Slaptoji Morkaus evangelija

Slaptoji Morkaus evangelija (angl. Secret Gospel of Mark) – tai kontroversiškas tekstas, apie kurio egzistavimą sužinota tik 1958 metais. Pavadinimas „Morkaus“ vartojamas todėl, kad pačiame radinyje – Klemenso Aleksandriečio laiške – tiesiogiai teigiama, jog šią „labiau dvasinę“ versiją parašė pats evangelistas Morkus. Pasak Klemenso, po to, kai Petras mirė kankinio mirtimi Romoje, Morkus atvyko į Aleksandriją ir papildė savo ankstesnį kūrinį slaptais pasakojimais bei Viešpaties posakiais, skirtais tik tiems, kurie žengia gilaus dvasinio pažinimo keliu.

Mar Sabo „evangelija“: pavadinimo kilmė ir klaida

Šis tekstas dažnai neoficialiai vadinamas Mar Sabo evangelija. Nors tai moksliškai neteisingas pavadinimas (nes Mar Sabas nėra autorius), jis prigijo dėl radinio vietos. Kolumbijos universiteto profesorius Mortonas Smithas rankraštį aptiko Mar Sabo vienuolyne (Judo dykumoje, netoli Jeruzalės).

Svarbu suprasti, kad Smithas rado ne atskirą rankraštį, o 1646 m. išleistos knygos (Ignaco Antiochiečio raštų) paskutiniuose tuščiuose puslapiuose ranka įrašytą tekstą. Kadangi tai buvo tik citatos, esančios laiške, o ne vientisa knyga, terminas „Mar Sabo evangelija“ yra labiau nuoroda į geografinę vietą, kurioje šis paslaptingas įrašas išliko per šimtmečius.

Slaptosios Morkaus evangelijos fragmentai

Klemensas Aleksandrietis savo laiške Teodorui cituoja dvi konkrečias vietas iš šios slaptosios versijos, kad paaiškintų, kaip jas iškraipė eretikai karpokratai.

Pirmasis fragmentas (apie jaunuolio prikėlimą)

Ši ištrauka turėjo įsiterpti į kanoninę Morkaus evangeliją tarp 10, 34 ir 10, 35 eilučių. Ji stulbinamai panaši į Lozoriaus prikėlimą iš Jono evangelijos, tačiau turi unikalių detalių:

„Ir jie atvyksta į Betaniją. Ten buvo viena moteris, kurios brolis buvo numiręs. Atėjusi ji puolė Jėzui po kojų ir tarė jam: ‘Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs’. Tačiau mokiniai ją barė. Jėzus, užsirūstinęs, nuėjo su ja į sodą, kur buvo kapas. Tuojau pat iš kapo pasigirdo garsus šauksmas. Prisiartinęs Jėzus nurito akmenį nuo kapo durų. Įėjęs ten, kur buvo jaunuolis, jis ištiesė ranką ir prikėlė jį, sugriebęs už rankos. Tačiau jaunuolis, pažvelgęs į jį, pamilo jį ir pradėjo maldauti, kad galėtų būti su juo. Išėję iš kapo, jie nuėjo į jaunuolio namus, nes jis buvo turtingas. Po šešių dienų Jėzus pasakė jam, ką daryti, ir vakare jaunuolis ateina pas jį, apsivilkęs tik drobule ant nuogo kūno. Ir tą naktį jis pasiliko su juo, nes Jėzus mokė jį Dievo karalystės misterijos. O iš ten pakilęs, jis sugrįžo į kitą Jordano pusę.“

Antrasis fragmentas (scena Jeriche)

Ši trumpa citata įterpiama tarp Mk 10, 46a ir 10, 46b:

„Ir jis ateina į Jerichą. Ir ten buvo jaunuolio, kurį Jėzus mylėjo, sesuo, jo motina ir Salomė, bet Jėzus jų nepriėmė.“

Teologinė reikšmė ir kontroversija

„Slaptoji Morkaus evangelija“ kelia nepatogius klausimus apie ankstyvąją Bažnyčią. Jei tekstas autentiškas, jis rodo, kad egzistavo ezoterinė krikščionybės srovė, kurioje dalis mokymo buvo skirta tik „pažengusiems“ — tiems, kurie jau buvo įvesti į bendruomenės vidinę struktūrą. Fragmentuose minimos naktinės iniciacijos, „misterijos“ ir ypatingas Jėzaus santykis su prikeltu jaunuoliu leidžia manyti, kad pirmieji krikščionys turėjo ritualų, kurie vėliau buvo pašalinti iš viešos tradicijos. Tokios detalės kaip „drobule apsisiautęs nuogas jaunuolis“ kai kuriems tyrinėtojams primena ankstyvąjį krikštą, kuris I–II a. dažnai būdavo atliekamas nuogam, naktį, su simboliniu „naujo gimimo“ akcentu. Kiti mato užuominą į mistagogiją — slaptą dvasinį mokymą, kuris buvo prieinamas tik tam tikriems mokiniams.

Tačiau būtent ši vieta tapo didžiausiu ginčų židiniu. Po M. Smitho mirties 1991 m. diskusija įgavo naują pagreitį: vieni mokslininkai tvirtino, kad Smithas galėjo sukurti tekstą pats, norėdamas sukelti akademinę sensaciją, kiti — kad jis tiesiog atvėrė duris į krikščionybės sluoksnį, kurį Bažnyčia sąmoningai slėpė nuo II amžiaus. Kontroversiją dar labiau kursto tai, kad fragmentai leidžia kelti klausimą, ar Jėzus turėjo slaptų mokinių, kuriems buvo perduodamas gilesnis mokymas, nepatenkantis į kanoninę tradiciją. Taip pat kyla klausimas, ar Morkaus evangelija iš tikrųjų turėjo kelias redakcijas, iš kurių viena buvo „vieša“, o kita — skirta tik iniciuotiems. Nesvarbu, kuri pusė teisi, šis radinys išlieka ryškiausiu pavyzdžiu, kad kanoninė Biblija gali būti tik dalis daug didesnės ir sudėtingesnės ankstyvosios krikščionybės istorijos.

Kodėl šis tekstas sukėlė sensaciją?

Slaptosios Morkaus evangelijos fragmentai sukėlė tiek triukšmo todėl, kad juose atsiveria visiškai kitoks Jėzaus ir ankstyvosios krikščionybės vaizdas, nei tas, kurį pateikia kanoninės evangelijos. Čia Jėzus pasirodo ne tik kaip mokytojas, bet kaip mistagogas — tas, kuris įveda į slaptas dvasines misterijas. Klemenso cituojama scena su prikeltu jaunuoliu, kuris ateina pas Jėzų naktį, apsisiautęs tik drobule, daugeliui tyrinėtojų primena ankstyvąsias krikšto praktikas, kurios I–II a. buvo atliekamos nuogam, tamsoje, su simboliniu „naujo gimimo“ akcentu. Kiti mato užuominą į slaptą mokymą, prieinamą tik tam tikriems mokiniams — tai visiškai prieštarauja vėlesnei Bažnyčios tradicijai, kuri pabrėžė vienodą, viešą mokymą visiems tikintiesiems.

Būtent ši naktinė scena ir jaunuolio „meilė“ Jėzui tapo didžiausiu ginčų židiniu. Vieni tyrinėtojai mano, kad tai gali būti senovinės iniciacijos aprašymas, kiti — kad tai liudija apie gilesnį, intymesnį ryšį tarp Jėzaus ir jo mokinių, kuris buvo pašalintas iš viešos tradicijos. Populiarioji kultūra mėgsta šią vietą interpretuoti seksualiai, tačiau akademinis konsensusas yra kitoks: tai greičiausiai ritualinė, o ne erotinė scena. Vis dėlto pats faktas, kad tekstas leidžia kelti tokius klausimus, daro jį vienu provokuojančiausių krikščionybės istorijoje.

Diskusiją dar labiau paaštrina tai, kad Klemensas aiškiai sako: Morkus parašė dvi evangelijos versijas — viešą ir „dvasingesnę“, skirtą tik iniciuotiems. Jei tai tiesa, tuomet kanoninė Morkaus evangelija nėra pilnas tekstas, o tik sutrumpinta versija. Tai meta iššūkį visai tradicinei evangelijų istorijai ir kelia klausimą, kiek daug ankstyvosios krikščionybės buvo sąmoningai paslėpta, ištrinta ar pritaikyta prie vėlesnių doktrinų. Neatsitiktinai kai kurie mokslininkai mano, kad Slaptoji Morkaus evangelija gali būti vienas iš retų langų į tą krikščionybės sluoksnį, kuris egzistavo dar prieš susiformuojant ortodoksijai.

Po M. Smitho mirties ginčai tik paaštrėjo. Vieni teigia, kad jis pats galėjo sukurti tekstą, norėdamas sukelti sensaciją, kiti — kad jis tiesiog rado tai, kas buvo sąmoningai slėpta nuo II amžiaus. Kad ir kuri versija būtų teisinga, pats radinys išlieka vienu ryškiausių priminimų, kad kanoninė Biblija yra tik dalis daug platesnės, sudėtingesnės ir labiau fragmentiškos ankstyvosios krikščionybės tradicijos.

Klemenso Aleksandriečio laiškas Teodorui apie Slaptąją Morkaus evangeliją

Klemenso Aleksandriečio laiško Teodorui. Šis tekstas apima ir minėtuosius Slaptosios Morkaus evangelijos fragmentus.

Iš švenčiausiojo Klemenso, „Stromata“ autoriaus, laiškų. Teodorui.

Gerai padarei nutildydamas neapsakomus karpokratų mokymus. Mat jie yra pranašystėje minimos „klaidžiojančios žvaigždės“, kurios nuklysta iš siauro įsakymų kelio į bekraštę kūniškų ir kūno nuodėmių prarają. Mat didžiuodamiesi žiniomis, kaip jie sako, apie „giliuosius šėtono dalykus“, jie nežino, kad patys save bloškia į melo „tamsos požemių pasaulį“, ir girdamiesi esą laisvi, jie tapo vergiškų troškimų vergais. Tokiems žmonėms reikia priešintis visais būdais ir visiškai. Mat net jei jie pasakytų ką nors tiesaus, tas, kuris myli tiesą, vis tiek neturėtų su jais sutikti. Mat ne visi tiesingi dalykai yra tiesa, taip pat ir tiesa, kuri atrodo teisinga tik pagal žmonių nuomonę, neturėtų būti vertinama labiau už tikrąją tiesą, esančią pagal tikėjimą.

Dabar apie tai, ką jie kalba apie dieviškai įkvėptą Evangeliją pagal Morkų: kai kas yra visiškos klastotės, o kita, net jei joje ir yra tam tikrų tikrų elementų, vis dėlto pranešama neteisingai. Mat tikrieji dalykai, būdami sumaišyti su išmonėmis, yra suklastojami taip, kad, kaip sakoma, net druska praranda savo skonį.

Kas dėl Morkaus, tai Petrui būnant Romoje, jis surašė Viešpaties darbų aprašymą, tačiau neatskleidė jų visų ir net neužsiminė apie slaptuosius, bet atrinko tai, ką manė esant naudingiausia tiems, kurie buvo mokomi, kad stiprėtų jų tikėjimas. Tačiau kai Petras mirė kankinio mirtimi, Morkus atvyko į Aleksandriją, atsiveždamas tiek savo, tiek Petro užrašus, iš kurių į savo ankstesnę knygą perkėlė tai, kas tinka tam, kas veda link pažinimo pažangos. Taip jis sudarė dvasingesnę Evangeliją, skirtą naudoti tiems, kurie buvo tobulinami. Nepaisant to, jis vis dėlto neišdavė dalykų, kurie neturi būti ištarti, ir neužrašė hierofantinio Viešpaties mokymo, bet prie jau parašytų istorijų pridėjo dar kitas ir, be to, įtraukė tam tikrus posakius, apie kuriuos žinojo, kad jų interpretacija, kaip mistagogo, nuves klausytojus į giliausią tos tiesos, paslėptos septyniais šydais, šventovę. Taigi, trumpai tariant, jis viską paruošė, mano nuomone, nei pavydžiai, nei neatsargiai, ir mirštant paliko savo kūrinį Aleksandrijos bažnyčiai, kur jis iki šiol yra labai kruopščiai saugomas ir skaitomas tik tiems, kurie inicijuojami į didžiąsias misterijas.

Bet kadangi nedori demonai visada rengia pražūtį žmonių giminėi, Karpokratas, jų pamokytas ir naudodamas apgaulingus menus, taip pavergė tam tikrą Aleksandrijos bažnyčios presbiterį, kad gavo iš jo slaptosios Evangelijos kopiją, kurią jis interpretavo pagal savo šventvagišką bei kūnišką doktriną ir, dar daugiau, suteršė, sumaišydamas nepriekaištingus bei šventus žodžius su visiškai begėdišku melu. Iš šio mišinio yra kildinamas karpokratų mokymas.

Todėl jiems, kaip sakiau aukščiau, niekada negalima nusileisti; nei tada, kai jie pateikia savo klastotes, nereikėtų pripažinti, kad slaptoji Evangelija yra parašyta Morkaus, bet reikėtų net neigti tai prisiekiant. Mat „Ne visi tiesingi dalykai turi būti sakomi visiems žmonėms“. Dėl šios priežasties Dievo Išmintis per Saliamoną pataria: „Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą“, mokydama, kad tiesos šviesa turi būti paslėpta nuo tų, kurie yra protiškai akli. Vėl sakoma: „Iš to, kas neturi, bus atimta“ ir „Tegul kvailys vaikšto tamsoje“. Bet mes esame „Šviesos vaikai“, apšviesti Viešpaties dvasios „aušros iš aukštybių“, ir „Kur Viešpaties Dvasia“, sako Raštas, „ten laisvė“, nes „Tyriems viskas tyra“.

Todėl tau nedvejosiu atsakyti į tavo užduotus klausimus, paneigdamas klastotes pačiais Evangelijos žodžiais. Pavyzdžiui, po žodžių „Ir jie buvo kelyje, kylančiame į Jeruzalę“ ir to, kas seka toliau iki „Po trijų dienų jis prisikels“, slaptoji Evangelija žodis žodin pateikia šią medžiagą:

„Ir jie ateina į Betaniją. Ten buvo viena moteris, kurios brolis buvo numiręs. Atėjusi ji puolė Jėzui po kojų ir sakė jam: ‘Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs’. Tačiau mokiniai ją barė. Jėzus, užsirūstinęs, nuėjo su ja į sodą, kur buvo kapas, ir tuojau pat iš kapo pasigirdo garsus šauksmas. Prisiartinęs Jėzus nurito akmenį nuo kapo durų. Ir tuojau pat, įėjęs ten, kur buvo jaunuolis, jis ištiesė ranką ir prikėlė jį, sugriebęs už rankos. Tačiau jaunuolis, pažvelgęs į jį, pamilo jį ir pradėjo maldauti, kad galėtų būti su juo. Išėję iš kapo, jie nuėjo į jaunuolio namus, nes jis buvo turtingas. Po šešių dienų Jėzus pasakė jam, ką daryti, ir vakare jaunuolis ateina pas jį, apsivilkęs tik drobule ant savo nuogo kūno. Ir tą naktį jis pasiliko su juo, nes Jėzus mokė jį Dievo karalystės misterijos. Ir iš ten pakilęs, jis sugrįžo į kitą Jordano pusę.“

Po šių žodžių seka tekstas: „Ir Jokūbas bei Jonas ateina pas jį“ bei visas tas skyrius. Tačiau žodžių „nuogas vyras su nuogu vyru“ ir kitų dalykų, apie kuriuos rašei, nerandama.

O po žodžių „Ir jis ateina į Jerichą“, slaptoji Evangelija prideda tik tai: „Ir jaunuolio, kurį Jėzus mylėjo, sesuo, jo motina ir Salomė buvo ten, ir Jėzus jų nepriėmė“. Tačiau daugelis kitų dalykų, apie kuriuos rašei, atrodo esantys ir yra klastotės.

Dabar tikrasis paaiškinimas, atitinkantis tikrąją filosofiją…