Antrosios šventyklos laikotarpis apibrėžia šešių šimtmečių epochą nuo 516 m. pr. Kr. iki 70 m. po Kr. Šiuo metu susiformavo Biblijos kanonas, išryškėjo pagrindinės judaizmo srovės, susiklostė krikščionybės ištakos. Istorinę eigą diktavo politiniai lūžiai, kultūrinė konfrontacija bei vidinės dvasinės paieškos. Tai nebuvo stabilumo era. Nuolatinė svetimšalių įtaka vertė bendruomenes ieškoti naujų tapatybės formų.
Viskas prasidėjo 538 m. pr. Kr., kai Persijos karalius Kyras Didysis išleido ediktą, leidžiantį žydų tremtiniams grįžti iš Babilono į Jeruzalę. Vadovaujant Zerubabeliui ir vėliau dvasiniams lyderiams Ezrai bei Nehemijui, ant sugriautos Saliamono šventyklos pamatų iškilo naujas, kuklesnis statinys. 516 m. pr. Kr. įvykęs šventyklos pašventinimas simbolizavo tautos atgimimą. Persų valdymo metais žydų bendruomenė mėgavosi santykine religine autonomija, tačiau politiškai liko imperijos dalimi. Būtent šiuo metu pradėjo ryškėti Rašto aiškintojų vaidmuo, o Tora tapo centriniu bendruomenės gyvenimo ašimi.
Hellenizmo iššūkis ir Makabiejų sukilimas
Antrosios šventyklos laikotarpis apibrėžia šešių šimtmečių epochą nuo 516 m. pr. Kr. iki 70 m. po Kr. Šiuo metu susiformavo Biblijos kanonas, išryškėjo pagrindinės judaizmo srovės, susiklostė krikščionybės ištakos. Istorinę eigą diktavo politiniai lūžiai, kultūrinė konfrontacija bei vidinės dvasinės paieškos. Tai nebuvo stabilumo era. Nuolatinė svetimšalių įtaka vertė bendruomenes ieškoti naujų tapatybės formų.
Tai išprovokavo Makabiejų sukilimą. Sukilėliai, vadovaujami Judo Makabiejaus, sugebėjo atkovoti Jeruzalę ir 164 m. pr. Kr. vėl pašventinti šventyklą (šis įvykis iki šiol minimas kaip Chanukos šventė). Po pergalės įsitvirtinusi Hasmonėjų dinastija sugrąžino politinę nepriklausomybę, tačiau laikui bėgant pati tapo korumpuota bei pernelyg supasaulėjusia, kas sukėlė pamaldžiųjų žydų grupių nepasitenkinimą.
Romos šešėlis ir Erodo didybė
Nepriklausomybė baigėsi 63 m. pr. Kr., kai romėnų generolas Pompėjus įžengė į Jeruzalę ir netgi į pačią šventyklos Šventų Švenčiausiąją vietą. Judėja tapo Romos vasale. Šiuo laikotarpiu iškilo Erodas Didysis, kurį romėnai paskyrė „žydų karaliumi“. Nors Erodas buvo vertinamas kaip tironas, jis inicijavo milžinišką šventyklos rekonstrukciją. Jis radikaliai išplėtė šventyklos kalną, pastatė monumentalias atramines sienas (kurių dalis yra dabartinė Raudų siena) ir pavertė šventyklą vienu įspūdingiausių antikinio pasaulio statinių. Jo valdymo metais Jeruzalė klestėjo architektoniškai, tačiau dvasinė įtampa tik augo.
Visuomenės fragmentacija ir sektos
Antrosios šventyklos pabaigoje žydų visuomenė nebuvo vieninga. Išryškėjo kelios pagrindinės grupės:
- Sadukiejai: turtingasis elitas ir kunigija, kontroliavusi šventyklos apeigas bei palaikiusi ryšius su Roma.
- Fariziejai: mokytojai ir Rašto aiškintojai, akcentavę žodinį įstatymą ir asmeninį pamaldumą.
- Esėjai: radikali grupė, pasitraukusi į dykumą (įskaitant Kumraną), nes manė, kad Jeruzalės šventykla yra suteršta. Būtent jie paliko mums garsiuosius Pešarus.
- Zelotai: politiniai radikalai, siekę ginkluoto sukilimo prieš Romą.
Ši dvasinė ir politinė trintis kūrė intensyvų mesijinių lūkesčių lauką. Žmonės laukė išvaduotojo, kuris atkurtų teisingumą. Šiame kontekste pradėjo veikti Jonas Krikštytojas bei Jėzus iš Nazareto, kurių mokymas tiesiogiai atliepė to meto krizes.
Katastrofa ir palikimas
Didėjanti romėnų priespauda ir vidiniai konfliktai 66 m. po Kr. prasiveržė Didžiuoju žydų sukilimu. Po ketverių metų trunkančių kovų, 70 m. po Kr., būsimojo imperatoriaus Tito vadovaujami legionai apsupo Jeruzalę. Po žiaurios apgulties miestas krito, o Antroji šventykla buvo visiškai sudeginta ir sulyginta su žeme.
Šventyklos sugriovimas reiškė aukojimo kulto pabaigą. Judaizmas turėjo persiformuoti: šventyklos vietą užėmė maldos namai (sinagogos), o kunigų vaidmenį perėmė rabinai. Antrosios šventyklos laikotarpis paliko mums ne tik akmeninius griuvėsius, bet ir fundamentalius tekstus, etines nuostatas bei viltį, kuri suformavo vėlesnių amžių religinį kraštovaizdį. Tai buvo laikas, kai iš praradimų ir kovų gimė idėjos, išlikusios iki mūsų dienų.