Etruskų dievai sudarė vieną paslaptingiausių ir savičiausių senovės Viduržemio panteonų – religiją, kuri klestėjo apie VIII–II a. pr. Kr. ir buvo praktikuojama centrinėje Italijoje, ypač dabartinės Toskanoje, Lacijuje ir Umbrijoje, dar prieš iškilstant Romos imperijai. Tai buvo itin ritualizuota, pranašiška ir į ženklų skaitymą orientuota religija, kurios pagrindas – dievų valios pažinimas per gamtos reiškinius. Skirtingai nei graikų ar romėnų mitologijoje, kur dievai turi aiškias genealogijas ir epines istorijas, etruskų dievybės dažniau pasirodo kaip kosminės jėgos, lemiančios likimą, gamtos reiškinius ir politinius sprendimus. Jų pasaulis buvo griežtai suskirstytas į dangaus, žemės ir požemio sferas, o kiekviena dievybė turėjo savo funkciją, spalvą, kryptį ir net žaibo tipą. Etruskai tikėjo, kad dievai nuolat siunčia ženklus – per žaibus, paukščių skrydį, organų formas aukojamuose gyvuliuose – ir žmogaus pareiga yra tuos ženklus teisingai perskaityti. Todėl religija buvo ne tik tikėjimas, bet ir mokslas, perduodamas per žynių luomą, vadinamą haruspicium, kuris darė didžiulę įtaką tiek etruskų, tiek vėlesnei romėnų religinei praktikai.
Etruskų dievai tapatinami su graikų ar romėnų dievais, tačiau jų prigimtis yra kitokia. Pavyzdžiui, Tinija primena Dzeusą ar Jupiterį, bet jo galia labiau susijusi su kosmine tvarka ir žaibo tipologija nei su politine valdžia. Uni panaši į Herą ar Junoną, bet etruskų tradicijoje ji yra vaisingumo ir likimo valdovė, turinti savarankišką galią, o ne tik santuokos globėja. Turanas primena Afroditę, tačiau etruskams ji yra ne tik meilės, bet ir likimo, grožio bei jaunystės deivė. Net požemio dievai – Aita, Phersipnai, Charu – yra kur kas tamsesni, labiau demonizuoti nei graikų Hadas ar Persefonė. Etruskų religijoje mirtis nėra tik kelionė – tai pavojinga, chaotiška sritis, kurioje veikia bauginančios būtybės, lydinčios sielas.
Etruskų religija išsiskiria tuo, kad dievai nėra antropomorfiniai herojai, o veikiau kosminės galios, kurių valia yra absoliuti ir nenuspėjama. Žmonės negali jų paveikti maldomis ar aukomis taip, kaip graikų pasaulyje – jie gali tik teisingai vykdyti ritualus, kad išvengtų dievų rūstybės. Todėl etruskų dievai šiandien atrodo kaip tarpinė grandis tarp indoeuropietiškų panteonų ir senųjų Anatolijos, Artimųjų Rytų religijų, kuriose likimas ir ženklai yra svarbesni už mitus. Šis panteonas atskleidžia civilizaciją, kuriai religija buvo ne tik tikėjimas, bet ir visos visuomenės struktūros pagrindas – nuo politikos iki architektūros, nuo karo iki kasdienio gyvenimo.
Etruskų dievai
Aita (Aita) – požemio dievas, etruskų Hado atitikmuo. Jis valdo mirusiųjų pasaulį ir dažnai vaizduojamas su vilkiniu apsiaustu ar lydimas demoniškų būtybių. Aita – tai mirties karalius.
Alpan (Alpan) – meilės, grožio ir pavasario deivė, panaši į Turan. Ji vaizduojama kaip jauna moteris su sparnais, lydinti mirtinguosius ar dievus. Alpan – tai švelni meilės jėga.
Ani (Ani) – dangaus dievas, kartais tapatinamas su Tinija. Jis simbolizuoja aukščiausią kosminę tvarką. Ani – tai dangaus šviesos valdovas.
Aplu (Aplu) – saulės ir pranašystės dievas, etruskų Apolono versija. Jis globoja gydymą, muziką ir šviesą. Aplu – tai šviesos ir išminties nešėjas.
Artume (Artume) – medžioklės ir gamtos deivė, panaši į Artemidę. Ji saugo laukinę gamtą ir moteris. Artume – tai miško globėja.
Cath (Cath) – mirties ir požemio deivė, kartais tapatinama su Charu. Ji lydi sielas į pomirtinį pasaulį. Cath – tai tamsos palydovė.
Cel (Cel) – žemės deivė, vaisingumo ir gyvybės šaltinis. Ji palaiko augimą ir derlių. Cel – tai gyvoji žemė.
Charu (Charu) – pomirtinio pasaulio demonas, panašus į graikų Charono figūrą. Jis lydi sielas per mirties slenkstį. Charu – tai mirties keliautojas.
Cilens (Cilens) – laiko ir likimo deivė, susijusi su gyvenimo ciklais. Ji prižiūri žmogaus lemtį. Cilens – tai likimo verpėja.
Culsu (Culsu) – vartų deivė, sauganti perėjimą į pomirtinį pasaulį. Ji dažnai vaizduojama su durklų ar raktų simboliais. Culsu – tai slenksčio saugotoja.
Eter (Eter) – etruskų eterinė jėga, susijusi su dangaus šviesa ir dieviškuoju kvėpavimu. Eter – tai kosminės gyvybės esencija.
Fufluns (Fufluns) – vyno, vaisingumo ir džiaugsmo dievas, panašus į Dionisą. Jis globoja šventes ir atsinaujinimą. Fufluns – tai gyvenimo džiaugsmo jėga.
Hercle (Hercle) – etruskų Heraklis, herojus ir dievas, simbolizuojantis jėgą ir išbandymus. Jis dažnai vaizduojamas kovojantis su pabaisomis. Hercle – tai herojiškos galios įsikūnijimas.
Horta (Horta) – žemės ir sodų deivė, susijusi su augimu ir vaisingumu. Ji globoja žemdirbius. Horta – tai derlingos žemės dvasia.
Laran (Laran) – karo dievas, panašus į Marsą. Jis simbolizuoja jėgą, strategiją ir apsaugą. Laran – tai mūšio valdovas.
Leinth (Leinth) – mirties ir tylos deivė, dažnai vaizduojama su uždengtu veidu. Ji įkūnija ramybę ir pabaigą. Leinth – tai tylos šešėlis.
Maris (Maris) – vaikų ir atgimimo dievas, kartais vaizduojamas kaip kūdikis ar jaunuolis. Jis simbolizuoja gyvybės ciklą. Maris – tai atsinaujinimo jėga.
Mean (Mean) – motinystės ir vaisingumo deivė, susijusi su gimimu ir šeima. Mean – tai motinos globa.
Menrva (Menrva) – išminties, karo ir amatų deivė, etruskų Atėnės versija. Ji globoja strategiją ir mokslą. Menrva – tai išminties valdovė.
Munthuch (Munthuch) – paslaptinga deivė, susijusi su likimu ar pomirtiniu pasauliu. Jos funkcijos neaiškios. Munthuch – tai nežinomybės dvasia.
Nethuns (Nethuns) – vandens ir jūrų dievas, etruskų Poseidonas. Jis valdo šaltinius, ežerus ir jūras. Nethuns – tai vandens valdovas.
Nortia (Nortia) – likimo ir sprendimų deivė, susijusi su metiniu vinies kalimu šventykloje. Ji simbolizuoja lemties įtvirtinimą. Nortia – tai sprendimo akimirka.
Phersipnai (Phersipnai) – požemio deivė, Aitos partnerė, panaši į Persefonę. Ji lydi sielas ir valdo pomirtinį pasaulį. Phersipnai – tai mirties karalienė.
Satre (Satre) – chaoso ir griaustinio dievas, kartais laikomas Tinijos aspektu. Jis simbolizuoja nenuspėjamą jėgą. Satre – tai audros šauksmas.
Selvans (Selvans) – miškų, laukų ir ribų dievas, panašus į romėnų Silvaną. Jis saugo gamtos ribas. Selvans – tai miško sargas.
Sethlans (Sethlans) – ugnies ir kalvystės dievas, etruskų Vulkanas. Jis globoja amatininkus ir ugnies jėgą. Sethlans – tai kūrybinės liepsnos meistras.
Tecum (Tecum) – mažai žinoma dievybė, galimai susijusi su vietos dvasia ar ribomis. Tecum – tai vietos jėga.
Tethlys (Tethlys) – vandens deivė, galimai susijusi su jūrų ar šaltinių globa. Tethlys – tai vandens švelnumas.
Thalna (Thalna) – gimimo, motinystės ir apsaugos deivė. Ji globoja šeimą ir vaikų augimą. Thalna – tai gyvybės pradžia.
Thesan (Thesan) – aušros, šviesos ir pranašystės deivė, panaši į Eos. Ji atneša dienos pradžią ir įžvalgą. Thesan – tai aušros šviesa.
Thurms (Thurms) – paslaptingas dievas, galimai susijęs su pomirtiniu pasauliu ar ribomis. Thurms – tai nežinomybės sargas.
Tinia (Tinia) – aukščiausias dangaus dievas, etruskų Dzeusas. Jis valdo žaibus, kosmoso tvarką ir dievų tarybą. Tinia – tai dangaus valdovas.
Tinija (Tinija) – Tinia variantas arba regioninis vardas. Tinija – tai aukščiausiojo dievo forma.
Tivr (Tivr) – mėnulio dievas, nakties šviesos ir laiko ciklų valdovas. Tivr – tai mėnulio ritmas.
Tuchulcha (Tuchulcha) – požemio demonas, su gyvatės plaukais ir paukščio snapu. Jis gąsdina sielas ir saugo pomirtinį pasaulį. Tuchulcha – tai mirties pabaisa.