Pagonys egzistavo nuo tada, kai apskritai atsirado žmonių bendruomenės. Tai buvo pirmosios religijos – gamtos, protėvių, dangaus kūnų, gyvūnų, ugnies, žemės ir metų ciklų garbinimas. Tokios religijos klestėjo Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje tūkstančius metų iki krikščionybės atsiradimo. Pagonys nebuvo viena tauta ar viena sistema – tai buvo visas pasaulis, kuriame kiekviena gentis turėjo savo dievus, savo ritualus ir savo santykį su gamta. Tai buvo natūralus, organiškas tikėjimas, gimęs iš žmogaus gyvenimo ritmo.
Šiame straipsnyje bandysime atsakyti į šiuos klausimus:
- Kodėl pagonys tapo taikiniu ir kodėl krikščionys juos puolė?
- Kuo pagonys „nusikalto“, kad jų religijos buvo sistemingai naikinamos?
- Kas sukūrė pagonių kaip priešų įvaizdį ir kokios politinės jėgos tai skatino?
- Ar pagonys iš tikrųjų buvo pavojingi, ar tai buvo ideologinis konstruktas?
- Kodėl lietuviai – paskutiniai Europos pagonys – tapo ypatingu taikiniu kaimyninėms krikščioniškoms valstybėms?
- Kaip senosios religijos atsidūrė istorijos kryžkelėje ir tapo „neteisingo tikėjimo“ simboliu?
Krikščionybė atsirado daug vėliau – I amžiuje po Kristaus, Romos imperijos teritorijoje. Iš pradžių ji buvo mažas judėjimas, persekiojamas valdžios. Tačiau IV amžiuje viskas apsivertė: krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Nuo to momento prasidėjo visiškai nauja epocha, kurioje senosios religijos buvo laikomos nebe „kitokiu tikėjimu“, o „klaidingu tikėjimu“. Tai buvo lūžis, kuris pakeitė visą Europos istoriją.
Klausimas, kodėl pagonys buvo puolami krikščionių, turi kelis sluoksnius. Pirmasis – politinis. Imperijai reikėjo vienos ideologijos, kuri vienytų visus gyventojus. Pagonys, turintys šimtus skirtingų dievų ir papročių, trukdė sukurti vieningą sistemą. Todėl jų religijos buvo pradėtos laikyti grėsme tvarkai. Antrasis sluoksnis – teologinis. Krikščionybė buvo monoteistinė religija, tikinti vienu Dievu. Pagonys garbino daug dievų, dvasių ir gamtos jėgų. Tai buvo suvokiama kaip klaida, kaip „stabmeldystė“, kurią reikia ištaisyti. Trečiasis sluoksnis – kultūrinis. Krikščionys matė save kaip civilizacijos nešėjus, o pagoniškas tradicijas – kaip primityvias, laukines ar pavojingas. Tai buvo ne objektyvus vertinimas, o kultūrinis nesusipratimas, kuris ilgainiui virto priešiškumu.
Pagonių kaip priešų įvaizdį aktyviausiai kūrė ne paprasti tikintieji, o politinė ir religinė valdžia, kuri siekė įtvirtinti vieną ideologiją visoje imperijoje. Romos imperatoriai, vyskupai ir misionieriai suprato, kad senosios religijos yra ne tik dvasinė, bet ir politinė konkurencija. Pagonys turėjo savo žynius, savo šventvietes, savo bendruomenes ir savo moralės sistemą – visa tai buvo alternatyvi valdžios struktūra. Todėl pagoniškos praktikos buvo sąmoningai vaizduojamos kaip pavojingos, amoralių papročių kupinos, netgi „demonų įkvėptos“. Šis naratyvas buvo naudingas, nes pateisino šventyklų griovimą, prievartinį krikštą ir karines kampanijas. Kitaip tariant, pagonys tapo „priešais“ ne dėl savo veiksmų, o dėl to, kad jų egzistavimas trukdė naujai politinei tvarkai įsitvirtinti.
Kai krikščionybė įgijo politinę galią, prasidėjo sistemingas pagoniškų kultų naikinimas. Buvo uždaromos šventyklos, deginami miškai, draudžiami ritualai, o žyniai persekiojami. Tai vyko ne tik Romoje. Germanų, slavų, keltų, baltų žemėse krikščionybė plito kartu su valdžios struktūromis, kariuomene ir misionieriais. Pagonys buvo puolami ne todėl, kad jie būtų darę kažką blogo, o todėl, kad jie buvo kliūtis naujai religinei ir politinei tvarkai. Tai buvo ideologinis konfliktas, kuriame senoji pasaulėžiūra turėjo užleisti vietą naujai.
Lietuviai šioje istorijoje užėmė ypatingą vietą. Jie buvo paskutiniai pagonys Europoje, išlaikę savo religiją iki pat XIV amžiaus. Lietuviai tapo ypatingu taikiniu todėl, kad jų pagoniška valstybė buvo ne silpna gentis, o reali karinė ir politinė galia, kuri trukdė krikščioniškų valstybių ekspansijai. Kryžiuočių ordinas, Livonijos ordinas ir Lenkijos karalystė siekė ne tik „atversti pagonis“, bet ir kontroliuoti Baltijos regioną, prekybos kelius ir žemes. Krikštas tapo patogia priedanga teritorinei plėtrai. Lietuva, kaip paskutinė pagoniška valstybė, buvo vaizduojama kaip „tamsos sala“, kurią būtina „apšviesti“, nors tikroji priežastis buvo geopolitinė: krikščioniškos valstybės negalėjo toleruoti stipraus, nepriklausomo, nekrikščioniško politinio darinio savo pasienyje. Todėl lietuvių pagonybė buvo demonizuojama, o karai prieš ją – pateisinami kaip „šventi žygiai“. Tai reiškia, kad jie ilgai priešinosi išoriniam spaudimui ir gynė savo tradicijas. Krikščioniškos valstybės tai matė kaip „atsilikimą“, nors iš tikrųjų tai buvo kultūrinė ištikimybė savo žemei ir dievams. Lietuvių pagonybė nebuvo chaosas – tai buvo aiški sistema, paremta gamtos ritmu, protėvių pagarba ir dievų hierarchija.
Pagonys garbino tai, kas jiems buvo artimiausia ir suprantamiausia: žemę, dangų, ugnį, vandenį, miškus, gyvūnus, protėvius. Jie tikėjo, kad pasaulis yra gyvas, kad kiekviena upė turi dvasią, kiekvienas medis – savo globėją, o žmogus yra tik viena iš gamtos dalių. Jų dievai nebuvo tolimi ar abstraktūs – jie buvo čia pat, kasdienybėje. Perkūnas saugojo teisingumą ir tvarką, Žemyna globojo žemę ir derlių, Gabija saugojo namų ugnį, Laima lėmė likimą. Ritualai buvo paprasti, bet prasmingi: aukojimai, ugnies kūrenimas, šventų vietų lankymas, protėvių pagerbimas.
Pagonys nebuvo pavojingi. Jie tiesiog gyveno pagal savo pasaulėžiūrą. Tačiau istorija susiklostė taip, kad jų tikėjimas tapo kliūtimi tiems, kurie siekė vienos religijos, vienos valdžios ir vienos tiesos. Todėl jie buvo puolami, ne dėl savo veiksmų, o dėl to, kad buvo kitokie. Ir būtent ši kitoniškumo baimė nulėmė vieną didžiausių kultūrinių lūžių Europos istorijoje.
Pagonys kaip religinė dauguma Europoje išnyko ne per vieną dieną, o per kelis šimtmečius. Procesas prasidėjo IV amžiuje, kai Romos imperija paskelbė krikščionybę valstybine religija, ir tęsėsi iki pat XIV–XV amžiaus, kai paskutinės pagoniškos tautos – tarp jų ir lietuviai – buvo priverstinai pakrikštytos. Naikinimas vyko įvairiais būdais. Iš pradžių buvo uždaromos pagoniškos šventyklos, draudžiami ritualai, o žyniai persekiojami kaip „klaidingo tikėjimo“ skleidėjai. Vėliau imta naikinti pačias šventas vietas: deginti miškus, kuriuose buvo garbinami dievai, griauti akmenų alkus, užpilti šventus šaltinius. Kai kuriose teritorijose pagoniškos bendruomenės buvo verčiamos priimti krikštą jėga, o atsisakę – baudžiami, tremiami ar net žudomi. Kryžiaus žygiai prieš prūsus, jotvingius ir kitus baltus buvo ne tik religinė misija, bet ir karinė kampanija, kurios tikslas buvo sunaikinti jų kultūrą ir įtvirtinti naują tikėjimą.
Lietuvoje šis procesas užsitęsė ilgiausiai. Oficialus krikštas įvyko 1387 metais, tačiau pagoniškos tradicijos dar kelis šimtmečius gyvavo kaimuose, miškuose ir šeimų papročiuose. Tai rodo, kad pagonybė nebuvo sunaikinta vien tik valdžios įsakymais – ji buvo išrauta iš žmonių gyvenimo per ilgą laiką, keičiant jų pasaulėžiūrą, papročius ir net kalbą. Pagonys buvo puolami ne todėl, kad jie būtų darę kažką blogo, o todėl, kad jų tikėjimas trukdė sukurti vieningą religinę ir politinę sistemą. Jie garbino gamtą, protėvius, ugnį, žemę ir dangų, tikėjo, kad pasaulis yra gyvas, o žmogus – tik jo dalis. Būtent ši senoji, organiška pasaulėžiūra tapo kliūtimi tiems, kurie siekė vienos tiesos, vieno Dievo ir vienos valdžios.
Citatos iš istorinių šaltinių
1. Codex Theodosianus XVI.10.12 (392 m.) / Teodosijaus kodeksas XVI.10.12. Tai Romos imperatoriaus Teodosijaus I įstatymas, oficialiai uždraudęs pagoniškas religijas ir kriminalizavęs aukojimą, šventyklų lankymą bei šventų giraičių garbinimą.
Citata: „Niekas visiškai jokioje vietoje, jokiame mieste neturi aukoti nekaltos aukos mirusiems stabams.“
2. Capitulatio de partibus Saxoniae (782 m.) / Saksų kapituliarijus. Karolio Didžiojo įstatymas, nustatęs mirties bausmę saksams, kurie atsisako krikšto arba grįžta prie pagonybės.
Citata: „Jei kas nors iš saksų tautos, būdamas tarp jų nepasikrikštijęs, norės pasislėpti ir atsisakys priimti krikštą, tebūna nubaustas mirtimi.“
3. Augustinas, De Civitate Dei I.1 (413–426 m.) / Apie Dievo valstybę. Teologinis traktatas, kuriame pagonių religija vadinama paklydimu, o pagonių dievai — klaidingais.
Citata: „Priešas priešinasi Dievo valstybei, tačiau jis garbindamas savo dievus nepastebi, kad tai yra klaidingi ir apgaulingi demonai.“
4. Popiežiaus Grigaliaus I laiškas Melitui, Registrum Epistolarum XI.56 (601 m.) / Registrum Epistolarum XI.56. Nurodymas misionieriams: stabai turi būti sunaikinti, o šventyklos — paverstos bažnyčiomis.
Citata: „Stabų šventyklos toje tautoje neturi būti griaunamos, bet patys jose esantys stabai turi būti sunaikinti.“
5. Petras Dusburgietis, Chronicon terrae Prussiae I.2 (1326 m.) / Prūsijos žemės kronika. Kryžiuočių kronika, kurioje prūsai vaizduojami kaip netikintys ir Dievo nepažįstantys pagonys.
Citata: „Prūsai neturėjo jokio Dievo pažinimo, nes buvo tokie akli, kad negalėjo protu suprasti Kūrėjo.“
6. Livländische Reimchronik (apie 1290 m.), eil. 2338 / Livonijos eiliuotoji kronika. Livonijos eiliuotoji kronika, pateisinanti karus prieš pagonis kaip kovą su Dievo priešais.
Citata: „Jie yra pagonys ir todėl Dievo priešai; tai visiems žinoma.“
7. Popiežiaus Inocento IV bulė Ad Apostolicae Dignitatis Apicem (1245 m.) / Ad Apostolicae Dignitatis Apicem. Bulė, skirta imperatoriaus Frydricho II nušalinimui, tačiau dažnai siejama su krikščioniškos tvarkos gynimu prieš netikinčiuosius.
Citata: „Katalikų tikėjimo priešai, kurie bando išnaikinti krikščionių vardą, turi būti tramdomi dvasine ir pasaulietine valdžia.“
8. Popiežiaus Aleksandro III laiškas danams (1171 m.) / Epistola ad regem Daniae. Laiškas Danijos karaliui, kuriame raginama kovoti su estais ir kitais pagonimis.
Citata: „Ginkluokitės prieš pagonių žiaurumą, kurie kyla prieš Kristaus tikėjimą ir siekia sunaikinti krikščionių vardą.“
9. Gesta Danorum (Saksas Gramatikas, XII a. pabaiga) / Danų žygdarbiai. Danų kronika, kurioje aprašomas pagonių (ypač Riugeno slavų) stabų naikinimas.
Citata: „Jų širdys buvo apakintos klaidingo tikėjimo, jie garbino kurčią ir nebylų stabą vietoj gyvojo Dievo.“
10. Heinrici Chronicon Livoniae (1225–1227 m.) / Livonijos kronika. Livonijos kronika (autorius Henrikas Latvis), aprašanti pagonių kovas ir krikštą.
Citata: „Pagonys, kurie iki šiol buvo kietasparniai ir nepaklusnūs, dabar nuolankiai priima krikšto vandenį.“