Algonkinai – viena didžiausių ir plačiausiai paplitusių Šiaurės Amerikos indėnų tautų grupių, apėmusi daugybę genčių nuo Atlanto vandenyno pakrantės iki Didžiųjų ežerų. Tai ne viena tauta, o kalbinė šeima, kuriai priklausė ojibvai, cree, delavarai, abenakiai, lenapai, ottavos, mi’kmakai, saugai ir kitos gentys. Juos jungė bendra kalbų šaknis ir panašus pasaulėvaizdis – pagarba žemei, dvasinei gyvybei ir visų būtybių tarpusavio ryšiui.
Algonkinų gyvenimo būdas priklausė nuo regiono: šiaurėje jie medžiojo ir žvejojo, pietuose vertėsi žemdirbyste ir gyveno kaimuose. Jie gyveno harmonijoje su gamta, kurią laikė gyva ir šventa. Kiekvienas medis, gyvūnas ar akmuo, jų manymu, turėjo savo dvasią – manitou. Tai buvo esminė jų tikėjimo sąvoka, reiškianti dvasinę jėgą, pasireiškiančią visame, kas egzistuoja.
Aukščiausioji būtybė jų tikėjime buvo Kitchi-Manitou (arba Gitchi Manitou) – Didysis Dvasinis Kūrėjas, kurio vardas reiškia „Didžioji Paslėptoji Jėga“ arba „Didysis Dvasinis Valdovas“. Jis nebuvo žmogaus pavidalo dievas, bet viską persmelkiantis dvasinis šaltinis, iš kurio kilo gyvybė ir tvarka. Kitchi-Manitou sukūrė pasaulį, gyvūnus, augalus ir žmones, įkvėpdamas į juos gyvybės dvasią – mažąją manitou dalelę.
Algonkinų dvasinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su kasdienybe. Jie meldėsi ne žodžiais, o veiksmais: dėkodavo Kūrėjui už medžioklės sėkmę, šokdavo apeiginius šokius, o per ligas ar sunkumus kreipdavosi į gamtos dvasias prašydami pagalbos. Maldos buvo lydimos dūmų aukojimo, dainų ir šamanų (vadinamų medicinos žmonėmis) giedojimų.
Algonkinų pasaulėžiūroje nebuvo griežtos ribos tarp žemės ir dangaus. Mirtis jiems reiškė ne pabaigą, o perėjimą į dvasinį pasaulį, kur siela tęsia gyvenimą, padėdama likusiems. Jie tikėjo, kad žmonės ir dvasios nuolat bendrauja sapnuose – todėl sapnai buvo laikomi šventu būdu gauti žinią iš Kitchi-Manitou ar iš protėvių.
Kai XVII amžiuje į jų žemes atvyko prancūzų jėzuitai, jie pastebėjo, kad algonkinų tikėjimas labai artimas krikščionybei. Misionieriai sakė, kad Kitchi-Manitou yra tas pats Dievas, apie kurį kalba Evangelija, tik iki šiol pažintas per gamtą, o ne per Raštą. Dėl šios dvasinės artumos daugelis algonkinų lengviau priėmė krikštą, matydami Kristuje ne svetimą dievybę, o gyvąjį Didžiojo Dvasinio Kūrėjo įsikūnijimą.
Vis dėlto algonkinų krikščionybė išliko savita – jie išlaikė gamtos šventumo pojūtį ir pagarbą dvasiniams ženklams. Kai kuriuose regionuose iki šiol egzistuoja dvigubas tikėjimas, kur šalia Bažnyčios maldų giedamos ir senosios giesmės Kitchi-Manitou garbei.
Šiandien algonkinų palikuonys gyvena Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose – Ontarijuje, Kvebeke, Manitoboje, taip pat Naujojoje Škotijoje ir Naujajame Brunsvike. Jie tebegieda tradicines maldas, mini metų ciklo šventes, švenčia „pirmo derliaus“ ir „pirmos medžioklės“ apeigas. Jų tikėjimas išliko gyvas – ne kaip praeities reliktas, o kaip gyva pagarba Didžiajam Kūrėjui, kuris, jų žodžiais, „visur kvėpuoja, net ir tylėjime“.