Visos evangelijos - ✞ Maldos.lt

Žodis „evangelija“ kilęs iš graikiško euangelion – „gera žinia“. Antikoje taip vadindavo pranešimus apie pergalę, naujo valdovo atėjimą ar išlaisvinimą. Krikščionys šį žodį pripildė naujos prasmės: gera žinia tapo ne politinis įvykis, o Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas, mirtis ir prisikėlimas – žinia, keičianti ne imperijas, bet žmogaus širdį.

Evangelijos skiriasi nuo kitų religinių tekstų tuo, kad jos nėra abstraktūs teologiniai traktatai. Tai pasakojimai, įsišakniję konkrečiame laike ir erdvėje: Galilėjos kaimuose, Jeruzalės šventykloje, Romos valdomoje Judėjoje. Jose Jėzus veikia, kalba, gydo, keliauja, susitinka su žmonėmis – tikėjimas čia pateikiamas kaip gyvas istorinis judesys, o ne teorinė schema. Dėl to evangelijos tapo Naujojo Testamento ašimi ir krikščioniškojo tikėjimo pagrindu.

Įdomu tai, kad žodis euangelion Romos imperijoje ilgai buvo politinis terminas, skelbiantis „gerąją žinią“ apie Cezarį. Pirmieji krikščionys šį žodį perėmė ir apvertė aukštyn kojomis: tikroji gera žinia nėra apie imperatorių, o apie Jėzų iš Nazareto. Taip evangelijos tapo ne tik tikėjimo liudijimu, bet ir drąsiu pareiškimu, kad pasaulio istorijos centras slypi ne soste, o kryžiuje.

Kanoninės evangelijos (Naujasis Testamentas)

Kanoninės evangelijos yra keturi pagrindiniai krikščionybės tekstai, sudarantys Naujojo Testamento branduolį. Jos laikomos autoritetingais Jėzaus gyvenimo, mokymo, mirties ir prisikėlimo liudijimais, perduotais apaštalų ir jų mokinių. Šie tekstai formavo krikščionišką tikėjimą, liturgiją ir teologiją nuo pat Bažnyčios pradžios.

1. Evangelija pagal Morkų (taip pat: Morkaus evangelija, gr. Κατὰ Μᾶρκον) – Seniausia sinoptinė evangelija (apie 65–70 m.), pasižyminti glaustumu ir dinamika, pabrėžianti Jėzaus darbus bei jo, kaip kenčiančio Dievo Sūnaus, tapatybę.

2. Evangelija pagal Matą (taip pat: Mato evangelija, gr. Κατὰ Μαθθαῖον) – Parašyta apie 80–90 m. žydų krikščionims, akcentuojanti Jėzų kaip pranašysčių išsipildymą ir Naująjį Mozę, pateikianti išsamų mokymą per penkis blokus, įskaitant Kalno pamokslą.

3. Evangelija pagal Luką (taip pat: Luko evangelija, gr. Κατὰ Λουκᾶν) – Istoriškai nuoseklus pasakojimas (apie 80–90 m.), skirtas pagoniškos kilmės krikščionims, kuriame Jėzus vaizduojamas kaip gailestingas Pasaulio Išganytojas, ypatingą dėmesį skiriantis moterims ir vargšams.

4. Evangelija pagal Joną (taip pat: Jono evangelija, gr. Κατὰ Ἰωάννην) – Ketvirtoji evangelija (apie 90–100 m.), stipriai besiskirianti teologiniu gyliu ir filosofine kalba, pristatanti Jėzų kaip amžinąjį Žodį (Logos), tapusį kūnu.

Žydų–krikščionių evangelijos

Žydų–krikščionių evangelijos yra ankstyvieji tekstai, naudoti bendruomenių, kurios išliko ištikimos žydiškai tapatybei, bet tikėjo Jėzų esant Mesiju. Jos dažnai parašytos aramėjiškai ir išlaiko stiprius ryšius su judaizmo tradicijomis, įstatymu ir liturgija. Šios evangelijos padeda suprasti, kaip pirmieji Jėzaus sekėjai derino žydišką paveldą su nauju tikėjimu.

5. Nazariečių evangelija (taip pat: Evangelija pagal nazariečius, lot. Evangelium Nazaraeorum) – Aramėjiška Mato evangelijos versija arba perdirbinys, naudotas nazariečių bendruomenės; ji buvo labai artima kanoniniam tekstui, bet turėjo specifinių žydiškų akcentų.

6. Ebionitų evangelija (taip pat: Evangelija pagal ebionitus, lot. Evangelium Ebionitarum) – Ebionitų naudotas tekstas, kuriame neigtas Jėzaus gimimas iš mergelės, pabrėžtas vegetaryzmas ir griežtas atsiribojimas nuo gyvulių aukojimo šventykloje.

7. Hebrajų evangelija (taip pat: Evangelija pagal hebrajus, gr. Εὐαγγέλιον κατ’ Ἑβραίους) – Viena seniausių nekanoninių evangelijų, minima Bažnyčios tėvų citatose, kurioje Šventoji Dvasia vadinama Jėzaus motina, o tekstas labiau akcentuoja Jėzaus ryšį su Jokūbu Teisinguoju.

Gnostinės evangelijos

Gnostinės evangelijos priklauso dvasinio pažinimo (gnosis) tradicijai, kuri teigė, kad išgelbėjimas ateina per vidinį, slaptą suvokimą, o ne per tikėjimą ar Bažnyčios mokymą. Jose Jėzus dažnai vaizduojamas kaip dvasinis mokytojas, atskleidžiantis kosmines paslaptis, o materialus pasaulis laikomas klaidos ar žemesnių būtybių kūriniu. Šie tekstai smarkiai skiriasi nuo kanoninių evangelijų tiek teologija, tiek pasaulėžiūra.

8. Tomo evangelija (taip pat: Evangelija pagal Tomą, gr. Εὐαγγέλιον κατὰ Θωμᾶ) – 114 Jėzaus posakių rinkinys be naratyvo, pabrėžiantis slaptą pažinimą (gnosis) ir mokantis, kad Dievo karalystė yra žmogaus viduje, o ne išorinėse formose.

9. Egiptiečių evangelija (gnostinė) (taip pat: Evangelija pagal egiptiečius (gnostinė), kopt. ⲡⲉⲩⲁⲅⲅⲉⲗⲓⲟⲛ ⲛ̄ⲧⲉ ⲛⲓⲁⲓⲅⲩⲡⲧⲓⲟⲥ) – Nag Hammadi bibliotekoje rastas sudėtingas kosmologinis traktatas apie „Didįjį Nematomąjį Dvasią“, neturintis ryšio su istoriniu Jėzaus gyvenimu.

10. Marijos evangelija (taip pat: Evangelija pagal Mariją, angl. Gospel of Mary) – Tekstas, kuriame Marija Magdalietė pateikiama kaip pagrindinė dvasinių paslapčių saugotoja, mokanti apaštalus apie sielos pakilimą virš materialaus pasaulio valdovų.

11. Pilypo evangelija (taip pat: Evangelija pagal Pilypą, gr. Εὐαγγέλιον κατὰ Φίλιππον) – Gnostinis traktatas apie sakramentus, garsėjantis simbolinėmis užuominomis apie Jėzaus ir Marijos Magdalietės dvasinį ryšį bei „santuokos kambario“ paslaptį.

12. Tiesos evangelija (taip pat: Evangelija pagal tiesą, lot. Evangelium Veritatis) – Valentino mokyklos meditacinis kūrinys apie klaidą (planē), sukūrusią materialų pasaulį, ir tiesą, kurią atnešė Kristus kaip dvasinį prabudimą.

13. Judo evangelija (taip pat: Evangelija pagal Judą, gr. Εὐαγγέλιον Ἰούδα) – II a. gnostinis kūrinys, vaizduojantis Judą kaip vienintelį mokinį, supratusį, kad Jėzus turi paaukoti savo kūnišką apvalkalą, kad išlaisvintų dieviškąją dvasią.

14. Evos evangelija (Evangelija pagal Evą, gr. Εὐαγγέλιον τῆς Εὔας, Gospel of Eve) – prarastas gnostinis apreiškimo tekstas, žinomas tik iš Epifanijaus pateiktų citatų. Išlikusios eilutės rodo vizijos pasakojimą, kuriame dieviškoji būtybė atskleidžia savo tapatybę formule „aš esu tu, ir tu esi aš“, pabrėžiančia žmogaus ir dieviškosios substancijos vienovę. Tekste matoma gnostinė soteriologija: siela išsisklaido pasaulyje ir turi „surinkti save“, kad sugrįžtų į savo pirminę vienybę. Evangelija greičiausiai sukurta II a. ir naudota gnostinėse bendruomenėse; jos turinys rekonstruojamas tik iš fragmentų, todėl ji priskiriama prie visiškai prarastų evangelijų.

Kūdikystės ir vaikystės evangelijos

Kūdikystės evangelijos pasakoja apie Jėzaus, Marijos ar kitų šventųjų vaikystę, užpildydamos spragas, kurių nėra kanoniniuose tekstuose. Jose gausu legendinių, stebuklingų ir kartais folklorinių motyvų, kurie formavo krikščionišką ikonografiją ir liaudies pamaldumą. Šie tekstai buvo populiarūs vėlyvojoje antikoje ir viduramžiais, nors Bažnyčia jų nelaikė autoritetingais.

15. Jokūbo protoevangelija (taip pat: Evangelija pagal Jokūbą, gr. Πρωτευαγγέλιον Ἰακώβου) – II a. tekstas apie Marijos vaikystę ir jos nesuteptumą, padėjęs pamatus krikščioniškai ikonografijai ir šventėms (pvz., Marijos gimimui).

16. Kūdikystės evangelija pagal Tomą (taip pat: Tomo kūdikystės evangelija, gr. Εὐαγγέλιον τοῦ Θωμᾶ τοῦ παιδός) – Vaizduoja Jėzų kaip stebuklus darantį, bet kartais baudžiantį vaiką; čia pasakojama apie molinius paukštelius, kuriuos Jėzus atgaivino.

17. Pseudo-Mato evangelija (taip pat: Mato vaikystės evangelija, lot. Evangelium Pseudo-Matthaei) – VII a. lotyniškas apokrifas, sukurtas kaip Jokūbo protoevangelijos išplėtimas bei tęsinys. Tai vienas reikšmingiausių tekstų Vakarų Europos krikščioniškai kultūrai, kuriame itin detaliai aprašoma Marijos vaikystė ir stebuklingas Šventosios šeimos bėgimas į Egiptą. Kūrinys išpopuliarino pasakojimus apie drakonus bei liūtus garbinančius kūdikį Jėzų ir stebuklingai nulinkusią palmę, o jame paminėti jautis bei asilas prie ėdžių tapo nuolatiniu krikščioniškosios dailės motyvu.

18. Lotynų kūdikystės evangelija (taip pat: J kompozicija, J kompiliacija, lot. Evangelia Infantiae) – VII–VIII a. sudėtinis lotyniškas pasakojimas, jungiantis Jokūbo protoevangelijos bei Pseudo-Mato evangelijos tradicijas su unikaliais šaltiniais. Kūrinys pasižymi išplėstais dialogais, Juozapo sūnaus Simeono pasirodymu bei gailestingojo plėšiko istorija bėgant į Egiptą. Ši evangelija, mokslininkų vadinama „J kompozicija“, laikoma viena turtingiausių vaikystės tradicijų, dariusia didelę įtaką vėlyvųjų viduramžių Vakarų Europos hagiografijai.

19. Armėnų kūdikystės evangelija (taip pat: Evangelija pagal armėnus, angl. Armenian Infancy Gospel) – Vėlyvas ir labai išplėtotas pasakojimas, kuriame detaliai aprašomi Trys Karaliai, jų vardai bei ilga kelionė pas gimusį Išganytoją.

20. Sirų kūdikystės evangelija (taip pat: Evangelija pagal sirų tradiciją, angl. Syriac Infancy Gospel) – Rytų krikščionybėje populiarus tekstas, jungiantis įvairius kūdikystės pasakojimus ir pabrėžiantis Jėzaus daromus stebuklus tremties Egipte metu.

21. Arabų kūdikystės evangelija (taip pat: Evangelija pagal arabus, angl. Arabic Infancy Gospel) – Tekstas, kuriame Jėzus prabyla būdamas dar lopšyje; šis motyvas vėliau atsikartojo ir islamiškoje tradicijoje aprašant Isos (Jėzaus) gimimą.

Kančios, fragmentų ir prarastos evangelijos

Šiai grupei priklauso tekstai, kurie išliko tik fragmentais, buvo prarasti arba niekada nebuvo plačiai naudojami Bažnyčioje. Dalis jų perteikia alternatyvius Jėzaus kančios ir prisikėlimo pasakojimus, kiti mini tik pavienius mokymus ar epizodus. Šie kūriniai atskleidžia didelę ankstyvosios krikščionybės įvairovę ir rodo, kaip įvairios bendruomenės bandė suprasti Jėzaus asmenį ir misiją.

22. Evangelija pagal Petrą (taip pat: Petro evangelija, gr. Εὐαγγέλιον κατὰ Πέτρον) – II a. doketinė kančios evangelija, išlikusi fragmentiškai (Akhmimo papirusas). Joje Jėzus vaizduojamas kaip kenčiantis tik regimai, o prisikėlimo scena perteikiama itin simboliškai – iš kapo išeina milžiniškas Jėzus, o kryžius prabyla. Tekstą naudojo Roso bendruomenė, bet Serapionas Antiochietis jį atmetė kaip klaidinantį. Tai viena svarbiausių nekanoninių kančios evangelijų.

23. Slaptoji Morkaus evangelija (angl. Secret Gospel of Mark) – Kontroversiškas fragmentas, rastas 1958 m., kuris galimai nurodo į „slaptąją“ Morkaus evangelijos versiją, skirtą pažengusiems dvasiniame kelyje.

24. Gamalielio evangelija (taip pat: Evangelija pagal Gamalielį, angl. Gospel of Gamaliel) – Etiopų tradicijoje išlikęs tekstas, pasakojantis apie Jėzaus kančią, prisikėlimą ir Romos valdytojo Piloto dvasinį atsivertimą.

25. Bazilido evangelija (taip pat: Evangelija pagal Bazilidą, lot. Evangelium Basilidis) – Ankstyvoji II a. gnostinė evangelija, minima Irenėjaus; Bazilidas teigė gavęs slaptą mokymą iš apaštalo Petro aplinkos aiškintojo.

26. Kerinto evangelija (taip pat: Evangelija pagal Kerintą, angl. Gospel of Cerinthus) – Tekstas, naudotas Kerinto pasekėjų, mokiusių, kad dieviškasis Kristus nusileido ant žmogaus Jėzaus tik krikšto metu ir paliko jį prieš kančią.

27. Apolonijaus evangelija (taip pat: Evangelija pagal Apolonijų, angl. Gospel of Apollonius) – Minima senuosiuose eretikų sąrašuose, tačiau apie jos turinį ar specifinį mokymą praktiškai nieko nėra išlikę.

28. Gyvoji evangelija (taip pat: Manio evangelija, sir. Ewangeliyōn Hayyā, lot. Evangelium Manichaeorum) – Pagrindinis manichėjų tekstas, parašytas pranašo Manio, kuriame Jėzus pristatomas kaip vienas iš šviesos pasiuntinių, atėjusių pažadinti žmonijos.

29. Dvylikos apaštalų evangelija (taip pat: Evangelija pagal dvylika apaštalų, gr. Εὐαγγέλιον τῶν δώδεκα) – Minima Origeno kaip senas, bet nepatikimas tekstas; manoma, kad tai galėjo būti viena iš žydų-krikščionių evangelijų versijų.

30. Jėzaus žmonos evangelija (taip pat: Evangelija pagal Jėzaus žmoną, angl. Gospel of Jesus’ Wife) – Falsifikatas. 2012 m. pristatytas papirusas, kurio mokslinė analizė vėliau patvirtino, kad tai moderni klastotė ant seno papiruso gabalėlio.

31. Barabo evangelija (taip pat: Evangelija pagal Barabą, it. Vangelo di Barnaba) – XVI a. viduramžių kūrinys, parašytas iš islamiškos perspektyvos, kur Jėzus neva pranašauja Mahometo atėjimą; neturi ryšio su antikos krikščionybe.

32. Egertono evangelija (taip pat: Nežinomoji evangelija, angl. Egerton Gospel / Unknown Gospel) – Labai ankstyvas (I a. pab.–II a. pr.) papiruso fragmentas, turintis paralelių su Jono ir sinoptinėmis evangelijomis, bet priklausantis nepriklausomai tradicijai.

33. Oksirinko evangelija 840 (taip pat: Evangelija iš Oksirinko 840, angl. Oxyrhynchus 840 Gospel) – labai ankstyvas (II a.) evangelinis fragmentas, išlikęs graikiškame papiruso lapelyje ir perteikiantis savitą Jėzaus dialogą su religiniais vadovais. Tekstas nepanašus į kanonines evangelijas, tačiau turi paralelių su Egertono evangelija ir ankstyvosiomis Jėzaus tradicijomis. Jame Jėzus vaizduojamas kaip autoritetingas mokytojas, o pasakojimas priklauso nepriklausomai evangelinei tradicijai, egzistavusiai greta sinoptikų. Tai vienas reikšmingiausių ankstyvųjų nekanoninių evangelijų fragmentų.

34. Oksirinko evangelija 1224 (Evangelija iš Oksirinko 1224, angl. Oxyrhynchus 1224 Gospel) – itin fragmentiškas graikiškas papirusas, išlikęs tik keliais žodžiais ir frazėmis, dėl kurių neįmanoma nustatyti nei siužeto, nei teologinės krypties. Neaišku, ar tekstas priklausė evangelijai, ar homilijai, ar kitam krikščioniškam kūriniui, tačiau jo kalba ir forma rodo, kad tai buvo ankstyvas (II–III a.) krikščioniškas raštas. Dėl menko išlikimo jis laikomas istoriniu liudijimu apie prarastas evangelines tradicijas, bet neturi aiškios literatūrinės rekonstrukcijos.

35. Egiptiečių evangelija (ankstyvoji) (taip pat: Evangelija pagal egiptiečius (ankstyvoji), gr. Τὸ κατ’ Αἰγυπτίους εὐαγγέλιον) – Tai visai kitas tekstas nei Nag Hammadi gnostinė versija — ankstyvoji II a. žydų–krikščionių evangelija, išlikusi tik Klemenso Aleksandriečio citatose.

36. Evangelija pagal Matiją (taip pat: Matijo evangelija, Matijo tradicijos; lot. Evangelium secundum Matthiam, Traditiones Matthiae) – prarastas ankstyvosios krikščionybės tekstas, priskiriamas apaštalui Matijui. Jį mini Origenas, Eusebijus, Ambrozietis ir Jeronimas, o Klemensas Aleksandrietis pateikia kelias nuorodas į asketinius ir moralinius mokymus, siejamus su Matijaus vardu. Tekstas galėjo būti naudojamas ir gnostinėse bendruomenėse. Tai viena iš miglotų, bet istoriškai svarbių ankstyvųjų evangelijų tradicijų.

37. Suklastota evangelija Pilypo vardu (taip pat: Pseudo-Pilypo evangelija; lot. Evangelium Philippi (fragmentum apud Epiphanium)) – trumpas gnostinis fragmentas, išlikęs tik Epifanijaus veikale Panarion. Tekstas perteikia sielos kelionę per dangaus valdžias ir savęs pažinimo teologiją, būdingą ankstyvajam egiptietiškam gnosticizmui. Tai nėra tas pats kūrinys kaip Nag Hammadi Pilypo evangelija; tai atskiras, labai ankstyvas pseudepigrafas.

38. Tobulumo evangelija (taip pat: Evangelija pagal Tobulumą, Gospel of Perfection, gr. Εὐαγγέλιον τελειώσεως) – visiškai prarastas II a. apokrifas, žinomas tik iš Epifanijaus (Panarion 26.2.5) ir Filastrijaus trumpų paminėjimų. Nei vienas jų necituoja nė vienos eilutės, todėl apie tekstą sprendžiama tik iš pavadinimo ir poleminių pastabų. Epifanijus priskiria jį gnostikams ir vadina „velnio sėja“, o Filastrijus – nikolaitams, tačiau jo liudijimas priklausomas nuo Epifanijaus. Tyrinėtojai spėja, kad evangelija galėjo būti susijusi su naasenų mokymu apie tobulumą kaip dieviškosios ir žmogiškosios prigimties pažinimą arba su valentiniečių idėja apie „būsimąją užbaigą“, kai surenkamos pasaulyje išsisklaidžiusios šviesos sėklos. Vis dėlto tai tik hipotezės – nėra jokių fragmentų, citatų ar kitų šaltinių, patvirtinančių tikrąjį turinį. Dėl visiško išlikimo nebuvimo tekstas laikomas vienu iš labiausiai miglotų ir nepatvirtintų ankstyvosios krikščionybės apokrifų.

39. Baltramiejaus evangelija (taip pat: Baltramiejaus klausimai, lot. Evangelium Bartholomaei, gr. Εὐαγγέλιον κατὰ Βαρθολομαῖον) – mįslingas apokrifinis raštas, kurį sudaro dvi pagrindinės tradicijos: „Baltramiejaus klausimai“ bei koptiškoji „Kristaus prisikėlimo knyga“. Kūrinys garsėja vizualiais ir dramatiškais pasakojimais apie Jėzaus nužengimą į pragarą (Hada), Adomo išlaisvinimą bei apaštalo Baltramiejaus tiesioginį susidūrimą su ugninėmis grandinėmis supančiotu Beliaru. Tekstas taip pat pateikia unikalų Mergelės Marijos liudijimą apie Apreiškimą, kuriame jos žodžiai įgauna ugnies galią. Nors šią evangeliją minėjo šv. Jeronimas, ji nebuvo įtraukta į kanoną dėl savo mistinio, vietomis fantastinio pobūdžio, ir išliko tik fragmentiškai graikų, lotynų, slavų bei koptų kalbomis.

Kitos evangelijos

Sąraše aukščiau yra pateikiamos tik tos evangelijos, kurios istoriškai laikomos savarankiškais literatūriniais kūriniais, unikaliomis teologinėmis interpretacijomis bei ankstyvųjų bendruomenių tradicijomis, susiformavusiomis pirmaisiais keturiais krikščionybės amžiais.

Dabar pateikiame kitas evangelijas, kurių pavadinimai žymi ne naują „gerąją žinią“ ar originalų pasakojimą, o konkrečius fizinius rankraščius, liturginius kodeksus ir unikalius kaligrafijos paminklus.

Slavų ir Rytų Europos tradicija:

Turovo evangelija (Туровское евангелие) – tai XI amžiaus liturginės skaitinių evangelijos (aprakoso) rankraštis, parašytas senąja slavų kalba (ustavine kirilika). Iš šio paminklo išliko tik 10 pergamento lapų, kurie buvo atrasti 1865 m. Turovo mieste (dabartinė Baltarusija). Tekstas apima Jono, Mato ir Luko evangelijų ištraukas, skirtas skaityti bažnytinių pamaldų metu. Ypatingą istorinę vertę jam suteikia rankraščio paraštėse esantys XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Konstantino Ostrogiškio įrašai apie žemių dovanojimą Turovo cerkvei. Tai vienas seniausių išlikusių raštijos paminklų buvusioje Kijevo Rusios teritorijoje. Šiuo metu originalas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje.
Ostromiro evangelija (Остромирово евангелие) – tai seniausias tiksliai datuotas (1056–1057 m.) rytų slavų knyginis paminklas, parašytas senąja slavų kalba. Šį aprakoso rankraštį Novgorodo posadniko (miesto valdytojo) Ostromiro užsakymu perrašė diakonas Grigorijus. Knyga išsiskiria išskirtiniu meniniu apipavidalinimu: joje yra didelės ir puošnios evangelistų miniatiūros bei stulbinantys inicialai. Tekste atsispindi ankstyvieji rytų slavų kalbos fonetikos ir gramatikos bruožai. Rankraštis buvo naudotas Novgorodo Šv. Sofijos sobore, o šiandien yra saugomas Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge.
Mstislavo evangelija (Мстиславово евангелие) – tai ankstyvojo XII a. (iki 1117 m.) pergamentinis evangelijos aprakoso rankraštis. Jį Naugardo kunigaikščio Mstislavo Didžiojo užsakymu sukūrė raštininkas Aleksa, o knyga buvo skirta Novgorodo Apreiškimo cerkvei. Rankraštis parašytas ustavine kirilika ir išsiskiria labai aukštos kokybės evangelistų miniatiūromis, kurios priskiriamos geriausiems Bizantijos ir Kijevo Rusios meno pavyzdžiams. Knygos įrišimas vėliau buvo papuoštas brangakmeniais ir emaliu. Šiuo metu šis unikalus meno ir kalbos paminklas saugomas Valstybiniame istoriniame muziejuje Maskvoje.
Chitrovo evangelija (Евангелие Хитрово) – tai XIV a. pabaigos – XV a. pradžios keturevangelės (tetraevangelijos) rankraštis, garsėjantis savo didžiule menine verte. Jis pavadintas bojaro Bogdano Chitrovo, kuriam ši knyga priklausė XVII a., vardu. Knyga ypatinga dėl joje esančių nuostabių miniatiūrų, iš kurių garsiausia yra angelo (Mato evangelijos simbolio) atvaizdas. Manoma, kad šias miniatiūras ir inicialus sukūrė garsus to meto ikonų tapytojas Andrejus Rubliovas arba artimi jo aplinkos meistrai. Tai reikšmingas Maskvos raštijos ir miniatiūrų tapybos mokyklos palikimas.
Reimso evangelija (Texte du Sacre / Évangéliaire de Reims) – tai unikalus dviejų dalių slavų rankraštis, ilgą laiką naudotas Prancūzijos karalių karūnavimo ceremonijose Reimso katedroje. Pirmoji dalis parašyta XI a. kirilika ir siejama su Kijevo Rusia (pasak legendos, ją į Prancūziją atvežė Ana Kijevietė). Antroji dalis parašyta XIV a. glagolika ir buvo sukurta Čekijos (Emauso vienuolyno) arba Kroatijos vienuolių. Abi dalys yra liturginės skaitinių evangelijos, pritaikytos bažnytinėms pamaldoms. Karūnavimo metu Prancūzijos monarchai prisiekdavo padėję ranką ant šios šventos, jiems nesuprantama kalba parašytos relikvijos.
Galičo (Haličo) evangelija (Галицкое евангелие) – tai 1144 metais sukurtas rankraštis, kuris yra seniausia tiksliai datuota rytų slavų keturevangelė (tetraevangelija). Ji buvo sukurta Haličo kunigaikštystėje (dabartinė Vakarų Ukraina) ir atspindi šio regiono raštijos bei kalbos ypatybes. Tekstas parašytas ustavine kirilika, o knygos pabaigoje pridėtas mėnesinis skaitinių kalendorius (menologas). Tai labai svarbus šaltinis istorinės rusėnų (senosios ukrainiečių) kalbos dialektologijai ir istorijai tirti. Rankraštis puikiai išsilaikė ir dabar saugomas Valstybiniame istoriniame muziejuje Maskvoje.
Novgorodo evangelija (Новгородское евангелие) – tai apibendrinantis terminas, dažniausiai reiškiantis ankstyvuosius Novgorodo žemėje sukurtus evangelijų rankraščius, tokius kaip Jurjevo evangelija (1119–1128 m.). Jurjevo evangeliją perrašė diakonas Fiodoras Novgorodo Jurjevo vienuolynui. Šie rankraščiai pasižymi specifiniais senojo Novgorodo dialekto bruožais, pavyzdžiui, raidžių „c“ ir „č“ (vadinamasis cokanije) painiojimu. Tokie tekstai dažnai dekoruoti unikaliais raudonos spalvos inicialais ir ornamentais. Jie yra esminis šaltinis tiriant šiaurės vakarų Rusios raštijos tradicijas.
Archangelsko evangelija (Архангельское евангелие) – tai 1092 m. sukurtas trumpasis skaitinių evangelijos (aprakoso) rankraštis. Tai yra ketvirta pagal senumą tiksliai datuota išlikusi rytų slavų knyga. Ji išsiskiria kuklesniu ir paprastesniu apipavidalinimu – joje nėra brangių miniatiūrų, tik nesudėtingi inicialai, kas rodo, jog knyga buvo skirta praktiniam kasdieniam naudojimui cerkvėje, o ne kunigaikščių prabangai. Rankraštis buvo atrastas XIX a. Archangelsko srityje. Jame gausu ankstyvųjų rytų slavų fonetikos bruožų, svarbių kalbotyrai.
Uspenskio evangelija (Успенское евангелие) – tai terminas, kuriuo istorinėje literatūroje paprastai vadinamas iškilmingas evangelijos rankraštis, priklausęs pagrindiniams Uspenskio (Dievo Motinos Užmigimo) soborams. Žinomiausias šio pavadinimo paminklas yra XIV a. pabaigos / XV a. pradžios keturevangelė iš Maskvos Kremliaus Uspenskio soboro. Rankraštis išsiskiria aukštu kaligrafiniu lygiu bei puošniais inicialais ir ornamentais. Nors pavadinimas taikomas ir kitiems rankraščiams (ne tik evangelijoms, pvz., XII a. Uspenskio sbornikui), evangelijų atveju jis pabrėžia aukštą bažnytinį knygos statusą ir priklausomybę pagrindinei katedrai.
Zografo evangelija (Codex Zographensis / Зографское евангелие) – tai vienas seniausių ir svarbiausių kanoninių senosios slavų kalbos rankraščių, datuojamas X a. pabaiga arba XI a. pradžia. Tekstas parašytas glagolicos abėcėle ir sudaro pilną keturevangelę. Knyga buvo atrasta Zografo vienuolyne Atono kalne (Graikijoje) 1843 metais. Rankraštis yra neįkainojamas šaltinis tiriant pačią ankstyviausią slavų kalbos formą, nes jame išlikę labai archajiški kalbos bruožai, siekiantys Kirilo ir Metodijaus misijos laikus. Šiuo metu rankraštis saugomas Sankt Peterburge.
Savos evangelija (Savvina kniga / Саввина книга) – tai XI amžiaus senosios slavų kalbos evangelijos aprakosas, parašytas kirilicos raštu. Knyga pavadinta popo (šventiko) Savos vardu, kuris kelis kartus paminėtas rankraščio paraštėse kaip teksto perrašinėtojas. Rankraštis yra bulgariškos kilmės, tačiau turi bruožų, rodančių ankstyvus ryšius su rytų slavų raštija. Tekstas yra labai archajiškas, todėl lingvistų laikomas vienu iš kanoninių senosios slavų kalbos paminklų. Be evangelijos skaitinių, jame taip pat pateikiamas seniausias žinomas slavų kalendorius.
Hilandaro evangelija (Хиландарское евангелие) – tai serbiškos redakcijos rankraščiai, saugomi Hilandaro vienuolyne Atono kalne. Dažniausiai šiuo pavadinimu nurodomi XIII arba XIV amžiaus tetraevangelijos tekstai, esantys svarbiu serbų raštijos paveldu. Taip pat egzistuoja archajiški XI a. Hilandaro lapeliai, kurie yra senosios slavų kalbos glagolinio paminklo likučiai. Vėlesnėse Hilandaro evangelijose atsispindi serbų kalbos dialektiniai bruožai ir specifinė Balkanų slavų ornamentika. Šie rankraščiai liudija aktyvų knygų perrašymo centrą Atono kalne.
Dobromiro evangelija (Добромирово евангелие) – tai ankstyvojo XII a. bulgariškas keturevangelės rankraštis, parašytas kirilika. Jis pavadintas raštininko Dobromiro vardu, kurio įrašas išliko knygos pabaigoje. Tai vienas ankstyviausių tekstų, kuriame istoriškai fiksuojamas perėjimas iš senosios slavų į viduriniąją bulgarų kalbą (pvz., pradedami netaisyklingai naudoti nosiniai balsiai). Rankraščio lapai šiuo metu yra išblaškyti po kelias institucijas – dalis saugoma Sankt Peterburge, dalis – Atono kalne bei Sinajuje. Knyga pasižymi paprasta, bet archajiška tekstine ornamentika.
Miroslavo evangelija (Мирославово јеванђеље) – tai pats garsiausias ir vertingiausias Serbijos raštijos bei meno paminklas, sukurtas apie 1180 metus. Šį aprakoso rankraštį kunigaikščio Miroslavo Zahumiečio užsakymu perrašė diakonas Gligorijus. Evangelija parašyta serbiškos redakcijos kirilika ir išsiskiria stulbinančiomis romaninio stiliaus miniatiūromis bei inicialais, kuriuose susipina augaliniai ir mitologinių gyvūnų motyvai. 2005 m. Miroslavo evangelija buvo įtraukta į UNESCO pasaulio atminties registrą. Originalas saugomas Serbijos nacionaliniame muziejuje Belgrade.
Vrutoko evangelija (Вруточко евангелие) – tai XIII a. pabaigos ar XIV a. pradžios evangelijos aprakosas, priklausantis makedonų/bulgarų redakcijos kirilikos tradicijai. Jis buvo rastas Vrutoko kaime (Šiaurės Makedonijoje). Tekstas atspindi vietinės kalbos ypatybes ir to meto pietų slavų raštijos tradicijas. Knygos apipavidalinimas yra gana paprastas ir neturi prabangių miniatiūrų, todėl manoma, kad ji buvo skirta kasdieniam parapijos ar provincijos vienuolyno naudojimui.
Banicos evangelija (Банишко евангелие) – tai XIII a. viduriniosios bulgarų kalbos keturevangelės rankraštis. Jį perrašė raštininkas, vardu Bogdanas, o tekstas pasižymi aiškiais vietinio Makedonijos srities tarmės fonetiniais bruožais. Evangelija pavadinta Banicos kaimo, kur rankraštis ilgą laiką buvo saugomas, vardu. Tekstas svarbus slavistikai dėl jame esančių archajiškų gramatinių formų ir rašybos ypatumų, liudijančių slavų kalbų evoliuciją Balkanuose. Šiandien knyga saugoma Nacionalinėje bibliotekoje Sofijoje.
Ohrido evangelija (Ohrido glagolicos lapeliai / Codex Achridanus) – tai XI a. senosios slavų kalbos rankraščio fragmentas, kurį sudaro tik du pergamento lapai, parašyti glagolicos abėcėle. Tai senosios skaitinių evangelijos (aprakoso) likučiai, atrasti Ohrido mieste 1845 metais. Nepaisant mažos apimties, šie lapeliai yra neįkainojami, nes išlaiko pačias seniausias Kirilo ir Metodijaus kalbos tradicijos ypatybes ir archajišką leksiką. Fragmentuose matoma ankstyvoji, dar neatsiskyrusi slavų liturginė kalba. Šiuo metu jie saugomi Ukrainoje, Odesos universitete.
Prizreno evangelija (Призренско јеванђеље) – tai XIII a. serbiškos redakcijos aprakoso evangelija. Rankraštis buvo surastas Prizrene, viename iš senųjų Serbijos valstybės politinių ir dvasinių centrų. Knyga parašyta kirilika ant pergamento ir papuošta tipiniais inicialais, būdingais to meto serbų vienuolynų skriptoriumams. Ji ypač vertinga tiriant viduramžių Serbijos kalbos raidą ir vietinę liturginę praktiką. Nežiūrint į nuostolius, patirtus per XX a. karus, jos išlikę dalys vertinamos kaip svarbus Serbijos kultūrinis paveldas.
Radoslavo evangelija (Радославово јеванђеље) – tai 1429 m. serbų keturevangelės rankraštis, pavadintas jo kūrėjo, vienuolio Radoslavo, vardu. Jis buvo sukurtas Serbijos despotijos laikotarpiu ir išsiskiria ypač aukšto lygio meniniu apipavidalinimu. Vienuolis Radoslavas buvo talentingas miniatiūristas, todėl knygoje esantys evangelistų atvaizdai yra vieni geriausių vėlyvosios serbų viduramžių tapybos pavyzdžių. Rankraštis svarbus tiek tekstologiškai, tiek menotyrine prasme. Šiuo metu jis saugomas Rusijos nacionalinėje bibliotekoje.
Asemanio evangelija (Codex Assemanianus) – tai XI a. senosios slavų kalbos evangelijos aprakosas, parašytas glagolikos raštu. Pavadinimas kilęs nuo mokslininko J. S. Assemani, kuris XVIII a. surado šį rankraštį Jeruzalėje ir atgabeno į Vatikaną. Tai vienas iš pagrindinių kanoninių senosios slavų kalbos tekstų, priklausantis makedonų-bulgarų tradicijai. Be evangelijų tekstų, rankraštyje yra seniausias slavų mėnesinis kalendorius, kuriame pirmą kartą minimi ir slavų šventieji. Rankraštis saugomas Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje.
Bojanos evangelija (Боянское евангелие) – tai retas XI–XIII a. slavų palimpsestas, rastas Bojanos kaime šalia Sofijos. Palimpsestas reiškia, kad pergamentas buvo panaudotas du kartus: senasis tekstas buvo nuplautas arba nugrandytas, o ant jo užrašytas naujas. Apatinis (sunkiai įskaitomas) sluoksnis yra XI a. evangelija, parašyta glagolika, o viršutinis – XIII a. evangelijos aprakosas, parašytas kirilika. Šis rankraštis yra istoriškai gyvas pavyzdys, kaip Balkanų regione glagoliką palaipsniui pakeitė kirilica.
Dečano evangelija (Дечанско јеванђеље) – tai XIV a. serbiškos kirilikos rankraštis, istoriškai priklausantis Visoki Dečani vienuolynui Kosove. Rankraštis sukurtas karaliaus Stefano Dečanskio arba caro Dušano valdymo laikais, kuomet Serbijos karalystė išgyveno kultūrinį pakilimą. Knyga yra puošniai iliuminuota tradicine byzantiniška bei balkaniška ornamentika. Ji tarnauja kaip puikus serbų raštijos ir karališkojo mecenatizmo pavyzdys viduramžiais, išsaugantis to meto stačiatikių liturgijos tvarką.
Pečo evangelija (Пећко јеванђеље) – tai XIV a. pabaigos arba XV a. serbų rankraštis, susijęs su Pečo patriarchato centru (istorine Serbijos stačiatikių bažnyčios būstine). Tai liturginė knyga, naudota aukščiausio lygio pamaldose patriarchate. Knyga pasižymi elegantiška rašyba, tikslia ortografija ir klasikiniu ornamentavimu. Ji atspindi tuometinių Serbijos vienuolynų skriptoriumų aukštą lygį ir pastangas išsaugoti bažnytines tradicijas artėjančios Osmanų imperijos grėsmės akivaizdoje.
Pskovo evangelija (Псковское евангелие) – tai apibendrinantis pavadinimas, taikomas XIV–XV a. evangelijų rankraščiams, sukurtiems savarankiškos Pskovo respublikos teritorijoje. Šie rankraščiai išsiskiria ypatingais šiaurės vakarų Rusios (Pskovo) dialekto bruožais, pavyzdžiui, tam tikrų raidžių keitimu ir savita rašyba. Pskovo meistrai paprastai naudojo askezės dvasią atspindinčią ornamentiką – vadinamąjį „teratologinį“ (žvėrių ir raizginių) stilių. Šios knygos demonstruoja Pskovo raštijos mokyklos nepriklausomybę nuo Novgorodo ir Maskvos tradicijų.
Voluinės evangelija (Волынское евангелие) – tai XIII–XIV a. kirilicos rankraščių grupė (arba konkretus 1289 m. tekstas), susijusi su Voluinės regionu. Knygos buvo kuriamos galingų kunigaikščių iniciatyva pietvakarių Rusios (dabartinės Ukrainos) teritorijoje. Tekstai atspindi pietvakarių dialekto ypatumus, kurie skyrėsi nuo šiaurinių Maskvos dialektų. Šios evangelijos dažnai pasižymi išskirtine, vakarų Europos įtaką (romaninį stilių) patyrusia miniatiūrų tapyba. Jos yra neįkainojamas Ukrainos ir Baltarusijos istorinio paveldo šaltinis.
Tverės evangelija (Тверское евангелие) – tai XIV–XV a. evangelijų rankraščiai, sukurti tuo metu itin galingoje Tverės kunigaikštystėje. Šie rankraščiai liudija apie savarankiškos ir konkurencingos Tverės raštijos mokyklos egzistavimą. Tekstuose atsispindi Tverės dialekto ypatybės bei specifinis meninis apipavidalinimas, kuriame dominavo griežtos linijos, originalūs teratologiniai ir augaliniai motyvai. Tverės knygos savo kokybe ir prabanga atspindėjo Tverės kunigaikščių politines ambicijas varžytis su Maskva.
Jaroslavo evangelija (Ярославское евангелие) – tai XIII a. pradžios (apie 1220 m.) aprakoso evangelija, sukurta Jaroslavlio regione. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių rankraščių, atspindinčių Volgos aukštupio regiono knyginę kultūrą dar prieš mongolų-totorių invaziją. Be pagrindinio teksto, šis rankraštis ypač garsus tuo, kad jame yra išlikusi ankstyvoji muzikinė notacija (vadinamieji ženklai – „znamenia“). Ši notacija nurodė, kaip evangelijos tekstai turėjo būti giedami pamaldų metu, kas daro knygą nepaprastai svarbią muzikologams.
Haličo–Voluinės evangelija (Галицко-Волынское евангелие) – tai bendrinis terminas, taikomas aukštos kokybės XII–XIII a. rankraščiams, sukurtiems galingoje Haličo-Voluinės kunigaikštystėje. Dėl šio regiono glaudžių kontaktų su Vakarų Europa, knygų puošyboje dažnai pastebimi romaninio stiliaus ir bizantinės tradicijos sintezės elementai. Tekstuose ryškūs ankstyvieji senosios ukrainiečių kalbos bruožai. Šios evangelijos būdavo rašomos ant aukščiausios kokybės pergamento ir liudija išsivysčiusią to meto kunigaikščių dvaro kultūrą.

Keltų, Anglosaksų ir Vakarų Europos tradicija

Kelso knyga (Book of Kells) – tai apie 800 m. sukurtas vienas garsiausių pasaulio rankraščių, laikomas keltų (insuliarinio) meno šedevru. Knygoje lotynų kalba (remiantis Vulgatos vertimu) surašytos keturios evangelijos. Ji buvo sukurta Šv. Kolumbos ordino vienuolynuose, greičiausiai pradėta Jonos saloje (Škotijoje) ir baigta Kelso vienuolyne (Airijoje), slepiantis nuo vikingų antpuolių. Knyga visame pasaulyje garsėja neįtikėtinai sudėtingomis, detaliomis miniatiūromis, keltiškais pynimais ir garsiuoju „Chi-Rho“ (Kristaus monogramos) puslapiu. Šiuo metu originalas saugomas Dublino Trejybės koledže.
Lindisfarnos evangelija (Lindisfarne Gospels) – tai apie 715–720 m. sukurtas iškilmingas lotyniškos keturevangelės rankraštis. Jį Lindisfarnos saloje (Šiaurės Anglijoje) sukūrė vyskupas Eadfrithas. Knyga yra tobulas anglosaksų ir keltų (insuliarinio) stilių sintezės pavyzdys, puoštas kiliminiais puslapiais ir evangelistų portretais. Ypatingą istorinę vertę jai suteikia tai, kad X amžiuje vienuolis Aldredas tarp lotyniškų eilučių prirašė vertimą į senąją anglų kalbą – tai pats seniausias išlikęs evangelijų vertimas į anglų kalbą. Rankraštis saugomas Britų bibliotekoje.
Durhamo evangelija (Durham Gospels) – tai VII a. pabaigos insuliarinio stiliaus evangelijų rankraštis, glaudžiai susijęs su Lindisfarnos evangelija. Jis taip pat buvo sukurtas Lindisfarnos vienuolyne, tačiau vėliau perkeltas ir saugomas Durhamo katedroje. Tekstas parašytas lotynų kalba. Nors knyga nukentėjo nuo laiko ir dalis lapų yra prarasta, joje išliko įspūdingas, vienas ankstyviausių britų salose nutapytų Jėzaus nukryžiavimo atvaizdų. Knyga yra puikus ankstyvojo insuliarinio majuskulo (kaligrafinio rašto) pavyzdys.
Echternacho evangelija (Echternach Gospels) – tai VII a. pabaigos ar VIII a. pradžios lotyniškos evangelijos rankraštis, sukurtas Nortumbrijoje (Šiaurės Anglijoje) arba airių vienuolių. Knygą į Europos žemyną atgabeno garsus misionierius Šv. Vilibrordas, įkūręs Echternacho abatiją (dabartiniame Liuksemburge). Knyga garsėja savo labai specifinėmis, itin geometrizuotomis ir stilizuotomis evangelistų simbolių miniatiūromis (pvz., garsiuoju šokinėjančiu Šv. Morkaus liūtu). Dabar rankraštis saugomas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje.
Lichfieldo evangelija (Lichfield Gospels / St Chad Gospels) – tai VIII a. pr. (apie 730 m.) sukurtas insuliarinis evangelijų rankraštis. Jame išlikusios Mato, Morkaus ir dalis Luko evangelijos lotynų kalba. Nors knygos kilmė (Airija, Velsas ar Mersija) vis dar kelia mokslinių diskusijų, ji nuo XI a. saugoma Lichfieldo katedroje Anglijoje. Rankraštis ypatingai svarbus lingvistams, nes jo paraštėse yra IX a. įrašų senąja valų kalba – tai seniausi žinomi rašytiniai šios kalbos paminklai.
Dyro knyga (Book of Deer) – tai X amžiaus mažo formato (kišeninė) lotyniška evangelijų knyga, kilusi iš Škotijos. Joje surašytos visų keturių evangelijų ištraukos ir Apaštalų tikėjimo išpažinimas. Knyga buvo naudojama Dyro (Deer) vienuolyne Aberdynšyre. Didžiausia šio rankraščio šlovės priežastis – XII a. paraštėse padaryti įrašai apie vienuolyno žemes, kurie parašyti Škotijos gėlų kalba. Tai patys seniausi išlikę rašytiniai gėlų kalbos pavyzdžiai Škotijoje.
Dimos knyga (Book of Dimma) – tai VIII amžiaus airiška kišeninė evangelijų knyga (pocket Gospel). Ji sukurta Roscrea abatijoje Airijoje ir pavadinta raštininko Dimos vardu, kuris paliko savo parašą knygos pabaigoje (kolofone). Be lotyniškų keturių evangelijų tekstų, rankraštyje yra įrašyta speciali liturginė tvarka, skirta ligonių patepimui ir sakramentų teikimui. Tai rodo, kad knygą keliaujantys vienuoliai ar kunigai naudojo kasdienėje sielovados praktikoje.
Mulingo knyga (Book of Mulling) – tai VIII a. pabaigos airiška kišeninė keturevangelė lotynų kalba. Knyga priskiriama Šv. Mulingui ir kilusi iš jo įkurto vienuolyno (St Mullin’s) Airijoje. Kaip ir Dimos knygoje, joje yra liturginis tekstas, skirtas ligonių lankymui. Knyga ypač garsi paskutiniame puslapyje nupiešta schema – tai apvalus vienuolyno planas su pažymėtais aukštaisiais keltų kryžiais, padedantis mokslininkams suprasti ankstyvųjų vienuolynų išplanavimą.
Stonyhursto evangelija (Stonyhurst Gospel / St Cuthbert Gospel) – tai VIII a. pradžios kišeninio formato lotyniška Jono evangelijos kopija. Ji yra seniausia Europoje visiškai nepažeista (išlaikiusi originalų įrišimą) knyga. Rankraštis buvo įdėtas į Šv. Kutberto karstą Lindisfarnoje 698 metais ir ten išbuvo iki pat karsto atidarymo 1104 metais. Knyga stulbina savo puikiai išsilaikiusiu originaliu raudonos odos įrišimu su įspaustais krikščioniškais ir keltiškais motyvais. Ją 2012 m. įsigijo Britų biblioteka.
Herefordo evangelija (Hereford Gospels) – tai VIII–IX a. sandūroje sukurtas insuliarinis rankraštis, saugomas Herefordo katedroje (Anglija). Tekstas yra Vulgatos lotyniškoji keturevangelė. Knyga įdomi tuo, kad jos apipavidalinimas ir raštas rodo pereinamąjį laikotarpį: joje susipina tradicinis keltų / anglosaksų stilius su naujai iš žemyno ateinančia Karolingų renesanso meno įtaka. Manoma, kad ji galėjo būti sukurta Velse arba vakarų Anglijoje.
Rušvorto evangelija (Rushworth Gospels / MacRegol Gospels) – tai apie 800 m. Airijoje, Biro vienuolyne, abato MacRegol sukurtas lotyniškas evangelijų rankraštis. Tai gana didelės apimties ir puošnus insuliarinio stiliaus kūrinys. Vėliau, X amžiuje, knyga atsidūrė Anglijoje, kur du raštininkai (Farmanas ir Owunas) tarp eilučių įrašė senosios anglų kalbos glosą (pažodinį vertimą). Dėl šios priežasties knyga yra nepaprastai svarbus šaltinis anglų kalbos istorijai tirti, lygiuojantis su Lindisfarnos evangelija.
Makdurnano evangelija (MacDurnan Gospels) – tai IX a. sukurta airiška kišeninė evangelija. Knyga siejama su Armos abatu Maeliu Brigte MacDurnanu. X amžiuje Anglijos karalius Etelstanas šią knygą padovanojo Kristaus Bažnyčios (Canterbury) vienuolynui. Nepaisant mažo formato, knygoje yra išlikusios keturios labai detalios, griežto ir simetriško keltų stiliaus evangelistų miniatiūros. Šiuo metu rankraštis saugomas Lambeto rūmų bibliotekoje Londone.
Harlio evangelija (Harley Gospels / Harley MS 2788) – tai ankstyvojo IX a. (apie 800 m.) Karolingų renesanso šedevras. Rankraštis buvo sukurtas pačioje Karolio Didžiojo dvaro mokykloje (Achene), vadinamojoje Ados grupėje. Visas keturevangelės tekstas lotynų kalba užrašytas aukso rašalu (uncialiniu šriftu). Evangelistų portretai nutapyti remiantis vėlyvosios antikos romėniškais pavyzdžiais, kas demonstruoja Karolingų norą atgaivinti Romos imperijos estetiką ir kultūrą.
Stou evangelija / Mišiolas (Stowe Missal) – tai VIII a. pab. – IX a. pr. Airijoje sukurtas mažo formato rankraštis. Nors pavadinime kartais minima „evangelija“ (nes jame yra Jono evangelijos ištraukų), iš tiesų tai yra vienas seniausių išlikusių keltų Bažnyčios mišiolų (mišių tvarkos ir maldų rinkinys). Knygoje surašytos maldos lotynų bei senąja airių kalbomis, atskleidžiančios ankstyvosios Airijos bažnyčios liturgijos unikalumą, kol jos nepakeitė Romos standartas. Saugoma Karališkojoje Airijos akademijoje.

Lotyniški, Graikiški ir Gotikiniai kodeksai (Codices)

Aukso kodeksas (Codex Aureus) – tai bendrinis pavadinimas, taikomas ypač prabangiems ankstyvųjų viduramžių evangelijų rankraščiams, kurių tekstas buvo rašomas skystu auksu, dažnai ant purpuru dažyto pergamento. Egzistuoja keli labai garsūs „Aukso kodeksai“: Lorsch kodeksas (Karolio Didžiojo laikų), St. Emmeram kodeksas (su išlikusiu auksiniu, brangakmeniais inkrustuotu viršeliu), Echternach auksinis kodeksas (XI a.) ir Stockholm kodeksas (pagrobtas vikingų). Šie rankraščiai buvo imperatorių ar karalių užsakymai ir simbolizavo aukščiausią dieviškąją bei žemiškąją valdžią.
Sidabrinis kodeksas (Codex Argenteus) – tai VI a. Italijoje (Ravenoje) sukurtas unikalus rankraštis ostgotų karaliui Teodorikui Didžiajam. Knyga parašyta išnykusia gotų kalba (remiantis vyskupo Vulfilos IV a. atliktu vertimu iš graikų kalbos). Tekstas užrašytas sidabro ir aukso rašalu ant purpurinio pergamento. Tai yra pats svarbiausias ir išsamiausias šaltinis pasaulyje gotų kalbai bei apskritai senosioms germanų kalboms tirti. Šiuo metu knyga saugoma Upsalos universitete Švedijoje.
Rosano purpurinis kodeksas (Codex Purpureus Rossanensis) – tai VI a. graikiškas evangelijų rankraštis, atrastas Rosano mieste Pietų Italijoje. Jis parašytas sidabro rašalu ant avies odos pergamento, nudažyto purpuru (imperatoriška spalva). Kodeksas garsėja kaip viena seniausių išlikusių iliustruotų Naujojo Testamento knygų – jame išliko nuostabi miniatiūrų serija, vaizduojanti Kristaus gyvenimo ir teismo scenas. Išliko tik Mato ir Morkaus evangelijų tekstai.
Sankt Peterburgo purpurinis kodeksas (Codex Purpureus Petropolitanus) – tai dar vienas VI a. Bizantijoje sukurtas prabangus graikiškas rankraštis ant purpurinio pergamento su sidabrinėmis raidėmis. Iš pradžių tai buvo pilna keturevangelė, tačiau per amžius knyga buvo išardyta, o jos lapai išblaškyti. Šiandien didžiausia dalis saugoma Sankt Peterburge (Rusijoje), o kiti lapai išsibarstę Patmos saloje, Vatikane, Londone ir kitur. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių ankstyvosios Bizantijos prabangos pavyzdžių.
Verčelio kodeksas (Codex Vercellensis) – tai IV amžiaus (apie 350 m.) rankraštis, laikomas seniausiu išlikusiu lotynišku evangelijų tekstu. Jame surašytas vadinamasis Vetus Latina (Senosios lotyniškos) Biblijos vertimas, kuris buvo naudojamas dar prieš tai, kai Šv. Jeronimas sukūrė standartizuotą Vulgatą. Tradicija teigia, kad knygą perrašė pats Šv. Euzebijus Verčelietis. Tai gyvybiškai svarbus dokumentas, rodantis, kaip Naujasis Testamentas buvo verčiamas ir skaitomas ankstyviausioje Vakarų bažnyčioje.
Veronos kodeksas (Codex Veronensis) – tai V amžiaus Vetus Latina (iki-jeronimiškosios) lotyniškos keturevangelės rankraštis. Tekstas užrašytas sidabro ir aukso raidėmis ant purpurinio pergamento. Jis saugomas Veronos katedros bibliotekoje (Italija). Knygoje išsaugota daugybė archajiškų lotyniškų teksto variantų, kurie vėliau išnyko visur įsigalėjus Vulgatai. Tai vienas svarbiausių šaltinių Biblijos tekstologijai.
Sankt Galeno kodeksas (Codex Sangallensis 48) – tai IX a. pabaigoje sukurtas dvikalbis (graikų-lotynų) evangelijų rankraštis. Jį parašė airių vienuoliai Šv. Galo (St. Gall) abatijoje Šveicarijoje. Graikiškas tekstas surašytas didžiosiomis raidėmis (uncialu), o tiesiai virš kiekvieno žodžio smulkiu raštu pateiktas pažodinis vertimas į lotynų kalbą. Šis kodeksas demonstruoja išskirtinį airių vienuolių mokytumą ankstyvaisiais viduramžiais, kai graikų kalbos žinios likusioje Vakarų Europoje buvo beveik išnykusios.
Fuldos kodeksas (Codex Fuldensis) – tai 546 m. Kapujoje (Italija) sukurtas rankraštis, kuris yra antras pagal svarbą ankstyvasis Vulgatos teksto liudytojas. Jis ypatingas tuo, kad jame pateikiamos ne keturios atskiros evangelijos, o ištisinis Jėzaus gyvenimo pasakojimas – vadinamoji „harmonija“, sukurta remiantis senoviniu Taciano Diatessaron modeliu. Knyga vėliau priklausė garsiam germanų apaštalui Šv. Bonifacui; legenda byloja, kad jis ja bandė prisidengti nuo kalavijo kirčio savo kankinystės metu.
Amiačio kodeksas (Codex Amiatinus) – tai ankstyvojo VIII a. (apie 716 m.) rankraštis, esantis seniausia išlikusia beveik pilna Vulgatos Biblijos (viso Šventojo Rašto) kopija. Jis buvo sukurtas Šiaurės Anglijoje, Jarrow-Monkwearmouth vienuolynuose, abato Ceolfritho užsakymu kaip dovana Popiežiui. Tai didžiulė knyga (sverianti virš 30 kg), kurios tekstas stulbina savo tikslumu. Šis kodeksas tapo pagrindu daugumai šiuolaikinių lotyniškos Biblijos kritinių leidimų.
Bezos kodeksas (Codex Bezae Cantabrigiensis) – tai V amžiaus dvikalbis (graikų ir lotynų kalbomis) evangelijų ir Apaštalų darbų rankraštis. Jis pasižymi labai neįprastu tekstu, atstovaujančiu vadinamajai „Vakarietiškai teksto šeimai“. Jame yra istorijų ir eilučių, kurių nerasime jokiuose kituose Biblijos rankraščiuose (pavyzdžiui, aprašytas Jėzaus pokalbis su žmogumi, dirbančiu per šabą). 1581 m. teologas Teodoras Beza (Theodore Beza) šį rankraštį padovanojo Kembridžo universitetui.
Klermono kodeksas (Codex Claromontanus) – tai VI a. dvikalbis (graikų-lotynų) rankraštis. Skirtingai nei Bezos kodeksas, jis apima ne evangelijas, o apaštalo Pauliaus laiškus. Viena svarbiausių šio kodekso detalių yra jame išlikęs knygų sąrašas (stichometrija), kuriame nurodytos visos Biblijos knygos su jų apimtimis eilutėmis, įskaitant kai kuriuos apokrifinius tekstus. Tai svarbus įrodymas, tiriant krikščioniškojo kanono formavimąsi.
Lodo kodeksas (Codex Laudianus) – tai VI amžiaus dvikalbis (graikų-lotynų) rankraštis, kuriame surašyti Apaštalų darbai. Tai seniausias žinomas rankraštis, kuriame pilnai išlikusi garsioji eilutė apie Etiopijos eunucho krikštą (Apd 8, 37). Anglijoje knyga priklausė garsiam istorikui Garbingajam Bedai, o vėliau, XVII a., arkivyskupas Williamas Laudas ją padovanojo Oksfordo universitetui (Bodleian bibliotekai).
Brešos kodeksas (Codex Brixianus) – tai VI amžiaus lotyniškos evangelijos rankraštis, sukurtas ant purpuru dažyto pergamento sidabrinėmis raidėmis. Tekstas yra senosios Vetus Latina tradicijos, tačiau su aiškiais Vulgatos pataisymais. Mokslininkai šiam rankraščiui teikia didžiulę reikšmę, nes manoma, kad būtent tokios lotyniškos redakcijos tekstą greta graikiškojo naudojo vyskupas Vulfila, versdamas Bibliją į gotų kalbą (kaip atsispindi Codex Argenteus).
Palatino kodeksas (Codex Palatinus) – tai V amžiaus lotyniškos (Vetus Latina) evangelijos rankraštis. Kaip ir kiti prabangūs šio laikotarpio kodeksai, jis rašytas ant purpurinio pergamento sidabru ir auksu. Rankraštis buvo smarkiai apgadintas ir išblaškytas (fragmentai saugomi Trente, Dubline ir Londone). Jo tekstas atstovauja pačiai ankstyviausiai lotyniškai vertimo tradicijai iš Šiaurės Afrikos, kurią savo raštuose citavo III a. bažnyčios tėvas Kiprijonas Kartaginietis.
Bobijaus kodeksas (Codex Bobiensis) – tai IV a. pabaigos – V a. pradžios Vetus Latina rankraštis, kuriame išliko Luko ir Morkaus evangelijų dalys. Pasak legendos, knyga priklausė garsiam airių misionieriui Šv. Kolumbanui ir buvo atrasta jo įkurtoje Bobijaus abatijoje (Italijoje). Knyga garsi tuo, kad joje pateikiama unikali, labai trumpa Morkaus evangelijos pabaiga, kuri skiriasi nuo visų kitų žinomų Biblijos rankraščių.
Korbi kodeksas (Codex Corbeiensis) – tai terminas, dažniausiai nurodantis du rankraščius (Corbeiensis I ir II), susijusius su garsia Korbi (Corbie) abatija Prancūzijoje. Tai V ir VIII a. Vetus Latina evangelijų kopijos. Šie rankraščiai įrodo, kad net praėjus keliems šimtmečiams po to, kai buvo išleista oficialioji Šv. Jeronimo Vulgata, senieji lotyniški tekstai vienuolynuose vis dar buvo branginami, perrašinėjami ir naudojami.
Dublino kodeksas (Codex Dublinensis) – tai VI amžiaus graikiškas rankraštis (palimpsestas). Tai reiškia, kad originalus VI amžiaus uncialinis Mato evangelijos tekstas vėliau (X ar XI a.) buvo nugrandytas, siekiant taupyti pergamentą, ir ant viršaus buvo surašyti bažnyčios tėvų tekstai. Naudojant modernias technologijas (UV šviesą ir skenavimą), originalus Mato evangelijos tekstas buvo perskaitytas; jis saugomas Dublino Trejybės koledže.
Tišendorfo kodeksas (Codex Tischendorfianus) – šiuo vardu vadinami keli IX–X a. graikiški uncialiniai evangelijų rankraščiai (Tischendorfianus III, IV). Juos XIX a. iš Rytų vienuolynų (Sinajaus ir Patmos) į Europą atvežė garsus Biblijos rankraščių atradėjas vokietis Konstantinas von Tišendorfas. Šie tekstai reprezentuoja vėlyvesnę Bizantiškąją teksto tradiciją ir išsiskiria naudingomis raštininkų pastabomis paraštėse.
Nanijaus kodeksas (Codex Nanianus) – tai gražiai iliuminuotas X amžiaus graikiškų evangelijų rankraštis (žymimas Uncial 028). Jis pavadintas buvusio savininko, Venecijos kolekcionieriaus Giovanni Nanni vardu. Knygoje išsaugoti puikūs Bizantijos meno pavyzdžiai – evangelistų portretai bei puošnios antraštės. Tekstas priskiriamas standartiniam bizantiškajam tipui, o pati knyga dabar saugoma Marcianos bibliotekoje Venecijoje.
Schøyen kodekso fragmentai (Codex Schøyen) – tai ne viena knyga, o itin svarbių papiruso ir pergamento fragmentų rinkinys iš privačios norvego Martin Schøyen kolekcijos. Tarp jų yra ypatingai senų (III–IV a.) Naujojo Testamento tekstų graikų bei koptų kalbomis. Pavyzdžiui, vienas iš kolekcijos fragmentų yra laikomas vienu seniausių išlikusių Mato evangelijos tekstų pasaulyje. Šie maži lapeliai yra kritiškai svarbūs Biblijos teksto perdavimo istorijai.

Krikščioniškųjų Rytų (Armėnų, Gruzinų, Koptų, Etiopų, Sirų) tradicija

Ečmiadzino evangelija (Ečmiadzino kodeksas / Ejmiatsin Gospel) – tai garsus 989 m. sukurtas armėnų rankraštis, parašytas Bgeno-Noravanko vienuolyne. Ši keturevangelė garsėja ne tik savo kaligrafija, bet ir unikaliu dramblio kaulo viršeliu, kuris yra dar senesnis (iš VI amžiaus) ir atspindi ankstyvąjį bizantinį meną. Dar įdomiau, kad į knygos pabaigą įrišti keli VI a. ir VII a. pradžios armėniškų miniatiūrų lapai, kurie yra vieni seniausių išlikusių armėnų tapybos pavyzdžių. Šis kodeksas yra neįkainojamas Armėnijos apaštališkosios bažnyčios paveldo paminklas. Jis ilgą laiką buvo saugomas Ečmiadzino katedroje, o dabar yra Matenadarane (Jerevane).
Matenadarano evangelijos (Matenadaran Gospels) – tai nėra viena konkreti knyga, o apibendrintas terminas, nurodantis Jerevane (Armėnijoje) esančiame senųjų rankraščių institute „Matenadaran“ saugomą milžinišką evangelijų kolekciją. Čia saugoma tūkstančiai armėniškų rankraščių (tokių kaip Mugnio evangelija, Tarkmančaco evangelija ir kt.), kurie atspindi skirtingų istorinių epochų ir regionų, įskaitant Kilikijos Armėniją, meno bei kaligrafijos mokyklas. Ši kolekcija yra didžiausias ir svarbiausias armėnų raštijos bei knygų iliuminavimo (miniatiūrų) centras pasaulyje.
Adyšio evangelija (Adysh Gospels) – tai seniausias tiksliai datuotas (897 m.) išlikęs gruzinų kalbos evangelijų rankraštis. Jį Pietvakarių Gruzijoje (Klardžetijoje) nukopijavo vienuolis Mikaelis, o vėliau rankraštis buvo atgabentas ir ilgai saugotas izoliuotame Adyšio kaime Svanetijos kalnuose. Tekstas parašytas seniausia gruzinų rašto forma – asomtavruli (didžiosiomis raidėmis). Tai gyvybiškai svarbus paminklas tyrinėjant ankstyvuosius krikščioniškus vertimus į gruzinų kalbą ir senąją gruzinų liturginę tradiciją.
Opizos evangelija (Opiza Gospel) – tai 913 m. gruzinų keturevangelės rankraštis, sukurtas istoriniame Tao-Klardžetijos regione (dabartinėje Turkijoje). Knyga buvo nukopijuota garsiajame Opizos vienuolyne, kuris viduramžiais buvo vienas iš svarbiausių Gruzijos kultūros ir švietimo centrų. Šis rankraštis svarbus Gruzijos tekstologijai, nes atspindi vietinės vertimo mokyklos bandymus tobulinti evangelijų tekstą ir priderinti jį prie graikiško originalo.
Šatberdi evangelija (Shatberdi Gospels) – šiuo vardu dažniausiai nurodomi evangelijų rankraščiai, sukurti garsiajame Šatberdi vienuolyne (Tao-Klardžetijoje) X amžiuje. Žinomiausias jų yra Pirmoji Džruči evangelija (Jruchi I Gospels, 936 m.), kuri išsiskiria nepaprasto grožio ankstyvosiomis miniatiūromis. Šatberdi skriptoriumas buvo itin svarbus gruzinų literatūros formavimuisi. Iš ten kilę rankraščiai, parašyti klasikiniu asomtavruli raštu, padėjo standartizuoti gruzinų Bažnyčios tekstus.
Berti evangelija (Berta Gospels) – tai dar vienas svarbus X amžiaus gruzinų rankraštis, sukurtas Berta vienuolyne (Tao-Klardžetijos regione). Kaip ir kiti šio regiono rankraščiai, jis rodo aukštą to meto gruzinų dvasininkų išsilavinimą ir knygų leidybos meistriškumą. Knyga pasižymi nuostabiais geometriniais bei augaliniais ornamentais ir yra reikšminga ankstyvosios gruzinų rankraštinės knygos raidos (pereinant nuo asomtavruli prie nuskhuri rašto) liudininkė. Rankraštis pasižymi ir prabangiu, sidabro plokštėmis kaustytu įrišimu.
Mokvi evangelija (Mokvi Gospels) – tai vėlyvesnis, 1300 m. sukurtas ištaigingas gruzinų rankraštis, užsakytas Abchazijos regiono vyskupo Danieliaus. Tai pati gausiausiai iliuminuota gruzinų evangelija – joje yra net 157 miniatiūros. Jos stilius stipriai paveiktas vėlyvojo Bizantijos (Paleologų epochos) meno. Knyga puikiai atspindi Gruzijos aukso amžiaus pabaigos aristokratijos bei bažnyčios hierarchų turtus ir meninį skonį. Šiuo metu saugoma Tbilisio Nacionaliniame rankraščių centre.
Karsos evangelija (Gagiko Karsiečio evangelija / Gospel of Gagik of Kars) – tai XI a. vidurio (apie 1050 m.) karališkasis armėnų rankraštis. Jį užsakė Karso karalius Gagikas Abasianas. Ši knyga ypatinga tuo, kad joje randami ne tik tradiciniai evangelistų ar biblinių scenų atvaizdai, bet ir karališkosios šeimos portretai, vaizduojantys karalių Gagiką, jo žmoną Goranduxt ir dukterį Mariam. Portretai atskleidžia unikalias detales apie XI a. armėnų valdovų dvaro drabužius, kilimus ir interjerą (ryški ir persų bei arabų meno įtaka). Rankraštis saugomas Jeruzalės armėnų patriarchate.
Nor Jugha evangelija (Naujosios Džulfos evangelijos) – tai XVII a. armėnų rankraščiai, sukurti Naujojoje Džulfoje (šalia Isfahano, Irane). Kai persų šachas Abasas I ištremia armėnus į Iraną, jie ten įkūrė klestintį amatų ir prekybos centrą. Šio regiono armėnų meistrai kūrė evangelijas, kuriose krikščioniškos miniatiūros ir armėniška rašyba susipynė su persiškais (safavidų) islamo meno ornamentais, gėlėmis, ir spalvų paletėmis. Tai suformavo unikalią diasporos rankraščių mokyklą.
Tbeti evangelija (Tbeti Gospels) – tai kelios gruzinų evangelijos, X–XII amžiais nukopijuotos Tbeti vienuolyne (Tao-Klardžetijoje). Garsiausia iš jų yra Pirmoji Tbeti evangelija (995 m.). Knygos buvo puošiamos klasikiniu bizantišku bei kaukazietišku ornamentu, rašytos labai kruopščiu raštu ant aukštos kokybės pergamento. Jos įtvirtino galutinį standartizuotą evangelijų vertimą gruzinų bažnyčioje. Dalis šių rankraščių dabar saugoma Sankt Peterburge.
Vanio evangelija (Vanis Sakhareba / Vani Gospels) – tai XII–XIII a. sandūroje Konstantinopolyje (Romana vienuolyne) gruzinų vienuolio Jono sukurta ir į Gruziją išsiųsta prabangi keturevangelė. Knygą globojo Gruzijos karalienė Tamara. Šis rankraštis pasižymi aukščiausio lygio bizantine miniatiūrų tapyba su gruziniškais prierašais. Tai vienas svarbiausių Gruzijos „aukso amžiaus“ kultūros liudijimų, parodantis artimus Gruzijos karalystės ir Bizantijos imperijos kultūrinius ryšius.
Sinai koptų evangelijos (Sinai Coptic Gospels) – tai rankraščių grupė (dažniausiai fragmentai arba palimpsestai), atrasta Šv. Kotrynos vienuolyne Sinajaus pusiasalyje. Nors vienuolynas priklauso graikų stačiatikių tradicijai, per šimtmečius jį lankė ir koptų vienuoliai iš Egipto. Šie tekstai yra nepaprastai vertingi egiptologams ir koptologams, nes išsaugojo senovinių Egipto krikščionių tradicijų, vertimų bei rašto ypatumų, atspindinčių krikščionybės raidą izoliuotose dykumų bendruomenėse.
Bohairiškos ir saidiškos evangelijų kopijos (Bohairic & Sahidic Gospels) – tai rankraščiai, atstovaujantys dviem pagrindiniams koptų kalbos (Egipto krikščionių kalbos) dialektams. Saidiškos (Pietų Egipto) evangelijos yra seniausios – jos verstos dar III–IV amžiuose. Bohairiškos (Šiaurės Egipto, Nilo deltos) kopijos yra vėlesnės, tačiau apie XI a. būtent šis dialektas tapo oficialia koptų stačiatikių bažnyčios liturgine kalba. Šių rankraščių tyrimai leidžia geriau suprasti patį ankstyviausią krikščionybės plitimą Afrikoje.
Etiopų Garimos evangelija (Abba Garima Codices) – tai dvi išlikusios keturevangelės, saugomos izoliuotame Abba Garimos vienuolyne šiaurės Etiopijoje. Remiantis radioaktyviosios anglies tyrimais, knygos datuojamos IV–VII amžiais. Tai daro jas pačiomis seniausiomis išlikusiomis krikščioniškomis iliustruotomis knygomis pasaulyje. Parašytos senąja Etiopijos gėzo (Ge’ez) kalba, jos pasižymi nuostabiomis, ankstyvosiomis krikščioniškomis miniatiūromis. Pasak vietos legendos, šventasis Garima šias knygas perrašė per vieną dieną, nes Dievas sustabdė saulę danguje.
Tigrė ir gėzo evangelijų rankraščiai (Tigray & Ge’ez Gospels) – tai plati istorinių evangelijų grupė, saugoma šimtuose uolose iškaltų ir senųjų Etiopijos bei Eritrėjos (Tigrė regiono) cerkvių. Visi ankstyvieji tekstai parašyti klasikine Etiopijos bažnytine gėzo kalba. Šios knygos dažnai iliuminuotos unikaliu, primityvistiniu, bet labai spalvingu etiopišku stiliumi: evangelistai vaizduojami tamsiaodžiai, su didelėmis migdolo formos akimis ir geometriniais drabužiais. Tai gyvas krikščionybės paveldas, daugelio vienuolių skaitomas iki pat šių dienų.
Sirų Pešitos evangelijų rankraščiai (Syriac Peshitta Gospels) – Pešita (iš sirų k. „paprasta, aiški“) yra standartinis Biblijos vertimas į sirų (aramėjų dialekto) kalbą, naudotas nuo V amžiaus. Skirtingos Sirijos ir Mesopotamijos krikščionių bendruomenės (asirai, chaldėjai, maronitai) naudoja šį tekstą. Žinomiausia šios tradicijos prabangi iliuminuota knyga yra Rabulos evangelija (586 m.). Pešita yra nepaprastai svarbi, nes leidžia tyrinėtojams palyginti teksto versijas su graikišku originalu ir suprasti artimųjų rytų krikščionybės raštiją.
Kuretono evangelijos (Curetonian Gospels / Vetus Syra) – tai V amžiaus rankraštis, atstovaujantis Senajam sirų vertimui (kuris buvo naudotas iki galutinai įsigalint Pešitai). Jis buvo atrastas Nitrijos dykumos (Egiptas) vienuolyne ir 1842 m. atgabentas į Britų muziejų, kur jį ištyrė ir išleido Williamas Curetonas. Tai retas šaltinis, atskleidžiantis pačias ankstyviausias pastangas (II–III a.) versti graikišką Naująjį Testamentą į vietinę Artimųjų Rytų kalbą.
Sinajaus palimpsestas (Sinaitic Palimpsest / Syriac Sinaiticus) – tai vienas svarbiausių biblinių atradimų pasaulyje, atrastas 1892 m. Šv. Kotrynos vienuolyne (Sinajuje) mokslininkių seserų Agnes Smith Lewis ir Margaret Dunlop Gibson. Tai palimpsestas: VIII amžiuje ant viršaus buvo surašyti šventųjų gyvenimai, bet po jais išliko senesnis (IV a. pab. – V a. pr.) Senasis sirų evangelijų vertimas. Šis rankraštis (kartu su Kuretono evangelijomis) yra kritiškai svarbus Senojo sirų teksto atstatymui.

Gnostinių tekstų rankraščiai (Kodeksai)

Askju kodeksas (Codex Askewianus) – tai III–IV a. gnostinis rankraštis, parašytas saidišku koptų dialektu ant pergamento. Nors dažnai pavadinamas „evangelija“, jo pagrindinis tekstas yra garsioji Pistis Sophia („Tikėjimas [ir] Išmintis“). Šiame tekste aprašoma, kaip po prisikėlimo Jėzus Kristus 11 metų pasilieka su mokiniais, perduodamas jiems ezoterines, gnostines paslaptis apie kosmoso struktūrą ir sielų išgelbėjimą. Kodeksas pavadintas daktaro A. Askew, kuris XVIII a. jį nupirko ir vėliau pardavė Britų muziejui, vardu.
Brouso kodeksas (Codex Bruce / Bruce Codex) – tai papirusinis rankraštis, parašytas koptų kalba (tikėtina V a.), kurį 1769 m. Egipte įsigijo škotų tyrinėtojas Jamesas Bruce’as. Jame yra išsaugoti du svarbūs gnostiniai tekstai (vadinamosios Jėjaus, arba Jeu, knygos), taip pat dar vieno neįvardinto gnostinio teksto fragmentai. Kaip ir Pistis Sophia, šie tekstai susitelkia į mistinius atskleidimus, slaptažodžius ir sielos kelionę per dangiškąsias sferas. Saugomas Oksfordo universiteto Bodleian bibliotekoje.

Realios liturginių ir istorinių rankraščių kategorijos (Ne pavienės knygos)

Evangelija-aprakos (skaitinių evangelija / Lectionary Gospel) – tai istorinis liturginės knygos formatas, kuriame evangelijų tekstas sudėliotas ne iš eilės (nuo Mato iki Jono), o padalintas į atskiras ištraukas (perikopes). Šios ištraukos išdėstytos chronologiškai pagal bažnytinių metų kalendorių. Metai pagal senąją tradiciją paprastai pradedami Velykomis (Jono 1 skyriumi). Tai pati populiariausia evangelijos forma rytų krikščionių (slavų ir bizantiečių) bažnytinėse pamaldose (tokios yra Ostromiro, Turovo evangelijos).
Evangelija-tetra (keturevangelė / Tetraevangelion) – tai rankraščių formatas, kuriame visos keturios evangelijos (Mato, Morkaus, Luko ir Jono) yra surašytos vientisu, nepertraukiamu, kanoniniu tekstu. Nors šios knygos galėjo būti naudojamos liturgijoje, jos dažniausiai buvo skirtos asmeniniam skaitymui, dvasininkų studijoms ar teologiniams komentarams. Ši forma leido nagrinėti viso pasakojimo kontekstą. Didžioji dalis prabangių lotyniškų Vakarų kodeksų yra tetraevangelijos.
Evangelija-lekcionieriai (Evangeliary / Lectionary) – tai bendresnis Vakarų (katalikiškos) bei Rytų bažnyčios liturginių knygų terminas. Lekcionierius apima ne tik evangelijų ištraukas, bet dažnai ir Apaštalų laiškų bei Senojo Testamento skaitinius, suskirstytus pagal mišių liturgiją, šventes ir sekmadienius. Šis formatas optimizuotas išimtinai kunigui arba skaitovui skaityti iš sakyklos (ambonos) per pamaldas. Rytų tradicijoje evangelijų lekcionierius ir yra jau minėtas „aprakosas“.
Sinaksarinės evangelijos (Synaxarion Gospels) – tai tetraevangelijos formos knygos, prie kurių pabaigos būdavo pridedamas specialus priedas – sinaksaras (liturginis kalendorius ir rodyklė). Sinaksaras leisdavo kunigui kasdienėje praktikoje naudoti paprastą keturevangelę: jame buvo nurodoma, kurį mėnesį, kurią dieną, per kokią šventojo šventę ir kuriame puslapyje ieškoti konkrečios skaitinio ištraukos.
Mišrios evangelijų harmonijos (Gospel Harmonies) – tai rankraščiai, kuriuose visų keturių evangelijų įvykiai ir Jėzaus gyvenimas sujungti į vieną vientisą, nepertraukiamą istorinį pasakojimą. Žymiausias šio žanro pavyzdys – Diatesaronas (arba Taciano harmonija), kurį apie 160–175 m. sukūrė asiras Tacianas. Šis metodas leido pašalinti pasikartojimus ar smulkius nesutapimus tarp Morkaus, Mato, Luko bei Jono tekstų, sukuriant vientisą siužetinę liniją. Ankstyvaisiais amžiais Diatessaronas buvo nepaprastai populiarus, ypač sirų bažnyčiose, kur ilgą laiką naudotas kaip pagrindinis liturginis tekstas, kol galiausiai Bažnyčia griežtai pareikalavo grįžti prie keturių atskirų kanoninių evangelijų.
„Auksinė evangelija“ (Codex Aureus) – tai ne vienas konkretus rankraštis, o knygotyros ir meno istorijos terminas. Taip vadinamos itin prabangios, dažniausiai ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europos evangelijos, kurių ištisas tekstas užrašytas skysto aukso rašalu (chrizografija). Tokie kodeksai buvo gaminami išskirtinai Karolingų ar Otonų imperatorių, rečiau – labai turtingų abatijų užsakymu. Auksas tekste simbolizavo dieviškąją šviesą ir amžinybę.
„Sidabrinė evangelija“ (Codex Argenteus) – tai kategorija rankraščių, užrašytų sidabro rašalu. Sidabras, nors iš pradžių tviskėdavo ištaigingai, laikui bėgant nuo sąlyčio su oru oksiduojasi, todėl šių knygų raidės dabar paprastai atrodo juodos ar tamsiai pilkos. Garsiausia šios kategorijos knyga yra ostgotų Codex Argenteus, tačiau sidabras dažnai buvo naudojamas ir Bizantijos bei Vakarų purpuriniuose kodeksuose tekstui rašyti, auksą paliekant tik inicialams arba Dievo vardams (Nomina Sacra).
„Purpurinė evangelija“ (Codex Purpureus) – tai prabangių rankraščių kategorija, apimanti kodeksus, kurių pergamento lapai nudažyti Tyro purpuru – pačiais brangiausiais antikos ir viduramžių dažais, išgaunamais iš tam tikrų jūrų sraigių. Kadangi purpuras buvo išskirtinis imperatoriškosios valdžios simbolis (ypač Romoje ir Bizantijoje), tokių evangelijų gamyba dažnai reikalaudavo specialaus valdovo leidimo ir kainuodavo milžiniškus pinigus. Tiek lotyniškas (pvz., Codex Palatinus), tiek graikiškas (Codex Rossanensis) paveldas turi purpurinių knygų pavyzdžių.