Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai dvasinis pasaulis dar tik bandė nubrėžti griežtas ribas tarp tiesos ir klaidos, Jordanijos upės rytiniame krante gyvavo viena mįslingiausių bendruomenių. Tai nasarėjai (Nasaraei). Jų pavadinimas dažnai sukelia painiavą, nes jis skamba panašiai į nazarietus (Nazaraioi), kurie buvo krikščionys žydai. Tačiau aštuntojo amžiaus mąstytojas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), remdamasis dar senesniais Epifanijaus Salaminiečio (Epiphanius Salaminiensis) liudijimais, nasarėjus išskiria kaip visiškai atskirą žydų kilmės grupę. Tai buvo žmonės, kurie gyveno tarp tradicijos ir visiško maišto, bandydami išvalyti savo tikėjimą nuo to, ką laikė vėlesnėmis klastotėmis.
Paslaptingoji bendruomenė už Jordano upės
Nasarėjai telkėsi atokiose vietovėse, kurias antikos autoriai vadino Galaaditis (Galaaditis) ir Basanitis (Basanitis). Tai kraštai, esantys anapus Jordano, kur gamta atšiauresnė, o žmonės visada pasižymėjo tam tikru nepriklausomumu nuo Jeruzalės religinio centro. Nors nasarėjai save laikė tikraisiais izraelitais, jų santykis su oficialiuoju judaizmu buvo sudėtingas. Jie pripažino apipjaustymą, laikėsi šabo ir kitų pagrindinių papročių, tačiau jų dvasinis akiratis buvo kur kas siauresnis nei jų kaimynų.
Ši bendruomenė yra puikus pavyzdys, kaip izoliacija gali suformuoti unikalų požiūrį į šventuosius raštus. Nasarėjai gyveno uždarą gyvenimą, vengdami didžiųjų miestų šurmulio ir politinių intrigų. Jie tikėjo, kad dvasinis grynumas pasiekiamas per atsiribojimą nuo to, kas yra nešvaru. Tačiau tas nešvarumas jų akyse nebuvo tik fizinis – jis slėpėsi pačiose šventose knygose, kurias skaitė visas Izraelis. Tai sukūrė dvasinę prarają, kurios nebuvo įmanoma peržengti be radikalaus požiūrio pakeitimo.
Įstatymas, kuris buvo laikomas klastote
Didžiausias nasarėjų išskirtinumas buvo jų požiūris į Penkiaknygę (Pentateuchus). Nors jie save vadino Mozės sekėjais, jie teigė, kad tas įstatymas, kurį turi žydai, nėra tikrasis įstatymas, duotas ant Sinajaus kalno. Nasarėjai manė, kad originalūs Mozės raštai buvo suklastoti arba pakeisti vėlesnių kartų. Todėl jie, nors ir pripažino pačią Mozės figūrą, skeptiškai žiūrėjo į daugelį nurodymų, esančių tradiciniame tekste. Ypač didelį pasipiktinimą jiems kėlė viskas, kas buvo susiję su pranašais po Mozės mirties.
Dėl šios priežasties nasarėjai visiškai atmetė tokius pranašus kaip Izaijas, Jeremijas ar Ezekielis. Jie tikėjo, kad po Mozės Izraelis nuklydo į šalį, o visi vėlesni dvasiniai lyderiai tik dar labiau nutolino žmones nuo tiesos. Toks radikalus rašto apvalymas leido jiems sukurti savo teologinę sistemą, kurioje nebuvo vietos sudėtingoms pranašystėms ar Mesijo laukimui taip, kaip tai darė kiti. Jų tikėjimas buvo sustingęs laike, bandant išlaikyti tai, kas, jų nuomone, buvo pirmykštis grynumas.
Pagrindiniai nasarėjų įsitikinimai, skyrę juos nuo kitų žydų:
- Tikėjimas, kad tradicinė Penkiaknygė yra vėlesnė klastotė.
- Visų biblinių pranašų po Mozės mirties atmetimas.
- Griežtas draudimas valgyti bet kokią mėsą (abstinentia a carnibus).
- Visiškas kruvinų aukų šventykloje nepripažinimas.
Gyvenimo būdas: šventumas per askezę
Nasarėjai buvo radikalūs vegetarai. Šis pasirinkimas kilo ne iš medicininių sumetimų, o iš dvasinės nuostatos, kad Dievas niekada neliepė žudyti gyvūnų ir aukoti jų kraujo. Jie matė didžiulį prieštaravimą tarp gailestingo Kūrėjo ir šventykloje vykdomų masinių skerdynių. Kadangi Penkiaknygėje, kurią skaitė kiti žydai, aukojimai buvo nurodyti kaip privalomi, nasarėjams tai buvo dar vienas įrodymas, kad šis tekstas yra suklastotas. Jie teigė, kad tikrasis Dievas nereikalauja mirties, todėl žmogus neturi teisės atimti gyvybės net ir maistui.
Šis askezės kelias darė juos panašius į kai kurias kitas to meto grupes, pavyzdžiui, esėjus, tačiau nasarėjų motyvacija buvo unikali. Jie gyveno dvasinėje opozicijoje visai tuometinei religinei sistemai. Jų dienos praeidavo studijuojant tai, ką jie laikė tikruoju paveldu, ir vengiant bet kokio kontakto su mirtimi ar krauju. Tai buvo tylus, pasyvus, bet itin užsispyręs pasipriešinimas.
Štai kaip nasarėjai vertino savo dvasinę praktiką:
- Asmeninis tyrumas buvo svarbesnis už bet kokias viešas apeigas Jeruzalėje.
- Maistas buvo suvokiamas kaip dvasinės būsenos dalis, todėl augalinė dieta buvo privaloma.
Galiausiai nasarėjai išnyko iš istorijos puslapių, palikdami tik kelis paminėjimus šventųjų tėvų raštuose. Jų bandymas rasti „tikrąjį“ įstatymą atmetant visą vėlesnę tradiciją rodo, koks stiprus gali būti žmogaus troškimas grįžti prie ištakų. Jonas Damaskietis šią grupę įrašė į erezijų sąrašą ne dėl jų gyvenimo būdo, o dėl jų įsitikinimo, kad Dievo žodis gali būti suklastotas. Tai pamoka apie tai, kad dvasinis kelias reikalauja ne tik askezės, bet ir gebėjimo atpažinti Dievo veikimą per visą istoriją, o ne tik vienoje akimirkoje.