Empatija – tai ne šiaip gailestis ar užuojauta, o tikras gebėjimas pajusti, ką jaučia kitas žmogus. Tai tarsi laikinai persikelti į jo galvą ir širdį: suprasti jo skausmą, džiaugsmą ar pyktį taip, lyg tai būtų tavo paties. Yra du pagrindiniai tipai: emocinė empatija (pajunti tą patį jausmą) ir kognityvinė (supranti, kodėl jis taip jaučiasi, net jei pats to nepatiri). Mokslininkai sako, kad tai evoliucinis dalykas – padėjo žmonėms gyventi būryje, bendradarbiauti ir išgyventi. Be empatijos visuomenė taptų šalta mašina, kur kiekvienas tik savo.
Žodis „empatija“ gana jaunas. Jis atsirado XX a. pradžioje vokiečių kalboje – Einfühlung, reiškiantis „įsijautimą“. Psichologas Edward Titchener 1909 metais išvertė jį į anglų kaip empathy, pasiskolindamas iš graikų empátheia – „aistra, jausmas“. Seniau panašų dalyką vadino simpatija (sympathia – „bendras jausmas“). Lietuviškai empatija įsitvirtino per psichologiją ir dabar visi vartoja – nuo terapeutų iki feisbuko postų.
Tiesiogiai žodžio „empatija“ Biblijoje nėra – knyga parašyta seniai, bet idėjų pilna. Daugiausia kalbama apie gailestingumą, meilę artimui ir įsijautimą į silpnąjį. Kelios citatos:
- „Džiaukitės su džiūgiaujančiais, verkite su verkiančiais.“ (Romiečiams 12:15) – klasika, tiesioginis raginimas jausti kartu su kitu.
- „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“ (Galatams 6:2) – ne tik padėti, bet ir prisiimti kito skausmą.
- „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia visi nariai. Jei vienas narys gerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.“ (1 Korintiečiams 12:26) – Paulius kalba apie Bažnyčią kaip kūną, kur vienas jaučia kito jausmus.
- Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį samarietį (Luko 10:25–37) – jis ne tik padeda sumuštam žmogui, bet ir įsijaučia į jo kančią, moka už gydymą, rūpinasi. Jėzus baigia: „Eik ir tu taip daryk.“
- „Būkite geri vienas kitam, gailestingi, atleiskite vienas kitam, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.“ (Efeziečiams 4:32) – raginimas ne tik atleisti, bet ir suprasti kito silpnumą.
Senajame Testamente irgi yra: „Nekeršyk ir nebūk piktas savo tautiečiui, bet mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Kunigų 19:18) – tai pagrindas „aukso taisyklei“, kurią Jėzus pakartoja: daryk kitam taip, kaip norėtum, kad tau darytų.
Empatinės istorijos
1959 metais amerikiečių žurnalistas John Howard Griffin nusprendė suprasti, ką reiškia būti juodaodžiu pietinėse JAV valstijose. Jis nusidažė odą tamsiai, nusiskuto galvą ir šešias savaites keliavo po Luizianą, Misisipę, Alabamą kaip juodaodis vyras. Patyrė kasdienį rasizmą – baltieji atsisakydavo parduoti maisto, viešbučiuose jo neįleisdavo, gatvėje vadindavo „negras“ ir grasindavo. Grįžęs parašė knygą „Juodas kaip aš“, kuri tapo bestseleriu, atvėrė baltųjų akis į sisteminį rasizmą ir padėjo pilietinių teisių judėjimui. Griffin gavo mirties grėsmių, bet sakė, kad tik įsijautęs į kito odą suprato tikrąjį skausmą.
1971 metais Durhame, Šiaurės Karolinoje Ku Klux Klan lyderis C. P. Ellis ir juodaodė pilietinių teisių aktyvistė Ann Atwater buvo priversti kartu vadovauti komitetui dėl mokyklų desegregacijos. Jie nekentė vienas kito – Ellis laikė juodaodžius prastesniais, Atwater jį vadino rasistu. Per dešimt dienų diskusijų jie pradėjo klausytis vienas kito istorijų apie skurdą ir sunkų gyvenimą. Ellis suprato, kad abu jie tokie pat vargšai, tik skirtingos spalvos. Pabaigoje jis viešai suplėšė Klan nario kortelę, apsiverkė ir apkabino Atwater. Vėliau jie tapo draugais iki mirties – empatija pakeitė neapykantą į draugystę.
1982 metais jauna dizainerė Patricia Moore norėjo suprasti, ką reiškia būti senu žmogumi. Ji pasidarė kostiumą su standžiais sąnariais, aptemdytomis akimis, prastu klausimu ir išėjo į gatves kaip 85 metų senutė. Žmonės ją stumdė, parduotuvėse ignoravo, taksi neėmė, duris užtrenkdavo prieš nosį. Patyrė izoliaciją, baimę ir bejėgiškumą, kurį jaučia senoliai. Po trijų metų eksperimento ji pakeitė dizaino pasaulį – pradėjo kurti daiktus senjorams: lengviau atidaromus butelius, patogesnius telefonus, saugesnius vonios kambarius. Jos empatija tiesiogiai pagerino milijonų senų žmonių gyvenimą.
Vokietijos žurnalistas Günther Wallraff 1983–1985 metais apsimetė turkų imigrantu Ali Levent ir dvejus metus dirbo nekvalifikuotus darbus Vokietijoje. Jis patyrė išnaudojimą – mokėjo mažiau nei vokiečiams, vertė dirbti pavojingus darbus be apsaugos, vadino „purvinu turku“, gyveno perpildytuose bendrabučiuose. Jo knyga „Visiškai apačioje“ atskleidė skandalą, privertė valdžią tirti įmones ir pagerinti imigrantų teises keliose žemėse. Wallraff sakė, kad tik gyvendamas kito gyvenimą suprato tikrąją diskriminaciją.
Antroji pasaulio karo metais danas Niels Bohr pabėgo iš nacių okupuotos Danijos į Švediją. Ten jis sužinojo, kad švedai planuoja išsiųsti žydus atgal į Vokietiją. Bohr nuėjo pas Švedijos karalių ir papasakojo, ką pats matė – žydų persekiojimą. Karalius Gustavas V paskelbė, kad Švedija priims visus danų žydus. Per kelias naktis žvejai pervežė apie 7200 danų žydų per sąsiaurį į Švediją. Bohras įsijautė į pabėgėlių baimę ir savo žodžiu išgelbėjo tūkstančius gyvybių.
Nicholas Winton ir „Čekiškieji Kindertransportai“ (1939 m.) Britų bankininkas Nicholas Winton prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią organizavo vaikų evakuaciją iš Prahos. Jis padėjo išgelbėti 669 žydų vaikus, suradęs jiems globėjus Anglijoje. Empatija – gebėjimas įsijausti į kitų kančią – paskatino jį rizikuoti ir veikti, nors oficialiai niekas jo to neprašė.
Oskar Schindler ir jo darbininkai Vokiečių verslininkas Oskar Schindler karo metu išgelbėjo daugiau nei 1 000 žydų, įdarbindamas juos savo fabrikuose ir saugodamas nuo deportacijos į koncentracijos stovyklas. Jo empatija darbininkams peraugo į drąsius veiksmus, kurie tapo legendiniu pavyzdžiu, kaip vieno žmogaus jautrumas gali pakeisti daugybės likimus.
Malala Yousafzai ir mergaičių švietimas Pakistano aktyvistė Malala Yousafzai, pati patyrusi Talibano smurtą, empatiją pavertė pasauline misija. Ji kalbėjo už mergaites, kurios neturėjo balso, ir tapo jauniausia Nobelio taikos premijos laureate. Jos empatija kitoms mergaitėms, kurios negalėjo mokytis, pavertė ją pasauline švietimo ikona.
Chiune Sugihara – „Japonų Schindleris“ Japonijos diplomatas Chiune Sugihara 1940 m. Kaune, Lietuvoje, išdavė tūkstančius vizų žydų pabėgėliams, nors jo vyriausybė to draudė. Jis sakė: „Jie verkė, prašė pagalbos. Negalėjau jų ignoruoti.“ Empatija buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis rizikavo savo karjera ir šeimos saugumu.
Clara Barton ir Raudonojo Kryžiaus įkūrimas Amerikietė Clara Barton per JAV pilietinį karą slaugė sužeistus kareivius, dažnai tiesiog mūšio lauke. Vėliau ji įkūrė Amerikos Raudonąjį Kryžių. Jos empatija kenčiantiems kareiviams pavertė ją viena svarbiausių humanitarinių veikėjų XIX a.
Įdomu tai, kad Rytų religijose, pavyzdžiui, budizme, empatija (karuna) yra viena iš keturių „Dieviškųjų Būsenų“ (Brahma-viharas). Karuna reiškia aktyvų norą palengvinti kito kančią, o tai yra žymiai daugiau nei tik jausmas. Tai veiksmas, paremtas giliu supratimu, kad visi esame susiję vienu dvasiniu audiniu. Ši sąvoka moko, kad tikrasis dvasinis gyvenimas neįmanomas be šio įsijautimo į kitą būtybę. Tai yra kelias į nušvitimą.