Seniausias pasakojimas apie izraelitus randamas Biblijoje, Išėjimo knygoje. Ji teigia, kad hebrajai (vėliau – izraelitai) gyveno Egipte keletą šimtmečių, kol buvo pavergti faraono valdžios. Rašoma, jog „pakilo naujas karalius, kuris nebežinojo Juozapo“ – ir jis, bijodamas hebrajų gausėjimo, pavertė juos vergiška darbo jėga, statančia sandėlių miestus Pitomą ir Ramsesą (Iš 1,8–14).
Istorikai iki šiol nerado tiesioginių egiptietiškų šaltinių apie izraelitų vergiją – faraonų metraščiai nekalba apie Mozę ar tokio masto nelaimes. Tačiau žinoma, kad Egipte tuo laikotarpiu (XVI–XIII a. pr. Kr.) dirbo daug Azijos kilmės darbininkų ir vergų, vadintų ’Apiru arba Habiru – semitų gentimis iš Kanaano. Tikėtina, kad iš šių žmonių kilo vėlesnė Izraelio tauta, o Biblijos pasakojimas išsaugojo jų kolektyvinės atminties branduolį – išėjimą iš vergijos, kaip išsilaisvinimo simbolį.
Po išėjimo iš Egipto ir klajonių dykumoje izraelitai apsigyveno Kanaane (dabartinis Izraelis ir Palestina). Iš pradžių jie buvo gentinė sąjunga, vėliau suvienyti Sauliaus, Dovydo ir Saliamono į vieną karalystę (apie 1000–930 m. pr. Kr.). Dovydas padarė Jeruzalę sostine, o Saliamonas pastatė pirmąją Šventyklą. Tai buvo aukso amžius, kai Izraelis tapo galinga teokratine valstybe tarp Egipto ir Mesopotamijos imperijų.
Po Saliamono mirties karalystė suskilo į dvi dalis:
- Šiaurinė karalystė – Izraelis, su sostine Samarijoje;
- Pietinė karalystė – Juda, su sostine Jeruzalėje.
Abi kalbėjo ta pačia kalba ir garbino tą patį Dievą, bet turėjo skirtingus valdovus. Šiaurinė karalystė gyvavo iki 722 m. pr. Kr., kai ją užkariavo Asirijos imperija – jos gyventojai išblaškyti, vadinami dešimt prarastųjų genčių. Pietinė Judo karalystė dar išsilaikė apie šimtmetį.
Babilono tremtis ir žydų vardo kilmė
Galiausiai Babilono karalius Nebukadnecaras II 586 m. pr. Kr. užpuolė Judą, sunaikino Jeruzalę ir Saliamono šventyklą, o didelę dalį gyventojų ištremė į Babiloną (dabartinis Irakas). Tai vadinama Babilono tremtimi – viena skaudžiausių istorijos traumų. Tauta neteko šalies, šventyklos ir karaliaus, bet neišnyko, nes išsaugojo savo tikėjimą ir Raštus. Po 70 metų, kai Babiloną užkariavo persai, Cyras Didysis leido tremtiniams sugrįžti. Sugrįžo daugiausia Judo karalystės žmonės, todėl juos ėmė vadinti „Judo žmonėmis“ – hebrajiškai Jehudim, iš čia kilo žodis žydai.
Tautos tapatybė ir kilmė
Genetiškai ir fiziškai žydai yra Artimųjų Rytų semitų tauta, kilusi iš Kanaano regiono – jų artimiausi giminaičiai yra arabai, finikiečiai, aramėjai. Egiptiečiai juos vadino „Azijos žmonėmis“, bet tai reiškia Vakarų Aziją (Artimuosius Rytus), o ne Rytų Aziją. Žydai, arabai ir kitos regiono tautos turi bendrą genetinį paveldą, todėl jų skirtumai labiau kultūriniai ir religiniai nei biologiniai.
Po islamo atsiradimo VII a. dauguma regiono tautų tapo musulmonais, bet jų kilmė iš esmės ta pati – jie visi semitai. Žydus nuo aplinkinių išskyrė ne kraujas, o tikėjimas į vieną Dievą ir tapatybės ištvermė: net praradę valstybę, jie išliko per savo tikėjimą, Raštus ir švenčiamas Velykas – prisiminimą apie išėjimą iš vergijos.