Adomo kovos su Šėtonu knyga

Adomo kovos su Šėtonu knyga (etiopų kalba žinoma kaip Gadla Adām wa-Ḥēwān) yra monumentalus krikščioniškas apokrifas, pasižymintis neįtikėtinu detalumu ir psichologiniu gyliu. Nors kūrinio kilmė siejama su Egiptu ir V–VI a. arabų kalba rašytais tekstais, pilniausia jo versija išliko būtent etiopų (Ge’ez) kalba. Šis kūrinys gerokai peržengia įprasto Biblijos pasakojimo rėmus, paversdamas Adomo ir Ievos gyvenimą po išvarymo iš Edeno tikra išlikimo drama.

Knyga yra suskirstyta į kelias dalis, kurios nuosekliai seka pirmųjų žmonių gyvenimą, jų palikuonis iki pat Kristaus atėjimo, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas pirmosioms dienoms už Rojaus vartų.

Išvarymas į „Lobių urvą“

Istorija prasideda ten, kur baigiasi Pradžios knygos pasakojimas. Išvaryti iš šviesos kupino Edeno, Adomas ir Ieva apsigyvena vietoje, vadinamoje Lobių urvu (Me’arath Gazze). Pavadinimas simboliškas – urve jie saugo iš Rojaus pasiimtas brangenybes (auksą, smilkalus ir mirą), kurios vėliau, pasak kūrinio, bus nuneštos gimusiam Kristui.

Pirmosiomis dienomis Adomas ir Ieva išgyvena gilią egzistencinę krizę. Jie bando nusižudyti, mesdamiesi nuo uolų, nes negali ištverti fizinio skausmo, alkio ir tamsos, kurių Edene nepažinojo. Tačiau kiekvieną kartą Dievas siunčia angelus juos išgelbėti ir paguosti, žadėdamas, kad po 5500 metų Jis pats ateis jų išgelbėti.

Nuolatinės Šėtono klastos

Kūrinio pavadinimas „Kovos“ (etiopiškai Gadla – terminas, paprastai vartojamas šventųjų žygiams ir kankinystėms aprašyti) puikiai atspindi turinį. Šėtonas čia nėra tik šešėlinė figūra; jis yra aktyvus, neūžauga antagonistas, kuris nuolat keičia pavidalus:

• Jis pasirodo kaip šviesos angelas, siūlydamas „pagalbą“.
• Jis apsimeta pranašu, bandydamas įvilioti Adomą į nuodėmę.
• Jis gundo Ievą, pasinaudodamas jos motiniškais jausmais ar baimėmis.

Kiekviena ši kova yra Adomo tikėjimo išbandymas. Adomas šiame kūrinyje vaizduojamas ne kaip pasyvi auka, o kaip dvasinis karys, kuris per maldas ir atgailą pamažu mokosi atpažinti blogį.

Teologinė reikšmė ir simbolika

„Gadla Adām wa-Ḥēwān“ pateikia unikalią teologinę interpretaciją apie žmogaus prigimtį. Kūrinys pabrėžia, kad:

1. Pasaulis yra mūšio laukas: Žmogaus gyvenimas žemėje yra nenutrūkstama kova su dvasinėmis jėgomis.
2. Dievo gailestingumas yra beribis: Nors Adomas nuolat klysta ar puola į neviltį, Dievas kiekvieną kartą atsako į jo šauksmą.
3. Ryšys su Naujuoju Testamentu: Visas kūrinys yra persmelktas Kristaus (Išganytojo) laukimo. Kiekviena Adomo kančia yra tipologinė nuoroda į būsimą Kristaus kančią.

Priešingai nei trumpesniuose apokrifuose, „Adomo kovose“ gausu buitinių detalių: aprašoma, kaip Adomas išmoko dirbti žemę, kaip pirmą kartą pamatė ugnį, kaip gedėjo nužudyto Abelio. Tai sukuria labai artimą, žmogišką ryšį su bibliniais protėviais.

Šis kūrinys iki šiol užima garbingą vietą Etiopijos krikščioniškoje literatūroje ir yra skaitomas kaip pamokantis pasakojimas apie kantrybę, atkaklumą ir Dievo pažadų tikrumą.

Adomo kovos aprašymas

1. Nuopolio naktis ir tamsos baimė

Istorija prasideda tą akimirką, kai angelai uždaro Edeno vartus. Adomas ir Ieva atsiduria ant uolėto kalno, o po jų kojomis – šiurkšti žemė, pilna dyglių. Didžiausias šokas jiems yra tamsa. Edene šviesa buvo nuolatinė, sklindanti iš Dievo veido, todėl pamatę pirmąjį saulėlydį, jie puola į paniką.

Adomas pradeda rėkti, manydamas, kad Dievas atėmė šviesą amžiams, o tamsa juos praris kaip milžiniškas žvėris. Jie abu guli urve, dreba iš šalčio ir verkia iki pat aušros. Kai saulė patekėja, Adomas mano, kad tai pats Dievas ateina jų nubausti. Šis psichologinis „perėjimas“ iš amžinos šviesos į paros ciklą knygoje aprašomas kaip didžiausia žmogaus trauma.

2. Lobių urvas (Me’arath Gazze)

Dievas, pasigailėjęs jų, nurodo jiems apsigyventi urve, kurį pavadina Lobių urvu. Tai nebuvo urvas su pinigais – Dievas liepia Adomui iš Edeno pakraščių pasiimti tris simbolinius daiktus: auksą (kaip karalystės simbolį), smilkalus (kaip maldos simbolį) ir mirą (kaip mirtingumo simbolį).

Šie daiktai turėjo jiems priminti prarastą tėvynę. Knygoje teigiama, kad vėliau šiuos pačius daiktus Išminčiai atneš kūdikėliui Jėzui, taip užbaigdami Adomo pradėtą ciklą.

3. Pirmosios Šėtono atakos: Klasta po klastos

Šioje knygoje Šėtonas yra itin aktyvus. Jis mato, kad Adomas nuolat meldžiasi, ir nusprendžia tai nutraukti apgaule.

• Apgulė prie vandens: Vieną dieną, kai Adomas ir Ieva nori nusiprausti, Šėtonas su savo kariaunomis pasirodo jiems kaip šviesos angelų būrys. Jis stovi ant vandens paviršiaus ir gieda psalmes, kviesdamas Adomą ateiti pas juos. Adomas beveik patiki, bet Dievas siunčia tikrą angelą, kuris parodo Šėtono tikrąjį pavidalą – baisią, juodą būtybę.
• Šuolis nuo uolos: Adomas taip stipriai sielojasi dėl nuodėmės, kad nusprendžia nusižudyti. Jis užlipa ant aukštos uolos ir nušoka žemyn, tikėdamasis mirties. Tačiau Dievas nenori jo mirties – Jis liepia angelams pagauti Adomą ore ir saugiai nuleisti ant žemės. Adomas guli sužeistas, o iš jo žaizdų tekantis kraujas, pasak teksto, simbolizuoja būsimą Kristaus kraują.

4. Sandoris dėl 5500 metų

Vienas svarbiausių knygos momentų yra Dievo ir Adomo pokalbis apie laiko trukmę. Adomas maldauja leisti jam grįžti į Rojų tuoj pat. Dievas jam atsako mistine formule: „Po penkių su puse dienų Aš ateisiu tavęs išgelbėti“.

Adomas nesupranta, bet Dievas paaiškina, kad viena Jo diena yra 1000 metų. Tad 5500 metų – tai laikas, kurį žmonija turės praleisti tremtyje, kol gims Išganytojas. Šis skaičius tapo pamatiniu visai etiopų ir daugelio rytų krikščionių chronologijai.

5. Alkis ir pirmasis darbas

Edene jie nevalgė „pilvo maisto“ – juos maitino Dievo žodis. Išvaryti jie pradeda jausti deginantį alkį. Šėtonas pasirodo Adomui ir sako: „Aš esu šios žemės šeimininkas. Jei nori valgyti, turi tapti mano tarnu“.

Adomas vėl beveik pasiduoda, bet Dievas siunčia angelą, kuris duoda Adomui sėklų ir išmoko jį arti žemę. Knygoje labai detaliai aprašomas pirmasis Adomo prakaitas – kaip jis verkia sėdamas grūdus, nes žemė yra kieta ir pilna akmenų. Tai simbolizuoja žmogaus kovą už būvį, kurią mes tęsiame iki šiol.

6. Ievos ašaros ir Šėtono pavydas

Knygoje Šėtonas tiesiogiai paaiškina, kodėl jis taip nekenčia Adomo. Jis sako: „Aš buvau gražiausias angelas, o Dievas man liepė nusilenkti tau – būtybei iš purvo. Aš atsisakiau, todėl praradau savo šviesą. Dabar aš darysiu viską, kad ir tu prarastum savąją“. Šis asmeninis kerštas yra varomoji visos knygos jėga.

Knyga Gadla Adām wa-Ḥēwān

ADOMO IR IEVOS KOVA SU ŠĖTONU

Ankstyvosios Rytų Bažnyčios knyga,
Išversta iš etiopų kalbos,

SU PASTABOMIS IŠ KUFALE, TALMUDO, MIDRAŠŲ
IR KITŲ RYTŲ KŪRINIŲ,

KURIĄ PARENGĖ
KUN. S. C. MALAN, D.D.,
BROADWINDSOR VIKARAS.

LONDONAS, 1882 m.
G. NORMAN AND SON, SPAUSTUVININKAI

SKIRIAMA

KUN. DR. ERNESTUI TRUMPPUI,

KARALIŠKAJAM RYTŲ KALBŲ IR LITERATŪROS PROFESORIUI MIUNCHENO UNIVERSITETE BEI EILINIAM KARALIŠKOSIOS BAVARIJOS MOKSLŲ AKADEMIJOS NARIUI,

Kaip pagarbos ženklas už jo tikslų ir gilų Rytų mokslinį pažinimą,

nuo Vertėjo.

PRATARMĖ

Šeštojoje „Apaštališkųjų konstitucijų“ knygoje randame griežtą kai kurių ankstyvųjų kūrinių kritiką, tarp kurių minimos „Apokrifinės Mozės, Enocho, Adomo knygos, taip pat Izaijo ir Dovydo“ ir kt. Tačiau tie kūriniai nenusipelno viso to, kas priskiriama Apaštalams apie juos kalbant.

Ten minima apokrifinė „Mozės knyga“ tikriausiai yra „Mažoji Pradžios knyga“, senovėje žinoma graikišku pavadinimu, taip pat vadinama „Mozės apokalipse“ arba „Jubiliejų knyga“, kurią cituoja šv. Epifanijus, Geo. Syncellus, Geo. Cedrenus ir kiti. Iš šių trijų pavadinimų „Jubiliejų knyga“ liko mažai suprantama, kol dr. Dilmanas (Dillmann) 1859 m. neišleido etiopiškosios „Kufale“ arba „Liber Jubilaeorum“; taip jo pavadintos todėl, kad visoje knygoje – kuri, sakoma, Mozei buvo apreikšta „Veido Angelo“ arba Mykolo – laikas skirstomas jubiliejais po keturiasdešimt devynerius–penkiasdešimt metų. „Kufale“ dažnai cituojama šios knygos pastabose.

Kalbant apie „Enocho knygą“, ji buvo žinoma tik iš citatos šv. Judo laiške (14, 15 eil.); o po jo – iš užuominų šv. Hiliarijaus, šv. Klemenso Aleksandriečio, Origeno, Geo. Syncellus ir kitų raštuose, kol Briusas (Bruce) ją atrado Abisinijoje ir parvežė keletą jos etiopiškų kopijų į Europą; viena iš jų dabar saugoma Bodleiano bibliotekoje. Ją 1838 m. išleido ir išvertė arkivyskupas Lorensas (Lawrence). Vėlesnį ir tikslesnį leidimą Leipcige 1851 m. parengė dr. Dilmanas, remdamasis keliais rankraščiais, atvežtais iš Abisinijos po Briuso laikų; per pastaruosius kelerius metus ji buvo ne kartą išversta. Tai labai įdomus kūrinys, atsižvelgiant į tikėtiną jo sukūrimo datą – neilgai prieš ar po Kristaus atėjimo. Ji dažnai cituojama tolesniuose puslapiuose.

Dėl „Adomo knygos“, minimos aukščiau pateiktoje „Apaštališkųjų konstitucijų“ ištraukoje: jei tai nėra mandėjų „Sidra Adami“, dar vadinama „Adomo knyga“, tai gali būti „Adomo gyvenimas“, kurį mini Geo. Syncellus kaip atskirą nuo „Mažosios Pradžios knygos“. Taip pat sakoma, kad ji egzistuoja sirų ir arabų kalbomis Vatikano bibliotekoje; o „Vita Adae et Evaie“ („Adomo ir Ievos gyvenimas“) neseniai buvo išnagrinėta iš „Adomo apokalipsės“ ir kitų lotyniškų dokumentų dr. W. Meyerio iš Miuncheno akademijos ir ten pat išleista 1879 m.

Galiausiai, po apokrifine „Izaijo knyga“ tikriausiai turimas omenyje jo „Žengimas į dangų“, žinomas tik etiopų kalba; jį etiopiškai ir angliškai 1819 m. Oksforde išleido arkivyskupas Lorensas. Ji tikriausiai kilusi iš ankstyvųjų Bažnyčios dienų ir minima Origeno bei šv. Epifanijaus. Tarp kitų dalykų ji užsimena apie Izaijo kankinystę, kai jis buvo perpjautas pjūklu Manaso įsakymu.

Tačiau šis įdomus kūrinys turi mažai ką bendro su tais apokrifais; jis neturi teisės būti priskirtas jų gretoms. Nors visi anie, regis, yra žydiškoji kilmės, ši „Adomo kova“ yra visiškai krikščioniškas kūrinys ir vėlesnės datos nei minėtieji raštai. Tikėtina, kad tai kokio nors pamaldaus ir ortodoksinio V ar VI amžiaus egiptiečio darbas, kuris pasakoja savo istoriją ar istorijas – kurių dalį taip pat randame Talmude, o iš ten Korane ir kitur – taip, kaip jomis tuo metu buvo tikima; vietomis pridėdamas nemažai nuo savęs. Visgi viskas pasakojama paprastu – Vakarų skoniui galbūt vaikišku – tų dienų pamaldžių Rytų rašytojų stiliumi. Autoriaus nuoširdus tikėjimas lydi visą pasakojimą; jis, regis, labiau linkęs tikėti nei abejoti; priimti dalykus kaip savaime suprantamus, užuot kvestionavęs jų tiesą.

Jo tikslas – susieti pirmąjį Adomą su antrojo, Kristaus, atėjimu; praėjus penkiems tūkstančiams penkiems šimtams metų po Adomo nuopuolio Edene, išpildant jam tada duotą Išgelbėtojo pažadą. Mūsų autoriaus žodžiais, Adomas dažnai bendrauja su „Dievo Žodžiu“, kuris jam pasakoja apie savo atėjimą kūne tam, kad jį išgelbėtų; pažadą, kurį Adomas įpareigoja savo vaikus prisiminti ir perduoti savo vaikams. Vėliau, jam mirus, jo kūnas balzamuojamas ir paguldomas į Lobių olą, kurioje jis ir Ieva praleido savo gyvenimą; iš ten jį paima Nojus su auksu, smilkalais ir mira, atneštais iš Edeno, ir padeda į arką; iš kurios po Tvano jį išima Melchizedekas; ir atgabena jį kartu su Semu bei angelu, pasiųstu parodyti jiems kelią, į „Žemės vidurį“, į kalvą „Cranium“ arba Golgotą. Ten uola pati atsiveria, kad priimtų Adomo kūną, ir vėl užsiveria. Tai ta pati vieta, ant kurios buvo iškeltas Išgelbėtojo kryžius, kai Jis buvo nukryžiuotas.

Ši knyga, dabar pirmą kartą išversta į anglų kalbą ir pasakojanti daug dalykų, kurie daugumai skaitytojų bus nauji, tikriausiai buvo parašyta arabiškai Egipte; iš ten ji nukeliavo toliau į pietus ir buvo išversta į etiopų kalbą. Bet kuriuo atveju, joks graikiškas ar egiptietiškiškas jos originalas kol kas nėra žinomas; be to, joje nėra nė mažiausio helenizmo pėdsako. Tiesa, egzistuoja ankstyvosios Bažnyčios sirų veikalas, vadinamas „M’drath gaze“ arba „Lobių ola“, kurį mini Assemanas ir kurį presbiteris Simeonas, gyvenęs XIII a., priskiria šv. Efremui. Sprendžiant iš pavadinimo, jis gali turėti daug bendro su šiuo kūriniu; tačiau neturint žinių apie tą sirų rankraštį, kol kas galima tik žiūrėti į arabišką kopiją, rašytą Egipte, kaip į tikėtiną originalą. Mat etiopiška versija, nors ir parašyta geru stiliumi, turi neabejotinų arabiškos kilmės žymių.

Žinoma, kol kas neįmanoma tiksliai nustatyti nei arabiško originalo, nei etiopiško vertimo datos. Dr. Dilmanas savo vokiško vertimo pratarmėje (1853 m.) linkęs manyti, kad ši „Adomo kova“ gali būti datuojama V arba VI a.; ir, regis, nėra svarių priežasčių manyti kitaip. Tačiau tikra, kad ji turėjo būti parašyta prieš IX amžių; sprendžiant iš daugybės ištraukų, pateiktų žodis žodin Said Ibn-Batrik arba Eutichijaus, gydytojo ir Melkitų patriarcho, gyvenusio IX a., raštuose; jis jas įtraukė į savo „Nazam al-jawdhir“ arba „Brangakmenių vėrinį“, kaip jis vadino savo „Pasaulio analus“ nuo sukūrimo iki savo laikų. Tai vertingas darbas; nors, galbūt, per daug pripildytas istorijų, kurių negalima laikyti autentiškomis.

Šis vertimas atliktas remiantis tiksliu ir moksliniu etiopišku leidimu, kurį neseniai išleido didis orientalistas dr. E. Trumppas, Miuncheno universiteto profesorius. Jis turėjo galimybę naudotis arabišku originalu, kurį dažnai cituoja savo vertingose pastabose ir kuriomis aš dažnai naudojausi; privalumas, kurio etiopistikos „magnus Apollo“, dr. Dilmanas, regis, neturėjo lygindamas su daugiau ar mažiau netobulais rankraščiais, kuriais remdamasis 1853 m. atliko savo vokišką vertimą.

Kadangi etiopiškas tekstas nereguliariai suskirstytas į skyrius – kai kurie labai ilgi dėl nagrinėjamos temos – man pasirodė patogiau suskirstyti savo vertimą į Knygas ir skyrius, kurių kai kurie turi tas pačias antraštes kaip ir tekste.

I Knyga – apima visą Adomo ir Ievos gyvenimą nuo tos dienos, kai jie paliko Edeną; jų gyvenimą Lobių oloje; jų išbandymus ir gundymus; daugybę Šėtono apsireiškimų jiems ir Dievo Žodžio atėjimą jų guosti ir jiems padėti. Tada Kaino, Abelio ir jų seserų dvynių gimimą; Kaino meilę savo paties dvynei seseriai Luluvai, kurią Adomas ir Ieva norėjo atiduoti Abeliui; iš to kilusią Kaino neapykantą ir brolio nužudymą; bei Adomo sielvartą ir mirtį.

II Knyga – pateikia patriarchų, gyvenusių prieš Tvaną, istoriją; Seto vaikų gyvenimą ant Šventojo kalno – Hermono kalno – kol jie buvo sugundyti Genuno ir Kaino dukterų nusileisti nuo kalno; ir kaip „puolę angelai“ prarasti Dievo meilę. Tada Kaino mirtį, kai jį užmušė aklasis Lamechas; ir kitų patriarchų gyvenimus iki Nojaus gimimo.

III Knyga – pateikia arkos statybos istoriją; Tvaną, Nojaus ir jo šeimos įsikūrimą; ir Adomo kūno pergabenimą į „Žemės vidurį“; stabmeldystės augimą valdant Nimrodui; stabų sunaikinimą; ir Abraomo pašaukimą.

IV Knyga – pateikia trumpą patriarchų, teisėjų ir karalių istoriją nuo Abraomo iki Kristaus atėjimo.

Pirmosios trys Knygos yra pačios įdomiausios.

Ketvirtoji skelbiasi pateikianti genealogijas, kurios buvo negrįžtamai prarastos; bet kažkaip autoriaus atrastos ir detaliai pateiktos. Daugelis vardų yra grynai etiopiškos kilmės, o kiti taip iškraipyti, kad jų neįmanoma atpažinti. Todėl palikau juos nepakeistus; nes jie negali būti labai svarbūs.

Turiu tik pridurti, kad nors dažnai buvau priverstas laisvai versti įvairias vietas, netinkamas tikslesniam perteikimui, visgi stengiausi kiek įmanoma laikytis originalo stiliaus, kaip geriausiai tinka tokio pobūdžio kūriniui. Taip pat pridėjau keletą pastabų iš Talmudo, Midrašų ir kitų Rytų raštų, kurios pateiktos tomo pabaigoje ir sunumeruotos, į kurias daroma nuoroda tekste – siekiant iliustruoti nagrinėjamą dalyką arba pateikti ypač įdomių detalių.

S. C. MALAN.

Vikariatas, Broadwindsor,
1882 m. liepos 12 d.

ADOMO IR IEVOS KNYGA,

TAIP PAT VADINAMA

ADOMO IR IEVOS KOVA SU ŠĖTONU.

I KNYGA.

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Vieno Dievo.

Su Dievo, kuriam tebūnie šlovė, pagalba pradedame rašyti Adomo ir Ievos kovą, kuri ištiko juos po to, kai jie išėjo iš sodo, ir kol jie gyveno Lobių oloje, Dievo Kūrėjo įsakymu.

I SKYRIUS

Trečiąją dieną Dievas įveisė sodą žemės rytuose, ties rytiniu pasaulio pakraščiu, už kurio, link saulėtekio, nėra nieko kito, tik vanduo, kuris supa visą pasaulį ir siekia dangaus pakraščius.

O į šiaurę [nuo sodo] yra vandens jūra, skaidri ir tyra skoniui, nepanaši į nieką kita; tokia, kad per jos skaidrumą galima pažvelgti į žemės gelmes. Ir kai žmogus joje nusiprausia, jis tampa švarus jos švarumu ir baltas jos baltumu – net jei būtų buvęs tamsus.

Ir Dievas sukūrė tą jūrą savo paties gera valia, nes Jis žinojo, kas nutiks žmogui, kurį Jis sukurs; kad po to, kai šis paliks sodą dėl savo nusižengimo, žemėje gims žmonės, tarp kurių mirs teisieji, kurių sielas Dievas prikels paskutiniąją dieną; kai jie sugrįš į savo kūnus, išsimaudys tos jūros vandenyje ir visi atgailaus dėl [savo] nuodėmių.

Tačiau kai Dievas išvarė Adomą iš sodo, Jis neapgyvendino jo ties šiauriniu pakraščiu, kad šis nesiartintų prie vandens jūros ir kad jis bei Ieva joje nenusipraustų, nenusivalytų savo nuodėmių, nepamirštų padaryto nusižengimo ir nebūtų taip, kad jiems apie tai nebeperimintų mintis apie bausmę.

Taip pat ir pietinėje pusėje [nuo sodo] Dievui nebuvo malonu leisti Adomui gyventi; nes pūsdamas vėjas iš šiaurės atneštų jam į tą pietinę pusę gardų sodo medžių kvapą. Todėl Dievas nepadėjo Adomo ten, kad šis neužuostų saldaus tų medžių kvapo, nepamirštų savo nusižengimo ir nerastų paguodos dėl to, ką padarė, gėrėdamasis medžių kvapu, ir liktų nenusivalęs savo nusižengimo.

Vėlgi, kadangi Dievas yra gailestingas ir didžiai atjaučiantis bei valdo visus dalykus būdu, kurį žino Jis vienas – Jis apgyvendino mūsų tėvą Adomą vakariniame sodo pakraštyje, nes toje pusėje žemė yra labai plati. Ir Dievas įsakė jam gyventi ten, oloje uoloje – Lobių oloje, esančioje žemiau sodo.

II SKYRIUS

Tačiau kai mūsų tėvas Adomas ir Ieva išėjo iš sodo, jie mynė [žemę] savo kojomis, patys nesuprasdami, kad eina.

Ir kai jie priėjo sodo vartų angą ir pamatė priešais save nusidriekusią plačią žemę, [padengtą] dideliais ir mažais akmenimis bei smėliu, jie išsigando ir drebėjo, ir parpuolė veidais į žemę iš baimės, kuri juos apėmė; ir jie gulėjo tartum mirę.

Nes – kadangi iki šiol jie buvo sodo žemėje, gražiai [apsodintoje] visokiausiais medžiais – dabar jie išvydo save svetimoje žemėje, kurios nepažino ir niekada nebuvo matę.

[Ir] kadangi tuo metu jie buvo kupini šviesios prigimties malonės, ir jų širdys nebuvo [atgręžtos] į žemiškus [dalykus].

Todėl Dievas jų pasigailėjo; ir pamatęs juos parpuolusius priešais sodo vartus, Jis pasiuntė savo Žodį pas tėvą Adomą ir Ievą ir pakėlė juos iš jų puolimo.

III SKYRIUS

Apie pažadą dėl didžiųjų penkių ir pusės dienų.

Dievas tarė Adomui: „Aš paskyriau šioje žemėje dienas ir metus, ir tu bei tavo sėkla gyvensite ir vaikščiosite joje, kol dienos ir metai išsipildys; tada Aš atsiųsiu Žodį, kuris tave sukūrė ir kuriam tu nusižengei, Žodį, kuris išvedė tave iš sodo ir kuris pakėlė tave, kai buvai parpuolęs. Taip, Žodį, kuris vėl tave išgelbės, kai išsipildys penkios ir pusė dienos.“

Tačiau kai Adomas išgirdo šiuos žodžius iš Dievo ir [apie] didžiąsias penkias ir pusę dienos, jis nesuprato jų prasmės.

Mat Adomas manė, kad jam šiame pasaulyje liko tik penkios ir pusė dienos.

Ir Adomas verkė, ir meldė Dievą jam tai paaiškinti.

Tada Dievas, būdamas gailestingas Adomui, [kuris buvo sukurtas] pagal Jo paties paveikslą ir panašumą, paaiškino jam, kad tai yra 5000 ir 500 metų; ir kaip tada Ateis Vienas ir išgelbės jį bei jo sėklą.

Bet Dievas jau anksčiau buvo sudaręs šią sandorą su mūsų tėvu Adomu tais pačiais žodžiais, dar prieš jam išeinant iš sodo, [kai jis buvo] prie medžio, nuo kurio Ieva paėmė [vaisių] ir davė jam valgyti.

Nes kai mūsų tėvas Adomas ėjo iš sodo, jis praėjo pro tą medį ir pamatė, kaip Dievas tada pakeitė jo išvaizdą į kitokią formą ir kaip jis nudžiuvo.

Ir kai Adomas priėjo prie jo, jis išsigando, sudrebėjo ir parpuolė; bet Dievas savo gailestingumu pakėlė jį ir tada sudarė su juo šią sandorą.

Ir vėlgi, kai Adomas buvo prie sodo vartų ir pamatė kerubą su liepsnojančiu ugnies kalaviju rankoje, ir kerubas supyko bei suraukė ant jo kaktą, tiek Adomas, tiek Ieva jo išsigando ir manė, kad jis ketina juos nužudyti. Tad jie parpuolė veidais į žemę ir drebėjo iš baimės.

Bet jis pasigailėjo jų ir parodė jiems malonę; ir nusigręžęs [nuo jų] pakilo į dangų, ir meldėsi Viešpačiui, sakydamas:

„Viešpatie, Tu atsiuntei mane saugoti sodo vartų su ugnies kalaviju.

Tačiau kai Tavo tarnai, Adomas ir Ieva, mane pamatė, jie parpuolė veidais į žemę ir buvo tartum mirę. O mano Viešpatie, ką mums daryti su Tavo tarnais?“

Tada Dievas jų pasigailėjo, parodė jiems malonę ir pasiuntė savo Angelą saugoti sodo.

Ir Viešpaties Žodis atėjo pas Adomą ir Ievą ir pakėlė juos.

Ir Viešpats tarė Adomui: „Aš sakiau tau, kad pasibaigus penkioms ir pusei dienos Aš atsiųsiu savo Žodį ir tave išgelbėsiu.

Todėl sutvirtink savo širdį ir pasilik Lobių oloje, apie kurią Aš tau anksčiau kalbėjau.“

Ir kai Adomas išgirdo šį Žodį iš Dievo, jis buvo paguostas tuo, ką Dievas jam pasakė. Nes Jis pasakė jam, kaip jį išgelbės.

IV SKYRIUS

Tačiau Adomas ir Ieva verkė, kad išėjo iš sodo, savo pirmosios buveinės.

Ir iš tiesų, kai Adomas pažvelgė į savo kūną, kuris buvo pakitęs, jis karčiai verkė, jis ir Ieva, dėl to, ką padarė. Ir jie ėjo, ir pamažu nusileido į Lobių olą.

Ir kai jie prie jos priėjo, Adomas raudojo dėl savęs ir tarė Ievai: „Pažvelk į šią olą, kuri bus mūsų kalėjimas šiame pasaulyje ir bausmės vieta!

Kas ji yra, palyginus su sodu? Kas yra jos ankštumas, palyginus su anojo erdve?

Kas yra ši uola šalia anų giraičių? Kas yra šio urvo niūrumas, palyginus su sodo šviesa?

Kas yra šis virš galvų kybantis uolos atbraila mums priglausti, palyginus su Viešpaties gailestingumu, kuris mus gaubė?

Kas yra šios olos dirva, palyginus su sodo žeme? Ši žemė, nusėta akmenimis; ir ana, apsodinta gardžiais vaismedžiais?“

Ir Adomas tarė Ievai: „Pažvelk į savo akis ir į manąsias, kurios anksčiau regėjo angelus danguje, giedančius šlovę; ir jie tai darė be paliovos.

Bet dabar mes nebematome taip, kaip matėme: mūsų akys tapo kūniškos; jos nebegali regėti taip, kaip regėjo anksčiau.“

Adomas vėl tarė Ievai: „Koks yra mūsų kūnas šiandien, [palyginus] su tuo, koks jis buvo seniau, kai gyvenome sode?“

Po to Adomas nenorėjo eiti į olą po kabančia uola; ir niekada nebūtų į ją įžengęs.

Tačiau jis nusilenkė Dievo įsakymams ir tarė sau: „Jei neįeisiu į olą, aš vėl būsiu nusižengėlis.“

V SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva įėjo į olą ir stovėdami meldėsi savo kalba, mums nežinoma, bet kurią jie gerai mokėjo.

Ir jiems besimeldžiant, Adomas pakėlė akis ir pamatė uolą bei olos skliautą, kuris dengė [jį] virš galvos, tad jis negalėjo matyti nei dangaus, nei Dievo kūrinių. Todėl jis verkė ir stipriai mušėsi į krūtinę, kol susmuko ir buvo tartum miręs.

Ir Ieva sėdėjo verkdama, nes manė, kad jis mirė.

Tada ji pakilo, ištiesė rankas į Dievą, melsdama Jo pasigailėjimo ir užuojautos, ir tarė: „O Dieve, atleisk man mano nuodėmę, [nuodėmę], kurią padariau, ir nebeminėk jos prieš mane.

Nes aš viena priverčiau Tavo tarną pulti iš sodo į šią pražūtingą būklę; iš šviesos į šią tamsą; ir iš džiaugsmo buveinės į šį kalėjimą.

O Dieve, pažvelk į šį Tavo tarną, šitaip parpuolusį, ir prikelk jį iš mirties, kad jis galėtų verkti ir atgailauti dėl savo nusižengimo, kurį padarė per mane.

Neatimk jo sielos šį kartą; bet leisk jam [gyventi], kad jis galėtų išstovėti pagal savo atgailos saiką ir vykdyti Tavo valią, kaip prieš savo mirtį.

Bet jei Tu jo neprikelsi, tada, o Dieve, atimk ir mano sielą, [kad būčiau] kaip jis; ir nepalik manęs šiame požemyje vienos ir vienišos; nes aš negalėčiau ištverti viena šiame pasaulyje, tik su juo [vienu].

Nes Tu, o Dieve, užleidai jam miegą ir paėmei kaulą iš jo šono, ir Tavo dieviška galia toje vietoje atkūrei kūną.

Ir Tu paėmei mane, tą kaulą, ir padarei mane moterimi, šviesia kaip jis, turinčia širdį, protą ir kalbą; ir kūnu panašia į jį; ir Tu sukūrei mane pagal jo veido paveikslą savo gailestingumu ir galia.

O Viešpatie, aš ir jis esame viena, ir Tu, o Dieve, esi mūsų Kūrėjas, Tu esi [Tas], kuris mus abu sukūrė vieną dieną.

Todėl, o Dieve, suteik jam gyvybę, kad jis galėtų būti su manimi šioje svetimoje žemėje, kol mes joje gyvename dėl savo nusižengimo.

Bet jei Tu nesuteiksi jam gyvybės, tada pasiimk mane, būtent mane, kaip ir jį; kad mes abu numirtume tą pačią dieną.“

Ir Ieva karčiai verkė ir parpuolė ant mūsų tėvo Adomo iš savo didžio sielvarto.

VI SKYRIUS

Tačiau Dievas pažvelgė į juos; nes jie marinosi iš didžio sielvarto.

Bet Jis norėjo juos prikelti ir paguosti.

Todėl Jis pasiuntė jiems savo Žodį, kad jie tuojau pat atsistotų ir būtų pakelti.

Ir Viešpats tarė Adomui ir Ievai: „Jūs nusižengėte savo laisva valia, kol išėjote iš sodo, kuriame buvau jus apgyvendinęs. Savo laisva valia jūs nusižengėte per savo troškimą dieviškumo, didybės ir išaukštintos būklės, kokią Aš turiu; todėl Aš atėmiau iš jūsų šviesią prigimtį, kurioje tada buvote, ir priverčiau jus išeiti iš sodo į šią žemę, rūsčią ir pilną vargo.

Jei tik nebūtumėte sulaužę Mano įsakymo ir būtumėte laikęsi Mano įstatymo, ir nebūtumėte valgę nuo [vaisiaus] to medžio, prie kurio liepiau jums nesiartinti! O sode buvo vaismedžių, geresnių už aną.

Bet nedorasis Šėtonas, kuris neišsilaikė savo pirminėje būklėje ir neišlaikė savo ištikimybės; kuriame nebuvo jokio gero [ketinimo] Manęs atžvilgiu, [ir kuris], nors Aš jį sukūriau, visgi Mane niekino ir siekė Dievystės, todėl Aš nutrenkiau jį žemyn iš dangaus, – jis yra tas, kuris padarė tą medį malonų jūsų akims, kol suvalgėte nuo jo, paklausę jo.

Taip jūs sulaužėte Mano įsakymą, ir todėl Aš užleidau jums visus šiuos sielvartus.

Nes Aš esu Dievas Kūrėjas, kuris, kurdamas savo kūrinius, neketino jų sunaikinti. Bet po to, kai jie skaudžiai sukursto Mano pyktį, Aš baudžiu juos sunkiomis negandomis, kol jie atgailauja.

Tačiau, jei priešingai, jie ir toliau lieka užkietėję savo nusižengime, jie bus po prakeiksmu per amžius.“

VII SKYRIUS

Kai Adomas ir Ieva išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, jie verkė ir kūkčiojo dar labiau; bet jie sustiprino savo širdis Dieve, nes dabar jautė, kad Viešpats jiems buvo kaip tėvas ir motina; ir būtent dėl to jie verkė prieš Jį ir ieškojo Jo gailestingumo.

Tada Dievas pasigailėjo jų ir tarė: „O Adomai, Aš sudariau savo sandorą su tavimi ir Aš nuo jos nenusigręšiu; taip pat neleisiu tau sugrįžti į sodą, kol išsipildys Mano sandora apie didžiąsias penkias ir pusę dienos.“

Tada Adomas tarė Dievui: „O Viešpatie, Tu mus sukūrei ir padarei mus [tinkamus] būti sode; ir prieš man nusižengiant, Tu liepei visiems žvėrims ateiti pas mane, kad aš juos pavadinčiau.

Tavo malonė tada buvo ant manęs; ir aš pavadinau kiekvieną pagal Tavo mintį; ir Tu padarei juos visus man pavaldžius.

Bet dabar, o Viešpatie Dieve, kai aš sulaužiau Tavo įsakymą, visi žvėrys sukils prieš mane ir suris mane bei Ievą, Tavo tarnaitę; ir nutrauks mūsų gyvybę nuo žemės veido.

Todėl aš meldžiu Tave, o Dieve, kadangi privertei mus išeiti iš sodo ir apgyvendinai svetimoje žemėje, neleisk žvėrims mūsų sužeisti.“

Kai Viešpats išgirdo šiuos žodžius iš Adomo, Jis pasigailėjo jo ir pajuto, kad jis teisingai pasakė, jog [lauko] žvėrys pakils ir suris jį ir Ievą, nes Jis, Viešpats, pyko ant jų [dviejų] dėl jų nusižengimo.

Tada Dievas įsakė žvėrims, paukščiams ir viskam, kas juda žeme, ateiti pas Adomą ir būti jam artimiems, ir nevarginti jo bei Ievos; nei jokio gero ir teisaus iš jų palikuonių.

Tada žvėrys nusilenkė Adomui pagal Dievo įsakymą; išskyrus žaltį, ant kurio Dievas rüstavo. Jis neatėjo pas Adomą su žvėrimis.

VIII SKYRIUS

Tada Adomas verkė ir tarė: „[O] Dieve, kai gyvenome sode ir mūsų širdys buvo pakylėtos, mes matėme angelus, giedančius šlovę danguje, bet dabar mes nebematome taip, kaip buvome įpratę; negana to, kai įžengėme į olą, visa kūrinija pasislėpė nuo mūsų.“

Tada Dievas Viešpats tarė Adomui: „Kai buvai [Mano] valdžioje, tu turėjai šviesią prigimtį savyje, ir dėl to galėjai matyti dalykus iš toli. Bet po tavo nusižengimo tavo šviesi prigimtis buvo iš tavęs atimta; ir tau nebuvo palikta galios matyti dalykus iš toli, o tik iš arti; pagal kūno gebėjimą; nes jis yra gyvuliškas.“

Kai Adomas ir Ieva išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, jie nuėjo savo keliu, šlovindami ir garbinami Jį sielvartinga širdimi.

Ir Dievas nustojo su jais bendrauti.

IX SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva išėjo iš Lobių olos ir prisiartino prie sodo vartų, ir ten jie stovėjo žiūrėdami į juos, ir verkė, kad iš ten pasitraukė. Ir Adomas bei Ieva nuėjo nuo sodo vartų į pietinę jo pusę, ir ten rado vandenį, kuris drėkino sodą, [tekėdamas] iš Gyvybės medžio šaknų, ir kuris nuo ten išsišakojo į keturias upes po žemę.

Tada jie atėjo ir prisiartino prie to vandens, ir žiūrėjo į jį; ir pamatė, kad tai buvo vanduo, kuris ištekėjo iš po Gyvybės medžio šaknų sode. Ir Adomas verkė ir raudojo, ir mušėsi į krūtinę, kad yra atskirtas nuo sodo; ir tarė Ievai:

„Kodėl užtraukei man, sau pačiai ir mūsų sėklai tiek [daug] šių negandų ir bausmių?“

Ir Ieva tarė jam: „Ką tu pamatei, kad verki ir taip man kalbi?“

Ir jis tarė Ievai: „Argi nematai šio vandens, kuris buvo su mumis sode, kuris drėkino sodo medžius ir iš ten ištekėjo?

Kai buvome sode, mes juo nesirūpinome; bet kai atėjome į šią svetimą žemę, mes pamilome jį ir naudojame savo kūnui.“

Tačiau kai Ieva išgirdo šiuos jo žodžius, ji apsiverkė; ir iš didžio sielvarto jie įkrito į tą vandenį; ir būtų jame pabaigę savo gyvenimą, kad niekada daugiau negrįžtų ir neregėtų kūrinijos; nes kai jie žvelgė į kūrinijos darbą, jautė, kad [privalo] pabaigti savo gyvenimą.

X SKYRIUS

Tada Dievas, gailestingas ir maloningas, pažvelgė į juos, gulinčius vandenyje ir arti mirties, ir pasiuntė angelą, kuris ištraukė juos iš vandens ir paguldė ant jūros kranto kaip negyvus.

Tada angelas pakilo pas Dievą, buvo priimtas ir tarė: „[O] Dieve, Tavo kūriniai atiduoda paskutinį atodūsį.“

Tada Dievas pasiuntė savo Žodį pas Adomą ir Ievą, kuris prikėlė juos iš [jų] mirties.

Ir Adomas, kai buvo prikeltas, tarė: „O Dieve, kol buvome sode, mums nereikėjo šio vandens ir mes juo nesirūpinome; bet kai atėjome į šią žemę, negalime be jo apsieiti.“

Tada Dievas tarė Adomui: „Kol buvai Mano valdžioje ir buvai šviesus angelas, tu nežinojai šio vandens.

Bet po to, kai sulaužei Mano įsakymą, tu nebegali apsieiti be vandens, kad jame nupraustum savo kūną ir leistum jam augti; nes jis dabar yra kaip žvėrių [kūnas] ir jam reikia vandens.“

Kai Adomas ir Ieva išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, jie pravirko graudžiu verksmu; ir Adomas meldė Dievą leisti jam sugrįžti į sodą ir pažvelgti į jį antrą kartą.

Bet Dievas tarė Adomui: „Aš daviau tau pažadą; kai tas pažadas išsipildys, Aš grąžinsiu tave į sodą, tave ir tavo teisią sėklą.“

Ir Dievas nustojo su Adomu bendrauti.

XI SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva pajuto deginantį troškulį, karštį ir sielvartą.

Ir Adomas tarė Ievai: „Mes negersime šio vandens, net jei mirtume. O Ieva, kai šis vanduo pateks į mūsų vidų, jis padidins mūsų ir mūsų vaikų, kurie ateis po mūsų, bausmes.“

Tada Adomas ir Ieva pasitraukė nuo vandens ir visai jo negėrė; bet atėjo ir įžengė į Lobių olą.

Tačiau [būdamas joje] Adomas negalėjo matyti Ievos; jis tik girdėjo jos keliamą triukšmą. Taip pat ir ji negalėjo matyti Adomo, tik girdėjo jo keliamą triukšmą.

Tada Adomas verkė didžiame sielvarte ir mušėsi į krūtinę; ir jis atsistojo ir tarė Ievai: „Kur tu esi?“

Ir ji atsakė jam: „Štai, aš stoviu šioje tamsoje.“

Tada jis tarė jai: „Prisimink šviesią prigimtį, kurioje gyvenome, kol buvome sode!

O Ieva! Prisimink šlovę, kuri ilsėjosi ant mūsų sode. O Ieva! Prisimink medžius, kurie teikė mums pavėsį sode, kol [vaikščiojome] tarp jų.

O Ieva! Prisimink, kad kol buvome sode, mes nepažinojome nei nakties, nei dienos. Pagalvok apie Gyvybės medį, iš po kurio tekėjo vanduo, ir kuris liejo ant mūsų šviesą! Prisimink, o Ieva, sodo žemę ir jos skaistumą!

Pagalvok, o pagalvok apie tą sodą, kuriame nebuvo tamsos, kol mes ten gyvenome.

O vos tik atėjome į šią Lobių olą, tamsa mus apsupo; kol mes nebegalime vienas kito matyti; ir visas šio gyvenimo džiaugsmas baigėsi.“

XII SKYRIUS

Tada Adomas mušėsi į krūtinę, jis ir Ieva, ir jie gedėjo visą naktį, kol priartėjo aušra, ir dūsavo dėl nakties ilgumo mėnesį Mijaziją.

Ir Adomas plakė save, ir krito ant žemės oloje iš karčio sielvarto ir dėl tamsos, ir gulėjo ten tartum miręs.

Bet Ieva išgirdo triukšmą, kurį jis sukėlė krisdamas ant žemės. Ir ji ieškojo jo rankomis apgraibomis, ir rado jį lyg lavoną.

Tada ji išsigando, neteko žado ir pasiliko prie jo.

Tačiau gailestingasis Viešpats pažvelgė į Adomo mirtį ir į Ievos tylėjimą iš baimės dėl tamsos.

Ir Dievo Žodis atėjo pas Adomą ir prikėlė jį iš mirties, ir atvėrė Ievos lūpas, kad ji galėtų kalbėti.

Tada Adomas pakilo oloje ir tarė: „O Dieve, kodėl šviesa pasitraukė nuo mūsų, o tamsa mus apgaubė? Kodėl palieki mus [šioje] ilgoje tamsoje? Kodėl šitaip mus baudi?

Ir ši tamsa, o Viešpatie, kur ji buvo prieš tai, kol mus užklupo? Ji tokia, kad negalime vienas kito matyti.

Nes kol buvome sode, mes nei matėme, nei apskritai žinojome, [kas yra] tamsa. Aš nebuvau paslėptas nuo Ievos, nei ji [paslėpta] nuo manęs, iki kol [dabar] ji negali manęs matyti; ir jokia tamsa nebuvo mūsų užklupusi, kad atskirtų mus vieną nuo kito.

Bet ji ir aš buvome vienoje skaisčioje šviesoje. Aš mačiau ją, ir ji matė mane. Tačiau dabar, kai atėjome į šią olą, tamsa mus užklupo ir atskyrė mus, tad aš nematau jos, o ji nemato manęs.

O Viešpatie, argi bausi mus šia tamsa?“

XIII SKYRIUS

Tada, kai Dievas, kuris yra gailestingas ir pilnas užuojautos, išgirdo Adomo balsą, Jis tarė jam:

„O Adomai, kol gerasis angelas buvo man klusnus, skaisti šviesa ilsėjosi ant jo ir jo kariaunų.

Bet kai jis sulaužė Mano įsakymą, Aš atėmiau iš jo tą šviesią prigimtį, ir jis tapo tamsus.

Ir kai jis buvo danguje, šviesos karalystėje, jis nieko nežinojo apie tamsą.

Bet jis nusižengė, ir Aš nutrenkiau jį iš dangaus ant žemės; ir tai buvo ši tamsa, kuri jį užklupo.

Ir ant tavęs, o Adomai, kol buvai Mano sode ir buvai man klusnus, taip pat ilsėjosi ta skaisti šviesa.

Bet kai išgirdau apie tavo nusižengimą, Aš atėmiau iš tavęs tą skaistią šviesą. Visgi savo gailestingumu Aš nepaverčiau tavęs tamsa, bet sukūriau tau tavo kūną iš mėsos, ant kurio uždėjau šią odą, kad jis galėtų pakelti šaltį ir karštį.

Jei būčiau leidęs savo rūstybei sunkiai kristi ant tavęs, būčiau tave sunaikinęs; ir jei būčiau pavertęs tave tamsa, tai būtų buvę tas pats, lyg būčiau tave nužudęs.

Bet savo gailestingumu padariau tave tokį, koks esi; kai sulaužei Mano įsakymą, o Adomai, Aš išvariau tave iš sodo ir priverčiau tave ateiti į šią žemę; ir įsakiau tau gyventi šioje oloje; ir tamsa užklupo tave, kaip ji užklupo tą, kuris sulaužė Mano įsakymą.

Taip, o Adomai, ši naktis tave apgavo. Ji netruks amžinai; ji yra tik dvylikos valandų; kai ji baigsis, dienos šviesa sugrįš.

Todėl nedūsauk ir nesiblaškyk; ir nesakyk savo širdyje, kad ši tamsa yra ilga ir varginančiai tęsiasi; ir nesakyk savo širdyje, kad Aš tave ja baudžiu.

Sustiprink savo širdį ir nebijok. Ši tamsa nėra bausmė. Bet, o Adomai, Aš sukūriau dieną ir padėjau joje saulę, kad šviestų; tam, kad tu ir tavo vaikai galėtumėte dirbti savo darbus.

Nes Aš žinojau, kad tu nusidėsi ir nusižengsi, ir ateisi į šią žemę. Visgi nenorėjau [tavęs versti, nei] būti tau griežtas, nei tavęs uždaryti; nei pasmerkti tavęs per tavo puoliimą; nei per tavo išėjimą iš šviesos į tamsą; nei [per tavo atėjimą] iš sodo į šią žemę.

Nes Aš sukūriau tave iš šviesos; ir norėjau iš tavęs išvesti šviesos vaikus, panašius į tave.

Bet tu nei vienos dienos neišlaikei Mano įsakymo; kol Aš pabaigiau kūriniją ir palaiminau viską joje.

Tada Aš įsakiau tau dėl medžio, kad nevalgytum nuo jo. Visgi žinojau, kad Šėtonas, kuris apgavo save, apgins ir tave.

Todėl per medį leidau tau suprasti, kad nesiartintum prie jo. Ir sakiau tau nevalgyti jo vaisiaus, nei jo ragauti, nei sėdėti po juo, nei jam pasiduoti.

Jei nebūčiau buvęs ir kalbėjęs tau, o Adomai, apie medį, ir būčiau palikęs tave be įsakymo, ir tu būtum nusidėjęs – tai būtų buvęs Mano nusižengimas, kad nedaviau [tau] jokio nurodymo; tu atsisuktum ir kaltintum Mane [dėl to].

Bet Aš įsakiau tau ir įspėjau tave, o tu nupuolei. Todėl Mano kūriniai negali manęs kaltinti; bet kaltė krinta tik ant jų pačių.

Ir, o Adomai, Aš sukūriau dieną tau ir tavo vaikams po tavęs, kad jie dirbtų ir triūstų joje. Ir sukūriau naktį, kad jie ilsėtųsi joje nuo savo darbo; ir kad [lauko] žvėrys išeitų naktį ir ieškotųsi maisto.

Bet nedaug tamsos beliko, o Adomai; ir greitai pasirodys dienos šviesa.“

XIV SKYRIUS

Tada Adomas tarė Dievui: „O Viešpatie, paimk mano sielą ir neleisk man daugiau regėti šios niūrumos; arba perkelk mane į vietą, kur nėra tamsos.“

Bet Dievas Viešpats tarė Adomui: „Iš tiesų sakau tau, ši tamsa praeis nuo tavęs kiekvieną dieną, kurią tau paskyriau, kol išsipildys Mano sandora; tada Aš išgelbėsiu tave ir vėl parvesiu tave į sodą, į šviesos buveinę, kurios ilgiesi, kurioje nėra tamsos. Aš nuvesiu tave į ją – į dangaus karalystę.“

Vėl Dievas tarė Adomui: „Visi šie vargai, kuriuos tu privalai pakelti dėl savo nusižengimo, neišlaisvins tavęs iš Šėtono rankos ir neišgelbės tavęs.“

„Bet Aš [išgelbėsiu]. Kai nužengsiu iš dangaus ir tapsiu kūnu iš tavo sėklos, ir prisiimsiu sau negalią, nuo kurios tu kenti, tada tamsa, kuri užklupo tave šioje oloje, užklups Mane kape, kai būsiu kūne iš tavo sėklos.

Ir Aš, kuris esu be metų, būsiu pavaldus metų, laikų, mėnesių ir dienų skaičiavimui, ir būsiu priskirtas prie žmonių sūnų, kad tave išgelbėčiau.“

Ir Dievas nustojo su Adomu bendrauti.

XV SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva verkė ir sielvartavo dėl Dievo žodžių, kad jie negrįš į sodą, kol neišsipildys jiems skirtos dienos; bet labiausiai dėl to, kad Dievas jiems pasakė, jog Jis turės kentėti dėl jų išgelbėjimo.

XVI SKYRIUS

Po to Adomas ir Ieva nesiliovė stovėti oloje, melsdamiesi ir verkdami, kol jiems išaušo rytas.

Ir kai jie pamatė sugrįžusią šviesą, jie sulaikė savo baimę ir sustiprino savo širdis.

Tada Adomas pradėjo eiti iš olos. Ir kai jis priėjo jos angą, ir atsistojo, ir atgręžė savo veidą į rytus, ir pamatė saulę kylančią liepsnojančiais spinduliais, ir pajuto jos karštį ant savo kūno, jis išsigando jos ir pamanė savo širdyje, kad ši liepsna atėjo jo kankinti.

Tada jis pravirko, ir mušėsi į krūtinę, ir parpuolė veidu į žemę, ir išsakė savo prašymą, tardamas:

„O Viešpatie, nekankink manęs, nesunaikink manęs ir neatimk mano gyvybės nuo žemės.“

Mat jis manė, kad saulė yra Dievas.

Nes kol jis buvo sode ir girdėjo Dievo balsą bei garsą, kurį Jis kėlė sode, ir bijojo Jo, Adomas niekada nematė akinančios saulės šviesos, nei jos deginantis karštis lietė jo kūną.

Todėl jis išsigando saulės, kai jos liepsnojantys spinduliai jį pasiekė. Jis manė, kad Dievas ketina jį ja kankinti visas dienas, kurias jam paskyrė.

Nes Adomas taip pat mąstė: „Kadangi Dievas nekankino mūsų tamsa, štai, Jis leido [šiai saulei] patekėti ir kankinti mus deginančiu karščiu.“

Bet kol jis šitaip mąstė savo širdyje, Dievo Žodis atėjo [pas jį ir tarė]:

„O Adomai, kelkis ir atsistok. Ši saulė nėra Dievas; bet ji buvo sukurta, kad šviestų dieną, apie kurią kalbėjau tau oloje, [sakydamas], ‘kad išauš aušra ir bus šviesa dieną’.

Bet Aš esu Dievas, kuris guodė tave naktį.“

Ir Dievas nustojo su Adomu bendrauti.

XVII SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva išėjo pro olos angą ir patraukė link sodo.

Bet kai jie priartėjo prie jo, priešais vakarinius vartus, iš kurių atėjo Šėtonas, kai apgavo Adomą ir Ievą, jie rado žaltį, tapusį Šėtonu, ateinantį prie vartų, ir liūdnai laižantį dulkes, ir šliaužiantį ant krūtinės žeme dėl prakeiksmo, kuris krito ant jo nuo Dievo.

Ir nors anksčiau [žaltys] buvo pats iškiliausias iš visų žvėrių, dabar jis buvo pakitęs ir tapęs glitu, ir menkiausiu iš jų visų, ir šliaužė ant krūtinės ir ėjo ant pilvo.

Ir nors jis buvo gražiausias iš visų žvėrių, jis buvo pakeistas ir tapo bjauriausiu iš jų visų. Užuot maitinęsis geriausiu maistu, dabar jis turėjo ėsti dulkes. Užuot gyvenęs, kaip anksčiau, geriausiose vietose, dabar jis gyveno dulkėse.

Ir, nors jis buvo buvęs gražiausias iš visų žvėrių, kurie visi stovėdavo be žado dėl jo grožio, dabar jis jiems kėlė pasibjaurėjimą.

Ir vėlgi, nors jis gyveno vienoje gražioje buveinėje, į kurią visi kiti gyvūnai ateidavo iš kitur; [ir] kur jis gerdavo, gerdavo ir jie iš ten pat; dabar, kai jis tapo nuodingas dėl Dievo prakeiksmo, visi žvėrys bėgo iš jo buveinės ir nenorėjo gerti vandens, kurį jis gėrė; bet bėgo nuo jo.

XVIII SKYRIUS

Kai prakeiktasis žaltys pamatė Adomą ir Ievą, jis išpūtė galvą, atsistojo ant uodegos ir krauju pasruvusiomis akimis elgėsi taip, lyg norėtų juos nužudyti.

Jis puolė tiesiai link Ievos ir vijosi ją; o Adomas stovėdamas šalia verkė, nes neturėjo rankoje lazdos, kuria galėtų smogti žalčiui, ir nežinojo, kaip jį užmušti.

Bet su širdimi, degančia dėl Ievos, Adomas prisiartino prie žalčio ir sugriebė jį už uodegos; tada šis atsigręžė į jį ir tarė jam:

„O Adomai, dėl tavęs ir dėl Ievos aš esu glitus ir šliaužiu ant pilvo.“ Tada, pasitelkęs savo didelę jėgą, jis parbloškė Adomą ir Ievą ir spaudė juos, lyg norėdamas užmušti.

Bet Dievas pasiuntė angelą, kuris numetė žaltį nuo jų ir pakėlė juos.

Tada Dievo Žodis atėjo pas žaltį ir tarė jam: „Pirmąjį kartą Aš padariau tave glitų ir priverčiau šliaužti ant pilvo; bet neatėmiau iš tavęs kalbos.

Tačiau dabar būk nebylus; ir daugiau nebekalbėk, tu ir tavo giminė; nes pirmąjį kartą Mano kūrinių pražūtis įvyko per tave, o dabar tu nori juos nužudyti.“

Tada žaltys tapo nebylus ir daugiau nebekalbėjo.

Ir vėjas papūtė iš dangaus Dievo įsakymu, ir nunešė žaltį tolyn nuo Adomo ir Ievos, numetė jį ant jūros kranto, ir jis nusileido Indijoje.

XIX SKYRIUS

Tačiau Adomas ir Ieva verkė prieš Dievą. Ir Adomas tarė Jam:

„O Viešpatie, kai buvau oloje, aš sakiau tai Tau, mano Viešpatie, kad [lauko] žvėrys pakils ir suris mane, ir nutrauks mano gyvybę nuo žemės.“ Tada Adomas dėl to, kas jį ištiko, mušėsi į krūtinę ir krito ant žemės kaip lavonas; tada pas jį atėjo Dievo Žodis, pakėlė jį ir tarė jam: „O Adomai, nei vienas iš šių žvėrių negalės tavęs sužeisti; nes kai liepiau žvėrims ir kitiems judantiems padarams ateiti pas tave į olą, aš neleidau žalčiui ateiti su jais, kad jis nepakiltų prieš jus, nepriverstų jūsų drebėti; ir kad jo baimė nekristų į jūsų širdis. Nes Aš žinojau, kad tas prakeiktasis yra nedoras; todėl nenorėjau leisti jam prisiartinti prie jūsų su [kitais] žvėrims.

Bet dabar sustiprink savo širdį ir nebijok. Aš esu su tavimi iki dienų, kurias tau paskyriau, pabaigos.“

XX SKYRIUS

Tada Adomas verkė ir tarė: „O Dieve, perkelk mus į kokią kitą vietą, kad žaltys vėl neprisiartintų prie mūsų ir nepakiltų prieš mus. Kad jis nerastų Tavo tarnaitės Ievos vienos ir nenužudytų jos; nes jo akys yra bjaurios [ir] piktos.“

Bet Dievas tarė Adomui ir Ievai: „Nuo šiol nebijokite, Aš neleisiu jam prisiartinti prie jūsų; Aš nuvariau jį tolyn nuo jūsų, nuo šio kalno; ir nepaliksiu jame nieko, kas galėtų jus sužeisti.“

Tada Adomas ir Ieva pagarbino Dievą, padėkojo Jam ir pašlovino Jį už tai, kad išgelbėjo juos nuo mirties.

XXI SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva nuėjo ieškoti sodo.

Ir karštis tvieskė jiems į veidus lyg liepsna; ir jie prakaitavo nuo karščio, ir verkė prieš Viešpatį.

Bet vieta, kurioje jie verkė, buvo arti aukšto kalno, esančio priešais vakarinius sodo vartus.

Tada Adomas metėsi žemyn nuo to kalno viršūnės; jo veidas buvo sudraskytas, o kūnas nubrozdintas; daug kraujo ištekėjo iš jo, ir jis buvo arti mirties.

Tuo tarpu Ieva liko stovėti ant kalno, verkdama dėl jo, taip gulinčio.

Ir ji tarė: „Aš nenoriu gyventi po jo [mirties]; nes viskas, ką jis sau pasidarė, buvo per mane.“

Tada ji metėsi žemyn paskui jį; ir buvo sudraskyta bei sužeista akmenų; ir gulėjo lyg mirusi.

Bet gailestingasis Dievas, kuris rūpinasi savo kūriniais, pažvelgė į Adomą ir Ievą, gulinčius negyvus, ir pasiuntė jiems savo Žodį, ir prikėlė juos.

Ir tarė Adomui: „O Adomai, visas šis vargas, kurį pats sau užsitraukei, nebus viršesnis už [Mano] valią, nei pakeis sandoros apie 5500 metų.“

XXII SKYRIUS

Tada Adomas tarė Dievui: „Aš džiūstu nuo karščio; esu nusilpęs nuo vaikščiojimo ir man bjaurus šis pasaulis. Ir aš nežinau, kada Tu išvesi mane iš jo į ramybę.“

Tada Viešpats Dievas tarė jam: „O Adomai, tai negali būti dabar, [ne] tol, kol užbaigsi savo dienas. Tada Aš išvesiu tave iš šios vargingos žemės.“

Ir Adomas tarė Dievui: „Kol buvau sode, aš nežinojau nei karščio, nei silpnumo, nei klajojimo, nei drebėjimo, nei baimės; bet dabar, kai atėjau į šią žemę, visi šie vargai užklupo mane.“

Tada Dievas tarė Adomui: „Kol laikeisi Mano įsakymo, Mano šviesa ir Mano malonė ilsėjosi ant tavęs. Bet kai sulaužei Mano įsakymą, sielvartas ir vargas ištiko tave šioje žemėje.“

Ir Adomas verkė ir tarė: „O Viešpatie, nesunaikink manęs dėl to, nei plak manęs sunkiomis negandomis, nei atlygink man pagal mano nuodėmę; nes mes savo pačių valia sulaužėme Tavo įsakymą ir apleidome Tavo įstatymą, ir siekėme tapti dievais, panašiais į Tave, kai Šėtonas, priešas, mus apgavo.“

Tada Dievas vėl tarė Adomui: „Kadangi tu pakėlei baimę ir drebėjimą šioje žemėje, silpnumą ir kančią, klajojimą ir vaikščiojimą, kopimą į šį kalną ir mirtį [nuo jo], Aš prisiimsiu visa tai sau, kad tave išgelbėčiau.“

XXIII SKYRIUS

Pirmoji Adomo auka.

Tada Adomas dar labiau pravirko ir tarė: „O Dieve, pasigailėk manęs tiek, kad prisiimtum Sau tai, ką aš padarysiu.“

Bet Dievas atitraukė savo Žodį nuo Adomo ir Ievos.

Tada Adomas ir Ieva atsistojo ant kojų; ir Adomas tarė Ievai: „Susijuosk, ir aš taip pat susijuosiu.“ Ir ji susijuosė, kaip Adomas jai liepė. Tada Adomas ir Ieva paėmė akmenis ir sudėjo juos į aukuro pavidalą; ir jie priskynė lapų nuo medžių už sodo ribų, kuriais nuvalė nuo uolos paviršiaus kraują, kurį buvo išlieję. O tą, kuris nulašėjo ant smėlio, jie paėmė kartu su dulkėmis [su kuriomis jis susimaišė] ir paaukojo ant aukuro kaip auką Dievui.

Tada Adomas ir Ieva atsistojo prie aukuro ir verkė, taip maldaudami Dievą: „Atleisk mums mūsų nusižengimą ir mūsų nuodėmę, ir pažvelk į mus savo gailestingumo akimi. Nes kai buvome sode, mūsų šlovinimai ir giesmės kilo prieš Tave be paliovos.

Bet kai atėjome į šią svetimą žemę, nebeturime tyro šlovinimo, nei teisios maldos, nei supratingų širdžių, nei saldžių minčių, nei teisingų patarimų, nei ilgo įžvalgumo, nei doro jausmo, ir nebeliko mums mūsų šviesios prigimties. Mūsų kūnas pasikeitė ir nebėra toks, koks buvo pradžioje, kai buvome sukurti.

Visgi dabar pažvelk į mūsų kraują, kuris paaukotas ant šių akmenų, ir priimk jį iš mūsų rankų, kaip tuos šlovinimus, kuriuos giedodavome Tau pradžioje, būdami sode.“

Ir Adomas pradėjo dar karščiau melsti Dievą.

XXIV SKYRIUS

Tada gailestingasis Dievas, geras ir mylintis žmones, pažvelgė į Adomą ir Ievą, ir į jų kraują, kurį jie iškėlė kaip auką Jam, nors Jis nebuvo davęs įsakymo [taip daryti]. Bet Jis stebėjosi jais; ir priėmė jų aukas.

Ir Dievas pasiuntė nuo savo veido skaisčią ugnį, kuri prarijo jų auką.

Jis užuodė malonų jų aukos kvapą ir parodė jiems gailestingumą.

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir tarė jam: „O Adomai, kaip tu praliejai savo kraują, taip ir Aš praliesiu savo kraują, kai tapsiu kūnu iš tavo sėklos; ir kaip tu mirei, o Adomai, taip ir Aš mirsiu. Ir kaip tu pastatei aukurą, taip ir Aš pastatysiu tau aukurą žemėje; ir kaip tu paaukojai savo kraują ant jo, taip ir Aš paaukosiu savo kraują ant aukuro žemėje.

Ir kaip tu meldei atleidimo per tą kraują, taip ir Aš padarysiu savo kraują nuodėmių atleidimu ir jame ištrinsiu nusižengimus.

Ir štai dabar, Aš priėmiau tavo auką, o Adomai, bet sandoros dienos, kuriomis esu tave susaistęs, dar neišsipildė. Kai jos išsipildys, tada parvesiu tave atgal į sodą.

Todėl dabar sustiprink savo širdį; ir kai tave užklups sielvartas, aukok Man auką, ir Aš būsiu tau palankus.“

XXV SKYRIUS

Tačiau Dievas žinojo, kad Adomas savo mintyse ketino dažnai save žudyti ir aukoti Jam savo kraują.

Todėl Jis tarė jam: „O Adomai, daugiau nebežudyk savęs taip, kaip padarei, mesdamasis žemyn nuo to kalno.“

Bet Adomas tarė Dievui: „Mano mintis buvo pabaigti savo gyvenimą iškart, dėl to, kad sulaužiau Tavo įsakymus, ir dėl to, kad išėjau iš nuostabaus sodo; ir dėl tos skaisčios šviesos, kurią iš manęs atėmei; ir dėl šlovinimų, kurie liejosi iš mano lūpų be paliovos, ir dėl šviesos, kuri mane gaubė.

Visgi savo gerumu, o Dieve, nesunaikink manęs visiškai; bet būk man palankus kaskart, kai aš mirštu, ir sugrąžink mane į gyvenimą.

Ir tuo bus žinoma, kad Tu esi gailestingas Dievas, kuris nenori, kad kas nors pražūtų; kuriam nepatinka, kad kas nors pultų; ir kuris nepasmerkia nieko žiauriai, blogai ir visiškai sunaikindamas.“

Tada Adomas nutilo.

Ir Dievo Žodis atėjo pas jį, ir palaimino jį, ir paguodė jį, ir sudarė su juo sandorą, kad išgelbės jį pasibaigus jam skirtoms dienoms.

Tai buvo pirmoji auka, kurią Adomas paaukojo Dievui; ir taip tapo jo papročiu daryti.

XXVI SKYRIUS

Tada Adomas paėmė Ievą ir jie pradėjo eiti atgal į Lobių olą, kurioje gyveno. Bet kai jie priartėjo ir pamatė ją iš tolo, sunkus sielvartas užgulė Adomą ir Ievą, į ją bežiūrint.

Tada Adomas tarė Ievai: „Kai buvome ant kalno, mus guodė Dievo Žodis, kuris kalbėjosi su mumis; ir šviesa, kuri atėjo iš rytų, švietė virš mūsų.

Bet dabar Dievo Žodis pasislėpė nuo mūsų; ir šviesa, kuri švietė virš mūsų, taip pasikeitė, kad išnyko, ir [leido] tamsai bei sielvartui mus užklupti.

Ir mes esame priversti įžengti į šią olą, [kuri yra] lyg kalėjimas, kur tamsa mus apgaubia taip, kad esame atskirti vienas nuo kito; ir tu negali manęs matyti, o aš negaliu matyti tavęs.“

Kai Adomas pasakė šiuos žodžius, jie verkė ir tiesė rankas į Dievą; nes jie buvo pilni sielvarto.

Ir jie meldė Dievą atnešti jiems saulę, kad ji jiems šviestų, idant tamsa nebegrįžtų ant jų ir jie vėl nepatektų po šia uolos danga. Ir jie troško verčiau mirti, nei regėti tamsą.

Tada Dievas pažvelgė į Adomą ir Ievą, ir į jų didį sielvartą, ir į viską, ką jie darė karšta širdimi dėl visų [vargų], kuriuose jie buvo atsidūrę vietoj savo buvusios gerovės, ir dėl visos nelaimės, kuri juos ištiko svetimoje žemėje.

Todėl Dievas nebuvo rūstus ant jų; nei nekantrus su jais; bet Jis buvo kantrus ir atlaidus jiems, kaip vaikams, kuriuos sukūrė.

Tada Dievo Žodis atėjo pas Adomą ir tarė jam: „Adomai, kas dėl saulės, jei Aš ją paimčiau [ir atneščiau tau], dienos, valandos, metai ir mėnesiai nueitų niekais, ir sandora, kurią su tavimi sudariau, niekada neišsipildytų.

Bet tada tu būtum paliktas ir apleistas ilgoje negandoje, ir joks išgelbėjimas tau nebeliktų per amžius.

Verčiau būk kantrus ir ramink savo sielą, kol gyveni naktį ir dieną; kol išsipildys dienos ir ateis Mano sandoros laikas.

Tada Aš ateisiu ir išgelbėsiu tave, o Adomai, nes nenoriu, kad tu kentėtum.

Ir kai žiūriu į visas gėrybes, kuriose gyvenai, ir kodėl iš jų išėjai, Aš noriai parodyčiau tau gailestingumą.

Bet Aš negaliu pakeisti sandoros, kuri išėjo iš Mano lūpų; kitaip parvesčiau tave atgal į sodą.

Tačiau kai sandora išsipildys, tada parodysiu tau ir tavo sėklai gailestingumą, ir įvesiu tave į džiaugsmo žemę, kur nėra nei sielvarto, nei kančios; tik nuolatinis džiaugsmas ir linksmybė, ir šviesa, kuri niekada negęsta, ir šlovinimai, kurie niekada nesiliauja; ir nuostabus sodas, kuris niekada nepraeis.“

Ir Dievas vėl tarė Adomui: „Būk kantrus ir įženk į olą, nes tamsa, kurios išsigandai, truks tik dvylika valandų; ir kai ji baigsis, patekės šviesa.“

Kai Adomas išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, jis ir Ieva pagarbino Jį, ir jų širdys buvo paguostos. Jie sugrįžo į olą pagal savo paprotį, ašaroms riedant iš akių, o sielvartui ir raudai kylant iš širdžių, ir jie troško, kad siela paliktų jų kūną.

Ir Adomas bei Ieva stovėjo besimelsdami, kol nakties tamsa juos užklupo, ir Adomas buvo paslėptas nuo Ievos, o ji nuo jo.

Ir jie liko stovėti maldoje.

XXVII SKYRIUS

Pirmasis Šėtono pasirodymas Adomui.

Kai Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, pamatė, kaip jie ištvermingai meldžiasi ir kaip Dievas bendrauja su jais, ir guodžia juos, ir [kaip Jis] priėmė jų auką – Šėtonas surengė pasirodymą. Jis pradėjo nuo to, kad pakeitė savo kariaunas; jo rankose buvo tvieskianti ugnis, ir jie buvo didelėje šviesoje.

Tada jis pasistatė savo sostą prie olos angos, nes negalėjo į ją įžengti dėl jų maldų. Ir jis skleidė šviesą į olą, kol ola sužvilgo virš Adomo ir Ievos; o jo kariaunos pradėjo giedoti šlovę.

Ir Šėtonas tai darė tam, kad Adomas, pamatęs šviesą, pamanytų savyje, jog tai dangiška šviesa ir kad [Šėtono] kariaunos yra angelai; ir kad Dievas atsiuntė juos saugoti prie olos ir šviesti jam tamsoje.

Kad kai Adomas išeis iš olos ir pamatys juos, ir Adomas bei Ieva nusilenks Šėtonui, tada jis tuo nugalėtų Adomą ir antrą kartą pažemintų jį prieš Dievą.

Taigi, kai Adomas ir Ieva pamatė šviesą, manydami, kad ji tikra, jie sustiprino savo širdis; visgi, kadangi drebėjo, Adomas tarė Ievai:

„Pažvelk į tą didžią šviesą ir į tas daugybę šlovės giesmių, ir į tą kariauną, stovinčią lauke, kuri neateina pas mus, nesako mums, ką kalba, nei iš kur atvyko, nei ką reiškia ši šviesa; kas tai per giesmės; kodėl jie čia atsiųsti ir kodėl neateina vidun.

Jei jie būtų nuo Dievo, jie ateitų pas mus į olą ir pasakytų mums savo žinią.“

Tada Adomas atsistojo ir karšta širdimi meldė Dievą, sakydamas:

„O Viešpatie, argi pasaulyje yra kitas dievas be Tavęs, kuris sukūrė angelus ir pripildė juos šviesos, ir atsiuntė juos mus saugoti, kuris ateitų kartu su jais?

Bet štai, mes matome šias kariaunas, kurios stovi prie olos angos; jos yra didelėje šviesoje; jos gieda garsias šloves. Jei jie yra nuo kito dievo nei Tu, pasakyk man; o jei jie atsiųsti Tavęs, pranešk man priežastį, dėl kurios juos atsiuntei.“

Vos tik Adomas tai ištarė, jam oloje pasirodė angelas nuo Dievo, kuris tarė jam: „O Adomai, nebijok. Tai Šėtonas ir jo kariaunos; jis nori jus apgauti, kaip apgavo jus pirmąjį kartą. Pirmąjį kartą jis slėpėsi žaltyje; bet šį kartą jis atėjo pas jus šviesos angelo pavidalu; kad, kai jūs jį pagarbinsite, jis galėtų jus pavergti paties Dievo akivaizdoje.“

Tada angelas nuėjo nuo Adomo ir sugriebė Šėtoną prie olos angos, ir nuplėšė nuo jo apsimetimą, kurį jis buvo prisiėmęs, ir atvedė jį jo paties šlykščiu pavidalu pas Adomą ir Ievą; kurie išsigando pamatę jį.

Ir angelas tarė Adomui: „Šis šlykštus pavidalas yra jo nuo tada, kai Dievas nutrenkė jį [iš dangaus]. Jis negalėjo tokiu pavidalu prisiartinti prie jūsų; todėl pasivertė šviesos angelu.“

Tada angelas nuvarė Šėtoną ir jo kariaunas nuo Adomo ir Ievos ir tarė jiems: „Nebijokite; Dievas, kuris jus sukūrė, jus sustiprins.“

Ir angelas pasitraukė nuo jų.

Bet Adomas ir Ieva liko stovėti oloje; jokia paguoda jų neaplankė; jie buvo pasidaliję [savo mintyse].

Ir kai išaušo rytas, jie pasimeldė; ir tada išėjo ieškoti sodo. Nes jų širdys veržėsi link jo, ir jie negalėjo rasti paguodos dėl to, kad jį paliko.

XXVIII SKYRIUS

Antrasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Kai klastingasis Šėtonas pamatė, kad jie eina link sodo, jis surinko savo kariauną ir pasirodė ant debesies, ketindamas juos apgauti.

Bet kai Adomas ir Ieva pamatė jį tokį regėjime, jie pamanė, kad tai Dievo angelai atėjo jų paguosti dėl to, kad jie paliko sodą, arba parvesti jų atgal į jį.

Ir Adomas ištiesė rankas į Dievą, maldaudamas Jį leisti suprasti, kas jie tokie.

Tada Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, tarė Adomui: „O Adomai, aš esu didžiojo Dievo angelas; ir štai kariaunos, kurios mane supa.

Dievas atsiuntė mane ir juos paimti tave ir atvesti prie sodo ribos šiaurėje; prie skaidriosios jūros kranto, ir išmaudyti tave bei Ievą joje, ir pakelti jus į jūsų buvusį džiaugsmą, kad vėl sugrįžtumėte į sodą.“

Šie žodžiai įsmigo į Adomo ir Ievos širdį.

Tačiau Dievas sulaikė savo Žodį nuo Adomo ir neleido jam iškart suprasti, bet laukė, kad pamatytų jo stiprybę; ar jis bus nugalėtas, kaip Ieva buvo sode, ar atsilaikys.

Tada Šėtonas pašaukė Adomą ir Ievą, sakydamas: „Štai, mes einame prie vandens jūros“, ir jie pradėjo eiti.

Ir Adomas su Ieva sekė paskui juos nedideliu atstumu.

Bet kai jie priėjo kalną į šiaurę nuo sodo, labai aukštą kalną, be jokių laiptų į jo viršūnę, Velnias prisiartino prie Adomo ir Ievos ir privertė juos užlipti į viršūnę tikrovėje, o ne regėjime; norėdamas numesti juos žemyn ir užmušti, ir ištrinti jų vardą iš žemės; kad ši žemė liktų jam ir jo kariaunoms vieniems.

XXIX SKYRIUS

Bet kai gailestingasis Dievas pamatė, kad Šėtonas nori užmušti Adomą savo daugybe klastų, ir pamatė, kad Adomas buvo romus ir be apgaulės, Dievas prabilo į Šėtoną galingu balsu ir jį prakeikė.

Tada šis ir jo kariaunos pabėgo, o Adomas ir Ieva liko stovėti kalno viršūnėje, iš kur matė platų pasaulį po savimi, aukštai virš kurio jie buvo. Bet jie nebematė nė vieno iš kariaunos, kuri ką tik buvo šalia jų.

Jie verkė, tiek Adomas, tiek Ieva, prieš Dievą ir meldė Jo atleidimo.

Tada atėjo Žodis iš Dievo pas Adomą ir tarė jam: „Žinok ir suprask apie šį Šėtoną, kad jis siekia apgauti tave ir tavo sėklą po tavęs.“

Ir Adomas verkė prieš Viešpatį Dievą, ir meldė bei prašė Jį duoti jam ką nors iš sodo, kaip ženklą, kuriuo galėtų pasiguosti.

Ir Dievas pažvelgė į Adomo mintį ir pasiuntė angelą Mykolą iki jūros, kuri siekia Indiją, kad paimtų iš ten aukso lazdelių ir atneštų jas Adomui.

Tai Dievas padarė savo išmintimi, kad šios aukso lazdelės, būdamos su Adomu oloje, šviestų jam naktį ir užbaigtų jo tamsos baimę.

Tada angelas Mykolas nusileido pagal Dievo įsakymą, paėmė aukso lazdelių, kaip Dievas jam buvo liepęs, ir atnešė jas Dievui.

XXX SKYRIUS

Po šių dalykų Dievas įsakė angelui Gabrieliui nusileisti į sodą ir pasakyti kerubui, kuris jį saugojo: „Štai, Dievas įsakė man ateiti į sodą ir paimti iš ten kvapiųjų smilkalų, ir duoti jų Adomui.“

Tada angelas Gabrielius nusileido pagal Dievo įsakymą į sodą ir pasakė kerubui, kaip Dievas jam liepė.

Tada kerubas tarė: „Gerai.“ Ir [Gabrielius] įėjo ir paėmė smilkalų.

Tada Dievas įsakė savo angelui Rapolui nusileisti į sodą ir pakalbėti su kerubu dėl miros, kad duotų jos Adomui.

Ir angelas Rapolas nusileido ir pasakė kerubui, kaip Dievas jam liepė, ir kerubas tarė: „Gerai.“ Tada [Rapolas] įėjo ir paėmė miros.

Aukso lazdelės buvo iš Indijos jūros, kur yra brangakmenių. Smilkalai buvo iš rytinio sodo pakraščio; o mira – iš vakarinio pakraščio, iš kur Adomą pasiekė kartėlis.

Ir angelai atnešė tuos tris dalykus Dievui prie Gyvybės medžio sode.

Tada Dievas tarė angelams: „Panardinkite juos į vandens šaltinį; tada paimkite juos ir apšlakstykite jų vandeniu Adomą ir Ievą, kad jie būtų šiek tiek paguosti savo sielvarte, ir atiduokite juos Adomui ir Ievai.“

Ir angelai padarė taip, kaip Dievas jiems įsakė, ir atidavė visus tuos daiktus Adomui ir Ievai ant kalno viršūnės, kur Šėtonas juos buvo užvedęs, kai siekė juos pražudyti.

Ir kai Adomas pamatė aukso lazdeles, smilkalus ir mirą, jis apsidžiaugė ir verkė, nes manė, kad auksas yra karalystės, iš kurios jis atėjo, ženklas; kad smilkalai yra skaisčios šviesos, kuri buvo iš jo atimta, ženklas; ir kad mira yra sielvarto, kuriame jis buvo, ženklas.

XXXI SKYRIUS

Po šių dalykų Dievas tarė Adomui: „Tu prašei Manęs ko nors iš sodo, kad tuo pasiguostum, ir Aš daviau tau šiuos tris ženklus tau paguosti; kad pasitikėtum Manimi ir Mano sandora su tavimi.

Nes Aš ateisiu ir išgelbėsiu tave; ir karaliai atneš man, [kai būsiu] kūne, aukso, smilkalų ir miros; auksą kaip Mano karalystės ženklą; smilkalus kaip Mano dievystės ženklą; ir mirą kaip Mano kančios ir Mano mirties ženklą.

Bet, o Adomai, pasidėk juos prie savęs oloje; auksą, kad jis šviestų tau naktį; smilkalus, kad užuostum jų malonų kvapą; ir mirą, kad ji guostų tave tavo sielvarte.“

Kai Adomas išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, jis pagarbino Jį. Jis ir Ieva pagarbino Jį ir padėkojo Jam, nes Jis pasielgė su jais gailestingai.

Tada Dievas įsakė trims angelams, Mykolui, Gabrieliui ir Rapolui, kiekvienam atnešti tai, ką jis buvo paėmęs, ir duoti tai Adomui. Ir jie tai padarė, vienas po kito.

Ir Dievas įsakė Surijeliui ir Salatieliui pakelti Adomą ir Ievą, ir nunešti juos nuo aukšto kalno viršūnės, ir nugabenti į Lobių olą.

Ten jie padėjo auksą pietinėje olos pusėje, smilkalus rytinėje pusėje, o mirą vakarinėje pusėje. Mat olos anga buvo šiaurinėje pusėje.

Tada angelai paguodė Adomą ir Ievą ir pasitraukė.

Aukso buvo septyniasdešimt lazdelių; smilkalų dvylika svarų; o miros trys svarai.

Jie liko prie Adomo Lobių Namuose; todėl jie buvo vadinami „slėptuve“. Bet kiti aiškintojai sako, kad ji vadinta „Lobių ola“ dėl teisių žmonių kūnų, kurie joje buvo.

Šiuos tris dalykus Dievas davė Adomui trečiąją dieną po to, kai jis išėjo iš sodo, kaip ženklą tų trijų dienų, kurias Viešpats išbūs žemės širdyje.

Ir šie trys dalykai, būdami su Adomu oloje, teikė jam šviesą naktį; o dieną jie suteikdavo jam šiek tiek atgaivos nuo sielvarto.

XXXII SKYRIUS

Ir Adomas su Ieva išbuvo Lobių oloje iki septintosios dienos; jie nevalgė žemės vaisių ir negėrė vandens.

Ir kai išaušo aštuntoji diena, Adomas tarė Ievai: „O Ieva, mes meldėme Dievą duoti mums ką nors iš sodo, ir Jis atsiuntė savo angelus, kurie atnešė mums tai, ko troškome.

Bet dabar kelkis, eikime prie vandens jūros, kurią matėme pradžioje, ir stovėkime joje, melsdami, kad Dievas vėl būtų mums palankus ir parvestų mus atgal į sodą; arba duotų mums ką nors; arba kad Jis suteiktų mums paguodą kokioje kitoje žemėje, nei ši, kurioje esame.“

Tada Adomas ir Ieva išėjo iš olos, nuėjo ir atsistojo ant jūros, į kurią anksčiau buvo įsimetę, kranto, ir Adomas tarė Ievai:

„Eikš, lipk į šią vietą ir neišeik iš jos iki trisdešimties dienų pabaigos, kai aš ateisiu pas tave. Ir melsk Dievą karšta širdimi ir saldžiu balsu, kad mums atleistų.

O aš eisiu į kitą vietą, ir įlipsiu į ją, ir darysiu kaip tu.“

Tada Ieva įbrido į vandenį, kaip Adomas jai liepė. Adomas taip pat įbrido į vandenį; ir jie stovėjo besimelsdami; ir maldavo Viešpatį atleisti jiems jų nusižengimą ir sugrąžinti juos į jų buvusią būklę.

Ir jie stovėjo taip besimelsdami iki trisdešimt penkių dienų pabaigos.

XXXIII SKYRIUS

Trečiasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Bet Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, ieškojo jų oloje, tačiau nerado, nors stropiai ieškojo.

Tačiau jis rado juos stovinčius vandenyje ir besimeldžiančius, ir pamanė savyje: „Adomas ir Ieva stovi tame vandenyje, melsdami Dievą atleisti jiems jų nusižengimą, sugrąžinti juos į jų buvusią būklę ir išvaduoti juos iš mano rankos.

Bet aš juos apgausiu, kad jie išeitų iš vandens ir neįvykdytų savo įžado.“

Tada viso gėrio nekentėjas nuėjo ne pas Adomą, bet pas Ievą, ir pasivertė Dievo angelu, šlovinančiu ir džiūgaujančiu, ir tarė jai:

„Ramybė tau! Džiūgauk ir linksminkis! Dievas yra jums palankus ir Jis atsiuntė mane pas Adomą. Aš atnešiau jam gerąją naujieną apie išgelbėjimą ir apie tai, kad jis bus pripildytas skaisčios šviesos, kaip buvo pradžioje.

Ir Adomas, džiaugdamasis savo atstatymu, atsiuntė mane pas tave, kad ateitum pas mane, idant vainikuočiau tave šviesa kaip jį. Ir jis sakė man: ‘Kalbėk Ievai; jei ji neis su tavimi, primink jai apie ženklą, kai buvome ant kalno viršūnės; kaip Dievas atsiuntė savo angelus, kurie paėmė mus ir atnešė į Lobių olą; ir padėjo auksą pietinėje pusėje, smilkalus rytinėje pusėje, o mirą vakarinėje pusėje.’ Tad ateik pas jį.“

Kai Ieva išgirdo iš jo šiuos žodžius, ji labai apsidžiaugė. Ir manydama, kad [Šėtono] pasirodymas buvo tikras, ji išėjo iš jūros.

Jis ėjo pirma, o ji sekė paskui jį, kol jie atėjo pas Adomą. Tada Šėtonas pasislėpė nuo jos, ir ji jo daugiau nebematė.

Tada ji atėjo ir atsistojo priešais Adomą, kuris stovėjo vandenyje ir džiaugėsi Dievo atleidimu.

Ir kai ji pašaukė jį, jis atsisuko, rado ją [ten] ir pamatęs pravirko, ir mušėsi į krūtinę; ir iš kartaus sielvarto jis susmuko į vandenį.

Bet Dievas pažvelgė į jį ir į jo kančią, ir į tai, kad jis buvo arti mirties. Ir Dievo Žodis atėjo iš dangaus, iškėlė jį iš vandens ir tarė jam: „Lipk į aukštą krantą pas Ievą.“ Ir kai jis užlipo pas Ievą, tarė jai: „Kas tau liepė ateiti čia?“

Tada ji papasakojo jam angelo, kuris jai pasirodė ir davė ženklą, kalbą.

Tačiau Adomas nuliūdo ir leido jai suprasti, kad tai buvo Šėtonas. Tada jis paėmė ją, ir jie abu sugrįžo į olą.

Šie dalykai nutiko jiems antrą kartą nuėjus į vandenį, praėjus septynioms dienoms po jų išėjimo iš sodo.

Jie pasninkavo vandenyje trisdešimt penkias dienas; iš viso keturiasdešimt dvi dienas nuo to laiko, kai paliko sodą.

XXXIV SKYRIUS

Keturiasdešimt trečiosios dienos rytą jie išėjo iš olos, liūdni ir verkiantys. Jų kūnai buvo sulysę, ir jie buvo išdžiūvę iš bado ir troškulio, nuo pasninko ir maldos, ir nuo sunkaus sielvarto dėl savo nusižengimo.

Ir kai jie išėjo iš olos, jie užlipo ant kalno į vakarus nuo sodo.

Ten jie stovėjo, meldėsi ir prašė Dievą suteikti jiems nuodėmių atleidimą.

Ir po maldų Adomas pradėjo melsti Dievą, sakydamas: „O mano Viešpatie, mano Dieve ir mano Kūrėjau, Tu liepei keturiems elementams susirinkti, ir jie susirinko Tavo įsakymu.

Tada Tu ištiesei savo ranką ir sukūrei mane iš vieno elemento – iš žemės dulkių; ir atvedei mane į sodą trečią valandą, penktadienį, ir pranešei man apie tai oloje.

Tada, pradžioje, aš nežinojau nei nakties, nei dienos, nes turėjau šviesią prigimtį; ir šviesa, kurioje gyvenau, niekada manęs neapleido, kad pažinčiau naktį ar dieną.

Ir vėlgi, o Viešpatie, tą trečią valandą, kurią mane sukūrei, Tu atvedei pas mane visus žvėris, liūtus, stručius, padangių paukščius ir visa, kas juda žemėje, kuriuos buvai sukūręs pirmą valandą [prieš mane] penktadienį.

Ir Tavo valia buvo, kad aš juos visus pavadinčiau, vieną po kito, tinkamu vardu. Bet Tu davei man supratimą ir žinojimą, ir tyrą širdį bei teisingą protą iš Tavęs, kad pavadinčiau juos pagal Tavo paties mintį [dėl jų pavadinimo].

O Dieve, Tu padarei juos man klusnius ir [įsakei], kad nė vienas iš jų neištrūktų iš mano valdžios, pagal Tavo įsakymą ir viešpatavimą, kurį man davei virš jų. Bet dabar jie visi nuo manęs nutolę.

Tada tai buvo tą trečią penktadienio valandą, kurią mane sukūrei ir įsakei man dėl medžio, prie kurio turėjau nesiartinti ir nuo jo nevalgyti; nes Tu sakei man sode: ‘Kai valgysi nuo jo, mirtimi mirsi.’

Ir jei būtum mane nubaudęs, kaip sakei, mirtimi, aš būčiau miręs tą pačią akimirką.

Be to, kai įsakei man dėl medžio, kad nesiartinčiau ir nevalgyčiau nuo jo, Ievos su manimi nebuvo; Tu dar nebuvai jos sukūręs, nei išėmęs iš mano šono; nei ji dar buvo girdėjusi šio įsakymo iš Tavęs.

Tada, to penktadienio trečios valandos pabaigoje, o Viešpatie, Tu užleidai man miegą ir snaudulį, ir aš užmigau, ir buvau apimtas miego.

Tada Tu ištraukei šonkaulį iš mano šono ir sukūrei jį pagal mano paties panašumą ir atvaizdą. Tada aš pabudau; ir kai pamačiau ją ir supratau, kas ji, tariau: ‘Tai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno; nuo šiol ji bus vadinama moterimi.’

Tai buvo Tavo gera valia, o Dieve, kad užleidai man miegą ir snaudulį, ir kad tuojau pat išvedei Ievą iš mano šono, kol ji išėjo, taip, kad aš nemačiau, kaip ji buvo padaryta; nei galėjau paliudyti, o mano Viešpatie, koks nuostabus ir didis yra Tavo gerumas ir šlovė.

Ir savo gera valia, o Viešpatie, Tu sukūrei mus abu su šviesios prigimties kūnais, ir padarei mus du – viena; ir suteikei mums savo malonę, ir pripildei mus Šventosios Dvasios šlovinimo; kad nebūtume nei alkani, nei ištroškę, ir nežinotumėme, kas yra sielvartas, nei širdies silpnumas; nei kančia, pasninkas ar nuovargis.

Bet dabar, o Dieve, kai sulaužėme Tavo įsakymą ir pažeidėme Tavo įstatymą, Tu išvedei mus į svetimą žemę ir užleidai mums kančią, silpnumą, alkį ir troškulį.

Todėl dabar, o Dieve, meldžiame Tavęs, duok mums ko nors valgyti iš sodo, kad numalšintume alkį; ir ko nors, kuo numalšintume troškulį.

Nes štai, daug dienų, o Dieve, mes nieko neragavome ir negėrėme, ir mūsų kūnas išdžiūvo, ir jėgos apleido, ir miegas dingo iš mūsų akių dėl silpnumo ir verkimo.

O Dieve, mes nedrįstame skinti jokių medžių vaisių iš baimės prieš Tave. Nes kai nusižengėme pirmąjį kartą, Tu pasigailėjai mūsų ir neleidai mums mirti.

Bet dabar manėme savo širdyse: jei valgysime medžių vaisius be Dievo įsakymo, Jis šį kartą mus sunaikins ir ištrins mus nuo žemės veido.

Ir jei gersime šio vandens be Dievo įsakymo, Jis padarys mums galą ir iškart mus išraus.

Todėl dabar, o Dieve, kai atėjau į šią vietą su Ieva, mes prašome, kad duotum mums sodo vaisių, idant pasisotintume.

Nes mes trokštame vaisių, kurie yra žemėje, ir visko [kito], ko mums joje trūksta.“

XXXV SKYRIUS

Tada Dievas vėl pažvelgė į Adomą ir jo verksmą bei dūsavimą, ir Dievo Žodis atėjo pas jį ir tarė jam:

„O Adomai, kai buvai Mano sode, tu nežinojai nei valgymo, nei gėrimo; nei silpnumo, nei kančios; nei kūno liesumo, nei pokyčių; ir miegas neapleisdavo tavo akių. Bet kai nusižengei ir atėjai į šią svetimą žemę, visi šie išbandymai užklupo tave.“

XXXVI SKYRIUS

Tada Dievas įsakė kerubui, kuris saugojo sodo vartus su ugnies kalaviju rankoje, paimti figmedžio vaisių ir duoti jų Adomui.

Kerubas pakluso Viešpaties Dievo įsakymui, nuėjo į sodą ir atnešė dvi figas ant dviejų šakelių, kiekviena figa kabojo su savo lapu; jos buvo nuo dviejų medžių, tarp kurių Adomas ir Ieva pasislėpė, kai Dievas vaikščiojo sode, ir Dievo Žodis atėjo pas Adomą ir Ievą ir tarė jiems: „Adomai, Adomai, kur tu?“ Ir Adomas atsakė: „O Dieve, aš čia. Aš pasislėpiau tarp figmedžių; ir kai išgirdau Tavo garsą ir Tavo balsą, pasislėpiau, nes esu nuogas.“

Tada kerubas paėmė dvi figas ir atnešė jas Adomui ir Ievai. Bet jis metė jas jiems iš tolo; nes jie negalėjo prisiartinti prie kerubo dėl savo kūno, kuris negalėjo artintis prie ugnies.

Pradžioje angelai drebėjo Adomo akivaizdoje ir bijojo jo. Bet dabar Adomas drebėjo prieš angelus ir bijojo jų.

Tada Adomas prisiartino ir paėmė vieną figą, ir Ieva taip pat atėjo savo eilę ir paėmė kitą.

Ir kai jie paėmė jas į rankas, jie pažvelgė į jas ir suprato, kad jos nuo tų medžių, tarp kurių jie buvo pasislėpę.

Ir Adomas su Ieva karčiai verkė.

XXXVII SKYRIUS

Tada Adomas tarė Ievai: „Argi nematai šių figų ir jų lapų, kuriais prisidengėme, kai buvome netekę savo šviesios prigimties? Bet dabar mes nežinome, kokia nelaimė ir kančia gali mus užklupti jas suvalgius.

Todėl dabar, o Ieva, susilaikykime ir nevalgykime jų, tu ir aš; ir prašykime Dievą duoti mums vaisių nuo Gyvybės medžio.“

Taip Adomas ir Ieva susilaikė ir nevalgė tų figų.

Bet Adomas pradėjo melsti Dievą ir prašyti Jį duoti jam vaisių nuo Gyvybės medžio, taip sakydamas: „O Dieve, kai sulaužėme Tavo įsakymą šeštąją penktadienio valandą, mes netekome šviesios prigimties, kurią turėjome, ir neišbuvome sode po savo nusižengimo ilgiau nei tris valandas.

Bet tą vakarą Tu privertei mus išeiti iš jo. O Dieve, mes nusižengėme Tau vieną valandą, ir visi šie išbandymai bei sielvartai mus lydi iki šios dienos.

Ir tos dienos kartu su šia keturiasdešimt trečiąja diena neatperka tos vienos valandos, kurią nusižengėme!

O Dieve, pažvelk į mus gailestingumo akimi ir neatsilygink mums pagal mūsų nusižengimą Tavo įsakymui Tavo akivaizdoje.

O Dieve, duok mums vaisių nuo Gyvybės medžio, kad valgytume ir gyventume, ir nebegrįžtume regėti kančių ir kitų [vargų] šioje žemėje; nes Tu esi Dievas.

Kai sulaužėme Tavo įsakymą, Tu išvedei mus iš sodo ir pasiuntei kerubą saugoti Gyvybės medžio, kad nevalgytume nuo jo ir negyventume; ir kad nežinotume silpnumo po to, kai nusižengėme.

Bet dabar, o Viešpatie, štai mes iškentėme visas šias dienas ir pakėlėme kančias. Padaryk šias keturiasdešimt tris dienas atpildu už tą vieną valandą, kurią nusižengėme.“

XXXVIII SKYRIUS

Po šių dalykų Dievo Žodis atėjo pas Adomą ir tarė jam:

„O Adomai, dėl Gyvybės medžio vaisiaus, kurio prašai, Aš neduosiu jo tau dabar, bet kai išsipildys 5500 metų. Tada duosiu tau Gyvybės medžio vaisių, ir tu valgysi, ir gyvensi per amžius, tu ir Ieva, ir tavo teisi sėkla.

Bet šios keturiasdešimt trys dienos negali atlyginti už tą valandą, kurią sulaužei Mano įsakymą.

O Adomai, Aš daviau tau valgyti nuo figmedžio, kuriame pasislėpei. Eik ir valgyk nuo jo, tu ir Ieva.

Aš neatstumsiu tavo prašymo ir nenuvilsiu tavo vilties; todėl būk stiprus iki išsipildys sandora, kurią su tavimi sudariau.“

Ir Dievas atitraukė savo Žodį nuo Adomo.

XXXIX SKYRIUS

Tada Adomas sugrįžo pas Ievą ir tarė jai: „Kelkis, pasiimk sau figą, ir aš pasiimsiu kitą; ir eikime į savo olą.“

Tada Adomas ir Ieva paėmė [kiekvienas po figą] ir ėjo link olos; buvo saulėlydžio metas; ir jų mintys vertė juos trokšti valgyti vaisių.

Bet Adomas tarė Ievai: „Aš bijau valgyti šią figą. Nežinau, kas mane ištiks nuo jos.“

Tad Adomas verkė ir stovėjo besimelsdamas prieš Dievą, sakydamas: „Pasotink mano alkį, kad man nereikėtų valgyti šios figos; nes kai ją suvalgysiu, kokia man iš to nauda? Ir ko aš trokšiu ir prašysiu Tavęs, o Dieve, kai jos nebeliks?“

Ir jis vėl tarė: „Aš bijau ją valgyti; nes nežinau, kas mane ištiks dėl jos.“

XL SKYRIUS

Tada Dievo Žodis atėjo pas Adomą ir tarė jam: „O Adomai, kodėl neturėjai šios baimės, nei šio pasninko, nei šio rūpesčio anksčiau? Ir kodėl neturėjai šios baimės prieš nusižengdamas?

Bet kai atėjai gyventi į šią svetimą žemę, tavo gyvuliškas kūnas negalėjo būti žemėje be žemiško maisto, kad jį sustiprintų ir atstatytų jo jėgas.“

Ir Dievas atitraukė savo Žodį nuo Adomo.

XLI SKYRIUS

Tada Adomas paėmė figą ir padėjo ją ant aukso lazdelių. Ieva taip pat paėmė [savo] figą ir padėjo ją ant smilkalų.

Ir kiekvienos figos svoris buvo kaip arbūzo; nes sodo vaisiai buvo daug didesni už šios žemės vaisius.

Bet Adomas ir Ieva liko stovėti ir pasninkauti visą tą naktį, kol išaušo rytas.

Kai patekėjo saulė, jie meldėsi, ir Adomas tarė Ievai po maldos:

„O Ieva, eikš, eikime prie sodo ribos, žvelgiančios į pietus; į vietą, iš kur išteka upė ir išsišakoja į keturias vagas. Ten mes melsime Dievą ir prašysime Jo duoti mums atsigerti Gyvybės vandens.

Nes Dievas nemaitino mūsų nuo Gyvybės medžio, kad negyventume. Todėl paprašysime Jo duoti mums Gyvybės vandens ir juo numalšinti mūsų troškulį, o ne šios žemės vandeniu.“

Kai Ieva išgirdo šiuos Adomo žodžius, ji sutiko; ir jie abu pakilo ir nuėjo prie pietinės sodo ribos, ant vandens upės kranto, netoli nuo sodo.

Ir jie stovėjo ir meldėsi prieš Viešpatį, ir prašė Jo pažvelgti į juos šį kartą, atleisti jiems ir patenkinti jų prašymą.

Po šios abiejų maldos Adomas pradėjo balsu [melstis] prieš Dievą ir tarė:

„O Viešpatie, kai buvau sode ir mačiau vandenį, kuris tekėjo iš po Gyvybės medžio, mano širdis netroško, nei mano kūnui reikėjo jo gerti; ir aš nepažinojau troškulio, nes buvau gyvas; ir aukščiau to, kas esu dabar.

Taigi, norėdamas gyventi, aš nereikalavau jokio Gyvybės maisto, nei gėriau Gyvybės vandens.

Bet dabar, o Dieve, aš esu miręs; mano kūnas išdžiūvęs nuo troškulio. Duok man Gyvybės vandens, kad gerčiau jį ir gyvenčiau.

Savo gailestingumu, o Dieve, išgelbėk mane nuo šių negandų ir išbandymų, ir nuvesk mane į kitą žemę, kitokią nei ši, jei neleisi man gyventi Tavo sode.“

XLII SKYRIUS

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir tarė jam:

„O Adomai, dėl to, ką sakai: ‘Nuvesk mane į žemę, kur yra ramybė’, tai nėra kita žemė nei ši, bet tai yra dangaus karalystė, kur [vienintelėje] yra ramybė.

Bet tu negali įžengti į ją dabar; tik po to, kai tavo bausmė praeis ir išsipildys.

Tada Aš pakelsiu tave į dangaus karalystę, tave ir tavo teisią sėklą; ir suteiksiu tau ir jiems ramybę, kurios dabar prašai.

Ir jei sakei: ‘Duok man Gyvybės vandens, kad gerčiau ir gyvenčiau’ – tai negali būti šiandien, bet tą dieną, kai Aš nužengsiu į pragarą, ir sulaužysiu varinius vartus, ir sutrupinsiu geležines karalystes.

Tada gailestingai išgelbėsiu tavo sielą ir teisiųjų sielas, [suteikdamas jiems] ramybę Mano sode. Ir tai bus, kai ateis pasaulio pabaiga.

Ir vėlgi, dėl Gyvybės vandens, kurio ieškai, jis nebus tau suteiktas šiandien; bet tą dieną, kai Aš praliesiu savo kraują ant tavo galvos Golgotos žemėje.

Nes Mano kraujas bus tau Gyvybės vanduo tuo metu, ir ne tik tau vienam, bet ir visiems tavo sėklos, kurie tikės Manimi; kad tai būtų jiems ramybė per amžius.“

Viešpats vėl tarė Adomui: „O Adomai, kai buvai sode, šie išbandymai tavęs nelietė.

Bet po to, kai sulaužei Mano įsakymą, visi šie vargai užklupo tave.

Dabar tavo kūnui taip pat reikia maisto ir gėrimo; gerk [tad] to vandens, kuris teka šalia tavęs žemės paviršiumi.“

Tada Dievas atitraukė savo Žodį nuo Adomo.

Ir Adomas su Ieva pagarbino Viešpatį ir grįžo nuo vandens upės į olą. Buvo vidurdienis; ir kai jie priartėjo prie olos, pamatė didelę ugnį prie jos.

XLIII SKYRIUS

Ketvirtasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Tada Adomas ir Ieva išsigando ir sustojo. Ir Adomas tarė Ievai: „Kas ta ugnis prie mūsų olos? Mes joje nieko nedarėme, kad sukeltume šią ugnį.

Mes neturime ten nei duonos kepti, nei viralo virti. Apie tokią ugnį nežinome nieko panašaus, nei žinome, kaip ją vadinti.

Nuo tada, kai Dievas atsiuntė kerubą su ugnies kalaviju, kuris žaibavo ir švytėjo jo rankoje, nuo kurio baimės mes parpuolėme ir buvome lyg lavonai, [nematėme nieko panašaus].

Bet dabar, o Ieva, štai, tai ta pati ugnis, kuri buvo kerubo rankoje, kurią Dievas atsiuntė saugoti olos, kurioje gyvename.

O Ieva, [tai] todėl, kad Dievas pyksta ant mūsų ir nori mus iš jos išvaryti.

O Ieva, mes vėl sulaužėme [Jo] įsakymą toje oloje, todėl Jis atsiuntė šią ugnį [degti] aplink ją ir neleisti mums į ją įeiti.

Jei tai tikrai taip, o Ieva, kur mes gyvensime? Ir kur bėgsime nuo Viešpaties veido? Nes, kas liečia sodą, Jis neleis mums jame pasilikti ir atėmė iš mūsų jo gėrybes; bet apgyvendino mus šioje oloje, kurioje pakėlėme tamsą, išbandymus ir vargus, kol [galiausiai] radome joje paguodą.

Bet dabar, kai Jis išvedė mus į kitą žemę, kas žino, kas joje gali nutikti? Ir kas žino, ar tos žemės tamsa nebus daug didesnė už šios žemės tamsą?

Kas žino, kas gali nutikti toje žemėje dieną ar naktį? Ir kas žino, ar ji bus toli, ar arti, o Ieva? Kur Dievui patiks mus padėti, [galbūt] toli nuo sodo, o Ieva! Arba ten, kur Dievas neleis mums Jo regėti, nes sulaužėme Jo įsakymą ir nesiliaudami pateikėme Jam prašymus?

O Ieva, jei Dievas nuves mus į svetimą žemę, kitokią nei ši, kurioje randame paguodą, tai tikriausiai tam, kad numarintų mūsų sielas ir ištrintų mūsų vardą nuo žemės veido.

O Ieva, jei būsime dar labiau atitolinti nuo sodo ir nuo Dievo, kur vėl Jį rasime ir paprašysime duoti mums aukso, smilkalų, miros ir figmedžio vaisių?

Kur rasime Jį, kad mus paguostų antrą kartą? Kur rasime Jį, kad Jis prisimintų mus dėl sandoros, kurią sudarė mūsų labui?“

Tada Adomas daugiau nebekalbėjo. Ir jie vis žiūrėjo, jis ir Ieva, į olą ir į ugnį, kuri liepsnojo aplink ją.

Bet ta ugnis buvo nuo Šėtono. Mat jis pririnko medžių ir sausos žolės, atnešė ir sukrovė juos prie olos, ir padegė, norėdamas sudeginti olą ir tai, kas buvo joje.

Kad Adomas ir Ieva liktų sielvarte, o jis nutrauktų jų pasitikėjimą Dievu ir priverstų juos Jį išsižadėti.

Bet dėl Dievo gailestingumo jis negalėjo sudeginti olos, nes Dievas pasiuntė savo angelą aplink olą saugoti jos nuo tokios ugnies, kol ji užgeso.

Ir ši ugnis truko nuo vidurdienio iki aušros. Tai buvo keturiasdešimt penktoji diena.

XLIV SKYRIUS

Visgi Adomas ir Ieva stovėjo ir žiūrėjo į ugnį, negalėdami prisiartinti prie olos iš baimės ugniai.

Ir Šėtonas vis nešė medžius ir metė juos į ugnį, kol jos liepsna pakilo aukštai ir apgaubė visą olą, manydamas savo mintyse sudeginti olą didele ugnimi. Bet Viešpaties angelas ją saugojo.

Ir visgi jis negalėjo prakeikti Šėtono, nei įžeisti jo žodžiu, nes neturėjo valdžios virš jo, nei ėmėsi to daryti žodžiais iš savo lūpų.

Todėl angelas kentė jį, nesakydamas nė vieno blogo žodžio, kol atėjo Dievo Žodis, kuris tarė Šėtonui: „Eik šalin; kartą anksčiau apgavai Mano tarnus, o šį kartą sieki juos sunaikinti.

Jei ne Mano gailestingumas, būčiau sunaikinęs tave ir tavo kariaunas nuo žemės paviršiaus. Bet Aš turiu kantrybės su tavimi iki pasaulio pabaigos.“

Tada Šėtonas pabėgo nuo Viešpaties veido. Bet ugnis degė aplink olą kaip žarijų laužas visą dieną; tai buvo keturiasdešimt šeštoji diena, kurią Adomas ir Ieva praleido po išėjimo iš sodo.

Ir kai Adomas ir Ieva pamatė, kad ugnies karštis kiek atlėgo, jie pradėjo eiti link olos, kad įeitų į ją kaip įpratę; bet negalėjo dėl ugnies karščio.

Tada jie abu pravirko dėl ugnies, kuri skyrė juos nuo olos ir kuri artinosi prie jų degindama. Ir jie išsigando.

Tada Adomas tarė Ievai: „Pažvelk į šią ugnį, kurios dalį turime savyje: kuri anksčiau mums pakluso, bet dabar nebe, kai peržengėme kūrinijos ribą, ir mūsų būklė pasikeitė, ir mūsų prigimtis pakito. Bet ugnis nepakito savo prigimtimi, nei pasikeitė nuo sukūrimo. Todėl dabar ji turi galią virš mūsų; ir kai prisiartiname prie jos, ji svilina mūsų kūną.“

XLV SKYRIUS

Tada Adomas pakilo ir meldėsi Dievui, sakydamas: „Pažvelk, ši ugnis atskyrė mus nuo olos, kurioje liepei mums gyventi; bet štai dabar negalime į ją įeiti.“

Tada Dievas išgirdo Adomą ir atsiuntė jam savo Žodį, kuris tarė:

„O Adomai, pažvelk į šią ugnį! Kokia [skirtinga] jos liepsna ir karštis nuo malonumų sodo ir jo gėrybių!

Kai buvai Mano valdžioje, visi kūriniai tau pakluso; bet po to, kai sulaužei Mano įsakymą, jie visi kyla prieš tave.“

Vėl Dievas tarė jam: „Pažvelk, o Adomai, kaip Šėtonas tave išaukštino! Jis atėmė iš tavęs Dievystę ir į Mane panašią išaukštintą būklę, ir neištesėjo tau savo žodžio; bet galiausiai tapo tavo priešu. Tai jis sukūrė šią ugnį, kurioje ketino sudeginti tave ir Ievą.

Kodėl, o Adomai, jis nesilaikė savo susitarimo su tavimi nė vienos dienos; bet atėmė iš tavęs šlovę, kuri buvo ant tavęs – kai pasidavei jo įsakymui?

Ar manai, Adomai, kad jis mylėjo tave, kai sudarė šį susitarimą su tavimi? Arba kad jis mylėjo tave ir norėjo tave iškelti aukštyn?

Bet ne, Adomai, jis viso to darė ne iš meilės tau; bet jis norėjo išvesti tave iš šviesos į tamsą; ir iš išaukštintos būklės į pažeminimą; iš šlovės į gėdą; iš džiaugsmo į sielvartą; ir iš ramybės į pasninką ir silpnumą.“

Dievas taip pat tarė Adomui: „Pažvelk į šią ugnį, kurią Šėtonas užkūrė aplink tavo olą; pažvelk į šį stebuklą, kuris tave supa; ir žinok, kad tai apgaubs tave ir tavo sėklą, kai klausysite jo įsakymų; kad jis kankins jus ugnimi; ir kad jūs nusileisite į pragarą po mirties.

Tada pamatysite jo ugnies deginimą, kuri taip degs aplink jus ir jūsų sėklą. Nebus jums išsigelbėjimo nuo jos, tik per Mano atėjimą; lygiai kaip dabar negali įeiti į savo olą dėl didelės ugnies [aplink ją]; [ne] tol, kol ateis Mano Žodis, kuris padarys tau kelią tą dieną, kai išsipildys Mano sandora.

Nėra tau kelio dabar išeiti iš čia į ramybę, nebent ateitų Mano Žodis, kuris yra Mano Žodis. Tada Jis padarys tau kelią, ir tu turėsi ramybę.“ Tada Dievas pašaukė savo Žodžiu tą ugnį, kuri degė aplink olą, kad ji prasiskirtų, kol Adomas praeis pro ją. Tada ugnis prasiskyrė Dievo įsakymu, ir Adomui buvo padarytas kelias.

Ir Dievas atitraukė savo Žodį nuo Adomo.

XLVI SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva vėl pradėjo eiti link olos.

Ir kai jie priėjo kelią tarp ugnies, Šėtonas papūtė į ugnį lyg viesulas, ir nukreipė į Adomą bei Ievą degančią anglių liepsną; tad jų kūnai buvo nusvilinti; ir ugnis juos nudegino.

Ir dėl ugnies deginimo Adomas ir Ieva garsiai šaukė ir sakė: „O Viešpatie, gelbėk mus! Nepalik mūsų būti sunaikintiems ir kankinamiems šios degančios ugnies; nei nebausk mūsų už tai, kad sulaužėme Tavo įsakymą.“

Tada Dievas pažvelgė į jų kūnus, ant kurių Šėtonas užleido ugnį, ir Dievas pasiuntė savo angelą, kuris sustabdė degančią ugnį. Tačiau žaizdos liko ant jų kūnų.

Ir Dievas tarė Adomui: „Pažvelk į Šėtono meilę tau, kuris dėjosi suteikiantis tau dievystę ir didybę; ir štai, jis degina tave ugnimi ir siekia sunaikinti tave nuo žemės.

Tada pažvelk į Mane, o Adomai; Aš tave sukūriau, ir kiek kartų išgelbėjau tave iš jo rankų? Jei ne, argi jis nebūtų tavęs sunaikinęs?“

Dievas vėl tarė Ievai: „Ką jis tau žadėjo sode, sakydamas: ‘Tuo metu, kai valgysite nuo medžio, jūsų akys atsivers ir tapsite kaip dievai, žinantys gėrį ir blogį’? Bet štai! Jis nudegino jūsų kūnus ugnimi ir davė jums paragauti ugnies skonio vietoje sodo skonio; ir privertė jus pamatyti ugnies deginimą, ir jos blogį, ir galią, kurią ji turi virš jūsų.

Jūsų akys pamatė gėrį, kurį jis iš jūsų atėmė, ir iš tiesų jis atvėrė jūsų akis; ir jūs pamatėte sodą, kuriame buvote su Manimi, ir taip pat pamatėte blogį, kuris jus ištiko nuo Šėtono. Bet kas dėl dievystės, jis negali jums jos suteikti, nei ištesėti savo kalbos jums. Priešingai, jis buvo piktas jums ir jūsų sėklai, kuri ateis po jūsų.“

Ir Dievas atitraukė savo Žodį nuo jų.

XLVII SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva įėjo į olą, vis dar drebėdami dėl ugnies, kuri nudegino jų kūnus. Tad Adomas tarė Ievai:

„Štai, ugnis nudegino mūsų kūną šiame pasaulyje; bet kaip bus, kai numirsime ir Šėtonas baus mūsų sielas? Argi mūsų išgelbėjimas nėra ilgas ir tolimas, nebent Dievas ateitų ir gailėdamasis mūsų išpildytų savo pažadą?“

Tada Adomas ir Ieva įėjo į olą, laimindami save, kad dar kartą į ją įžengė. Nes matydami ugnį aplink ją, jie manė, kad niekada į ją nebeįeis.

Tačiau saulei leidžiantis ugnis [vis dar] degė ir artinosi prie Adomo ir Ievos oloje, tad jie negalėjo joje miegoti. Saulei nusileidus, jie išėjo iš jos. Tai buvo keturiasdešimt septintoji diena po to, kai jie išėjo iš sodo.

Tada Adomas ir Ieva atėjo po kalno viršūne šalia sodo miegoti, kaip buvo įpratę.

Ir jie stovėjo ir meldė Dievą atleisti jiems jų nuodėmes, ir tada užmigo po kalno viršūne.

Bet Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, pamanė savyje: „Kadangi Dievas sandora pažadėjo išgelbėjimą Adomui ir kad išvaduos jį iš visų negandų, kurios jį ištiko – bet man nepažadėjo sandora ir neišvaduos manęs iš [mano] negandų; negana to, kadangi Jis pažadėjo jam, kad apgyvendins jį ir jo sėklą karalystėje, kurioje aš [kadaise] buvau – aš užmušiu Adomą. Žemė atsikratys jo; ir liks man vienam; tad kai jis mirs, nepaliks jokios sėklos paveldėti karalystę, kuri liks mano nuosavybe; tada Dievui manęs prireiks, ir Jis grąžins mane į ją su mano kariaunomis.“

XLVIII SKYRIUS

Penktasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Po to Šėtonas sušaukė savo kariaunas, kurios visos atėjo pas jį, ir tarė jam:

„O mūsų valdove, ką darysi?“

Tada jis tarė jiems: „Jūs žinote, kad šis Adomas, kurį Dievas sukūrė iš dulkių, yra tas, kuris paėmė mūsų karalystę. Eikšite, susiburkime ir užmuškime jį; arba užritinkime uolą ant jo ir ant Ievos, ir sutraiškykime juos po ja.“

Kai Šėtono kariaunos išgirdo šiuos žodžius, jos atėjo į tą kalno dalį, kur Adomas ir Ieva miegojo.

Tada Šėtonas ir jo kariaunos paėmė didžiulę uolą, plačią ir lygią, be jokių trūkumų, manydamas savyje: „Jei uoloje būtų skylė, jai krentant ant jų, skylė uoloje galėtų atsidurti ties jais, ir taip jie išsigelbėtų ir nemirtų.“

Tada jis tarė savo kariaunoms: „Pakelkite šį akmenį ir meskite jį plokščiai ant jų, kad jis nenuriedėtų nuo jų kur kitur. Ir kai jį numesite, bėkite ir nedelskite.“ Ir jie padarė, kaip jis liepė. Bet uolai krentant nuo kalno ant Adomo ir Ievos, Dievas įsakė jai tapti tarsi pašiūre virš jų, kuri jiems nepadarė jokios žalos. Ir taip įvyko Dievo įsakymu.

Bet kai uola nukrito, visa žemė sudrebėjo nuo jos ir buvo supurtyta dėl uolos dydžio.

Ir žemei drebant bei virpanti, Adomas ir Ieva pabudo iš miego ir rado save po uola lyg pašiūre. Bet jie nesuprato, kaip tai nutiko; nes [kai užmigo] jie buvo po dangumi, o ne po pašiūre; ir pamatę tai, jie išsigando.

Tada Adomas tarė Ievai: „Kodėl kalnas pasviro, o žemė sudrebėjo ir suvirpėjo dėl mūsų? Ir kodėl ši uola išsiskleidė virš mūsų lyg palapinė?

Ar Dievas ketina mus kankinti ir uždaryti šiame kalėjime? Ar Jis užvers žemę virš mūsų?

Jis pyksta ant mūsų už tai, kad išėjome iš olos be Jo įsakymo; ir už tai, kad padarėme tai savo valia, nepasitarę su Juo, kai palikome olą ir atėjome į šią vietą.“

Tada Ieva tarė: „Jei iš tikrųjų žemė sudrebėjo dėl mūsų, ir ši uola sudaro palapinę virš mūsų dėl mūsų nusižengimo, tada vargas mums, o Adomai, nes mūsų bausmė bus ilga.

Bet kelkis ir melsk Dievą, kad leistų mums sužinoti apie tai ir kas yra ši uola, kuri išsiskleidė virš mūsų lyg palapinė.“

Tada Adomas atsistojo ir meldėsi prieš Viešpatį, kad leistų jam sužinoti apie šią bėdą. Ir Adomas taip stovėjo besimelsdamas iki ryto.

XLIX SKYRIUS

Tada atėjo Dievo Žodis ir tarė:

„O Adomai, kas patarė tau, kai išėjai iš olos, ateiti į šią vietą?“

Ir Adomas tarė Dievui: „O Viešpatie, mes atėjome į šią vietą dėl ugnies karščio, kuris užklupo mus oloje.“

Tada Viešpats Dievas tarė Adomui: „O Adomai, tu bijai ugnies karščio vieną naktį, bet kaip bus, kai gyvensi pragare?

Tačiau, o Adomai, nebijok ir nesakyk savo širdyje, kad Aš išskleidžiau šią uolą kaip stoginę virš tavęs, norėdamas tave ja kankinti.

Tai atėjo nuo Šėtono, kuris žadėjo tau dievystę ir didybę. Tai jis numetė šią uolą, kad užmuštų tave po ja, ir Ievą su tavimi, ir taip neleistų jums gyventi žemėje.

Bet gailėdamasis jūsų, kaip tik tuo metu, kai uola krito ant jūsų, Aš įsakiau jai sudaryti stoginę virš jūsų; o uolai po jumis – nusileisti žemiau.

Ir šis ženklas, o Adomai, nutiks Man, kai ateisiu į žemę: Šėtonas sukels žydų tautą, kad mane nužudytų; ir jie paguldys Mane uoloje, ir užantspauduos didelį akmenį ant Manęs, ir Aš liksiu toje uoloje tris dienas ir tris naktis.

Bet trečiąją dieną Aš vėl prisikelsiu, ir tai bus išgelbėjimas tau, o Adomai, ir tavo sėklai, tikėti Manimi. Tačiau, o Adomai, Aš neišvesiu tavęs iš po šios uolos, kol praeis trys dienos ir trys naktys.“

Ir Dievas atitraukė savo Žodį nuo Adomo.

Bet Adomas ir Ieva išbuvo po uola tris dienas ir tris naktis, kaip Dievas jiems pasakė.

Ir Dievas taip pasielgė su jais todėl, kad jie paliko savo olą ir atėjo į šią pačią vietą be Dievo įsakymo.

Bet po trijų dienų ir trijų naktų Dievas atvėrė uolą ir išvedė juos iš po jos. Jų kūnai buvo išdžiūvę, o akys ir širdys varginamos verkimo ir sielvarto.

L SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva išėjo ir atėjo į Lobių olą, ir jie stovėjo besimelsdami joje visą tą dieną iki vakaro.

Ir tai įvyko pasibaigus penkiasdešimt dienų po to, kai jie paliko sodą.

Bet Adomas ir Ieva vėl pakilo ir meldėsi Dievui oloje visą tą naktį, ir meldė Jo gailestingumo.

Ir kai išaušo diena, Adomas tarė Ievai: „Eikš! Eikime ir padirbėkime dėl savo kūnų.“

Taigi jie išėjo iš olos ir atėjo prie šiaurinės sodo ribos, ir ieškojo ko nors, kuo galėtų prisidengti savo kūnus. Bet nieko nerado ir nežinojo, kaip atlikti tą darbą. Visgi jų kūnai buvo sutepti, ir jie buvo be žado nuo šalčio ir karščio.

Tada Adomas atsistojo ir paprašė Dievą parodyti jam ką nors, kuo galėtų prisidengti jų kūnus.

Tada atėjo Dievo Žodis ir tarė jam: „O Adomai, paimk Ievą ir eik prie jūros kranto, kur anksčiau pasninkavote. Ten rasite avių kailių, kurių mėsą surijo liūtai, o kailiai liko. Paimkite juos ir pasidarykite sau drabužius, ir jais apsirenkite.“

LI SKYRIUS

Kai Adomas išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, jis paėmė Ievą ir pasitraukė nuo šiaurinio sodo galo į pietus nuo jo, prie vandens upės, kur jie [kartą] pasninkavo.

Bet jiems einant keliu, dar nepasiekus tos vietos, piktasis Šėtonas išgirdo Dievo Žodį, kalbantį su Adomu apie jo apdarą.

Tai jį nuliūdino, ir jis nuskubėjo į vietą, kur buvo avių kailiai, ketindamas juos paimti ir įmesti į jūrą arba sudeginti ugnimi, kad Adomas ir Ieva jų nerastų.

Bet kai jis jau ruošėsi juos paimti, Dievo Žodis atėjo iš dangaus ir prirakino jį šalia tų kailių, kol Adomas ir Ieva prisiartino prie jo. Bet kai jie priėjo arčiau, išsigando jo ir jo šlykščios išvaizdos.

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir Ievą ir tarė jiems: „Tai tas, kuris slėpėsi žaltyje ir kuris jus apgavo, ir nuvilko nuo jūsų šviesos ir šlovės drabužį, kuriame buvote.

Tai tas, kuris žadėjo jums didybę ir dievystę. Kur tad tas grožis, kuris buvo ant jo? Kur jo dievystė? Kur jo šviesa? Kur šlovė, kuri ilsėjosi ant jo?

Dabar jo pavidalas šlykštus; jis tapo bjaurus tarp angelų; ir jis pradėtas vadinti Šėtonu.

O Adomai, jis norėjo atimti iš jūsų šį žemišką drabužį iš avių kailių, ir sunaikinti jį, ir neleisti jums juo apsirengti.

Koks gi tada jo grožis, kad turėtumėte juo sekti? Ir ką laimėjote klausydami jo? Pažvelkite į jo piktus darbus, o tada pažvelkite į Mane; į Mane, jūsų Kūrėją, ir į gerus darbus, kuriuos jums darau.

Štai, Aš surišau jį, kol atėjote ir pamatėte jį bei išvydote jo silpnumą, kad jokia galia jam nebeliko.“

Ir Dievas paleido jį iš pančių.

LII SKYRIUS

Po to Adomas ir Ieva nieko daugiau nebesakė, bet verkė prieš Dievą dėl savo sukūrimo ir dėl savo kūnų, kuriems reikėjo žemiško apdaro.

Tada Adomas tarė Ievai: „O Ieva, tai [yra] žvėrių kailis, kuriuo mes būsime pridengti. Bet kai jį apsivilksime, štai, mirties ženklas bus uždėtas ant mūsų, kadangi šių kailių savininkai mirė ir sunyko. Taip ir mes mirsime ir praeisime.“

Tada Adomas ir Ieva paėmė kailius ir grįžo į Lobių olą; ir būdami joje, stovėjo ir meldėsi, kaip buvo įpratę.

Ir jie galvojo, kaip galėtų pasidaryti drabužius iš tų kailių; nes neturėjo tam įgūdžių.

Tada Dievas atsiuntė jiems savo angelą, kad parodytų, kaip tai atlikti. Ir angelas tarė Adomui: „Išeik ir atnešk palmių spyglių.“ Tada Adomas išėjo ir atnešė jų, kaip angelas jam liepė.

Tada angelas pradėjo jų akyse apdirbti kailius, panašiai kaip tas, kuris siuva marškinius. Ir jis ėmė spyglius ir badė juos į kailius jų akyse.

Tada angelas vėl atsistojo ir meldė Dievą, kad spygliai tuose kailiuose pasislėptų taip, lyg būtų susiūti vienu siūlu.

Ir taip įvyko Dievo įsakymu; jie tapo drabužiais Adomui ir Ievai, ir Jis aprengė juos jais.

Nuo to laiko jų kūnų nuogybė buvo pridengta nuo vienas kito akių žvilgsnio.

Ir tai įvyko penkiasdešimt pirmosios dienos pabaigoje.

Tada, kai Adomo ir Ievos kūnai buvo pridengti, jie stovėjo ir meldėsi, ir ieškojo Viešpaties gailestingumo bei atleidimo, ir dėkojo Jam už tai, kad Jis pasigailėjo jų ir pridengė jų nuogybę. Ir jie nesiliovė melstis visą tą naktį.

Tada, kai išaušo rytas patekėjus saulei, jie sukalbėjo savo maldas pagal savo paprotį; ir tada išėjo iš olos.

Ir Adomas tarė Ievai: „Kadangi nežinome, kas yra į vakarus nuo šios olos, išeikime ir šiandien tai pamatykime.“ Tada jie išėjo ir patraukė link vakarinės ribos.

LIII SKYRIUS

Šeštasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Jie nebuvo labai toli nuėję nuo olos, kai Šėtonas atėjo link jų ir pasislėpė tarp jų ir olos, pasivertęs dviem plėšriais liūtais, tris dienas [be maisto], kurie ėjo link Adomo ir Ievos, tarytum norėdami juos sudraskyti ir suryti.

Tada Adomas ir Ieva verkė ir meldė Dievą išgelbėti juos nuo jų letenų.

Tada atėjo Dievo Žodis pas juos ir nuvarė [liūtus] šalin nuo jų.

Ir Dievas tarė Adomui: „O Adomai, ko ieškai vakariniame pakraštyje? Ir kodėl savo noru palikai rytinį pakraštį, kuriame buvo tavo buveinė?

Dabar gi grįžk į savo olą ir pasilik joje, kad Šėtonas tavęs neapgautų ir neįvykdytų savo kėslo prieš tave.

Nes šiame vakariniame pakraštyje, o Adomai, iš tavęs išeis sėkla, kuri jį pripildys; ir kuri susiteps savo nuodėmėmis, ir pasiduodama Šėtono įsakymams, ir sekdama jo darbais.

Todėl Aš užleisiu ant jų tvano vandenis ir užliesiu juos visus. Bet išgelbėsiu tai, kas liks iš teisiųjų tarp jų; ir nuvesiu juos į tolimą žemę, o žemė, kurioje dabar gyveni, liks apleista ir be jokio gyventojo joje.“

Po to, kai Dievas taip jiems pakalbėjo, jie grįžo į Lobių olą. Bet jų kūnai buvo išdžiūvę, ir jėgos apleido nuo pasninko ir maldos, ir nuo sielvarto, kurį jautė dėl nusižengimo prieš Dievą.

LIV SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva atsistojo oloje ir meldėsi visą tą naktį, kol išaušo rytas. Ir kai patekėjo saulė, jie abu išėjo iš olos; jų galvos buvo apsvaigusios nuo sielvarto sunkumo, ir jie nežinojo, kur eina.

Ir jie taip ėjo iki pietinės sodo ribos. Ir pradėjo kilti ta riba, kol priėjo rytinę ribą, [už kurios] nebuvo jokios [tolesnės] erdvės.

O kerubas, kuris saugojo sodą, stovėjo prie vakarinių vartų ir saugojo juos nuo Adomo ir Ievos, kad jie staiga neįeitų į sodą. Ir kerubas atsisuko, tarytum norėdamas juos nužudyti; pagal įsakymą, kurį Dievas jam buvo davęs.

Kai Adomas ir Ieva priėjo rytinę sodo ribą – manydami savo širdyse, kad kerubas nesaugo – jiems stovint prie vartų, lyg norint įeiti, staiga atsirado kerubas su žaibuojančiu ugnies kalaviju rankoje; ir pamatęs juos, jis išėjo jų nužudyti. Nes jis bijojo, kad Dievas jį sunaikins, jei jie įeis į sodą be Jo įsakymo.

Ir kerubo kalavijas atrodė liepsnojantis iš tolo. Bet kai jis pakėlė jį virš Adomo ir Ievos, jo liepsna neišsiveržė. Todėl kerubas pamanė, kad Dievas jiems palankus ir veda juos atgal į sodą. Ir kerubas stovėjo stebėdamasis.

Jis negalėjo pakilti į Dangų pasitikslinti Dievo įsakymo dėl jų patekimo į sodą; todėl liko stovėti prie jų, negalėdamas nuo jų pasitraukti; nes bijojo, kad jie neįeitų į sodą be leidimo nuo Dievo, kuris [tada] jį sunaikintų.

Kai Adomas ir Ieva pamatė kerubą, ateinantį link jų su liepsnojančiu ugnies kalaviju rankoje, jie parpuolė veidais į žemę iš baimės ir buvo lyg mirę.

Tuo metu dangus ir žemė sudrebėjo; ir kiti kerubai nusileido iš dangaus pas kerubą, kuris saugojo sodą, ir pamatė jį nustebusį ir tylintį.

Tada vėl kiti angelai nusileido arti tos vietos, kur buvo Adomas ir Ieva. Jie buvo pasidaliję tarp džiaugsmo ir sielvarto.

Jie džiaugėsi, nes manė, kad Dievas palankus Adomui ir nori, kad jis grįžtų į sodą; ir [norėjo] sugrąžinti jam džiaugsmą, kuriuo jis kadaise mėgavosi.

Bet jie sielvartavo dėl Adomo, nes jis gulėjo lyg miręs, jis ir Ieva; ir jie sakė savo mintyse: „Adomas nemirė šioje vietoje; bet Dievas atėmė jam gyvybę už tai, kad atėjo į šią vietą ir norėjo patekti į sodą be Jo leidimo.“

LV SKYRIUS

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir Ievą ir prikėlė juos iš jų mirties būsenos, sakydamas jiems: „Kodėl atėjote čia? Ar ketinate eiti į sodą, iš kurio jus išvedžiau? Tai negali būti šiandien; bet [tik tada], kai išsipildys sandora, kurią su jumis sudariau.“

Tada Adomas, išgirdęs Dievo Žodį ir angelų plazdėjimą, kurių jis nematė, tik girdėjo jų garsą savo ausimis, jis ir Ieva verkė ir tarė angelams:

„O dvasios, kurios tarnaujate Dievui, pažvelkite į mane ir į tai, kad negaliu jūsų matyti! Nes kai buvau savo ankstesnėje šviesioje prigimtyje, tada galėjau jus matyti. Aš giedojau šlovę kaip jūs; ir mano širdis buvo toli virš jūsų.

Bet dabar, kai nusižengiau, ta šviesi prigimtis pasitraukė nuo manęs, ir aš atėjau į šią apgailėtiną būklę. Ir dabar priėjau prie to, kad negaliu jūsų matyti, ir jūs netarnaujate man, kaip buvote įpratę. Nes aš tapau gyvulišku kūnu.

Visgi dabar, o Dievo angelai, prašykite Dievo kartu su manimi, kad sugrąžintų mane į tai, kur buvau anksčiau; kad išgelbėtų mane iš šio vargo ir nuimtų nuo manęs mirties nuosprendį, kurį Jis man paskelbė už tai, kad nusižengiau prieš Jį.“

Tada, kai angelai išgirdo šiuos žodžius, jie visi liūdėjo dėl jo; ir keikė Šėtoną, kuris suvedžiojo Adomą, kol šis išėjo iš sodo į vargą; iš gyvenimo į mirtį; iš ramybės į bėdą; ir iš džiaugsmo į svetimą žemę.

Tada angelai tarė Adomui: „Tu klausei Šėtono ir apleidai Dievo Žodį, kuris tave sukūrė; ir tu tikėjai, kad Šėtonas ištesės viską, ką tau žadėjo.

Bet dabar, o Adomai, mes tau atskleisime, kas mus ištiko per jį prieš jo nuopuolį iš dangaus.

Jis surinko savo kariaunas ir apgavo jas, žadėdamas duoti joms didžią karalystę, dievišką prigimtį; ir kitus pažadus joms davė.

Jo kariaunos patikėjo, kad jo žodis teisingas, tad pasidavė jam ir išsižadėjo Dievo šlovės.

Tada jis pasiuntė pas mus – pagal rangus, kuriuose buvome – kad ateitume po jo valdžia ir klausytume jo tuščio pažado. Bet mes nenorėjome ir nepriėmėme jo patarimo.

Tada, po to, kai jis kovojo su Dievu ir elgėsi su Juo įžūliai, jis surinko savo kariaunas ir kariavo su mumis. Ir jei ne Dievo jėga, kuri buvo su mumis, mes nebūtume nugalėję jo, kad nutrenktume jį iš dangaus.

Bet kai jis nukrito iš mūsų tarpo, danguje buvo didelis džiaugsmas dėl jo pasitraukimo nuo mūsų. Nes jei jis būtų likęs danguje, nieko, net vieno angelo, jame nebūtų likę.

Bet Dievas savo gailestingumu išvarė jį iš mūsų tarpo į šią tamsią žemę; nes jis tapo pačia tamsa ir neteisybės darytoju.

Ir jis toliau, o Adomai, kariavo prieš tave, kol suvedžiojo tave ir privertė išeiti iš sodo į šią svetimą žemę, kur visi šie išbandymai tave užklupo. Ir mirtį, kurią Dievas užleido jam, jis taip pat atnešė tau, o Adomai, nes tu paklusai jam ir nusižengei prieš Dievą.“

Tada visi angelai džiūgavo ir šlovino Dievą; ir prašė Jo nesunaikinti Adomo šį kartą už tai, kad jis siekė įeiti į sodą; bet būti kantriam su juo iki pažado išsipildymo; ir padėti jam šiame pasaulyje, kol jis bus išlaisvintas iš Šėtono rankos.

LVI SKYRIUS

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir tarė jam:

„O Adomai, pažvelk į tą džiaugsmo sodą ir į šią vargo žemę, ir stebėk angelus, kurie yra sode – kuris jų pilnas, ir [pasižiūrėk] į save vieną šioje žemėje su Šėtonu, kuriam paklusai.

Jei būtum nusileidęs ir Man paklusęs, ir laikęsis Mano Žodžio, būtum su Mano angelais Mano sode.

Bet kai nusižengei ir paklausei Šėtono, tapai jo svečiu tarp jo angelų, kurie kupini nedorybės; ir atėjai į šią žemę, kuri tau veda erškėčius ir usnis.

O Adomai, paprašyk to, kuris tave apgavo, duoti tau dievišką prigimtį, kurią tau žadėjo, arba sukurti tau sodą, kokį Aš tau buvau sukūręs; arba pripildyti tave ta pačia šviesia prigimtimi, kuria Aš buvau tave pripildęs.

[Paprašyk jo] sukurti tau kūną, panašų į tą, kurį Aš tau sukūriau, arba duoti tau poilsio dieną, kaip Aš tau daviau; arba sukurti tavyje protingą sielą, kaip Aš tau sukūriau; arba perkelti tave iš čia į kokią kitą žemę, nei ši, kurią tau daviau. Bet, o Adomai, jis neišpildys nei vieno dalyko, kurį tau sakė.

Pripažink tad Mano palankumą tau ir Mano gailestingumą tau, Mano kūriniui; kad Aš neatlyginau tau už tavo nusižengimą prieš Mane, bet gailėdamasis tavęs pažadėjau, kad pasibaigus didžiosioms penkioms ir pusei dienų Aš ateisiu ir tave išgelbėsiu.“

Tada Dievas vėl tarė Adomui ir Ievai: „Kelkitės, eikite žemyn iš čia, kad kerubas su ugnies kalaviju rankoje jūsų nesunaikintų.“

Bet Adomo širdis buvo paguosta Dievo žodžių jam, ir jis pagarbino Jį.

Ir Dievas įsakė savo angelams palydėti Adomą [ir Ievą] į olą su džiaugsmu, vietoj baimės, kuri juos buvo apėmusi.

Tada angelai paėmė Adomą ir Ievą, ir nunešė juos žemyn nuo kalno prie sodo, su giesmėmis ir psalmėmis, kol atnešė juos į olą. Ten angelai ėmė juos guosti ir stiprinti, ir tada pasitraukė nuo jų į dangų, pas savo Kūrėją, kuris juos buvo siuntęs.

Bet kai angelai pasitraukė nuo Adomo ir Ievos, atėjo Šėtonas, su gėdos išraiška, ir atsistojo prie olos, kurioje buvo Adomas ir Ieva, angos. Tada jis pašaukė Adomą ir tarė: „O Adomai, ateik, leisk man su tavimi pasikalbėti.“

Tada Adomas išėjo iš olos, manydamas, kad tai vienas iš Dievo angelų atėjo duoti jam kokį gerą patarimą.

LVII SKYRIUS

Septintasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Bet kai Adomas išėjo ir pamatė jo bjaurią išvaizdą, jis išsigando jo ir tarė jam: „Kas tu esi?“

Tada Šėtonas atsakė ir tarė jam: „Tai aš, kuris slėpiausi žaltyje ir kuris kalbėjo Ievai, ir apgavo ją, kol ji pakluso mano įsakymui. Aš esu tas, kuris pasiuntė ją, per savo kalbos klastą, apgauti tavęs, kol tu ir ji valgėte medžio vaisių ir pasitraukėte iš po Dievo valdžios.“

Bet kai Adomas išgirdo šiuos žodžius iš jo, jis tarė jam: „Ar gali sukurti man sodą, kokį Dievas man sukūrė? Arba ar gali aprengti mane ta pačia šviesia prigimtimi, kuria Dievas mane buvo aprengęs?

Kur ta dieviška prigimtis, kurią žadėjai man duoti? Kur ta tavo graži kalba, kurią kalbėjai su mumis pradžioje, kai buvome sode?“

Tada Šėtonas tarė Adomui: „Ar manai, kad kai kam nors ką nors pasakau, aš kada nors tai jam atnešu ar ištesiu savo žodį? Ne. Nes aš pats niekada nė nemaniau gauti to, ko prašiau.

Todėl aš nupuoliau, ir priverčiau jus nupulti per tai, per ką pats nupuoliau; ir [kartu su jumis] kiekvienas, kas priima mano patarimą, per tai nupuola.

Bet dabar, o Adomai, dėl tavo nuopuolio tu esi mano valdžioje, ir aš esu karalius virš tavęs; nes paklausei manęs ir nusižengei prieš savo Dievą. Ir nebus jokio išvadavimo iš mano rankų iki dienos, kurią tau pažadėjo tavo Dievas.“

Vėl jis tarė: „Kadangi mes nežinome dienos, dėl kurios su tavimi susitarė tavo Dievas, nei valandos, kurią būsi išvaduotas, dėl to mes padauginsime karą ir žudynes prieš tave ir tavo sėklą po tavęs.

Tokia yra mūsų valia ir mūsų geras noras, kad nepaliktume nė vieno iš žmonių sūnų paveldėti mūsų vietas danguje.

Nes mūsų buveinė, o Adomai, yra deganti ugnis; ir mes nenutrauksime savo piktadarybių, ne, nei vienai dienai, nei vienai valandai. Ir aš, o Adomai, sėsiu ugnį ant tavęs, kai ateisi į olą ten gyventi.“

Kai Adomas išgirdo šiuos žodžius, jis verkė ir gedėjo, ir tarė Ievai: „Girdėjai, ką jis sakė; kad jis neištesės nieko iš to, ką tau sakė sode. Argi jis tikrai [tada] tapo mūsų karaliumi?

Bet mes prašysime Dievo, kuris mus sukūrė, išvaduoti mus iš jo rankų.“

LVIII SKYRIUS

Tada Adomas ir Ieva ištiesė rankas į Dievą, melsdami ir prašydami Jį nuvyti Šėtoną nuo jų; kad jis nedarytų jiems smurto ir ne versti jų išsižadėti Dievo.

Tada Dievas tuojau pat atsiuntė jiems savo angelą, kuris nuvarė Šėtoną nuo jų. Tai įvyko apie saulėlydį, penkiasdešimt trečiąją dieną po to, kai jie išėjo iš sodo.

Tada Adomas ir Ieva įėjo į olą, atsistojo ir atgręžė veidus į žemę, kad melstųsi Dievui.

Bet prieš jiems pradedant melstis, Adomas tarė Ievai: „Štai, tu matei, kokie gundymai mus ištiko šioje žemėje. Eikš, kelkimės ir prašykime Dievą atleisti mums nuodėmes, kurias padarėme; ir mes neišeisime, kol pasibaigs diena po keturiasdešimtosios. Ir jei numirsime čia, Jis mus išgelbės.“

Tada Adomas ir Ieva pakilo ir susivienijo maldaudami Dievą.

Jie pasiliko taip besimelsdami oloje; ir neišėjo iš jos nei naktį, nei dieną, kol jų maldos kilo iš jų lūpų lyg ugnies liepsna.

LIX SKYRIUS

Aštuntasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Bet Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, neleido jiems pabaigti maldų. Jis sušaukė savo kariaunas, ir jos visos atėjo. Tada jis tarė joms: „Kadangi Adomas ir Ieva, kuriuos mes apgavome, susitarė kartu melstis Dievui naktį ir dieną, ir maldauti Jį juos išvaduoti, ir [kadangi jie] neišeis iš olos iki keturiasdešimtosios dienos pabaigos.

Ir kadangi jie tęs savo maldas, kaip abu sutarė daryti, kad Jis išvaduotų juos iš mūsų rankų ir sugrąžintų juos į jų [buvusią] būklę, pažiūrėkite, ką mes jiems padarysime.“ Ir jo kariaunos atsakė jam: „Galia tavo, o mūsų valdove, daryti, ką nori.“

Tada Šėtonas, didis nedorybėje, paėmė savo kariaunas ir atėjo į olą trisdešimtą naktį iš keturiasdešimt vienos; ir jis mušė Adomą ir Ievą, kol paliko juos negyvus.

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir Ievą, kuris pakėlė juos iš jų kančios, ir Dievas tarė Adomui: „Būk stiprus ir nebijok to, kuris ką tik atėjo pas tave.“

Bet Adomas verkė ir sakė: „Kur buvai Tu, o mano Dieve, kad jie mušė mane tokiais smūgiais ir kad ši kančia mus ištiko; mane ir Ievą, Tavo tarnaitę?“

Tada Dievas tarė jam: „O Adomai, žiūrėk, jis yra viešpats ir šeimininkas viso, ką turi, tas, kuris sakė, kad suteiks tau dievystę. Kur jo meilė tau? Ir kur dovana, kurią jis žadėjo?

Argi bent kartą jam patiko, o Adomai, ateiti pas tave, paguosti tave, sustiprinti tave, ir džiaugtis su tavimi, ir atsiųsti savo kariaunas tavęs saugoti; dėl to, kad paklausei jo ir pasidavei jo patarimui; ir sulaužei Mano įsakymą, bet pasekei jo nurodymu?“

Tada Adomas verkė prieš Viešpatį ir sakė: „O Viešpatie, kadangi aš mažai nusižengiau, Tu skaudžiai nubaudei mane už tai. Aš prašau Tavęs išvaduoti mane iš jo rankų; arba pasigailėk manęs ir paimk mano sielą iš mano kūno dabar, šioje svetimoje žemėje.“

Tada Dievas tarė Adomui: „Jei tik būtų buvęs šis dūsavimas ir malda anksčiau, prieš tau nusižengiant! Tada turėtum ramybę nuo bėdos, kurioje dabar esi.“

Bet Dievas buvo kantrus su Adomu ir leido jam bei Ievai pasilikti oloje, kol jie išpildys keturiasdešimt dienų.

Tačiau Adomas ir Ieva, jų jėgos ir kūnai nyko nuo pasninko ir maldos, nuo alkio ir troškulio; nes jie neragavo nei maisto, nei gėrimo nuo tada, kai paliko sodą; ir jų kūnų funkcijos dar nebuvo nusistovėjusios; ir jiems nebeliko jėgų tęsti maldą iš alkio iki kitos dienos po keturiasdešimtosios pabaigos. Jie gulėjo parpuolę oloje; visgi kokia kalba sklido iš jų lūpų, buvo tik šlovinimas.

LX SKYRIUS

Devintasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai.

Tada aštuoniasdešimt devintąją dieną Šėtonas atėjo į olą, apsirengęs šviesos drabužiu ir susijuosęs skaisčia juosta.

Jo rankose buvo šviesos lazda, ir jis atrodė labai baisus; bet jo veidas buvo malonus, o kalba saldi.

Jis taip pasivertė, kad apgautų Adomą ir Ievą ir priverstų juos išeiti iš olos, kol jie dar nebuvo užbaigę keturiasdešimt dienų.

Nes jis sakė savyje: „Dabar, kai jie baigs keturiasdešimt dienų pasninką ir maldą, Dievas sugrąžins juos į jų [buvusią] būklę; bet jei Jis to nepadarys, Jis vis tiek bus jiems palankus; ir net jei Jis nepasigailės jų, argi Jis vis tiek neduos jiems ko nors iš sodo jiems paguosti; kaip jau du kartus anksčiau.“

Tada Šėtonas prisiartino prie olos šia gražia išvaizda ir tarė:

„O Adomai, kelkitės, stokitės, tu ir Ieva, ir eikite kartu su manimi į gerą žemę; ir nebijokite. Aš esu kūnas ir kaulai kaip jūs; ir pradžioje aš buvau kūrinys, kurį Dievas sukūrė.

Ir buvo taip, kad kai Jis mane sukūrė, Jis apgyvendino mane sode šiaurėje, pasaulio pakraštyje.

Ir Jis tarė man: ‘Pasilik čia.’ Ir aš pasilikau ten pagal Jo Žodį, ir nesulaužiau Jo įsakymo.

Tada Jis užleido man snaudulį ir išvedė tave, o Adomai, iš mano šono, bet neleido tau pasilikti prie manęs.

Bet Dievas paėmė tave į savo dievišką ranką ir apgyvendino tave sode rytuose.

Tada aš sielvartavau dėl tavęs, kad nors Dievas išėmė tave iš mano šono, Jis neleido tau pasilikti su manimi.

Bet Dievas tarė man: ‘Nesielvartauk dėl Adomo, kurį išvedžiau iš tavo šono; jokia žala jam nenutiks.

Nes dabar Aš išvedžiau iš jo šono jam tinkamą padėjėją; ir Aš suteikiau jam džiaugsmo tai darydamas.’“

Tada Šėtonas vėl tarė: „Aš nežinojau, kaip atsitiko, kad esate šioje oloje, nei nieko apie šį išbandymą, kuris jus ištiko – kol Dievas man pasakė: ‘Štai, Adomas nusižengė, tas, kurį Aš buvau paėmęs iš tavo šono, ir taip pat Ieva, kurią paėmiau iš jo šono; ir Aš išvariau juos iš sodo; Aš apgyvendinau juos sielvarto ir vargo žemėje, nes jie nusižengė prieš Mane ir pakluso Šėtonui. Ir štai, jie kenčia iki šios dienos, aštuoniasdešimtosios.’

Tada Dievas tarė man: ‘Kelkis, eik pas juos ir atvesk juos į savo vietą, ir neleisk, kad Šėtonas prisiartintų prie jų ir juos kankintų. Nes jie dabar didžiame varge; ir guli bejėgiai nuo alkio.’

Jis dar pasakė man: ‘Kai pasiimsi juos pas save, duok jiems valgyti vaisių nuo Gyvybės medžio ir duok jiems gerti ramybės vandens; ir aprenk juos šviesos drabužiu, ir sugrąžink juos į jų ankstesnę malonės būseną, ir nepalik jų varge, nes jie kilo iš tavęs. Bet nesielvartauk dėl jų ir nesigailėk dėl to, kas juos ištiko.’

Bet kai aš tai išgirdau, man buvo gaila; ir mano širdis negalėjo kantriai to pakelti dėl tavęs, o mano vaike.

Bet, o Adomai, kai išgirdau Šėtono vardą, aš išsigandau ir tariau savyje: Aš neišeisiu, kad jis manęs nepagautų į spąstus, kaip padarė mano vaikams, Adomui ir Ievai.

Ir aš tariau: ‘O Dieve, kai eisiu pas savo vaikus, Šėtonas pasitiks mane kelyje ir kariaus prieš mane, kaip kariavo prieš juos.’

Tada Dievas tarė man: ‘Nebijok; kai jį sutiksi, smok jam lazda, kuri tavo rankoje, ir nebijok jo, nes tu esi senas, ir jis tavęs nenugalės.’

Tada aš tariau: ‘O mano Viešpatie, aš esu senas ir negaliu eiti. Siųsk savo angelus jų atvesti.’

Bet Dievas tarė man: ‘Angelai, iš tiesų, nėra kaip jie; ir jie nesutiks eiti su jais. Bet Aš pasirinkau tave, nes jie yra tavo palikuonys ir panašūs į tave, ir klausys to, ką sakai.’

Dievas dar tarė man: ‘Jei neturi jėgų eiti, Aš atsiųsiu debesį, kad nuneštų tave ir nuleistų prie jų olos angos; tada debesis grįš ir paliks tave [ten].

Ir jei jie eis su tavimi, Aš atsiųsiu debesį, kad nuneštų tave ir juos.’

Tada Jis įsakė debesiui, ir šis pakėlė mane ir atnešė pas jus; ir tada grįžo atgal.

Ir dabar, o mano vaikai, Adomai ir Ieva, pažiūrėkite į mano žilus plaukus ir į mano silpną būklę, ir į mano atėjimą iš tos tolimos vietos. Eikite, eikite su manimi į poilsio vietą.“

Tada jis pradėjo verkti ir kūkčioti prieš Adomą ir Ievą, ir jo ašaros liejosi ant žemės lyg vanduo.

Ir kai Adomas ir Ieva pakėlė akis ir pamatė jo barzdą, ir išgirdo jo saldžią kalbą, jų širdys suminkštėjo jam; jie pakluso jam, nes patikėjo, kad jis tikras.

Ir jiems atrodė, kad jie iš tiesų yra jo palikuonys, kai pamatė, jog jo veidas panašus į jų pačių; ir jie juo pasitikėjo.

LXI SKYRIUS

Tada jis paėmė Adomą ir Ievą už rankų ir pradėjo vesti juos iš olos.

Bet kai jie šiek tiek paėjo iš jos, Dievas žinojo, kad Šėtonas juos įveikė ir išvedė juos, dar nepasibaigus keturiasdešimčiai dienų, kad nusivestų juos į kokią tolimą vietą ir sunaikintų.

Tada Viešpaties Dievo Žodis vėl atėjo ir prakeikė Šėtoną, ir nuvarė jį šalin nuo jų.

Ir Dievas pradėjo kalbėti Adomui ir Ievai, sakydamas jiems: „Kas privertė jus išeiti iš olos į šią vietą?“

Tada Adomas tarė Dievui: „Ar Tu sukūrei žmogų prieš mus? Nes kai buvome oloje, staiga atėjo pas mus geras senas vyras, kuris tarė mums: ‘Aš esu pasiuntinys nuo Dievo pas jus, kad parvesčiau jus į kokią nors poilsio vietą.’

Ir mes patikėjome, o Dieve, kad jis buvo pasiuntinys nuo Tavęs; ir mes išėjome su juo; ir nežinojome, kur su juo eisime.“

Tada Dievas tarė Adomui: „Žiūrėk, tai yra piktųjų menų tėvas, kuris išvedė tave ir Ievą iš Malonumų sodo. Ir dabar, iš tiesų, kai jis pamatė, kad tu ir Ieva susijungėte pasninke ir maldoje, ir kad neišėjote iš olos prieš pasibaigiant keturiasdešimčiai dienų, jis norėjo paversti jūsų tikslą niekais, nutraukti jūsų tarpusavio ryšį; atimti iš jūsų visą viltį ir nuvaryti jus į kokią nors vietą, kur galėtų jus sunaikinti.

Nes jis negalėjo jums nieko padaryti, nebent pasirodytų panašus į jus.

Todėl jis atėjo pas jus su veidu, panašiu į jūsų pačių, ir pradėjo duoti jums ženklus, tarytum jie visi būtų tikri.

Bet Aš savo gailestingumu ir palankumu jums neleidau jam jūsų sunaikinti; bet nuvariau jį šalin nuo jūsų.

Dabar todėl, o Adomai, paimk Ievą ir grįžk į savo olą, ir pasilik joje iki keturiasdešimtosios dienos rytojaus. Ir kai išeisite, eikite link rytinių sodo vartų.“

Tada Adomas ir Ieva pagarbino Dievą, pašlovino ir palaimino Jį už išgelbėjimą, kuris atėjo jiems nuo Jo. Ir jie grįžo atgal link olos. Tai įvyko trisdešimt devintosios dienos vakare.

Tada Adomas ir Ieva atsistojo [ir] su didžiu uolumu meldė Dievą, kad būtų išvaduoti iš savo jėgų trūkumo; nes jėgos apleido juos dėl alkio, troškulio ir maldos. Bet jie budėjo visą tą naktį melsdamiesi iki ryto.

Tada Adomas tarė Ievai: „Kelkis, eikime link rytinių sodo vartų, kaip Dievas mums liepė.“

Ir jie sukalbėjo savo maldas, kaip buvo pratę daryti kasdien; ir išėjo iš olos, kad nueitų arti rytinių sodo vartų.

Tada Adomas ir Ieva atsistojo ir meldėsi, ir prašė Dievą sustiprinti juos ir atsiųsti jiems ko nors numalšinti alkį.

Bet kai jie baigė melstis, jie liko [kur buvę] dėl senkančių jėgų.

Tada vėl atėjo Dievo Žodis ir tarė jiems: „O Adomai, kelkis, eik ir atnešk čia dvi figas.“

Tada Adomas ir Ieva pakilo ir ėjo, kol priartėjo prie olos.

LXII SKYRIUS

Dešimtasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai dėl figų.

Bet nedorasis Šėtonas pavydėjo dėl paguodos, kurią Dievas jiems suteikė.

Tad jis aplenkė juos, įėjo į olą, paėmė dvi figas ir užkasė jas už olos, kad Adomas ir Ieva jų nerastų. Jis taip pat ketino juos sunaikinti.

Tačiau Dievo gailestingumu, vos tik tos dvi figos atsidūrė žemėje, Dievas sužlugdė Šėtono kėslą dėl jų; ir pavertė jas dviem vaismedžiais, kurie teikė pavėsį olai. Nes Šėtonas užkasė jas rytinėje jos pusėje.

Tada, kai du medžiai užaugo ir buvo aplipę vaisiais, Šėtonas sielvartavo ir gedėjo, ir sakė: „Geriau būtų buvę palikti tas figas tokias, kokios buvo; nes dabar, štai, jos tapo dviem vaismedžiais, nuo kurių Adomas valgys visas savo gyvenimo dienas. O aš ketinau, kai jas užkasiau, sunaikinti jas visiškai ir paslėpti amžiams.

Bet Dievas apvertė mano kėslą; ir nenorėjo, kad šis šventas vaisius pražūtų; ir Jis atskleidė mano ketinimą, ir sužlugdė kėslą, kurį buvau sumanęs prieš Jo tarnus.“

Tada Šėtonas nuėjo sugėdintas, neįvykdęs savo sumanymo.

LXIII SKYRIUS

Bet Adomas ir Ieva, artėdami prie olos, pamatė du figmedžius, aplipusius vaisiais ir teikiančius pavėsį olai.

Tada Adomas tarė Ievai: „Man atrodo, kad mes nuklydome. Kada šie du medžiai čia užaugo? Man atrodo, kad priešas nori mus paklaidinti. Ar sakai, kad žemėje yra kita ola nei ši?

Visgi, o Ieva, eikime į olą ir raskime joje dvi figas; nes tai mūsų ola, kurioje buvome. Bet jei nerasime joje dviejų figų, tada tai negali būti mūsų ola.“

Tad jie įėjo į olą ir apžiūrėjo keturis jos kampus, bet nerado dviejų figų.

Ir Adomas verkė, ir tarė Ievai: „Vadinasi, atėjome į neteisingą olą, o Ieva? Man atrodo, šie du figmedžiai yra tos dvi figos, kurios buvo oloje.“ Ir Ieva tarė: „Aš, savo ruožtu, nežinau.“

Tada Adomas atsistojo, meldėsi ir tarė: „O Dieve, Tu liepei mums grįžti į olą, paimti dvi figas ir tada sugrįžti pas Tave.

Bet dabar mes jų neradome. O Dieve, ar Tu jas paėmei ir pasėjai šiuos du medžius, ar mes pasiklydome žemėje; ar priešas mus apgavo? Jei tai tikra, tada, o Dieve, atskleisk mums šių dviejų medžių ir dviejų figų paslaptį.“

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir tarė jam: „O Adomai, kai Aš pasiunčiau tave atnešti figų, Šėtonas nuėjo į olą prieš tave, paėmė figas ir užkasė jas lauke, į rytus nuo olos, manydamas jas sunaikinti; ir ne sėdamas jas su gera intencija.

Tad ne vien dėl jo šie medžiai užaugo iškart; bet Aš pasigailėjau tavęs ir įsakiau jiems augti. Ir jie užaugo į du didelius medžius, kad jų šakos teiktų jums pavėsį ir rastumėte poilsį; ir kad leistumėte jums pamatyti Mano galią ir Mano nuostabius darbus.

Ir taip pat, kad parodyčiau jums Šėtono menkystę ir jo piktus darbus, nes nuo tada, kai išėjote iš sodo, jis nesiliovė, ne, nė vienos dienos, daryti jums kokią nors žalą. Bet Aš nedaviau jam galios virš jūsų.“

Ir Dievas tarė: „Nuo šiol, o Adomai, džiaukis dėl šių medžių, tu ir Ieva; ir ilsėkitės po jais, kai jausitės pavargę. Bet nevalgykite jų vaisių ir nesiartinkite prie jų.“

Tada Adomas verkė ir tarė: „O Dieve, ar Tu vėl mus numarinsi, ar nuvysi mus nuo savo veido ir nutrauksi mūsų gyvybę nuo žemės paviršiaus?

O Dieve, aš meldžiu Tave, jei žinai, kad šiuose medžiuose yra mirtis ar koks kitas blogis, kaip pirmąjį kartą, išrauk juos iš arti mūsų olos ir nudžiovink juos; ir palik mus mirti nuo karščio, alkio ir troškulio.

Nes mes žinome Tavo nuostabius darbus, o Dieve, kad jie didingi, ir kad savo galia Tu gali išgauti vieną dalyką iš kito, be kieno nors noro. Nes Tavo galia gali paversti uolas medžiais, o medžius uolomis.“

LXIV SKYRIUS

Tada Dievas pažvelgė į Adomą ir į jo proto tvirtybę, į jo ištvermę alkio, troškulio ir karščio akivaizdoje. Ir Jis atvertė du figmedžius atgal į dvi figas, kokios jos buvo pradžioje, ir tada tarė Adomui ir Ievai: „Kiekvienas iš jūsų te paima po figą.“ Ir jie paėmė jas, kaip Viešpats jiems liepė.

Ir Jis tarė jiems: „Eikite į olą, suvalgykite figas ir numalšinkite alkį, kad nemirtumėte.“

Tad, kaip Dievas jiems liepė, jie įėjo į olą, maždaug tuo metu, kai leidosi saulė. Ir Adomas bei Ieva atsistojo ir pasimeldė leidžiantis saulei.

Tada jie atsisėdo valgyti figų; bet nežinojo, kaip jas valgyti; nes nebuvo įpratę valgyti žemiško maisto. Jie taip pat bijojo, kad, jei valgys, jų skrandis apsunks, kūnas sustorės, ir jų širdys pamėgs žemišką maistą.

Bet kol jie taip sėdėjo, Dievas, gailėdamasis jų, atsiuntė jiems savo angelą, kad jie nepražūtų iš alkio ir troškulio.

Ir angelas tarė Adomui ir Ievai: „Dievas sako jums, kad neturite jėgų pasninkauti iki mirties; valgykite, todėl, ir sustiprinkite savo kūnus; nes dabar esate gyvuliškas kūnas, kuris negali išgyventi be maisto ir gėrimo.“

Tada Adomas ir Ieva paėmė figas ir pradėjo jas valgyti. Bet Dievas buvo įdėjęs į jas mišinį tarsi gardžios duonos ir kraujo.

Tada angelas pasitraukė nuo Adomo ir Ievos, kurie valgė figas, kol numalšino alkį. Tada jie pasidėjo tai, kas liko; bet Dievo galia figos vėl tapo pilnos kaip anksčiau, nes Dievas jas palaimino. Po to Adomas ir Ieva pakilo ir meldėsi džiugia širdimi ir atsinaujinusia jėga, ir gausiai šlovino bei džiaugėsi visą tą naktį. Ir tai buvo aštuoniasdešimt trečiosios dienos pabaiga.

LXV SKYRIUS

Ir kai išaušo diena, jie pakilo ir meldėsi, pagal savo paprotį, ir tada išėjo iš olos.

Bet kadangi jautė didelį sunkumą nuo suvalgyto maisto, prie kurio nebuvo pratę, jie vaikščiojo aplink olą sakydami vienas kitam:

„Kas mums nutiko dėl valgymo, kad šis skausmas mus užklupo? Vargas mums, mes mirsime! Geriau mums būtų buvę mirti nei valgyti; ir išlaikyti savo kūnus tyus, nei sutepti juos [maistu].“

Tada Adomas tarė Ievai: „Šis skausmas neištiko mūsų sode, nei ten valgėme tokį blogą maistą. Ar manai, o Ieva, kad Dievas kankins mus per maistą, kuris yra mumyse, arba kad mūsų viduriai išeis lauk; arba kad Dievas ketina mus nužudyti šiuo skausmu, prieš išpildydamas savo pažadą mums?“

Tada Adomas maldavo Viešpatį ir sakė: „O Viešpatie, neleisk mums pražūti per maistą, kurį valgėme. O Viešpatie, neplak mūsų; bet elkis su mumis pagal savo didį gailestingumą ir neapleisk mūsų iki tos dienos, kurią mums pažadėjai.“

Tada Dievas pažvelgė į juos ir iškart pritaikė juos valgyti maistą; kaip iki šios dienos; kad jie nepražūtų.

Tada Adomas ir Ieva sugrįžo į olą sielvartingi ir verkdami dėl savo prigimties pasikeitimo. Ir jie abu suprato nuo tos valandos, kad yra pakitę [būtybės], kad jų viltis sugrįžti į sodą dabar nutraukta; ir kad jie negali į jį įeiti.

Nes dabar jų kūnai turėjo keistas funkcijas; o joks kūnas, kuriam egzistavimui reikia maisto ir gėrimo, negali būti sode.

Tada Adomas tarė Ievai: „Štai, mūsų viltis dabar nutraukta; taip pat ir mūsų pasitikėjimas įeiti į sodą. Mes daugiau nebepriklausome sodo gyventojams; bet nuo šiol esame žemiški ir iš dulkių, ir žemės gyventojai. Mes negrįšime į sodą iki tos dienos, kurią Dievas pažadėjo mus išgelbėti ir vėl įvesti į sodą, kaip Jis mums pažadėjo.“

Tada jie meldė Dievą, kad Jis pasigailėtų jų; po to jų protas nurimo, širdys sudužo, ir ilgesys atvėso; ir jie buvo lyg svetimšaliai žemėje. Tą naktį Adomas ir Ieva praleido oloje, kur sunkiai miegojo dėl suvalgyto maisto.

LXVI SKYRIUS

Kai išaušo rytas, kitą dieną po to, kai jie valgė maistą, Adomas ir Ieva meldėsi oloje, ir Adomas tarė Ievai: „Štai, mes prašėme maisto iš Dievo, ir Jis davė. Bet dabar paprašykime Jo duoti mums atsigerti vandens.“

Tada jie pakilo ir nuėjo ant vandens srovės kranto, kuri buvo pietinėje sodo riboje, į kurią jie anksčiau buvo įsimetę. Ir jie stovėjo ant kranto ir meldė Dievą, kad Jis lieptų jiems gerti to vandens.

Tada atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir tarė jam: „O Adomai, tavo kūnas tapo gyvuliškas ir reikalauja vandens atsigerti. Imkite ir gerkite, tu ir Ieva; dėkokite ir šlovinkite.“

Tada Adomas ir Ieva prisiartino ir gėrė jo, kol jų kūnai pasijuto atgaivinti. Atsigėrę jie pašlovino Dievą ir tada grįžo į savo olą, pagal savo ankstesnį paprotį. Tai įvyko aštuoniasdešimt trečiosios dienos pabaigoje.

Tada aštuoniasdešimt ketvirtąją dieną jie paėmė dvi figas ir pakabino jas oloje kartu su jų lapais, kad būtų jiems ženklas ir palaiminimas nuo Dievo. Ir jie padėjo jas ten, kol jiems atsiras palikuonių, kurie pamatytų nuostabius dalykus, kuriuos Dievas jiems padarė.

Tada Adomas ir Ieva vėl atsistojo už olos ir maldavo Dievą parodyti jiems kokio nors maisto, kuriuo galėtų maitinti savo kūnus.

Tada atėjo Dievo Žodis ir tarė jam: „O Adomai, eik žemyn į vakarus nuo olos, iki tamsios dirvos žemės, ir ten rasi maisto.“

Ir Adomas pakluso Dievo Žodžiui, paėmė Ievą ir nuėjo žemyn į tamsios dirvos žemę, ir rado ten augančius kviečius, varpose ir prinokusius, ir figų valgyti; ir Adomas džiaugėsi tuo.

Tada vėl atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir tarė jam: „Paimk šių kviečių ir pasidaryk iš jų duonos, kad maitintum savo kūną.“ Ir Dievas suteikė Adomo širdžiai išminties apdirbti grūdus, kol jie tapo duona.

Adomas visa tai atliko, kol tapo labai silpnas ir pavargęs. Tada jis grįžo į olą; džiaugdamasis tuo, ką sužinojo apie tai, kas daroma su kviečiais, kol jie tampa duona vartojimui.

LXVII SKYRIUS

Pirmasis stebuklas, nutikęs Adomui ir Ievai su Šėtonu dėl kviečių.

Bet kai Adomas ir Ieva nusileido į juodo purvo žemę ir priėjo prie kviečių, kuriuos Dievas jiems parodė, ir pamatė juos prinokusius ir paruoštus pjūčiai, kadangi jie neturėjo pjautuvo jiems nupjauti – jie susijuosė ir pradėjo rauti kviečius, kol viskas buvo baigta. Tada jie sukrovė juos į krūvą; ir, nusilpę nuo karščio ir troškulio, nuėjo po pavėsingu medžiu, kur vėjelis užliūliavo juos miegui.

Bet Šėtonas pamatė, ką Adomas ir Ieva padarė. Ir jis sušaukė savo kariaunas ir tarė joms: „Kadangi Dievas parodė Adomui ir Ievai viską apie šiuos kviečius, kuriais jie stiprintų savo kūnus – ir štai, jie atėjo ir sukrovė juos į krūvą, ir nusilpę nuo [darbo] dabar miega – eikšite, padegime [šią grūdų krūvą] ir sudeginkime ją, ir paimkime tą vandens indą, kuris yra prie jų, ir išpilkime jį, kad jie nerastų nieko gerti, ir mes nužudysime juos badu ir troškuliu.

Tada, kai jie pabus iš miego ir norės grįžti į olą, mes pasitiksime juos kelyje ir paklaidinsime; kad jie mirtų iš bado ir troškulio; tada jie galbūt išsižadės Dievo, ir Jis juos sunaikins. Taip atsikratysime jų.“

Tada Šėtonas ir jo kariaunos metė ugnį ant kviečių ir sudegino juos.

Bet nuo liepsnos karščio Adomas ir Ieva pabudo iš miego ir pamatė degančius kviečius, ir vandens kibirą šalia jų, išpiltą.

Tada jie verkė ir grįžo atgal į olą.

Bet jiems kopiant iš apačios nuo kalno [kur jie buvo], Šėtonas ir jo kariaunos pasitiko juos angelų pavidalu, šlovinančių [Dievą].

Tada Šėtonas tarė Adomui: „O Adomai, kodėl tau taip skauda iš bado ir troškulio? Man atrodo, kad Šėtonas sudegino kviečius.“ Ir Adomas tarė jam: „Taip.“

Vėl Šėtonas tarė Adomui: „Grįžk su mumis; mes esame Dievo angelai. Dievas atsiuntė mus pas tave, parodyti tau kitą javų lauką, geresnį už aną; ir už jo yra gero vandens šaltinis, ir daug medžių, kur tu gyvensi šalia jo ir dirbsi javų lauką geriau nei tą, kurį Šėtonas sudegino.“

Adomas pamanė, kad jis sako tiesą ir kad tai angelai su juo kalbasi; ir jis grįžo su jais.

Tada Šėtonas pradėjo vedžioti Adomą ir Ievą klystkeliais aštuonias dienas, kol jie abu pargriuvo tarytum negyvi iš bado, troškulio ir silpnumo. Tada jis pabėgo su savo kariaunomis ir paliko juos.

LXVIII SKYRIUS

Tada Dievas pažvelgė į Adomą ir Ievą, ir į tai, kas juos ištiko nuo Šėtono, ir kaip jis privertė juos žūti.

Todėl Dievas pasiuntė savo Žodį ir prikėlė Adomą ir Ievą iš jų mirties būsenos.

Tada Adomas, kai buvo prikeltas, tarė: „O Dieve, Tu sudeginai [ir atėmei] iš mūsų grūdus, kuriuos buvai mums davęs, ir Tu išpylei vandens kibirą. Ir Tu atsiuntei savo angelus, kurie nuklaidino mus nuo javų lauko. Ar Tu nori mus pražudyti? Jei tai nuo Tavęs, o Dieve, tada paimk mūsų sielas; bet nebausk mūsų.“

Tada Dievas tarė Adomui: „Aš nesudeginau kviečių, ir Aš neišpyliau vandens iš kibiro, ir Aš nesiunčiau savo angelų tavęs paklaidinti.

Bet tai Šėtonas, tavo šeimininkas [kuris tai padarė]; tas, kuriam tu pasidavei; Mano įsakymą [tuo tarpu] atidėjęs į šalį. Tai jis sudegino grūdus, ir išpylė vandenį, ir kuris tave paklaidino; ir visi pažadai, kuriuos jis jums davė, iš tiesų tėra apsimetimas, apgavystė ir melas.

Bet dabar, o Adomai, tu pripažinsi Mano gerus darbus, padarytus tau.“

Ir Dievas liepė savo angelams paimti Adomą ir Ievą, ir nunešti juos į kviečių lauką, kurį jie rado tokį patį kaip anksčiau, su kibiru, pilnu vandens. Ten jie pamatė medį ir rado ant jo kietos manos; ir stebėjosi Dievo galia. Ir angelai liepė jiems valgyti manos, kai bus alkani.

Ir Dievas prisaikdino Šėtoną su prakeiksmu, kad jis daugiau neateitų ir nesunaikintų javų lauko.

Tada Adomas ir Ieva paėmė grūdų, ir padarė iš jų auką, ir paėmė ją, ir paaukojo ant kalno, toje vietoje, kur jie paaukojo savo pirmąją kraujo auką.

Ir jie paaukojo šią atnašą vėl ant aukuro, kurį buvo pasistatę pradžioje. Ir jie atsistojo, ir meldėsi, ir maldavo Viešpatį, sakydami: „Taip, o Dieve, kai buvome sode, mūsų šlovinimai kilo į Tave, kaip ši auka; ir mūsų nekaltumas kilo į [Tave] lyg smilkalai. Bet dabar, o Dieve, priimk šią auką iš mūsų ir neatstumk mūsų, atimdamas savo gailestingumą.“

Tada Dievas tarė Adomui ir Ievai: „Kadangi paruošėte šią atnašą ir paaukojote ją Man, Aš padarysiu ją savo kūnu, kai nužengsiu į žemę jūsų išgelbėti; ir Aš padarysiu, kad ji būtų nuolat aukojama ant aukuro, atleidimui ir gailestingumui, tiems, kurie ją deramai priima.“

Ir Dievas pasiuntė skaisčią ugnį ant Adomo ir Ievos aukos, ir pripildė ją skaistumo, malonės ir šviesos; ir Šventoji Dvasia nužengė ant tos atnašos.

Tada Dievas įsakė angelui paimti ugnies žnyples, panašias į šaukštą, ir jomis paimti auką ir atnešti ją Adomui ir Ievai. Ir angelas padarė taip, kaip Dievas jam liepė, ir pasiūlė ją jiems.

Ir Adomo bei Ievos sielos praskaidrėjo, ir jų širdys prisipildė džiaugsmo ir linksmybės, ir Dievo šlovinimo.

Ir Dievas tarė Adomui: „Tai bus jums paprotys daryti taip, kai kančia ir sielvartas jus užklups. Bet jūsų išgelbėjimas ir įėjimas į sodą nebus tol, kol išsipildys dienos, kaip [sutarta] tarp jūsų ir Manęs; jei taip nebūtų, Aš dėl savo gailestingumo ir užuojautos jums parvesčiau jus atgal į savo sodą ir į savo malonę dėl aukos, kurią ką tik paaukojote Mano vardui.“

Adomas džiaugėsi šiais žodžiais, kuriuos išgirdo iš Dievo; ir jis bei Ieva pagarbino priešais aukurą, kuriam nusilenkė, ir tada grįžo į Lobių olą.

Ir tai įvyko dvyliktos dienos pabaigoje po aštuoniasdešimtosios dienos, nuo to laiko, kai Adomas ir Ieva išėjo iš sodo.

Ir jie stovėjo visą naktį besimelsdami iki ryto; ir tada išėjo iš olos.

Tada Adomas tarė Ievai su širdies džiaugsmu dėl aukos, kurią jie paaukojo Dievui ir kurią Jis priėmė: „Darykime tai tris kartus kiekvieną savaitę: ketvirtąją dieną [trečiadienį], paruošimo dieną [penktadienį] ir šabo dieną [sekmadienį], visas savo gyvenimo dienas.“

Ir kai jie sutarė dėl šių žodžių tarpusavyje, Dievas buvo patenkintas jų mintimis ir sprendimu, kurį jie priėmė vienas su kitu.

Po to atėjo Dievo Žodis pas Adomą ir tarė:

„O Adomai, tu iš anksto nustatei dienas, kuriomis kančios ištiks Mane, kai tapsiu kūnu; nes tai yra ketvirtoji [trečiadienis] ir paruošimo diena [penktadienis].

Bet kas dėl pirmosios dienos, joje Aš sukūriau visus dalykus ir iškėliau dangus. Ir vėlgi, per savo prisikėlimą šią dieną, Aš sukursiu džiaugsmą ir iškelsiu aukštyn tuos, kurie tiki Manimi; o Adomai, aukok šią atnašą visas savo gyvenimo dienas.“

Tada Dievas atitraukė savo Žodį nuo Adomo.

Bet Adomas toliau aukojo šią atnašą taip, kiekvieną savaitę tris kartus, iki septynių savaičių pabaigos. Ir pirmąją dieną, kuri yra penkiasdešimtoji, Adomas paruošė auką, kaip buvo pratęs, ir jis bei Ieva paėmė ją ir atėjo prie aukuro prieš Dievą, kaip Jis juos buvo išmokęs.

LXIX SKYRIUS

Dvyliktasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai, Adomui besimeldžiant virš aukos ant aukuro; kai Šėtonas jį sužeidė.

Tada Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, pavydėdamas Adomui ir jo aukai, per kurią jis rado malonę Dievo akyse, nuskubėjo ir paėmė aštrų akmenį iš aštrių geležies akmenų; pasirodė žmogaus pavidalu ir atėjęs atsistojo šalia Adomo ir Ievos.

Adomas tada aukojo ant aukuro ir buvo pradėjęs melstis, ištiesęs rankas į Dievą.

Tada Šėtonas puolė su aštriu geležies akmeniu, kurį turėjo, ir juo pervėrė Adomą dešiniajame šone, iš kurio ištekėjo kraujas ir vanduo, tada Adomas krito ant aukuro lyg lavonas. Ir Šėtonas pabėgo.

Tada Ieva atėjo, paėmė Adomą ir paguldė jį žemiau aukuro. Ir ten ji pasiliko, verkdama virš jo; tuo tarpu kraujo srovė tekėjo iš Adomo šono ant jo aukos.

Bet Dievas pažvelgė į Adomo mirtį. Tada Jis pasiuntė savo Žodį, prikėlė jį ir tarė jam: „Užbaik savo auką, nes iš tiesų, Adomai, ji yra vertinga, ir joje nėra jokio trūkumo.“

Dievas dar tarė Adomui: „Taip nutiks ir Man žemėje, kai būsiu pervertas ir kraujas tekės, kraujas ir vanduo iš Mano šono, ir bėgs per Mano kūną, kuris yra tikroji auka; ir kuris bus paaukotas ant aukuro kaip tobula auka.“

Tada Dievas įsakė Adomui užbaigti savo auką, ir kai jis baigė, jis pagarbino Dievą ir pašlovino Jį už ženklus, kuriuos Jis jam parodė.

Ir Dievas išgydė Adomą per vieną dieną, kuri yra septynių savaičių pabaiga; ir tai yra penkiasdešimtoji diena.

Tada Adomas ir Ieva grįžo nuo kalno ir įėjo į Lobių olą, kaip buvo pratę daryti. Tai užbaigė Adomui ir Ievai šimtą keturiasdešimt dienų nuo jų išėjimo iš sodo.

Tada jie abu atsistojo tą naktį ir meldėsi Dievui. Ir kai išaušo rytas, jie išėjo ir nuėjo į vakarus nuo olos, į vietą, kur buvo jų grūdai, ir ten ilsėjosi medžio pavėsyje, kaip buvo pratę.

Bet [būnant ten] daugybė žvėrių apsupo juos. Tai buvo Šėtono darbas jo nedorybėje; siekiant kariauti prieš Adomą per santuoką.

LXX SKYRIUS

Tryliktasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai, siekiant kariauti prieš jį per jo santuoką su Ieva.

Po to Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, priėmė angelo pavidalą, ir su juo dar du kiti, taip, kad jie atrodė kaip tie trys angelai, kurie atnešė Adomui aukso, smilkalų ir miros.

Jie praėjo pro Adomą ir Ievą jiems būnant po medžiu, ir pasveikino Adomą ir Ievą gražiais žodžiais, kurie buvo pilni klastos.

Bet kai Adomas ir Ieva pamatė jų malonią išvaizdą ir [išgirdo] jų saldžią kalbą, Adomas pakilo, pasveikino juos ir atvedė pas Ievą, ir jie pasiliko visi kartu; Adomo širdis tuo tarpu džiaugėsi, nes jis manė apie juos, kad jie yra tie patys angelai, kurie atnešė jam aukso, smilkalų ir miros.

Nes kai jie atėjo pas Adomą pirmą kartą, per juos jam atėjo ramybė ir džiaugsmas, atnešus jam gerus ženklus; tad Adomas manė, kad jie atėjo antrą kartą duoti jam kitų ženklų, kuriais jis galėtų džiaugtis. Mat jis nežinojo, kad tai Šėtonas; todėl priėmė juos su džiaugsmu ir bendravo su jais.

Tada Šėtonas, aukščiausias iš jų, tarė: „Džiaukis, o Adomai, ir būk linksmas. Štai, Dievas atsiuntė mus pas tave pasakyti tau kai ką.“

Ir Adomas tarė: „Kas tai?“ Tada Šėtonas atsakė: „Tai lengvas dalykas, bet tai Dievo žodis, ar išklausysi jį iš mūsų ir padarysi? Bet jei neišklausysi, mes grįšime pas Dievą ir pasakysime Jam, kad nenorėjai priimti Jo žodžio.“

Ir Šėtonas vėl tarė Adomui: „Nebijok, ir neleisk drebuliui tavęs apimti; argi nepažįsti mūsų?“

Bet Adomas tarė: „Aš jūsų nepažįstu.“

Tada Šėtonas tarė jam: „Aš esu angelas, kuris atnešė tau aukso ir nunešė jį į olą; šis kitas yra tas, kuris atnešė tau smilkalų; o tas trečiasis yra tas, kuris atnešė tau miros, [kai buvai] ant kalno viršūnės, ir kuris nunešė tave į olą.

Bet kas dėl [kitų angelų] mūsų draugų, kurie nešė jus į olą, Dievas neatsiuntė jų su mumis šį kartą; nes Jis tarė mums: ‘Jūsų pakanka.’“

Tad kai Adomas išgirdo šiuos žodžius, jis patikėjo jais ir tarė tiems angelams: „Sakykite Dievo žodį, kad galėčiau jį priimti.“

Ir Šėtonas tarė jam: „Prisiek ir pažadėk man, kad priimsi jį.“

Tada Adomas tarė: „Aš nežinau, kaip prisiekti ir pažadėti.“

Ir Šėtonas tarė jam: „Ištiesk savo ranką ir įdėk ją į mano ranką.“

Tada Adomas ištiesė ranką ir įdėjo ją į Šėtono ranką; tada Šėtonas tarė jam: „Sakyk dabar – taip tikrai, kaip Dievas yra gyvas, mąstantis ir kalbantis, kuris iškėlė dangus erdvėje ir įtvirtino žemę ant vandenų, ir sukūrė mane iš keturių elementų bei žemės dulkių – aš nesulaužysiu savo pažado ir neišsižadėsiu savo žodžio.“ Ir Adomas taip prisiekė.

Tada Šėtonas tarė jam: „Štai, jau praėjo nemažai laiko, kai išėjai iš sodo, ir tu nepažįsti nei nedorybės, nei blogio. Bet dabar Dievas sako tau paimti Ievą, kuri išėjo iš tavo šono, ir vesti ją, kad ji pagimdytų tau vaikų, tau paguosti ir nuvyti nuo tavęs vargą bei sielvartą; šis dalykas nėra sunkus, ir jame nėra tau jokio papiktinimo.“

LXXI SKYRIUS

Bet kai Adomas išgirdo šiuos žodžius iš Šėtono, jis labai nuliūdo dėl savo priesaikos ir pažado, ir tarė: „Ar aš svetimaučiau su savo [kūnu ir savo] kaulais, ir nusidėčiau prieš save, kad Dievas mane sunaikintų ir ištrintų mane nuo žemės paviršiaus?

Juk kai pirmą kartą valgiau nuo medžio, Jis išvarė mane iš sodo į šią svetimą žemę, atėmė iš manęs [mano] šviesią prigimtį ir užleido man mirtį. Jei tad padarysiu tai, Jis nutrauks mano gyvenimą nuo žemės, ir įmes mane į pragarą, ir kankins mane ten ilgą laiką.

Bet Dievas niekada nekalbėjo žodžių, kuriuos man pasakei; ir jūs nesate Dievo angelai, nei atsiųsti Jo. Bet jūs esate velniai, atėję pas mane po netikra angelų išvaizda. Šalin nuo manęs, jūs, Dievo prakeiktieji!“

Tada tie velniai pabėgo nuo Adomo. Ir jis bei Ieva pakilo ir grįžo į Lobių olą, ir įėjo į ją.

Tada Adomas tarė Ievai: „Jei matei, ką padariau, nesakyk to niekam; nes nusidėjau prieš Dievą prisiekdamas Jo didžiu vardu, ir dar kartą įdėjau savo ranką į Šėtono ranką.“ Ieva tada tylėjo, kaip Adomas jai liepė.

Tada Adomas pakilo ir ištiesė rankas į Dievą, maldaudamas ir prašydamas Jo su ašaromis atleisti jam tai, ką padarė. Ir Adomas taip stovėjo ir meldėsi keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Jis nei valgė, nei gėrė, kol susmuko ant žemės iš bado ir troškulio.

Tada Dievas atsiuntė savo Žodį pas Adomą, kuris pakėlė jį iš ten, kur gulėjo, ir tarė jam: „O Adomai, kodėl prisekei Mano vardu ir kodėl vėl sudarei sutartį su Šėtonu?“

Bet Adomas verkė ir sakė: „O Dieve, atleisk man, nes padariau tai netyčia; tikėdamas, kad jie buvo Dievo angelai.“

Ir Dievas atleido Adomui, tardamas jam: „Saugokis Šėtono.“

Ir Jis atitraukė savo Žodį nuo Adomo.

Tada Adomo širdis buvo paguosta; ir jis paėmė Ievą, ir jie išėjo iš olos pasirūpinti maisto savo kūnams.

Bet nuo tos dienos Adomas kovojo savo mintyse dėl Ievos vedimo; bijodamas tai daryti, kad Dievas ant jo nesupyktų.

Tada Adomas ir Ieva nuėjo prie vandens upės ir atsisėdo ant kranto, kaip žmonės daro, kai mėgaujasi.

Bet Šėtonas jiems pavydėjo; ir norėjo juos sunaikinti.

LXXII SKYRIUS

Keturioliktasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai; išeinant iš upės jaunų mergelių pavidalu.

Tada Šėtonas ir dešimt iš jo kariaunos pasivertė mergelėmis, nepanašiomis į jokias kitas visame pasaulyje savo grakštumu.

Jos išėjo iš upės Adomo ir Ievos akivaizdoje ir kalbėjosi tarpusavyje: „Eikšite, pažiūrėsime į Adomo ir Ievos veidus, kurie yra iš žmonių žemėje. Kokie jie gražūs, ir kokia kitokia jų išvaizda nuo mūsų veidų.“ Tada jos priėjo prie Adomo ir Ievos, pasveikino juos ir stovėjo stebėdamosi jais.

Adomas ir Ieva taip pat žiūrėjo į jas ir stebėjosi jų grožiu, ir tarė: „Argi po mumis yra kitas pasaulis su tokiais gražiais kūriniais kaip šie?“

Ir tos mergelės tarė Adomui ir Ievai: „Taip, iš tiesų, mes esame gausi kūrinija.“

Tada Adomas tarė joms: „Bet kaip jūs dauginatės?“

Ir jos atsakė jam: „Mes turime vyrus, kurie mus vedė, ir mes gimdome jiems vaikus, kurie užauga, ir kurie savo ruožtu veda ir yra vedami, ir taip pat gimdo vaikus; ir taip mes gausėjame. Ir jei taip yra, o Adomai, kad tu mumis netiki, mes parodysime tau savo vyrus ir vaikus.“

Tada jos sušuko per upę, tarsi kviesdamos savo vyrus ir vaikus, kurie išėjo iš upės, vyrai ir vaikai; ir kiekvienas atėjo pas savo žmoną, vaikai būdami su juo.

Bet kai Adomas ir Ieva juos pamatė, jie stovėjo be žado ir stebėjosi jais.

Tada jie tarė Adomui ir Ievai: „Matote mūsų vyrus ir mūsų vaikus, vesk Ievą, kaip mes vedame savo žmonas, ir turėsite vaikų kaip ir mes.“ Tai buvo Šėtono klasta apgauti Adomą.

Šėtonas taip pat galvojo savyje: „Dievas pradžioje įsakė Adomui dėl medžio vaisiaus, sakydamas jam: ‘Nevalgyk nuo jo; kitaip mirtimi mirsi.’ Bet Adomas valgė nuo jo, ir visgi Dievas jo nenužudė; Jis tik paskyrė jam mirtį, negandas ir išbandymus iki tos dienos, kai jis išeis iš savo kūno.

Dabar gi, jei apgausiu jį padaryti šį dalyką ir vesti Ievą be Dievo įsakymo, Dievas tada jį nužudys.“

Todėl Šėtonas surengė šį pasirodymą prieš Adomą ir Ievą; nes jis siekė jį nužudyti ir priversti išnykti nuo žemės paviršiaus.

Tuo tarpu nuodėmės ugnis užėjo ant Adomo, ir jis pagalvojo apie nuodėmės darymą. Bet susilaikė, bijodamas, kad jei paseks šiuo [Šėtono] patarimu, Dievas jį nubaus mirtimi.

Tada Adomas ir Ieva pakilo ir meldėsi Dievui, tuo tarpu Šėtonas ir jo kariaunos nusileido į upę Adomo ir Ievos akivaizdoje, kad parodytų jiems, jog grįžta į savo sritis.

Tada Adomas ir Ieva grįžo į Lobių olą, kaip buvo įpratę; apie vakaro metą.

Ir jie abu pakilo ir meldėsi Dievui tą naktį. Adomas liko stovėti maldoje, visgi nežinodamas, kaip melstis, dėl minčių savo širdyje apie Ievos vedimą; ir jis taip tęsė iki ryto.

Ir kai išaušo šviesa, Adomas tarė Ievai: „Kelkis, eikime žemiau kalno, kur jie atnešė mums auksą, ir paklauskime Viešpaties dėl šio dalyko.“

Tada Ieva tarė: „Koks tai dalykas, o Adomai?“

Ir jis atsakė jai: „Kad paprašyčiau Viešpaties pranešti man apie tavo vedimą; nes aš to nedarysiu be Jo įsakymo, kad Jis nepražudytų mūsų, tavęs ir manęs. Nes tie velniai uždegė mano širdį mintimis apie tai, ką mums parodė savo nuodėminguose pasirodymuose.“

Tada Ieva tarė Adomui: „Kodėl mums reikia eiti žemiau kalno? Verčiau atsistokime ir melskimės savo oloje Dievui, kad leistų mums žinoti, ar šis patarimas geras, ar ne.“

Tada Adomas pakilo maldai ir tarė: „O Dieve, Tu žinai, kad mes nusižengėme prieš Tave, ir nuo tos akimirkos, kai nusižengėme, mes netekome savo šviesios prigimties; ir mūsų kūnas tapo gyvuliškas, reikalaujantis maisto ir gėrimo; ir su gyvuliškais troškimais.

Įsakyk mums, o Dieve, nepasiduoti jiems be Tavo įsakymo, kad nepaverstum mūsų niekuo. Nes jei neduosi mums įsakymo, mes būsime nugalėti ir paseksime tuo [Šėtono] patarimu; ir Tu vėl mus pražudysi.

Jei ne, tada atimk mūsų sielas iš mūsų; leisk mums atsikratyti šio gyvuliško geismo. Ir jei neduosi mums jokio įsakymo dėl šio dalyko, tada atskirk Ievą nuo manęs, ir mane nuo jos; ir apgyvendink mus kiekvieną toli vieną nuo kito.

Visgi vėl, o Dieve, kai atskirsi mus vieną nuo kito, velniai apgaus mus savo pasirodymais ir sunaikins mūsų širdis, ir suterš mūsų mintis vienas kito atžvilgiu. Net jei tai nebus kiekvieno iš mūsų kito atžvilgiu, tai, bet kuriuo atveju, bus per jų pasirodymą, kai jie mums rodysis.“ Čia Adomas baigė savo maldą.

LXXIII SKYRIUS

Tada Dievas pažvelgė į Adomo žodžius, kad jie buvo teisingi ir kad jis galėtų ilgai laukti [Jo įsakymo] dėl Šėtono patarimo.

Ir Dievas pritarė Adomui tame, ką jis manė apie tai, ir maldoje, kurią jis paaukojo Jo akivaizdoje; ir Dievo Žodis atėjo pas Adomą ir tarė jam: „O Adomai, jei tik būtum turėjęs šį atsargumą pradžioje, prieš išeidamas iš sodo į šią žemę!“

Po to Dievas pasiuntė savo angelą, kuris buvo atnešęs auksą, ir angelą, kuris buvo atnešęs smilkalų, ir angelą, kuris buvo atnešęs miros Adomui, kad jie praneštų jam apie jo vedybas su Ieva.

Tada tie angelai tarė Adomui: „Paimk auksą ir duok jį Ievai kaip vestuvių dovaną, ir susižadėk su ja; tada duok jai smilkalų ir miros kaip dovaną; ir būkite, tu ir ji, vienas kūnas.“

Adomas paklausė angelų, paėmė auksą ir įdėjo jį Ievai į užantį jos drabužiuose; ir susižadėjo su ja savo ranka.

Tada angelai įsakė Adomui ir Ievai atsistoti ir melstis keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; ir po to, kad Adomas įeitų pas savo žmoną; nes tada tai bus tyras ir nesuteptas veiksmas; ir jis turės vaikų, kurie dauginsis ir pripildys žemės veidą.

Tada tiek Adomas, tiek Ieva priėmė angelų žodžius; ir angelai pasitraukė nuo jų.

Tada Adomas ir Ieva pradėjo pasninkauti ir melstis iki keturiasdešimties dienų pabaigos; ir tada jie suėjo kartu, kaip angelai jiems buvo sakę. Ir nuo to laiko, kai Adomas paliko sodą, iki kol jis vedė Ievą, buvo du šimtai dvidešimt trys dienos, tai yra septyni mėnesiai ir trylika dienų.

Taip buvo nugalėtas Šėtono karas su Adomu.

LXXIV SKYRIUS

Ir jie gyveno žemėje dirbdami, kad išlaikytų savo kūnų gerovę; ir taip buvo tol, kol baigėsi devyni Ievos nėštumo mėnesiai, ir atėjo laikas, kai ji turėjo gimdyti.

Tada ji tarė Adomui: „Ši ola yra tyra vieta dėl ženklų, [įvykusių] joje nuo tada, kai [palikome] sodą; ir mes vėl joje melsimės. Todėl nedera, kad joje gimdyčiau; verčiau eikime į tą po apsaugine uola, kurią Šėtonas metė į mus, kai norėjo mus ja užmušti; bet kuri buvo sulaikyta ir išskleista kaip stoginė virš mūsų Dievo įsakymu; ir sudarė olą.“

Tada Adomas perkėlė Ievą į tą olą; ir atėjus laikui gimdyti, ji labai kankinosi. Tad Adomas liūdėjo, ir jo širdis kentėjo dėl jos; nes ji buvo arti mirties; kad išsipildytų Dievo žodis jai: „Kančiose gimdysi vaikus, ir sielvarte pagimdysi savo vaiką.“

Bet kai Adomas pamatė bėdą, kurioje buvo Ieva, jis pakilo ir meldėsi Dievui, sakydamas: „O Viešpatie, pažvelk į mane savo gailestingumo akimi ir išvesk ją iš jos sielvarto.“

Ir Dievas pažvelgė į savo tarnaitę Ievą ir išvadavo ją, ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, ir su juo dukterį. Tada Adomas džiaugėsi Ievos išvadavimu ir vaikais, kuriuos ji jam pagimdė. Ir Adomas patarnavo Ievai oloje iki aštuonių dienų pabaigos; tada jie pavadino sūnų Kainu, o dukterį Luluva.

Kaino vardas reiškia „nekentėjas“, nes jis nekentė savo sesers motinos įsčiose; dar jiems neišėjus iš jų. Todėl Adomas pavadino jį Kainu.

Bet Luluva reiškia „graži“, nes ji buvo gražesnė už savo motiną.

Tada Adomas ir Ieva laukė, kol Kainui ir jo seseriai sukaks keturiasdešimt dienų, tada Adomas tarė Ievai: „Paruošime auką ir paaukosime ją už vaikus.“

Ir Ieva tarė: „Padarysime vieną auką už pirmagimį sūnų; o vėliau padarysime vieną už dukterį.“

LXXV SKYRIUS

Tada Adomas paruošė auką, ir jis bei Ieva paaukojo ją už savo vaikus, ir atnešė ją ant aukuro, kurį buvo pasistatę pradžioje.

Ir Adomas paaukojo auką, ir maldavo Dievą priimti jo auką.

Tada Dievas priėmė Adomo auką ir atsiuntė šviesą iš dangaus, kuri apšvietė auką. Ir Adomas su sūnumi prisiartino prie aukos, bet Ieva ir duktė prie jos nesiartino.

Tada Adomas nulipo nuo aukuro, ir jie džiaugėsi; ir Adomas su Ieva laukė, kol dukteriai sukaks aštuoniasdešimt dienų; tada Adomas paruošė auką ir nunešė ją Ievai bei vaikams; ir jie nuėjo prie aukuro, kur Adomas ją paaukojo, kaip buvo pratęs, prašydamas Viešpatį priimti jo auką.

Ir Viešpats priėmė Adomo ir Ievos auką. Tada Adomas, Ieva ir vaikai prisiartino kartu ir nusileido nuo kalno džiūgaudami.

Bet jie negrįžo į olą, kurioje vaikai gimė; bet atėjo į Lobių olą, kad vaikai apeitų aplink ją ir būtų palaiminti ženklais, [atneštais] iš sodo.

Bet po to, kai jie buvo palaiminti šiais ženklais, jie grįžo į olą, kurioje gimė.

Tačiau prieš Ievai paaukojant auką, Adomas paėmė ją ir nuėjo su ja prie vandens upės, į kurią jie pirmiausia buvo įsimetę; ir ten jie nusiprausė. Adomas nuprausė savo kūną, ir Ieva [taip pat] švariai, po kančių ir vargo, kurie juos buvo ištikę.

Bet Adomas ir Ieva, nusiprausę vandens upėje, kiekvieną naktį grįždavo į Lobių olą, kur melsdavosi ir būdavo palaiminti; ir tada grįždavo į savo olą, kur gimė vaikai.

Taip darė Adomas ir Ieva, kol vaikai baigė žįsti. Tada, kai jie buvo atjunkyti, Adomas paaukojo auką už savo vaikų sielas; be tų trijų kartų per savaitę, kai aukojo už juos.

Kai vaikų maitinimo dienos baigėsi, Ieva vėl pastojo, ir kai jos dienos išsipildė, ji pagimdė kitą sūnų ir dukterį; ir jie pavadino sūnų Abeliu, o dukterį Aklemija.

Tada pasibaigus keturiasdešimčiai dienų Adomas paaukojo auką už sūnų, o pasibaigus aštuoniasdešimčiai dienų jis paaukojo kitą auką už dukterį, ir darė su jais taip, kaip darė anksčiau su Kainu ir jo seserimi Luluva.

Jis atnešė juos į Lobių olą, kur jie gavo palaiminimą, ir tada grįžo į olą, kurioje gimė. Po šių gimimo Ieva nustojo gimdyti vaikus.

LXXVI SKYRIUS

Ir vaikai pradėjo stiprėti ir augti ūgiu; bet Kainas buvo kietos širdies ir viešpatavo virš savo jaunesniojo brolio.

Ir dažnai, kai tėvas aukodavo auką, jis pasilikdavo [nuošalyje] ir neidavo su jais aukoti.

Bet Abelis turėjo romią širdį ir buvo paklusnus tėvui ir motinai, kuriuos dažnai ragindavo aukoti auką, nes jis tai mėgo; ir daug meldėsi bei pasninkavo.

Tada Abelį pasiekė šis ženklas. Jam įeinant į Lobių olą ir pamačius aukso lazdeles, smilkalus ir mirą, jis paklausė savo tėvų Adomo ir Ievos apie juos, sakydamas: „Kaip jūs juos gavote?“

Tada Adomas papasakojo jam viską, kas jiems nutiko. Ir Abelis giliai pajuto tai, ką tėvas jam papasakojo.

Be to, jo tėvas Adomas papasakojo jam apie Dievo darbus ir apie sodą; ir po to jis pasiliko po tėvo visą tą naktį Lobių oloje.

Ir tą naktį, jam besimeldžiant, Šėtonas pasirodė jam žmogaus pavidalu ir tarė jam: „Tu dažnai raginai savo tėvą aukoti auką, pasninkauti ir melstis, todėl aš tave užmušiu ir pražudysiu iš šio pasaulio.“

Bet Abelis meldėsi Dievui ir nuvarė [Šėtoną] nuo savęs; ir nepatikėjo velnio žodžiais. Tada, kai išaušo diena, Dievo angelas pasirodė jam ir tarė: „Netrumpink nei pasninko, nei maldos, nei aukos aukojimo savo Dievui. Nes, štai, Viešpats priėmė tavo maldą. Nebijok figūros, kuri pasirodė tau naktį ir kuri keikė tave mirtimi.“ Ir angelas pasitraukė nuo jo.

Tada, kai išaušo diena, Abelis atėjo pas Adomą ir Ievą ir papasakojo jiems apie regėjimą, kurį matė. Bet kai jie tai išgirdo, labai nuliūdo dėl to, visgi nieko jam [apie tai] nesakė; tik paguodė jį.

Bet pas kietąširdį Kainą naktį atėjo Šėtonas, pasirodė ir tarė jam: „Kadangi Adomas ir Ieva myli tavo brolį Abelį daug labiau nei myli tave, ir nori sujungti jį santuoka su tavo gražiąja seserimi, nes myli jį; bet nori sujungti tave santuoka su jo negražia seserimi, nes nekenčia tavęs;

Todėl dabar aš patariu tau, kai jie tai darys, užmušk savo brolį; tada tavo sesuo liks tau; o jo sesuo bus atmesta.“

Ir Šėtonas pasitraukė nuo jo. Bet Piktasis pasiliko Kaino širdyje, kuris daug kartų siekė užmušti savo brolį.

LXXVII SKYRIUS

Bet kai Adomas pamatė, kad vyresnysis brolis nekenčia jaunesniojo, jis stengėsi suminkštinti jų širdis ir tarė Kainui: „Paimk, o mano sūnau, iš savo sėjos vaisių ir paaukok auką Dievui, kad Jis atleistų tau tavo nedorybę ir nuodėmę.“

Jis taip pat tarė Abeliui: „Paimk iš savo sėjos ir paruošk auką, ir atnešk ją Dievui, kad Jis atleistų tavo nedorybę ir nuodėmę.“

Tada Abelis pakluso tėvo balsui, paėmė iš savo sėjos ir paruošė gerą auką, ir tarė savo tėvui Adomui: „Eik su manimi, parodyk man, kaip ją paaukoti.“

Ir jie nuėjo, Adomas ir Ieva su juo, ir parodė jam, kaip paaukoti dovaną ant aukuro. Tada po to jie atsistojo ir meldėsi, kad Dievas priimtų Abelio auką.

Tada Dievas pažvelgė į Abelį ir priėmė jo auką. Ir Dievas labiau džiaugėsi Abeliu nei jo auka, dėl jo geros širdies ir tyro kūno. Jame nebuvo jokios klastos pėdsako.

Tada jie nusileido nuo aukuro ir nuėjo į olą, kurioje gyveno. Bet Abelis dėl džiaugsmo, kad paaukojo auką, kartojo tai tris kartus per savaitę, sekdamas savo tėvo Adomo pavyzdžiu.

Bet Kainas nejautė malonumo aukodamas; tačiau po didelio tėvo pykčio jis kartą paaukojo savo dovaną; ir kai jis aukojo, jo akis krypo į auką, kurią darė, ir jis paėmė mažiausią iš savo avių aukai, ir jo akis vėl krypo į ją.

Todėl Dievas nepriėmė jo aukos, nes jo širdis buvo pilna žudikiškų minčių.

Ir jie visi taip gyveno kartu oloje, kurioje Ieva pagimdė, kol Kainui sukako penkiolika metų, o Abeliui dvylika metų.

LXXVII SKYRIUS

Bet kai Adomas pamatė, kad vyresnysis brolis nekenčia jaunesniojo, jis stengėsi suminkštinti jų širdis ir tarė Kainui: „Paimk, o mano sūnau, iš savo sėjos vaisių ir paaukok auką Dievui, kad Jis atleistų tau tavo nedorybę ir tavo nuodėmę.“

Jis taip pat tarė Abeliui: „Paimk ir tu iš savo sėjos, ir paruošk auką, ir atnešk ją Dievui, kad Jis atleistų tavo nedorybę ir tavo nuodėmę.“

Tada Abelis pakluso savo tėvo balsui, paėmė iš savo sėjos ir paruošė gerą auką, ir tarė savo tėvui Adomui: „Eik su manimi, parodyk man, kaip ją paaukoti.“

Ir jie nuėjo, Adomas ir Ieva su juo, ir parodė jam, kaip paaukoti dovaną ant aukuro. Tada po to jie atsistojo ir meldėsi, kad Dievas priimtų Abelio auką.

Tada Dievas pažvelgė į Abelį ir priėmė jo auką. Ir Dievas labiau džiaugėsi Abeliu nei jo auka, dėl jo geros širdies ir tyro kūno. Jame nebuvo jokios klastos pėdsako.

Tada jie nusileido nuo aukuro ir nuėjo į olą, kurioje gyveno. Bet Abelis dėl džiaugsmo, kad paaukojo auką, kartojo tai tris kartus per savaitę, sekdamas savo tėvo Adomo pavyzdžiu.

Bet Kainas nejautė malonumo aukodamas; tačiau po didelio tėvo pykčio jis kartą paaukojo savo dovaną; ir kai jis aukojo, jo akis krypo į auką, kurią darė, ir jis paėmė mažiausią iš savo avių aukai, ir jo akis vėl krypo į ją.

Todėl Dievas nepriėmė jo aukos, nes jo širdis buvo pilna žudikiškų minčių.

Ir jie visi taip gyveno kartu oloje, kurioje Ieva pagimdė, kol Kainui sukako penkiolika metų, o Abeliui dvylika metų.

LXXVIII SKYRIUS

Tada Adomas tarė Ievai: „Žiūrėk, vaikai užaugo; turime pagalvoti apie žmonų suradimą jiems.“
Ieva atsakė: „Kaip mes galime tai padaryti?“

Tada Adomas jai tarė: „Mes sujungsime Abelio seserį santuokoje su Kainu, o Kaino seserį – su Abeliu.“
Tuomet Ieva tarė Adomui: „Aš nemėgstu Kaino, nes jis kietaširdis; bet tegul jie palaukia, kol paaukosime Viešpačiui už juos.“
Ir Adomas daugiau nieko nebesakė.

Tuo tarpu Šėtonas atėjo pas Kainą lauko žmogaus pavidalu ir tarė jam: „Štai, Adomas ir Ieva pasitarė dėl jūsų dviejų santuokos; ir jie susitarė ištekinti Abelio seserį už tavęs, o tavo seserį – už jo. Jei aš tavęs nemylėčiau, nebūčiau tau to sakęs. Tačiau jei paklausysi mano patarimo ir išgirsi mane, aš atnešiu tau tavo vestuvių dieną gražius drabužius, daugybę aukso bei sidabro, ir mano giminės patarnaus tau.“

Tada Kainas su džiaugsmu paklausė: „Kur yra tavo giminės?“
Ir Šėtonas atsakė: „Mano giminės yra sode šiaurėje, kur aš kadaise ketinau nuvesti tavo tėvą Adomą, bet jis nepriėmė mano pasiūlymo. Bet tu, jei priimsi mano žodžius ir ateisi pas mane po savo vestuvių, pailsėsi nuo vargo, kuriame esi; ir pailsėsi, ir gyvensi geriau nei tavo tėvas Adomas.“

Išgirdęs šiuos Šėtono žodžius, Kainas atvėrė savo ausis ir palinko į jo kalbą. Ir jis neiliko lauke, bet nuėjo pas Ievą, savo motiną, ir mušė ją, ir keikė ją, sakydamas jai: „Kodėl ketinate paimti mano seserį ir ištekinti ją už mano brolio? Ar aš miręs?“
Tačiau jo motina nuramino jį ir nusiuntė atgal į lauką, kur jis buvo.

Tada, kai atėjo Adomas, ji papasakojo jam, ką Kainas padarė. Bet Adomas nuliūdo, tylėjo ir nepratarė nė žodžio.
Tada rytojaus dieną Adomas tarė savo sūnui Kainui: „Paimk iš savo avių, jaunų ir gerų, ir paaukok jas savo Dievui; o aš pakalbėsiu su tavo broliu, kad jis atneštų savo Dievui javų auką.“

Jiedu paklausė savo tėvo Adomo, paėmė savo atnašas ir paaukojo jas ant kalno prie aukuro.
Tačiau Kainas elgėsi įžūliai su savo broliu, nustūmė jį nuo aukuro ir neleido jam paaukoti savo dovanos ant aukuro; bet pats paaukojo savąją su išdidžia širdimi, pilna klastos ir apgaulės.
O Abelis pasistatė akmenis, kurie buvo netoliese, ir ant jų paaukojo savo dovaną su nuolankia širdimi, laisva nuo klastos.

Kainas stovėjo prie aukuro, ant kurio paaukojo savo dovaną, ir šaukėsi Dievo, kad priimtų jo auką; bet Dievas jos nepriėmė; ir dieviška ugnis nenužengė sudeginti jo aukos. Jis liko stovėti priešais aukurą, piktas ir rūstus, žiūrėdamas į savo brolį Abelį, kad pamatytų, ar Dievas priims jo auką, ar ne.

Ir Abelis meldė Dievą priimti jo auką. Tada dieviška ugnis nužengė ir sudegino jo atnašą. Ir Dievas užuodė malonų jo aukos kvapą, nes Abelis Jį mylėjo ir Juo džiaugėsi. Ir kadangi Dievas buvo juo patenkintas, Jis atsiuntė jam šviesos angelą žmogaus pavidalu, kuris dalyvavo joaukoje, nes Jis užuodė malonų aukos kvapą, ir jie guodė Abelį bei stiprino jo širdį.

Bet Kainas stebėjo viską, kas vyko prie jo brolio aukos, ir dėl to niršo. Tada jis atvėrė burną ir piktžodžiavo Dievui, nes Jis nepriėmė jo aukos.
Tačiau Dievas tarė Kainui: „Kodėl tavo veidas liūdnas? Būk teisus, kad galėčiau priimti tavo auką. Ne prieš Mane tu murmėjai, bet prieš save patį.“
Dievas tai pasakė Kainui bardoamas, nes bjaurėjosi juo ir jo auka.

Ir Kainas nulipo nuo aukuro, pasikeitusia spalva ir vargingu veidu, ir atėjo pas savo tėvą ir motiną, ir papasakojo jiems viską, kas jam nutiko. Ir Adomas labai nuliūdo, kad Dievas nepriėmė Kaino aukos.
Tačiau Abelis nulipo džiūgaudamas ir linksma širdimi, ir papasakojo tėvui ir motinai, kaip Dievas priėmė jo auką. Ir jie tuo džiaugėsi ir bučiavo jo veidą.

Ir Abelis tarė savo tėvui: „Kadangi Kainas nustūmė mane nuo aukuro ir neleido man paaukoti savo dovanos ant jo, aš pasidariau aukurą sau ir paaukojau dovaną ant jo.“
Bet kai Adomas tai išgirdo, jis labai nuliūdo, nes tai buvo aukuras, kurį jis pastatė pradžioje ir ant kurio jis aukojo savo dovanas.

O Kainas buvo toks paniuręs ir piktas, kad nuėjo į lauką, kur pas jį atėjo Šėtonas ir tarė jam: „Kadangi tavo brolis Abelis rado prieglobstį pas tavo tėvą Adomą, nes tu nustūmei jį nuo aukuro, jie bučiavo jo veidą ir džiaugiasi juo daug labiau nei tavimi.“
Kai Kainas išgirdo šiuos Šėtono žodžius, jis prisipildė įniršio; ir jis niekam to neparodė. Bet jis tykojo nužudyti savo brolį, kol atsivedė jį į urvą ir tada tarė jam:
„O broli, šalis tokia graži, ir joje yra tokių gražių ir malonių medžių, ir žavinga į juos žiūrėti! Bet broli, tu niekada nebuvai nė vienos dienos lauke, kad ten pasimėgautum. Šiandien, o mano broli, aš labai noriu, kad eitum su manimi į lauką pasilinksminti ir palaiminti mūsų laukus ir mūsų bandas, nes tu esi teisus, ir aš tave labai myliu, o mano broli! Bet tu nutolai nuo manęs.“

Tada Abelis sutiko eiti su savo broliu Kainu į lauką.
Bet prieš išeinant, Kainas tarė Abeliui: „Palauk manęs, kol pasiimsiu lazdą dėl laukinių žvėrių.“
Tada Abelis stovėjo laukdamas savo nekaltume. Bet Kainas, tas klastingasis, pasiėmė lazdą ir išėjo.
Ir jie, Kainas ir jo brolis Abelis, pradėjo eiti keliu; Kainas kalbėjosi su juo ir guodė jį, kad priverstų viską užmiršti.

LXXIX SKYRIUS
Teisiojo Abelio nužudymas, kurį įvykdė jo brolis, bedievis Kainas.

Taip jie ėjo toliau, kol atėjo į nuošalią vietą, kur nebuvo avių; tada Abelis tarė Kainui: „Štai, broli, mes pavargome eidami; nes nematome nei medžių, nei vaisių, nei žalumos, nei avių, nei nieko iš tų dalykų, apie kuriuos man pasakojai. Kur yra tos tavo avys, kurias sakei man palaiminti?“
Tada Kainas jam tarė: „Eikime toliau, ir netrukus pamatysi daug gražių dalykų, bet eik pirma manęs, kol aš tave pasivysiu.“

Tada Abelis nuėjo į priekį, o Kainas liko jam už nugaros. Ir Abelis ėjo savo nekaltume, be klastos, netikėdamas, kad brolis jį nužudys.
Tada Kainas, priėjęs prie jo, guodė jį savo kalbomis, eidamas šiek tiek atsilikęs; tada jis suskubo ir smogė jam lazda, smūgis po smūgio, kol šis buvo apsvaigintas.

Bet kai Abelis nukrito ant žemės, matydamas, kad brolis ketina jį nužudyti, jis tarė Kainui: „O mano broli, pasigailėk manęs. Dėl krūtų, kurias žindome, nemušk manęs! Dėl įsčių, kurios mus pagimdė ir atvedė į pasaulį, nemušk manęs mirtinai ta lazda! Jei nori mane nužudyti, paimk vieną iš šių didelių akmenų ir užmušk mane iškart.“

Tada Kainas, kietaširdis ir žiaurus žudikas, paėmė didelį akmenį ir smogė juo broliui į galvą, kol ištiško jo smegenys, ir jis paplūdo savo kraujyje priešais jį. Ir Kainas nesigailėjo dėl to, ką padarė.
Bet žemė, kai ant jos nukrito teisiojo Abelio kraujas, sudrebėjo gerdama jo kraują ir būtų sunaikinusi Kainą už tai.
Ir Abelio kraujas paslaptingai šaukėsi Dievo, kad atkeršytų jo žudikui.

Tada Kainas iškart pradėjo kasti žemę, kad paguldytų ten savo brolį; nes jis drebėjo iš baimės, kuri jį apėmė pamačius, kad žemė dreba dėl jo.
Tada jis įmetė savo brolį į duobę ir užbėrė dulkėmis. Bet žemė jo nepriėmė; ji tuojau pat išmetė jį atgal.
Kainas vėl kasė žemę ir slėpė joje savo brolį; bet žemė vėl jį išmetė ant paviršiaus; kol tris kartus žemė taip išmetė ant savęs Abelio kūną. Purvina žemė išmetė jį pirmą kartą, nes jis nebuvo pirmasis kūrinys; ir ji išmetė jį antrą kartą ir nenorėjo priimti, nes jis buvo teisus ir geras, ir buvo nužudytas be priežasties; ir žemė išmetė jį trečią kartą ir nenorėjo priimti, kad prieš jo brolį liktų liudytojas prieš jį.

Ir taip žemė tyčiojosi iš Kaino, kol atėjo Dievo Žodis pas jį dėl jo brolio.
Tada Dievas supyko ir labai sielvartavo dėl Abelio mirties; Jis sugriaudė iš dangaus, ir žaibai ėjo pirma Jo, ir Viešpaties Dievo Žodis atėjo iš dangaus pas Kainą ir tarė jam: „Kur yra tavo brolis Abelis?“
Tada Kainas atsakė išdidžia širdimi ir šiurkščiu balsu: „Kaip, o Dieve? Ar aš esu savo brolio sargas?“

Tada Dievas tarė Kainui: „Prakeikta tebūnie žemė, kuri gėrė tavo brolio Abelio kraują; o tu, būk drebantis ir virpantis; ir tai bus ženklas tau, kad kas tave ras, tas tave užmuš.“
Bet Kainas verkė, nes Dievas pasakė jam šiuos žodžius; ir Kainas tarė Jam: „O Dieve, kas mane ras, tas mane užmuš, ir aš būsiu ištrintas nuo žemės paviršiaus.“

Tada Dievas tarė Kainui: „Kas tave ras, tavęs neužmuš“; nes prieš tai Dievas buvo sakęs Kainui: „Aš atsisakysiu septynių bausmių tam, kuris užmuš Kainą.“ Nes dėl Dievo žodžių Kainui: „Kur yra tavo brolis?“, Dievas tai pasakė iš gailestingumo jam, bandydamas priversti jį atgailauti.
Nes jei Kainas būtų tuo metu atgailavęs ir pasakęs: „O Dieve, atleisk man mano nuodėmę ir mano brolio nužudymą“, Dievas būtų atleidęs jam jo nuodėmę.

Ir dėl to, kad Dievas pasakė Kainui: „Prakeikta tebūnie žemė, kuri gėrė tavo brolio kraują“ – tai taip pat buvo Dievo gailestingumas Kainui. Nes Dievas neprakeikė jo, bet prakeikė žemę; nors ne žemė nužudė Abelį ir padarė neteisybę.
Nes derėjo, kad prakeiksmas kristų ant žudiko; visgi iš gailestingumo Dievas taip sutvarkė Savo mintis, kad niekas to nesužinotų ir nenusisuktų nuo Kaino.

Ir Jis tarė jam: „Kur yra tavo brolis?“ Į tai jis atsakė ir tarė: „Aš nežinau.“ Tada Kūrėjas tarė jam: „Būk drebantis ir virpantis.“
Tada Kainas sudrebėjo ir išsigando; ir per šį ženklą Dievas padarė jį pavyzdžiu prieš visą kūriniją kaip savo brolio žudiką. Taip pat Dievas užleido ant jo drebulį ir siaubą, kad jis matytų ramybę, kurioje buvo iš pradžių, ir matytų drebulį bei siaubą, kurį kentė pabaigoje; idant jis nusižemintų prieš Dievą, atgailautų dėl savo nuodėmės ir ieškotų ramybės, kuria mėgavosi iš pradžių.

O Dievo žodyje, kuris skelbė: „Aš atsisakysiu septynių bausmių tam, kas užmuš Kainą“, Dievas nesiekė nužudyti Kaino kardu, bet siekė marinti jį pasninku, malda ir verksmu pagal griežtą taisyklę, iki to laiko, kol jis bus išlaisvintas iš savo nuodėmės.
Ir septynios bausmės yra septynios kartos, per kurias Dievas laukė Kaino dėl jo brolio nužudymo.

O Kainas, nuo to laiko, kai nužudė savo brolį, niekur negalėjo rasti ramybės; bet grįžo pas Adomą ir Ievą, drebantis, išsigandęs ir susitepęs krauju.
Kai jie jį pamatė, jie sielvartavo ir verkė, nežinodami, iš kur kilo jo drebulys ir siaubas, ir kraujas, kuriuo jis buvo aptaškytas.
Tada Kainas atbėgo pas savo seserį, kuri gimė kartu su juo. Bet kai ji jį pamatė, ji išsigando ir tarė jam: „O mano broli, kodėl atėjai toks drebantis?“ Ir jis tarė jai: „Aš nužudžiau savo brolį Abelį tam tikroje vietoje.“

II KNYGA

I SKYRIUS

Kai Luluva išgirdo Kaino žodžius, ji verkė ir nuėjo pakviesti tėvo ir motinos, ir papasakojo jiems, kad Kainas nužudė savo brolį Abelį.
Tada jie visi garsiai sušuko, pakėlė savo balsus, daužė sau per veidus, barstė dulkes ant galvų, perplėšė savo drabužius ir išėjo į tą vietą, kur Abelis buvo nužudytas.
Ir jie rado jį gulintį ant žemės, nužudytą, ir žvėris aplink jį; kol jie verkė ir raudojo dėl šio teisiojo. Iš jo kūno, dėl jo tyrumo, sklido kvapiųjų prieskonių kvapas. Ir Adomas nešė jį, ašaroms riedant jo veidu; ir nuėjo į Lobių Urvą, kur jį paguldė ir suvyniojo su kvapiaisiais prieskoniais ir mira.

Ir Adomas su Ieva, jį palaidoję, didžiuliame sielvarte išbuvo šimtą keturiasdešimt dienų. Abeliui buvo penkiolika su puse metų, o Kainui septyniolika su puse metų.
Kainas, pasibaigus gedului dėl brolio, paėmė savo seserį Luluvą ir vedė ją be tėvo ir motinos leidimo; nes jie negalėjo jo sulaikyti dėl savo sunkios širdies.
Tada jis nusileido į kalno papėdę, toli nuo sodo, netoli tos vietos, kur buvo nužudęs savo brolį.

Toje vietoje buvo daug vaismedžių ir miško medžių. Jo sesuo pagimdė jam vaikų, kurie savo ruožtu pradėjo pamažu daugintis, kol užpildė tą vietą.
Bet Adomas ir Ieva po Abelio laidotuvių nesuejo septynerius metus. Tačiau po to Ieva pastojo; ir kol ji laukėsi, Adomas jai tarė: „Eime, paimkime atnašą ir paaukokime ją Dievui, ir paprašykime Jo duoti mums gražų vaiką, kuriame rastume paguodą ir kurį galėtume sujungti santuokoje su Abelio seserimi.“

Tada jie paruošė atnašą, užnešė ją ant aukuro ir paaukojo Viešpaties akivaizdoje, ir pradėjo Jį melsti priimti jų auką ir duoti jiems gerą palikuonį.
Ir Dievas išgirdo Adomą ir priėmė jo auką. Tada jie pagarbino, Adomas, Ieva ir jų duktė, ir nusileido į Lobių Urvą, ir pastatė jame lempą, kad ji degtų dieną ir naktį priešais Abelio kūną.
Tada Adomas ir Ieva toliau pasninkavo ir meldėsi, kol atėjo laikas Ievai gimdyti, tada ji tarė Adomui: „Aš noriu eiti į urvą uoloje, kad ten pagimdyčiau.“
Ir jis tarė: „Eik ir pasiimk su savimi dukterį, kad tau patarnautų; o aš pasiliksiu šiame Lobių Urve prie savo sūnaus Abelio kūno.“
Tada Ieva paklausė Adomo ir nuėjo, ji ir jos duktė. Bet Adomas liko vienas Lobių Urve.

II SKYRIUS

Ir Ieva pagimdė sūnų, tobulai gražų figūra ir veidu. Jo grožis buvo kaip jo tėvo Adomo, tik dar gražesnis.
Tada Ieva buvo paguosta, kai jį pamatė, ir aštuonias dienas išbuvo urve; tada ji nusiuntė savo dukterį pas Adomą pasakyti jam, kad ateitų pamatyti vaiko ir duoti jam vardą. Bet duktė liko jo vietoje prie brolio kūno, kol Adomas grįžo. Taip ji ir padarė.

Bet kai Adomas atėjo ir pamatė vaiko gerą išvaizdą, jo grožį ir tobulą figūrą, jis džiaugėsi juo ir buvo paguostas dėl Abelio. Tada jis pavadino vaiką Setu, kas reiškia: „kad Dievas išgirdo mano maldą ir išlaisvino mane iš mano sielvarto“. Bet tai taip pat reiškia „galia ir jėga“.
Tada, kai Adomas davė vaikui vardą, jis grįžo į Lobių Urvą; o jo duktė grįžo pas savo motiną.

Bet Ieva pasiliko savo urve, kol suėjo keturiasdešimt dienų, tada ji atėjo pas Adomą ir atsivedė su savimi vaiką ir dukterį.
Ir jie atėjo prie upės vandens, kur Adomas ir jo duktė nusiprausė dėl sielvarto už Abelį; o Ieva ir kūdikis nusiprausė apsivalymui.
Tada jie grįžo, paėmė atnašą, nuėjo į kalną ir paaukojo ją už kūdikį; ir Dievas priėmė jų auką, ir atsiuntė Savo palaiminimą jiems ir jų sūnui Setui; ir jie grįžo į Lobių Urvą.

O Adomas daugiau nebepažino savo žmonos Ievos per visas savo gyvenimo dienas; ir daugiau jokių palikuonių jiems negimė; tik tie penki: Kainas, Luluva, Abelis, Aklija ir Setas vienas.
Bet Setas augo ūgiu ir jėga; ir pradėjo uoliai pasninkauti ir melstis.

III SKYRIUS
Penkioliktasis Šėtono pasirodymas Adomui ir Ievai, virš urvo stogo.

O mūsų tėvui Adomui, praėjus septyneriems metams nuo tos dienos, kai jis atsiskyrė nuo savo žmonos Ievos, Šėtonas pavydėjo jam, matydamas jį taip atskirtą nuo jos; ir stengėsi priversti jį vėl gyventi su ja.

Tada Adomas pakilo ir užlipo virš Lobių Urvo; ir ten miegodavo naktis po nakties. Bet vos tik išaušdavo kiekviena diena, jis nusileisdavo į urvą melstis ir gauti palaiminimą iš jo.
Bet atėjus vakarui jis užlipdavo ant urvo stogo, kur miegodavo vienas, bijodamas, kad Šėtonas jo neįveiktų. Ir jis taip išbuvo atskirai trisdešimt devynias dienas.

Tada Šėtonas, viso gėrio nekentėjas, pamatęs Adomą taip vieną, pasninkaujantį ir besimeldžiantį, pasirodė jam gražios moters pavidalu, kuri atėjo ir stojo priešais jį keturiasdešimtos dienos naktį ir tarė jam:
„O Adomai, nuo to laiko, kai gyvenate šiame urve, mes patyrėme didelę ramybę iš jūsų, ir jūsų maldos pasiekė mus, ir mes buvome paguosti dėl jūsų.
Bet dabar, o Adomai, kai tu užlipai ant urvo stogo miegoti, mums kilo abejonių dėl tavęs, ir didelis liūdesys mus užklupo dėl tavo atsiskyrimo nuo Ievos. Ir vėlgi, kai esi ant šio urvo stogo, tavo malda išsilieja, ir tavo širdis klaidžioja iš vienos pusės į kitą.
Bet kai buvai urve, tavo malda buvo kaip surinkta ugnis; ji nusileisdavo pas mus, ir tu rasdavai ramybę.

Tada aš taip pat sielvartavau dėl tavo vaikų, kurie yra atskirti nuo tavęs; ir mano liūdesys didelis dėl tavo sūnaus Abelio nužudymo; nes jis buvo teisus; o dėl teisiojo kiekvienas sielvartaus.
Bet aš džiaugiausi dėl tavo sūnaus Seto gimimo; visgi po trumpo laiko labai nuliūdau dėl Ievos, nes ji mano sesuo. Nes kai Dievas užleido tau gilų miegą ir išėmė ją iš tavo šono, Jis išėmė ir mane kartu su ja. Bet Jis išaukštino ją, pastatydamas ją su tavimi, o mane pažemino.

Aš džiaugiausi dėl savo sesers, kad ji yra su tavimi. Bet Dievas man davė pažadą anksčiau ir sakė: ‘Nesielvartauk; kai Adomas užlips ant Lobių Urvo stogo ir atsiskirs nuo Ievos, savo žmonos, Aš atsiųsiu tave pas jį, tu susijungsi su juo santuokoje ir pagimdysi jam penkis vaikus, kaip Ieva pagimdė jam penkis.’

Ir dabar, štai! Dievo pažadas man išsipildė; nes būtent Jis atsiuntė mane pas tave vestuvėms; nes jei vesi mane, aš pagimdysiu tau gražesnius ir geresnius vaikus nei Ievos.
Ir vėlgi, tu dar esi tik jaunuolis; nebaik savo jaunystės šiame pasaulyje sielvarte; bet praleisk savo jaunystės dienas linksmybėje ir malonumuose. Nes tavo dienos trumpos, o tavo išbandymas didelis. Būk stiprus; baik savo dienas šiame pasaulyje džiaugsmingai. Aš mėgausiuosi tavimi, ir tu džiaugsiesi su manimi tokiu būdu ir be baimės.
Kelkis tad ir įvykdyk savo Dievo įsakymą.“ Tada ji prisiartino prie Adomo ir apkabino jį.

Bet kai Adomas pamatė, kad gali būti jos įveiktas, jis meldė Dievą karšta širdimi išgelbėti jį nuo jos.
Tada Dievas atsiuntė Savo Žodį Adomui, sakydamas: „O Adomai, ta figūra yra tas, kuris žadėjo tau Dievystę ir didybę; jis nėra palankiai nusiteikęs tavo atžvilgiu; bet rodo save tau vieną kartą moters pavidalu; kitą akimirką angelo pavidalu; kita proga gyvatės pavidalu; ir dar kitu laiku dievo pavidalu; bet jis visa tai daro tik tam, kad pražudytų tavo sielą.
Todėl dabar, o Adomai, suprasdamas tavo širdį, Aš išgelbėjau tave daug kartų iš jo rankų; kad parodyčiau tau, jog esu gailestingas Dievas; ir kad noriu tau gero, ir nenoriu tavo žūties.“

IV SKYRIUS

Tada Dievas įsakė Šėtonui pasirodyti Adomui aiškiai, savo paties bjauriu pavidalu.
Bet kai Adomas jį pamatė, jis išsigando ir drebėjo jį matydamas.
Ir Dievas tarė Adomui: „Pažiūrėk į šį velnią ir į jo bjaurią išvaizdą, ir žinok, kad tai jis privertė tave pulti iš šviesos į tamsą, iš ramybės ir poilsio į vargą ir kančią. Ir pažiūrėk, o Adomai, į jį, kuris sakė apie save, kad yra Dievas! Ar gali Dievas būti juodas? Ar Dievas imtų moters pavidalą? Ar yra kas nors stipresnis už Dievą? Ir ar Jis gali būti nugalėtas?

Žiūrėk tad, o Adomai, ir stebėk jį surištą tavo akivaizdoje, ore, negalintį pabėgti! Todėl sakau tau, nebijok jo; nuo šiol saugokis ir sergėkis jo, kad ir ką jis tau darytų.“
Tada Dievas nuvarė Šėtoną šalin nuo Adomo, kurį Jis sustiprino ir kurio širdį paguodė, sakydamas jam: „Nusileisk į Lobių Urvą ir neatsiskirk nuo Ievos; Aš numalšinsiu jumyse visą gyvulišką geismą.“
Nuo tos valandos tai paliko Adomą ir Ievą, ir jie mėgavosi ramybe pagal Dievo įsakymą. Bet Dievas nepadarė to paties nė vienam iš Adomo palikuonių; tik Adomui ir Ievai.
Tada Adomas pagarbino Viešpatį už tai, kad jį išgelbėjo ir nuramino jo aistras. Ir jis nusileido nuo urvo viršaus ir gyveno su Ieva kaip anksčiau. Taip baigėsi keturiasdešimt jo atsiskyrimo nuo Ievos dienų.

V SKYRIUS

O Setas, kai jam buvo septyneri metai, pažino gera ir bloga, ir buvo nuoseklus pasninkavime ir maldoje, ir visas naktis praleisdavo melsdamas Dievo pasigailėjimo ir atleidimo.
Jis taip pat pasninkaudavo nešdamas savo atnašą kiekvieną dieną, daugiau nei jo tėvas; nes jis buvo gražaus veido, panašus į Dievo angelą. Jis taip pat turėjo gerą širdį, išsaugojo geriausias savo sielos savybes; ir dėl šios priežasties jis atnešdavo savo atnašą kasdien.

Ir Dievas buvo patenkintas jo auka; bet Jis taip pat buvo patenkintas jo tyrumu. Ir jis toliau taip vykdė Dievo valią bei tėvo ir motinos valią, kol jam suėjo septyneri metai.
Po to, kai jis leidosi nuo aukuro, baigęs savo aukojimą, Šėtonas pasirodė jam gražaus angelo pavidalu, spindintis šviesa; su šviesos lazda rankoje, pats susijuosęs šviesos diržu.
Jis pasveikino Setą gražia šypsena ir pradėjo vilioti jį gražiais žodžiais, sakydamas jam: „O Setai, kodėl pasilieki šiame kalne? Juk jis atšiaurus, pilnas akmenų ir smėlio, ir medžių be gerų vaisių; dykuma be būstų ir be miestų; negera vieta gyventi. Čia visur tik karštis, nuovargis ir vargas.“

Jis kalbėjo toliau: „Bet mes gyvename gražiose vietose, kitame pasaulyje nei ši žemė. Mūsų pasaulis yra šviesos pasaulis ir mūsų sąlygos geriausios; mūsų moterys gražesnės už bet kurias kitas; ir aš noriu, o Setai, kad tu vestum vieną iš jų; nes matau, kad esi gražios išvaizdos, ir šioje žemėje nėra nė vienos moters pakankamai geros tau. Be to, visi tie, kurie gyvena šiame pasaulyje, tėra penkios sielos.
Bet mūsų pasaulyje yra labai daug vyrų ir daug mergelių, visos viena už kitą gražesnės. Todėl aš noriu išvesti tave iš čia, kad pamatytum mano gimines ir vestum kurią tik nori.
Tada tu pasiliksi pas mane ir būsi ramybėje; būsi pripildytas didybės ir šviesos, kaip mes.
Tu pasiliksi mūsų pasaulyje ir pailsėsi nuo šio pasaulio ir jo vargo; niekada daugiau nesijausi silpnas ir pavargęs; niekada neneši atnašos ir nemelsi pasigailėjimo; nes daugiau nebedarysi nuodėmės ir nebūsi blaškomas aistrų.
Ir jei paklausysi, ką sakau, vesi vieną iš mano dukterų; nes pas mus nėra nuodėmė taip daryti; taip pat tai nelaikoma gyvulišku geismu.
Nes mūsų pasaulyje mes neturime Dievo; bet mes visi esame dievai; mes visi esame iš šviesos, dangiški, galingi, stiprūs ir šlovingi.“

VI SKYRIUS

Kai Setas išgirdo šiuos žodžius, jis nustebo ir palenkė savo širdį į Šėtono klastingą kalbą, ir tarė jam: „Sakei, kad yra sukurtas kitas pasaulis nei šis; ir kitų būtybių, gražesnių už tas, kurios yra šiame pasaulyje?“
Ir Šėtonas tarė: „Taip; štai tu mane girdėjai; bet aš dar pagirsiu juos ir jų būdus tau girdint.“
Bet Setas jam tarė: „Tavo kalba mane nustebino; ir tavo gražus viso to apibūdinimas.
Visgi aš negaliu eiti su tavimi šiandien; nebent prieš tai nueičiau pas savo tėvą Adomą ir motiną Ievą ir papasakočiau jiems viską, ką man sakei. Tada, jei jie duos man leidimą eiti su tavimi, aš ateisiu.“

Vėl Setas tarė: „Aš bijau daryti ką nors be tėvo ir motinos leidimo, kad nepražūčiau kaip mano brolis Kainas ir kaip mano tėvas Adomas, kuris nusižengė Dievo įsakymui. Bet, štai, tu žinai šią vietą; ateik ir susitik su manimi čia rytoj.“
Kai Šėtonas tai išgirdo, jis tarė Setui: „Jei papasakosi savo tėvui Adomui, ką aš tau sakiau, jis neleis tau eiti su manimi. Bet paklausyk manęs; nesakyk savo tėvui ir motinai, ką aš tau sakiau; bet eik su manimi šiandien į mūsų pasaulį; kur pamatysi gražių dalykų ir pasimėgausi ten, ir puotausi šią dieną tarp mano vaikų, matydamas juos ir sotindamasis linksmybe; ir džiaugsiesi amžinai. Tada aš parvesiu tave atgal į šią vietą rytoj; bet jei labiau norėtum pasilikti su manimi, tebūnie taip.“

Tada Setas atsakė: „Mano tėvo ir motinos dvasia priklauso nuo manęs; ir jei pasislėpsiu nuo jų vieną dieną, jie mirs, ir Dievas laikys mane kaltu nusidėjus prieš juos.
Ir jei ne tai, kad jie žino, jog atėjau į šią vietą atnešti atnašos, jie neatsiskirtų nuo manęs nė valandai; taip pat aš neičiau į jokią kitą vietą, nebent jie man leistų. Bet jie elgiasi su manimi labai maloniai, nes aš greitai pas juos sugrįžtu.“

Tada Šėtonas jam tarė: „Kas tau nutiks, jei pasislėpsi nuo jų vieną naktį ir grįši pas juos auštant?“
Bet Setas, pamatęs, kaip jis toliau kalba ir kad nenori jo palikti, bėgo ir užlipo ant aukuro, ir ištiesė rankas į Dievą, ir ieškojo išgelbėjimo pas Jį.
Tada Dievas atsiuntė Savo Žodį ir prakeikė Šėtoną, kuris pabėgo nuo Jo.

O Setas buvo užlipęs ant aukuro, šitaip sakydamas savo širdyje: „Aukuras yra atnašavimo vieta, ir Dievas yra čia; dieviška ugnis ją sudegins; tad Šėtonas negalės manęs sužeisti ir nepaims manęs iš čia.“
Tada Setas nulipo nuo aukuro ir nuėjo pas tėvą ir motiną, kuriuos rado kelyje, trokštančius išgirsti jo balsą; nes jis buvo šiek tiek užtrukęs.
Tada jis pradėjo jiems pasakoti, kas jam nutiko su Šėtonu, pasirodžiusiu angelo pavidalu.
Bet kai Adomas išgirdo jo pasakojimą, jis pabučiavo jo veidą ir įspėjo jį dėl to angelo, sakydamas, kad tai buvo Šėtonas, kuris taip jam pasirodė. Tada Adomas paėmė Setą, ir jie nuėjo į Lobių Urvą ir džiaugėsi jame.
Bet nuo tos dienos Adomas ir Ieva niekada nesiskyrė nuo jo, kad ir kur jis eitų, ar dėl atnašos, ar dėl ko kito.
Šis ženklas įvyko Setui, kai jam buvo devyneri metai.

VII SKYRIUS

Kai mūsų tėvas Adomas pamatė, kad Setas yra tyros širdies, jis panorėjo jį apvesdinti, kad priešas dar kartą jam nepasirodytų ir jo neįveiktų.

Adomas tarė savo sūnui Setui: „Mano sūnau, linkiu, kad vestum savo seserį Akliją, Abelio seserį, kad ji pagimdytų tau vaikų, kurie apgyvendintų žemę pagal Dievo mums duotą pažadą.

Nebijok, mano sūnau, tame nėra jokios gėdos. Noriu, kad vestum, nes bijau, jog priešas tave nugalės.“

Tačiau Setas nenorėjo vesti, bet iš paklusnumo tėvui ir motinai netarė nė žodžio.

Taigi Adomas sutuokė jį su Aklija. Setui tuo metu buvo penkiolika metų.

Kai jam suėjo dvidešimt metų, jam gimė sūnus, kurį jis pavadino Enosu; vėliau jam gimė ir daugiau vaikų.

Tada Enosas užaugo, vedė ir jam gimė Kenanas.

Kenanas taip pat užaugo, vedė ir jam gimė Mahalalelis.

Visi šie tėvai gimė Adomui dar esant gyvam ir gyveno prie Lobių urvo.

Adomo dienos iš viso sudarė devynis šimtus trisdešimt metų, o Mahalaleliui tuo metu buvo šimtas metų. Mahalalelis, kai užaugo, pamilo pasninką, maldą ir sunkų darbą, kol galiausiai priartėjo mūsų tėvo Adomo dienų pabaiga.

VIII SKYRIUS

Kai mūsų tėvas Adomas pamatė, kad jo galas arti, jis pasišaukė savo sūnų Setą, kuris atėjo pas jį į Lobių urvą, ir tarė jam:

„O Setai, mano sūnau, atvesk man savo vaikus ir savo vaikų vaikus, kad prieš mirdamas galėčiau jiems suteikti savo palaiminimą.“

Išgirdęs šiuos tėvo Adomo žodžius, Setas nuėjo nuo jo, jo veidu pasipylė ašarų pakalnė; jis surinko savo vaikus bei savo vaikų vaikus ir atvedė juos pas tėvą Adomą.

Bet kai mūsų tėvas Adomas pamatė juos aplink save, jis apsiverkė, kad turi su jais skirtis.

Pamatę jį verkiantį, jie visi verkė kartu, puolė jam į veidą sakydami: „Kaip tu būsi atskirtas nuo mūsų, o mūsų tėve? Ir kaip žemė tave priims ir paslėps nuo mūsų akių?“ Taip jie labai raudojo ir kalbėjo panašius žodžius.

Tada mūsų tėvas Adomas palaimino juos visus ir, palaiminęs, tarė Setui:

„O Setai, mano sūnau, tu pažįsti šį pasaulį – kad jis pilnas sielvarto ir nuovargio; tu žinai visa, kas mus ištiko per mūsų išbandymus jame. Todėl dabar įsakau tau šiais žodžiais: saugok nekaltybę, būk tyras ir teisingas, pasitikėk Dievu; nelink k į Šėtono kalbas, nei į regėjimus, kuriais jis tau pasirodys. Bet laikykis įsakymų, kuriuos tau šiandien duodu; tada perduok juos savo sūnui Enosui; o Enosas teperduoda juos savo sūnui Kenanui; Kenanas – savo sūnui Mahalaleliui; kad šis įsakymas tvirtai išliktų tarp visų jūsų vaikų.

O Setai, mano sūnau, tą akimirką, kai mirsiu, paimkite mano kūną, apvyniokite jį mira, alaviju bei kasija ir palikite mane čia, šiame Lobių urve, kuriame yra visi tie ženklai, kuriuos Dievas mums davė iš sodo.

O mano sūnau, vėliau ateis tvanas ir užlies visus kūrinius, palikdamas tik aštuonias sielas.

Bet, o mano sūnau, tegul tie, kuriuos jis tuo metu paliks iš jūsų vaikų, pasiima mano kūną su savimi iš šio urvo; ir kai jie pasiims jį su savimi, vyriausiasis iš jų teįsako savo vaikams paguldyti mano kūną laive, kol tvanas atslūgs ir jie išeis iš laivo. Tada jie paims mano kūną ir paguldys jį žemės viduryje, praėjus nedaug laiko po to, kai bus išgelbėti iš tvano vandenų.

Nes vieta, kur bus paguldytas mano kūnas, yra žemės vidurys; iš ten ateis Dievas ir išgelbės visą mūsų giminę.

O dabar, Setai, mano sūnau, stok savo tautos priekyje; ganyk juos ir saugok Dievo baimėje; vesk juos geru keliu. Įsakyk jiems pasninkauti Dievui ir padėk jiems suprasti, kad jie neturi klausytis Šėtono, kad jis jų nepražudytų.

Taip pat vėlgi – atskirk savo vaikus ir savo vaikų vaikus nuo Kaino vaikų; neleisk jiems niekada su jais maišytis, nei artintis prie jų nei žodžiais, nei darbais.“

Tada Adomas nuleido savo palaiminimą ant Seto, ant jo vaikų ir ant visų jo vaikų vaikų.

Tuomet jis kreipėsi į savo sūnų Setą ir į savo žmoną Ievą, sakydamas jiems: „Saugokite šį auksą, šiuos smilkalus ir šią mirą, kuriuos Dievas mums davė kaip ženklą; nes ateinančiomis dienomis tvanas užlies visą kūriniją. Bet tie, kurie eis į arką, pasiims su savimi auksą, smilkalus ir mirą kartu su mano kūnu; ir paguldys auksą, smilkalus bei mirą su mano kūnu žemės viduryje.

Tada, po ilgo laiko, miestas, kuriame kartu su mano kūnu bus rasti auksas, smilkalai ir mira, bus apiplėštas. Bet kai jis bus nusiaubtas, auksas, smilkalai ir mira bus saugomi kartu su laikomu grobiu; ir niekas iš jų nepražus, kol ateis žmogumi tapęs Dievo Žodis; tuomet karaliai juos paims ir aukos Jam: auksą – kaip ženklą, kad Jis yra Karalius; smilkalus – kaip ženklą, kad Jis yra dangaus ir žemės Dievas; ir mirą – kaip Jo kančios ženklą.

Auksą taip pat kaip ženklą, kad Jis nugalės Šėtoną ir visus mūsų priešus; smilkalus – kaip ženklą, kad Jis prisikels iš numirusių ir bus išaukštintas virš to, kas danguje ir kas žemėje; o mirą – kaip ženklą, kad Jis gers kartią tulžį ir [jaus] pragaro skausmus nuo Šėtono.

O dabar, Setai, mano sūnau, štai aš tau atskleidžiau paslėptas paslaptis, kurias Dievas buvo atskleidęs man. Laikykis mano įsakymo sau ir savo tautai.“

IX SKYRIUS

Kai Adomas baigė savo nurodymus Setui, jo galūnės atsipalaidavo, rankos ir kojos prarado visą galią, burna tapo nebyli, o liežuvis visiškai nustojo kalbėti. Jis užmerkė akis ir atidavė sielą.

Bet kai jo vaikai pamatė, kad jis mirė, jie puolė ant jo – vyrai ir moterys, seni ir jauni – verkdami.

Adomo mirtis įvyko pabaigoje devynių šimtų trisdešimties metų, kuriuos jis nugyveno žemėje; penkioliktą Barmudeh mėnesio dieną, pagal saulės epakto skaičiavimą, devintą valandą. Tai buvo penktadienis, ta pati diena, kurią jis buvo sukurtas ir kurią ilsėjosi; o valanda, kurią jis mirė, buvo ta pati, kurią jis išėjo iš sodo.

Tada Setas jį gerai apvyniojo ir užbalzamavo gausybe kvapiųjų prieskonių iš šventųjų medžių ir iš Šventojo kalno; jis paguldė jo kūną rytinėje urvo vidaus pusėje, smilkalų pusėje, ir priešais jį pastatė degančią lempą.

Tuomet jo vaikai stovėjo priešais jį verkdami ir raudodami visą naktį iki aušros.

Tada Setas, jo sūnus Enosas ir Enoso sūnus Kenanas išėjo ir paėmė geras aukas, kad pateiktų jas Viešpačiui; jie atėjo prie aukuro, ant kurio Adomas aukodavo dovanas Dievui, kai tik aukodavo.

Bet Ieva jiems tarė: „Palaukite, kol pirmiausia paprašysime Dievą priimti mūsų auką ir pasilikti pas Save Savo tarno Adomo sielą bei paimti ją poilsiui.“

Ir jie visi atsistojo ir meldėsi.

X SKYRIUS

Kai jie baigė maldą, atėjo Dievo Žodis ir paguodė juos dėl jų tėvo Adomo.

Po to jie paaukojo dovanas už save ir už savo tėvą.

Kai jie baigė aukojimą, Dievo Žodis atėjo pas Setą, vyriausiąjį tarp jų, sakydamas jam: „O Setai, Setai, Setai“ – tris kartus. „Kaip buvau su tavo tėvu, taip būsiu ir su tavimi, kol išsipildys pažadas, kurį jam daviau – tavo tėvui [sakydamas]: Aš atsiųsiu Savo Žodį ir išgelbėsiu tave bei tavo palikuonis.

O dėl savo tėvo Adomo – laikykis įsakymo, kurį jis tau davė; ir atskirk savo palikuonis nuo savo brolio Kaino palikuonių.“

Ir Dievas atitraukė Savo Žodį nuo Seto.

Tada Setas, Ieva ir jų vaikai nusileido nuo kalno į Lobių urvą.

Bet Adomas buvo pirmasis, kurio siela mirė Edeno žemėje, Lobių urve; nes niekas nemirė prieš jį, išskyrus jo sūnų Abelį, kuris mirė nužudytas.

Tada visi Adomo vaikai pakilo ir verkė dėl savo tėvo Adomo bei teikė jam aukas šimtą keturiasdešimt dienų.

XI SKYRIUS

Po Adomo ir Ievos mirties Setas atskyrė savo vaikus ir savo vaikų vaikus nuo Kaino vaikų. Kainas ir jo palikuonys nusileido ir apsigyveno vakaruose, žemiau tos vietos, kur jis nužudė savo brolį Abelį.

O Setas ir jo vaikai gyveno šiaurėje, ant Lobių urvo kalno, kad būtų arti savo tėvo Adomo. Setas vyresnysis, aukštas ir geras, kilnios sielos ir stipraus proto, stovėjo savo tautos priekyje; jis ganyti juos nekaltybėje, atgailoje bei romume ir neleido nė vienam iš jų nusileisti pas Kaino vaikus. Dėl jų pačių tyrumo jie buvo vadinami „Dievo vaikais“ ir jie buvo su Dievu vietoj puolusių angelų kariaunų; nes jie nenustojo šlovinti Dievo ir giedoti Jam psalmių savo urve – Lobių urve.

Tada Setas stovėjo priešais savo tėvo Adomo ir savo motinos Ievos kūnus, meldėsi naktį ir dieną bei prašė gailestingumo sau ir savo vaikams; o kai jam tekdavo sunkiai susitarti su kuriuo nors vaiku, Jis suteikdavo jam patarimą.

Setas ir jo vaikai nemėgo žemiškų darbų, bet atsidavė dangiškiems dalykams; nes jie neturėjo kitų minčių, tik Dievo šlovinimą, doksologijas ir psalmes. Todėl jie visą laiką girdėjo angelų balsus, šlovinančius ir aukštinančius Dievą iš sodo vidaus, arba kai jie būdavo [Dievo] siunčiami su užduotimi, arba kai kildavo į dangų.

Dėl savo pačių tyrumo Setas ir jo vaikai girdėjo ir matė tuos angelus. Be to, sodas nebuvo aukštai virš jų, o tik per kokias penkiolika dvasinių uolekčių. Viena dvasinė uolektis atitinka tris žmogaus uolektis; iš viso keturiasdešimt penkias uolektis.

Setas ir jo vaikai gyveno ant kalno žemiau sodo; jie nesėjo ir nepjovė; jie negamino jokio maisto kūnui, net kviečių; tik aukas. Jie valgė vaisius nuo skanaus skonio medžių, [kurie augo] ant kalno, kuriame jie gyveno.

Setas dažnai pasninkaudavo kas keturiasdešimt dienų, kaip ir jo vyriausi vaikai. Mat Seto šeima užuodavo sodo medžių kvapą, kai pūsdavo vėjas [į tą pusę]. Jie buvo laimingi, nekalti, be netikėtos baimės; tarp jų nebuvo jokio pavydo, jokio pikto poelgio, jokios neapykantos. Nebuvo jokių gyvuliškų aistrų; iš nė vienos burnos tarp jų neišeidavo nei nešvankūs žodžiai, nei prakeiksmas, nei piktas patarimas, nei apgaulė. To meto žmonės niekada neprisiekdavo, nebent sunkiomis aplinkybėmis, kai žmonės privalo prisiekti – tuomet jie prisiekdavo teisiojo Abelio krauju.

Bet jie kasdien urve vertė savo vaikus ir savo moteris pasninkauti, melstis ir garbinti Aukščiausiąjį Dievą. Jie laimindavo save prie savo tėvo Adomo kūno ir juo tepdavosi. Ir jie taip darė, kol priartėjo Seto pabaiga.

XII SKYRIUS

Tada teisusis Setas pasišaukė savo sūnų Enosą, Kenaną, Enoso sūnų, ir Mahalalelį, Kenano sūnų, ir tarė jiems:

„Kadangi mano pabaiga arti, noriu pastatyti stogą virš aukuro, ant kurio aukojamos dovanos.“

Jie pakluso jo įsakymui ir išėjo visi, tiek seni, tiek jauni, sunkiai dirbo ir pastatė gražų stogą virš aukuro.

Taip darydamas Setas galvojo, kad palaiminimas nužengtų ant jo vaikų ant kalno ir kad jis galėtų pateikti auką už juos prieš savo mirtį.

Kai stogo statyba buvo baigta, jis įsakė jiems paruošti aukas. Jie uoliai dirbo prie jų ir atnešė jas savo tėvui Setui, kuris jas paėmė ir paaukojo ant aukuro; jis meldė Dievą priimti jų aukas, pasigailėti jo vaikų sielų ir apsaugoti juos nuo Šėtono rankos.

Ir Dievas priėmė jo auką bei pasiuntė Savo palaiminimą jam ir jo vaikams. Tada Dievas davė pažadą Setui, sakydamas: „Didžiųjų penkių su puse dienų pabaigoje, dėl kurių daviau pažadą tau ir tavo tėvui, Aš atsiųsiu Savo Žodį ir išgelbėsiu tave bei tavo palikuonis.“

Tada Setas, jo vaikai ir jo vaikų vaikai susirinko kartu, nusileido nuo aukuro ir nuėjo į Lobių urvą, kur meldėsi, laimino save prie mūsų tėvo Adomo kūno ir juo tepėsi.

Setas pasiliko Lobių urve kelias dienas, o tada kentėjo mirtinas kančias.

Tada pas jį atėjo Enosas, jo pirmgimis sūnus, su Kenanu, savo sūnumi, Mahalaleliu, Kenano sūnumi, Jaredu, Mahalalelio sūnumi, ir Enochu, Jaredo sūnumi, su savo žmonomis ir vaikais, kad gautų palaiminimą iš Seto.

Tada Setas meldėsi už juos, palaimino juos ir prisaikdino teisiojo Abelio krauju, sakydamas: „Maldauju jus, mano vaikai, neleiskite nė vienam iš jūsų nusileisti nuo šio Švento ir tyro kalno. Nesibroliaukite su žudiko ir nusidėjėlio Kaino vaikais, kuris nužudė savo brolį; nes žinote, o mano vaikai, kad mes bėgame nuo jo ir nuo visos jo nuodėmės iš visų jėgų, nes jis nužudė savo brolį Abelį.“

Tai pasakęs, Setas palaimino Enosą, savo pirmgimį sūnų, ir įsakė jam nuolatos tyrai tarnauti prieš mūsų tėvo Adomo kūną visas savo gyvenimo dienas; taip pat kartais eiti prie aukuro, kurį jis [Setas] pastatė. Ir jis įsakė jam ganyti savo tautą teisumu, teisingumu bei tyrumu visas savo gyvenimo dienas.

Tada Seto galūnės atsipalaidavo; jo rankos ir kojos prarado visą galią; jo burna tapo nebyli ir nebegalėjo kalbėti; jis atidavė sielą ir mirė kitą dieną po savo devyni šimtai dvyliktųjų metų, dvidešimt septintą Abib mėnesio dieną; Enochui tada buvo dvidešimt metų.

Tada jie rūpestingai suvyniojo Seto kūną, užbalzamavo jį kvapiaisiais prieskoniais ir paguldė jį Lobių urve, dešinėje mūsų tėvo Adomo kūno pusėje, ir gedėjo jo keturiasdešimt dienų. Jie teikė už jį aukas, kaip buvo darę už mūsų tėvą Adomą.

Po Seto mirties Enosas stojo savo tautos priekyje, kurią ganė teisumu ir teisingumu, kaip tėvas jam buvo įsakęs.

Bet tuo metu, kai Enosui buvo aštuoni šimtai dvidešimt metų, Kainas turėjo gausių palikuonių; nes jie dažnai tuokėsi, pasiduodami gyvuliškoms aistroms, kol žemė žemiau kalno prisipildė jų.

XIII SKYRIUS

Tomis dienomis gyveno aklasis Lamechas, kuris buvo iš Kaino sūnų. Jis turėjo sūnų, vardu Atunas, ir jiedu turėjo daug galvijų.

Lamechas buvo įpratęs siųsti juos [ganytis] su jaunų piemeniu, kuris juos ganė; šis, vakare grįžęs namo, verkdavo priešais savo senelį, priešais savo tėvą Atuną ir savo motiną Haziną, sakydamas jiems: „Aš negaliu vienas ganyti tų galvijų, kad kas nors iš manęs jų neatimtų arba nenužudytų mane dėl jų.“ Mat tarp Kaino vaikų buvo daug plėšimų, žudynių ir nuodėmės.

Tada Lamechas pasigailėjo jo ir tarė: „Tikrai, jį [kai jis vienas] gali įveikti [šios vietos žmonės].“

Taigi Lamechas atsikėlė, pasiėmė lanką, kurį saugojo nuo pat jaunystės, kol dar nebuvo apakęs, pasiėmė dideles strėles bei lygius akmenis ir laidynę, kurią turėjo, ir nuėjo į lauką su jaunuoju piemeniu bei atsistojo už galvijų; tuo tarpu jaunasis piemuo stebėjo galvijus. Taip Lamechas darė daug dienų.

Tuo tarpu Kainas, nuo tada, kai Dievas jį atstūmė ir prakeikė drebuliu bei siaubu, negalėjo nei apsigyventi, nei rasti ramybės jokioje vienoje vietoje; bet klajojo iš vietos į vietą.

[Savo klajonėse] jis atėjo pas Lamecho žmonas ir paklausė jų apie jį. Jos jam pasakė: „Jis yra lauke su galvijais.“

Tada Kainas nuėjo jo ieškoti; kai jis atėjo į lauką, jaunasis piemuo išgirdo jo keliamą triukšmą ir pamatė galvijus, bėgančius nuo jo.

Tada jis tarė Lamechui: „O mano viešpatie, ar tai laukinis žvėris, ar plėšikas?“

Lamechas jam atsakė: „Padėk man suprasti, kuria kryptimi jis žiūri, kai ateina.“

Tada Lamechas įtempė lanką, uždėjo ant jo strėlę, įdėjo akmenį į laidynę, ir kai Kainas išėjo iš atviros vietos, piemuo tarė Lamechui: „Šauk, štai jis ateina.“

Tada Lamechas šovė į Kainą savo strėle ir pataikė jam į šoną. Lamechas taip pat smogė jam akmeniu iš savo laidynės – tas pataikė jam į veidą ir išmušė abi jo akis; tada Kainas tuoj pat krito ir mirė.

Tada Lamechas ir jaunasis piemuo priėjo prie jo ir rado jį gulintį ant žemės. Jaunasis piemuo jam tarė: „Tai Kainas, mūsų senelis, kurį tu nužudei, o mano viešpatie!“

Tada Lamechui pasidarė gaila dėl to, ir iš sielvarto kartėlio jis suplojo rankomis bei savo plokščiu delnu sudavė per galvą jaunuoliui, kuris krito kaip negyvas; bet Lamechas manė, kad tai vaidyba; todėl jis paėmė akmenį ir smogė jam, sutraiškydamas jo galvą, kol tas mirė.

XIV SKYRIUS

Kai Enosui buvo devyni šimtai metų, visi Seto vaikai ir Kenanas, jo pirmgimis, su savo žmonomis ir vaikais susirinko aplink jį, prašydami jo palaiminimo.

Tada jis meldėsi už juos, palaimino juos ir prisaikdino teisiojo Abelio krauju, sakydamas jiems: „Neleiskite nė vienam iš savo vaikų nusileisti nuo šio Šventojo kalno ir neleiskite jiems broliautis su žudiko Kaino vaikais.“

Tada Enosas pasišaukė savo sūnų Kenaną ir tarė jam: „Matai, o mano sūnau, nukreipk savo širdį į savo tautą, įtvirtink juos teisume bei nekaltybėje ir tarnauk prieš mūsų tėvo Adomo kūną visas savo gyvenimo dienas.“

Po to Enosas išėjo ilsėtis, sulaukęs devyni šimtai aštuoniasdešimt penkerių metų; Kenanas jį suvyniojo ir paguldė Lobių urve, kairėje jo tėvo Adomo pusėje, bei paaukojo už jį aukas pagal savo tėvų paprotį.

XV SKYRIUS

Po Enoso mirties Kenanas stojo savo tautos priekyje teisumu ir nekaltybe, kaip tėvas jam buvo įsakęs; jis taip pat toliau tarnavo prieš Adomo kūną Lobių urvo viduje.

Kai jis nugyveno devynis šimtus dešimt metų, jį ištiko kančios ir negalios. Kai jis turėjo išeiti ilsėtis, visi tėvai su savo žmonomis ir vaikais atėjo pas jį; jis juos palaimino ir prisaikdino teisiojo Abelio krauju, sakydamas jiems: „Neleiskite nė vienam iš jūsų nusileisti nuo šio Šventojo kalno ir nesibroliaukite su žudiko Kaino vaikais.“

Mahalalelis, jo pirmgimis sūnus, gavo šį įsakymą iš savo tėvo, kuris jį palaimino ir mirė.

Tada Mahalalelis užbalzamavo jį kvapiaisiais prieskoniais ir paguldė Lobių urve kartu su jo tėvais; ir jie paaukojo už jį aukas pagal savo tėvų paprotį.

XVI SKYRIUS

Tada Mahalalelis iškilo virš savo tautos, ganė juos teisumu bei nekaltybe ir stebėjo juos, kad jie neturėtų jokių santykių su Kaino vaikais.

Jis taip pat toliau būdavo Lobių urve melsdamasis bei tarnaudamas prieš mūsų tėvo Adomo kūną, prašydamas Dievą gailestingumo sau ir savo tautai, kol jam suėjo aštuoni šimtai septyniasdešimt metų ir jis susirgo.

Tada visi jo vaikai susirinko pas jį pasimatyti ir paprašyti jo palaiminimo jiems visiems, prieš jam paliekant šį pasaulį.

Tada Mahalalelis atsikėlė ir atsisėdo savo lovoje, ašaroms tekant jo veidu, ir pasišaukė savo vyriausią sūnų Jaredą, kuris atėjo pas jį.

Tuomet jis pabučiavo jo veidą ir tarė jam: „O Jaredai, mano sūnau, prisaikdinu tave Tuo, kuris sukūrė dangų ir žemę, prižiūrėti savo tautą ir ganyti juos teisumu bei nekaltybe; neleisk nė vienam iš jų nusileisti nuo šio Švento kalno pas Kaino vaikus, kad jis nepražūtų kartu su jais.

Klausyk, o mano sūnau, vėliau šią žemę ištiks didelis sunaikinimas dėl jų; Dievas supyks ant pasaulio ir sunaikins juos vandenimis.

Bet aš taip pat žinau, kad tavo vaikai tavęs neklausys, kad jie nusileis nuo šio kalno, bendraus su Kaino vaikais ir pražus kartu su jais.

O mano sūnau! Mokyk juos ir saugok juos, kad dėl jų tau netektų jokia kaltė.“

Mahalalelis dar pasakė savo sūnui Jaredui: „Kai mirsiu, užbalzamuok mano kūną ir paguldyk Lobių urve prie mano tėvų kūnų; tada stovėk prie mano kūno ir melskis Dievui; rūpinkis jais ir atlik savo tarnystę prieš juos, kol pats išeisi ilsėtis.“

Tada Mahalalelis palaimino visus savo vaikus, atsigulė į lovą ir išėjo ilsėtis kaip jo tėvai.

Kai Jaredas pamatė, kad jo tėvas Mahalalelis mirė, jis verkė bei liūdėjo, glėbesčiavo ir bučiavo jo rankas bei kojas; tą patį darė ir visi jo vaikai.

Jo vaikai rūpestingai jį užbalzamavo ir paguldė prie jo tėvų kūnų. Tada jie pakilo ir gedėjo jo keturiasdešimt dienų.

XVII SKYRIUS

Tada Jaredas laikėsi savo tėvo įsakymo ir iškilo kaip liūtas virš savo tautos. Jis ganė juos teisumu bei nekaltybe ir įsakė jiems nieko nedaryti be jo patarimo. Mat jis bijojo dėl jų, kad jie nenueitų pas Kaino vaikus.

Todėl jis jiems nuolat duodavo nurodymus; ir taip darė iki keturių šimtų aštuoniasdešimt penktųjų savo gyvenimo metų pabaigos.

Pasibaigus šiems metams, jam pasirodė šis ženklas. Kai Jaredas kaip liūtas stovėjo prieš savo tėvų kūnus melsdamasis ir perspėdamas savo tautą, Šėtonas jam pavydėjo ir sukūrė gražų regėjimą, nes Jaredas neleido savo vaikams nieko daryti be jo patarimo.

Šėtonas pasirodė jam su trisdešimčia savo kariaunos vyrų, gražių vyrų pavidalu; pats Šėtonas buvo vyriausias ir aukščiausias tarp jų, su gražia barzda.

Jie atsistojo prie urvo angos ir iškvietė Jaredą iš vidaus.

Jis išėjo pas juos ir rado juos atrodančius kaip puikūs vyrai, pilni šviesos ir didelio grožio. Jis stebėjosi jų grožiu bei išvaizda; ir galvojo savyje, ar tik jie nebus iš Kaino vaikų.

Jis taip pat tarė savo širdyje: „Kadangi Kaino vaikai negali pakilti į šio kalno aukštumas ir nė vienas iš jų nėra toks gražus, kokie šie atrodo; o tarp šių vyrų nėra nė vieno iš mano giminės – jie turi būti svetimšaliai.“

Tada Jaredas ir jie pasisveikino, ir jis tarė vyriausiajam tarp jų: „O mano tėve, paaiškink man stebuklą, kuris yra tavyje, ir pasakyk man, kas šie yra su tavimi; nes jie man atrodo kaip svetimi vyrai.“

Tada vyresnysis pradėjo verkti, o kiti verkė kartu su juo; jis tarė Jaredui: „Aš esu Adomas, kurį Dievas sukūrė pirmą; o šis yra Abelis, mano sūnus, kurį nužudė jo brolis Kainas, į kurio širdį Šėtonas įdėjo [norą] jį nužudyti.

Štai šis yra mano sūnus Setas, kurio aš prašiau Viešpaties ir kurį Jis man davė, kad paguostų mane vietoj Abelio.

Tada šitas yra mano sūnus Enosas, Seto sūnus, o tas kitas – Kenanas, Enoso sūnus, o tas kitas – Mahalalelis, Kenano sūnus, tavo tėvas.“

Bet Jaredas liko stebėtis jų išvaizda ir vyresniojo kalba jam.

Tada vyresnysis jam tarė: „Nesistebėk, o mano sūnau; mes gyvename žemėje į šiaurę nuo sodo, kurį Dievas sukūrė prieš pasaulį. Jis neleido mums ten gyventi, bet apgyvendino mus sode, žemiau kurio jūs dabar gyvenate.

Bet po to, kai aš nusižengiau, Jis privertė mane išeiti iš jo, ir aš buvau paliktas gyventi šiame urve; mane ištiko didelės ir sunkios bėdos; kai priartėjo mano mirtis, aš įsakiau savo sūnui Setui gerai ganyti savo tautą; ir šis mano įsakymas turi būti perduodamas iš vieno kitam iki būsimų kartų pabaigos.

O Jaredai, mano sūnau, mes gyvename gražiuose kraštuose, o jūs gyvenate čia skurde, kaip man pranešė tavo tėvas Mahalalelis; sakydamas man, kad ateis didelis tvanas ir užlies visą žemę.

Todėl, o mano sūnau, bijodamas dėl jūsų, aš atsikėliau, pasiėmiau savo vaikus su savimi ir atėjau čia aplankyti tavęs bei tavo vaikų; bet radau tave stovintį šiame urve verkiantį, o tavo vaikai išsibarstę po šį kalną karštyje ir skurde.

Bet, o mano sūnau, kadangi mes nuklydome nuo kelio ir atėjome iki čia, radome kitus žmones žemiau šio kalno, kurie gyvena gražioje šalyje, pilnoje medžių, vaisių ir visokios žalumos; tai tarsi sodas; tad kai juos radome, manėme, kad tai jūs; kol tavo tėvas Mahalalelis man pasakė, kad jie visai ne tokie.

Todėl dabar, o mano sūnau, klausyk mano patarimo ir nusileisk pas juos, tu ir tavo vaikai. Jūs pailsėsite nuo visų tų kančių, kuriose esate. Bet jei nenorėsi pas juos nusileisti, tada kelkis, pasiimk savo vaikus ir eik su mumis į mūsų sodą; gyvensite mūsų gražioje žemėje ir pailsėsite nuo visų šių bėdų, kurias tu ir tavo vaikai dabar kenčiate.“

Bet Jaredas, išgirdęs šią vyresniojo kalbą, stebėjosi; jis dairėsi šen bei ten, bet tuo momentu nerado nė vieno iš savo vaikų.

Tada jis atsakė ir tarė vyresniajam: „Kodėl jūs slėpėtės iki šios dienos?“

O vyresnysis atsakė: „Jei tavo tėvas nebūtų mums pasakęs, mes nebūtume to sužinoję.“

Tada Jaredas patikėjo, kad jo žodžiai teisingi.

Tad vyresnysis tarė Jaredui: „Kodėl tu taip dairaisi?“ O jis atsakė: „Ieškojau vieno iš savo vaikų, kad pasakyčiau jam apie savo išėjimą su jumis ir apie jų nusileidimą pas tuos, apie kuriuos man kalbėjai.“

Išgirdęs Jaredo ketinimą, vyresnysis jam tarė: „Palik dabar tą tikslą ir eik su mumis; pamatysi mūsų šalį; jei žemė, kurioje gyvename, tau patiks, mes ir tu grįšime čia ir pasiimsime tavo šeimą su savimi. Bet jei mūsų šalis tau nepatiks, grįši į savo vietą.“

Ir vyresnysis ragino Jaredą eiti, kol dar neatėjo kuris nors iš jo vaikų jam patarti [priešingai].

Tada Jaredas išėjo iš urvo ir nuėjo su jais bei tarp jų. Ir jie jį guodė, kol jie priėjo Kaino sūnų kalno viršūnę.

Tada vyresnysis tarė vienam iš savo kompanionų: „Mes kažką pamiršome prie urvo angos – tai rinktinį drabužį, kurį buvome atsinešę Jaredui aprengti.“

Tada jis tarė vienam iš jų: „Grįžk tu, kas nors; o mes čia tavęs palauksime, kol grįši. Tada aprengsime Jaredą ir jis bus kaip mes – geras, gražus ir tinkamas eiti su mumis į mūsų šalį.“

Tada tas vienas grįžo atgal.

Bet kai jis nuėjo nedidelį atstumą, vyresnysis pašaukė jį ir tarė: „Palauk, kol aš prieisiu ir pasikalbėsiu su tavimi.“

Tada tas sustojo, o vyresnysis priėjo prie jo ir tarė: „Vieną dalyką pamiršome urve – užgesinti lempą, kuri dega jo viduje virš ten esančių kūnų. Tada greitai grįžk pas mus.“

Tas nuėjo, o vyresnysis grįžo pas savo draugus ir pas Jaredą. Jie nusileido nuo kalno, o Jaredas kartu su jais; jie sustojo prie vandens šaltinio, netoli Kaino vaikų namų, ir laukė savo kompaniono, kol jis atneš drabužį [Jaredui].

Tuomet tas, kuris grįžo [į urvą], užgesino lempą, atėjo pas juos, atsivedė su savimi fantomą ir parodė jį jiems. Kai Jaredas jį pamatė, stebėjosi jo grožiu bei grakštumu ir džiaugėsi savo širdyje, tikėdamas, kad visa tai tiesa.

Kol jie ten buvo, trys iš jų nuėjo į Kaino sūnų namus ir tarė jiems: „Atneškite mums šiandien šiek tiek maisto prie vandens šaltinio, kad mes ir mūsų kompanionai pavalgytume.“

Pamatę juos, Kaino sūnūs stebėjosi jais ir galvojo: „Šie yra gražūs pažiūrėti, tokių mes niekada anksčiau nematėme.“ Taigi jie atsikėlė ir atėjo su jais prie vandens šaltinio pamatyti jų kompanionų.

Jie rado juos tokius labai gražius, kad ėmė garsiai šaukti savo vietose, kad kiti susirinktų ir ateitų pažiūrėti į šias gražias būtybes. Tada aplink juos susirinko ir vyrai, ir moterys.

Tada vyresnysis jiems tarė: „Mes esame svetimšaliai jūsų žemėje, atneškite mums gero maisto ir gėrimo, jūs ir jūsų moterys, kad atsigaivintume kartu su jumis.“

Kai tie vyrai išgirdo šiuos vyresniojo žodžius, kiekvienas iš Kaino sūnų atsivedė savo žmoną, o kitas atsivedė savo dukterį, ir taip pas juos atėjo daug moterų; kiekvienas kreipėsi į Jaredą tiek dėl savęs, tiek dėl savo žmonos; visi vienodai.

Bet kai Jaredas pamatė, ką jie daro, jo siela pasibjaurėjusi nusisuko nuo jų; jis neragavo nei jų maisto, nei jų gėrimo.

Vyresnysis pamatė jį nusisukantį ir tarė jam: „Neliūdėk; aš esu didysis vyresnysis; daryk pats taip pat, kaip matysi mane darant.“

Tada jis ištiesė rankas ir paėmė vieną iš moterų, ir penki jo kompanionai padarė tą patį priešais Jaredą, kad jis darytų taip, kaip jie.

Bet kai Jaredas pamatė juos darant niekšybes, jis pravirko ir savo mintyse tarė: „Mano tėvai niekada taip nedarė.“

Tada jis ištiesė rankas ir meldėsi karšta širdimi, labai verkdamas, ir maldavo Dievą išgelbėti jį iš jų rankų.

Vos tik Jaredas pradėjo melstis, vyresnysis su savo kompanionais pabėgo; mat jie negalėjo išbūti maldos vietoje.

Tada Jaredas apsisuko, bet nebegalėjo jų matyti, o rado save stovintį tarp Kaino vaikų.

Tada jis pravirko ir tarė: „O Dieve, nepražudyk manęs su šia gimine, apie kurią mano tėvai mane perspėjo; nes dabar, o mano Viešpatie Dieve, galvojau, kad tie, kurie man pasirodė, buvo mano tėvai; bet aš supratau, kad jie yra velniai, kurie viliojo mane šiuo gražiu regėjimu, kol jais patikėjau.

Bet dabar prašau Tavęs, o Dieve, išgelbėk mane iš šios giminės, tarp kurios dabar esu, kaip išgelbėjai mane iš tų velnių. Atsiųsk Savo angelą ištraukti mane iš jų vidurio; nes aš pats neturiu galios pabėgti iš jų.“

Kai Jaredas baigė maldą, Dievas atsiuntė Savo angelą į jų vidurį, kuris [paėmė Jaredą], pastatė jį ant kalno, parodė jam kelią, davė patarimą ir tada pasišalino nuo jo.

XVIII SKYRIUS

Jaredo vaikai buvo įpratę lankyti jį valandą po valandos, kad gautų jo palaiminimą ir klaustų patarimo visame kame, ką darė; o kai jis turėjo atlikti kokį darbą, jie jį atlikdavo už jį.

Tačiau šį kartą nuėję į urvą jie rado ne Jaredą, o užgesintą lempą ir išmėtytus tėvų kūnus, o iš jų Dievo galia sklido balsai, sakantys: „Šėtonas regėjime apgavo mūsų sūnų, norėdamas jį sunaikinti, kaip sunaikino mūsų sūnų Kainą.“

Jie taip pat sakė: „Viešpatie, dangaus ir žemės Dieve, išgelbėk mūsų sūnų iš rankos Šėtono, kuris sukūrė prieš jį didį ir melagingą regėjimą.“ Dievo galia jie kalbėjo ir apie kitus dalykus.

Bet kai Jaredo vaikai išgirdo šiuos balsus, jie išsigando ir stovėjo verkdami dėl savo tėvo; nes nežinojo, kas jam nutiko. Ir jie verkė jo tą dieną iki saulės laidos.

Tuomet atėjo Jaredas sielvarto kupinu veidu, prislėgtas mintyse ir kūne, nuliūdęs, kad buvo atskirtas nuo savo tėvų kūnų.

Tačiau jam artinantis prie urvo, vaikai jį pamatė, nuskubėjo prie jo, puolė jam ant kaklo verkdami ir sakydami: „O tėve, kur tu buvai ir [kodėl] palikai mus, ko paprastai nedarydavai?“ Ir vėl: „O tėve, kai tu dingai, užgeso lempa virš mūsų tėvų kūnų, kūnai buvo išmėtyti, o iš jų sklido balsai.“

Išgirdęs tai, Jaredas nuliūdo ir įėjo į urvą; ten jis rado išmėtytus kūnus, užgesintą lempą, o pačius tėvus besimeldžiančius už jo išgelbėjimą iš Šėtono rankos.

Tuomet Jaredas parpuolė ant kūnų, juos apkabino ir tarė: „O mano tėvai, per jūsų užtarimą teleidžia Dievas išgelbėti mane iš Šėtono rankos! Ir prašau jūsų, melskite Dievą saugoti mane ir slėpti nuo jo iki mano mirties dienos.“

Tuomet visi balsai nutilo, išskyrus mūsų tėvo Adomo balsą, kuris Dievo galia prabilo į Jaredą, tarsi vienas žmogus kalbėtų kitam, sakydamas: „O Jaredai, mano sūnau, aukok Dievui dovanas už tai, kad išgelbėjo tave iš Šėtono rankos; ir kai neši tas aukas, tebūnie taip, kad aukosi jas ant aukuro, ant kurio aš aukojau. Taip pat saugokis Šėtono; nes jis daug kartų klaidino mane savo regėjimais, norėdamas mane sunaikinti, bet Dievas išgelbėjo mane iš jo rankos. Įsakyk savo žmonėms, kad jie saugotųsi jo ir niekada nenustotų aukoti dovanų Dievui.“

Tuomet Adomo balsas taip pat nutilo; ir Jaredas bei jo vaikai tuo stebėjosi. Tuomet jie paguldė kūnus [kaip jie gulėjo iš pradžių]; ir Jaredas su savo vaikais stovėjo besimelsdami visą tą naktį iki aušros.

Tuomet Jaredas paruošė auką ir paaukojo ją ant aukuro, kaip Adomas jam buvo įsakęs. Eidamas prie aukuro, jis meldė Dievą gailestingumo ir atleidimo už savo nuodėmę dėl užgesusios lempos.

Tuomet Dievas pasirodė Jaredui ant aukuro, palaimino jį ir jo vaikus, priėmė jų aukas ir įsakė Jaredui paimti šventos ugnies nuo aukuro ir ja uždegti lempą, kuri apšvietė Adomo kūną.

XIX SKYRIUS

Tuomet Dievas jam vėl apreiškė pažadą, kurį buvo davęs Adomui; Jis paaiškino jam apie 5500 metų ir atskleidė Savo atėjimo į žemę paslaptį.

Ir Dievas tarė Jaredui: „Dėl tos ugnies, kurią paėmei nuo aukuro lempai uždegti – tebūna ji su jumis, kad apšviestų kūnus; ir tenešeina ji iš urvo, kol iš jo neišeis Adomo kūnas. Bet, o Jaredai, prižiūrėk ugnį, kad ji ryškiai degtų lempoje; taip pat daugiau neišeik iš urvo, kol negausi [įsakymo] per viziją, o ne per regėjimą, kai jį pamatysi. Tuomet vėl įsakyk savo žmonėms nebendrauti su Kaino vaikais ir nesimokyti jų būdų; nes Aš esu Dievas, kuris nemėgsta neapykantos ir neteisybės darbų.“

Dievas taip pat davė Jaredui daug kitų įsakymų ir palaimino jį. Ir tada atitraukė Savo žodį nuo jo.

Tuomet Jaredas su savo vaikais prisiartino, paėmė ugnies, nusileido į urvą ir uždegė lempą priešais Adomo kūną; ir jis davė savo žmonėms įsakymus, kaip Dievas jam buvo liepęs.

Šis ženklas Jaredui pasirodė jo keturių šimtų penkiasdešimtųjų metų pabaigoje; taip pat įvyko daug kitų stebuklų, kurių mes neaprašome. Įrašome tik šį vieną trumpumo dėlei ir kad neprailgintume savo pasakojimo.

Ir Jaredas toliau mokė savo vaikus aštuoniasdešimt metų; bet po to jie pradėjo laužyti jo duotus įsakymus ir daryti daug ką be jo patarimo. Jie pradėjo vienas po kito leistis nuo Šventojo kalno ir maišytis su Kaino vaikais nedorose draugijose.

Priežastis, dėl kurios Jaredo vaikai nusileido nuo Šventojo kalno, yra ši, kurią mes dabar jums atskleisime.

XX SKYRIUS

Po to, kai Kainas nusileido į tamsaus dirvožemio žemę ir jo vaikai ten padaugėjo, buvo vienas iš jų, vardu Genunas, sūnus akliojo Lamecho, kuris nužudė Kainą.

Kalbant apie šį Genuną, Šėtonas įėjo į jį vaikystėje; ir jis pasigamino įvairių trimitų, ragų, styginių instrumentų, cimbolų, psalterijų, lyrų, harfų ir fleitų; ir jis grojo jais visą laiką ir kiekvieną valandą.

Ir kai jis jais grojo, Šėtonas įėjo į juos, tad iš jų sklido gražūs ir saldūs garsai, kurie pavergdavo širdį.

Tuomet jis surinko būrius po būrių groti jais; ir kai jie grojo, tai labai patiko Kaino vaikams, kurie užsidegė nuodėme tarpusavyje ir degė tarsi ugnimi; tuo tarpu Šėtonas kurstė jų širdis vienas kitam ir didino geismą tarp jų.

Šėtonas taip pat išmokė Genuną gaminti stiprų gėrimą iš grūdų; ir šis Genunas rinkdavo būrius po būrių gėrimo namuose; ir duodavo jiems į rankas visokių vaisių bei gėlių; ir jie gerdavo kartu.

Taip šis Genunas nepaprastai padaugino nuodėmę; jis taip pat elgėsi išdidžiai ir mokė Kaino vaikus daryti visokiausius didžiausius bjaurastis, kurių jie nežinojo; ir paskatino juos daryti daugybę dalykų, kurių jie anksčiau nemokėjo.

Tuomet Šėtonas, pamatęs, kad jie pasidavė Genunui ir klausė jo visame kame, ką jis jiems sakė, labai džiaugėsi ir padidino Genuno supratimą, kol šis paėmė geležį ir iš jos pasigamino karo ginklus.

Tuomet, kai jie būdavo girti, tarp jų didėjo neapykanta ir žudynės; vienas žmogus naudojo smurtą prieš kitą, kad išmokytų jį [blogio], imdamas jo vaikus ir juos išniekindamas jo akyse.

Ir kai vyrai pamatė, kad yra nugalimi, ir [pamatė] kitus, kurie nebuvo įveikti, tie, kurie buvo sumušti, atėjo pas Genuną, rado pas jį prieglobstį, ir jis padarė juos savo sąjungininkais.

Tuomet nuodėmė tarp jų labai padidėjo; kol žmogus vedė savo paties seserį, dukterį, motiną ar kitas; arba savo tėvo sesers dukterį, taip, kad nebeliko jokio giminystės skirtumo ir jie nebežinojo, kas yra neteisybė; bet elgėsi nedorai, ir žemė buvo suteršta nuodėme; ir jie supykdė Dievą Teisėją, kuris juos sukūrė.

Bet Genunas rinko būrius po būrių, kurie grojo ragais ir visais kitais instrumentais, kuriuos jau minėjome, Šventojo kalno papėdėje; ir jie tai darė tam, kad Seto vaikai, buvę ant Šventojo kalno, tai išgirstų.

Bet kai Seto vaikai išgirdo triukšmą, jie stebėjosi ir būriais ėjo bei stovėjo ant kalno viršūnės žiūrėti į tuos apačioje; ir jie taip darė ištisus metus.

Kai tų metų pabaigoje Genunas pamatė, kad jie po truputį palenkiami į jo pusę, Šėtonas įėjo į jį ir išmokino gaminti dažus įvairių raštų drabužiams, ir davė jam suprasti, kaip dažyti skaisčiai raudona ir purpurine spalva bei kitomis.

O Kaino sūnūs, kurie visa tai darė ir švytėjo grožiu bei prabangiais apdarais, rinkosi kalno papėdėje spindesyje, su ragais, puošniomis suknelėmis ir žirgų lenktynėmis, darydami visokiausias bjaurastis.

Tuo tarpu Seto vaikai, buvę ant Šventojo kalno, meldėsi ir šlovino Dievą vietoj puolusių [angelų] kariaunų; todėl Dievas juos pavadino „angelais“, nes Jis jais labai džiaugėsi.

Tačiau po to jie nebesilaikė Jo įsakymo ir nebesilaikė pažado, kurį Jis buvo davęs jų tėvams; bet jie atsipalaidavo nuo pasninko ir maldos bei nuo savo tėvo Jaredo patarimo. Ir jie toliau rinkosi ant kalno viršūnės žiūrėti į Kaino vaikus nuo ryto iki vakaro – į tai, ką jie darė, į jų gražias sukneles ir papuošalus.

Tuomet Kaino vaikai pažiūrėjo iš apačios ir pamatė Seto vaikus, stovinčius būriais ant kalno viršūnės; ir jie šaukė jiems, kad nusileistų pas juos.

Bet Seto vaikai jiems iš viršaus sakė: „Mes nežinome kelio.“ Tuomet Genunas, Lamecho sūnus, išgirdo juos sakant, kad nežino kelio, ir sugalvojo, kaip galėtų juos nuvesti žemyn.

Tuomet Šėtonas pasirodė jam naktį, sakydamas: „Nėra kelio jiems nusileisti nuo kalno, kuriame jie gyvena; bet kai jie ateis rytoj, sakyk jiems: „Ateikite į vakarinę kalno pusę; ten rasite vandens srauto kelią, kuris nusileidžia į kalno papėdę tarp dviejų kalvų; nusileiskite tuo keliu pas mus.“

Tuomet, kai išaušo diena, Genunas pūtė ragus ir mušė būgnus kalno papėdėje, kaip buvo įpratęs. Seto vaikai tai išgirdo ir atėjo, kaip buvo pratę daryti.

Tuomet Genunas jiems iš apačios tarė: „Eikite į vakarinę kalno pusę, ten rasite kelią nusileisti.“

Bet kai Seto vaikai išgirdo šiuos jo žodžius, jie grįžo į urvą pas Jaredą papasakoti jam visa, ką išgirdo.

Tuomet Jaredas, tai išgirdęs, nuliūdo; nes žinojo, kad jie sulaužys [jo patarimą].

Po to šimtas vyrų iš Seto vaikų susirinko ir tarė tarpusavyje: „Eime, nusileiskime pas Kaino vaikus, pažiūrėkime, ką jie daro, ir pasilinksminkime su jais.“

Bet kai Jaredas išgirdo apie šį šimtą vyrų, jo siela suvirpėjo ir širdis nuliūdo. Tuomet jis pakilo su dideliu uolumu, atsistojo tarp jų ir prisaikdino juos teisiojo Abelio krauju: „Neleiskite nė vienam iš jūsų nusileisti nuo šio švento ir tyro kalno, kuriame mūsų tėvai mums liepė gyventi.“

Bet kai Jaredas pamatė, kad jie nepriima jo žodžių, jis tarė jiems: „O mano geri, nekalti ir šventi vaikai, žinokite, kad kai tik nusileisite nuo šio švento kalno, Dievas nebeleis jums vėl į jį sugrįžti.“

Jis vėl juos prisaikdino sakydamas: „Prisaikdinu mūsų tėvo Adomo mirtimi ir Abelio, Seto, Enoso, Kenano bei Mahalalelio krauju klausyti manęs ir nenusileisti nuo šio švento kalno; nes tą akimirką, kai jį paliksite, iš jūsų bus atimta gyvybė ir gailestingumas; ir jūs nebebūsite vadinami „Dievo vaikais“, bet „velnio vaikais“.“

Bet jie neklausė jo žodžių.

Enochas tuo metu jau buvo užaugęs ir, būdamas uolus Dievui, pakilo ir tarė: „Klausykite manęs, o Seto sūnūs, maži ir dideli – kai sulaužysite mūsų tėvų įsakymą ir nusileisite nuo šio švento kalno – jūs nebegrįšite čia per amžius.“

Bet jie sukilo prieš Enochą ir neklausė jo žodžių, o nusileido nuo Šventojo kalno.

Ir kai jie pažiūrėjo į Kaino dukteris, į jų gražias figūras, į jų rankas ir kojas, nudažytas spalvomis, ir išsitatuiruotus papuošalus ant jų veidų, juose užsidegė nuodėmės ugnis.

Tuomet Šėtonas padarė jas gražiausias Seto sūnų akyse, kaip jis taip pat padarė Seto sūnus gražiausius Kaino dukterų akyse, tad Kaino dukterys geidė Seto sūnų tarsi plėšrūs žvėrys, o Seto sūnūs – Kaino dukterų, kol jie padarė su jomis bjaurastį.

Bet po to, kai jie taip puolė į šį susitepimą, jie grįžo keliu, kuriuo buvo atėję, ir bandė užlipti į Šventąjį kalną. Tačiau jie negalėjo, nes to šventojo kalno akmenys buvo iš ugnies, tvykstelėjusios prieš juos, dėl ko jie negalėjo vėl užlipti.

Ir Dievas supyko ant jų ir pasigailėjo jų (atmetė juos), nes jie nužengė iš šlovės ir tuo būdu [prarado ar] paliko savo pačių tyrumą [ar nekaltybę] bei puolė į nuodėmės susitepimą.

Tuomet Dievas atsiuntė Savo žodį Jaredui, sakydamas: „Šie tavo vaikai, kuriuos tu vadinai „Mano vaikais“ – štai jie sulaužė Mano įsakymą ir nusileido į pražūties bei nuodėmės buveinę. Nusiųsk pasiuntinį likusiems, kad jie nenusileistų ir nežūtų.“

Tuomet Jaredas verkė Viešpaties akivaizdoje ir prašė Jo gailestingumo bei atleidimo. Tačiau jis norėjo, kad jo siela paliktų kūną, užuot girdėjus šiuos Dievo žodžius apie savo vaikų nusileidimą nuo Šventojo kalno.

Tačiau jis pakluso Dievo įsakymui ir pamokslavo jiems nenusileisti nuo to švento kalno ir nebendrauti su Kaino vaikais.

Tačiau jie nepaisė jo žinios ir nenorėjo klausyti jo patarimo.

XXI SKYRIUS

Po to susirinko kita grupė, ir jie nuėjo ieškoti savo brolių; tačiau jie žuvo taip pat kaip ir anie. Ir taip buvo būrys po būrio, kol liko tik keletas iš jų.

Tuomet Jaredas susirgo iš sielvarto, ir jo liga buvo tokia, kad priartėjo jo mirties diena.

Tuomet jis pasišaukė Enochą, savo vyriausią sūnų, ir Metušelachą, Enocho sūnų, ir Lamechą, Metušelacho sūnų, ir Nojų, Lamecho sūnų.

Ir kai jie atėjo pas jį, jis meldėsi už juos, palaimino juos ir tarė jiems: „Jūs esate teisūs, nekalti sūnūs; nenuženkite nuo šio švento kalno; nes štai jūsų vaikai ir jūsų vaikų vaikai nusižengė šiam šventam kalnui per savo bjaurų geismą ir Dievo įsakymo sulaužymą.

Bet aš žinau per Dievo galią, kad Jis nepaliks jūsų ant šio švento kalno, nes jūsų vaikai sulaužė Jo ir mūsų tėvų įsakymą, kurį buvome iš jų gavę.

Bet, o mano sūnūs, Dievas nuves jus į svetimą žemę, ir jūs niekada nebegrįšite savo akimis pamatyti šio sodo ir šio švento kalno.

Todėl, o mano sūnūs, nukreipkite savo širdis į save pačius ir laikykitės Dievo įsakymo, kuris yra su jumis. Ir kai išeisite iš šio švento kalno į svetimą žemę, kurios nežinote, pasiimkite su savimi mūsų tėvo Adomo kūną ir kartu su juo šias tris brangias dovanas bei aukas, būtent auksą, smilkalus ir mirą; ir tebūna jos toje vietoje, kur gulės mūsų tėvo Adomo kūnas.

Ir tam iš jūsų, kuris bus paliktas, o mano sūnūs, ateis Dievo Žodis, ir kai jis išeis iš šios žemės, jis pasiims su savimi mūsų tėvo Adomo kūną ir paguldys jį žemės viduryje – vietoje, kurioje bus įvykdytas išgelbėjimas.“

Tuomet Nojus jam tarė: „Kas iš mūsų yra tas, kuris bus paliktas?“

Jaredas atsakė: „Tu esi tas, kuris bus paliktas. Ir tu paimsi mūsų tėvo Adomo kūną iš urvo ir pasidėsi jį su savimi skrynioje, kai ateis tvanas. Ir tavo sūnus Semas, kuris išeis iš tavo strėnų, jis bus tas, kuris paguldys mūsų tėvo Adomo kūną žemės viduryje, vietoje, iš kurios ateis išgelbėjimas.“

Tuomet Jaredas atsigręžė į savo sūnų Enochą ir tarė jam: „Tu, mano sūnau, lik šiame urve ir uoliai tarnauk prieš mūsų tėvo Adomo kūną visas savo gyvenimo dienas; ir ganyk savo žmones teisumu bei nekaltybe.“

Ir Jaredas daugiau nieko nebesakė. Jo rankos atsipalaidavo, akys užsimerkė, ir jis išėjo ilsėtis kaip jo tėvai. Jo mirtis įvyko trijų šimtų šešiasdešimtaisiais Nojaus metais ir devyni šimtai aštuoniasdešimt devintaisiais jo paties gyvenimo metais; dvyliktąją Takhsas (gruodžio) dieną, penktadienį.

Bet Jaredui mirštant, ašaros tekėjo jo veidu dėl didelio sielvarto dėl Seto vaikų, kurie puolė jo dienomis.

Tuomet Enochas, Metušelachas, Lamechas ir Nojus, šie keturi, verkė dėl jo; rūpestingai jį užbalzamavo ir tada paguldė Lobių urve. Tuomet jie pakilo ir gedėjo jo keturiasdešimt dienų.

Pasibaigus šioms gedulo dienoms, Enochas, Metušelachas, Lamechas ir Nojus liko širdies sielvarte, nes jų tėvas pasišalino nuo jų ir jie daugiau jo nebematė.

XXII SKYRIUS

Bet Enochas laikėsi savo tėvo Jaredo įsakymo ir toliau tarnavo urve.

Tai tas Enochas, kuriam nutiko daug stebuklų ir kuris taip pat parašė garsią knygą; tačiau tie stebuklai šioje vietoje negali būti pasakojami.

Po to Seto vaikai nuklydo ir puolė – jie, jų vaikai ir jų žmonos. Ir kai Enochas, Metušelachas, Lamechas ir Nojus pamatė juos, jų širdys nukentėjo dėl jų puolimo į abejonę, kupiną netikėjimo; ir jie verkė bei prašė Dievo gailestingumo, kad juos išsaugotų ir išvestų iš tos nedoros kartos.

Enochas toliau tarnavo Viešpaties akivaizdoje tris šimtus aštuoniasdešimt penkerius metus, ir tų metų pabaigoje per Dievo malonę jis sužinojo, kad Dievas ketina jį paimti iš žemės.

Tuomet jis tarė savo sūnui: „O mano sūnau, aš žinau, kad Dievas ketina atleisti Tvanto vandenis ant žemės ir sunaikinti mūsų kūriniją.

Ir jūs esate paskutiniai šios tautos valdovai ant šio kalno; nes žinau, kad nė vieno nebus palikta jums gimdyti vaikų ant šio švento kalno; nei kuris nors iš jūsų nevaldys savo tautos vaikų; nei jokia didelė bendruomenė neliks iš jūsų ant šio kalno.“

Enochas jiems taip pat pasakė: „Saugokite savo sielas, laikykitės Dievo baimės ir tarnystės Jam, garbinkite Jį dorai tikėdami ir tarnaukite Jam teisumu, nekaltybe bei teisingumu, atgaila ir taip pat tyrumu.“

Kai Enochas baigė savo įsakymus jiems, Dievas perkėlė jį nuo to kalno į gyvybės žemę, į teisiųjų ir išrinktųjų buveines, į džiaugsmo Rojaus buveinę, šviesoje, kuri siekia dangų; šviesoje, kuri yra už šio pasaulio šviesos ribų; nes tai Dievo šviesa, kuri pripildo visą pasaulį, bet kurios jokia vieta negali sutalpinti.

Taip, kadangi Enochas buvo Dievo šviesoje, jis atsidūrė už mirties pasiekiamumo ribų; kol Dievas panorės, kad jis mirtų.

Iš viso nė vienas iš mūsų tėvų ar jų vaikų neliko ant to švento kalno, išskyrus tuos tris – Metušelachą, Lamechą ir Nojų. Mat visi kiti nusileido nuo kalno ir puolė į nuodėmę su Kaino vaikais. Todėl jiems buvo uždraustas tas kalnas, ir ant jo neliko nieko, išskyrus tuos tris vyrus.

III KNYGA

I SKYRIUS

Nojus nuo pat jaunystės pastebėjo, kaip padaugėjo nuodėmė, kaip vyravo nedorybė; kaip žuvo žmonių kartos, kaip padidėjo sielvartas, kaip sumažėjo teisių vyrų.

Todėl jis kankino savo sielą; jis tramdė savo galūnes ir išlaikė savo mergystę (skaistybę); ir liūdėjo dėl pražūties, kurią sukėlė žmonių kartos.

Šis Nojus paprastai liūdėjo bei verkė ir buvo liūdno veido; taip jis laikė savo sielą pasninke, kad priešas neturėtų prieš jį pranašumo ir nesiartintų prie jo.

Šis Nojus taip pat, nuo tada, kai buvo vaikas su savo tėvais, niekada jų nesupykdė, niekada jiems nenusižengė; niekada nieko nedarė be jų patarimo. O kai būdavo toli nuo jų, jei norėdavo melstis ar daryti ką nors kita, jis prašydavo Dievo teisingai jį tame vadovauti; todėl Dievas jį saugojo.

Būdamas ant kalno, jis nenusižengė Dievui jokiu piktu dalyku, nei tyčia nenukrypo nuo to, kas patinka Dievui; nei kada nors supykdė Dievą.

Daug nuostabių dalykų jam nutiko – daugiau nei bet kuriam iš jo tėvų prieš jį, maždaug Tvanto metu.

Nojus išliko skaistus ir paklusnus Dievui penkis šimtus metų; bet po to Dievui patiko išauginti jam palikuonį; todėl Jis prabilo į jį sakydamas: „Kelkis, o Nojau, ir imk sau žmoną, kad iš jos turėtum vaikų, kurie tau būtų paguoda; nes tu likai vienas ir turėsi išeiti iš šios šalies į svetimą žemę; nes žemė bus apgyvendinta tavo palikuonimis.“

Tuomet Nojus, išgirdęs tai iš Dievo, nesulaužė Jo įsakymo, bet paėmė sau žmoną, vardu Haikal, Abarazo dukterį, kuri buvo iš Enoso vaikų vaikų, patekusių į pražūtį.

Ir ji pagimdė jam tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą.

II SKYRIUS

Po šių dalykų Dievas prabilo Nojui apie Tvaną; kad jis ateis ant žemės ir sunaikins visus kūrinius, neleisdamas nė vienam iš jų būti matomam.

Ir Dievas tarė Nojui: „Saugok savo vaikus; įsakyk jiems ir duok jiems suprasti, kad jie nebendrautų su Kaino vaikais, kad nepražūtų kartu su jais.“

Ir Nojus klausė Dievo žodžių, laikė savo vaikus ant kalno ir neleido jiems nusileisti pas Kaino vaikus.

Tuomet Dievas vėl prabilo Nojui sakydamas: „Pasidaryk sau skrynią iš medienos, kuri nepūva, kad tai būtų išgelbėjimas tau ir tavo namų žmonėms.

Bet pradėk ją statyti žemoje Edeno žemėje, Kaino vaikų akivaizdoje, kad jie matytų tave dirbantį prie jos; ir jei jie neatgailaus, jie pražus; o kaltė teks jiems.

Bet ant šio šventojo kalno nukirsk medžius, iš kurių padarysi skrynią; tebūna skrynios ilgis trys šimtai uolekčių, plotis – penkiasdešimt uolekčių, o aukštis – trisdešimt uolekčių.

O kai ją padarysi ir užbaigsi, tebūna joje vienos durys viršuje ir trys skyriai (aukštai); ir kiekvienas skyrius dešimties uolekčių aukščio.

Pirmas aukštas bus liūtams ir žvėrims, gyvūnams ir stručiams visiems kartu. Antras aukštas bus paukščiams ir šliaužiantiems daiktams. O trečias aukštas bus tau ir tavo žmonai, tavo sūnums ir jų žmonoms.

Ir padaryk skrynioje šulinius vandeniui bei angas jiems, kad semtum iš ten vandenį gerti sau ir tiems, kurie su tavimi. Ir tuos šulinius išmušk švinu tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Ir padaryk skrynioje sandėlius grūdams; maistui tau ir tiems, kurie su tavimi.

Tada taip pat pasidaryk sau trimitą iš juodmedžio, trijų uolekčių ilgio, pusantros uolekties pločio, su tokio paties medžio kandikliu.

Ir pūsi jį tris kartus; pirmą kartą ryte, kad darbininkai, dirbantys prie skrynios, išgirstų ir susirinktų į darbą. Tuomet pūsi antrą kartą, ir kai darbininkai išgirs, jie susirinks valgyti. O trečią kartą pūsi vakare, kad darbininkai eitų ir pailsėtų nuo savo triūso.“

Ir Dievas tarė Nojui: „Eik per žmones ir sakyk jiems, kad ateis tvanas ir juos užlies; ir daryk skrynią jų akyse. O kai jie tave klausinės apie skrynios darymą, sakyk jiems: Dievas man įsakė ją daryti, kad į ją įliptume, aš ir mano vaikai, ir būtume išgelbėti nuo Tvanto vandenų.“

Bet kai Nojus vaikščiojo tarp jų ir jiems pasakojo, jie juokėsi iš jo, tik dar labiau svetimavo ir puotavo kartu, sakydami: „Tas pezantis senis! Iš kur gi kada nors atsiras vandenys aukščiau aukštų kalnų viršūnių? Mes niekada nematėme vandens kylančio virš kalnų; o šis senis sako, kad ateina tvanas!“

Tačiau Nojus atliko visus savo darbus, kaip Dievas jam buvo apie juos pasakęs.

III SKYRIUS

Nojus susilaukė trijų sūnų per pirmuosius šimtą metų, kai dirbo prie skrynios.

Per šiuos šimtą metų jis nevalgė jokio maisto, kuriuo teka kraujas; batai ant jo kojų nebuvo nei keičiami, nei nudėvėti, nei pasenę.

Taip pat per šiuos šimtą metų jis nenusiėmė nuo savęs drabužių, ir jie nė kiek nesudilo; jis nepakeitė lazdos savo rankoje, o audeklas ant jo galvos nepaseno; jo galvos plaukai nei pagausėjo, nei sumažėjo.

Kalbant apie tuos tris Nojaus sūnus: pirmasis iš jų yra Semas, kitas – Chamas, o trečiasis – Jafetas. Jie vedė žmonas iš Metušelacho dukterų, kaip mums pasakojo išmintingieji LXXII (Septuagintos) vertėjai ir kaip parašyta pirmojoje [šventojoje] graikų knygoje.

Nojaus tėvo Lamecho gyvenimas truko penkis šimtus penkiasdešimt trejus metus; o kai jis priartėjo prie mirties, pasišaukė savo tėvą Metušelachą ir savo sūnų Nojų, verkė savo tėvo Metušelacho akivaizdoje ir tarė jam: „Paleisk mane, o mano tėve, ir palaimink mane.“

Tuomet Metušelachas palaimino savo sūnų Lamechą ir tarė: „Nė vienas iš visų mūsų tėvų nemirė pirma savo tėvo, bet tėvas [mirė] pirma savo sūnaus, kad sūnus galėtų jį palaidoti žemėje. Tačiau dabar, o mano sūnau, tu miršti pirma manęs, ir aš gersiu sielvarto [taurę] dėl tavęs, kol dar neišėjau iš kūno.

Nuo šiol, o mano sūnau, štai pasaulis pasikeitė ir žmonių mirčių [tvarka] pasikeitė: mat nuo šiandien sūnus mirs pirma savo tėvo; ir tėvas nesidžiaugs savo sūnumi, nei bus juo patenkintas. Taip pat ir sūnus nebus patenkintas savo tėvu, nei juo džiaugsis.“

Tuomet Lamechas mirė, jie jį užbalzamavo ir paguldė Lobių urve. Jo mirtis įvyko likus septyneriems metams iki Tvanto; jo tėvas Metušelachas ir sūnus Nojus liko vieni ant Šventojo kalno.

Tačiau Nojus kiekvieną dieną leisdavosi žemyn dirbti prie skrynios, o vakare grįždavo aukštyn. Jis nurodė savo sūnums ir jų žmonoms nesileisti paskui jį ir nebendrauti su Kaino vaikais.

Nojus nerimavo dėl savo sūnų ir galvojo: „Jie yra jauni ir juos gali įveikti aistra.“ Todėl jis nusileisdavo naktį ir duodavo senajam Metušelachui nurodymus dėl jų.

IV SKYRIUS

Nojus ne kartą pamokslavo Kaino vaikams sakydamas: „Ateis tvanas ir jus sunaikins, jei neatgailausite.“ Bet jie jo neklausė, tik iš jo juokėsi.

Kai Seto vaikai nusileido nuo Šventojo kalno, apsigyveno su Kaino vaikais ir susitepė jų bjaurastimis, jiems gimė vaikai, vadinami Garsina, kurie buvo milžinai, galingi vyrai, tokie, kokiems jokie kiti milžinai neprilygo savo galia.

Kai kurie senovės išminčiai rašė apie juos ir savo [šventosiose] knygose teigia, kad angelai nužengė iš dangaus ir susimaišė su Kaino dukterimis, kurios pagimdė jiems šiuos milžinus.

Tačiau tie [išminčiai] klysta taip sakydami. Tebūna Dievas toli nuo tokio dalyko, kad angelai, kurie yra dvasios, nusidėtų su žmonėmis. Niekada; tai neįmanoma.

Ir jei toks dalykas būtų angelų ar puolusio Šėtono prigimtyje, jie nepaliktų nė vienos moters žemėje nesuteptos. Mat šėtonai yra labai nedori ir bjaurūs. Be to, jie iš prigimties nėra vyriškos ar moteriškos lyties; jie yra mažos, subtilios dvasios, kurios tapo juodos nuo tada, kai nusižengė.

Bet daugelis žmonių sako, kad angelai nužengė iš dangaus, susijungė su moterimis ir susilaukė su jomis vaikų. Tai negali būti tiesa. Tai buvo Seto vaikai, kilę iš Adomo vaikų, kurie gyveno aukštai ant kalno, saugodami savo mergystę, nekaltybę ir šlovę tarsi angelai; todėl jie tada buvo vadinami „Dievo angelais“.

Bet kai jie nusižengė, susimaišė su Kaino vaikais ir susilaukė vaikų, neišmanantys žmonės pasakė, kad angelai nužengė iš dangaus ir susimaišė su žmonių dukterimis, kurios pagimdė jiems milžinus.

V SKYRIUS

Tuomet senovės senelis Metušelachas, likęs ant kalno su Nojaus sūnumis, išgyveno devynis šimtus aštuoniasdešimt septynerius metus ir tada susirgo; jo liga buvo tokia, kad dėl jos jis turėjo pasitraukti [iš šio pasaulio].

Kai Nojus ir jo sūnūs Semas, Chamas bei Jafetas tai sužinojo, jie atėjo pas jį su savo žmonomis, verkė jo akivaizdoje ir sakė: „O mūsų tėve ir [mūsų] vyresnybe, palaimink mus ir melsk Dievą pasigailėti mūsų, kai tu būsi nuo mūsų išėjęs.“

Tuomet Metušelachas liūdna širdimi jiems tarė: „Klausykite manęs, o mano brangūs vaikai; mat neliko nė vieno iš mūsų tėvų, tik jūs, aštuonios sielos.

Viešpats Dievas sukūrė mūsų tėvą Adomą ir mūsų motiną Ievą, ir per juos apgyvendino žemę žmonėmis sodo kaimynystėje bei padaugino jų palikuonis.

Bet jie nesilaikė Jo įsakymo, ir Jis juos sunaikins. Jei jie būtų laikęsi Jo įsakymo, Jis tada būtų jais pripildęs dangų ir žemę.

Vis dėlto prašysiu Viešpatį savo Dievą jus palaiminti, jus padauginti ir išplatinti jūsų giminę svetimoje žemėje, į kurią jūs keliausite.

O dabar, o mano vaikai, štai Dievas įves jus skrynioje į žemę, kurioje niekada nebuvote. Ir visų mūsų tyrų tėvų Viešpats Dievas tebūna su jumis!

Ir tas šlovingas dovanas, kurias Dievas suteikė mūsų tėvui Adomui iš sodo šiame palaimintame Lobių urve, tesuteikia Jis ir jums!

Tai trys šlovingos dovanos, kurias Dievas skyrė Adomui. Pirmoji – karalystė, kurioje Dievas padarė Adomą Savo kūrinių karaliumi. Antroji šlovinga dovana – kunigystė, nes Dievas įkvėpė į jo veidą gyvybės dvasią. Ir trečioji šlovinga dovana – pranašystė, nes Adomas pranašavo tai, ką Dievas manė [daryti].

Ir aš prašysiu Viešpatį savo Dievą suteikti šias tris šlovingas dovanas jūsų palikuonims.“

Tuomet Metušelachas taip pat tarė Nojui: „O Nojau, tu esi Dievo palaimintas. Įspėju tave ir sakau, kad išeinu nuo tavęs pas visus mūsų tėvus, kurie išėjo pirma manęs.

Bet tu, kuris liksi vienas su savo vaikais ant šio švento kalno, laikykis įsakymo, kurį tau duodu, ir neapleisk nieko iš to, ką tau sakiau.

Štai mano Dievas greitai atleis tvaną ant žemės; užbalzamuok mano kūną ir paguldyk jį Lobių urve.

Tuomet paimk savo žmoną su sūnumis ir jų žmonomis, nusileisk nuo šio švento kalno ir pasiimk su savimi mūsų tėvo Adomo kūną; eik į skrynią ir paguldyk jį ten, kol Tvanto vandenys atslūgs nuo žemės veido.

O mano sūnau, prieš mirtį įsakyk savo pirmagimiui sūnui Semui paimti Melchizedeką, Kenano sūnų ir Arpachšado anūką; nes tas Melchizedekas yra Aukščiausiojo Dievo kunigas; ir pasiimti su savimi mūsų tėvo Adomo kūną iš skrynios vidaus, išnešti jį ir paguldyti į žemę.

Ir Melchizedekas stovės tarnaudamas ant to kalno, kuris yra žemės viduryje, priešais mūsų tėvo Adomo kūną per amžius. Nes iš tos vietos, o Nojau, mano sūnau, Dievas įvykdys išgelbėjimą Adomui ir visiems jo palikuonims, kurie tiki Dievą.“

Metušelachas taip pat tarė Nojui ir jo sūnums: „Dievo angelas eis su jumis, kol pasieksite tą vietą žemės viduryje.“

Vėl Metušelachas tarė Nojui: „O mano sūnau, tas, kuris tarnauja Dievui ir priešais mūsų tėvo Adomo kūną, tebūna apsirengęs oda ir susijuosęs strėnas oda. Tegul jis nenešioja jokių papuošalų, bet jo drabužis tebūna prastas; tebūna jis vienas ir stovi melsdamas Viešpatį mūsų Dievą saugoti mūsų tėvo Adomo kūną; nes tai Dievo akyse labai vertingas kūnas.

Ir tegul jis tęsia savo tarnystę, jis, Aukščiausiojo Dievo kunigas; nes jis yra mielas Dievui, kaip ir tarnystė, kurią jis atlieka Dievo akivaizdoje.“

Po to Metušelachas įsakė Nojui [sakydamas]: „Tad paisyk visų šių įsakymų ir jų laikykis.“

Tuomet Metušelacho rankos atsipalaidavo; jis nustojo kalbėti; pamažu užmerkė akis ir išėjo ilsėtis kaip visi jo tėvai; jo ašaros tuo metu sruvo skruostais, o širdis sielvartavo, kad skiriasi nuo jų [visų]; bet labiausiai dėl to sodo kalno, ant kurio neliko nė vieno iš jų; mat Dievas buvo pasiryžęs sunaikinti visus kūrinius ir ištrinti juos nuo žemės veido.

Metušelacho poilsis įvyko tada, kai jam buvo devyni šimtai šešiasdešimt septyneri metai, Magabito mėnesio dvyliktąją dieną, sekmadienį.

Tuomet Nojus ir jo sūnūs jį užbalzamavo, verkdami ir sielvartaudami dėl jo, ir paguldė Lobių urve. Ir jie didžiai raudojo dėl jo, jie ir jų žmonos, keturiasdešimt dienų. Kai gedulas ir sielvartas dėl Metušelacho pasibaigė, Nojus ir jo sūnūs pradėjo daryti tai, ką Metušelachas jiems buvo įsakęs.

VI SKYRIUS

Po jo mirties Nojus, jo sūnūs ir jų žmonos atėjo prie mūsų tėvų kūnų, pagarbino juos ir prašė jų palaiminimo, verkdami ir būdami didžiausiame sielvarte.

Nojus jau buvo užbaigęs skrynią, ir joje neliko nė vieno darbininko. Jis kartu su savo sūnumis nuolat meldėsi Dievui, prašydami Jo parodyti jiems saugų kelią.

Kai Nojus ir jo sūnūs baigė maldas, Dievas jam tarė: „Eik į Lobių urvą, tu ir tavo sūnūs, paimkite mūsų tėvo Adomo kūną ir paguldykite jį skrynioje; taip pat paimkite auksą, smilkalus bei mirą ir paguldykite juos skrynioje kartu su jo kūnu.“

Nojus paklausė Dievo balso ir nuėjo į Lobių urvą, jis ir jo sūnūs; jie pagarbino mūsų tėvų kūnus, o tada Nojus paėmė tėvo Adomo kūną ir nunešė jį Dievo stiprybe, nereikalaudamas niekieno pagalbos.

Tuomet jo sūnus Semas pasiėmė auksą, Chamas nešė mirą, o Jafetas – smilkalus; jie išnešė juos iš Lobių urvo, ašaroms sruvenant jų skruostais.

Bet jiems juos išnešant, kūnai, tarp kurių gulėjo Adomas, sušuko: „Ar mes būsime atskirti nuo tavęs, o mūsų tėve Adomai?“

Tuomet Adomo kūnas atsakė: „O, aš turiu skirtis su jumis, mano sūnūs, su šiuo šventu kalnu! Vis dėlto žinau, o mano sūnūs, kad Dievą kitą kartą vėl surinks visus mūsų kūnus kartu.

Bet kantriai laukite, kol mūsų Išgelbėtojas pasigailės mūsų.“

Ir kiti kūnai toliau kalbėjosi tarpusavyje Dievo Žodžio galia.

Tuomet Adomas paprašė Dievo, kad dieviškoji ugnis liktų lempoje priešais jo sūnus iki to laiko, kai kūnai vėl prisikels.

Ir Dievas paliko jiems dieviškąją ugnį, kad jiems šviestų. Tada Jis uždarė urvą virš jų ir nepaliko jokio pėdsako, kuris rodytų [kur jis yra], iki Prisikėlimo dienos, kai Jis juos prikels kaip visus kitus kūnus.

Bet tas pokalbis, kurį vedė Adomas, ir dar būdamas miręs, vyko pagal Dievo įsakymą, kuris norėjo parodyti Savo stebuklus tarp mirusiųjų ir gyvųjų.

Po šito niekas iš jūsų nesakykite, kad Adomo siela jau buvo patekusi po Šėtono teismu. Taip nebuvo; Dievas įsakė mirusiųjų sieloms išeiti iš Jo rankos ir kalbėti apie Dievo stebuklus iš savo kūnų vidaus. Tada jos grįžo į savo vietas iki tikrojo išvadavimo dienos, kuri bus jiems visiems.

VII SKYRIUS

Kai Nojus ir jo sūnūs išgirdo šiuos balsus iš tų mirusių kūnų, jie labai nustebo, ir jų tikėjimas Dievu sustiprėjo.

Tada jie išėjo iš urvo ir pradėjo leistis nuo Šventojo kalno, verkdami ir raudodami karšta širdimi dėl to, kad yra atskiriami nuo šventojo kalno, jų tėvų buveinės.

Nojus ir jo sūnūs grįžo atgal ir ieškojo urvo, bet negalėjo jo rasti. Tuomet jie pratrūko gailia rauda ir giliu sielvartu; mat jie matė, kad nuo tos dienos jiems jame nebus nei būties, nei buveinės.

Tuomet jie dar kartą pakėlė akis, pažvelgė į sodą ir į jame esančius medžius, pradėjo garsiai verkti bei šaukti ir tarė: „Garbindami sveikiname tave, o džiaugsmo sode! O spindinčių būtybių buveine, teisiųjų vieta! Sveikiname tave, o džiaugsmo vieta, kuri buvai mūsų tėvo Adomo, kūrinijos galvos, buveinė; jis, nusižengęs, iš tavęs iškrito ir tada pamatė savo kūną gyvą, nuogą ir sugėdintą.

O mes, štai, mes pasitraukiame iš Šventojo kalno į žemesnę tavo pusę; mes nei jame negyvensime, nei tavęs nematysime tol, kol gyvensime. Linkime, kad Dievas tave perkeltų kartu su mumis į šalį, į kurią vyksime; bet Dievas neperkels tavęs į prakeiktą žemę.

Bet Dievas paims mus ir nuves mus į tą žemę su mūsų vaikais, kol Jis užbaigs bausmę už mūsų nusižengimą Jo įsakymui.“

Nojus ir jo sūnūs taip pat sakė: „Sveikiname tave, o urve, mūsų šventų tėvų kūnų buveine; sveikiname tave, o tyra vieta, paslėpta nuo mūsų akių, tačiau tinkama tiems kūnams tavyje gulėti! Viešpats Dievas tave tesaugo dėl mūsų tėvų kūnų!“

Vėl jie sakė: „Sveikiname jus, o mūsų tėvai, teisieji teisėjai, ir prašome jūsų melstis už mus Dievui, kad Jis pasigailėtų mūsų ir išgelbėtų mus iš šio praeinančio pasaulio.

Mes prašome jūsų melstis už mus – už mus, vienintelius likusius iš jūsų palikuonių; siunčiame jums ramybės pasveikinimą!

O Setai, didysis mokytojau tarp tėvų, sveikiname tave ramybe! O Šventasis kalne, mūsų tėvų buveine, siunčiame tau ramybės pasveikinimą!“

Tuomet Nojus ir jo sūnūs vėl verkė ir sakė: „Vargas mums, aštuonioms sieloms, kurios likome! Štai mes esame atimti iš sodo reginio.“

Leisdamiesi nuo kalno jie sveikino akmenis, ėmė juos į rankas ir dėjosi ant pečių; jie glostė medžius ir tai darė verkdami. Ir jie toliau leidosi nuo kalno, kol priėjo skrynios duris.

Tuomet Nojus ir jo sūnūs atsigręžė į rytus ir prašė Viešpatį pasigailėti jų, išgelbėti juos ir nurodyti jiems, kur padėti mūsų tėvo Adomo kūną.

Tuomet Dievo Žodis atėjo Nojui sakydamas: „Pakelk Adomo kūną į trečiąjį [skrynios] aukštą ir paguldyk jį ten rytinėje pusėje; kartu su juo auksą, smilkalus ir mirą.

O tu ir tavo sūnūs stovėsite priešais jį melsdamiesi. Bet tavo žmona ir tavo sūnų žmonos bus vakarinėje skrynios pusėje; jie ir jų žmonos nesusieis.“

Kai Nojus išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, jis ir jo sūnūs nuėjo į skrynią ir paguldė mūsų tėvo Adomo kūną rytinėje pusėje kartu su trimis aukomis.

Nojus įnešė Adomo kūną į skrynią penktadienį, antrą valandą, dvidešimt septintąją Gemboto mėnesio dieną.

VIII SKYRIUS

Tuomet Dievas tarė Nojui: „Užlipk ant skrynios viršaus ir pūsk trimitą tris kartus, kad visi žvėrys susirinktų prie skrynios.“

Bet Nojus paklausė: „Ar trimito garsas pasieks žemės pakraščius, kad surinktų žvėris ir paukščius?“

Tuomet Dievas jam tarė: „Ne vien šio trimito garsas pasklis, bet kartu su juo eis Mano galia, kad jis pasiektų žvėrių ir paukščių ausis.

Ir kai tu pūsi savo trimitą, Aš įsakysiu Savo angelui pūsti ragą iš dangaus; ir visi šie gyvūnai susirinks pas tave.“

Tuomet Nojus paskubėjo ir papūtė trimitą, kaip Dievas jam buvo liepęs. Tada angelas papūtė ragą iš dangaus, kol žemė sudrebėjo ir visi kūriniai ant jos sudrebėjo.

Tuomet visi žvėrys, paukščiai ir šliaužiantys padarai susirinko trečią valandą, penktadienį; visi žvėrys, liūtai ir stručiai suėjo į apatinį aukštą trečią valandą. Vidurdienį į vidurinį aukštą suėjo paukščiai ir šliaužiantys padarai; o Nojus ir jo sūnūs nuėjo į trečiąjį aukštą devintąją dienos valandą.

Kai Nojus su savo žmona, sūnumis ir jų žmonomis suėjo į viršutinį aukštą, jis įsakė moterims gyventi vakarinėje pusėje; o Nojus ir jo sūnūs su mūsų tėvo Adomo kūnu gyveno rytinėje pusėje.

IX SKYRIUS

Nojus stovėjo prašydamas Dievą išgelbėti jį nuo Tvanto vandenų.

Tuomet Dievas kalbėjo Nojui ir tarė jam: „Iš kiekvienos rūšies paukščių paimk po vieną porą, patiną ir patelę iš švariųjų; ir iš nešvariųjų taip pat vieną porą, patiną ir patelę. Bet iš švariųjų paimk dar šešias poras, patiną ir patelę.“

Nojus visa tai padarė. Kai jie visi sulipo į skrynią, Dievas Savo galia uždarė skrynios duris.

Tada Jis įsakė dangaus langams plačiai atsidaryti ir iš jų lieti vandens kataraktas. Taip ir įvyko pagal Dievo įsakymą.

Jis įsakė visiems šaltiniams prasiveržti, o gelmėms išlieti vandenį ant žemės veido. Taip, kad jūra aplinkui pakilo virš viso pasaulio ir bangavo, ir pakilo gilių vandenų srovės.

Kai dangaus langai plačiai atsidarė, atsivėrė visos [vandens] atsargos ir gelmės, taip pat atsivėrė visos vėjų sklendės, paplito viesulas, tirštas rūkas, tamsa ir niūrumas. Saulė, mėnulis ir žvaigždės sulaikė savo šviesą. Tai buvo siaubo diena, kokios niekada nebuvo.

Tada jūra aplinkui pradėjo kelti savo bangas aukštai tarsi kalnus; ir ji padengė visą žemės veidą.

Kai Seto sūnūs, kurie buvo puolę į nedorybę ir svetimavimą su Kaino vaikais, tai pamatė, jie tada suprato, kad Dievas ant jų supyko ir kad Nojus jiems sakė tiesą.

Tuomet jie visi bėgo aplink skrynią pas Nojų, maldaudami ir prašydami jį atidaryti jiems skrynios duris; kadangi jie negalėjo užlipti ant Šventojo kalno dėl jo akmenų, kurie buvo tarsi ugnis.

Bet skrynia buvo uždaryta ir užantspauduota Dievo galia. Dievo angelas sėdėjo ant skrynios ir buvo tarsi kapitonas Nojui, jo sūnums ir visiems esantiems skrynioje.

Tvanto vandenys didėjo Kaino vaikams ir juos užliejo; jie pradėjo skęsti, ir išsipildė Nojaus žodžiai, kuriuos jis jiems pamokslavo sakydamas, kad Tvanto vandenys ateis ir juos nuskandins.

Vandenys toliau kilo virš Nojaus ir jo sūnų ir žemiau jų, kol jie pakibo skrynioje; nuo vandens stiprybės skrynia pakilo nuo žemės; ir kiekvieno judančio padaro kūnas žuvo.

Vanduo kilo, kol apgaubė žemę ir kol apgaubė visus aukštus kalnus; vandenys pakilo virš jų ir virš aukštų kalnų viršūnių penkiolika uolekčių pagal Šventosios Dvasios uolektį, kuri lygi trims [žmogaus] uolektims. Taip, kad šis skaičius buvo keturiasdešimt penkios uolektys [virš aukščiausių kalnų].

Vanduo didėjo ir nešė skrynią, ir atnešė ją į žemesnę sodo pusę, kuriai vandenys, lietus, viesulas ir visa, kas vaikščiojo žemėje – nusilenkė. Taip pat ir Nojus, jo sūnūs bei visa, kas buvo skrynioje – jie nusilenkė šventajam sodui.

Vanduo grįžo į ankstesnę būseną ir sunaikino viską, kas buvo ant žemės ir po dangumi.

O skrynia plūduriavo ant vandenų ir kilo prieš vėjus; tuo tarpu Dievo angelas ją vairavo ir vedė iš rytų į vakarus. Taip skrynia judėjo vandenų paviršiumi šimtą penkiasdešimt dienų.

Po to skrynia sustojo ant Ararato kalnų dvidešimt septintąją Tkamto mėnesio dieną.

X SKYRIUS

Tuomet Dievas vėl pasiuntė Nojui Savo įsakymą, sakydamas: „Būk ramus ir lauk, kol vandenys atslūgs“.

Tada vandenys persiskyrė ir kiekvienas vanduo sugrįžo į savo vietą, kur buvo iš pradžių; šaltiniai nustojo lietis ant žemės; gelmės, esančios žemės paviršiuje, nustojo kilti; ir dangaus langai buvo uždaryti. Mat Tvanto pradžioje lietaus srautai krito iš dangaus keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.

Bet vienuolikto mėnesio pirmąją dieną pasirodė aukštų kalnų viršūnės; Nojus palaukė dar keturiasdešimt dienų ir tada atidarė langą, kurį buvo padaręs vakarinėje skrynios pusėje, ir paleido varną, kad pamatytų, ar vandenys atslūgo nuo žemės veido, ar ne.

Varnas išskrido, bet nebegrįžo pas Nojų; nes nekenksmingas balandis yra krikščionių bažnyčios paslapties ženklas.

Nojus palaukė dar šiek tiek, kai vandenys atslūgo, ir tada išsiuntė balandį, kad pamatytų, ar vanduo pasitraukė, ar ne.

Bet išskridęs balandis nerado vietos, kur pastatyti koją, ir jokios buveinės; ir jis grįžo pas Nojų.

Tuomet Nojus palaukė dar septynias dienas ir išsiuntė balandį pažiūrėti, ar vanduo pasitraukė, ar ne. Ir balandis grįžo pas Nojų apie vakarą; ir jo snape buvo alyvmedžio lapas.

Balandžio reikšmė yra ta, kad jis laikomas senosios ir naujosios [sąjungos] simboliu. Pirmasis kartas, kai jis išskrido ir nerado kur pastatyti kojų, tai yra poilsio vietos, [simbolizuoja] kietasprandžius žydus, kuriuose neliko jokios malonės nei jokio pasigailėjimo. Todėl Kristus, romusis, kuris vaizduojamas balandyje, nerado tarp jų poilsio Savo kojų padams.

O antrasis kartas, kai balandis rado poilsio vietą, [simbolizuoja] tautas, kurios priėmė džiugiąją šventosios Evangelijos naujieną ir tarp kurių Kristus rado poilsio vietą.

XI SKYRIUS

Šeši šimtai septintaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrąją Barmudeh mėnesio dieną, vanduo nudžiūvo nuo žemės. O kitą mėnesį, kuris yra Gembotas, dvidešimt septintąją jo dieną – tą pačią dieną, kurią Nojus įėjo į skrynią – tą pačią dieną Nojus ir išėjo iš skrynios, sekmadienį.

Kai Nojus, jo žmona, jo sūnūs ir jų žmonos išėjo iš skrynios, jie vėl susiėjo ir nebesiskyrė vienas nuo kito; iš pradžių, kai jie ėjo į skrynią, vyrai ir moterys liko atskirai, Nojui bijant, kad jie nesusieitų. Bet kai Tvantas baigėsi, jie vėl susiėjo, vyras su savo žmona.

Dievas taip pat pasiuntė didelę ramybę žvėrims, liūtams, kurie buvo skrynioje, paukščiams ir šliaužiantiems padarams, kad jie nesipyktų tarpusavyje.

Tuomet Nojus išėjo iš skrynios ir pastatė aukškurį ant kalno. Jis stovėjo ir prašė Viešpaties parodyti jam, kokių aukų jis turėtų paimti ir atnešti Jam kaip atnašas.

Tuomet Dievas pasiuntė Nojui Savo Žodį, sakydamas: „O Nojau, paimk iš švariųjų rūšies ir paaukok juos ant aukškurio Mano akivaizdoje; ir tegul gyvūnai išeina iš skrynios.“

Tada Nojus nuėjo į skrynią, paėmė švarių paukščių tiek, kiek Dievas jam buvo įsakęs, ir paaukojo juos kaip atnašas ant aukškurio Viešpaties akivaizdoje.

XII SKYRIUS

Sąjungos, kurią Dievas sudarė su Nojumi, pavyzdys, kai Jis parodė jam lanką debesyje danguje.

Ir Dievas užuodė Nojaus atnašų kvapą ir sudarė su juo sąjungą, kad Tvanto vandenys daugiau nebepasipils ant žemės nuo šiol ir per amžius.

Ir štai sąjunga, kurią Dievas sudarė su Nojumi:

Dievas tarė Nojui: „Aš padarysiu, kad Mano sąjungos lankas pasirodytų debesyje; ir kai jis pasirodys, tada žmonės žinos, kad tai padaryta tiesoje.

Ir jei Aš rūstaučiausi, kai lankas matomas debesyje, tai [rodytų], kad Mano rūsčybė ir bausmė, kurią ketinau siųsti žmonėms, pasibaigė.

Be to, o Nojau, Aš padariau, kad šis Mano sąjungos lankas būtų matomas danguje, tam, kad visi kūriniai jį matytų ir galvotų apie išbandymus bei vargus, kurie juos ištiko iš pradžių, ir atgailautų bei nusigręžtų nuo savo blogų kelių.“

Ir Dievas priėmė Nojaus atnašą, palaimino jį bei jo sūnus ir tarė jiems: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite žemės veidą.“

Tuomet Dievas įsakė žemei auginti žolę, kaip ji tai darė senovėje, žvėrims, paukščiams ir viskam, kas juda žemėje.

Tada Nojus garbino Dievą kartu su savo sūnumis ir jų žmonomis; ir jie šlovino Jį už išgelbėjimą, kurį Jis jiems suteikė.

XIII SKYRIUS

Po to Nojus paėmė savo sūnus, pastatė jiems miestą ir pavadino jį Semananu; nes jie buvo aštuonios sielos, išėjusios iš skrynios.

Nojus ir jo sūnūs gyveno ant to kalno apie šimtą metų, kol jis susilaukė vaikų ir vaikaičių.

Nojus paėmė vynmedžio šaknį, pasodino ją ir prižiūrėjo, kol ji davė vaisių. Jie buvo saldūs, ir Nojus paėmė jų, išspaudė vyną, vieną naktį jo išgėrė ir pasigėrė. Ir jis netikėtai atėjo pas savo žmoną.

Tuomet Chamas, jo sūnus, ryte įėjo į namus ir pamatė savo tėvą nuogą, girtą nuo vyno ir be proto, nieko nesuvokiantį.

Tada Chamas, jo sūnus, pradėjo iš jo juoktis ir sakė: „Ką tu padarei, o tu, senas žmogau?“

Bet senis nesuprato, ką jis sakė; tik Nojaus žmona tai gerai suprato.

Tuomet Chamas išėjo juokdamasis iš savo tėvo ir papasakojo savo broliams Semui bei Jafetui, ką jų tėvas padarė; ir juokėsi iš savo tėvų.

Bet jo broliai supyko ant jo ir gerai jį subarė už tokį elgesį; nes jie bijojo dėl jo, turint omenyje senąjį žmogų; mat Chamas buvo grubus ir kietas savo kalboje.

Tuomet Semas ir Jafetas greitai atsikėlė, pasiėmė apdangalą, užsidėjo jį sau ant nugarų, kad jis siektų jų kojas; jie ėjo atbulomis ir nusisukę nuo kelio, kuriuo atėjo, kol priėjo prie tėvų. Tada jie užmetė ant jų apdangalą ir skubiai pasitraukė nuo jų, kad jų nematytų.

O rytojaus dieną po šito Nojaus žmona papasakojo jam, ką Chamas pasakė ir ką jis padarė.

Tuomet Nojus labai supyko ant savo sūnaus Chamo už tai, ką jis padarė; jis prakeikė jį ir padarė jį savo brolių tarnu.

Bet Nojus palaimino savo sūnus Semą ir Jafetą, nes jie gerai su juo pasielgė.

Tuomet Nojus vedė kitą žmoną, kuri pagimdė jam septynis vaikus. Ir jis toliau gyveno ant to kalno, kol priartėjo dienos, kai jis turėjo pasitraukti [iš šio gyvenimo]. Nojus išgyveno tris šimtus penkiasdešimt metų po to, kai išėjo iš skrynios.

Tuomet jis pasišaukė savo pirmagimį sūnų Semą ir kalbėjosi su juo, sakydamas: „O mano sūnau, klausyk, ką tau įsakau.

Štai [tai], ką tau dabar įsakau, galios tol, kol aš mirsiu ir jūs mane palaidosite. Tuomet, kai baigsite manęs gedėti, eikite į skrynią, kurioje buvome išgelbėti nuo tvanto; tada išneškite iš jos mūsų tėvo Adomo kūną; bet niekas tegul apie tai nežino, tik tas, kuris yra iš tavo palikuonių. Tada padaryk jam gražų dėklą ir ten jį paguldyk.

Tuomet pasiimk šiek tiek duonos kaip atsargų kelionei ir vyno atsigerti savo kelyje; mat žemė, į kurią keliausi, yra grubi ir alkana.

Tada pasiimk Melchizedeką, jauniausiąjį tavo sūnaus Kenano sūnų; nes Dievas pasirinko jį iš visų žmonių kartų, kad jis stovėtų prieš Jį, garbintų ir tarnautų Jam prie mūsų tėvo Adomo kūno.

Tuomet paguldyk Adomo kūną žemės viduryje; pastatyk Melchizedeką stovėti prie jo ir parodyk jam, kaip atlikti savo tarnystę prieš Dievą.“

Be to, Nojus tarė savo sūnui Semui: „Jei laikysitės mano įsakymo ir eisite [kaip jums sakau], Viešpaties angelas eis su jumis ir rodys jums kelią, kol ateisite į vietą, kur paguldysite [Adomo] kūną žemės viduryje; mat toje pačioje vietoje Dievas įvykdys išgelbėjimą visam pasauliui.

Bet, o mano sūnau, aš žinau, kad mūsų vaikai apleido šį gerą įsakymą, nusileido nuo Šventojo kalno, susimaišė su Kaino vaikais ir kad jie žuvo kartu su jais Tvanto vandenyse.

Žinok, o mano sūnau, kad nuo Adomo iki šios dienos kiekvienas iš senųjų duodavo įsakymus kitiems, tuo metu, kai ilsėdavosi nuo kūno, ir kad jie mokė [šių įsakymų] tarpusavyje.

Pirmasis, o mano sūnau, kuris išmokė šio įsakymo ir jį paaiškino, buvo mūsų tėvas Adomas; jis perdavė jį savo sūnui Setui, kuris jį priėmė.

Tuomet Setas perdavė jį savo sūnui Enosui, kuris jį saugojo. Enosas perdavė jį savo sūnui Kenanui, kuris jį saugojo. Tuomet Kenanas perdavė jį savo sūnui Mahalaleliui, kuris jį saugojo ir perdavė savo sūnui Jaredui.

Jaredas jį saugojo ir perdavė savo sūnui Enochui, kuris taip pat saugojo šį įsakymą ir perdavė savo sūnui Metušelachui, kuris jį saugojo ir perdavė savo sūnui Lamechui, o šis jį saugojo ir perdavė man, savo sūnui; ir aš jį saugojau.

Bet mano senelis Metušelachas taip pat davė man didį įsakymą, kurį aš saugojau ir kurį taip pat duodu tau. Taigi priimk mano įsakymą ir tvirtai laikykis mano žodžių; paslėpk šią paslaptį savo širdyje ir neatskleisk jos nė vienam iš savo giminaičių. Bet eik ir paguldyk mūsų tėvo Adomo kūną į žemę; tegul jis ten lieka iki išgelbėjimo dienos.“

XIV SKYRIUS

Skrynia Nojaus dienomis buvo uždaryta; niekam nebuvo leidžiama jos liesti. Tačiau jie eidavo prie jos, prašydavo joje palaiminimo ir apie ją kalbėdavosi.

Tačiau Nojus įeidavo į ją kiekvieną vakarą uždegti lempos, kurią buvo pastatęs priešais mūsų tėvą Adomą, ir prašydavo sau palaiminimo prie to kūno.

Ir jis neapleido savo pareigos dėl lempos, kaip buvo iš pradžių Lobių urve.

Bet kadangi Nojus žinojo, kad po jo skrynia neliks sveika, kad jo vaikai išsiskirstys ir nebegrįš prižiūrėti mūsų tėvo Adomo kūno ir kad žemėje padaugės nedorybių bei bjaurasčių tarp žmonių, todėl jis įsakė savo sūnui Semui paskubėti paimti mūsų tėvo Adomo kūną ir nugabenti jį į žemės vidurį pagal Dievo įsakymą.

XV SKYRIUS

Kai Nojus baigė duoti nurodymus savo sūnui Semui dėl mūsų tėvo Adomo kūno, Nojus tarė savo sūnui Semui: „Atvesk čia pas mane savo brolius, liepk jiems prisiartinti prie manęs.“

Kai jie atėjo pas Nojų, jis pažiūrėjo į juos ir tarė: „O mano sūnūs, po mano mirties jūs išsiskirstysite, ir jūsų giminę ištiks dideli vargai.

Bet aš nuo dabar padalysiu jums žemę į tris dalis; kiekvienas iš jūsų įsikurs savo dalyje.

Mano pirmagimiui sūnui Semui teks dalis nuo Jeruzalės, kuri yra didelis miestas, iki Qardayun ir Andika. Ji apima pasienio kalną, siekiantį Gefurą, tarp Egipto žemės ir filistinietiškos žemės.

Mano kitam sūnui Chamui teks dalis nuo Ariso pietų link iki Fardundano ir iki Gaduriuno bei iki vakarų sienų.

O mano trečiajam sūnui Jafetui teks dalis nuo vakarų kampo pietų link iki Damatos, didelio šalies ploto, ir visa šiaurė iki Ariso.“

Tuomet jis tarė jiems: „Tegul kiekvienas iš jūsų paima dalį, skirtingą nuo savo brolių dalies; ir tegul kiekvienas gyvenate savo dalyje.“ Ir jie įsikūrė joje, kaip jis jiems įsakė.

Visi jie turėjo sūnų ir dukterų dar gyvam esant jų tėvui Nojui. Nojus padalijo jiems žemę pagal Dievo įsakymą, kad tarp trijų brolių nebūtų priešiškumo.

Kai Nojus baigė savo įsakymus Semui ir jo broliams, jo rankos nusviro, liežuvis nutilo, akys užsimerkė ir jis mirė, kaip ir jo tėvai. Jis mirė sulaukęs devynių šimtų penkiasdešimties metų amžiaus, trečiadienį, antrąją Gemboto mėnesio dieną, ant kalno, kuriame buvo skrynia; ir ten jis liks iki tos dienos, kai Dievas atskleis [jo poilsio vietą].

Ir jie gedėjo jo keturiasdešimt dienų.

XVI SKYRIUS

Pasibaigus gedului dėl Nojaus, Dievo angelas pasirodė Kenanui, Melchizedeko tėvui, ir tarė jam regėjime: „Ar pažįsti mane?“ Kenanas atsakė: „Ne, mano Viešpatie.“

Tuomet angelas jam tarė: „Aš esu angelas, kurį Dievas pasiuntė pas tave, kad duočiau tau šį įsakymą. Nepaduok Dievo įsakymo nusižengimui.“

Išgirdęs tai iš Dievo angelo, Kenanas nustebo ir tarė jam: „Kalbėk, o mano Viešpatie!“

Ir Dievas angelas jam tarė: „Aš esu angelas, kuris atnešė auksą tavo tėvui Adomui, kai jis buvo žemiau sodo; aš esu angelas, kuris kartu su juo meldė Dievą, kai jis ant aukškurio aukojo savo paties kraują.

Aš esu angelas Mykolas, priėmęs teisiojo Abelio sielą; aš esu angelas, kuris buvo su Setu, kai jis gimė urve.

Aš esu angelas, kuris buvo su Enosu ir Kenanu, su Mahalaleliu ir Jaredu, su Enochu ir Metušelachu, su Lamechu ir su Nojumi. O jam išėjus ilsėtis, aš stoviu prie jo pirmagimio sūnaus Semo.

Ir štai Dievas pasiuntė mane pas tave, kad paimčiau tavo sūnų Melchizedeką ir nugabenčiau jį į žemę, kurioje Dievas paguldys mūsų tėvo Adomo kūną, ir kad jis būtų išaukštintas prieš Dievą. Tenebus tavo širdis nuliūdusi dėl jo išėjimo.“

Išgirdęs šiuos angelo žodžius, Kenanas jį pagarbino ir tarė: „Tebūna Dievo valia! Štai aš ir mano sūnus esame Jo rankose. Tegul Jis daro, kas Jam patinka.“

Šis angelas pasirodė Kenanui ne dėl Kenano teisumo ir tyrumo, bet dėl Melchizedeko, dėl jo teisumo ir tyrumo.

Tuomet angelas tarė Kenanui: „Neatskleisk šios paslapties niekam, tik Semui.“

Ir angelas pasišalino nuo jo.

XVII SKYRIUS

Tą naktį, kai Melchizedekas gulėjo savo lovoje, pas jį atėjo Dievo angelas.

Jis pasirodė jam jaunuolio, panašaus į jį, pavidalu, sudavė jam į šoną ir pažadino iš miego.

Tai pajutęs, Melchizedekas atsikėlė ir pamatė namus, pilnus šviesos, ir priešais save stovinčią figūrą. Jis išsigando, nes nebuvo pratęs matyti angelų, tik šį vienintelį kartą.

Tačiau angelas neleido baimei jo įveikti, patepė jo galvą bei krūtinę ir tarė jam: „Nebijok, aš esu Dievo angelas; Jis pasiuntė mane pas tave su šia žinia, kad tu ją įvykdytum savo Dievui.“

Tuomet Melchizedekas paklausė: „Kokia tai žinia?“ Mat jis buvo tobulos širdies jaunuolis.

Ir angelas jam tarė: „Tu turi eiti su mūsų tėvo Adomo kūnu į žemės vidurį; ten stovėti ir tarnauti prieš jį; tarnauti Dievui, nes Jis pasirinko tave nuo tavo vaikystės. Mat tu esi iš palaimintųjų sėklos.“

Tuomet Melchizedekas jam tarė: „Kas nugabens mano tėvo Adomo kūną ir mane kartu su juo į žemės vidurį?“

Ir angelas jam tarė: „Semas, Nojaus, tavo tėvo proprosenelio, sūnus.“

Tada angelas sustiprino jo širdį, švelniai guodė jį visą valandą ir tada tarė: „Neatskleisk šių paslėptų žodžių niekam, tik Semui! Kad žinia apie tai nepasklistų ir jie neprisikabintų prie Adomo kūno bei neišleistų jo į žemę, į kurią Dievas įsakė [jį nugabenti].“

Ir angelas pasišalino nuo jo.

XVIII SKYRIUS

Tada angelas nuėjo pas Semą, Nojaus sūnų, ir tarė jam: „Kelkis ir paimk Adomo kūną, kaip tavo tėvas Nojus tau įsakė; pasiimk su savimi Melchizedeką ir eikite su jais į Dievo nurodytą vietą; ir nedelsk.“

Išaušus dienai, Semas padarė gražų dėklą ir paslėpė jį arti skrynios. Tada jis paruošė duonos, vyno bei atsargų ir atėjo pas Kenaną teirautis jo sūnaus Melchizedeko. Tuomet Kenanas pradėjo jam pasakoti visa, ką angelas jam buvo sakęs; ir jis gera širdimi atidavė jam savo sūnų Melchizedeką.

Tuomet Semas tarė Kenanui: „Saugok šią paslaptį ir niekam jos neatskleisk.“

Tada Semas pasiėmė Melchizedeką, jie osibalnojo asilą ir nuėjo prie skrynios. Bet jie neturėjo rakto skryniai atidaryti; mat Nojus, išėjęs iš jos, užrakino ją spyna.

Todėl atėję prie skrynios jie svarstė, kaip ją atidaryti. Tada Semas priėjo prie durų ir tarė Melchizedekui: „Eik, atidaryk jas, o tu, didis Dievo [tarnas].“

Išgirdęs [Semo balsą], Melchizedekas priėjo prie durų ir sugriebė spyną; ir durys tuojau pat atsidarė.

Bet iš skrynios vidaus pasigirdo balsas, kuris sakė: „Džiaukis, o tu, Aukščiausiojo Dievo kunige, nes buvai pripažintas tinkamu eiti Dievo kunigo pareigas; pirmasis Jo sukurtas pasaulyje.“

Šis balsas buvo iš Šventosios Dvasios.

Ir Melchizedekas pažino tą balsą, kai jis papūtė jam į veidą; jis pažino jį taip pat per didelę malonę, kuri buvo jame.

Tada jis nusistebėjo ir tarė Semui: „O mano viešpatie, aš žinau tai iš dvelksmo į mano veidą, nors nemačiau jokio pavidalo ir negirdėjau jokio balso su manimi kalbant; nes nieko nemačiau. Šis balsas yra iš mūsų tėvo Adomo kūno.“

Semas stovėjo drebėdamas, nežinodamas, ką jam atsakyti.

Kol jie stebėjosi prie skrynios durų, atėjo Dievo Žodis, kuris pasakė: „Aš esu Tas, kuris padarė tave kunigu ir įkvėpė tau Savo Dvasios. Tu esi Mano teisus kunigas; tu esi vertas nešti Adomo, kurį sukūriau ir kuriam įkvėpiau Savo Dvasios, kūną. Aš padariau jį kunigu, karaliumi ir pranašu. Eik vidun pirmas ir išnešk jo kūną.“

Tuomet Melchizedekas įėjo į skrynią, pagarbinęs mūsų tėvo Adomo kūną, paprašė jame sau palaiminimo ir išnešė jį; angelas Mykolas visą tą laiką padėjo jam jį nešti.

Ir Semas taip pat įėjo, išnešė auksą, smilkalus bei mirą ir padėjo juos kartu su mūsų tėvo Adomo kūnu; tada jis paguldė kūną į dėklą ir jį uždarė. Po to jis uždarė skrynios duris, kaip buvo iš pradžių.

XIX SKYRIUS

Tada Semas ir Melchizedekas paėmė Adomo kūną ir iškeliavo; Dievo angelas ėjo su jais ir rodė jiems, kur eiti. Taip jie keliavo tą dieną iki vakaro ir apsistojo tam tikroje vietoje pailsėti.

Tada Semas ir Melchizedekas atsistojo melstis; ir kol jie meldėsi, iš Adomo karsto vidaus pasigirdo balsas, kuris sakė: „Garbė Dievui, kuris mane sukūrė, kuris davė man gyvybę, kuris padarė, kad mirčiau, ir kuris vėl grąžina mane į žemę, iš kurios mane paėmė!“

Ir balsas palaimino jaunuolį Melchizedeką ir tarė jam: „Iš visos mūsų giminės Dievas nepasirinko nieko kito, tik tave; nė vieno iš jų Jis Savo ranka nepatepė kunigu, tik tave; nė vienam į veidą neįkvėpė Savo tyros Dvasios taip, kaip įkvėpė tau; ir aš džiaugiuosi, o mano sūnau, kad buvai pripažintas vertas tokios Dievo garbės.“

Tada balsas atsitraukė nuo Melchizedeko, kuris stebėjosi šiuo balsu, sklindančiu iš mirusio žmogaus. Bet tai buvo padaryta Dievo galia.

Kai Semas pamatė šį pirmąjį stebuklą, įvykusį Melchizedekui, jis pabučiavo jo veidą ir labai dėl jo džiaugėsi. O Melchizedekas tą naktį nieko neragavo dėl džiaugsmo, užpildžiusio jo širdį; jis toliau stovėjo priešais Adomo karstą, šlovindamas Dievą ir melsdamasis iki ryto. Šis regėjimas Melchizedekui įvyko penkioliktaisiais jo gyvenimo metais.

Tada Semas ir Melchizedekas uždėjo karstą ant asilo ir iškeliavo; Dievo angelas ėjo su jais. Ir buvo taip, kad kai jie prieidavo grubias vietas, angelas juos pakylėdavo Dievo galia ir padėdavo jas pereiti, nesvarbu, ar tai būtų lygumos, ar kalnai.

Taip jie keliavo iki antrosios dienos vakaro, kai pagal paprotį apsistojo pailsėti.

Tada Semas ir Melchizedekas atsistojo melstis; ir jiems meldžiantis, štai juos nutvieskė didelė šviesa, todėl Melchizedekas nepajuto jokio nuovargio dėl jame esančios Dievo stiprybės; jis džiaugėsi kaip tas, kuris eina į savo vestuves.

Jie stovėjo melsdamiesi kaip įpratę priešais mūsų tėvo Adomo karstą. Tuomet nuo karsto viršaus pasigirdo balsas, kuris tarė Melchizedekui ir Semui: „Štai mes artėjame prie vietos, kurią mums skyrė mūsų Viešpats.“

Ir balsas tarė Melchizedekui: „Į tą žemę, į kurią vykstame, nužengs Dievo Žodis; Jis kentės ir bus nukryžiuotas toje vietoje, kurioje paguldytas mano kūnas.

Mano galvos viršūnė bus pakrikštyta Jo krauju; ir tada bus įvykdytas mano išgelbėjimas; Jis grąžins mane į mano karalystę ir suteiks man mano kunigystę bei pranašystės dovaną.“

Tada balsas Dievo galia nutilo.

Melchizedekas ir Semas stebėjosi balsu, kuris su jais kalbėjosi. Melchizedekas visą tą naktį praleido džiaugsmingai melsdamasis, kol išaušo diena. Tada jie uždėjo Adomo kūną ant asilo ir iškeliavo.

Dievo angelas ėjo su jais, kol jie priartėjo prie tos vietos.

Tada jis nuėjo pirma jų, atsistojo priešais asilą ir vienas pats nukėlė nuo jo karstą; ne taip, kaip du ankstesnius kartus, kai jį nukeldavo Melchizedekas.

Kai karstas pasiekė uolą, uola perskilo į dvi dalis – tai buvo vieta karstui; Melchizedekas ir Semas iš to suprato, kad tai Dievo paskirta vieta.

Tuomet angelas pakilo nuo jų į dangų, sakydamas Dievui: „Štai mūsų tėvo Adomo kūnas atvyko ir pasiekė vietą, kurią Tu pasirinkai. Įvykdžiau tai, ką man įsakei.“

Tuomet Dievo Žodis atėjo pas angelą sakydamas: „Nusileisk pas Melchizedeką ir sustiprink jo širdį; įsakyk jam pasilikti prie Adomo kūno. O kai Semas išeis ilsėtis, pasakyk Melchizedekui eiti ir paimti iš Semo duoną bei vyną, kuriuos jis turi su savimi, ir juos saugoti.“

XX SKYRIUS

Tuomet angelas nužengė nuo Dievo žmogaus pavidalu, pasirodė Melchizedekui bei Semui ir sustiprino jų širdis.

Tada jis paguldė mūsų tėvo Adomo kūną į jo vietą ir tarė Melchizedekui: „Paimk iš Semo duoną ir vyną.“ Ir jis paėmė juos, kaip angelas jam liepė.

Melchizedekas ir Semas stovėjo melsdamiesi prie mūsų tėvo Adomo kūno iki vakaro, kai didelė šviesa nužengė ant kūno, o angelai kilo ir leidosi toje vietoje virš mūsų tėvo Adomo kūno.

Jie džiaugėsi, šlovino ir sakė: „Garbė Tau, o Dieve, kuris sukūrei pasaulius; ir padarei žmones iš žemės dulkių, kad iškeltum juos aukščiau dangiškų būtybių.“

Ir angelai taip šlovino Dievą virš mūsų tėvo Adomo kūno visą tą naktį iki aušros.

Tekant saulei, Dievo Žodis atėjo pas Melchizedeką ir tarė jam: „Kelkis ir paimk dvylika šių akmenų; padaryk iš jų aukškurį ir paaukok ant jo duonos bei vyno, kuriuos turėjo Semas; paaukokite juos, tu ir jis.“

Išgirdęs Dievo Žodį, Melchizedekas pagarbinio ir nuskubėjo padaryti taip, kaip Dievas jam įsakė.

Tuo metu, kai jis aukojo dovaną ant aukškurio ir prašė Dievą ją pašventinti, Šventoji Dvasia nužengė ant atnašos; ir kalnas prisipildė šviesos.

Ir angelai jam sakė: „Ši atnaša yra priimtina Dievui. Garbė Jam, kuris sukūrė žemiškus žmones ir atskleidė jiems didžias paslaptis!“

Tuomet Dievo Žodis pasirodė Melchizedekui ir tarė jam: „Štai Aš padariau tave kunigu; tu ir Semas paaukosite šią atnašą, kurią padarei pirmąją; ir panašiai, kaip tu pastatei šiuos dvylika tvirtų pamatų akmenų, Aš prikelsiu dvylika apaštalų, kurie bus pasaulio pilonai. Ir jie bus tvirti.

Panašiai, kaip tu padarei šį aukškurį, Aš padarysiu tau aukškurį pasaulyje; ir kaip tu atnašavai duoną bei vyną, taip ir Aš pateiksiu Savo Kūno ir Kraujo atnašą ir padarysiu ją nuodėmių atleidimui.

Ir šią vietą, ant kurios tu stovi ir kurioje paguldytas Adomo kūnas, Aš padarysiu šventa vieta; visi kūriniai žemėje bus joje palaiminti; ir joje Aš suteiksiu atleidimą visiems, kurie čia ateis.“

Tuomet Dievo Žodis palaimino Melchizedeką – pavadino jį kunigu – ir tada šlovėje bei džiaugsme su Savo angelais pakilo nuo jo į dangų.

XXI SKYRIUS

Tuomet Melchizedekas šlovino Dievą; jis ir Semas paaukojo atnašą. Semas pasiliko su juo tą dieną, kad pailsėtų nuo kelionės vargo.

Tačiau išaušus dienai, Semas nusprendė išvykti. Tada Melchizedekas palinkėjo jam Dievo palaimos, palaimino jį ir tarė: „Viešpats Dievas, kuris mus atvedė į šią vietą, tebūna su tavimi; ir tegul Jis lydi tave, kol pasieksi savo namus.“

Melchizedekas jam taip pat tarė: „Kai jie teirausis tavęs apie mane, nenurodyk jiems kelio, kad jie neateitų pas mane. O kai mano tėvas ir motina klaus tavęs apie mane, sakyk jiems: „Jis išvyko [į piligriminę kelionę], ir aš nežinau jo kelionės vietos.“

Taip sakydamas jiems, tu nukirsi jų viltį dėl manęs; jie pajus, kad nėra prasmės apie mane galvoti, tad tavęs nebespaus ir nevers kartu vykti pas mane.“

Tada Semas išvyko ir grįžo pas savo gimines; o Melchizedekas liko stovėti priešais mūsų tėvo Adomo kūną, tarnaudamas Dievui ir amžinai Jį garbindamas.

Su juo pasiliko angelas, kuris jį saugojo ir nešė jam maistą iki pat patriarcho Abraomo laikų.

Šio Melchizedeko drabužiai buvo iš kailių, o strėnas juosė odinis diržas. Jis tarnavo Dievui daug melsdamasis ir pasninkaudamas.

XXII SKYRIUS

O Semas ir jo broliai gausiai pasidaugino žemėje; jie susilaukė sūnų bei dukterų ir taip gyveno, kol Semas mirė, sulaukęs penkių šimtų penkiasdešimties metų.

Tuomet jie jį balzamavo ir gedėjo jo keturiasdešimt dienų.

Po jo Arpachšadas, Semo sūnus, išgyveno keturis šimtus aštuoniasdešimt penkerius metus ir tada mirė; jie jį balzamavo ir gedėjo jo keturiasdešimt dienų.

Po jo sekė Kenanas, Arpachšado sūnus ir Melchizedeko tėvas, kuris išgyveno penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis metus ir mirė.

Po jo Šelachas, Kenano sūnus ir Melchizedeko brolis, išgyveno keturis šimtus aštuonerius metus ir tada mirė.

Po jo jo sūnus Eberas išgyveno keturis šimtus trisdešimt keturis metus ir mirė.

Tada gimė Pelegas, kai jo tėvui buvo du šimtai septyneri metai. Pelego dienomis žemė antrą kartą buvo padalyta tarp trijų Nojaus sūnų – Semo, Chamo ir Jafeto.

Dėl šio padalijimo tarpusavyje jie buvo labai nuliūdę, nes tėvui esant gyvam jie buvo susirinkę kartu. O dabar jie buvo išskirti, ir dėl to juos ištiko didelis sielvartas.

Pelegas mirė, ir jie palaidojo jį jo paties mieste, Pelege. Mat jie buvo pastatę miestą ir pavadinę jį jo vardu.

Po jo mirties, kuri įvyko jam sulaukus keturių šimtų trisdešimties metų, kilo dideli neramumai, ir žmonės ėmė telktis aptvertuose miestuose.

Po šito buvo sumaišytos kalbos (jų yra septyniasdešimt dvi); mat Dievas jas sumaišė, kai žmonės statė bokštą Šineare; bet jis buvo sugriautas virš jų. Dievas padalijo jų kalbas, o likusius žmones išsklaidė po žemę, nes jie statė be tvirto plano. Todėl Dievas juos išsklaidė ir išmėtė, bei sukėlė kalbų padalijimą, tad jei vienas iš jų prabildavo, kitas nesuprasdavo, ką jis sako. Kalbų skaičius yra septyniasdešimt dvi.

Kai jie taip pasidalijo, jie turėjo septyniasdešimt du valdovus, po vieną kiekvienai kalbai ir kiekvienai šaliai, tarsi karalių. Iš Jafeto palikuonių kilo šešios tautos.

XXIII SKYRIUS

Tada Reu, Pelego sūnus, išgyveno du šimtus trisdešimt dvejus metus ir mirė. Kai Reu, pirmagimiui Pelego sūnui, buvo šimtas trisdešimt metų, žemėje viešpatavo vienas iš pirmųjų karalių, vardu Nimrodas, milžinas.

Tas Nimrodas po dangumi išvydo šviesos debesį – paprasčiausią šėtono šmėklą. Jis palinko į tai savo širdimi ir užsigeidė jo grožio; tada pasišaukė vieną žmogų, vardu Santalas, drožinėtoją, ir tarė jam: „Išdrožk man auksinę karūną pagal to debesies pavyzdį.“

Tada Santalas pagamino jam [auksinę] karūną, kurią Nimrodas pasiėmė ir užsidėjo ant savo galvos. Todėl buvo sakoma, kad debesis nusileido iš dangaus ir jį apgaubė. Jis tapo toks nedoras, kad mintyse pradėjo save laikyti Dievu.

Tomis dienomis Reu buvo šimtas aštuoniasdešimt metų, o jam sulaukus šimto keturiasdešimtųjų metų, Egipto žemę valdė Janufas.

Jis yra pirmasis karalius, viešpatavęs Egipte; jis pastatė Memfio miestą ir pavadino jį savo vardu. Tai Misras, kurio vardas verčiamas kaip Masrinas.

Šis Janufas mirė, ir jo vietoje Reu dienomis viešpatavo vienas iš Indijos žemės, vardu Sasenas; jis pastatė Sabos miestą. Visi karaliai, viešpatavę tame krašte, buvo vadinami sabėjais pagal miesto vardą.

Taip buvo iki pat Dovydo sūnaus Saliamono dienų.

Tada vėl Faraanas viešpatavo Safyro vaikams ir pastatė Safyro miestą iš aukso akmenų; tai Saranijos žemė, ir dėl tų aukso akmenų sakoma, kad to krašto kalnai ir akmenys yra visi iš aukso.

Tuomet Indijos krašto Lebensos vaikai savo karaliumi paskyrė vieną, vardu Bahlulas, kuris pastatė Bahlu miestą.

Tada Reu mirė, būdamas du šimtai aštuoniasdešimt devintų metų.

XXIV SKYRIUS

Po [jo] atėjo jo sūnus Serugas, kurio dienomis pasaulyje buvo viešai garbinami akmeniniai dievai-stabai. Žmonių vaikai pradėjo darytis akmeninius stabus, iš kurių pirmieji buvo Kahtonas ir Helodonas.

Žmonių vaikai dauginosi žemėje, taip pat augo ir jų nedorybė; mat jie neturėjo nei įstatymo, nei tvarkos, nei mokytojų, kurie vestų juos teisumo keliu, nei nieko, kas būtų jų teisėjas.

Todėl jie darėsi vis blogesni ir blogesni, klaidžiojo vis toliau nuo Dievo kelio; kiekvienas darė tai, kas jam pačiam patiko, ir darėsi sau dievus-stabus, kuriuos garbino.

Jie neturėjo vilties dėl mirusiųjų prisikėlimo. Kai tik vienas iš jų mirdavo, jie jį palaidodavo, o virš jo kapo pastatydavo stabą; sakydavo, kad tai jo dievas, kuris parodys jam gailestingumą kape. Jie taip pat sakydavo apie mirusįjį, kad pastačius jo dievą virš kapo, atminimas apie jį nebus ištrintas nuo žemės veido.

Tai buvo paplitęs posakis, sugalvotas šėtono; taip žemė prisipildė stabų, ir tie stabai buvo įvairių rūšių – vyrų ir moterų.

Po to Serugas mirė, sulaukęs dviejų šimtų trisdešimties metų; jį balzamavo Saranijoje, jo mieste, kuris buvo pastatytas jo vardu.

Po to Nachoras, būdamas dvidešimt devynerių metų, susilaukė Teracho. Kai Nachorui buvo aštuoniasdešimt šešeri metai, Dievas pažvelgė žemyn į žmonių vaikus [ir pamatė], kad jie yra pražuvę ir garbina stabus.

Tada Dievas pasiuntė vėjus, viesulus ir žemės drebėjimus, kol stabai sudužo vienas į kitą. Tačiau žmonių vaikai neatgailavo dėl savo nuodėmių ir nenusigręžė nuo savo nedorybių į Dievą, kad Jis juos išgelbėtų, bet dar labiau skendėjo blogyje.

Dvidešimtaisiais Teracho gyvenimo metais stabų garbinimas paplito žemėje Aarato mieste, kurį buvo pastatęs Barvinas, Eberio sūnus.

Tuo metu jame gyveno turtingas žmogus, kuris mirė; jo sūnus padarė auksinį stabą pagal savo tėvo atvaizdą ir pastatė jį ant [tėvo] kapo.

Tuomet jis įsakė vienam iš savo tarnų stovėti prie stabo ir jam tarnauti: šluoti žemę aplink jį, lieti jam vandenį ir deginti smilkalus.

Bet kai šėtonas tai pamatė, jis įėjo į auksinį stabą ir kalbėjo tarnui kaip jo šeimininko miręs tėvas; jis tarė jam: „Tu gerai darai.“

Po šito vagis netikėtai užpuolė jaunuolio, mirusio žmogaus sūnaus, namus; tada jaunuolis verkdamas atėjo prie savo tėvo kapo.

Jis tarė: „O mano tėve, jie išsinešė visą mano turtą.“

Tada šėtonas jam atsakė iš stabo vidaus: „Nepasilik čia, bet eik, atvesk savo sūnų ir paaukok jį man kaip atnašą, ir tada aš tau grąžinsiu visą turtą.“

Tada tas jaunuolis nuėjo ir pasielgė su savo sūnumi taip, kaip šėtonas jam buvo įsakęs. Tuo metu šėtonas įėjo į jį ir išmokė jį kerėjimų, magijos, vaistų maišymo bei būrimo.

Tai buvo pirmasis blogas tokio pobūdžio pavyzdys, rodytas žmonėms: paimti savo vaikus ir aukoti juos stabams bei velniams.

XXV SKYRIUS

Šimtaisiais Nachoro metais Dievas pažvelgė žemyn į žmonių vaikus [ir pamatė], kad jie aukoja savo vaikus stabams.

Tada Dievas įsakė atsidaryti vėjų saugykloms ir pasiųsti viesulą, audras bei tamsą virš viso žemės veido, kol visi stabai, atvaizdai ir figūros [vėjų] buvo sunešti į kalnus, aukštus kaip kalnai. Stabai liko palaidoti po jais iki šios dienos.

Daug išminčių rašė apie šį vėją, kad tai buvęs Tvanto vėjas; daugelis jų sako, kad tai Tvanto vandenys taip sunešė tuos [stabų] kalnus.

Tačiau jie klydo ir sakė netiesą; nes prieš Tvanto vandenims užliejant žemę, joje nebuvo stabų. Tvantas ištiko tuometinius žmones dėl jų svetimavimų ir nuodėmių, kurias jie darė tarpusavyje – tiek Kaino vaikai, tiek tie, kurie sekė jais.

Be to, tuo metu visa žemė nebuvo užpildyta žmonėmis; tik sodo žemė, kurioje gyveno Seto vaikai, ir vieta, kurią apgyvendino Kaino vaikai; be šito visa žemė buvo tuščia.

Bet kai atėjo Tvantas, jis nešė skrynią ir atnešė ją į šią vargo žemę. Ši žemė prisipildė žmonių, o anoji žemė buvo nuniokota.

Tuomet tomis dienomis karalius Nimrodas rytuose pamatė liepsnojančią ugnį, kylančią iš žemės.

Tada Nimrodas paklausė: „Kas tai per ugnis?“ Jis nuėjo link jos; o ją pamatęs, nusilenkė jai garbintinas ir paskyrė kunigą tarnauti prieš ją, deginti jai smilkalus ir aukoti aukas. Nuo tos dienos Farso žmonės pradėjo pildyti žemę.

Tada šėtonas, stabų kūrėjas, pamatė vandens šaltinį netoli ugnies duobės, priėjo prie jo, pažvelgė į jį ir padarė auksinį arklį bei pastatė jį ant vandens šaltinio krašto; ir atsitiko taip, kad visi tie, kurie ateidavo praustis tame šaltinyje, nusilenkdavo tam auksiniam arkliui; nuo to laiko Farso žmonės pradėjo garbinti arklius.

Bet kunigas, kurį Nimrodas paskyrė tarnauti ugniai ir deginti smilkalus, norėjo būti mokytojas ir toks pat išmintingas kaip Nimrodas, kurį išmokė Barvinas, ketvirtasis Nojaus sūnus.

Tas kunigas, stovėdamas prieš ugnį, nuolat prašydavo šėtoną išmokyti jį šios blogos tarnystės ir bjaurios išminties. Tad šėtonas, matydamas jį visomis išgalėmis tarnaujantį [ugniai], kalbėjo jam ir tarė: „Nė vienas žmogus negali tapti mokytoju, išmintingu ar didžiu prieš mane, nebent jis manęs klausytų, nueitų ir vestų savo motiną, savo seserį ir savo dukterį.“

Tada tas kunigas paklausė šėtono visko, ką šis jam įsakė, ir tas išmokė jį visų išminties rūšių bei piktadarysčių. Nuo to laiko Farso žmonės daro tokias nuodėmes iki šios dienos.

Nimrodas pastatė didelius miestus rytuose ir juose darė visokiausias nedorybes.

IV KNYGA

I SKYRIUS

Kai Terachui buvo du šimtai trisdešimt metų, jis susirgo, pasišaukė savo sūnų Abraomą ir tarė jam: „O mano sūnau, aš noriu mirti.“

Abraomas atsistojo ir guodė jį, rodė jam visą deramą pagarbą ir neliūdino jo dėl to, kad šis buvo stabų gamintojas.

Nes jo sūnus Abraomas buvo teisus žmogus ir negalėjo pakęsti stabų; tačiau jis rodė jam visą deramą pagarbą kaip tėvui.

Tada Terachas mirė; Abraomas ir Nachoras palaidojo jį kalne.

Kai Abraomas užaugo, Dievas jam tarė: „O Abraomai, išeik iš savo šalies, iš savo giminės ir iš savo tėvo namų ir eik į žemę, kurią tau parodysiu.“

Tada Abraomas atsikėlė, pasiėmė savo žmoną Sarą ir savo brolio sūnų Lotą; jie atėjo į amoritų žemę. Abraomui buvo septyniasdešimt metų, kai jis išvydo šį regėjimą; tai buvo jo pirmoji klajonė iš rytų krašto į vakarinę Eufrato upės pusę.

Taip Abraomas atėjo ir gyveno tarp karalių; tie karaliai sukilo prieš jo brolio sūnų ir išsivedė jį į nelaisvę. Tada Abraomas pasiėmė savo tarnus ir visus tuos, kurie buvo aplink jį, atėjo pas brolio sūnų ir išvadavo jį iš jų rankų.

Tuo metu Abraomui buvo aštuoniasdešimt metų, ir jam nebuvo gimęs sūnus, nes jo žmona Sara buvo nevaisinga.

Kai jis grįžo iš karo su tais karaliais, Dievo malonė jį vedė, kol jis perėjo Nabluso kalvą; nuo Nabluso kalvos jis prisiartino prie Jeruzalės dar prieš jai esant pastatytai.

Tuomet Melchizedekas, Aukščiausiojo Dievo kunigas, išėjo ir džiaugsmingai jį pasveikino. Abraomas, pamatęs Melchizedeką, suskubo ir nusilenkė jam, ir pabučiavo jo veidą; Melchizedekas suteikė jam gerą palaiminimą.

Tada Abraomas atidavė Melchizedekui dešimtinę viso to, ką turėjo su savimi. Po to Abraomas bendravo su Melchizedeku apie šventąsias paslaptis, kurias Melchizedekas buvo pašventinęs savo paties ranka. Nes tai buvo išaukštinta vieta, ne žmogaus rankų, bet Paties Dievo patepta.

Kai Abraomas pabendravo su Melchizedeku, Dievas tarė Abraomui: „Nebijok, didis tavo atlygis pas Mane; panašiai kaip Melchizedekas, Mano vyriausiasis kunigas, palaimino tave ir padarė tave šventųjų paslapčių dalyviu, taip Aš padarysiu tave dangiškosios malonės dalyviu kartu su juo.“

Vėl Dievas tarė Abraomui: „Laimindamas tave laiminsiu ir daugindamas dauginsiu tavo palikuonis žemės veide.“

II SKYRIUS

Po šio įvykio Palestinos žemėje kilo badas, tad Abraomas nukeliavo į Egipto šalį.

Kartu su juo buvo ir jo žmona Sara, kuri buvo labai graži.

Abraomas jai tarė: „Nesakyk, kad esi Abraomo žmona, kad jie manęs nenužudytų ir tavęs iš manęs neatimtų. Sakyk, kad esi jo sesuo.“

Atvykus į Egipto šalį, žmonės pranešė Egipto karaliui faraonui: „Štai čia atvyko vyras, o su juo – jo gražioji sesuo.“

Tuomet faraonas pasiuntė vyrus ir atėmė ją iš Abraomo, kuris liko verkti.

Tačiau Dievas savo gailestingumu atsiuntė angelą, kuris ištiko faraoną ir tarė jam: „Grąžink Abraomui jo žmoną, kad Dievas tavęs nenužudytų.“

Ryte faraonas pasišaukė Abraomą ir tarė jam: „Atleisk man.“ Tada jis grąžino jam jo žmoną Sarą, o Sarai davė egiptietę Hagarą bei įteikė jai daug dovanų.

Po to Abraomas pasiėmė savo žmoną Sarą kartu su jos tarnaite Hagara ir grįžo į Palestiną.

Vėliau Abraomas paėmė Hagarą sau į žmonas, ir ši pagimdė jam Izmaelį, kai Abraomui buvo aštuoniasdešimt septyneri metai.

Sakydamas „Sara yra mano sesuo“, Abraomas nemelavo, nes jo tėvas Terachas turėjo dvi žmonas: viena jų, vardu Tona, buvo Abraomo motina, mirusi netrukus po jo gimimo.

Tuomet Terachas vėl vedė kitą moterį, vardu Tahdif, kuri pagimdė jam Sarą. Ją Abraomas vedė ir dėl tos priežasties sakė: „Ji yra mano sesuo“ – iš tėvo pusės, bet ne iš motinos.

Vėliau, kai Abraomas gyveno palapinėse, Viešpats atėjo pas jį su savo angelais ir davė jam ženklą apie sūnaus Izako gimimą; šis jam gimė, kai Abraomui buvo šimtas metų. Viešpats jam taip pat apreiškė daug paslapčių.

Praėjus kuriam laikui po to, kai Izakui suėjo keturiolika metų, Dievas tarė Abraomui: „Paaukok man savo sūnų Izaką kaip deginamąją auką.“

Abraomas sukaupė stiprybę bei drąsą šiam išbandymui ir atsivedė sūnų, kad paaukotų jį Dievui. Tačiau Dievas išpirko Izaką avinėliu, kuris buvo įsipainiojęs krūmuose.

O krūmas, prie kurio buvo pririštas avinėlis, yra ta pati vieta, kurioje buvo įsodintas Kryžiaus medis. Avinėlis, išgelbėjęs Izaką nuo mirties, buvo Dievo Avinėlio, išgelbėjusio mus visus nuo mirties, pirmavaizdis.

Taip pat tas kalnas, ant kurio karalius Dovydas matė stovintį angelą su aštriu ugnies kardu rankoje, tarsi besiruošiantį juo smogti Jeruzalei, yra ta vieta, kur Abraomas Šventosios Dvasios akimi matė ant jo kabantį Dievo Sūnų.

Dėl šios priežasties Viešpats sakė žydams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo ir troško pamatyti mano dieną; jis ją pamatė ir džiaugėsi.“

Be to, tai yra vieta, apie kurią palaimintasis Paulius sakė: „Dėl savo Viešpaties Jėzaus Kristaus esu apipjaustymo tarnas“ – kur Kristus buvo apipjaustytas aštuntąją dieną.

Tai taip pat yra vieta, kur patriarchas Abraomas paaukojo auką Dievui.

Ir vėlgi, kaip Mozės dienomis jie aukojo avinėlį už žmonių nuodėmes, kad apvalytų juos nuo jų klaidų – taip ir Dievo Avinėlis paaukojo save kaip auką už mus, kad išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių.

III SKYRIUS

Po šių įvykių Melchizedekas pasirodė žmonėms, kurie jį matė ir visur buvo guodžiami jo žodžių.

Žemės karaliai ir tautos, išgirdę jo balsą, susirinko kartu; daugybė būtybių ir karalių, kurių buvo dvylika kariaunų.

Jie atėjo pas jį, nusilenkė garbindami, gavo jo palaiminimą ir prašė: „Ateik, padarykime tave mūsų karaliumi.“

Tačiau Melchizedekas, Salemo karalius ir Aukščiausiojo Dievo kunigas, nesutiko.

Karaliai stebėjosi jo grožiu; jo kalbos patraukė jų širdis, jie puolė jam po kojų garbinti ir prašė Dievą, kad Melchizedekas galėtų gyventi tarp jų jų rūmuose.

Bet Melchizedekas nesutiko ir tarė jiems: „Negaliu palikti šios vietos ir vykti į kitą.“

Tada tie karaliai kalbėjosi tarpusavyje: „Tegul kiekvienas iš mūsų, kas gali, ateina, ir pastatydinkime Melchizedekui miestą ant šio kalno.“

Jiems visiems šis darbas teikė džiaugsmą, jie surinko gausybę medžiagų ir pastatė Jeruzalės miestą, kas reiškia „žemės vidurys“.

Tuomet Melchizedekas toliau gyveno ten, toje vietoje; karaliai ateidavo pas jį ir būdavo jo palaiminami iki pat jo iškeliavimo dienos, kai baigėsi jo gyvenimas šiame pasaulyje.

IV SKYRIUS

Po šio įvykio Abraomas įsakė vienam iš savo tarnų parinkti žmoną jo sūnui Izakui ir prisiekė jį, kad šis neleistų Izakui vesti nieko kito, tik vieną iš jo paties giminaičių.

Abraomas atgulė amžinojo poilsio būdamas šimto septyniasdešimt penkerių metų; jo sūnūs Izakas ir Izmaelis jį palaidojo.

Izakas vedė būdamas keturiasdešimties; jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas jam gimė, kai jam buvo apie šešiasdešimt metų. Dievas gausiai laimino Izaką.

Vėliau Jokūbas iškeliavo į Harano žemę pas Labaną, savo motinos brolį, ir vedė dvi jo dukteris – Lėją ir Rachelę.

Su Lėja jis susilaukė Rubeno, Simeono, Levio, Judo, Isacharo ir Zebuluno; o su Rachele susilaukė Juozapo ir Benjamino.

Taip pat su Zilpa, Lėjos tarnaite, jis susilaukė Gado ir Ašero; o su Bilha, Rachelės tarnaite, susilaukė Dano ir Neftalio.

Praėjus maždaug dvidešimčiai metų po Jokūbo grįžimo iš Harano žemės, dar prieš mirštant jo tėvui Izakui, broliai pardavė Juozapą, nes jie jam pavydėjo.

Kai Izakas mirė, abu jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas atėjo pas jį, išbalzamavo ir paguldė į jo tėvo kapą.

Praėjus šešeriems metams po Izako mirties, mirė Rebeka; ją palaidojo šalia Saros, Abraomo žmonos. Kai vėliau mirė Lėja, Jokūbo žmona, ją palaidojo šalia jų.

Po šių įvykių Judas paėmė sau žmoną, vardu Habvadija, kas reiškia „šeimininkė“; tačiau įstatyme jos vardas yra Šuva.

Ji buvo iš kanaaniečių šeimos, ir Jokūbo širdis dėl to labai kentėjo; jis tarė savo sūnui Judui, kuris vedė tą moterį: „Abraomo ir Izako Dievas neleis šios kanaanietės palikuonims maišytis su mano palikuonimis.“

Tačiau po kurio laiko Šuva pagimdė Judui tris sūnus: Erą, Onaną ir Šelą. Kai Eras užaugo, Judas jį, savo pirmgimį sūnų, apvedė su moterimi, vardu Tamara, Kadeš Levio dukra.

Eras ilgą laiką gyveno su ja ir elgėsi taip, kaip Sodomos ir Gomoros vyrai. Tačiau Dievas matė jo blogus darbus ir jį nužudė.

Tuomet Judas apvedė savo sūnų Onaną su Tamara, sakydamas: „Jis privalo prikelti palikuonis savo broliui.“

Bet ir jį Dievas nužudė dėl jo blogų darbų; dėl Jokūbo prakeiksmo: „Kad jokie kanaaniečių palikuonys nesimaišytų su jo paties.“ Taigi Dievas neleido nė vienam iš jų susimaišyti su teisiojo Jokūbo giminės nariais.

Todėl Tamara nuėjo pas savo šešurą Judą, kuris su ja suartėjo nežinodamas, kad ji yra jo sūnaus žmona; ir ji pagimdė jam dvynius – Perecą ir Zerachą.

V SKYRIUS

Po to Jokūbas nuvyko pas Juozapą ir praleido keturiolika metų Egipto žemėje, kur mirė sulaukęs šimto penkiasdešimt septynerių metų; tuomet gerajam Juozapui buvo penkiasdešimt treji metai.

Jam mirus, Juozapas pasikvietė sumanius Egipto balzamuotojus, kurie jį gražiai išbalzamavo; tada Juozapas nugabeno jo kūną į Kanaano žemę ir palaidojo savo tėvų Abraomo ir Izako kape.

Po to Perecas susilaukė Judo, Judas – Hesrono, Hesronas – Aramo, Aramas – Aminadabo, o Aminadabas – Naasono.

Šis Naasonas buvo didis tarp Judo sūnų; o Aminadabo dukra ištekėjo už Eleazaro, Aarono sūnaus, kuris meldėsi Dievui, kol Jo rūstybė atslūgo.

Taip, mano sūnau, aš tau išsamiai išpasakojau genealogijas nuo pradžių iki dabar.

VI SKYRIUS

Po šių įvykių pradėjo kilti giminė iš Naasono, kuris buvo didis tarp Judo sūnų; iš jo prasidėjo karalystė ir kunigystė, o žydai per jį tapo garsūs.

Naasonas susilaukė Salmono, o Salmonas su Rachaba susilaukė Boazo. Privalai žinoti, kad iš Boazo ir moabitės Rūtos prasidėjo karalystė, per kurią Lotas, Abraomo brolio sūnus, gavo dalį [kartose] [Judo] karalystėje.

Nes Dievas neatėmė palikuonių iš Loto ir neketino jų nutraukti. Mat šis Lotas buvo teisus ir dalijosi visais Abraomo vargais; jis priėmė Dievo angelus Sodomoje ir Gomoroje.

Todėl Dievas suteikė Loto vaikams bendrystę karalystėje, ir tai buvo [įskaityta] kaip teisumas teisiajam Lotui. Dėl šios priežasties [Loto vaikai] taip pat paminėti Abraomo ir Loto karalystės genealogijose; nes Kristus gimė iš jų palikuonių.

Vėlgi, Obedas, Rūtos sūnus, buvo iš Loto giminės iš motinos [pusės]; Obedas susilaukė Jesės, o Jesė susilaukė karaliaus Dovydo. Karalius Dovydas susilaukė Saliamono; visi šie yra iš moabitės Rūtos.

Taip pat Amnan, amonitų karaliaus [Dano] dukra, buvo iš Loto giminės; karalius Saliamonas paėmė šią Dano dukrą sau į žmonas ir su ja susilaukė Rehabeamo, kuris valdė po Saliamono.

Tačiau karalius Saliamonas paėmė sau daug žmonų – septynis šimtus karalių dukterų ir tris šimtus sugulovių, iš viso tūkstantį.

Nors Saliamonas paėmė tiek daug žmonų, jos nepagimdė jam nė vieno vyriškos lyties vaiko, išskyrus Rehabeamą iš Amnan, Amono karaliaus Dano dukters, kuri buvo iš palaimintos giminės.

Taigi Dievas vėl neleido kanaaniečių sėklai susimaišyti su svetimomis tautomis, kurias Dievas padarė svetimšaliais. Tai rodo, kad Kristus kilo iš palaimintojo tėvo Abraomo ir jo brolio sūnaus Loto giminės.

Visos Izraelio vaikų šeimos Egipto žemėje buvo Levi, Amramas, Mozė, Jozuė ir Kalebas, Jefunės sūnus; visi jie buvo didieji savo tautų vadai.

VII SKYRIUS

Kas dėl Mozės, kai jie įmetė jį į upę, faraono dukra Sefura jį iš ten ištraukė ir užaugino. Būtent ją hebrajai vadina Mariama, Mozės motina.

Mozė faraono namuose praleido keturiasdešimt metų, o kitus keturiasdešimt metų – Midjano žemėje, kol Dievas į jį prabilo.

Vėlgi, kai Dievas prabilo Mozei iš krūmo, jo liežuvis pynėsi; ir [jo] liežuvis buvo – kaip Dievas sakė: „Nuo to laiko, kai prabilau į savo tarną Mozę, jis buvo mikčiojančio liežuvio“.

Mozė gyveno keturiasdešimt metų Egipto žemėje ir keturiasdešimt metų Midjano žemėje su kunigu Jetru, savo uošviu; tada dar keturiasdešimt metų dykumoje; kai Mozė mirė, jam buvo šimtas dvidešimt metų.

Po jo iškilo Jozuė, Nūno sūnus. Jis dvidešimt septynerius metus buvo Izraelio vaikų teisėjas ir vykdė jiems teisingumą; jis buvo pranašas tarp jų, saugojo juos ir vedė teisingu keliu; jis atgulė poilsio ir mirė būdamas šešiasdešimties metų.

Po jo aštuonerius metus teisėju buvo Kusaratas ir mirė; po jo Izraelio vaikus keturiasdešimt metų teisė Phutamiralas, Kabos sūnus, ir mirė.

Po jo Izraelio vaikus aštuoniasdešimt metų teisė Naodas, Phuru sūnus. Dvidešimt penktaisiais Naodo metais suėjo keturi tūkstančiai metų nuo Adomo. Naodas mirė, ir Izraelio vaikus pradėjo teisti Sikaras. Jo dienomis prieš Sikarą pakilo Kanaano karalius, norėdamas su juo kariauti. Tačiau Dievas suteikė Sikarui pergalę prieš jį; Sikaras teisė keturiasdešimt metų.

Po jo Izraelio tautos teisėju keturiasdešimt metų buvo Yarodas; po jo dešimt metų teisė Abimelechas ir mirė.

Po jo dvidešimt trejus metus teisė Banu, Yuorani sūnus, ir mirė. Po jo dvidešimt dvejus metus teisė Yaras iš Philos ir mirė.

Po jo penkiasdešimt aštuonerius metus teisė Aminadabo sūnus ir mirė. Po jo septynerius metus teisė Nasyamu dukra ir mirė.

Po jos septynerius metus teisė Ansyus ir mirė; po jo keturiasdešimt metų teisė filistinas. Tačiau Dievas atidavė jį į galiūno Samsono rankas, kuris jį nužudė. Tuomet iškilo galiūnas Samsonas, dvidešimt metų buvo Izraelio vaikų teisėjas ir tada mirė.

Tada Izraelio vaikai dvylika metų liko be teisėjo, kol pradėjo teisti kunigas Elis; jis teisė juos keturiasdešimt metų ir tada mirė.

Po jo keturiasdešimt metų Izraelio vaikų teisėju buvo Samuelis ir mirė. Po jo keturiasdešimt metų jiems karaliavo Saulius ir mirė.

Po jo Izraelio vaikams keturiasdešimt metų karaliavo Dovydas ir tada mirė. Po jo iškilo jo sūnus Saliamonas, kuris taip pat keturiasdešimt metų karaliavo Izraelio vaikams ir tada mirė.

Jis žemėje nuveikė daugiau stebuklų nei visi kiti karaliai, buvę prieš jį. Nes jis buvo pirmasis, kurį Dievas pripildė išminties. Tad jis sukūrė [ir padarė] daug jam būdingų dalykų; netgi pasigamino laivą ir nuplaukė juo į Sapiro miestą; [kur] jis dirbdino auksinius papuošalus ir atgabeno juos į Jeruzalę.

Jo valdymo metu vyravo didi taika; nebuvo jokių rūpesčių; taika buvo tarp jo ir Hiramio, Tyro karaliaus, kuris Tyro mieste karaliavo penkis šimtus metų ir kurio karalystė truko nuo Saliamono valdymo iki Zedekijo; kol dėl savo dienų bei metų ilgumo ir savo karalystės didybės jis išpuiko ir tarė: „Aš esu Dievas, o ne žmogus“.

Dievas užsirūstino ant jo dėl šio blogo poelgio; Dievas pažvelgė į tai ir atidavė jį į karaliaus Nabuchodonosaro rankas, kuris jį nužudė, išsklaidė jo kariuomenę ir pasiėmė grobį.

VIII SKYRIUS

Tačiau informuosime tave apie dalykus, kuriuos karalius Saliamonas kasdien duodavo savo namuose. Dėl gausybės jo žmonų, jo namuose kasdien būdavo kepama duona iš trisdešimties korų puikių miltų ir šimto korų kvietinių miltų, kurių vargu ar pakakdavo. Jo namuose kasdien papjaudavo dešimt gerai nupenėtų jaučių, dvidešimt riebių jaučių ir šimtą avių; neskaičiuojant to, kiek jie papjaudavo buivolų, gazelių ir laukinių elnių, kuriuos medžiodavo kasdien. Saliamono namuose kasdien būdavo išgeriama keturi šimtai indų vyno. Ir daug kitų dalykų jie darė.

Saliamonas valdė savo didžiulę karalystę su didžiausia kada nors rasta išmintimi. Tačiau jis neapsaugojo savo sielos; jis palenkė savo širdį moterų meilei ir apleido Dievą, kuris jį sukūrė ir suteikė jam šią karalystę. Jis mirė neigdamas Jį ir skendėdamas savo nuodėmėse.

Po jo septyniolika metų karaliavo jo sūnus Rehabeamas ir darė pikta. Jis suteršė Jeruzalę bjauriomis aukomis, aukojo šėtonui; jo dienomis labai išplito svetimavimas. Todėl Dievas greitai nutraukė jo karaliavimą ir atėmė jį iš Dovydo namų.

Penktaisiais Rehabeamo metais prieš Jeruzalę pakilo karalius, vardu Susakimas. Jis pasiėmė visą šventyklos grobį, apiplėšė viską, ką turėjo Rehabeamas, apiplėšė visus Dovydo namus ir išsigabeno viską į savo šalį.

Jis gyrėsi ir sakė žydams: „Daiktai, kuriuos pasiėmiau iš jūsų kaip grobį, yra gėrybės, priklausiusios mano tėvams, iš kurių jūsų tėvai jas atėmė, kai išėjo iš Egipto žemės ir atsinešė į šią vietą; ir štai, aš jas atsiėmiau iš jūsų.“

Rehabeamas mirė neigdamas [Dievą]; po jo dvidešimt metų Izraelio vaikams karaliavo jo sūnus Abijus. Bet ir jis vaikščiojo savo tėvo keliais dėl savo motinos Makijos, Abšalomo dukters; todėl jis padarė daug nedorų darbų ir mirė.

Po jo iškilo jo sūnus Asafas, kuris keturiasdešimt vienus metus karaliavo Izraelio vaikams. Jis darė tai, kas teisinga, teisinga ir gera Dievo akyse; jis sugriovė savo laikų stabus ir pašalino jų atvaizdus nuo žemės veido; jis paėmė savo nedorą motiną Aną ir numetė ją nuo [jos namo] stogo, ir ši mirė dėl savo svetimavimų.

Po to atėjo Eleazaras, juodasis karalius, kuris buvo Endenos karalius, kovoti prieš Asafą. Bet Dievas atidavė jį į Asafo rankas, kuris jį nugalėjo.

Tada Asafas mirė, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Juozapatas. Jis taip pat darė tai, kas teisinga ir gera Dievo akyse, ir patiko Dievui visas savo dienas, o tada mirė.

Tada jo vietoje karaliavo jo sūnus Aramas; bet jis nusižengė Dievo įsakymams, apleido Jo įstatymą ir aukojo stabams.

Tada prieš jį pakilo Zambris, pradėjo su juo karą, ir jis mirė neigdamas [Dievą].

Tada karaliavo jo sūnus Yusija; bet dėl jo nusižengimų Dievas atidavė jį į jo priešų rankas, kurie jį nužudė. Jam mirus, jo motina pakilo prieš visus karališkosios giminės vaikus ir juos nužudė, sakydama: „Aš atimsiu karalystę iš Dovydo namų.“

Tuomet pakilo Yusabet, Aramo karaliaus dukra, paėmė Agragariną ir nužudė jį matant likusiems karališkosios giminės vaikams. Jį nužudžiusi, ji išsigando ir pasislėpė pati bei paslėpė tuos, kurie buvo su ja, po lova. O Gotalija buvo Izraelio vaikų karalienė ir mirė.

Tada visa Izraelio tauta klausė: „Ką mums paskirti savo karaliumi?“

Kai vyriausiasis kunigas Juda išgirdo juos taip kalbant, jis surinko visus žydus Šventykloje ir laukė, kol ateis tūkstantininkų ir šimtininkų pasiuntiniai; tada vyriausiasis kunigas Juda jiems tarė: „Ko iš manęs reikalaujate ir kas yra tas, kurį paskirsite karaliumi virš Dovydo namų?“

Tada jie jam tarė: „Tu turi valdžią.“

Tada Juda atsistojo, paėmė Barsiją, atvedė jį prieš juos ir paklausė: „Ar šis tinka jums į karalius?“

Žmonės juo patenkinti; tad Juda įvedė jį į Dievo namus ir pastatė virš karalystės; tada visa tauta džiaugėsi, ir visa šalis jo dienomis buvo rami; jis buvo Jeruzalės karalius keturiasdešimt metų.

Tačiau Barsija nepaisė visų gerų dalykų, kuriuos jam buvo sakęs kunigas Juda; jis paėmė jį ir nužudė. Po to prieš Barsiją pakilo priešai ir jį taip pat nužudė.

IX SKYRIUS

Po jo dvidešimt devynerius metus karaliavo jo sūnus Amazijas ir nužudė tuos, kurie buvo nužudę jo tėvą; tačiau jis nenužudė jų vaikų, kad išpildytų Mozės įstatymą, sakantį: „Nenužudykite vaikų už jų tėvų nuodėmes.“

Tada Amazijas mirė, o po jo penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Ozija ir savo valdymo metu vykdė teisingumą bei teismą ir tiesą prieš Dievą. Vis dėlto jis padarė vieną nedorą darbą – be tinkamų įšventinimų jis aukojo Dievui aukas ir dovanas, kurios jam nedera. Tad jis mirė.

Po jo šešiolika metų karaliavo jo sūnus Jonatanas. Tačiau savo valdymo metu jis darė piktą Dievo akyse, užrūstino savo Kūrėją, apleido Jo įsakymą bei įstatymą, degino smilkalus stabams ir aukojo jiems. Dėl šios priežasties Dievas atidavė jį mirčiai į Karano, Elmosalo karaliaus, rankas.

Kai Elmosalo karalius jį išsivedė [į nelaisvę], jis [Jonatanas] pasiėmė visus indus, kuriuos rado Dievo namuose, ir nusiuntė juos visus didžiajam Elmosalo karaliui; Dievo namuose jis nieko nepaliko.

Šio karaliaus dienomis Izraelio vaikai pirmą kartą pateko į nelaisvę. Jis išgabeno juos į savo šalį, o Izraelio žemė liko tuščia.

Tada Elmosalo karalius atsiuntė žmones apsigyventi toje žemėje ir ją dirbti vietoj ją palikusių Izraelio vaikų.

Tačiau kai tie žmonės atėjo gyventi į tą žemę, laukiniai žvėrys juos draskė ir rijo bei vyravo prieš juos visose krašto ribose.

Tada jie savo kalba nusiuntė žinią karaliui ir paprašė atsiųsti kunigą Uriją, kad šis duotų jiems įstatymą, jog laukiniai žvėrys prie jų nebesiartintų ir jų nebežalotų.

Tai išgirdęs, karalius pasiuntė jiems kunigą Uriją ir įsakė jam duoti jiems įstatymą, kurio jie laikytųsi, kad laukiniai žvėrys jų nežalotų.

Kunigas Urija atvyko, padarė taip, kaip karalius jam buvo įsakęs, ir davė žmonėms žydų įstatymą; jie turėjo jį savo rankose, skaitė ir vadovavosi juo. Tai buvo samariečiai, kuriuos minėtas karalius pasiuntė dirbti Izraelio žemės.

Tada Jonatanas mirė, o po jo karaliavo jo sūnus Akazas, kuris elgėsi gerai Dievo akyse ir tada mirė.

Po jo pradėjo karaliauti jo sūnus Hezekijas, būdamas dvidešimt penkerių metų; jis karaliavo dvidešimt dvejus metus ir darė gerą, vykdė teismą, teisybę bei teisingumą; jis patiko Viešpačiui, laikėsi Jo įstatymo bei įsakymų; jis sugriovė stabus ir sunaikino jų namus.

Tačiau ketvirtaisiais jo valdymo metais atėjo Sanacheribas, Asirijos karalius, išsivedė į nelaisvę visus likusius ir išsiuntė juos į Babiloną.

Tačiau Hezekijas tarnavo Viešpačiui Dievui ir vykdė Jo įstatymą, kol susirgo ir tapo labai silpnas, ir dėl ligos pateko į didelę bėdą; jo širdis kentėjo, ir jis tarė sau: „Vargas man! Mirsiu neturėdamas sūnaus, kuris karaliautų po manęs.“

Sirgdamas jis verkė prieš Dievą ir sakė: „Vargas man, o Viešpatie! Štai aš mirštu be sūnaus; ir štai pažadas, kurį dalei Dovydui, manyje žlugs; ir karalystė pasitrauks iš Dovydo namų.“

Tada Dievas pažvelgė į jo širdies sielvartą ir jo ligą, nes jo liga buvo sunki. Dievas pasigailėjo jo ir pridėjo jam penkiolika metų virš likusių jo dienų; ir jis pasveiko nuo savo ligos.

Praėjus trejiems metams po to, kai jis pasveiko ir Dievas jį pakėlė iš ligos patalo, jis susilaukė Manaso. Jis mirė labai džiaugdamasis, kad jam gimė sūnus, sėdėsiantis jo soste.

X SKYRIUS

Po jo jo sūnus Manasas dvylika metų karaliavo Jeruzalėje. Jis darė daug piktų darbų ir vertė Jeruzalės žmones garbinti stabus.

Kai jis taip nusižengė Dievo įstatymui, pas jį atėjo pranašas Izaijas ir priekaištavo jam dėl jo įvykdytų nedorybių.

Tada Manasas užsirūstino ant jo ir įsakė narsuoliams bei nedoriems vyrams suimti pranašą Izaiją ir dykumos medžių paunksmėje perpjauti jį pusiau mediniu pjūklu – nuo galvos iki kojų, o tada numesti lauko žvėrims suėsti. Ir jie taip jam padarė.

Izaijui tuomet buvo šimtas dvidešimt metų. Ant savo kūno jis vilkėjo šiurkštų ožkos plaukų apdarą ir visomis savo gyvenimo dienomis reguliariai pasninkaudavo kas antrą savaitės dieną.

Tada Manasas mirė, o po jo karaliavo jo sūnus Amocas, kuris darė piktą Dievo akyse, nes aukojo sūnus ir dukteris stabams.

Tada Amocas mirė, o po jo karaliavo jo sūnus Jusijas. Jam buvo dvidešimt metų, kai pradėjo karaliauti, ir jis dvidešimt dvejus metus išbuvo savo karalystėje Jeruzalės mieste. Jis vykdė teisingumą ir tiesą prieš Dievą; jis šventė Viešpaties Paschą taip, kaip Izraelio vaikai niekada nepajėgė švęsti, išskyrus tą, kurią jiems dykumoje surengė Mozė. Šis karalius apvalė Jeruzalę nuo visų nedorybių.

Tačiau faraonas Šlubasis, Egipto karalius, nužudė Jusiją Karmelyje.

Po jo tris mėnesius karaliavo Akazas. Tačiau faraonas sukaustė Akazą grandinėmis ir išsiuntė į Egipto žemę; ten jis ir mirė.

Po jo mirties jo brolis Juakemas karaliavo keturiolika metų; bet trečiaisiais jo valdymo metais prie Jeruzalės miesto atėjo Nabuchodonosaras, ir Dievas atidavė Juakemą į jo rankas. Juakemas pakluso jo įsakymams, lenkėsi jam ir mokėjo duoklę; vėliau jis susirgo ir mirė.

Po jo jo brolis Jekonijas karaliavo tris mėnesius; tada atėjo Nabuchodonosaras, paėmė į nelaisvę Jekoniją bei visą jo kariuomenę ir išsiuntė juos į Babiloną.

Kelyje ten Danieliaus motina jį pagimdė. Ananija, Azarija ir Mišaelis, Jekonijo sūnūs, taip pat gimė per pirmąjį Juakemo trėmimą.

Tada Jekonijas mirė, o po jo dvylika metų karaliavo Zedekijas. Tai buvo karalių, valdžiusių Izraelio vaikus ir visą Judą, pabaiga; po jų jiems nebeliko jokio karaliaus.

Pasibaigus keturioliktajems Zedekijo metams, atėjo Nabuchodonosaras ir ištrėmė visus Jeruzalės žmones toli į vakarus, iki Eufrato upės ir iki didžiosios upės. Jis nusiaubė Tyrą ir ugnimi sudegino Tyro karalių Hiramą, kuris buvo karaliavęs penkis šimtus metų.

Po šito Nabuchodonosaras išvyko į Egiptą, nužudė faraoną, sunaikino jo kariuomenę ir nusiaubė Egipto žemę; o tada užėmė Jeruzalės miestą. Dievas atidavė Zedekiją į jo rankas; jis paėmė jį, išvedė prieš stabus, pastatė prieš tautą ir be pasigailėjimo jo akyse nužudė jo vaikus. Tada jis išdūrė jam akis, sukaustė rankas grandinėmis, o kojas pančiais ir išsiuntė į Babiloną dėl jo kvailystės ir dėl blogio, kurį jis padarė pranašui Irmijui (Jeremijui), įmesdamas jį į vandens šaltinius pelkėje.

Po šito Nabuzaradanas, karaliaus kariuomenės vadas, sugriovė Jeruzalės sienas, ugnimi sudegino Dievo Namus ir padarė Jeruzalei visokeriopą blogį.

Tačiau kunigas Simeonas rado malonę ir palankumą karaliaus kariuomenės vado akyse ir paprašė jo atiduoti jam metraščių saugyklą; ir šis davė jam atitinkamą įsakymą.

Tada kunigas Simeonas įėjo, surinko knygų pelenus ir sudėjo juos į puodą rūsyje; jis paėmė žalvarinę kadyklą, įdėjo į ją ugnies, užbėrė tyrų smilkalų ir pakabino kadyklą rūsyje virš tos vietos, kur gulėjo knygų pelenai.

O [Nabuzaradanas] nusiaubė Jeruzalę, paversdamas ją dykyne.

Pranašas Jeremijas sėdėjo verkdamas ir gedėdamas Jeruzalės dvidešimt metų, po kurių šis pranašas Jeremijas išvyko į Egipto žemę ir ten mirė.

Tačiau raštininkai ir aiškintojai sunaikino raštus, hebrajai pakeitė raštus, o sirai ir graikai atmetė daugelį tų raštų dalių. Tad tautos vaikai nebegalėjo nustatyti [savo kilmės], nei vyrai ar moterys nebegalėjo girdėti, kas buvo jų tėvai ar motinos, išskyrus labai nedaugelį jų.

Tai įvyko dėl Jeruzalės nusiaubimo; todėl iki šios dienos raštuose nerandama nieko tikro, išskyrus vien tik pagrindinius raštus, kurie buvo išversti dar prieš Jeruzalės sugriovimą.

Be to, kadangi kai kurie raštai buvo pakeisti, žmonės negalėjo nustatyti, kaip jie susituokę, ir negalėjo žinoti, kas yra jų žmonos ar dukterys; jie nežinojo jų vardų nei giminystės, nei kartų eilės; taip pat nežinojo ir kunigystės eilės.

Jekonijas dvidešimt septynerius metus išbuvo sukaustytas Babilono kalėjime. Po to jį išlaisvino Babilono karalius Marzukas, kuris davė jam žmoną, vardu Dalila, Eliakimo dukrą; su ja jis Babilone susilaukė Šaltielio. Tačiau Jekonijas, Šaltielio tėvas, mirė Babilone.

Tada Šaltielis vedė Hadastą, Elkanos dukrą; su ja susilaukė Zorobabelio. Zorobabelis vedė moterį, vardu Malka, raštininko Ezros dukrą; tačiau Babilone jis su ja vaikų neturėjo.

Tada Zorobabelio, kuris buvo Izraelio vaikų vyresnysis, dienomis persų karalius, vardu Kyras, valdęs Babiloną, vedė moterį, vardu Mešar, Izraelio vaikų vyresniojo Zorobabelio seserį; jis padarė ją karaliene pagal persų karalienių paprotį. Tapusi karaliene, ji rado palankumą karaliaus akyse ir paprašė jo pasigailėti Izraelio vaikų bei išsiųsti juos atgal į Jeruzalės miestą.

XI SKYRIUS

Kyras labai mylėjo Mešar, Zorobabelio seserį, [netgi] kaip savo sielą.

Tad jis davė skubų įsakymą apkeliauti visą chaldėjų žemę ir surinkti Izraelio vaikus į Babiloną, karalystės namus; ir jie buvo surinkti pagal karaliaus įsakymą.

Tada Kyras tarė Zorobabeliui, savo žmonos broliui: „Pasiimk savo tautą ir keliauk į savo miestą Jeruzalę; atstatyk jį tokį, koks jis buvo iš pradžių.“

Kai pamaldusis Kyras davė šį įsakymą dėl Izraelio vaikų sugrįžimo į Jeruzalę, į šventovės žemę;

Dievas pasirodė jam regėjime per miegą ir tarė jam: „Kadangi tu tai padarei, jie vadins tave Kyru Mesianistu; ir šis vardas, Mesianistas, tau bus suteiktas, nes tu sugrąžinai svetimšalius į jų pačių miestą ir nes davėi įsakymą dėl Jeruzalės atstatymo.“

Tada Izraelio vaikai grįžo iš Babilono nelaisvės; Zorobabelis buvo jų vyresnysis, o Jozijus, Cadoko sūnus iš Aarono sūnų, buvo jų vyriausiasis kunigas; kaip Dievo angelas kalbėjo pranašui Zacharijui, sakydamas: „Šie du sūnūs, stovintys prieš visos žemės Viešpatį, tarnaus jiems, kaip pridera jų tarnystei.“

Kyras buvo valdęs karalystę dvejus metus, kai tremtiniai grįžo iš Babilono; ir tų metų pabaigoje išsipildė Adomui [paminėti] penki tūkstančiai metų.

Tačiau kai Izraelio vaikai grįžo iš Babilono, jie neturėjo įstatymo, nei jokios knygos savo rankose; nes pranašų balsai tarp jų buvo nutilę.

Tad kai jie atėjo į Jeruzalę ir joje įsikūrė, raštininkas Ezra nuėjo į rūsį, kuriame buvo knygų pelenai, kuriuos buvo surinkęs kunigas Simeonas.

Ir Ezra rado kadyklą, pilną ugnies, kabančią ir aukštyn leidžiančią smilkalų [dūmus].

Tada Ezra meldėsi Dievui, gausiai verkė ir tris kartus ištiesė rankas į įstatymo ir pranašų knygų pelenus, ir į juos visus.

Tada ant jo nužengė Dievo Dvasia, ir ta [pati] Dvasia, kuri kalbėjo per pranašus, prabilo per jį. Ir jis užrašė įstatymą bei pranašus, ir padarė juos naujus antrą kartą.

O ugnis, kurią jis rado kadykloje, yra dieviškoji ugnis, kuri visą laiką buvo Dievo Namuose.

Tada Zorobabelis įsikūrė Jeruzalėje kaip Izraelio vaikų karalius, o Jozijus, Cadoko sūnus – kaip vyriausiasis kunigas, kartu su Ezra, įstatymo ir pranašų raštininku, taip pat kaip Izraelio vaikų vadovu.

Ir Izraelio vaikai šventė iškilmingą Viešpaties Paschą, kai grįžo iš savo nelaisvės Babilonone.

Tai buvo trys didžiosios, pilnos ir iškilmingos Paschos šventės, kurias Izraelio vaikai šventė per visą savo gyvavimą. Pirmoji Pascha buvo Egipte, Mozės dienomis; antroji Pascha buvo karaliaus Jusijo dienomis; o trečioji Pascha buvo tada, kai jie grįžo iš savo nelaisvės Babilonone.

XII SKYRIUS

Nuo pirmojo ištrėmimo į Babiloną, kai jie išsivarė Danieliaus motiną ir ši jį pagimdė, iki antrųjų persų karaliaus Kyro metų yra septyniasdešimt metų, per kuriuos Izraelio vaikai buvo nelaisvėje pagal šventojo pranašo Jeremijo pranašystę.

Izraelio vaikai pradėjo statyti Dievo Namus Zorobabelio, Jozijaus, Cadoko sūnaus, ir raštininko Ezros dienomis. Jie statė juos keturiasdešimt šešerius metus, kol baigė, kaip parašyta šventojoje Evangelijoje – kad jie statė juos keturiasdešimt šešerius metus.

Be to, raštininkai sudarė kilmės lenteles ir surašė vyrų vardus; tačiau jie negalėjo surašyti moterų vardų, nes jų nežinojo, išskyrus labai nedaugelį.

Bet, o mano broliai, aš daug budėjau ir ilgai ieškojau graikų bei senovės hebrajų knygose ir radau jose įrašytus moterų vardus.

Nes aš radau, kad kai Izraelio vaikai grįžo iš Babilono, Zorobabelis susilaukė Abiudo su Maukab, raštininko Ezros dukra; o Abiudas vedė Tsamitą, vyriausiojo kunigo Cadoko dukrą, ir ji pagimdė Eliakimą.

Eliakimas vedė Hasbiją, Aramo dukrą, ir susilaukė Azaro. Azaras su Lebaida susilaukė Cadoko. Cadokas vedė Kalem, Waikamo dukrą, kuri pagimdė Akimą.

Akimas vedė Asbaidi, kuri pagimdė Eliudą. Eliudas vedė Awad, Gasuliaus dukrą, kuri pagimdė Azarą.

Azaras vedė Hayat, Walhos dukrą, kuri pagimdė Mataną; o Matanas vedė Sabartyal, Phuliaus dukrą, kuri pagimdė dvynius, būtent Jokūbą ir Juozapą (Joachimą).

Jokūbas vedė Gadat, Eleazaro dukrą, kuri pagimdė Juozapą, Marijos sužadėtinį. O Juozapas (Joachimas), Jokūbo brolis, vedė Haną, Makos dukrą; ir ji pagimdė grynąją Mergelę Mariją; o iš jos gimė Kristus.

Tačiau ankstesni raštininkai negalėjo rasti geros Mergelės ir jos tėvo kilmės bei giminystės; todėl žydai nukryžiavo Kristų, tyčiojosi iš Jo, šaipėsi ir sakė Jam: „Parodyk mums Mergelės Marijos tėvus ir jos tautą, ir kokia jos kilmė“. Todėl jie piktžodžiavo prieš ją ir Kristų.

Bet nuo šiol tų netikinčių žydų burnos bus užčiauptos; ir jie žinos, kad Marija yra iš karaliaus Dovydo sėklos ir iš patriarcho Abraomo giminės.

Be to, netikintys žydai neturėjo registrų, kurie juos teisingai nukreiptų, nei jie žinojo, kaip iš pradžių ėjo giminystės linijos, nes įstatymas ir pranašai jiems tris kartus sudegė.

Pirmą kartą Antiocho dienomis, kuris sudegino visus [Dievo] Namus; antrą kartą tas knygas sudegino Qablaro, didžiojo Mosulo karaliaus, dienomis; o trečią kartą knygos sudegė per karaliaus Nabuchodonosaro trėmimą, kai atėjo Abumirdanas ir sudegino Dievo Namus bei sugriovė Jeruzalės sienas; tada kunigas Simeonas paprašė jo knygų atsargų, ir jis jas jam atidavė.

XIII SKYRIUS

Bet mes jums išsamiai paskelbsime visas genealogijas. Judas susilaukė Farezo, o Farezas vedė Barayah, Levio dukrą, ir susilaukė Esromo.

Esromas vedė Kanitą, Zebuluno dukrą, ir susilaukė Aramo. Aramas vedė Phozib, Judo dukrą; ir susilaukė Aminadabo.

Aminadabas vedė Theharą, Esromo dukrą, ir susilaukė Naasono. Naasonas vedė Simar, Yuhano dukrą, ir susilaukė Salmono; Salmonas vedė Saphilą, Aminadabo dukrą, su kuria susilaukė Boazo.

Boazas vedė rūtą moabitę, Moto palikuonę, ir susilaukė Jobedo; Jobedas vedė Abalit, Sonas dukrą, ir susilaukė Jesės. Jesė vedė Habliar, Abrijas dukrą, ir susilaukė karaliaus Dovydo.

Karalius Dovydas vedė Batšebą, Urijo žmoną, ir susilaukė Saliamono. Saliamonas vedė Nan, tą pačią Makiją, Amono karaliaus Dano dukrą iš Loto palikuonių, ir susilaukė Rehabeamo.

Rehabeamas vedė Makin, Biloso dukrą, ir susilaukė Abijo. Abijas vedė Malkit, Abšalomo dukrą, ir susilaukė Asafo.

Asafas vedė Nironą, Salos dukrą, ir susilaukė Juozapato.

Juozapatas vedė Malkiją, Abiudo dukrą, ir susilaukė Joramao. Joramas vedė Phitaliją, Naphrimo dukrą, ir susilaukė Ozijo; Ozijas vedė Sofiją, Habralijaus dukrą, ir susilaukė Jotamo.

Jotamas vedė Hadastą, Elkanos dukrą, ir susilaukė Akazo. Akazas vedė Bikaz, Zacharijo dukrą, ir susilaukė Hezekijo; Hezekijas vedė Basyar, Bartenas dukrą, ir susilaukė Manaso;

Manasas vedė Amasisan ir susilaukė Amoso; Amosas vedė Nadyas ir susilaukė Jusijo. Jusijas vedė Dalilą, Kermijo dukrą, ir susilaukė Juakemo.

Juakemas vedė Phurdiją, Phuleko dukrą, ir Babilono nelaisvės metu susilaukė Jekonijo ir jo brolio.

O Marsas, kuris valdė Babiloną, išleido Jekoniją iš kalėjimo ir davė jam žmoną, vardu Dalila, Eliakimo dukrą, su kuria jis susilaukė Šaltielio.

Tačiau Jekonijas mirė Babilone; ten Šaltielis po jo išbuvo keturiasdešimt devynerius metus, vedė Hadastą, Elkanos dukrą, ir susilaukė Zorobabelio. Zorobabelis vedė Maukab, raštininko Esdro dukrą, ir su ja susilaukė Abiudo.

Abiudas vedė Hadastą, vyriausiojo kunigo Cadoko dukrą, ir susilaukė Eliakimo. Eliakimas vedė Kwebedai, Aramo dukrą, ir susilaukė Azaro.

Azaras vedė Salambetą, Cadoko dukrą. O Cadokas vedė Kalim, Waikano dukrą, ir susilaukė Akimo. Akimas vedė Zasbaidi ir susilaukė Eliudo.

Eliudas vedė Awad, Gasalijaus dukrą, ir susilaukė Eleazaro. Eleazaras vedė Hayat, Thalkos dukrą, ir susilaukė Matano. Matanas vedė Sabartią, Phuniaus dukrą, ir susilaukė dvynių, būtent Jokūbo ir Juozapo (Joachimo).

Jokūbas vedė Gadat, Eleazaro dukrą, ir susilaukė Juozapo, Marijos sužadėtinio.

O Juozapas (Joachimas) vedė Haną, Makos dukrą, ir susilaukė grynosios Marijos; čia baigiasi grynosios Marijos genealogija.

XIV SKYRIUS

Ir štai, o mano broli, aš tau nustačiau tai, kas teisinga, atskleidžiau tau genealogiją ir padėjau tau tvirtą pamatą, kurio nei vienas iš raštininkų ir išmintingų vyrų negalėjo paskelbti.

Bet, o mano broli, atiduok man savo širdį ir apvalyk ją, kad galėčiau tau papasakoti, kas liko, ir kaip kartų skaičiavimas sukasi ratu, kol pasiekia ir tvirtai sustoja ties Kristaus gimimu.

Tačiau po Kristaus gimimo žydams nebeliko jokio patikimo [giminystės] skaičiavimo. Nes Kristus buvo kartų pabaiga; Jis ją pasiėmė ir atidavė mums.

Bet leisk man tau pasakyti, o mano broli, kad penki tūkstančiai metų nuo Adomo [sukūrimo] nesibaigė iki persų karaliaus Kyro dienų. Tada nuo Kyro iki mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kančios, kaip pranašavo ištikimasis Danielius, sakydamas: „Po septynių savaičių ateis Kristus ir bus nužudytas“.

Septynios savaitės yra keturi šimtai devyniasdešimt metų; nes didžioji savaitė yra septyniasdešimt metų. Tačiau sakydamas „po septynių savaičių“, pranašas nurodė į dešimt metų [kurie liko]; nes jis nesakė: „Kristus ateis septynių savaičių pabaigoje“, bet sakė: „Po septynių savaičių [Jis ateis] ir bus nužudytas“.

Bet žodis „po“ čia reiškia tuos dešimt metų, kurie sudaro penkis šimtus metų. Ir tai yra išsipildymas pažado, kurį Dievas davė Adomui, kad Jis išgelbės jį tam laikui pasibaigus.

Nuo šiol žydų burnos yra užčiauptos, ir jiems tenka gėda, nes jie piktžodžiauja ir sako, kad Kristus dar neatėjo.

Bet sakydami taip, jie būtinai tiki, kad pirmasis [pranašų] teiginys yra tiesa, o paskutinis – melas. Jei jie sako „Kristus atėjo“, tikėdami, kaip jie tiki, pranašo Danieliaus pranašyste, jie dabar mato, kad Danieliaus pranašystė išsipildė ir kad Dievo Namai yra nusiaubti [ir atimti] iš jų; kad kunigystė panaikinta, kad septynios savaitės išsipildė, kad Kristus atėjo ir buvo nužudytas; ir kad Šventąjį Miestą nusiaubė karalius Vespasianas ir jo sūnus Titas.

Bet leisk man taip pat pasakyti tau, o mano broli, kad trisdešimt antraisiais Augusto Cezario valdymo metais Kristus gimė Judėjos Betliejuje, kaip parašyta Evangelijoje. Ir štai mums tapo aišku, kad Kristus atėjo, kai pranašystė išsipildė.

Kaip sakė pranašas Michėjas: „O tu, Betliejau, Judo žeme, tu nesi menkesnis už Judo karalius; nes iš tavęs kils karalius, kuris ganys mano tautą Izraelį“.

Tegul žydai dabar gėdijasi savęs; nes jei jie paverčia Danielių melagiu, jie nebegali paversti pranašo Michėjo melagiu; vis dėlto, jei jie ir toliau laikys juos melagiais, štai Kristus gimė Judėjos žemės Betliejuje.

O kai Jis gimė Judėjos žemės Betliejuje, žvaigždė Rytuose apie tai paskelbė ir ją pamatė išminčiai. Ta žvaigždė švietė danguje tarp visų kitų žvaigždžių; ji žybsėjo ir buvo panaši į moters, jaunos mergelės, sėdinčios tarp žvaigždžių, veidą, žybsinčią, tarsi nešančią mažą gražaus veido vaiką.

Nuo Jo žvilgsnio grožio švietė ir dangus, ir žemė, ir jie buvo pripildyti Jo grožio bei šviesos viršuje ir apačioje; ir tas vaikas buvo ant mergelės moters rankų; o aplink vaiko galvą buvo šviesos debesis, panašus į karūną.

O chaldėjai turėjo paprotį stebėti dangaus žvaigždes; tariantis su jomis; ir jie jomis vadovavosi.

Tad pamatę ką tik minėto pavidalo žvaigždę, jie labai sunerimo ir sakė tarpusavyje: „Tikrai heloniečių karalius rikiuoja savo kariuomenę prieš mus!“

Ir jie klausinėjo būrėjų bei filosofų, kol nustatė faktą ir sužinojo, kad gimė Izraelio vaikų karalius.

Kiek tai liečia žvaigždes, chaldėjai tai ištyrinėdavo ir tarydavosi su žvaigždžių galia; taip jie sužinodavo kiekvieną įvykį, kuris turi būti, dar jam neįvykus. Taip pat ir didelių laivų kapitonai, plaukdami per jūras, [iš anksto žinodavo] vėjų, sūkurių, tamsos ir tirštų sutemų ženklus.

Taip ir išminčiai, skaitydami savo knygas, iš jų sužinojo, kad Kristus turi gimti Judo žemėje.

Tad jie užkopė į aukštą kalną rytuose, keliaudami vakarų link; ir jie pasiėmė dovanas, kurias buvo paruošę prieš leidžiantis į kelionę; tai yra auksą, smilkalus ir mirą – kurie buvo su Adomu Lobynų urve. Auksą – kaip karaliui; smilkalus – kaip Dievui; o mirą – Jo mirčiai.

XV SKYRIUS

Tačiau kai Persijos karalius Horas išgirdo, ką jie vadina Karalių Karaliumi, jis paruošė savo vežimą ir į jį įsėdo. Taip pat išvyko Basantaras, Sabos karalius, ir Rytų karalius Karsundas susiruošęs iškeliavo.

Visi jie buvo didžiuliame sielvarte, taip pat ir visi kiti karaliai Vakarų pasienyje drebėjo kartu su jais, ir kiekviena Rytų šalis buvo apimta didelio nerimo matant tą šlovę.

Tada išminčiai kelionės metu sakė: „Ši žvaigždė patekėjo ne veltui, o dėl kažkokio didingo įvykio“. Ir jie tęsė savo kelią, kol atvyko į Jeruzalę.

Bet kai Erodas apie tai išgirdo, jis sunerimo, pasišaukė išminčius pas save ir su jais tarėsi; o jie jam viską išpasakojo.

Tuomet jis ir visos jo kariaunos sudrebėjo; jis tarė išminčiams: „Eikite ir rūpestingai viską sužinokite apie šį Vaiką; o kai Jį rasite, grįžkite ir praneškite man, kad ir aš galėčiau nueiti Jį pagarbinti“.

Tada išminčiai tuoj pat nuvyko į Betliejų, rado Kristų ir įteikė Jam savo dovanas. Tačiau pas Erodą jie nebegrįžo; jie grįžo į savo šalį.

Jiems iškeliavus, Erodas užsirūstino ir įsakė nužudyti visus vaikus nuo dvejų metų ir jaunesnius.

Tuomet Viešpaties angelas pasirodė Juozapui ir tarė jam: „Kelkis, imk Vaiką ir Jo motiną ir bėk į Egipto žemę; lik ten, kol tau pasakysiu“. Ir Juozapas išvyko į Egipto žemę.

Tada Erodas pradėjo žudyti visus vaikus, kol nepaliko nė vieno. Ir jis mirė baisia mirtimi.

Jam mirus, Viešpaties angelas pasirodė Juozapui Egipto žemėje. Juozapas sugrįžo iš Egipto ir apsigyveno Nazarete – jis, vaikas ir Marija, Jo motina.

Jie gyveno Jeruzalėje, kol Kristui suėjo trisdešimt metų ir Jį pakrikštijo Jonas.

Šis Jonas visas savo dienas praleido dykumoje, o jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.

Devynioliktaisiais Tiberijaus valdymo metais mūsų Viešpats Kristus buvo nukryžiuotas. Jis mirė kūnu, buvo palaidotas ir trečią dieną prisikėlė iš numirusių, kaip parašyta.

Ir Jis nužengė į pragarą ir išgelbėjo Adomą bei Ievą ir visą jų teisiąją palikuonį pagal savo pirmąjį ir tvirtą pažadą.

Taip Jis išpildė visa, ką pranašai apie Jį buvo pranašavę.

Tada Jis įžengė į dangų, iš kur vėl ateis su savo šventaisiais angelais teisti gyvųjų ir mirusiųjų.

Jam tebūna šlovė, padėka, garbė, galybė ir šlovinimas per amžius. Amen.