Šventasis Izaokas Žogas (Isaac Jogues, SJ) buvo prancūzų jėzuitas misionierius, vienas ryškiausių XVII amžiaus krikščioniškų liudytojų Šiaurės Amerikoje. Jo gyvenimas – tai istorija apie tikėjimą, ištvermę ir pasiaukojimą tarp svetimų tautų, kurias jis siekė laimėti Kristui ne ginklu, o meile.
Izaokas Žogas gimė 1607 metais Orleane, Prancūzijoje, išsilavinusioje ir pamaldžioje šeimoje. Nuo mažens pasižymėjo tylumu, jautrumu ir stipriu dvasiniu pašaukimu. Jaunas įstojo į Jėzaus Draugiją – jėzuitų ordiną, kurį tuo metu gaubė misijų dvasia: daugelis jėzuitų vyko į tolimiausius pasaulio kampelius skelbti Evangelijos. Po studijų ir teologinio pasirengimo jis buvo išsiųstas į Naująją Prancūziją – dabartinės Kanados teritoriją, kur jėzuitai jau buvo pradėję misijas tarp vietinių genčių.
Žogas atvyko į Kvebeką 1636 metais ir prisijungė prie Šv. Jono de Brebefo vadovaujamos misijos tarp huronų. Huronų žemė tuo metu buvo pavojinga: vyko genčių karai, o vietiniai kartais kaltino misionierius už ligas ir nesėkmes. Nepaisydamas visų sunkumų, Žogas išmoko huronų kalbą, vertė maldas, krikščioniškas giesmes ir katechizmus, stengėsi suprasti vietinių mąstymą. Jis gyveno paprastai – kartu su žmonėmis, kuriems tarnavo, dalijosi maistu, šalčiu, ligomis.
1642 metais, keliaudamas atgal į Kvebeką, Žogas buvo pagrobtas irokėzų – genties, kuri tuo metu kariavo su huronais ir prancūzais. Kartu su juo buvo ir kitų krikščionių, kuriuos laukė žiaurūs kankinimai. Žogas išgyveno neįsivaizduojamą kančią: jam buvo nukirsti pirštai, išplėšti nagai, jis buvo deginamas ir plakamas. Tačiau jis neišsižadėjo tikėjimo, meldėsi už savo kankintojus ir net bandė juos evangelizuoti.
Po metų vergijos olandų kolonistams pavyko jį išpirkti ir grąžinti į Europą. Kai Izaokas atvyko į Prancūziją, jis buvo fiziškai suluošintas, negalėjo net laikyti Mišių, nes jam trūko kelių pirštų. Tačiau popiežius Urbonas VIII padarė išimtį ir leido jam vėl aukoti Eucharistiją – tai buvo tarsi dvasinis pripažinimas, kad jo kančia tapo šventumo ženklu.
Nepaisydamas visko, Žogas troško grįžti į misijas. 1646 metais jis vėl išvyko į Šiaurės Ameriką, šį kartą į irokėzų teritoriją, nešdamas taikos žinią. Jis žinojo, kad gali būti nužudytas, tačiau sakė: „Tas, kuris myli Kristų, neturi bijoti kryžiaus.“ Po kelių mėnesių vietiniai jį apkaltino blogomis dvasiomis ir 1646 metų spalio 18 dieną žiauriai nužudė.
Jo mirtis buvo priimta kaip aukos ženklas. Tais pačiais metais misijų dvasia neslūgo – į tą pačią vietovę išvyko kiti jėzuitai, tęsę jo darbą. Jo bendradarbis Jonas de Brebefas buvo kankinamas ir nužudytas po kelerių metų – kartu su Žogu jie tapo vadinamaisiais Šiaurės Amerikos kankiniais.
Vėliau Izaokas Žogas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1930 metais – kanonizuotas kartu su kitais septyniais jėzuitais ir dviem pasauliečiais, kurie žuvo dėl tikėjimo. Jų šventės diena minima spalio 19-ąją.
Šv. Izaokas Žogas tapo simboliu ištvermės ir meilės tarp skausmo. Jis nebuvo karys, bet jo drąsa prilygo didžiausiems kariams. Jis ne nešė kalaviją, o kryžių – ir tas kryžius tapo naujos žemės sėkla. Jo gyvenimas liudija, kad tikrasis misijų kelias nėra užkariavimas, o kantrus buvimas šalia, net tada, kai esi nekenčiamas ar nesuprastas.