Lietuvių kalboje pranašo vardas turi kelias vartosenos formas, kurios susiklostė skirtingu istoriniu laikotarpiu. Mahometas – seniausias ir tradiciškai vartojamas variantas, atėjęs į lietuvių kalbą per lenkų (Mahomet) ir prancūzų (Mahomet) kalbas. Jis paprastai sutinkamas senuosiuose vertimuose, religiniuose veikaluose ir istoriniuose tekstuose. Muhamedas – šiuolaikinis, artimesnis arabiškam tarimui variantas (Muḥammad), vartojamas akademiniuose, religiniuose ir lingvistiniuose kontekstuose. Kartais pasitaiko ir forma Muchamedas, kuri atspindi rusišką tarimą (Мухаммед), tačiau šiuo metu ji laikoma pasenusia ir neteiktina. Dabartinėje lietuvių kalbos normoje laikoma tinkamiausia forma Muhamedas, nors kalbant apie istorinius šaltinius ar senosios literatūros kontekstus vartoti Mahometas vis dar laikoma priimtina.
Musulmonai tiki, kad Mahometas yra vienas iš didžios pranašų grandinės, kuri prasideda Adomu ir apima daugelį Dievo pasiuntinių – tarp jų ir Jėzų Kristų, pripažįstamą kaip vieną iš Dievo pranašų. Mahometas nelaikomas dievišku asmeniu – jis gerbiamas kaip žmogus, per kurį Dievas perteikė savo valią, tačiau garbinamas yra tik pats Dievas.
Per Mahometą skelbti apreiškimai buvo surinkti į Koraną – islamo šventąją knygą. Skirtingai nei Biblijos tekstai, Koranas nuo pat užrašymo VII amžiuje išliko nepakitęs. Jame nėra pakeista nė viena raidė ar eilutė – tą užtikrino kruopštus jo perdavimas iš kartos į kartą, tiek žodžiu, tiek raštu. Pats Mahometas, būdamas beraštis, Dievo žodžius skelbė garsiai, o jo bendražygiai juos įrašydavo. Apreiškimai, pasak tradicijos, buvo perduoti per angelą Gabrielių. Dėl šios priežasties Koranas laikomas ne žmogaus kūriniu, o tiesioginiu dieviškuoju žodžiu, perteikiančiu tiek moralines, tiek dvasines, tiek net gamtos pažinimo tiesas.
Alachas – vienintelis Dievas
Alachas yra islamo Dievas – visagalis visatos kūrėjas ir valdovas, tas pats Dievas, apie kurį kalbama judaizme ir krikščionybėje. Musulmonai tiki, kad žmogus gali pažinti Alachą, nes Jo valia buvo apreikšta per Koraną ir pranašus. Dievas yra vienas, be partnerių ar tarpininkų, todėl joks žmogus, net ir Mahometas, negali būti garbinamas.
Islamo esmė ir prasmė
Pats žodis islam arabų kalboje reiškia „paklusnumą“ arba „atsidavimą“ Dievui. Iš šaknies s-l-m kyla ir žodis salaam – „taika“, todėl islamas tiesiogiai siejamas su dvasine ramybe, kurią žmogus randa atsiduodamas Dievo valiai. Ši religija nėra siejama su viena tauta ar asmeniu – tai visuotinė tikėjimo forma, skirta visiems žmonėms, norintiems gyventi teisingai, tyrai ir harmoningai.
Islamas laiko save senosios Apreiškimo tradicijos tęsiniu – tą pačią dvasinę liniją sudaro ir judaizmas, ir krikščionybė. Pranašas Mahometas neįvedė naujo tikėjimo, bet atgaivino tai, kas, anot islamo, buvo pamiršta ar iškreipta ankstesnėse religijose. Pavyzdžiui, draudimas vartoti alkoholį ar valgyti kiaulieną egzistavo jau Senojo Testamento laikais – islamas šiuos principus tiesiog atnaujino ir suteikė jiems naują moralinį pamatą.
Kai kam islamas gali atrodyti griežtas, nes jame aiškiai apibrėžta, kas leidžiama ir kas draudžiama. Tačiau islamo teisė (fiqh) ir moralė visada siekia žmogaus gerovės – tiek kūno, tiek sielos. Daugelis draudimų turi logišką pagrindą, susijusį su sveikata, socialine tvarka ir dvasiniu augimu. Islamas neskatina aklo paklusnumo – tikintieji raginami mąstyti, ieškoti priežasčių ir suprasti Dievo įstatymų prasmę. Šiuolaikinis mokslas, ypač medicinos ir psichologijos srityse, neretai patvirtina šių principų išmintį.
Mahometas islame vadinamas „Dievo pasiuntiniu“ (rasūl Allāh) – paskutiniu iš pranašų, kuris užbaigė Dievo apreiškimų grandinę. Jo gyvenimas, mokymas ir pavyzdys iki šiol yra islamo dvasinės etikos šerdis, o Koranas – ne tik tikėjimo, bet ir kasdienio gyvenimo kelrodis, skirtas kiekvienam, kuris ieško tiesos, taikos ir dvasinės pusiausvyros.