Liber Linteus Zagrabiensis (dar vadinama Zagrebo lininė knyga, lot. Liber Linteus) – vienintelis išlikęs etruskų tekstas, parašytas ant lino, ir ilgiausias mums žinomas etruskų kalbos rašto paminklas. Knyga datuojama maždaug III–II a. pr. Kr., o jos turinys siejamas su religiniu kalendoriumi, kuriame nurodomos apeigos, aukos ir šventinės dienos. Nors etruskų kalba nėra pilnai iššifruota, iš teksto struktūros ir pasikartojančių formulių matyti, kad tai buvo praktinis liturginis vadovas, naudotas kasdienėse apeigose. Šios knygos istorija išskirtinai įdomi, nes joje susipina Italijos etruskų pasaulis, Egipto mumifikavimo tradicija ir Zagrebo muziejinė istorija, sujungdami kelias kultūras ir epochas į vieną netikėtą pasakojimą.
Etruskai buvo Apeninų pusiasalio tauta, gyvenusi dabartinės Italijos regionuose – Toskanoje, Umbrijoje ir Lacijuje – nuo VIII a. pr. Kr. iki jų galutinės asimiliacijos į Romos valstybę I a. pr. Kr.; jie sukūrė savitą miestų–valstybių tinklą, turėjo nepriklausomą, iki šiol neiššifruotą kalbą, išplėtotą religiją, paremtą ženklų aiškinimu ir ritualais, ir darė didelę įtaką ankstyvajai Romai, kuri perėmė jų rašto sistemą, architektūrinius sprendimus, valdžios simbolius ir dalį religinių praktikų.
Knygos kilmė ir jos kelias į Egiptą
Liber Linteus buvo parašytas Etrurijoje, dabartinės Toskanos regione, laikotarpiu, kai etruskų kultūra dar buvo gyvybinga, bet jau patyrė romėnų politinį spaudimą. Raštininkas tekstą užrašė ant ilgos, kruopščiai austos lininės juostos, suskirstytos į dvylika stulpelių. Tokios lininės knygos etruskams buvo įprastos, tačiau iki mūsų dienų išliko tik ši viena, todėl ji suteikia retą galimybę pažvelgti į jų religines praktikas.
Po kelių šimtmečių, kai etruskų kultūra jau buvo išnykusi, lininė juosta pateko į Egiptą. Tikėtina, kad tai įvyko per prekybą: linas buvo vertinga medžiaga, todėl egiptiečiai jį įsigijo kaip paprastą audinį, visiškai nesuprasdami, kad ant jo yra tekstas. Egipte lininė juosta buvo supjaustyta ir panaudota moters mumijos įvyniojimui. Tai buvo įprasta praktika – egiptiečiai naudojo bet kokį tinkamą liną, o tekstas jiems neturėjo jokios reikšmės. Taip Liber Linteus tapo mumijos tvarsčiais, o tekstas buvo suvyniotas aplink kūną ir paslėptas nuo akių daugiau nei du tūkstančius metų.
Atradimas, tyrimai ir pripažinimas
XIX a. viduryje Kroatijos diplomatas Mihajlo Barić keliaudamas po Egiptą nusipirko mumiją kaip egzotišką suvenyrą. Jis ją parsivežė į Vieną, o vėliau – į Zagrebą. Barić manė, kad įvyniojimas yra paprastas dekoratyvinis linas, todėl ilgą laiką niekas nesuprato, kad tai – unikalus etruskų tekstas. Po Barić mirties mumiją paveldėjo jo brolis, kuris ją padovanojo Zagrebo archeologijos muziejui.
Tik 1891 m. filologas Jakob Krall nustatė, kad ant lino esantis tekstas parašytas etruskų kalba. Tai buvo netikėtas ir reikšmingas atradimas, nes iki tol buvo žinomos tik trumpos etruskų epitafijos ir keli fragmentai. Paaiškėjo, kad Zagrebo mumijos įvyniojimas yra ilgiausias etruskų tekstas, išlikęs visiškai atsitiktinai – tik todėl, kad buvo panaudotas mumijai vynioti.
Ši istorija parodo neįprastą kultūrų susikirtimą: etruskų kunigas parašė religinę knygą, kuri po kelių šimtmečių tapo egiptietiškos mumijos tvarsčiais, o dar po dviejų tūkstančių metų buvo atpažinta kaip unikalus rašto paminklas. Šiandien Liber Linteus saugomas Zagrebo archeologijos muziejuje, o jo tyrimai leidžia rekonstruoti etruskų religines praktikas, kalbos struktūrą ir kultūrinį pasaulį.
Liber Linteus Zagrabiensis knyga: Etruskų sakralinis kalendorius
Zagrebo lininė knyga nėra pilnai iššifruota. Visgi, remiantis naujausiais etruskų kalbos tyrimais ir lyginamąja analize, mokslininkai rekonstravo detales.
„Aiseras śe mneri tśuti amśe vacl.“ – „Dievams visiems, laikantis nustatytos tvarkos, [atliekama ši] auka.“ (Ši citata iš XII stulpelio (pabaigos) apibendrina visą dievų grupę (Aiser – dievai), nurodant galutinį sprendimą, kad visos šiame lininiame maldyne aprašytos apeigos yra privalomos vykdyti visų dievų akivaizdoje, patvirtinant, kad šis dokumentas yra aukščiausias religinis įstatymas, reglamentuojantis etruskų tautos santykį su anapusiniu pasauliu.)
„Vacl vinum śantiśtś celi pen tśni tśi mneri tśuti amśe.“ – „Vyno auka šventai rugsėjį, penktąją [dieną] po trijų, laikantis nustatytos tvarkos.“ (Šis įrašas fiksuoja ritualinį sprendimą dėl skystųjų aukų teikimo tvarkos, kur etruskų žodžiai vacl (apeiga/auka) ir vinum (vynas) nurodo privalomą vyno liejimą kartu su smilkalais specifinio ritualo metu, nusprendžiant, kad ši procedūra turi būti atliekama tiksliai tris kartus, siekiant išlaikyti sakralinę pusiausvyrą tarp dievybės ir bendruomenės.)
„Catha lumin tśi tśis tśuti amśe.“ – „Kata [saulės deivei] šviesos [auka] tris kartus, po tris [veiksmus], laikantis nustatytos tvarkos.“ (Šis fragmentas mini saulės arba šviesos dievybę Catha, kuria remiantis nuspręsta įteisinti specifinį šviesos ritualą, nustatant, kad apeigos metu privalo būti uždegami trys šviestuvai arba atliekami trys dvasiniai veiksmai, skirti pagerbti dangiškąją tvarką ir užtikrinti dieviškąją globą per visą numatytą laiko ciklą.)
„Nethuns mneri tśuti amśe vacl tśi.“ – „Netūnui [vandenų dievui], laikantis nustatytos tvarkos, auka tris [kartus].“ (VII stulpelio įrašas nurodo dvasinį sprendimą, skirtą vandens ir jūrų dievui Nethuns (atitinkančiam Neptūną), nustatant, kad jam privalo būti atlikta trijų dalių auka (vacl tśi) prie vandens šaltinių ar šventykloje, taip teisiškai ir sakraliai įtvirtinant vandens stichijos apsaugą ir jos svarbą etruskų valstybės gerovei.)
„Eslem tśathrum miśne acasce.“ – „Dvidešimtąją [arba aštuonioliktąją] dieną tinkamai atlik [apeigą].“ (Ši ištrauka iš V stulpelio, kurioje minimi skaičiai (etruskų k. tśathrum – dvidešimt), atspindi kalendorinį sprendimą dėl tikslios šventės datos, nusprendžiant, kad dvidešimtąją mėnesio dieną privalo būti atlikti specifiniai veiksmai (acasce – padaryti/atlikti), taip griežtai reglamentuojant liturginį laiką ir neleisdamas nukrypti nuo protėvių nustatytos tvarkos.)
„Husl neri śpanczl mneri tśuti.“ – „Vandenį iš [aukojimo] lėkštės [pilk], laikantis nustatytos tvarkos.“ (IX stulpelio fragmentas nurodo sprendimą dėl aukojimo indų naudojimo, kur žodis śpanczl reiškia specifinį lėkštės ar dubens tipą, o neri – vandenį ar skystį, taip nustatant ritualinę normą, kad auka turi būti pateikiama tik šventintuose induose, laikantis griežtos higienos ir dvasinio tyrumo reikalavimų.)
„Tśustśi svelerś acasce vacl mneri.“ – „Bendruomenė [arba kunigai] tegu atlieka auką tinkamai.“ (X stulpelio įrašas atspindi sprendimą dėl bendruomeninio aukojimo, kuriame dalyvauja vyresnieji arba kunigai (svelerś), nusprendžiant, kad apeiga turi būti atlikta kolektyviai, taip sustiprinant socialinį ryšį su dievybėmis ir patvirtinant, kad auka yra priimta visos tautos vardu, o ne asmeniškai.)
„Vinuś mneri tśuti amśe tśi śu.“ – „Vynu, laikantis nustatytos tvarkos, tris [kartus] apšlakstyk.“ (Šis fragmentas iš VI stulpelio pabaigos nurodo sprendimą dėl vyno kokybės ir kiekio, kur nustatoma, kad auka turi būti „tyras vynas“, o ritualo metu nuspręsta naudoti tris taurės pylimus, taip užtikrinant, kad dvasinis ryšys būtų užmegztas per aukščiausios rūšies žemiškąsias gėrybes.)
„Celi peñ tśni mneri tśuti amśe vacl.“ – „Rugsėjį, penktąją [dieną] po [trijų], laikantis nustatytos tvarkos, [atliek] auką.“ (V stulpelio viduryje esanti eilutė mini mėnesį Celi (rugsėjį), nurodant laiko fiksavimo sprendimą, kuriuo nuspręsta, kad rugsėjo mėnesio apeigos turi būti atliekamos penkias dienas po pilnaties, taip susiejant religinį gyvenimą su astronominiais įvykiais ir gamtos ciklais.)
„Lusa śni mneri tśuti amśe.“ – „Luzai [šviesos deivei] šventai, laikantis nustatytos tvarkos.“ (XI stulpelio fragmentas, kuriame minimas žodis Lusa, sietinas su šviesos arba apsaugos dievybe, nurodant sprendimą dėl naktinių budėjimų ar apeigų, kurių metu nuspręsta užtikrinti nuolatinį šventosios ugnies palaikymą, simbolizuojantį budrumą ir apsaugą nuo tamsos jėgų.)