Smėlio audros Arabijos pusiasalyje ar Sinajaus dykumoje slepia seną tautą – beduinus, arabų kilmės klajoklius, kurių vardas kilęs iš arabiško „badawī“, reiškiančio „dykumų gyventoją“. Jie keliauja per Šiaurės Afriką, Siriją, Jordaniją, Iraką ir net Palestiną, vedini kupranugarių karavanais, kurie neša visą gyvenimą: juodas ožkų vilnos palapines, vandens odas ir arbatos katiliukus. Tradiciškai beduinai dalijasi į gentis su griežta hierarchija – šeichas vadovauja, o kraujo kerštas ar svetingumas reguliuoja santykius. Vienas keistesnių papročių: jei svečias paliečia palapinės virvę, jis automatiškai tampa apsaugotu tris dienas, net jei anksčiau buvo priešas.
Jų gyvenimas sukasi aplink dykumos ritmą – vasarą traukia prie oazių ieškodami vandens, žiemą klajoja toliau ganydami avis ir ožkas. Moterys audžia kilimus su geometriniais raštais, kurie pasakoja genties istorijas, o vyrai gano gyvulius ir prekiauja datulėmis ar druska. Šiuolaikiniai laikai keičia viską: daug beduinų apsigyveno miestuose, dirba turistų gidais ar kariuomenėje, bet kai kurie vis dar laikosi senojo kelio, nakvodami po atviru dangumi, kur žvaigždės tarnauja kaip GPS.
Religija beduinams – islamas, daugiausia sunitų krypties, bet su senovinėmis tradicijomis, kurios maišosi su Koranu. Jie garbina Alachą penkiomis maldomis per dieną, dažnai ant smėlio kilimėlio vidury dykumos, o Ramadano metu dalijasi datulėmis prie laužo. Įdomi detalė: prieš islamą beduinai tikėjo džinais – dykumos dvasiomis, kurios galėdavo padėti ar pakenkti, ir net Muhamedas, augęs tarp beduinų, įtraukė džinus į Koraną. Kai kurios gentys saugo šventas vietas – akmenis ar medžius, kur meldžiasi už lietų, primindami animistines šaknis. Mekos piligrimystė jiems – svajonė, o kupranugaris kartais aukojamas per šventes, nors islamas tai riboja.
Vienas netikėtas faktas: beduinų arbata – stipri, saldi, pilama iš aukšto tris kartus, simbolizuojanti kartumą, saldumą ir gyvenimo džiaugsmą. Jie sako, kad pirmas puodelis – kaip gyvenimas, antras – kaip meilė, trečias – kaip mirtis. O poezija? Beduinai – tikri meistrai, jų eilės apie meilę ir karą skambėdavo prie laužų šimtmečius prieš Homero laikus.
Kuo skiriasi beduinai nuo babuinų
Beduinai – žmonės, arabų klajokliai, jojantys kupranugariais per dykumas, audžiantys palapines ir geriantys arbatą prie laužo, su turtinga gentine kultūra ir islamo tikėjimu. Babuinai gi – Papio genties beždžionės, gyvenančios Afrikos uolose būriais, kur patinai su ryškiais karčiais kovoja dantimis dėl vadovavimo, o rytais šaukia saulei instinktyviai. Abu prisitaikę prie karščio – beduinai slepiasi po juodomis palapinėmis, kurios viduje vėsu, babuinai ilsisi šešėlyje po akmenimis – ir abu „sveikina“ saulę: vieni malda, kiti triukšmingu choru. Skirtumas milžiniškas: vienas kuria poeziją ir svetingumo taisykles, kitas ropščiasi medžiais ieškodamas vaisių. Kartais pavadinimai skamba panašiai, keliautojai senovėje juokaudavo iš to, bet vienas stato stovyklas, kitas kasasi blusas.