Tel Dano užrašas (Tel Dan inscription, taip pat vadinamas Tel Dan stele) — tai IX a. pr. Kr. datuojama aramėjiška stela, rasta 1993 m. šiaurės Izraelyje, Tel Dano archeologinėje vietovėje. Ji iškalta ant bazalto ir parašyta sena aramėjų kalba, naudojant finikietišką rašto sistemą. Užrašas išliko tik fragmentais: vienas didelis fragmentas ir du mažesni, kuriuose matyti apie trylika eilučių teksto. Ši stela yra vienas svarbiausių epigrafinių radinių, susijusių su ankstyvąja Izraelio ir Judėjos istorija.
Užrašą atrado Gila Cook, archeologinės ekspedicijos narė, dirbusi kartu su vadovu Avrahamu Biranu. Fragmentai buvo aptikti antriniame panaudojime — jie buvo įmūryti į senovinę akmeninę sieną, todėl išliko tik dalis originalaus teksto. Nepaisant fragmentiškumo, užrašas atskleidžia reikšmingą politinį ir karinį kontekstą.
Stelos tekstas yra karaliaus — greičiausiai Aramo-Damasko valdovo Hazaelio — pasakojimas apie jo pergales prieš Izraelio ir Judėjos karalystes. Jame minimi du karaliai, kurie, remiantis istoriniu kontekstu, gali būti Izraelio karalius Joramas ir Judėjos karalius Ahazijas. Užrašas pasakoja apie jų pralaimėjimą ir žūtį, o tai atitinka IX a. pr. Kr. konfliktus, aprašytus Antrojoje Karalių knygoje.
Svarbiausia užrašo dalis — žodis ביתדוד (Beit David, „Dovydo namai“). Tai pirmoji žinoma nebiblinė nuoroda į karalių Dovydą arba jo dinastiją. Šis terminas rodo, kad IX a. pr. Kr. Judėja buvo žinoma kaip „Dovydo namų“ karalystė, o tai patvirtina, kad Dovydas buvo realus istorinis asmuo arba bent jau dinastijos įkūrėjas, kurio vardas buvo pripažįstamas kaimyninių valstybių.
Tel Dano užrašas yra vienas iš nedaugelio archeologinių radinių, tiesiogiai susijusių su Biblijos pasakojimais. Jis patvirtina, kad Izraelio ir Aramo konfliktai, aprašyti Biblijoje, turi aiškų istorinį pagrindą, o Dovydo dinastija buvo žinoma ir už Izraelio ribų. Ši stela taip pat yra svarbus liudijimas apie aramėjų politinę galią ir jų santykius su Izraeliu IX a. pr. Kr.
Šiandien Tel Dano užrašas saugomas Izraelio muziejuje Jeruzalėje ir laikomas vienu iš kertinių radinių, jungiančių archeologiją, epigrafiką ir ankstyvąją Biblijos istoriją.
Originalas (aramėjų kalba)
[…] wʾqṭl ʾt yhwʿm br ʾḥʾb mlk yśrʾl wʾqṭl ʾt ʾḥzyhw br yhwʿm mlk byt dwd […]
Vertimas į lietuvių kalbą
[…]
Ir aš nužudžiau Jehoramą, Ahabo sūnų, Izraelio karalių,
ir nužudžiau Ahaziją, Jehoramo sūnų,
Dovydo namų karalių.
[…]
Tel Dano užrašas yra aramėjų karaliaus, beveik neabejotinai Damasko valdovo Hazaelio, politinė pergalės deklaracija, sukurta IX a. pr. Kr., kai Levantas virė nuo nuolatinių karų. Aramo–Damasko valstybė tuo metu kariavo tiek su Izraelio karalyste šiaurėje, tiek su Judėja pietuose, kurios trumpam buvo sudariusios sąjungą prieš bendrą priešą. Užrašas teigia, kad aramėjų valdovas sutriuškino Izraelio karalių Jehoramą ir Judėjos karalių Ahaziją, taip sulaužydamas šią koaliciją ir palikdamas abi hebrajų karalystes politiškai susilpnintas. Tokio tipo stelės nebuvo rašomos istorikams ar dievobaimingiems skaitytojams, o priešams ir pavaldiniams: žinia aiški – Damaskas dominuoja, Dovydo dinastija tebėra atpažįstama kaip valdžios ženklas, bet ji gali būti palaužta. Praktinė nauda Hazaeliui buvo teritorijų kontrolė, duoklė, prekybos kelių perėmimas ir aiškus signalas aplinkinėms tautoms, kad jėgų pusiausvyra regione pasikeitė jo naudai.
Tel Dano užrašas rodo ne vien karinę pergalę, bet ir gilesnę religinę logiką, būdingą IX a. pr. Kr. Artimųjų Rytų pasauliui, kuriame karas buvo suvokiamas kaip dievų sprendimų pasekmė. Aramėjų karalius, greičiausiai Hazaelis, savo pergalę prieš Izraelio valdovą Jehoramą ir Judėjos karalių Ahaziją pateikia kaip kosminės tvarkos patvirtinimą: jo dievas ar dievų panteonas pasirodė stipresnis už Jahvę, kurio globojamais laikėsi Izraelis ir Dovydo dinastija. Frazė „Dovydo namai“ religinėje plotmėje reiškia daugiau nei politinę giminę, nes Judėjos valdžia rėmėsi idėja apie dieviškai legitimuotą karališką liniją, turinčią Jahvės palaiminimą. Užrašas netiesiogiai smogia šiai teologijai, rodydamas, kad Jahvės globojami karaliai gali būti nugalėti, o jų dieviškas statusas nėra absoliutus regioninės politikos akivaizdoje. Toks pranešimas veikė kaip religinė propaganda: Damasko valdovas skelbė, kad dangaus jėgos perėjo į jo pusę, o tai turėjo atgrasyti priešus, palaužti pavaldinių tikėjimą Judėjos ir Izraelio išskirtinumu ir parodyti, jog dievų parama yra kintanti, kaip ir politinė sėkmė.