertino tylą kaip būdą apsaugoti sielą nuo pasaulio triukšmo ir išlaikyti vidinę šviesą.
• Geriau gyventi vargingai, bet su tyra širdimi, nei turtuose, kurie suteršia sąžinę. Tai pagrindinis jų turto atsisakymo motyvas – jie tikėjo, kad pinigai yra pagrindinis stabmeldystės ir korupcijos šaltinis.
• Mes esame paruošti mūšiui, bet mūsų ginklas yra tiesa, o ne kalavijas. Nors jie laukė apokaliptinio karo, esėjai tikėjo, kad dvasinis pasirengimas ir įstatymo laikymasis yra jų stipriausia gynyba.
• Pasaulis kinta, bet Dievo sandora išlieka amžinai tuose, kurie jos laikosi. Tai esėjų ištikimybės idėja – jie laikė save vieninteliais tikraisiais sandoros saugotojais chaotiškame pasaulyje.
• Kūnas yra sielos kalėjimas, o mirtis – išsilaisvinimas į amžinąją šviesą. Juozapas Flavijus teigė, kad esėjai tikėjo sielos nemirtingumu ir manė, kad po mirties „Šviesos vaikai“ grįžta į savo dvasinę tėvynę.

Esėjai išnyko po Pirmojo žydų karo (70 m. po Kr.), tačiau jų idėjos apie asketizmą, bendruomeniškumą ir dvasinį tyrumą tiesiogiai paveikė vėlesnę krikščioniškąją vienuolystę.