„Septynių žmonių dialogas“ (lot. Colloquium heptaplomeres de rerum sublimium arcanis abditis) yra ankstyvosios moderniosios Europos filosofinių tekstas, išlikęs tik rankraščiais. Tiksli, žodžiu žodinė pavadinimo versija būtų „Septynių dalių pokalbiai apie paslėptas kilnių dalykų paslaptis“, o leidybinis variantas – „Septyni dialogai apie kilniųjų dalykų slėpinius“. Kūrinys priskiriamas prancūzų politiniam filosofui Jean Bodinui..
Tai slaptas, po autoriaus mirties rastas prancūzų politinio filosofo Jean Bodin (1530–1596) kūrinys. Jis parašytas lotynų kalba, bet Bodinas jo niekada neišleido. Veikalas buvo laikomas pernelyg pavojingu, nes jame septyni skirtingų religijų atstovai diskutuoja apie religiją, tiesą, apreiškimą ir tikėjimą visiškai laisvai, be cenzūros, o dialogą laimi natūralistas Toralba, atstovaujantis racionalistinei, beveik deistinei pozicijai. Dėl to Bodinas buvo įtariamas ateizmu, o veikalas ilgai buvo platinamas tik rankraščiais.
Pagrindinė kūrinio struktūra paremta septynių pašnekovų susitikimu vienuose namuose, kur jie kelias dienas diskutuoja apie religines ir filosofines temas. Kiekvienas pašnekovas atstovauja tam tikrai tradicijai: katalikui, liuteronui, kalvinistui, žydui, musulmonui, pagoniui ir natūralistui. Ši kompozicija leidžia autoriui pateikti skirtingų religijų argumentus, parodyti jų vidinę logiką ir išryškinti skirtumus.
Istorinis kontekstas ir kūrinio kilmė
Jean Bodin gyveno XVI amžiuje, kai Europoje vyko intensyvūs religiniai konfliktai, o skirtingos konfesijos siekė politinės ir teologinės įtakos. Bodinas buvo žinomas kaip politinės filosofijos autorius, tačiau šis dialogas atskleidžia jo domėjimąsi religijų palyginimu ir proto vaidmeniu tikėjimo klausimuose. Kadangi kūrinys nebuvo išleistas autoriaus gyvenime, manoma, kad Bodinas sąmoningai vengė viešumo, nes tekstas galėjo sukelti rimtų pasekmių tiek jam, tiek jo aplinkai.
Rankraščiai buvo aptikti tik po Bodino mirties, o pirmasis mokslinis leidimas pasirodė XIX amžiuje. Tai rodo, kad tekstas buvo saugomas privačiai ir perduodamas tik patikimiems skaitytojams. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl kūrinys ilgą laiką buvo laikomas beveik legendiniu ir kodėl jo autorystė buvo diskutuojama.
Dialogo struktūra ir veikėjai
Dialoge dalyvaujantys septyni pašnekovai nėra supaprastinti tipai. Kiekvienas jų pateikia argumentus, paremtus savo tradicijos principais, o pokalbis vyksta ramiai ir analitiškai. Pašnekovai aptaria pranašus, apreiškimą, moralę, žmogaus prigimtį, pasaulio tvarką ir religijų skirtumus. Kiekvienas jų siekia suprasti kitų pozicijas, o ne jas paneigti vien dėl polemikos.
Dialogo pabaigoje stipriausia pasirodo natūralisto Toralbos pozicija. Jis remiasi gamtos dėsniais, proto principais ir universalia logika, nepriklausoma nuo konkrečios religijos autoriteto. Ši pozicija tampa dominuojanti, o tai paaiškina, kodėl kūrinys buvo laikomas pavojingu.
Kūrinys nagrinėja kelias pagrindines temas:
- Religijų palyginimas, siekiant nustatyti, ar kuri nors turi išskirtinį tiesos statusą.
- Proto ir apreiškimo santykis, t. y. ar žmogus gali pažinti tiesą be dieviško įsikišimo.
Šios temos pateikiamos ne kaip dogmos, o kaip klausimai, kuriuos pašnekovai analizuoja remdamiesi argumentais ir logika.
Septynių dalių pokalbiai apie paslėptas kilnių dalykų paslaptis
IŠTRAUKA
JEAN BODIN
iš Gyseno akademinės bibliotekos rankraščių,
palyginus su kitais nuorašais,
dabar pirmą kartą spaudai parengė
LUDOVICUS NOACK
PRATARMĖ
Žanas Bodenas, kilęs iš Anžu, savo laikais tapo įtariamas ateizmu tiek dėl kai kurių išleistų knygų, tiek dėl veikalo, kurį paliko neišleistą tarsi gulbės giesmę. Knyga vadinasi „Septyneriopas pokalbis“ (Colloquium Heptaplomeres) ne todėl, kad būtų suskirstyta į septynias dalis, bet todėl, kad autorius įvedė septynis vyrus, pasiskirsčiusius vaidmenimis pokalbininkus. Iš jų pirmasis, Koronėjus, gina Romos katalikų, tada Friderikas – liuteronų, Kurcijus – kalvinistų, Senamas – visų pagoniškų sektų, Saliamonas – žydų, Oktavijus – musulmonų, ir galiausiai Toralba – natūralistų (gamtininkų) tiesą; visi jie taip diskutuoja apie tikėjimo prieštaravimus, kad atrodo, jog triumfuoja Toralbos protas, kuriam, regis, pritaria ir pats autorius.
Kilmingasis filosofas Leibnicas, teisingai supratęs, koks svarbus ir reikšmingas yra šis Bodeno pokalbis pažinimo ir filosofavimo būdui bei religiniam jausmui ir protui reformacijos laikais, jau senatvėje norėjo parengti šios knygos leidimą. Šio darbo ėmėsi Polikarpas Leizeris, Helmštato teisininkas, tačiau jam tai užbaigti sutrukdė valdžios draudimas. Praėjusio amžiaus pabaigoje baronas Henrikas Kristijonas fon Zenkenbergas, palyginęs daugelį rankraščių, parengė kuo tiksliausią šio veikalo egzempliorių, kuris, be kitų dviejų menkesnės vertės to paties pokalbio egzempliorių, yra laikomas Gyseno akademinės bibliotekos puošmena.
Taigi, pritarus Neandrui, garsiam šventosios istorijos autoriui, mokytas vyras Guraueris atskira knyga, išėjusia 1841 m., vėl atkreipė mokslininkų dėmesį į Bodeno pokalbį, tad tikėjausi nesiimąs beverčio darbo, jei pasirūpinsiu išspausdinti tą garsią knygą, kuri dėl pavojaus, tariamai keliamo teisingam religijos garbinimui, ilgai gulėjo neišleista bibliotekose. Šį darbą, siekdamas paruošti Bodeno pokalbio tekstą kuo tiksliau pagal Zenkenbergo kodeksą ir, kiek leido mano jėgos, jį pataisyti, nusprendžiau atlikti lygindamas jį su daugeliumi egzempliorių, saugomų Gyseno, Getingeno ir Altonos bibliotekose.
Tikiuosi, to pakaks pristatyti knygą, kurios vardas ir šlovė jau seniai žinomi tiek mūsų, tiek užsienio mokslininkams.
Rašyta Gysene, 1857 m. gegužės 21 d.
PIRMOJI KNYGA
Skirta N. T.
Tai, ko laišku manęs prašai – kad parašyčiau tau apie savo kelionę – būtų išsipildę pagal visus širdies troškimus, jei būčiau galėjęs mėgautis tavo draugija; jei kartą ją atgausiu, niekada neleisiu sau nuo tavęs atsiskirti. Mat kai po sunkios kelionės jūra pasiekėme Adrijos pakrantes, atplaukėme į Veneciją – beveik visų tautų, arba tiksliau, viso pasaulio bendrą uostą. Venecijiečiai ne tik džiaugiasi svetimšalių vaizdu ir viešnage, bet ten galima gyventi itin laisvai. Ir kai kitiems miestams bei regionams gresia pilietiniai karai, tironų baimė, griežti mokesčių reikalavimai ar varginantys kiekvieno užsiėmimo tyrimai, šis vienintelis miestas man atrodo beveik laisvas ir nepaliestas visų šių vergystės rūšių. Todėl ten iš visur plūsta tie, kurie nusprendė gyventi didžiausioje laisvėje ir ramybėje, nesvarbu, ar jie imtųsi prekybos, ar amatų, ar laisviems žmonėms deramo poilsio.
Labai patogiai susiklostė, kad ieškodamas raštingų ir dorybingų žmonių, sutikau Paulių Koronėją, kuris visuose miesto kampeliuose uoliai tyrinėjo visus literatūros ir senovės paminklus ir buvo taip glaudžiai susibičiuliavęs su labiausiai apsišvietusiais žmonėmis, kad jo namai buvo laikomi mūzų ir dorybių šventove. Ir kadangi jis buvo gana silpno kūno sudėjimo ir jėgų, kad galėtų pakelti jūros siūbavimą ar ilgas keliones, tačiau degė neįtikėtinu troškimu pažinti įvairių tautų kalbas, studijas, gabumus, papročius ir dorybes, jis į savo namų bendruomenę buvo priėmęs svetimšalius: Frideriką Podamiką, Jeronimą Senamą, Diegą Toralbą, Antonijų Kurcijų, Saliamoną Barkasijų ir Oktavijų Fanjolą. Nors jie visi buvo puikiai išsilavinę laisvuosiuose menuose, kiekvienas atrodė pranokstantis kitus ypatingomis žiniomis. Kadangi jie gyveno kartu Koronėjaus namuose, jei bet kuriame pasaulio krašte nutikdavo kas nors naujo ar verto žinoti, jie lengvai tai sužinodavo laiškais iš draugų, kurių buvo įgiję Romoje, Konstantinopolyje, Augsburge, Sevilijoje, Antverpene ir Paryžiuje. Jie gyveno ne tik pasižymėdami kalbos mandagumu ir būdo švelnumu, bet ir tokiu nekaltumu bei dorumu, kad niekas neatrodė toks panašus į save patį, kaip jie visi vienas į kitą. Mat nebuvo jokių žodinių ginčų ar troškimo nugalėti, visi vadovavosi tik noru mokytis, todėl visas mintis ir studijas kreipė į tikrąjį orumą.
Geriausia buvo tai, kad Koronėjaus namai buvo pilni ne tik begalės knygų ir senovės paminklumų, bet ir muzikos bei visų matematinių menų instrumentų. Tačiau niekas man nepasirodė rečiau sutinkama nei kvadratinė šešių pėdų pantoteka (kolekcijų spinta). Kiekvienos pėdos padalijimas į šešias dalis sudarė skaičių iš kvadrato trisdešimt šeši, padauginto iš savęs – 1296 stalčiukus. Šešetą jis pasirinko todėl, kad šis skaičius vienintelis tarp kitų yra tobulas ir plačiausiai paplitęs visoje gamtoje: ne tik dėl daugelio gyvūnų amžiaus, kuris baigiasi šiuo skaičiumi, bet ir todėl, kad visoje gamtoje yra tik šeši tobuli kūnai, šešios paprastos spalvos, šeši paprasti skoniai, šeši harmoniniai sąskambiai, tik šeši paprasti metalai, šešios vietų padėtys, taip pat šeši pojūčiai (įskaitant bendrąjį pojūtį).
Pantoteką jis liepė pagaminti iš alyvmedžio, t. y. iš beveik nesuyrančios medžiagos, kad ji talpintų visą pasaulio visumą, jo rakandus ir visus įrankius. Pirmiausia šešiasdešimt nejudančių žvaigždžių atvaizdų, tada planetų, kometų ir panašių reiškinių, elementų, kūnų, akmenų, metalų, iškasenų, augalų ir gyvūnų – viską, ką galėjo gauti, jis sudėliojo atitinkama tvarka. O kadangi visų augalų ir vabzdžių formų dėl jų retumo nebuvo galima sutalpinti ar laikyti mažoje pantotekoje, jie stalčiukuose buvo pažymėti piešiniais, užrašais arba rūšimis, pavyzdžiui, raganosis, indiškas ožys ir panašiai. Kitus dalykus jis arba liepė atgabenti, arba supirko jau atgabentus.
Atskirai jis laikė sveikus augalus arba šaknis didesniuose popieriaus lapuose, tačiau taip, kad kiekviename stalčiuke būtų augalų ir gyvūnų dalelė, ir tokia tvarka, kad paskutiniai derėtų su pirmaisiais, viduriniai – su abiem, o viskas jungtųsi į darnią seriją. Tarp žemės ir akmenų jis padėjo molį ir kreidą, turinčius abiejų prigimtį; tarp vandens ir deimantų – krištolą; tarp akmenų ir metalų – piritą arba markazito rūšį; tarp akmenų ir augalų – koralą; tarp gyvūnų ir augalų – tuos, kurie vadinami zoofitais; tarp vandens ir sausumos gyvūnų – varliagyvius; tarp vandens ir skraidančių gyvūnų – skraidančias žuvis, sakau, skraiduolę ir kalmarą; tarp paukščių ir sausumos žvėrių – šikšnosparnį.
Pantoteką jis užpildė taip, kad stalčiukai būtų atskirti šešiomis paprastomis spalvomis stipresnei atminčiai, ir pastatė prieš šviesą taip, kad viskas būtų lengvai matoma. Ji nebuvo pastatyta stačiu kampu, kad niekas iš stalčiukų neiškristų, bet ir negulėjo plokščiai, kad gautų mažiau šviesos; ji rėmėsi į sieną tarsi įžambinė, kad žiūrinčiam iš tolo, atitraukus uždangą, parodytų visas rūšis, idant ilgainiui, dažnai skaitant atskirus dalykus, jie įsitvirtintų patikimoje atmintyje. Ir iš tiesų Koronėjus tiek pasiekė, kad visų stalčiukų rūšis turėjo apėmęs savo protu: ši nauda pasireiškė ne tik tuo, kas buvo pantotekoje, bet ir visuose dalykuose, kuriuos jis girdėjo ir skaitė.
Jis neleido laiko rašydamas ar kalbėdamas, kad tai nepakenktų sveikatai, bet klausydamas, diskutuodamas ir mąstydamas išsiugdė labai aštrų sprendimo gebėjimą. Kai valgydavo, dalyvaudavo skaitovas, kuris tuo metu ką nors skaitydavo, kol alkis ir troškulys būdavo numalšinami patogiau ir maloniau, neužgožiami jokių kalbų. Ir nebuvo diskutuojama vaikštant, kaip peripatetikų papročiu, nes jis manė, kad kūno judėjimas trukdo sprendimui ir atminčiai; nei stovint, kaip stoikai, nes tai negali trukti ilgai be nuovargio ir sąnarių ligų pavojaus; nei gulint, kaip akademikai, nes tai skatina minkštumą ir miegą, – bet sėdint.
Mane jis priėmė į namiškių tarpą kaip skaitovą, sekdamas romėnų papročiu, kurie net per puotas skaitydami apie įsimintinus dalykus maitindavo sielas kartu su kūnais. Bet kadangi romėnai pasiūlyto dalyko tą pačią akimirką nepakankamai tiksliai apibrėždavo, Koronėjus, jei pasitaikydavo kas sunkesnio, klausimą atidėdavo kitai dienai, kad niekas nepasiruošęs nepasakytų nuomonės, kurios vėliau manytų esant nedera atsisakyti. Aš gi viską žymėjausi trumpiausiais ženklais, kaip senovės greitraščiai (tachugraphoi), ir tai, ką užsirašiau, paprastai perrašydavau atskirai. Kai tai dariau kurį laiką, surinkau daug klausimų apie gamtą, taip pat apie matematiką, apie įstatymų viršenybę, apie geriausią valstybės formą, apie mediciną, apie istorijų patikimumą. Tačiau jokia diskusija man nepasirodė turtingesnė ar vertesnė dėl temos svarbos nei ta, kuri prasidėjo nuo Oktavijaus kelionės.
Kai Koronėjus susėdo vakarieniauti kartu su tais, kuriuos minėjome, ir aš, gavęs nurodymą tęsti Platono „Fedoną“, kurį buvau pradėjęs skaityti anksčiau, pasiekiau tą vietą, kur Sokratas sako, jog egiptiečių lavonai balzamuojami su tokiu meistriškumu, kad neįtikėtiną laiką apsaugomi nuo puvimo, Oktavijus paprašė Koronėjaus, kad aš tą vietą perskaityčiau dar kartą, ką ir padariau. Mat tai, kas seka, lygiai kaip ir tai, kas eina prieš tai, yra susiję su nemirtingų sielų galia ir jėga, apie ką pastarosiomis dienomis jie buvo plačiai diskutavę.
Čia KORONĖJUS tarė: Argi neatrodo, kad pakankamai tarpusavyje diskutavome apie sielų nemirtingumą?
Daugiau nei pakankamai, – atsakė SALIAMONAS, – tarp mūsų pačių, kuriems, net jei nebūtų jokių įrodymų, sielų nemirtingumas, amžinas atlygis geriesiems ir bausmės nusikaltėliams jau seniai yra įtikinami dalykai.
Aš gi, – tarė TORALBA, – laikau labai naudingu dalyku ieškoti aiškių visų dalykų, o ypač tų, kurie susiję su pamaldumu, įrodymų, kad nepasiruošę nebūtume įžeisti epikūrininkų, besityčiojančių iš dieviškų dalykų.
Tada SENAMAS: Esu radęs daug Dievų niekintojų, dar daugiau tų, kurie nuo žvėrių skiriasi tik išvaizda, tačiau iki šiol neradau nė vieno tikro epikūrininko, t. y. tokio, kuris religingai garbintų Dievus be jokios atlygio vilties, kuris gyventų itin taupiai ir santūriai, kuris, kaip Epikūras, laikytųsi susilaikymo, teisingumo, ištikimybės, dorovės, tačiau tikėtų, kad sielos mirtingos, ir nemanytų, kad nemirtingas Dievas turi kokį nors reikalą su kuo nors, kuris galiausiai aukščiausią ir galutinį žmogaus gėrį matytų ne kūno malonumuose, bet iškilios sielos giedroje ramybėje.
Tuomet TORALBA: Tarkime, kad Epikūras pasižymėjo visomis šiomis dorybėmis, bet kokia jam iš jų nauda, jei jis tarsi kirviu iš šaknų iškirto dieviškosios galios baimę ir pagarbą? Juk panaikinus atlygio viltį, panaikinus dievybės ir bausmių baimę, jokia žmonių visuomenė negali išsilaikyti; kokia gi vieta gali būti ištikimybei ir teisingumui tarp tų, kurie nebijo nieko, išskyrus liudytoją arba teismą? Tad Epikūro dorumas buvo apsimestinė nuomonė, nes prieš nemirtingąjį Dievą jis buvo toks neteisingas, kad atėmė iš jo visą teisingumą, t. y. galią apdovanoti ir bausti. Knygas apie religiją jis parašė ne dėl kitos priežasties, kaip tik tam, kad išvengtų Diagoro ir Protagoro bausmių.
Tada SENAMAS: Tad kodėl gi daugelis iš kitų sektų pereina pas epikūrininkus, bet iš epikūrininkų į kitas niekas negrįžta?
KORONĖJUS: Tai neturėtų stebinti labiau nei faktas, kad iš vyrų galima padaryti kastratais, bet iš kastrato vyru tapti neįmanoma; kaip nuo skaistybės keliai į ištvirkimą yra švelnūs ir lengvi, o sugrįžimas į skaistybę visiškai užkirstas ir užblokuotas.
Tuomet OKTAVIJUS: Malonu prisiminti praėjusius pavojus ir iš tolo stebėti šėlstantį Neptūną, kad kuo toliau atsitrauktume nuo to bjauraus žmogaus minčių, nes, kaip rašo tas lyrikas:
Mane gi, kad drabužius šlapius
Galingam jūrų dievui pakabinau,
Lentelė rodo ant šventos sienos.
Mat tai, ką skaitovas ką tik perskaitė iš Platono „Fedono“, man sukėlė prisiminimus apie itin pavojingą kelionę, kurią, jei jums netrukdo, mielai papasakočiau.
KORONĖJUS: Kas gi nenorėtų pasiklausyti Oktavijaus?
OKTAVIJUS: Kai Egipte apžiūrinėjau Kairo miestą, kurį gyventojai dėl žmonių gausos ir miesto dydžio vadina perinčia višta, ir aplink miestą esančias senovines piramides, vienas empirikas iš Ženevos, kurį buvau pasiėmęs bendražygiu, įkalbėjo mane rinkti Amomiją; taip jis vadino Egipto lavonus, kurie senovėje buvo balzamuoti ir ilgai mirkyti amome, kardamone, druskoje, acte, meduje, mirojoje, alavijuje, narde, kasijoje, dervoje ir kituose panašiuose nuo puvimo saugančiuose nuoduose. Jis tvirtino, kad tuose lavonuose glūdi tokia galia, jog jie gydo beveik visas ligas. Aš, nors abejotinai tikiu empirikais, jam nusileidau, ir mes abu, padėdami vienas kitam tarp piramidžių, išardę daugybę kapų, ištraukėme lavoną, įvyniotą į jaučio odą. Po oda nesuskaičiuojamos juostelės ir tankiausi lino sluoksniai, sujungti vienas su kitu ir jokioje vietoje nesusidėvėję, dengė paauksuotą odą; mat auksas, kaip puikiai žinote, ilgiausiai saugo nuo gedimo ne tik lavonus, bet ir medį, metalus bei kitus dalykus. Pati mėsą su oda atrodė gelsva ir tamsi dėl kietumo bei nuosėdų, kaip senas Kretos cukrus; vidus, išėmus vidurius, buvo visiškai sausas, o širdies vietoje įspaustas akmeninis atvaizdas vardu Izidė, kadaise buvusi Egipto karalienė, kurios kapas yra Nisos mieste aukštutinėje Arabijoje, ir ant marmurinės kolonos iškaltas šis užrašas:
Aš esu Izidė, Egipto karalienė,
Merkurijaus apmokyta;
Ką aš įstatymais nustačiau,
Niekas nepanaikins;
Aš esu Ozyrio motina (žmona),
Aš esu pirmoji javų išradėja,
Aš esu karaliaus Horo motina;
Aš esu žvaigždėse spindintis Šuo;
Man pastatytas Bubasčio miestas.
Džiaukis, džiaukis, Egipte,
Kuris mane užauginai!
Izidės apeigos buvo panaikintos, jei neklystu, valdant Konstantinui Didžiajam, iš ko aišku, kad tas lavonas buvo balzamuotas prieš 1300 metų, ir gali būti, kad jis buvo palaidotas prieš du ar tris tūkstančius metų. Tai buvo vyriškas lavonas ir visiškai bekvapis dėl didelio sausumo. Mat moteriški lavonai galėjo įgauti smarvę ir puvimą, tiek todėl, kad moterų riebalai ir minkštimas yra pilnesni ir drėgnesni, tiek ir todėl, kad mergelių ir moterų, kurios dar nebuvo suvytusios nuo senatvės, lavonai balzamuotojams ir vaistininkams būdavo atiduodami ne anksčiau kaip po trijų dienų, kad šie neišniekintų lavonų, kaip rašoma pas Herodotą.
SALIAMONAS: Man tas geismas atrodo neįtikėtinas.
KORONĖJUS: Pas Herodotą skaitoma daug pasakų, kurios Plutarchui suteikė progą rašyti prieš jį.
FRIDERIKAS: Kadangi bjaurimės tokiais nusikaltimais, laikome neįtikėtinais dalykus, kuriuos laikas patvirtino kaip tikriausius. Ir kad nenuklystume toli nuo šio miesto – Malatesta, kažkoks Riminio kunigaikštis mūsų senelių atmintyje, priėmė į svečius kilmingą vieno vokiečių grafo žmoną, kuri keliavo į Romą vedama religinių įžadų. Bet kai nepavyko atimti jos garbės nei siūlant meilę, nei viliojant meilikavimais, nei naudojant jėgą, jis žiauriai perpjovė jai gerklę kardu, kad patenkintų savo geismą su nukirstu ir kruvinu lavonu, ko negalėjo padaryti su gyva.
KURCIJUS: Ne Egipte ar Italijoje apsistojo tokio didelio nusikaltimo žiaurumas, bet pasiekė net Galiją. Aš pats Tulūzoje mačiau chirurgą, kuris, kaip sakoma, patenkino nedorą geismą su moters, mirusios nuo maro, lavonu, ir sąnarius sąnariuose laikydamas, vartojant teisininkų žodžius, buvo pagautas ir, miniai stebint, nuteistas sudeginti liepsnose, kas, atrodo, pakankamai patvirtina Herodoto raštus.
SENAMAS: Plutarchas, norėdamas apginti tėvynės garbę ir orumą, kuriuos Herodotas buvo aštriai pašiepęs, įžeidžiančiai atsiliepė apie Herodotą, kuris visgi M. Tulijaus (Cicerono) buvo pavadintas istorijos tėvu. Ir iš tiesų tai, kas daugeliui pas Herodotą atrodė pasakos, laikas patvirtino kaip tiesą; pavyzdžiui, pasakojimai apie nervijų likantropiją (vilkolakystę) ir apie vėjų išsiveržimą, kas ir šiais laikais patiriama, o tai, kas rašoma apie merginų ištekinimą – kaip iš gražuolių kainos kraitį gauna bjauriosios – perkelta į galingiausią ir klestinčią Kinijos valstybę.
KORONĖJUS: Tad klausykimės Oktavijaus, tęsiančio pasakojimą.
OKTAVIJUS: Būčiau jums atnešęs patį lavoną, iškastą iš tų kapų, jei man būtų leidę Tritono demonai. Kai pasirūpinau, kad lavonas būtų atneštas į namus, ir paslėpiau jį skrynioje tarsi pavogtą paladį, pirklys Pistakas, kurio pakrautas laivas Aleksandrijos uoste laukė palankių vėjų (ten buvau nuvykęs, kad po ilgų klajonių grįžčiau į Italiją), liepė sušaukti keleivius, kad pučiant Vulturnui iškeltume bures. Aš staigiai įkėliau skrynią į laivą; ir kadangi laivas buvo labai talpus, jis priėmė didelę jūreivių ir keleivių daugybę. Mat Aleksandrija, kaip žinote, yra labai gausiai apgyvendintas miestas, pilnas svetimšalių pirklių.
Kai išplaukėme iš uosto, pūtė Vulturnas, kurį graikai, jei neklystu, vadina Euronotu, egiptiečiai – Siroku (nuo Sirijos, iš kur pučia), o Horacijus vadina baltuoju Notu; jis atnešė mums tą giedrą, kurią poetas aprašo šia eilute:
Kaip dažnai baltas Notas nuvalo debesis nuo tamsaus dangaus
Kuris Homero ta pačia prasme vadinamas argestês.
KURCIJUS: Visgi tas pats Argestas mūsų Narbono Galijos regionus krato tokia jėga, kad įpratęs ridenti akmenis, rauti miškus ir griauti namus; gyventojai jį vis dar vadina Albanu – tuo pačiu vardu, kuriuo jį vadintą mūsų protėvių laikais rašo Plinijus.
OKTAVIJUS: Tačiau to vėjo jėgą iš pradžių jaučiame švelnesnę, o laikui bėgant – smarkesnę. Bet kai nuto lo m e nuo visų pakrančių, Cirkijus, srauniausias iš visų Korų, dėl to Homero vadinamas argestês dusaês (blogai pučiantis), visiškai priešingas Vulturnui, sukėlė audrą. Nuo to sujudusios bangos tokia jėga pradėjo daužyti laivo šonus, kad, susukę bures, buvome priversti išmesti sunkesnes prekes. Audra jau dieną ir naktį vargino laivą, kai jūreiviai ėmė tikėtis, kad ji liausis, nes tvirtino, jog stipriausia audra baigiasi per tiek laiko, labai retai viršija dvi dienas, niekada – tris; tačiau bangos pakilo daug smarkiau nei anksčiau, priešpriešiais pučiant susimokiusiems vėjams.
SENAMAS: Iš Aristotelio buvau išmokęs, kad vėjai niekada nepučia vienu metu priešinga kryptimi.
OKTAVIJUS: Galbūt Aristotelis tai parašė Likėjaus šešėlyje, o ne jūreivių mokyklose, kurie pasakoja, jog sunkiausios audros kyla ne kitaip, kaip pučiant priešingiems vėjams. Iš čia tie Marono (Vergilijaus) žodžiai:
Kartu griūva Euras ir Notas, ir audrų pilnas Afrikas:
Taip pat Horacijaus:
Ir neišsigando staigaus Afriko,
kovojančio su Akvilonais;
Taip pat Vergilijaus:
Kovojančius vėjus ir skambias audras;
Ne kitaip Homeras vaizduoja Afriką ir Akviloną susimokiusius:
Kaip du vėjai judina žuvingą jūrą,
Borėjas ir Zefyras.
Kai tai pakankamai suprato laivo valdytojas, kuris mus anksčiau drąsia dvasia ragino tikėtis geriausio, priblokštas ir, kaip sako poetas,
Nugalėtas smarkaus Koro jūreivis.
privertė visus semti vandenį iš laivo, kurį nuolat pildė bangos. Kai dėl smarkaus mėtymo išvargę kūnai ėmė vengti darbo, išmetus inkarus, jis dejuojančia kalba paragino kiekvieną melstis Dievui. Išgirdę šį balsą, vienas florentietis ėmė šauktis Kotrynos Sienietės, kitas – Loreto Mergelės, labai žinomos tame mieste, daugelis – Mikalojaus, kiti – Klemenso, kai kurie liūdnu balsu giedojo: „Ave maris stella“ (Sveika, jūrų žvaigžde) ir t. t., graikų pirkliai liaudies kalba: sôson hêmas kurie, eleêson hêmas, eisakouson despota (Išgelbėk mus, Viešpatie, pasigailėk mūsų, išklausyk, Valdove), žydai vis kartojo savo Šma Adonai, Aleksandrijos izmaelitai: Ejuche nahbudu, alla, alla, alla, malah, ressulala. Vienas venecijietis kunigas, išsiėmęs iš užančio apvalioje stiklinėje dėžutėje konsekruotą ostiją ir klūpodamas, tarė:
O salutaris hostia,
Quae coeli pandis ostia
(O gelbstinti auka,
Kuri atveri dangaus vartus).
Kitką žinote. Kažkoks kalabrietis, pratrūkęs garsiu balsu: A te solo, a te o dio peccato habbiamo, il soccorso non gia della creatura, ma del grand dio: habia pietado iddio di noi mortali ciechi (Tau vienam, tau, o Dieve, nusidėjome, pagalbos ne iš kūrinio, bet iš didžiojo Dievo: tegalisi Dievas mūsų, mirtingų aklųjų). Pirklys iš Marselio:
L’ esprit, si Dieu le mande,
Souffle tempestueux…
(Dvasia, jei Dievas liepia,
Pučia audringai,
Ir didžiojoje jūroje išpučia
Sraunią bangą;
Bet jei prireikia,
Šaukiantys Dievui rauda,
Staiga jis juos nutolina
Nuo kančių, kurios juos kankina,
Priverčia audros vėjyje
Savo įniršį nurimti,
Priverčia jūrą sustoti,
Priverčia bangas liautis)
ir kita, ko nepamenu. Aš gi, supratęs, kad įžadai pasitinkant pavojus visada buvo veiksmingiausi, parpuolęs veidu žemyn meldžiau nemirtingojo Dievo atleidimo už nuodėmes ir daviau įžadą: jei ištrūkęs iš pavojų sveikas pasieksiu uostą, tą dieną pašvęsiu kasmetinei šventei. Tačiau ispanų kareivis, permerktas didžiulės bangos, nedorai keikė Dievą įprastais ispanų įžeidimais: In despecho (Iš pykčio) ir t. t. Nesakysiu kitko: malgrado (nepaisant) ir t. t. pere (tėve) ir t. t. ir: à la virgen sa madre (mergelei, jo motinai); pabaigoje pridėjo: no es poderio che sia comparado à el diabolo (nėra galios, kuri lygintųsi su velniu), mąstydamas tą beprotišką eilėraštį:
Flectere si nequeo superos, Acheronta movebo.
(Jei negaliu palenkti dangaus, išjudinsiu Acherontą [pragarą].)
Kai šiuos nusikaltimus išgirdo vienas pirklys, apimtas pykčio kreipėsi į laivo valdytoją, kad už tokią bedievystę nubaustų piktžodžiautoją išmetimu už borto, kitaip visi pražūsią dėl vieno žmogaus nuodėmių.
SALIAMONAS: Senovėje kilus audrai, jei maldomis jos nepavykdavo nuraminti, metus burtus skandindavo tą, kuriam tekdavo burtas. Taip, paskandinus pranašą Joną, kuriam teko burtas, audros staiga nurimo; manau, tas pats būtų nutikę su ispanu, vėmusiu tiek daug ir tokių baisių įžeidimų Dievui, ir o, kad tas paprotys būtų grąžintas! Bet kadangi burtas dažniausiai krisdavo ant galingiausio, tačiau niekada, nebent retai, ant to, kuris nusipelnė (nes galingasis, apsuptas savo palydos, išvengdavo šventųjų burtų patikimumo), todėl jūriniai burtai išnyko. Visgi tvirtinu, kad niekas nežūva, jei ne dėl savo nusikaltimo, be to, dažnai atsitinka, kad vieno dorumas išgelbsti kitus iš gresiančių pavojų, arba jis vienas išsigelbsti iš laivo sudužimų, gaisro ar visuotinių ligų.
OKTAVIJUS: Kai atrodė, kad maldas liejome veltui, gera dvasia pastūmėjo laivo valdytoją liepti, kad Egipto lavonai, jei tokių buvo įvežta į laivą, būtų išmesti į jūrą, grasinant mirties bausme. Aš, išsigandęs šio įsako ir prisidengęs nakties tamsa, išėmiau lavoną iš skrynios ir įmečiau į jūrą, bet taip, kad niekas nepastebėjo. Staiga vėjų jėga nurimo, ir pučiant palankiems vėjams saugiai atplaukėme į Kretą. Čia garbingos žilės senolis, iškėlęs rankas į dangų, dėkodamas nemirtingajam Dievui, savo pavyzdžiu paskatino kitus giedoti dieviškas šloves. Mes gi, prisimindami įžadą, sudėjome šį ditirambą:
Dabar liek Dievui giesmes saldžiais
Liežuviais, o šventasai, kuris, bangų
Išgelbėtas, į krantą lengva koja,
Stebiesi stačios jūros šniokštimu.
Jūs, netyros dievybės, traukitės šalin.
Nuostabiam ir baisiam jūrų Dievui,
Kuris viršūne siekia aukščiausias žvaigždes,
Kuris laiko vandens masę rutulyje,
Pakabintą skystą materiją…
Žemiškus svorius spaudžiant krūtine
Susimokę Zefyrai, Koras ir Afrikas,
Ir lengvi Vulturnai, ir sunkus lietumis
Austras, kurie siutulingais gūsiais iš visur
Iš sraunios audros giliausio dugno
Dažnai sukelia bjaurų purvyną.
Tada baisiai triukšmaujant ir sunkiai dejuojant
Orą plaka, ir verdantis vanduo srūva
Į laivus, drebant jūreiviams.
Bet jei kas, bijodamas Tavęs, šventomis maldomis,
O tris kartus didis jūrų Tėve, šaukiasi,
Tuojau pat, sugrąžindamas Alkionių ramybę,
Jūreivius sveikus krante pastato,
Kurie kartoja giesmes su aiškia šlove.
SALIAMONAS: O, jei visi, išgelbėti iš pavojų, šitaip dėkotų nemirtingajam Dievui! Bet nedėkingųjų viltis ištirps, kaip dieviškai parašyta išminties mokytojo.
OKTAVIJUS: Aš to senio, kuris dėl ilgos plaukiojimo patirties man atrodė protingesnis už kitus, pasiteiravau: kodėl laivo valdytojas liepė sumesti į vandenį Egipto lavonus, jei tokių buvo? Jis man atsakė, kad gabenant Egipto lavonus visada kyla audros, ir tvirtino, jog tai tiek kartų patikrinta, kad Egipto jūriniai įstatymai griežčiausiai draudžia gabenti lavonus; o tas, kuris elgtųsi priešingai, paprastai privalo atlyginti pirkliams už išmestas prekes ir visus nuostolius. Tai sužinojęs, jausdamas kaltę dėl nusižengimo, nusprendžiau tylėti, kad niekas iš manęs nepareikalautų atlyginti patirtos žalos.
KORONĖJUS: Šios kelionės istorija man atrodo ne tik maloni, bet ir labai naudinga, suteikianti mums pakankamai medžiagos pokalbiui, net jei jos neturėtume. Pirma, kodėl dėl Egipto lavonų kyla audros, kai gabenant kitus lavonus nieko panašaus nenutinka? Visgi nežinau, ar išniekinus kapą tas pats nutiktų ir su kitų tautų lavonais. Antra, ar jūros sujaukiamos demonų pagalba, ar visgi dėl garų, kaip teigia fizikai (gamtos tyrinėtojai). Galiausiai, kieno maldomis esant tokiai religijų įvairovei Dievas laivą saugiai atvedė į uostą?
Visi nutilo, ir nors kiti žiūrėjo į Toralbą, nes jis buvo geriausiai susipažinęs su fizika, jis visgi nedrįso nieko sakyti apie tokius sudėtingus dalykus.
Tačiau KORONĖJUS, nutraukęs tylą, tarė: Pakanka, kad iškėlėme tai, apie ką diskutuosime rytoj, idant, kaip mums įprasta kitais klausimais, sugrįžtume geriau pasiruošę. Kitiems pritarus, buvo pakviesti berniukai, kurie meistriškai suderinę styginius instrumentus, fleitas ir balsus, kaip buvo įprasta, saldžiausiomis dieviškų šlovių melodijomis nuramino kiekvieno sielą; tam pasibaigus, kiekvienas, gavęs leidimą, išsiskirstė.
ANTROJI KNYGA
Kitą dieną sugrįžę, labai mandagiai pasisveikinę ir pasidaliję tuo, ką kiekvienas buvo sužinojęs pokalbiui, netrukus linksmai susėdo. Čia KORONĖJUS padavė man vietoj „Fedono“ perskaityti laišką, kurį buvo gavęs iš pirklio korkyriečio (iš Korfu salos); jame buvo aprašyta tai, kas vyko Konstantinopolyje per Turkų karaliaus pirmagimio apipjaustymą: koks buvo kunigaikščių ir pasiuntinių susirinkimas, kokia svetimšalių gausa, kokia cirko žaidynių pompa, kokios puotos, kokios dovanos, koks visų dalykų paruošimas ir kokia tvarka viskas vyko. Ir kadangi tai atrodė nuostabu ir beveik neįtikėtina, jei nebūtų vykę teatre ir stebint tokiai žmonių miniai, kokios tame mieste niekada nebuvo minima buvus, KORONĖJUS liepė perskaityti tas vietas, kurios labiausiai kėlė nuostabą, būtent apie lyno ėjikų vikrumą ir drąsą, kurie visada lengviausiai bėgiojo ir šokinėjo ant lynų, ištemptų nuo pačių aukščiausių bokštų viršūnių. Taip pat apie raitelį, kuris strėle perdurdavo to paties žirgo, kuriuo jojo ir kuris greičiausiai bėgo, galines geležines pasagas iš užnugario; taip pat apie tą, kuris stovėdamas ant kojų buvo nešamas ant dviejų greičiausiai bėgančių žirgų balnų. Taip pat, kaip du raiteliai, stovėdami ant dviejų žirgų balnų, nešė kitą, stovintį stačią ir tuo metu šaudantį iš lanko, kol žirgai, ant kurių jie stovėjo, lėkė didžiausiu greičiu. Taip pat, kaip kitas stipriu smūgiu į nuogas blauzdas sulaužė geležinį rąstą be kraujo ir mėlynių, kaip rankomis laužė geležines žirgų pasagas ir sulaužytas dalis smulkino dantimis; kaip jam gulint ant rankų būdavo uždedami didžiuliai rąstai ir ant krūtinės uždėjus geležinį priekalą būdavo kalama sunkiausiais kūjais, tačiau jis, visų nuostabai, lengviausiai atsikeldavo. Laiške buvo ir daugiau panašių dalykų; jis buvo parašytas Korkyroje liepos idų išvakarėse (liepos 14 d.) ir per idas (liepos 15 d.) atgabentas į Veneciją, kuri nuo Korkyros nutolusi apie 250 mylių.
Čia FRIDERIKAS tarė: Vadinasi, laivas turėjo per valandą nuplaukti dešimt mylių.
KURCIJUS: Neabejoju, kad pučiant Eurui tokį atstumą per valandą įveikti įmanoma, jei tik greitaeigė valtis ar piratų laivas, kokius naudoja piratai vydamiesi krovininius laivus, būtų varomas daugelio burių.
SENAMAS: Nesu pakankamai tikras, kokį atstumą per kokį laiką nuplaukia laivas; tačiau žinoma, kad Pauliaus Emilijaus pergalė prieš karalių Persėją Makedonijoje ketvirtą dieną buvo paskelbta Romoje per teatro žaidynes, nors šaltinis ir neaiškus. Panaši romėnų pergalė prie Sagros upės tą pačią dieną buvo paskelbta Peloponese. O apie kitą mūšį prieš mėdųs prie Mikalės, Aukštutinės Azijos miesto, tą pačią dieną buvo sužinota graikų stovykloje prie Platėjų. Taip pat, valdant Domicianui, į Romą buvo atnešta žinia, kad Antonijus, pakėlęs ginklus prieš Domicianą, tą pačią dieną, kurią buvo nugalėtas ir žuvo, pralaimėjo Germanijoje, nors nuo miesto buvo nutolęs 2400 mylių; ir tą pačią akimirką, kai romėnai didžiuliame mūšyje nugalėjo Tarkvinijus ir lotynus, tai buvo pranešta Romoje, nors autorius nežinomas.
FRIDERIKAS: Senovės žmonėms tai atrodė stebuklai, nors nieko nėra dažnesnio, kas vyksta magų ir demonų pagalba; jie net magišku būdu išlietuose veidrodžiuose arba taškuose pateikia stebėti tai, kas vyksta visame pasaulyje. Kiti turi pasiuntinius šunis, kurie žmogaus kalba praneša visus žodžius, darbus, įvykius, pergales, įžeidimus; tokį turėjus Kornelijų Agripą rašė jo mokinys Vieras ir Paulius Jovijus; pastarąjį (Agripą), šeimininkui mirus, didelė žmonių minia matė savo noru įšokantį į Ronos upę ir nuskęstantį.
SENAMAS: Tokį kalbantį šunį buvo išauginęs Pranciškus Senietis, kuris mūsų senelių atmintyje, stebint Romos žmonėms ir girdint šuns kalbą, buvo sudegintas liepsnose.
FRIDERIKAS: Daug kas laikoma neįtikėtina, nors tai visai įprasta. Pavyzdžiui, kad žmonės tarsi paukščiai nuostabiu greičiu pasiekia tolimiausius regionus iki pat šiaurės pakraščių; kaip apie Apoloniją Tjanietį rašo Filostratas, kad jis per trumpą laiką perskrido iš tolimosios Etiopijos ir Nilo ištakų į Romą. Tą patį Plutarchas rašo apie Romulą, apie Aristėją Prokonėsietį, apie Kleomedą Astipalietį, o Hugonas Floriaciensis – apie Matiskono grafą. Šprengeris, Olausas Magnusas, Paulius Grilandas, Silvestras Prierijas, Molitoras, Vieras yra pilni pasakojimų apie panašius skrydžius oru, kurie patvirtinami ne tik teologų dekretais, bet ir dieviškaisiais bei žmogiškaisiais įstatymais. Ir iš tiesų Platonas antrojoje knygoje apie įstatymus, skirdamas bausmes tiems, kurie naudojasi nusikalstamais magų menais, rašo, jog jie daro neįtikėtinus dalykus; tai kaip tikriausius dalykus patvirtina Apulėjus, pats kaltintas magijos menu arba bedievyste ir todėl patrauktas į viešą teismą. „Mažiau, – sako jis, – išmanai, jei dėl klaidingų nuomonių laikai melu tai, kas atrodo nauja girdėti, keista matyti arba per sunku suvokti protu. Jei tai patyrinėsi atidžiau, suprasi, kad tai ne tik akivaizdu, bet ir lengva padaryti.“ Tas pats autorius kiek vėliau sako: „Pirmiausia prisieksiu vieninteliu viską matančiu Dievu, kad pasakoju tikrus ir patikrintus dalykus, idant daugiau neabejotumėte.“ Iš to suprantama, kad tai, kas nekyla nei iš gamtos, nei iš žmogaus jėgų, atliekama dieviška arba demonų pagalba.
SENAMAS: Norėčiau pamatyti tuos sparnuotus pasiuntinius, kurie be jokių žirgų ar laivų akimirksniu perskrieja didžiulius regionus.
KURCIJUS: Pamenu, Petras Korsas, kai kartu su Prancūzijos pasiuntiniu Vinėja prašė Turkų karaliaus pagalbinės kariuomenės, turėjo veidrodį, kuriame matydavo savo žmoną Marselyje, svetimaujančią su meilužiais, kai pats buvo Konstantinopolyje; o svetimautoja savo ruožtu veidrodyje matydavo vyrą, kurį, jam išplaukiant iš uosto ir dieną prieš pasiekiant Marselį, matė grįžtantį taip, lyg jis būtų buvęs šalia. Tačiau prieš vyrui grįžtant, suvokusi savo nusikaltimą, ji pabėgo į Antipolį, kur vyras, ją pasivijęs, kartu su svetimaujant pradėtais vaikais ir tarnaite nužudė. Tai nauja ir visai provincijai žinoma istorija, ir nepanašu, kad tai skirtųsi nuo to, kas beveik tuo pačiu metu nutiko toje pačioje provincijoje prie Sekstijaus Vandenų (Aix-en-Provence). Kai Guarinus, fiskalinis advokatas, atsisveikino su žmona, kad vyktų į Paryžiaus Senatą ginti savo gyvybės bylos, jis pažadėjo žmonai pranešti apie savo mirtį, kai mirs. Tą dieną, kai budelis jam sulaužė sprandą, žmona dešinės rankos delne daugeliui parodė lengvai įspaustą vyro atvaizdą. Apie šį ženklą provincijos valdytojas Grignanas pranešė Prancūzijos karaliui Henrikui II.
FRIDERIKAS: Tam tinka tai, ką rašo Tomas Akvinietis: jog tai yra nekromantijos rūšis, jei kas nors susitaria su mirštančiuoju, kad šis po mirties praneštų, kokia bus jo būklė.
SENAMAS: Norėtųsi, kad katoptrikos (veidrodžių mokslo) knygose būtų pateikti tų dalykų įrodymai.
KURCIJUS: Įvykių istorija remiasi pačiais pojūčiais, t. y. hoti esti (kad tai yra), tačiau priežasčių įrodymas, būtent to dioti (kodėl tai yra), turi būti kildinamas iš giliausių filosofijos paslapčių. Visgi man atrodo įsimintiniau už viską, kas rašoma tuose korkyriečių laiškuose, tai, ką atmintyje išsaugojo Svetonijus Trankvilas, Plinijus, Dionas Kasijus ir Ksifilinas: kad žymus romėnų raitelis viešose žaidynėse, stebint miniai, nusileido lynu (katadromu) sėdėdamas ant dramblio. Ksifilinas katadromą aiškina kaip lyną, ištemptą nuo aukščiausių bokštų viršūnių. Tačiau labiausiai Romos liaudis buvo priblokšta, kai dramblys nusileido lynu, kaip rašo Plinijus. Iš čia kilo senovinis posakis „drambliai lyno ėjikai“, už ką nieko negali būti nuostabiau.
KORONĖJUS: Matau, kad arba Toralba mums paaiškins sudėtingas ir paslėptose gamtos paslaptyse glūdinčias tų dalykų priežastis, arba niekas.
Čia TORALBA, sumišęs iš kuklumo, tarė: Tikrai būčiau kvailas, jei pripažinčiau tuos pagyrimus, kuriuos man neteisingai skiria Koronėjus, nors jei ir išmanyčiau gamtos paslaptis, kurias Koronėjus pripažįsta esant paslėptas, visgi ne fiziko (gamtos tyrinėtojo) reikalas būtų spręsti tuos klausimus, nes jis stebi tik tai, kas glūdi gamtoje. O tirti demonų ir angelų veiksmus, manau, priklauso ne fizikai, bet tiems, kurie nagrinėja ta meta physika (metafiziką), kadangi aišku, jog tai priklauso nuo dieviškos valios arba demonų impulso ir galios. Tačiau kadangi Friderikas, garsėjantis matematinių disciplinų išmanymu, uoliai skaitė tai, kas susiję su magų menais (kaip dažnai girdėjote iš jo diskusijų), nematau, kas geriau ir patikimiau už jį galėtų mums atskleisti tų dalykų priežastis, jei tik jis norėtų.
FRIDERIKAS: Dažnai teisingai pykstu ant teisininkų, kurie skelbia tokius mokslo, kurį patys dėsto, principus: „Klaida kuria teisę“, „Leidžiama vienam kitą apgauti“, „Teisė yra ir tai, kai pretorius neteisingai nusprendžia“. Bet niekada nebuvau ant jų labiau supykęs nei tada, kai jie matematikos ir magijos, t. y. dieviškosios išminties, vardus suteikia bjauriausiems ir nusikalstamiausiems žmonėms. Mat Justiniano Augusto kodekse yra skyrius apie „piktadarius ir matematikus“, ir abu pasmerkti dėl to paties nusikaltimų žiaurumo ar bedievystės; kas gi gali būti neteisingiau?
KURCIJUS: Šią jurisprudenciją, kurią mes dėstome ir giname, Friderikas yra įpratęs pašiepti, nes išauklėtas aiškiuose ir tikriausiuose matematikos įrodymuose, kai nuo Euklido pereina prie Akursijaus (teisininko), jam atrodo, kad iš ryškiausios šviesos nukrito į juodą tamsą ir neišpainiojamą klaidų labirintą. Dažnai girdėjote ir Toralbą niekinant šį teisėtą mokslą; jis taip nusiteikęs tiesos pažinimui, kad negali nei sakyti, nei girdėti melo, kas nutinka tiems, kurie aiškiais argumentais nuvalė nuo sielos visą miglą. Tačiau kaip auklės su kūdikiais paprastai šveplasuoja, taip įstatymų leidėjams su liaudimi dažniau tenka klysti. Mat kai chaldėjai magiją, t. y. dieviškų ir iškilių dalykų mokslą, pavertė bjauriausia bendryste su demonais, dėl populiarios klaidos nutiko taip, kad chaldėjai, magai ir matematikai imti vadinti piktadariais. Bet atmeskime žodžių subtilybes ir laikykimės esmės.
SENAMAS: Mielai paklausyčiau jo diskutuojančio apie savo mokslą, nesvarbu, ar tai vadintume magu, ar piktadariu, nes vargu ar kas kitas gali tai suprasti, jei pats nėra to patyręs.
FRIDERIKAS: Yra pavojus, Senamai, kad tau nenutiktų tas pats, kas, pasak Silvestro Prierijo, ne taip seniai nutiko popiežiaus Klemenso (arba Komo) pasiuntiniui. Kai jis kalėjimuose laikė daugybę raganų, kurios prisipažino apie įprastus skrydžius oru, bjaurius santykiavimuss su demonais, šokius, puotas ir demonų garbinimą (ką fizikai ir gydytojai tvirtino esant pamišėlių kliedesiais), pats teisėjas su kankinimų vikaru, kolega, nusprendė patikrinti tai, pažadėjęs nebaudžiamumą vienai raganai, kuri juos nuvestų į demonų nurodytą vietą. Vieta buvo netoli miesto; tad raganos nuvesti, jie pasislėpė šiek tiek toliau, prisidengę medžių šakomis. Vidurnaktį jie pamato susirenkančią abiejų lyčių minią, atskrendančią tarsi paukščiai iš debesų, ir mato vykstant tai, ką jos labai teisingai pasakojo dariusios. Bet vėliau, pagarbos demonus, kai priėmė nuodus gyvūnams ir pasėliams naikinti pagal įprastą paprotį, ir neliko nieko kito kaip dêmou aphesis (liaudies paleidimas), kaip sako Apulėjus, to susirinkimo vadovas liepė atvesti tą popiežiaus Klemenso pasiuntinį kartu su vikaru, nes jie nesigėdijo išniekinti raganų šventovės ir profaniškomis akimis stebėti apeigų. Taigi, ištraukti iš slėptuvės į susirinkimą ir visaip išniekinti, galiausiai jie buvo taip smarkiai sumušti lazdomis ir sužaloti, kad vargais negalais grįžę namo po aštuonių dienų mirė.
KORONĖJUS: Pamenu, kai į miestą buvo atnešta žinia apie netikėtą jų likimą, popiežius Klemensas liepė paviešinti įvykį taip, kaip jis nutiko, kad vėliau niekas nebūtų toks netikintis, jog abejotų, arba toks bedievis, jog drįstų bandyti.
KURCIJUS: Iš tiesų anksčiau buvau apimtas neįtikėtino troškimo savo akimis pamatyti raganų skrydžius ir susitikimus su demonais; bet kai palyginau visus senovės graikų ir lotynų raštus šia tema, dieviškuosius ir žmogiškuosius įstatymus nuo seniausių laikų su mūsų burtininkų istorijomis, įrodymais, prisipažinimais ir tokios bendrystės liudytojų parodymais, tada tikrai turėjau sutikti hoti esti (kad tai yra), ir nemaniau, kad verta rizikuoti savo galva bandant sužinoti, ar tiesa tai, kas plačiai kalbama, prisimindamas Ezopo lapę, kuri, liūto pakviesta į jo urvą puotauti, atsisakė,
…nes baugina mane pėdsakai,
Visi žiūrintys į tave, jokie – atgal.
FRIDERIKAS: Kaip beždžionė, net ir purpuru apvilkta, visada panaši į save, taip ir demonų jėga bei galia visame pasaulyje yra ta pati.
OKTAVIJUS: Daugelis stebisi daugybe dalykų visoje gamtoje, tačiau nėra nieko nuostabesnio už tai, kas dažnai pasitaiko visame pasaulyje – lykanthrôpia (vilkolakystė) ir onanthrôpia (žmonių virtimas asilais). Anksčiau maniau, kad juokinga tai, kas buvo kalbama Kairo mieste – jog žmonės paverčiami asilais ir daro neįtikėtinus dalykus miniai stebint. Taip pat atrodė pasaka tai, kas pasakojama apie Amonijų – kad jis turėjo asilą filosofijos klausytoją, ir kad tai, ką apie auksinį asilą rašė Lukianas ir Apulėjus, buvo tik pokštai. Bet kai išplaukiau iš Arcionės uosto (kuris dabar vadinamas Kueza) ir plaukiau palei Laimingosios Arabijos krantus, dažnai matėme raganų burtus, kuriais jos žmones pavertė asilais ir vilkais, o paskui vėl grąžino žmogišką pavidalą, todėl tai, ką Homeras rašė apie Kirkę, Herodotas apie nervijus, ką rašė Varonas, Pausanijas, Platonas, Pomponijus Mela apie arkadijų ir likaonų likantropiją, ėmiau laikyti ne tik tikėtinais, bet ir tikrais bei patikrintais dalykais.
KORONĖJUS: Man tai atrodytų taip pat neįtikėtina kaip ir jums, ir net savo akimis bei pojūčiais nebūčiau patikėjęs, jei nebūčiau skaitęs Šventajame Rašte patvirtinimo apie Nabuchodonosaro virtimą iš žmogaus į gyvulį, taip pat lazdų virtimą gyvatėmis. Tuomet maniau, kad niekuo daugiau nebereikia abejoti, nebent kas nors manytų, kad Kirkė ir magai apdūmė akis.
SALIAMONAS: Jei tai būtų buvęs tik apžavėjimas ir protų aptemdymas, o ne tikra metamorphôsis (metamorfozė), Mozės lazda nebūtų galėjusi praryti magų lazdų, ir Nabuchodonosaras nebūtų kentęs bausmės už puikybę; o Šventajame Rašte turime paliudijimą, kad jis, apžėlęs nagais ir gauruota oda, visus septynerius metus vilkėjo gyvulio pavidalą, netekęs proto, ir net mito šienu. Juk Mozė rašo, kad Egipto magai darė tą patį, ką jis darė dieviška galia, t. y. kūrė gyvates, varles, kraują. Bet Mozė nieko neapžavėjo, vadinasi, ir anie ne; ir pranašas Danielius, aiškiausias iš visų, nebūtų pranešęs, kad Nabuchodonosaro protas kartu su žmogišku pavidalu buvo atimtas ir sugrąžintas.
KURCIJUS: Atrodo, kad Homeras rašo su tuo sutinkančius dalykus apie tuos jaunikius, kuriuos Kirkė pavertė kiaulėmis: jų galvos, balsas ir šeriai atrodė kaip kiaulių, tačiau pats protas išliko pastovus ir pavidalas (vidinis) išliko.
…Jie turėjo kiaulių galvas, ir balsą, ir kūną,
Ir šerius, bet protas buvo nepaliestas.
Boetijus tai išvertė taip: Balsą ir kūną praradus, tik protas stabilus visada kenčia monstrus, kuriuos pagimdė.
FRIDERIKAS: Bet ragana gali ne tik pakeisti kūno pavidalą, bet ir atimti proto bei mąstymo galią, išliekant žmogiškam pavidalui, kaip rašo Filonas Hebrajas; tuo anksčiau negalėjau patikėti, kol visiškai neįsitikinau, kad vieno mago mirtinu piktadarystės aktu jaunuoliui, su kuriuo mane siejo giminystė, protas buvo visiškai atimtas, ir jis vėliau visą laiką gyveno kaip visiškas beprotis, ką Akcijus Sincerus nusako šiomis eilėmis:
Tą, tą magiškomis apeigomis bandysiu sudeginti,
Kuris palieka nelaimėlį, visiškai atimtą proto,
kas sutampa su šiomis Lukano eilėmis:
Protas, nesuterštas išgerto nuodo pūliais,
Apžavėtas žūsta.
SENAMAS: Kas Kirkei buvo lengviau nei paversti savo jaunikius (procos) kiaulėmis (porcos)? Tai juk padaroma pakeitus vieną raidę.
KORONĖJUS: Jaunikių virtimas kiaulėmis lengvesnis dėl būdo, nei dėl raidžių panašumo. Manau, kad tie, kurie visiškai atsidavė pilvui ir geismui bei parsidavė Kirkės vilionėms, neturėjo nei proto, nei mąstymo ir, be žmogaus pavidalo, neturėjo nieko žmogiško, priešingai nei rašė Homeras – kad prarado žmogišką pavidalą, bet išlaikė stabilų ir nesudrebintą protą.
FRIDERIKAS: Tai pasakyta aštriai ir teisingai; bet jei priimsime tik šią interpretaciją, kiti dalykai, apimti dieviškų ir žmogiškų įstatymų, taps abejotini. Juk ne tik Herodotui, Maronui (Vergilijui), Homerui, Platonui ta žmonių metamorfozė į gyvulius, bet ir Mozei, Izaijui, Danieliui, žymiausiems teologams, yra pasakojama. Be to, net ir šiais laikais pas tuos pačius Herodoto nervijus, kuriuos vadiname livonais (latviais/estais), kiekvienais metais apie žiemos saulėgrįžą didelė burtininkų daugybė, perplaukusi regiono upę, pavirsta vilkais, tada žiauriai puola bandas, žmones, gyvulius, o po dvylikos dienų, perplaukę tą pačią upę, vėl atgauna žmogišką pavidalą. Dėl to magistratai skiria mirties bausmes, ir tie, kurie šitaip pasiverčia, laikomi nuteistais burtininkais. Tai dažniausiai nutinka tiems, kurie valgo žmogieną, kaip Pausanijas rašo pirmiausia nutikus Arkadijos karaliui Likaonui, kai jis, aukodamas žmogų Jupiteriui Likėjui, paragavo aukos; vėliau taip nutiko Demarchui Parhasijui, apie kurį M. Varonas ir Kopas, rašę apie olimpiadas, pasakoja, kad jis, aukodamas tam pačiam Jupiteriui žmonių aukas ir paragavęs aukos, staiga pavirto vilku, o po dešimties metų atgavo žmogišką pavidalą ir galiausiai laimėjo olimpinį kumštynių prizą. Kai arkadijai tai dažnai patyrė ir patvirtino, šventais įstatymais uždraudė, grasinant mirties bausme, bet kam įžengti į Jupiterio Likėjaus šventyklą.
SENAMAS: Man visgi atrodo įtikinama, kad niekas negali iš žmogaus tapti gyvuliu be žmogaus žūties, ir tikriau manyčiau, kad apgaulingos žmonių akys, kaip tie netikri Heraklėjos liudytojai, yra apakinamos kerais.
FRIDERIKAS: Neabejoju, kad magai daro triukus, tačiau ne visada ir ne visiems. Kai keliavau po Tiuringiją Žemutinėje Vokietijoje, mieste buvo vienas apgavikas, kuris tuščiais reginiais maitino neišmanančią liaudį už gautą užmokestį. Taigi, jis miniai stebint prarijo vežimą, pakrautą šieno, kartu su arkliais ir vežėju. Paskui, pasakęs, kad nori pakilti į dangų, staiga pakilo nuo žemės; jį už kojų sugriebusi sekė žmona, tada žmoną už kojų sugriebusi sekė tarnaitė, tarnas – tarnaitę, ir jie, pakibę aukštai ore, tarsi adatos, traukiamos magneto, visiems stebintis kurį laiką kabojo.
KURCIJUS: Vežimo ir vežėjo prarijimą priskiriu apžavams (haliucinacijoms), bet neabejoju, kad pakilimas ir sklendimas buvo atlikti demono pagalba. Juk Simonas Magas, stebint Neronui su kitais kunigaikščiais ir dvariškiais, liepė save sukapoti į gabalus, o tada, sukapotas dalimis, atgijo, vėliau pakilo aukštai į orą ir iš Cezario gavo dievišką garbę bei statulą. Kas gi yra taip sunku, taip priešinga gamtos jėgai, ko ta ragana nesigirtų padarysianti:
Kai panorau, stebintis patiems krantams, upės
Grįžta į savo šaltinius, ir sujudinu tai, kas stovi,
Stovinčius sukrečiu, daina nuveju debesis ir audras,
Ir debesis atvedu, ir vėjus nuvarau bei pašaukiu.
Žodžiais ir giesme sutraukau gyvačių nasrus,
Ir judinu miškus, ir liepiu drebėti kalnams,
Ir žemei baubti, ir vėlėms išeiti iš kapų,
Tave taip pat, Mėnuli, nutraukiu.
KORONĖJUS: Ar tau, Toralba, atrodo, kad tai galėjo įvykti per gamtą, ar visgi demonų pagalba?
Čia TORALBA tarė: Atvirai atskleisiu, ką manau, bet prašau tavęs, Koronėjau, kad tokiuose sudėtinguose dalykuose nereikalautum daugiau, nei aš galiu.
KORONĖJUS: Būčiau visai beprotis, jei norėčiau sužinoti tai, ko tu nežinai.
TORALBA: Nors ir abejojau, kad galiu perprasti kitų menų tiesą, visomis jėgomis bandžiau tirti pačius daiktus ir paslėptas daiktų priežastis gamtoje, ir man nutiko tas pats, kas nutinka jūreiviams. Kuo toliau jie nutolsta nuo krantų, tuo gilesnius vandenis jaučia, kol galiausiai, nutolę labai toli nuo visų žemių, dėl jūros gylio praranda galimybę naudotis svambalais. Taip ir aš, žvelgdamas į elementų, iškasenų, metalų, augalų, gyvūnų ir dangaus kūnų prigimtį, galiausiai proto veikla pakilęs aukščiau į nuostabią angelų ir demonų galią, jaučiuosi visiškai apleistas proto. Kuo daugiau trokštu sužinoti ir kuo atidžiau bei atsargiau tyrinėju subtiliausius dalykus, tuo labiau pripažįstu esąs neišmanėlis.
KURCIJUS: Tai tikrai dažniausiai nutinka tik labai mokytiems žmonėms. Kai ieškojau to priežasties, Pranciškus Fuksėjas, matematikų pažiba, kurį Prancūzijos karalius Karolis IX pasikvietė ir kuris daugeliui stebint Paryžiuje mokė to, ką kadaise buvo iškėlęs Archimedas – „duotą svorį pajudinti“ (t. y. dothen baros kinêsai), jis, sakau, tvirtino, jog nežinojimo žinojimas yra tikriausias tobulesnių mokslų principas, ir nėra didesnių neišmanėlių už tuos, kurie manosi viską žiną. Tai jis mokė pavyzdžiu tų, kurie visada gulėjo uždaryti lūšnoje arba Sokrato urve, arba kuriems dangaus erdvė atrodo ne platesnė nei trys uolektys; kai jie išeina į aukštesnes vietas, stebisi artimiausiais regionais, kurių niekada nematė, o vėliau, pakilę į aukščiausias kalno viršūnes, laisvai stebi ne tik tolimiausias žemes ir jūras, bet ir dangaus žvaigždes, ir priblokšti stebisi savo ankstesniu nežinojimu. Daugelį taip pat traukia tuščias autoritetas, kuriuos turėtų vesti protas. Tačiau jie skuba kaip gyvuliai, ne ten, kur reikia eiti, bet ten, kur einama.
TORALBA: Tikrai tokiu būdu daugelis klaidžioja. Juk kas gi paklaustas, iš kur tokia audrų jėga, iš kur vėjas, neatsakytų, kad jie kyla iš karšto garavimo? Jei paklausi priežasties, Aristotelis taip nusprendė, kaip kadaise apie Pitagorą mokiniai: Autos epha, „pats pasakė“. Tačiau niekas nėra toks beprotis, kad manytų, jog karšti sausi garai žiauriausią žiemą vandenyno gelmėse prie abiejų ašigalių, kai tik kyla audros, turi kokią nors galią. Visgi netrūksta tokių, kurie vadovaujasi ne autoritetu, bet vien protu; tačiau jie tikisi paaiškinti visų dalykų priežastis, nors negali perprasti net menkesnių dalykų priežasčių, tų, sakau, kurios glūdi mumyse ir kurios krenta visiems į akis. Kiek kukliau Plinijus, uoliausias gamtos medžiotojas, parašė, kad daugelyje dalykų turėtume labiau stebėtis gamtos didybe ir galia, nei pernelyg smulkmeniškai tyrinėti! Tai pripažinti nesigėdijo ir Aleksandras Afrodizietis, tiksliausias peripatetikas: kad gamta paslėpė priežastis, kodėl dantys atšimpa trinant geležį dilde. Tačiau iš visų klaidų, kurių yra begalė, nėra nė vienos, kurioje mūsų fizikai klystų sunkiau, nei manydami, jog viskas, kas yra už žmogaus galios ribų, priklauso nuo gamtos, nuo būtinų priežasčių arba nuo likimo. Mat tie, kurie taip mano, yra priversti visiškai atimti iš Dievo laisvą valią veikti kitaip; jie nemano, kad demonų ar angelų jėga yra būtina, ir net netiki, kad demonai egzistuoja, bet laiko gėdinga prisipažinti nežinant priežasčių tų dalykų, kurie prieinami gyvuliškiems pojūčiams, arba, jei negali paneigti, mano, kad geriau pateikti visiškai kvailą priežastį nei jokios. Taigi, norint rasti kokią nors išeitį iš iškeltų klausimų, manau, priešingai peripatetikams, reikia nustatyti ir principais bei aiškiais įrodymais patvirtinti tai: jog pirmoji priežastis nėra saistoma jokios būtinybės veikti, bet viską valdo su tokia laisve, kad, jei nori, gali sulaikyti žmonių ir žvėrių veržlumą, valdyti negyvą gamtą, neleisti ugniai degti, sudrebinti visą pasaulį ir vėl jį atstatyti; priešingai nei nusprendė visa peripatetikų, epikūrininkų ir stoikų giminė, kurie neigia ne tik tai, kad pirmoji priežastis yra verčiama veikti, bet ir tai, kad Dievas gali užkirsti kelią tam, kas vyksta pagal gamtą.
FRIDERIKAS: Nėra nė vieno iš tų, kurie bent kiek susipažino su pamaldumu, kuris manytų, kad Dievas yra saistomas kokios nors būtinybės; tačiau apie tuos pačius dalykus vienaip sprendžia fizikai, kitaip teologai.
SALIAMONAS: Tai, kas tiesa, visada turi būti viena ir tas pat, ir tas pats dalykas negali būti teisingas teologams, bet klaidingas fizikams, net jei teologų ir fizikų sprendimai apie tuos pačius dalykus dažnai būna priešingi.
KORONĖJUS: Tad tęsk, Toralba, jei nesunku, ir aiškiai atskleisk to įrodymą.
TORALBA: Aristotelis apie Dievą rašo daug nepriimtinų dalykų, pavyzdžiui, kai vadina jį gyvūnu (animal), kas nedera ne tik fizikui, bet ir metafizikui, t. y. iškilių ir dieviškų dalykų tyrinėtojui, nes tokiu būdu jis pripažįsta Dievą esant kūnišką (kadangi gyvūną pats apibrėžia kaip gyvą kūną). Tačiau nėra nieko absurdiškiau, kaip pripažinti pirmąją priežastį visų dalykų kūrėja ir saugotoja, bet tuo pačiu saistyti ją vergiška pareiga ir būtinybe, ir vis dėlto sau pačiam priskirti laisvą valią. „Laisvu, – sako jis, – vadiname žmogų, kuris yra pats sau priežastis ir kurio svetima galia negali priversti.“ Kas gali būti arogantiškiau ar svetimiau fizikų sprendimams? Juk Plutarchas neturėjo didesnio argumento stoikų likimo nuomonei paneigti, kaip tai, kad įvedus būtinybę, iš Dievo atimamas pasaulio valdymas, t. y. ei anankê memiktai tois pragmasin, oute pantôn kratei ho theos, oute panta kata tou ekeinou logou dioikeitai (jei būtinybė įmaišyta į dalykus, nei Dievas viską valdo, nei viskas tvarkoma pagal jo protą).
FRIDERIKAS: Elementariuose dalykuose iš tiesų yra didelė įvairovė ir nepastovumas, tačiau dangaus sferų, kurios viena kitą pagauna savo judėjimu, tiksliausi ir nekintami sukimaisi įrodo priklausomybę nuo nekintamos priežasties.
TORALBA: Kad Dievas nekintamas, sutaria visi fizikai ir teologai. Tačiau anie mano, kad aukštesnės priežastys yra varžomos žemesnių priežasčių jėgos ir galios. Tikėtinesni poetai, kurie savo išgalvotomis pasakomis pripažįsta, kad Jupiteris atleistas nuo žemesnių dievų valdžios, tačiau tvirtina, jog jis saistomas aukštesnių tês adrasteias (neišvengiamybės) dėsnių. Tą adrasteian arba likimą Parmenidas sakė apimant pasaulį. Chrisipas tai vadino amžinu judėjimu, tinkamai ir deramai suderintu, Zenonas – apvaizda, Augustinas mano, kad likimas tinka vieninteliam Dievui arba niekam.
SALIAMONAS: Hebrajų vertėjas, pritardamas tam, rašo: likimas arba kodeš (šventumas) yra tai, kuo laikomas šventenybių šventumas, sakau, Dievas, viską priimantis į save ir valdantis laisva valia.
TORALBA: Jei tiesa, ką rašo Aristotelis – kad niekas nėra vertas pagyrimo ar pasmerkimo už tai, ką daro būtinai (iš prievartos), tai iš tikrųjų amžinasis Dievas nenusipelno jokio pagyrimo ar padėkos už savo nuopelnus mums, nes yra priverstas tai daryti būtinai. Iš to taip pat seka, kad Dievas atleidžiamas nuo visų dalykų priežiūros, nes apvaizda pasireiškia tik dviem dalykais: pirma, kad kiekvienas daiktas būtų, antra, kad jam būtų gerai. Bet būtinybė abu šiuos dalykus atmeta, nes būtina priežasčių grandinė sukuria stabilią ir nekintamą dalykų tvarką, tad nei tas, kuris bus krosnyje, negalės būti išgelbėtas nuo liepsnų, nei bus galima pasirūpinti kieno nors išgelbėjimu prieš gamtos jėgą. O panaikinus apvaizdą (kuria viskas laikosi – ką matome ir ko nematome), pats pasaulis neišvengiamai žlugtų. Kad Aristoteliui nereikėtų to pripažinti, jis pasinaudojo Platono posakiu iš „Fedono“, esą protinga manyti, kad Dievas neturi jokio rūpesčio, t. y. eulogôs echei ho theos, oute epimelôn men hêmôn. Tas pats Platonas „Politike“ Dievą vadina žmonių giminės ganytoju, t. y. anthrôpinês agelês poimena.
SENAMAS: Šis argumentas gali atrodyti tikėtinas, bet nebūtinai teisingas, kad panaikinus apvaizdą pasaulis būtų sukrėstas. Nes jei Dievas rūpinasi visata, jis tai daro arba dėl savęs, arba dėl pasaulio; ne dėl savęs, nes jis lengvai gali apsieiti be pasaulio, kitaip jis nebūtų patenkintas savimi, t. y. autarkestatos, kaip jį vadina ne tik Platonas ir Aristotelis, bet ir jis pats save – Šadai (Visagalis), kas reiškia tą patį. Jis nerūpina pasauliu dėl pasaulio, nes pasaulis būtų Dievo tikslas, ir jis taptų laimingas dėl pasaulio; o tikslas visada yra pranašesnis už tai, kas nukreipta į tikslą.
TORALBA: Šiuo argumentu, Senamai, naudojosi Aleksandras, kad apgintų Aristotelio teiginius. Tačiau tas pats autorius, toli nutolęs nuo šios nuomonės, sako: „Sakyti, kad Dievas nenori rūpintis mūsų reikalais, yra svetima dieviškai didybei; tai būdinga pavydžiam ir neteisingam, kai gali, bet nenori geriau; to de legein mê boulesthai ton theon tôn entautha pronoein, pantelôs allotrion theou, phthonou tinos kai alogou physeôs.“
SALIAMONAS: Atrodo, kad Senamo argumentas vienoje dalyje įtikina, nes dieviškai didybei nedera nieko daryti dėl kito pirmiausia ir daugiausia, nei dėl savęs paties. „Viską, – sako jis, – sukūriau dėl savęs, net ir nedorėlį bausmės dienai“, ir sukūręs pasaulį ar juo rūpindamasis jis netapo geresnis ar laimingesnis, nes ir prieš tai buvo geriausias ir laimingiausias. Visgi tuo jis sau patinka, kad padaro savo galią matomą kūriniams ir protingoms būtybėms, nevedamas jokios prievartos, jokios būtinybės, galiausiai jokios didesnės laimės. Ir negalima to priskirti pavydui, jei jis nepadaro geriau nei gali. Ir Proklas nelabai tinkamai iš to kildina pasaulio amžinumą, nes tokių laikinų dalykų prigimtis yra tokia, kad jie negali ir neturi prilygti geriausiam kūrėjui laiko ar laimės lygiu.
KORONĖJUS: Man klausimas dar neatrodo išaiškintas: kokiu būdu pirmoji priežastis yra nekintama, jei žemesnių priežasčių eiga ir progresas keičiasi. O jei žemesnių priežasčių progresas yra nekintamas, teks pripažinti, kad šis pasaulis stovi būtinai ir tai, kas vyksta, yra nulemta nekintamos aukštesniųjų jėgos ir galios.
SALIAMONAS: Dievas, liudydamas apie save, sako: „Aš, amžinasis Viešpats, nesikeičiu“; taip pat: „Dangūs sudils ir pražus, o tu esi tas pats, visada į save panašus“, – šie žodžiai reiškia dievišką didybę ir prigimtį, visada stabilią ir amžiną, tačiau neatima, o veikiau patvirtina laisvą Dievo valią.
SENAMAS: Ką gi tada reiškia šios eilės:
Likimas valdo pasaulį ir viskas stovi pagal tvirtą dėsnį?
TORALBA: Išties teisingai: arba likimas yra niekas, arba tai yra Dievas, kuris paskyrė tikrus dėsnius visoms prigimtims, kuriuos vienas jis gali pakeisti ir panaikinti; gamtos įstatymų leidėjas, nepriklausomas nuo savo įstatymų, ne senato ar liaudies, bet paties savęs. Juk kodėl žemė nėra padengta vandeniu, nors yra sunkesnė? Aristotelis teigia, kad tai padaryta dėl gyvūnų išlikimo. Garbingiau buvo imituoti tragedijų autorius, kurie, negalėdami paaiškinti dalyko sunkumo, iškviečia Dievą iš mašinos, ton theon apo mêchanês. Taigi iš šio įrodymo darome išvadą, kad gamtoje nėra nieko būtino, kas negalėtų vykti kitaip. Tai Algazelis, aštriausias arabų filosofas, moksliškai įžvelgė, priešingai nei manė Averojus. Kas gi dažniau pasitaiko, nei kad iš rugių išauga kviečiai? Iš javų ne visada, bet visgi per dažnai – raugės; arba priešingai – iš žmogaus gimsta gyvatė; matėme dažniausiai iš visų gyvūnų giminės gimstant monstrus, taip pat plintant naujas ir negirdėtas ligas, didžiulius potvynius, netikėtus žemės gaisrus, stebuklingus gyvūnų gimimus, lietų akmenimis, krauju, pienu, javais, galiausiai gimstant stebinančius ženklus, kurių pilna senovė, pilnos knygos, pilni graikų, hebrajų ir lotynų raštai, tad tai turi vykti ne tik ne pagal gamtą, bet ir priešinantis gamtai.
OKTAVIJUS: Mūsų Hipokratas, visada pastebėjęs paplitusių, neįtikėtinų ir nepagydomų ligų jėgą, esančią už gamtos ribų, rašė, kad jos sukeliamos kažkokia dieviška galia. Tą aksiomą Fernelis, vyriausiasis gydytojas (archiatros), iliustravo įvairiais ir stebinančiais demonų veiksmais, ir tai vyksta priešingai įprastoms natūralių priežasčių ir būklių eigoms.
TORALBA: Pats Aleksandras, kuris įpratęs kovoti už Aristotelį, nutoldamas nuo mokytojo raštų, rašo, kad gamta dažnai keičiama tiek jėga, tiek papročiais, tiek įžadais, duotais Dievui, kuriais, jis tvirtina, ligos ir blogybės sušvelninamos ir nukreipiamos. O tai, ką skaitome nuolat vykstant dėl piktadarių nusikaltimų, ir ką pasakojo Friderikas, ir ką skaitovas perskaitė vykus pastaraisiais mėnesiais Konstantinopolyje miniai stebintis – ką, suprantate, visa tai vyko priešinantis gamtai – argi tai nepakankamai įrodo, kad gamtos jėga nėra būtina ir nekintama? Juk tai, kas nutinka kitaip, jokiu būdu negali būti būtina, kaip pripažįsta pats Aristotelis, kuris visgi, įvesdamas atsitiktinumą ir sėkmę gamtoje, pagal liaudies nuomonę pašalino būtinybę iš gamtos.
SENAMAS: Kas gi tada bus su Platonu, kuris pagal Homero mintį įsivaizduoja auksinę grandinę, nuleistą Jupiterio iš dangaus, jei nepriimsime natūralių priežasčių grandinės kaip neliečiamos ir visiškai nekintamos?
TORALBA: Manau, Homeras pats save pakankamai paaiškina, kai pripažįsta, jog tuos žemesnius dievus aukštesnysis išties gali traukti aukštyn, bet aukščiausiojo žemesnieji – ne.
SALIAMONAS: Aš manau, kad Homero grandinė yra ne kas kita, kaip tai, kas išreikšta patriarcho Jokūbo nakties regėjime kopėčiomis, kurių viršūnėje stovi Dievas, kuriomis angelai nusileidžia nuo dangaus viršūnės į žemę ir iš čia vėl kyla į dangų.
OKTAVIJUS: Iš tiesų Saliamono interpretaciją, atrodo, patvirtina akademikas Proklas ir Plutarchas, kurie demonus patalpino tarp dievų ir žmonių prigimties, tous porthmeuontas ta tôn anthrôpôn pros tous theous kai ta tôn theôn pros tous anthrôpous, t. y. nešančius dieviškus dalykus žmonėms ir žmogiškus – Dievams. Skirtumas tik tas, kad demono vardu jis vadino dievą, o kakodaimonas (bloguosius demonus) apima tik dalį. Net Platonas didžiausią iš visų demonų vadino Dievu. Tačiau jaunesnieji akademikai dažniau vartojo terminą demonai phaulous kai kakous (blogiems ir piktiems).
TORALBA: Iš abiejų interpretacijų seka, kad angelai ir demonai turi galią, mažesnę už Dievo, bet didesnę už žmonių; tačiau ta jėga ir galia būtų lygi Dievo galiai, jei Dievas būtų saistomas veikimo būtinybės, nes kiekviena priežastis, kuo ji galingesnė, tuo didesnius sukelia padarinius; o jei pirmoji priežastis veiktų būtinai, visų sekančių priežasčių galia būtų begalinė, o baigtinio dalyko jėga negali būti begalinė.
KORONĖJUS: Tai išties būtų veiksmingiausias argumentas, jei prielaida būtų įrodyta.
TORALBA: Viskas, kas veikia natūraliai (pagal prigimtį), veikia iki pat savo galios ir gebėjimų ribos, pvz., ugnis degina maksimaliai, ne saikingai ar ribotai, bet tiek, kiek jai gamtos suteikta. Vadinasi, jei pirmoji priežastis veikia natūraliai (būtinai), kaip patinka Aristoteliui, ji turėtų visą savo galią, kuri yra begalinė, įlieti į antrąją priežastį; tuo pačiu būdu antrosios priežastys turėtų suteikti begalinę galią trečiosioms, šios – sekančioms, iki pat paskutiniųjų, tai yra praturtinti ir padidinti tai, kas yra baigtina, laikina, trapu, begaline jėga ir galia; nors visos filosofų šeimos iki pat epikūrininkų pripažįsta, kad pirmoji priežastis yra begalinės galios ir gerumo. Ir tokiu būdu visų priežasčių galia būtų suvienodinta, be to, antroji priežastis su ta begaline galia, būdama susijusi su baigtiniu ir ribotu dangumi, nei veiktų, nei judėtų laike. Tai Averojui pasirodė taip absurdiška, kad jis, nutoldamas nuo Aristotelio nuomonės, atskyrė pirmąją priežastį, nes ji begalinė, nuo dangaus judėjimo, ir antrąją priežastį susiejo su pirmąja baigtine sfera, kad nesujungtų baigtinių dalykų su begaliniais, amžinų su laikinais būtina ryšio grandine. Šis būtinas ryšys tuo absurdiškesnis, kad Aristotelis rašė, jog visi protai ir formos, atskirtos nuo materijos, priklauso nuo pirmosios priežasties vienu metu, kurią nuomonę Avicena ir Averojus, sekdami akademikais, atmetė, nes teigia, kad antroji priežastis kyla iš pirmosios, trečioji iš antrosios tam tikra seka.
SENAMAS: Šis Toralbos įrodymas yra subtiliai ir aštriai suformuluotas, bet tas pats įrodymas sugriauna visą gamtos mokslą.
KORONĖJUS: Kokiu būdu?
SENAMAS: Nes tų dalykų, apie kuriuos turimas koks nors mokslas (žinojimas), priežastys turi būti būtinos. O Toralbos įrodymas panaikina priežasčių būtinybę, todėl visas mokslas apie gamtą turi būti sugriautas iš pamatų, nes apie tai, kas vyksta atsitiktinai arba gali vykti kitaip, mokslas gali egzistuoti ne labiau nei lobių ieškojimo disciplina.
TORALBA: Gamtos reiškiniai nevyksta nei atsitiktinai, nei bet kaip, nei aklai, bet juda pagal tuos pačius dėsnius ir ta pačia eiga, kad esant priežasčiai sektų pasekmė, nebent dieviška valia visuose, arba žmogiška kai kuriuose, arba demonų jėga daugelyje atvejų užkirstų tam kelią. Juk jei sulaikai akmenį, kad jis nekristų žemyn, arba ugnį, kad ji nekiltų aukštyn, dėl to nepaneigiamas įrodymas, kad akmuo linksta žemyn, nes yra sunkus, o ugnis – aukštyn, nes yra lengva.
OKTAVIJUS: Iš Toralbos samprotavimo darome išvadą, kad pirmoji priežastis yra laisva, ne natūrali (veikianti pagal būtinybę) ir ne prievartinė. Juk jei ji būtų verčiama, Dieve nebūtų laisvos valios, kurią turėtų versti arba aukštesnė priežastis, arba ligi, arba žemesnė. Ne aukštesnė, nes už aukščiausią nėra nieko aukščiau; ne ligi, nes ji nebūtų ligi, jei galėtų būti verčiama; savęs paties versti ji negali, o tuo labiau negali būti verčiama žemesnės ar silpnesnės priežasties, kadangi aukščiausioji priežastis yra turtinga tiek ir tokių išteklių, kad negali būti nieko aukštesnio. Ir Dievo prigimtis nebūtų visagalė ir iškili, jei būtų pavaldi tai būtinybei arba gamtai, kuria valdomas dangus, jūros, žemės ir visas šis pasaulis, ir ta jėga bei galia būtų apdovanota didesne ir geresne jėga nei pats Dievas.
SALIAMONAS: Svarus šis Toralbos įrodymas, tačiau man atrodo dar svaresnis tas, kuris išėjo iš paties visagalio Dievo lūpų: Viską, sako jis, ką norėjau, padariau.
KORONĖJUS: Tai, be abejo, aišku, lieka tik vienas dalykas: jaunesnieji peripatetikai, paveikti dieviškesnio mokymo ir švelnindami bedieviškus Aristotelio teiginius, neatima iš Dievo valios, bet mano, kad Dieve „Norėti“ ir „Būti“ yra tas pats, tad jis yra tai, ko nori, ir ko nori – tas yra.
TORALBA: Kaip ligoniams keičiamos lovos ir vietos, bet liga seka iš paskos, taip ir vėlesnieji mąstytojai atkrenta į tą patį, ką ir pirmieji; iš to kyla dar didesnių nepatogumų nei anksčiau, nes Dievo substancija negali keistis. O jei Dievo valia negali keistis, tai ji nėra valia, ji nėra laisva rinktis tą ar aną, bet tiksliai nustatyta tik tam vienam. Juk Dievas galėjo sukurti dvi ar tris saules, tačiau nenorėjo. Taigi Dievas nori daugelio dalykų, tačiau pats yra vienas, o ne „daugelis“. Todėl Dieve „Būti“ ir „Norėti“ nėra tas pats, nes jis nori, kad egzistuotų daug ir įvairių formų, tačiau ne begalinių, ne amžinų ir ne paprastų, nors pats jis yra begalinis, paprastas, amžinas, nevienalytis ir nesudėtinis. Taip pat būtina, kad Dievas būtų visais būdais; o jei sakytume, kad ir pasaulis egzistuoja būtinai, kaip anie mano, tai Dieve negali sutapti „Būti“ ir „Norėti“, nes būtinas pasaulio egzistavimas visiškai atmeta Dievo valią; juk niekas negali vykti savo noru ten, kur spaudžia prievartinė būtinybė.
KORONĖJUS: Tarkime, kad viskas egzistuoja Dievo valia ir kad Dieve „Būti“ ir „Norėti“ nelaikomi tuo pačiu dalyku – kas iš to seka?
TORALBA: Visų pirma tai, kad pasaulis yra saugomas kito, o ne savęs paties.
SENAMAS: Aristotelis taip pat rašo, kad pasaulis saugomas pirmosios priežasties.
TORALBA: Taip, bet jis mano, kad saugomas būtinai, ir dėl to teigia jį esant amžiną. Jei pasaulis priklauso nuo valingos priežasties, kas, tikiuosi, buvo įrodyta, jis negali būti amžinas savo prigimtimi. Kadangi yra du veikimo principai – vienas varomas gamtos veržlumu, kitas jokia būtinybe – tiek kuriant, tiek prižiūrint ir saugant sukurtus dalykus. Tad kadangi įrodyta, jog pasaulio kūrėja ir saugotoja yra laisva ir nepriklausoma nuo likimo bei Adrastėjos (neišvengiamybės) dėsnių, ir kad valia nėra tas pats, kas esmė, seka, kad tas kūrinys gali būti jos apleistas, kada tik ji panorės. Po apleidimo neišvengiamai seka žūtis, nes niekas negali būti išsaugotas ar atsirasti iš savęs paties, todėl tai, kieno išlikimas priklauso nuo kito sprendimo ir valios, nėra amžina. Tai suprasdamas Avicena, mokslo kunigaikštis, sakė: „Kūrinys yra niekas ir iš nieko, o egzistuoja pagal esmę tik dėl pirmosios priežasties.“ Tačiau negali būti jokios pirmosios priežasties, jei pasaulis yra amžinas. Iš to seka antras įrodymas, ne mažiau veiksmingas ir naudingas nei pirmasis. Bet bijau, kad nepasirodysiu jums įkyrus dėl ilgos kalbos.
KORONĖJUS: Mums tikrai neprailgs šis aptarimas, iš kurio gauname ne tik didžiausią malonumą, bet ir daug didesnę naudą.
TORALBA: Amžinuose dalykuose nėra pirmos, nėra ir paskutinės priežasties, kaip pripažįsta pats Aleksandras. Tačiau pasaulis turi pirmąją priežastį, sutarus visiems fizikams, vadinasi, pasaulis nėra amžinas. Tai matydamas Aristotelis visas priežastis pavertė amžinomis, tačiau labiausiai, pasak jo, pirmąsias. Kodėl pirmąsias labiau nei vidurines ar paskutines? Juk visi daiktai būtų amžini ir pradėję egzistuoti tą pačią akimirką. Arba jei viena yra pirma, kaip sekančios gali būti amžinos kartu su pirma, jei „pirmesnio“ ir „vėlesnio“ sąvokos nurodo ne laiką, bet tvarką, kaip patys teigia. Kadangi tai absurdiška, tenka pripažinti, kad pasaulis nėra amžinas. Jei nėra amžinas, turėjo turėti pradžią, vadinasi, turės ir pabaigą. Tai nustatyta visais dieviškaisiais ir gamtos dėsniais: viskas, kas turės pabaigą, turėjo pradžią, ir viskas, kas turėjo savo kilmės pradžią, kada nors išnyks. Juk jei kas nors gali būti visada, tai turi nekintamą prigimtį ir savo esme niekada negalės pasikeisti; jei niekada negalėjo pasikeisti, vadinasi, negalėjo ir gimti; o jei gimė, turėjo ir pasikeisti, kad iš galimybės pereitų į tikrovę. Taigi, jei kas nors savo prigimtimi yra kintama, tai negali būti amžina. Todėl Platonas, priskirdamas pasauliui gimimo pradžią, suprato, kad jis išnyks, tačiau manė, jog jis bus amžinas dėl Dievo gerumo, o ne dėl savo prigimties. Taigi viskas, kas turėjo pradžią, pasmerkta žlugti, nebent būtų palaikoma kūrėjo mostu, sprendimu, valia ir galia. Iš to tampa aišku, kad Galenas be pagrindo rašė, jog jam neatrodo būtinas principas: pan to gennêton phtharton (viskas, kas gimsta, genda).
SALIAMONAS: Jei kūrėjas nusprendė, kad šis jo pastatytas statinys kada nors sugrius, niekas negali stoti prieš jo sprendimus. O amžinasis kūrėjas nusprendė, kad pasaulis kada nors žus. Ir nors mūsų Filonas Hebrajas, sekdamas Platono nuomone, mano, kad keisis dangaus savybės (akcidencijos), o ne esmė, ir kad galvoti apie pasaulio mirtį yra didžiausias nusikaltimas, visgi: draugas Platonas, draugas Filonas, bet geresnė draugė Dievo tiesa, kuri niekam neleidžia abejoti. Žvaigždės išties yra seniausios, seniausi dangūs, bet jie sudils kaip drabužis ir pražus.
KORONĖJUS: Epikūrininkai ir stoikai tvirtino, kad pasaulis sudegs; taip anas epikūrininkas Lukrecijus sako:
Viena diena pasmerks pražūčiai, ir daugelį metų
Laikyta pasaulio masė ir mašina sugrius.
Nors jie tai rašė be jokio įrodymo, visgi tai turi didžiulį svorį ir reikšmę ne tik griaunant peripatetikų teiginius, kurie nepalieka vietos nei dieviškiems įstatymams, nei autoritetui, bet ir tam, kad tie, kurie supranta, jog patys ir visas pasaulis remiasi bei yra saugomi tokios nuostabios kilmės, būtų pagauti aistringesnio troškimo Visagaliui Dievui ir pratrūktų jo šlovėmis.
KURCIJUS: Visą gamtą slegia pasaulio irimas ir senatvė, ir autoriai nuolatiniais skundais teigia, kad žmonės nei dydžiu, nei jėga negali lygintis su protėviais; tai liudija kaulų paminklai ir nykštukų bei mažylių amžiai, palyginus su tais milžiniško dydžio žmonėmis, kurie viršijo trijų, septynių, aštuonių ar devynių senųjų uolekčių ūgį. Visa tai liudija pasaulio senatvę ir būsimą pabaigą.
TORALBA: Pasaulio pabaigos įrodymas iš jo judėjimo yra ne mažiau būtinas nei iš paties kūrėjo valios. Juk kadangi dangus juda, jis turi būti kūniškas; o viskas, kas kūniška, yra ir daloma, veikiama bei suardoma – tai vieningai pripažįsta ir fizikai, ir teologai. O kad dangus yra kūniškas, matyti ne tik iš to, kad jis juda, bet ir iš to, kad apribotas savo ribų bei terminų, savo glėbyje laiko visa kita, turėdamas dalis šalia dalių, taip pat baigtinę figūrą ir išmatuojamą dydį. Tačiau kūniškas dydis savyje talpina judėjimą, o judėjimas formuoja kokybę – visa tai yra akcidencijos (savybės). O materijos be formos niekur negali būti, jie neigia. „Kai sakau dangus, – sako anas (Aristotelis), – sakau forma; kai sakau šis dangus, sakau ši forma šioje materijoje.“ Šiais žodžiais jis pripažįsta, kad dangus susideda iš materijos, formos ir akcidencijų, kaip ir jo aiškintojai.
KORONĖJUS: Taigi turime plačiai ir aiškiai išdėstytą pirmąjį diskusijos punktą: visa visata ir tai, kas apimama plačiausio pasaulio glėbio, amžinojo kūrėjo sprendimu gali suirti, ir todėl tiek daug monstrų, kurie stebina žmones, tiek burtininkų apgaulių ir skrydžių vyksta ne per gamtą, bet už gamtos ribų arba prieš gamtą, veikiant angelų ir demonų jėgai bei galiai.
SENAMAS: Jei demonai būtų kūniški, abejonių būtų mažiau.
TORALBA: Diskusija apie nemirtingų sielų, t. y. angelų ir demonų, prigimtį visada atrodė labai sunki ir neaiški. Nors Aristotelis beveik visur demonus vadina zôa (gyvūnais/gyvomis būtybėmis), jis nepaaiškina, ar jie yra kūnai, ar ne, nes Dievą taip pat vadina gyvūnu, kaip ir demonus. „Kas nors gali paklausti, – sako jis, – kodėl siela, kuri klaidžioja ore, yra geresnė ir nemirtingesnė už tą, kuri yra gyvūnuose: hê en to aeri psychê tais en tois zôois beltiôn esti kai athanatôtera“; šioje vietoje jis pripažįsta, kad arba demonai, arba žmonių protai, atskirti nuo lavonų, klaidžioja ore. Platonas pripažįsta, kad diskusija apie demonus viršija žmogaus proto suvokimą, tačiau reikia pasitikėti protėvių nuomonėmis: peri de tôn daimonôn eipein kai gnônai tên genesin, meizon ei kath’ hêmas, pisteon de tois eirêkosin emprosthen. Visgi Platono kūriniuose dažnai diskutuojama apie demonus: „Puotoje“, „Protagore“, „Kritijuje“, „Politike“, „Epimenide“, „Fedone“, „Sofiste“ ir knygoje apie įstatymus. „Teage“ dar atviriau: „Mes, – sako jis, – kaip avys visada reikalaujame nuostabios dieviškų ganytojų apsaugos“; ir jis mano, kad taip pat kvaila patikėti žmones žmonių globai, kaip avių ir ožkų priežiūrą – avims ir ožkoms. „Kratile“ jis giria Hesiodo mintį, kad gerus ir išmintingus vyrus, baigusius gyvenimą, vadina demonais (daimonais); „Puotoje“ jis juos patalpino tarp Dievų ir žmonių, sudarytus iš orinės prigimties. „Fedone“ jis atvirai tvirtina, kad angelai, kuriuos visur vadina theous (dievais), yra mūsų globėjai: theous einai hêmôn tous epimelomenous. Be to, „Sofiste“ jis rašo, kad angelas sargas, kurį jaunesnieji akademikai vadina daimona paredron (šalia esančiu demonu), lydi mus, kur tik keliautume, ir stebi mūsų mintis: ton xenion ouk hêkista theon synopadon gignomenon, hubreis kai eunomias tôn anthrôpôn kathoran. Ir „Teage“: „Man, – sako jis, – burtų keliu teko kažkoks demonas (daimonion), lydintis mane nuo pat vaikystės.“ Pasinaudoję šia tema, visi akademikai pradėjo įvairias diskusijas apie demonų prigimtį. Tačiau jie visi sutaria: kiekvienam nuo gyvenimo pradžios dieviška dovana suteikiamas vedlys demonas. Čia tinka Menandro žodžiai:
Hapanti daimôn andri tô genomenô,
Hapasin esti metagôgos tou biou
(Kiekvienam gimusiam žmogui yra demonas,
Gyvenimo vedlys visiems).
Mat dar mažam Sokratui tėvas gavo orakulą, kad jis turi vedlį, geresnį už šešis šimtus pedagogų, kaip rašo Plutarchas knygoje Peri tou daimoniou tou Sôkratous (Apie Sokrato daimoną). Empedoklis, apie kurį sakoma, kad jį gyvą ir kvėpuojantį Etno kalno viršūnėje pagavo demonai, sakė, jog kiekvienam tenka kalon kai kakon daimona (geras ir blogas demonas).
SALIAMONAS: Rabinas Mozė Egiptietis (Maimonidas), mokytas ne Empedoklio, bet protėvių, taip pat patvirtina, kad kiekvienam yra skirtas geras ir blogas angelas.
SENAMAS: Jei demonų ir angelų jėga būtų tokia didelė, kokią norite matyti, man atrodo keista, kodėl epikūrininkai pašalino demonų egzistavimą (hypostasin) iš gamtos?
KURCIJUS: Epikūrininkus reikia išbraukti ne tik iš filosofų, bet ir iš žmonių sąrašo, tiek todėl, kad jie niekuo arba mažai skiriasi nuo žvėrių mąstymo, tiek todėl, kad vadovaujasi vien pojūčiais.
KORONĖJUS: Kadangi aišku, jog sutarus filosofams ir teologams, ar veikiau visiems mirtingiesiems, demonai egzistuoja (kas akivaizdu iš jų aiškių veiksmų), aptarkime, jei sutinkate: ar demonai skiriasi esme ir juntama kokybe, ar tik gėrio ir blogio skirtumu, ir kokiais veiksmais bei reikalais jie užsiima. Tai išsiaiškinus ir pažinus bus aišku, ką turėtume manyti apie ženklus, stebuklus, apžavus, galiausiai apie raganų stebinančius veiksmus ir vilkolakystę. Ir kadangi Friderikas, atrodo, uoliai tyrinėjo demonų galią ir prigimtį, neabejoju, kad jis visa tai mums paaiškins lengva kalba.
FRIDERIKAS: Jei tiek daug ir tokių filosofų per tiek amžių su tokia erudicija negalėjo ar nenorėjo nieko tvirtai pasakyti apie demonų prigimtį, ko galite tikėtis iš žmogaus, kuris visai ne filosofas? Knygas apie raganas ir burtus, kiek tik galėjau gauti, skaičiau smalsiai, kad bent kiek suprasčiau piktadarių veiksmus; pasakoti tai jums tingiu, nes kiekvienam leista semti iš tų pačių šaltinių, iš kurių sėmiau aš. Tačiau jei norėčiau ką nors tvirtinti apie tikrąją demonų prigimtį, kilmę ir esmę, būčiau kvailys.
TORALBA: Yra tik du įrodinėjimo būdai: vienas iš priežasčių, kitas iš pasekmių. Tad jei priežastys neaiškios, jas galima susekti iš pačių pasekmių; pavyzdžiui, jei negalime suvokti demonų prigimties (to dioti – kodėl), tai bent iš jų veiksmų supraskime to hoti estin (kad jie yra).
FRIDERIKAS: Kad įvykdyčiau jūsų norą, neatsisakau papasakoti grynos istorijos, idant nereikalautumėte iš manęs ko daugiau. Nors Apulėjus, apkaltintas burtininkavimu ir nuodijimu, ir prisipažinęs patyręs onanthrôpian (virtimą asilu), galėjo daug subtiliau nei kiti paaiškinti demonų esmę, visgi abejoju, ar jis norėjo, ar ne, nors galėjo. Jis taip apibrėžė demonus: pagal giminę – gyvūnai, pagal protą – protingi, pagal sielą – jaučiantys aistras, pagal kūną – oriniai, pagal laiką – amžini. Stibiuosi, kad Augustinas visur sekė šiuo aprašymu, ypač tuo, kad jų prigimtį laiko amžina, nors Porfirijas, Plutarchas, Plotinas teigia juos esant mirtingus, ir tai patvirtina Apolono orakulu, t. y. paties didžiausio demono liudijimu: „Vargas man, trikojai, raudokite, mirė Apolonas, išėjo, dangiška liepsna mane prievartauja!“ Juk Plutarchas, sekdamas Cicerono nuomone, rašo, kad orakulai nutilo būtent todėl, kad demonai, kurie seniau duodavo orakulus, išmirė. O jei demonai, žmonių giminės bendražygiai ir sąjungininkai, tiek daug meluoja apie save, ko mums tikėtis iš aukštesnės ir dieviškesnės dangaus angelų prigimties? Nors Filonas Judėjas angelus vadina dieviškesnėmis ir paslaptingesnėmis prigimtimis, pavaldžiomis visagalio Dievo valdžiai, kuriais jis naudojasi tarsi pasiuntiniais, visgi knygoje apie pasaulį rašo, kad angelai ir demonai esme yra tie patys, nors skiriasi gėrio ir blogio kokybe.
SENAMAS: Mielai paklausyčiau – nes negaliu slėpti smalsumo – kada demonai pirmą kartą gimė, kokių auklių išauklėti ir kokia ilga kiekvieno gyvenimo trukmė?
FRIDERIKAS: Kad demonai nėra amžini, Toralba gražiai įrodė, pamokęs, kad tai tinka tik vienam Dievui, visų dalykų tėvui. Tačiau kokia ilga jų gyvenimo trukmė, manau, nežinoma jokiam mirtingajam, nors Plutarchas, Proklas, Porfirijas nustato daugiausia tūkstantį metų, remdamiesi paties Herodoto (ar Hesiodo) mintimi, kuris rašo, kad nimfos gyvena dešimt finikiečių amžių. O Jeronimas Kardanas apie savo tėvą Facijų rašo, kad jis turėjo daimona paredron (demoną pagalbininką) daugiau nei trisdešimt metų ir iš jo sužinojo, jog demonų gyvenimas baigiasi ties trimis šimtais ar daugiausia keturiais šimtais metų; tai tas pats, lyg sakytų, kad žmonių gyvenimas ribojamas šimtu metų arba daugiausia 969, nes Metušelas, kuris, sakoma, gyveno ilgiausiai iš visų, negyveno ilgiau.
SENAMAS: Keista Apulėjaus, Porfirijo ir Kardano įvairovė: vienas demonų gyvenimą riboja trimis šimtais metų, kitas tūkstančiu, trečias mano juos esant amžinus.
KURCIJUS: Kad jie nėra nemirtingi, aišku iš paties Toralbos aiškaus įrodymo, kurį patvirtina ir Cezarėjos vyskupo Eusebijaus nuomonė, kurią jis iš Plutarcho perkėlė į knygą proparaskeuês euangelikês (Evangelinis pasiruošimas): kai laivas, valdant imperatoriui Tiberijui, buvo nuneštas prie Echinadų salų, pasigirdo balsas: „Tamai!“ Kai Tamas, laivo valdytojas, atsiliepė, vėl pasigirdo balsas, skelbiantis šiuos žodžius: „Kai atplauksi prie Pelkių (Palodes), garsiai paskelbk, kad Panas mirė!“ Laivo valdytojas, išsigandęs laivo sudužimo, jei nepaklustų liepiantiems Dievams, atplaukęs prie Pelkių, garsiu balsu paskelbė, kad Panas mirė. Tai pasakius, staiga pasigirdo raudančių ir dejuojančių žmonių, kurių visgi nebuvo, balsai.
SALIAMONAS: Nieko nuostabaus, jei jie skelbė Paną mirus, kai Šventasis Raštas liudija, jog Leviatanas, demonų kunigaikštis, mirs.
SENAMAS: Anksčiau girdėjau, kad demonai perplaukia žemes ir jūras, ir tarsi greičiausiais žirgais akimirksniu perneša pačius žmones. Jei tai tiesa, kodėl Echinadų salų demonai apie savo kunigaikščio žūtį sužinojo iš žmonių, nors sakoma, kad demonai vadinami ne para tou deimainein (nuo gąsdinimo), kaip mano Eusebijus, bet tarsi daêmones (žinovai), ta pačia prasme kaip hebrajų jideonim nuo veiksmažodžio jada, reiškiančio žinoti.
FRIDERIKAS: Aš manau, kad demonai žino tai, kas jiems gali būti pranešta, bet teisingiau manyti, kad nemirtingas Dievas jiems nustatė regionus ir vietas, kurių jie negali peržengti. Įrodymas tebūnie tai, ką rašo Cezarijus: vieno Kelno kunigo duktė, apsėsta demono, tėvo įsakymu buvo perkelta per Reiną ir tą pačią akimirką demono apleista, o tėvas buvo taip smarkiai sumuštas ir sužalotas, kad netrukus mirė. Iš to suprantama, kad to demono galia baigėsi ties upe. Kažką panašaus rašo Hermijas: kai vienas tėvažudys nužudė motiną ir buvo žiauriai kankinamas demonų, atsiklausė Apolono, ir šis atsakė, kad jam reikia ieškoti kito regiono; taip jis, persikėlęs į salą, iškilusią iš upės srovės, nustojo būti kankinamas.
SALIAMONAS: Atrodo, Frideriko nuomonę patvirtina tai, ką skaitome Šventajame Rašte: Dievo angelas Aukštutiniame Egipte surišo demoną Asmodėją, kuris anksčiau buvo nužudęs septynis Saros vyrus. Mat ir čia matomas didžiausias Dievo gerumas – jis liepė ne tik gyvates ir žiaurius žvėris, bet ir piktus demonus ištremti į apleistas vietas, kad jie nekenktų žmonių susibūrimams ir bendruomenėms, ir paleisti juos tik teisingam nedorėlių nubaudimui. Ir iš tiesų, pagal dievišką įstatymą iškilmingą permaldavimo dieną vyriausiajam kunigui liepiama mesti burtus dviem ožiams: vieną paaukoti amžinajam Dievui, kitą atiduoti Zazaliui (Azazeliui), kurį 72 vertėjai (Septuaginta) vadina apopompaion (atpirkimo ožiu), ir kurį buvo įprasta nuvesti į kalno viršūnę ir numesti žemyn. Sakydavo, kad raudona juosta, kuria jis buvo surištas, tapdavo balta, jei Dievas būdavo permaldautas; tai ožkaganys paprastai pranešdavo džiaugsmingu rago garsu, o artimiausi regionai panašiu garsu skelbdavo visuotinį džiaugsmą, tačiau ožys, paskirtas Azazeliui, niekur žemėje nebūdavo randamas. Sako, kad tam tinka tie Izaijo žodžiai: Jei jūsų nuodėmės būtų raudonesnės už purpurą, jos taps baltesnės už sniegą. Su tuo tikrai sutampa tai, ką R. Mozė (Maimonidas) perduoda iš chaldėjų ir sabėjų ritualinių knygų: senovės stabmeldžiai apleistose vietose ieškodavo demonų ir jiems aukodavo, duobėse atlikdami užkeikimus, išliedami kraują, o tada puotaudavo ir bendraudavo, kas griežčiausiai draudžiama šventuoju dievišku įstatymu, todėl aukų kraują liepiama išlieti prie šiaurinės aukuro pusės. Visgi netrūksta demonų visur, kurie uoliai stebi visų žodžius, gestus, darbus, tačiau didžioji dalis klaidžioja aplink kapus, kartuves, urvuose, kalnuose, miškuose arba pakrantėse; graikai juos vadina Satyrais, Silvanais, Tritonais, Manais, Nimfomis, Driadėmis, Hamadriadėmis, Oreadėmis.
OKTAVIJUS: Ar tai reiškia, kad tie kapų demonai ir Egipto lavonų sargai, paleisti iš pančių ir peržengę jiems skirtas ribas, kerta jūras ir sukelia audras, kad susigrąžintų pavogtus lavonus?
(Visi rankraščiai, kaip pažymi Zenkenbergas, neturi atsakymo į šį klausimą.)
SENAMAS: Jei tiesa, kad tas demonas prie Kelno, kuris apleido merginą ir nužudė tėvą, negalėjo peršokti plataus Reino griovio ar perplaukti sraunios upės brastų, turėtume tiesioginį vaistą prieš demonus, kurie apsėda tokią daugybę moterų; Romoje vieną dieną matėme daugiau nei aštuoniasdešimt žiauriai kankinamų, kurių jokie egzorcistų užkeikimai negalėjo išlaisvinti.
FRIDERIKAS: Niekada demonų jėga ir prigimtis nebuvo akivaizdesnė nei pas apsėstuosius, kuriuos graikai vadina endaimoniôntas, entheous, enthousiastikous, engastrimuthous (pilvakalbiais), engastrimanteis, sternomanteis ir Eurykleas, kurių gausybę senovėje, kaip skaitome, buvo visur. Mes patys matėme Kentorpo vienuolyne Žemutinėje Vokietijoje dievotas mergeles, demonų mėtomas aukštyn žemyn, kartais pakeltas nuo žemės ir lengvai nuleidžiamas be skausmo pojūčio, tada nuolatiniu juoku kikenančias, daužančias viena kitą smūgiais tarsi bakchantės ir bjauriausiu kvapu teršiančias aplinkinį orą. Mat tai beveik būdinga demonams – užkrėsti artimiausias vietas bjauriu smarve, tarsi sieros ar pūvančių lavonų kvapu. Priešingai, angelai skleidžia ambrozijos kvapą. Taip pat pastebėta, kad jei kas nors tų apsėstųjų akivaizdoje kalbėdavo šventas maldas arba giedodavo dieviškas šloves, apsėstosios kankindavosi žiauriausiais skausmais; jei jos pačios lotyniškai sakydavo valandines maldas arba klausydavosi pasakojamų pasakų, skausmas palengvėdavo. Kai magistratas paklausė, kas jas atidavė demonams, jos apkaltino vienuolyno tarnaitę Elzą Kamą; ji nesigėdijo prisipažinti ir, nuteista už raganavimą, buvo sudeginta lauže.
SENAMAS: Pamenu, Romoje vienas benediktinas egzorcistas klausė apsėstųjų, kas, jų manymu, tai padarė; demonai atsakė, kad tai padaryta žydų pagalba, nes žydai pyko, jog moterys iš jų religijos perėjo į krikščionių.
SALIAMONAS: Galbūt tai, kad jos iš protėvių pagoniškos religijos perėjo į svetimą, suteikė demonams progą jas apsėsti, bet kad tai būtų padaryta žydų pagalba – niekam neatrodo tikėtina. Demonai veikiau norėjo melagingais kaltinimais ir nusikaltimais sukompromituoti žydus, kuriems visada buvo itin priešiški.
FRIDERIKAS: Žinoma kilmingesnė istorija apie Antonijų Segnetį (arba Sekvetį), belgą, auksinį riterį ir senatorių, kurio sūnus susidėjo su ragana. Bet kai tėvo įsakymu jis susižadėjo su kilminga žmona, ragana, ne kitaip kaip Medėja, sužeista pavydo įniršio (nes Jasonas vedė Korinto karaliaus Kreonto dukterį), demono pagalba varžovę taip kankino, kad ji dažnai būdavo pakeliama į orą, tada blaškoma šen bei ten numetama. Kai ji gimdė, ragana, įėjusi į gimdyvės kambarį, sukėlė jai tokį mieguistumą ir sąstingį, kad iš nejaučiančios gimdyvės pagrobė kūdikį.
SALIAMONAS: O gal tėvas sūnų dar įsčiose paaukojo demonams? Mat tai burtininkams beveik įprasta, todėl dieviškas įstatymas sunkiausiu prakeiksmu smerkia tuos, kurie savo vaikus paaukoja dievui Molochui.
FRIDERIKAS: Ne mažiau įsimintina tai, kas nutiko Heseno kalno vienuolyne: šventosios mergelės buvo tokia jėga apsėstos demonų, kad atrodė santykiaujančios su juodais šunimis, po to mėtomos aukštyn žemyn ir skleidžiančios bjauriausią smarvę.
SALIAMONAS: Galbūt Dievas leido tą demonų kerštą, nes jos galbūt santykiavo su šunimis, kaip kartais nutinka. Nėra nieko bjauresnio, kaip Dievui pažadėtą mergelę prostituoti nešvariausiam žvėriui, todėl dieviškas įstatymas tuo pačiu skyriumi uždraudė aukoti Dievui „šuns kainą“ ir „paleistuvės užmokestį“, o kitame skyriuje skiria mirties bausmę tiems, kurie santykiauja su gyvuliais.
KURCIJUS: Tas baisus nusikaltimas vienuolių vadinamas „tyliuoju nusikaltimu“. Ir tai nėra naujiena, jei tikime Elianu, kuris rašo, kad vienas Romos pilietis iškėlė bylą svetimaujančiam žmonos šuniui. O keltų Aremorikoje (Bretanėje) karvė pagimdė mergaitę, kuri neturėjo nieko karviško, išskyrus vieną koją, dėl ko kilo rimti ginčai.
FRIDERIKAS: Ne taip keista, kad žmogus santykiauja su gyvuliu, kaip su demonu. Bet ne taip seniai Kelno vienuolyne mergina Gertrūda turėjo demoną meilužį, ir jos skrynelėje buvo rasti jo meilės laiškai ir jos laiškai demonui; netrukus po to visos vienuolės buvo apsėstos demonų.
TORALBA: Lengviau stebėtis tų įvykių istorijomis, nei išsiaiškinti, kokiu būdu tai gali vykti. Pamenu, kai buvau Ispanijoje, Magdalena Krucija, Kordobos vienuolyno vyresnioji, gavo atleidimą iš popiežiaus Pauliaus III už tai, kad daugiau nei trisdešimt metų santykiavo su juodu demonu Efialtu, nors dėjosi tokia gyvenimo ir religijos teisuole, kad per mišias būdavo pakeliama nuo žemės tarsi angelo (kaip Porfirijas pasakoja nutikus Jamblichui aukojant); be to, atrodė, kad ostija po pašventinimo nuo altoriaus, prasiskyrus sienai, įskrisdavo į vienuolės burną. Į ją, kaip į orakulą, kunigaikščiai ir dvasininkai kreipdavosi atsakymo. Tai visur plačiai žinoma istorija; panašiai Pranciškus Pikas rašo matęs kunigą Benediktą Berną apdegusį liepsnose, nes jis daugiau nei keturiasdešimt metų santykiavo su Hifialtu (kaip ana su Efialtu).
SENAMAS: Ar ir dabar Italija gimdo abiejų lyčių demonus inkubus ir sukubus? Bijau, kad gydytojams tai atrodys visiški kliedesiai.
FRIDERIKAS: Bet Fernelis, garsiausias Prancūzijos karaliaus Henriko II vyriausiasis gydytojas, rašo apie kilmingą jaunuolį, apsėstą demono, kuris, nors niekada nesimokė, kalbėjo graikiškai. Ir Pilypas Melanchtonas pasakoja, kad viena moterėlė, kankinama demono, buvo įpratusi kalbėti graikiškai ir apie šventąjį karą, kuriame beveik visa Vokietija sudegė, pranašavo šia eilute: estai anankê epi tês gês kai hormê en tô laô toutô (bus vargas žemėje ir sąmyšis šioje liaudyje). Kai apie tai įvairiai diskutavo teologai ir gydytojai, vienas menkai išsilavinęs gydytojas, kad nepasirodytų nieko neišmanąs, tvirtino, jog melancholija gali sukelti svetimos kalbos mokėjimą, bet buvo viešai nušvilptas su juoku.
OKTAVIJUS: Tai buvo galima lengvai paneigti, nes engastrimuthoi kai sternomanteis (pilvakalbiai) kalbėjo aiškiai užčiaupę burną arba iškišę liežuvį, o kartais net iš pilvo.
KORONĖJUS: Bet keista, kad demonų apsėstieji bjaurisi šlakstymu švęstu vandeniu, kaip rašo Kiprijonas ir kaip dažniausiai patvirtina patirtis. Tačiau Pilypas Melanchtonas kartą gyrėsi apgavęs demoną, kai apsėstąjį apšlakstė paprastu vandeniu, nes jis vengė šio lygiai taip pat, kaip ir ano.
SALIAMONAS: Manau, demonai nekenčia švęsto vandens dėl dviejų priežasčių: pirma, nes jis savo grynumu nuplauna dėmes, o demonai gėrisi nešvara, todėl dieviškas įstatymas liepia dažnus apsiplovimus, kurių burtininkai nekenčia. Antra, švęstas vanduo barstomas druska, kuri saugo visus daiktus nuo puvimo, o tikrasis demonų darbas yra naikinti ir gadinti. Todėl dieviškas įstatymas liepia į visas aukas berti druskos; suprasdamas jos galią, Platonas rašo, kad druska maloni Dievams.
KORONĖJUS: Taip diskutuojant tam tikru būdu paaiškėja, kokia yra demonų jėga ir prigimtis. Mat teisininkas Paulius Grilandas, raganavimo bylų teisėjas, rašo, kad vienas neofitas (naujokas) demono pagalba žmonos buvo nuneštas toli nuo namų į raganų puotą po Benevento riešutmedžiu. Kai patiekus valgius jis dažnai prašė druskos, galiausiai buvo atnešta kažkas panašaus į druską, ir jis sušuko: Lodato sia Dio, pure evenuto questo sale! (Tebūnie pašlovintas Dievas, pagaliau atkeliavo ši druska!). Po šių žodžių demonai, raganų susirinkimas ir netikros vaišės išnyko, ir likęs vienas neofitas nuogas grįžo namo, nuo kurių buvo nutolęs apie penkiasdešimt mylių.
FRIDERIKAS: Visiems kaimiečiams įprasta dėti druskos į kūdikių burnas kaip tiesioginį amuletą prieš burtininkų kerus.
OKTAVIJUS: Galbūt todėl, kad senovės žmonės vieningai teigia, jog jūros prigimtis nuplauna visas nešvaras; juk Hipokratas rašo, kad jo laikų egzorcistai kerus išvalydavo nuskandindami jūroje viską, iš ko, kaip sakoma, kildavo kerai.
KURCIJUS: Aš tuos egzorcistus, kurie Ulpiano vadinami apgavikais, įtariu bedievyste dėl to, kad jie užmezga pokalbį su demonais ir, maišydami juokingus dalykus su rimtais, piktnaudžiauja šventais užkeikimais; visgi dažniau jie, neatsargiai išdykaudami, patys būna demonų pagauti arba žiauriai kankinami, kaip skaitome Apaštalų darbuose apie tuos septynis egzorcistus, kai jie kreipėsi į demoną apsėstajame šiais žodžiais: „Prisaikdinu jus Jėzumi, kurį skelbia Paulius“, o demonas atsakė: „Jėzų aš pažįstu ir Paulių žinau, bet kas jūs esate?“ Ir užpuolęs demonas visus privertė bėgti.
OKTAVIJUS: Pamenu skaitęs pas popiežių Grigalių (Didįjį), kad vienas kunigas buvo pagautas demono, kai ant apsėstos merginos uždėjo šventą stulą. Ir tikrai Origenas komentaruose Matui griežtai draudžia klausinėti demonus apsėstuosiuose.
TORALBA: Pirmasis Hipokratas savo raštuose supeikė egzorcistus kaip nešvariausius žmones (kurie anksčiau buvo laikomi švenčiausiais ir dieviškiausiais), matydamas, kad jie valymams naudoja visiškai tuščius dalykus; „Dievas, – sako jis, – vienintelis yra mūsų sveikata ir išlaisvinimas.“ Nors jis buvo toks didis vyras, kad savo laikais neturėjo sau lygių, visgi joks amžius dar nebuvo suvokęs, koks skirtumas tarp „šventosios ligos“ (epilepsijos) ir demoniško šėlo. Vėlesnieji atidžiau pastebėjo daugelį panašių ir nepanašių simptomų, ir pirmiausia tai, kad sergantieji epilepsija leidžia putas per burną, o apsėstieji – ne. Pastarieji skleidžia bjauriausią kvapą, anie – ne; pastarieji pranašauja, maišydami tiesą su melu, anie nutyla; pastarieji kankinami ir išlaisvinami demonų valia, anie – ne. Ir jei koks burtininkas į ausį sušnabžda šiuos žodžius: „Išeik, demone, nes Efimolėjai liepia!“, staiga apsėstieji krenta tarsi apmirę miegu, o paskui netrukus atsikelia ir pasakoja tai, kas vyko toli, lyg būtų dalyvavę. Galiausiai, sergantys epilepsija niekada nekalba svetimomis kalbomis, kaip apsėstieji.
FRIDERIKAS: Yra vienas dalykas, kuris kankina gydytojus: kad burtų sukeltų ligų jie negali išgydyti jokiomis priemonėmis, o burtininkai negali išgydyti ligų, kurios kyla be kerų, kaip seniau rašė Filonas Hebrajas ir kaip mūsų laikais dažnai nustatė raganavimo bylų teisėjai. Ar liga kilo nuo kerų, ar dėl gamtos silpnumo, burtininkai tikrina pildami verdantį šviną į indelį, laikomą virš ligonio. Galenas, rašydamas apie „homerinį gydymą“, sako, kad neišmanėliai gydomi žodžių galia, ir tuo veiksmingiau, kuo daugiau tikėjimo parodoma. Matėme, kad burtininkai negali gydyti kitaip, todėl pirmiausia taria šiuos žodžius: „Tikėk ir pasveiksi!“
SENAMAS: Bijau, kad nelaikytume melo tiesa, kaip tie, kurių akis taip apžavėjo anas, kuris atrodė prarijęs vežimą, pilną šieno, kartu su arkliais ir vežėju.
FRIDERIKAS: Neabejoju, kad akis galima apžavėti, tačiau ausys apžavų nepriima – kad graikiški žodžiai būtų laikomi lotyniškais; taip pat aišku, kad audros ir vėtros dėl pagrobtų Egipto lavonų nėra išgalvotos, bet sukelia pačias tikriausias žmonių ir laivų žūtis.
KORONĖJUS: Net jei sutiktume, kad to vežimo nebuvo galima praryti, visgi tai yra prieš gamtą – apdūmti akis kerais arba sukelti beprotybę vyrams, kad jie negalėtų santykiauti su žmonomis ar susilaukti vaikų.
SENAMAS: Aš manau, kad visa substancija skirstoma į kūną ir dvasią, ir kad demonai yra šios rūšies angelai – protai, atplėšti nuo lavonų. Jei taip yra, kaip gali būti, kad nekūniški demonai gali kristi, būti mušami arba surišami ir suvaržomi tam tikrose vietose bei buveinėse? Juk niekas, kas nėra kūniška, negali būti suvaržytas vietoje ir negali kentėti kitaip, kaip tik nuo kūno; o jei pripažinsime, kad demonai, angelai, protai yra kūniški, teks pripažinti, kad jie yra veikiami ir suardomi, remiantis tuo Toralbos įrodymu, kuris mokė, kad pasaulis žus būtent dėl to, jog yra kūniškas.
TORALBA: Tikiuosi, kad abu dalykai buvo įrodyti anksčiau: niekas negali būti amžinas (begalinis laike), kas nėra amžinas (iš esmės), ir vėlgi niekas negali būti mąstomas kaip amžinas, išskyrus pirmąją visų priežastį; todėl net angelai nebus amžini savo prigimtimi, bet palaikomi vien Dievo gerumo.
KORONĖJUS: Taigi reikia paaiškinti, ar demonai yra kūniški, atsižvelgiant į įvairias tarpusavyje nesutariančių mokytų vyrų nuomones.
TORALBA: Manau, mums reikia numatyti, kas iš ko seka, kad tai būtų nuoseklu. Labai svarbu suprasti, ar demonai yra kūniški, kaip daugelis tvirtina, o angelai nekūniški, kaip vieningai teigia teologai, ar visgi ir vieni, ir kiti prireikus apsivelka ir nusivelka kūnišką prigimtį, būdami nekūniški, kaip, atrodo, nori Homeras, kuris demonus vadina pantoious (visokeriopais). Juk jei pripažinsime, kad jie kūniški, juo labiau teks pripažinti, kad žmonių protai, atskirti nuo šių lavonų, susideda iš kūniškos prigimties. O jei manysime, kad angelai ir visi dangaus gyventojai neturi kūno, kaip Aristotelis, kuris angelus vadina atskiromis formomis ir inteligencijomis, dangaus sferų judintojomis, tai ši diskusija priklausys ne fizikai, bet metafizikai.
KURCIJUS: Nematau, kad Aristotelis būtų ką nors pastoviai apibrėžęs apie atskirtus protus, tačiau Apulėjus, Porfirijas, Jamblichas, Pselas, Plotinas, Filoponas, Amonijas, Aleksandras, Augustinas vieningai tvirtina, kad demonai yra kūniški. Tą patį, atrodo, nori pasakyti Hesiodas šia eilute: Apsivilkę oru klaidžioja po visą žemę. Orfėjas, burtininkų vyriausiasis žynys, demonus skirsto į dangiškus, žemiškus, orinius, vandeninius, požeminius bei klajojančius ir keliaujančius. Tuo jis nurodo, kad tiek dangiški, tiek elementarūs protai yra kūniški, nes vieta negali tikti niekam kitam, tik kūnams. „Demonas, – sako Plotinas, – kath’ hoson daimôn meta tinos sômatos einai dei (tiek, kiek yra demonas, turi būti su kažkokiu kūnu).“ Ir nors Augustinas rašė, kad angelai yra nekūniški, visgi dažniau teigia, kad jie turi būti sudaryti iš kūno: „Aišku, – sako jis, – kad kiekviena dvasia yra kūnas ir dvasinė materija.“ Taip pat Damaskietis: „Visi, – sako jis, – kas sukurta, jei lyginami su Dievu, turi kažką storo ir materialaus, tik Dievas yra nekūniškas ir be materijos.“ Bazilijus gi, kuris angelus vadina protingais gyvūnais, rašo, kad protas neturi vietos, t. y. yra visiškai nekūniškas; tačiau kiti teologai teigia, kad ne tik angelai, bet ir demonai bei žmonių protai yra nekūniški.
OKTAVIJUS: Didžių vyrų autoritetas turi daug svorio ir sukuria tikėjimą, stabilesnį už bet kokią nuomonę, bet kaip nedaugelis sutinka su tuo ar anuo tik dėl to, kad taip patiko, taip daugelis nori būti priversti būtinais argumentais sutikti, tarsi kankinant, kad įgiję žinojimą atsikratytų nuomonės; nes nuomonė ir žinojimas negali egzistuoti kartu labiau nei tikėjimas ir mokslas.
TORALBA: Jei bus įrodyta, kad jokia substancija, išskyrus Dievą, nėra nekūniška, bus aišku ir tai, kad tik Dievo esmė yra begalinė, ką Jonas Skotas neigė esant įmanoma įrodyti. Ir tikrai aštriausias teologas prisipažįsta neturįs įrodymo apie begalinę Dievo esmę. Visgi šiuo įrodymu apie nekūnišką Dievo prigimtį pasiekiame tai; ir be to, labai žalinga tomistų ir averoistų nuomonė, kurią pernelyg atkakliai gina mauras Albumazaras, apie vieną visų žmonių protą, bus sugriauta iš pamatų. Mat jie teigė, kad visų nedorėlių ir teisiųjų protai susilieja į vieną ir tą pačią sielą – už ką nieko absurdiškesnio ir nusikalstamesnio negalima pasakyti. Galiausiai iš šio įrodymo – kad visa substancija, išskyrus Dievą, yra kūniška – paaiškėja bausmės nedorėliams, kurias epikūrininkai neigia vien dėl to, kad nepripažįsta jokio poveikio kūnams, jei jis neina iš pačių kūnų, ir nemano, kad nekūniškos prigimtys gali kentėti nuo kūnų.
KORONĖJUS: Tad pateik, Toralba, jei nesunku, šį įrodymą, kuris apima tiek daug naudos.
TORALBA: Pirmiausia nustatykime tai, jei sutinkate: visa substancija, kurią apriboja didžiausio pasaulio glėbys, yra baigtinė. Žmonių protai, angelai, demonai yra talpinami dangaus sferoje, vadinasi, jie yra baigtiniai, nes niekas begalinio negali būti uždaryta baigtiniame pasaulyje.
KORONĖJUS: Tai savaime aišku.
TORALBA: Viskas, kas kur nors egzistuoja kaip baigtinis dalykas, turi ribas, kuriomis baigiasi, ir vietą, kurioje yra uždaryta; o niekas nekūniško nėra talpinama tose ribose ar vietose, vadinasi, angelai nėra nekūniški, nes yra apriboti savo buveinėmis ir ribomis. Jei jie nėra nekūniški, seka, kad turi kūnišką prigimtį, nes visa substancija yra arba kūniška, arba nekūniška; ne šita, vadinasi, ana. Taip pat: visa substancija, išskyrus Dievą, turi baigtinę galią; visa baigtinė galia turi ribotą substanciją; iš to seka, kad demonai, angelai, protai, kurie iškeliavo apleidę lavonus, yra suvaržyti apibrėžtose buveinėse ir neegzistuoja nei visur, nei keliose vietose vienu metu tą pačią akimirką, ką pripažįsta net ir tie, kurie mano, kad angelai ar protai neturi kūno. Juk jei ta pati baigtinė substancija egzistuotų dviejose vietose vienu metu, ji galėtų tuo pat metu judėti ir ilsėtis, kas prieštarauja aiškiems filosofų teiginiams.
SENAMAS: Nors tai būtų tiesa, vis dar nematau, kokiomis ribomis ir sienomis demonai yra apriboti.
TORALBA: Jokios substancijos ribų ar sienų negalima mąstyti be paviršiaus, o paviršius būdingas tik kūnui; vadinasi, visa baigtinė ir apribota substancija turi būti kūniška, kitaip ji būtų begalinė, nes trečio varianto nėra. Tačiau absurdiška, kad žmonių protai, demonai, angelai, kurie yra suvaržyti pasaulio ribų ir sienų, būtų begaliniai, nes kitaip begaliniai dalykai būtų uždaryti baigtiniuose.
SENAMAS: Kas trukdo angelams, demonams, žmonių protams būti suvaržytiems tam tikroje ir apibrėžtoje buveinėje, tačiau neapribotiems paviršiaus?
TORALBA: Tokia išties yra nuomonė tų, kurie pripažįsta, kad angelai, demonai, atskirti protai yra vietoje, tačiau ne circumscriptive (aprėžtai/kaip kūnas), vartojant jų žodžius, bet definitive (apibrėžtai). Kadangi daugeliui šis skirtumas atrodė tuščias, jie nenorėjo, kad jie būtų vietoje nei definitive, nei circumscriptive, bet tik effective (veikiamai). Ši nuomonė turi mažiau klaidų nei ana, nes ji nesupina teigimo ir neigimo, kaip ana; tačiau ji turi tą trūkumą, kad neigia angelų ir demonų judėjimą iš vietos. Tokiu būdu nei gerosioms dvasioms nebūtų kelio pas aukščiausiuosius, nei blogosioms – į pragarus, nes būti visur tinka tik nekūniškoms substancijoms.
SENAMAS: Bijau, kad tavo pasiūlytas argumentas panašus į šį Aristotelio argumentą: „Jei forma, – sako jis, – nėra apribota materija, ji už materijos ribų yra begalinė“; kas seka ne labiau, nei jei kas sakytų: „jei kūnas nėra ribojamas kūnu, jis begalinis“, nes tokiu atveju aukščiausioji sfera, kurios neriboja joks kūnas, būtų begalinė.
TORALBA: Paaiškinsiu tai aiškiau: nustatėme, kad visa substancija, apribota plačiausio pasaulio glėbio, yra baigtinė – tai pripažįsta visi. Baigtinės substancijos ribos yra ne kas kita kaip paviršius, kuris būdingas tik kūnui, kas aišku iš geometrijos principų. Taip pat visi protai turi apibrėžtą ir nustatytą vietą, t. y. nei be galo didelėje, nei be galo mažoje, bet savo esmei lygioje vietoje yra apriboti. Iš to seka, kad atskirti protai ir angelai yra sudaryti iš tam tikros kūniškos prigimties. Todėl jei priimsime, kad tas kūnas yra dvasinis, kaip kalba pats Paulius ir Damaskietis, visgi jis bus kūnas, kad ir koks subtilus, kaip mes sakytume, ir negalės būti toje pačioje vietoje su kitu tos pačios prigimties kūnu labiau nei subtiliausias oras su vandens ar žemės prigimtimi.
SENAMAS: Argi taip prieštarauja gamtai, kad kas nors nekūniška būtų vietoje, kai nekūniški taškai ir pačios akcidencijos (savybės) yra laikomos savo buveinėse ir vietose?
TORALBA: Tu, Senamai, kalbi apie taškus ir akcidencijas, kurios, kadangi pačios savaime ir be kūnų neturi jokio pagrindo (hypostasim), niekada negali egzistuoti pačios savaime nei kokioje nors vietoje, ir net judėti, nebent judant kūnams. Čia gi kalbama apie substanciją, tarkim, apie angelą, apie protą, likusį po lavono mirties, kurią jie pripažįsta esant baigtine, tačiau laiko nekūniška, ko joks žmogaus protas negali įsivaizduoti, nebent priimtume, kad teiginiai ir neiginiai yra teisingi (vienu metu). Nes tą substanciją, kurią įsivaizduoja nekūniška, jie patalpina tik vienoje vietoje, ir toje apibrėžtoje, už kurios nieko iš jos nerandama, ir nenori, kad ji būtų visur, bet turėtų savo aplinką arba, vartojant jų žodžius, savo „vietiškumą“ (ubietatem), kad paklausus: „kur yra angelas?“, būtų galima atsakyti: „danguje arba žemėje“, bet ne abiejose vietose, o tik ten, kur vyksta jo veiksmas ar kančia, ir niekur kitur. Visgi jie neigia, kad jis apribotas vietos ar keičia vietą, nors jie arba nugarma iš aukštybių į pragarus, arba iš pragarų staigiai pakyla į aukštybes. Iš to seka, kad abu teiginiai teisingi: angelas yra danguje, angelas nėra danguje – kas prieštarauja visai gamtai. O kas gi kita yra apibrėžti vietą, jei ne apibrėžti vietos ribas kūnui? O jei būti apibrėžtam vietoje ir būti aprėžtam yra tas pats, tai ir būti vietoje circumscriptive ir definitive bus tas pats, ką Damaskietis dviejose vietose pripažįsta. Todėl Tomas (Akvinietis), atmetęs ankstesniųjų apibrėžimus, rašė, kad angelas yra vietoje ne ratione (savo prigimtimi), bet applicatione (veikimu); jį paneigdamas Skotas daro išvadą, kad angelo buvimas vietoje yra būtinas prieš veikimą (ante rationem/actionem), ir būtent commensurative (išmatuojamai); taip jis kalba, nes angelas yra nei visur, nei be galo didelėje ar mažoje vietoje, bet lygioje savo substancijai, kurios negali užimti nei didesnės, nei mažesnės. Iš to taip pat seka, kad atskirtiems protams būtina priskirti nusileidimą ir pakilimą. O viskas, kas juda iš vietos į vietą, turi būti kūniška, nes pirmiausia pereina erdvę, mažesnę už save, tada erdvę, lygią sau, prieš pereinant į erdvę, didesnę už save. Bet nekūniška substancija yra tuščia, nes nieko nekūniško negali būti didelio ar mažo, todėl būtina pripažinti, kad viskas, kas juda, yra kūnai. Taip pat judėjimas vyksta laike, ir per bet kurį laiką galima paimti mažesnį, per kurį judantis objektas juda mažiau. Vadinasi, kiekvienam judančiam objektui bus galima begalę kartų paimti mažesnį judėjimą, iš ko seka, kad niekas nekūniško ar nedalomo negali judėti. Taip pat judėjimo seka, kuri įsiterpia judėjimo metu, yra judančiojo pasipriešinimas judintojui, arba atstumo pasipriešinimas judančiajam, arba judintojo – atstumui. Bet angele nebūtų jokio pasipriešinimo, jei jis būtų nekūniškas, nes jis nesipriešintų atstumui, nei atstumas jam, nei jis pats sau kaip judintojas. Ir joks žmogaus protas negali įsivaizduoti, kad nuo kraštutinumų į kraštutinumus būtų patenkama neįveikiant vidurinio atstumo. Tad jei vieta, jei kūnas, jei erdvė yra dalūs, tai ir angelai, žmonių protai, demonai turi būti kūniški ir dalūs, priešingai nei anie rašo ir mano.
SENAMAS: Kodėl tada peripatetikai taip nerimastingai atskiria metafiziką nuo fizikos, norėdami, kad visas fizikų objektas būtų natūralus kūnas, o metafizikai priskirdami substancijas, laisvas nuo bet kokios kūnų naštos (kūniškumo), ir teigia, kad šiuo žodžiu apimami atskirti protai bei inteligencijos?
TORALBA: Tikrai sunkiai klysta tie, kurie metafiziką suplaka su fizika, t. y. natūralius dalykus su dieviškais, nebent tam, kad per vienus geriau suprastume kitus. Tačiau joks metafizikos objektas, išskyrus pirmąją priežastį, negali būti nekūniškas. Mat Aristotelis, visur bandydamas paneigti Platono idėjas, nes jos neturi jokio pagrindo (hypostasin) gamtoje, visgi nustatė, kad inteligencijos arba atskirti protai gamtoje yra nekūniški, šiais žodžiais: „Argi, – sako jis, – fizikai priklauso diskutuoti apie kiekvieną sielą? Ar tik apie tą, kuri vadinama materija (kuri yra materijoje)?“ Pastarasis teiginys Aleksandrui Afrodiziečiui pasirodė toks absurdiškas, kad jis tvirtino, jog jokia substancija nėra be kūno. Jis būtų teisus, jei būtų padaręs išimtį pirmajai priežasčiai, kuri būtent dėl to turi būti nekūniška, nes yra begalinė.
OKTAVIJUS: Aštriai pasakyta, Toralba; bet mane kankina abejonė: kadangi angelas yra tam tikra dalelė ir tarsi kibirkštis to dieviško ir amžino proto, kaip gali būti, kad kūniškas protas egzistuoja iš nekūniškos prigimties?
TORALBA: Tu, Oktavijau, darai prielaidą to, kas yra kvestionuojama: ar žmogaus protas yra dieviško proto dalelė; matau, kad tai patiko kai kuriems, kurie nedvejodami cituoja Plotiną, sakiusį, kad žmogaus protas yra homoousion (vienos esmės) su pačiu Dievu. Bet jis nėra homoousios, toli gražu. Taip pat klaidinga tai, ką Arianas rašo Epiktetui, įvesdamas žmogų, kalbantį taip: „Tu esi Dievo nuotrupa, turi savyje jo dalį: su men apospasma ei tou theou, echeis te en seautô meros ekeinou.“ Visiškai kitaip Trismegistas Asklepijui: „Protas, – sako jis, – nėra atpjautas nuo Dievo substancijos, bet išskleistas kaip saulės šviesa.“ Nes jei angelas, jei žmogaus protas būtų atgnybtas nuo Dievo esmės, t. y. jei būtų Dievo dalelė, Dievas turėtų būti kūnas, o visi pripažįsta, kad tai absurdiška. Taip pat visas žmogus būtų Dievas; nes visuma turi būti tai, nuo ko negalima atimti dalies. Taip pat Dievo prigimtis būtų dali ir suardoma, jei turėtų dalių; todėl Šventasis Raštas žmogaus protą vadina ne Dievo substancija, bet alsavimu (spiraculum), t. y. ruach, ir atvaizdu, o ne jo dalimi, kurios negalima įsivaizduoti dieviškoje nekūniškoje prigimtyje.
SALIAMONAS: Išmintingi tie, kurie nuo Dievo prigimties visiškai atskyrė kūną, nes tai yra pagrindinis mūsų tikėjimo simbolio punktas.
SENAMAS: Ką gi tada reiškia tai, kad Dievas yra visur? Juk jei jis yra visur, jis yra vietoje, o jei vietoje – turi būti ir kūniškas.
FRIDERIKAS: Dievas yra visur ir niekur.
SENAMAS: Vadinasi, prieštaravimai yra teisingi vienu metu: jei Dievas yra čia, Dievas nėra čia.
KURCIJUS: Mes, – sako Augustinas, – tikime, kad Dievas yra visur esatimi, esme, galia; kiekvienoje vietoje be apribojimo, kiekviename laike be pasikeitimo.
OKTAVIJUS: Teisingiau ir geriausiai, manau, sako Chrizostomas, kuris prisipažįsta negalįs suvokti, kokiu būdu Dievas yra visur.
SALIAMONAS: Jis teisus, juk Dievas, kalbėdamas apie save, sako: „Aš pripildau dangų ir žemę.“ Taip pat: „Dangus yra mano sostas, o žemė – pakojis mano kojoms.“
SENAMAS: Tai, atrodo, susiję su jo begaline galia, o ne su esme, kaip Elijas Tesbitas nurodo šiais žodžiais: „Dievas nėra vėjyje, nėra žemės drebėjime, nėra ugnyje“; kitaip kūrėjo ir kūrinio esmė būtų viena ir ta pati, jei abu būtų sumaišyti; taip pat kūrėjo ir kūrinio garbinimas būtų tas pats. Dėl to aukščiausiasis Dievas vadinamas Eljon (elyon), nes yra danguje. Ir hebrajų aiškintojų Dievas vadinamas makom, t. y. palaimintųjų vieta, nes pasaulis yra Dieve, o ne Dievas pasaulyje (nors pasaulis labai platus, prieš tą begalinę esmę jis yra tik mažytis kūnelis); ne todėl, kad jam būtų draudžiama įeiti į pasaulį, bet kad suprastume, jog jokia nesuskaičiuojamų pasaulių talpa jo neapima, ir jo gryniausia bei nesuvokiama esmė nesimaišo su bjauriais, laikinais ir trapiais dalykais. Juk pasaulis visur pilnas kūnų, ir gamtoje nėra nieko tuščio. O kas ir koks yra Dievas (nors jame nėra jokios „kokybės“), joks mirtingasis, kol kvėpuos, nesupras. Mat Mozei prašant, kad Dievas pasirodytų jam regimas, Dievas atsakė: „Niekas gyvas nepamatys Dievo“, t. y. visiškai nepažins. Todėl sakoma, kad jis laikosi juodoje migloje ir savo slėptuves įrengė tamsoje, t. y. žmonėms, esantiems tankioje tamsoje, jo pažinimas atrodo labai miglotas ir sunkus, nors jis, šviesos autorius, viską pripildo savo spindesiu. Ir nors šlovinga skelbti visus jo darbus, žodžius, veiksmus, įstatymus ir giedoti dažnas giesmes, visgi nėra nieko, kuo teisingiau ar geriau jis galėtų būti pašlovintas, nei mąstytojo tyla. Todėl Dovydas išmintingai taria: „Tau tyla yra šlovė!“ Ko paprastas vertimas nepaaiškina šiais žodžiais: „Tau dera himnas, Dieve, Sione.“ Mat hebrajiškus žodžius lekha dumiyah tehillah R. Mozė (Maimonidas) išmintingai verčia (kaip ir chaldėjų parafrazuotojas): „Prieš tave tyla laikoma šlove“; nes Dievas – kas ir koks jis yra – negali būti paaiškintas jokiu žodžiu ir net suvoktas mintimi.
KURCIJUS: Tai simboliu nurodo Pitagoras, liepdamas Dievą šlovinti tyla ir garbinti tyru sielos jausmu, nes pati kalba yra sutepta ir negali pasiekti tikros Dievo šlovės. Tą tylą Porfirijas ir Jamblichas aiškina taip: kai tyras žmogaus protas, pakylėtas dieviškos meilės ekstazės, paaukojamas nemirtingam Dievui (ką senovės žmonės aukojimuose nurodydavo sakydami: „Patylėkite liežuvius!“ arba kaip Homeras: „Nupjaukite liežuvius, temnete glôssas“), kad per iškilių ir dieviškų dalykų kontempliaciją širdys būtų pakylėtos aukštyn, virš visų dangų, kur Dievo esmė yra atskirta nuo bet kokio pasaulio mąstymo. O tai labiausiai įvyksta tada, kai, siekdami pažinti Dievą, aptarinėdami jo galią, gerumą, išmintį bei visus jo žodžius, darbus, sprendimus, esame priblokšti begalinės nuostabių ir iškilių dalykų gausybės ir nutylame.
TORALBA: Tačiau aš, nutraukęs tylą, niekada nenustosiu giedoti šloves nemirtingajam Dievui, ir būtent herojiniu ritmu:
Mane žavi didinga tavo atliktų darbų šlovė,
O visagalis Dieve! Toli nuo čia bėga svetima dievų
Minia ir kartu su ja apsimestinio pamaldumo atvaizdas.
Skubėkite, angelų chorai, skubėkite, poetai,
Visi, kurie su pamaldžia dvasia garbina šventąjį vardą,
Ir Viešpaties šlovę skelbkite tyromis lūpomis!
Bet kur yra tokia žodžių jėga ir išmintis,
Kuri jūrą, žemes ir dangaus sferas valdytų
Amžinais įstatymais, viską perskrosdama akimirksniu?
KORONĖJUS: Taigi, laikomės nuomonės, kad Dievas savo buveinę įkūrė už pasaulio materijos ir sąlyčio ribų, aukščiau visko, kas yra dangūs; tai aiškiai parodo Ezechielio ir septyniasdešimt dviejų pranašų, kuriuos Dievas įkvėpė Mozės dvasia, regėjimas.
SALIAMONAS: Dar aiškiau tai nurodoma per žmogaus prigimtį, kurį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą. Rabinas Mozė (Maimonidas) tai aiškina taip: kaip veiklusis arba įgytas intelektas yra už žmogaus ir laisvas nuo žmogaus materijos, taip ir Dievas yra laisvas nuo pasaulio materijos ir sąlyčio.
KORONĖJUS: Turime Toralbos įrodymą ne tik apie angelų ir demonų kūnišką prigimtį, bet ir tai, kad be Dievo nėra jokios nekūniškos substancijos; tačiau galima paklausti, ar demonų ir angelų esmė yra ta pati kaip ir žmonių protų?
KURCIJUS: Kad angelų esmė grynesnė nei demonų, o kūnai šviesesni, moko Augustinas: „Piktųjų angelų, – sako jis, – kūnai jiems nupuolus pasikeitė į blogesnę kokybę, t. y. tankesnį orą.“ Tas pats autorius: „Ploni angelų kūnai pavirto į blogesnius ir tankesnius, kad galėtų kentėti nuo ugnies.“
TORALBA: Porfirijas „Homero urve“ rašo, kad angelai ir demonai susideda iš orinio kūno ir juo apsivelka, kad galėtų kentėti nuo ugnies; tai tvirtina ir Filoponas: „Kitaip, – sako jis, – intelektuali prigimtis nieko nekentėtų.“
SENAMAS: Jei nėra jokių jutimo organų, jokių regos, lytėjimo, skonio instrumentų ir ore nėra jokių nervų, per kuriuos jaustume, jokių smegenų, iš kur nervai kyla – kokiu būdu oriniai protai galėtų kentėti nuo ugnies? Taip pat, jei žmonių protai yra ugninės prigimties, kaip anas nurodo šia eilute:
Jam būdinga ugninė jėga ir dangiška kilmė,
tai ugnis nuo ugnies nieko negali kentėti. Tuo labiau, jei jie sudaryti iš oro; kitaip visas oras, koks jis yra, jau seniai būtų sudegęs ir išnykęs liepsnose. O jei atskirti protai yra vandens prigimties, jie veikiau užgesintų liepsnas, nei jaustų ugnies jėgą.
OKTAVIJUS: Labai sena nuomonė, kad sielos yra ugninės prigimties, todėl Sinezijus laiške Kirenės vyskupui rašo, jog tie, kurie bijodavo mirtino laivo sudužimo, išsitraukdavo kardus iš makščių, kad, sielai išėjus, ji nepaskęstų (būtų nukirsta, kol dar ore); tai nurodo Homeras, todėl ir Filostratas rašė, kad niekada anksčiau nebuvo įprasta aukoti už nuskendusius žmones, kol nenuskendo Ajas Oilietis. Iš čia Sibilės žodžiai Palinūrui:
Ar tu neilaidotas matysi Stigo vandenis ir rūsčią upę,
Ir nekviestas prieisi Eumenidžių krantą?
Argi teisingiau nesako Filonas, kuris demonus vadina be kūnų esančių sielų choru? Ir kodėl hebrajai sielą, kuri išskrido išlikusi po kūno mirties, vadino „našle“, jei ji vis dar būtų sujungta su kokiu nors kitu kūnu, apleidusi ankstesnį lavoną? Juk protas nebūtų teisingai vadinamas našliu, jei palikęs lavoną susijungtų su kitu kūnu tarsi antroje santuokoje.
FRIDERIKAS: Jei Senamo argumentas, kuriuo jis daro išvadą, kad sielos, demonai ir angelai neturi pojūčių, būtų būtinas, tai net pats Dievas negirdėtų ir nematytų. Kas gi gali būti kvailiau, nei manyti, kad tas, kuris nuostabia ausų ir akių sandara suteikė regą ir klausą net gyvuliams, pats yra aklas ir kurčias, nes neturi akių, ausų ir kitų jutimo instrumentų? Tačiau manau, niekam nekyla abejonių, kad angelų ir demonų balsus girdi tie, kurie turi demonus pagalbininkus (paredrous), t. y. naminius, nors pripažįstama, kad šie neturi jutimo organų. Be to, demonų balsai atrodo tai aštrūs ir ploni, tai stori ir baisūs, tarsi kalbėtų iš odmaišio. Todėl hebrajai blogą demoną vadina Ov – nuo odmaišio. Į atmintį ateina Hermolajus Barbaras, patricijus, kuris buvo ištremtas iš šio miesto, nes pasiųstas legatu į Romą be senato leidimo priėmė iš popiežiaus kardinolo titulą. Jis, nepakankamai suprasdamas žodį „entelechija“ sielos apibrėžime, nusprendė paklausti demono pagalbininko, kurį kartu su Georgijumi Plačentinu buvo pasirinkęs klausimo sprendėju; šis atsakė tokiu plonu ir neaiškiu balsu, kad jokiu būdu nebuvo galima suprasti, ką jis norėjo pasakyti.
TORALBA: Vadinasi, artikuliuotam balsui nebūtini plaučiai, gerklos, liežuvis, gomurys, bet reikia pripažinti, kad jutimo galia vienaip yra Dieve, kitaip danguje, kitaip angeluose ir demonuose, kitaip gyvūnuose.
OKTAVIJUS: Jei atskirtuose protuose nebūtų jokio jutimo, nebūtų jokių bausmių nusikaltėliams, ir bet koks atlygis geriesiems būtų bevertis.
SALIAMONAS: Norėčiau iš tavęs, Senamai, sužinoti: ar dažnai sapnuose vien protu, užmerktomis akimis ir visiems pojūčiams aptemus, matai daiktų vaizdus lygiai taip pat, lyg būtum plačiai atmerktomis akimis? Jei tai pripažįsti, kodėl abejoji pripažinti, kad proto žvilgsnis yra aštresnis už akių? Ir M. Tulijus (Ciceronas) ne mažiau elegantiškai nei teisingai rašė, kad protai labiausiai jaučia ir gyvuoja tada, kai išeina iš kūnų.
KORONĖJUS: Veltui grįžtume nuo pabaigos prie pradžios prie dalykų, kurie anksčiau buvo aiškiai įrodyti: mat iš tų Toralbos įrodymų apie kūnišką demonų ir sielų prigimtį gauname ir šį vaisių, kad paneigiama žalinga tomistų ir averoistų nuomonė; jie teigė, kad yra viena visų siela, išsiliejusi į atskirus žmones, ir vėl kūnams mirus susirenkanti į save. Taip tie trisdešimt argumentų, kuriuos averoistai naudoja šiai klaidai įtvirtinti, griūva vienu ir tuo pačiu metu; to nebūtų galima tinkamai padaryti tiems, kurie teigė sielas esant be kūnų, nes nekūniškos substancijos, jei tokios egzistuotų, lengvai atplėštos nuo kūnų susijungtų į viena, o kad kūnai vienas į kitą įsiskverbtų, jokiu būdu neįmanoma. Taigi lieka suprasti, kaip iš to įrodymo daroma išvada apie Dievo esmę ir begalinę galią, ką Toralba, jei neklystu, pažadėjo įrodyti.
TORALBA: Pasakiau, kaip anas apie lengvą dalyką, bet nepažadėjau. Kas gi drįstų tai pažadėti sau ar kitam? Visgi paklūstu Koronėjui, kuriam nieko negalima atsakyti; geriau atrodysiu netinkamas nei nepaklusnus. Visa kūniška substancija yra baigtinė, nes nekūniška nėra ribojama jokių ribų. O ta substancija, kuri nėra uždaryta jokiose ribose, yra begalinė. Ši išvada kyla iš ankstesnių įrodymų. Tačiau visų teologų ir filosofų bendru sutarimu pirmoji priežastis yra nekūniška, vadinasi, ji vienintelė yra begalinė esmė; jei esmė yra begalinė, tai ir galia, ir gerumas, ir išmintis yra begalinė. Nes jei baigtinė jėga tiktų begaliniam subjektui, tai ir begalinė jėga tiktų baigtiniam subjektui, ir baigtinis kūrinys turėtų begalinę galią. Išvada absurdiška, vadinasi, ir prielaida. Iš to seka, kad begaliniame Dieve negalima mąstyti nieko baigtinio. Dar daugiau: tik Dievas yra paprastas (nesudėtinis), kai tuo tarpu visi kūniški dalykai susideda iš dalių, todėl tik Dievas yra neveikiamas (impatibilus) ir nesuardomas, priešingai nei būdinga sudėtinėms substancijoms, kurios susideda iš to, į ką suyra, ir suyra į tai, iš ko yra sudarytos. O tai, kas paprasta, negali būti padalinta į dalis (kurių neturi) ar suirti į kitus pradus.
SENAMAS: Jei Dievas yra nekūniškas, kodėl jam priskiriamos ausys, akys, nosis, pirštai, kojos, rankos, veidas?
SALIAMONAS: Taip pat ir pyktis bei įniršis labai dažnai – argi dėl to sakysime jį esant piktą ir įniršusį? Bet auklės ir tėvai turi su kūdikiais šveplasoti, ir žmogiški dalykai perkeliami Dievui, kai dieviški negali būti perduoti žmonėms. Verta pastebėti tai, kad nors kiti pojūčiai priskiriami Dievui, niekada nepriskiriamas skonis ir lytėjimas, nes jie visada susiję su kūnu, ir be kūnų lytėjimo ir skonio objektai negali būti suvokiami taip, kaip kiti jutiminiai objektai; idant vis labiau aiškėtų, kad Dievas yra visiškai nekūniškas. O jei angelas būtų nekūniškas, kaip mano Aristotelis su daugeliu teologų, jo substancija egzistuotų kiekvienoje vietoje ir turėtų begalinį išsitęsimą bei esmę; be to, reikėtų, kad inteligencijos ir demonai būtų viena ir tas pat su Dievu, ir taip gėris susimaišytų su blogiu, amžinybė su laikinumu, pastovumas su trapumu, tyrumas su bjaurumu, galiausiai Kūrėjas su kūriniais. Tai ne tik absurdiška, bet ir nedora sakyti. Taip pat, jei angelas būtų amžinas, jis dabar turėtų visą trukmę, kurią turės ateityje, ir, kalbant grubiau, būtų formaliai begalinis. Mat filosofų ir teologų sutarimu aišku, kad dieviškoje esmėje „būti“ ir „galėti“ niekuo nesiskiria; taip pat amžinuose dalykuose „būti“, „buvo“ ir „bus“ laikoma vienu ir tuo pačiu, nes Dieve nėra nei „anksčiau“, nei „vėliau“, kaip labai teisingai rašo rabinas Mozė (Maimonidas). Tą patį nurodo Izaijas, rašydamas, kad kiekvienas angelas serafimas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidą, dviem kojas, likusiais skrido, idant suprastume, kad angelai turėjo pradžią ir turės pabaigą (nors žmonėms abu nežinomi), o vienintelis Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei jokios laiko kaitos. Juk kur yra kaita, ten yra naujumas ir pokytis, kad angelas būtų kitoks nei anksčiau, nes angelas neturi to, kas praėjo, ir laukia to, kas bus, vadinasi, jis kintamas ir todėl turės pabaigą. Juk jei judėjime nebūtų vieno ir kito momento, net laike nebūtų suvokiama „anksčiau“ ir „vėliau“. O kad angelams būdingas judėjimas, aiškiai įrodė Toralba; tai dažnai nurodoma Šventajame Rašte, kuris ne tik priskiria angelams judėjimą, bet ir judėjimo greitį bei vikrumą, suteikdamas angelams keturis ar šešis sparnus, kas pakankamai nurodo, jog jų prigimtis yra kintama ir suardoma.
KORONĖJUS: Taigi turime aiškų ir neabejotiną įrodymą apie Dievo galią ir esmę – visais būdais begalinę, ir kad jis vienintelis yra amžinas, aiônion, aperanton, anarchon (amžinas, beribis, bepradis), o angelai, demonai, protai yra kūniški ir baigtiniai, ir savo prigimtimi kintami bei suardomi. Tai, manau, atveria kelią į tai, kas pasakojama apie demonų veiksmus, apie lynu einančius dramblius, apie kalbančius medžius ir gyvulius, apie raganų skrydžius.
SENAMAS: Manau, mums reikia saugotis, kad nepriimtume kaip argumento to paties, kas yra kvestionuojama, t. y. kad tie stebuklai, kurie stebimi, yra sukeliami demonų. Net jei sutiktume, kad demonai yra kūniški, iš to nebūtinai seka, kad raganų skrydžiai yra tikri.
TORALBA: Tai, kas negali vykti nei per gamtą, nei per žmones, turi vykti arba per Dievą, arba per angelą, arba per demonus. Tačiau tie raganų skrydžiai oru negali vykti nei per gamtą, nei per žmonių veiksmus; vadinasi, būtina, kad tai vyktų per Dievą, angelus arba demonus.
OKTAVIJUS: Esame mokomi, kad sukūręs pasaulį Dievas ilsėjosi nuo bet kokio veiksmo ir nieko nedaro, nebent tarpininkaujant priežastims; nors apie tokius sudėtingus ir nuo žmonių pojūčių bei suvokimo nutolusius dalykus ką nors nuspręsti man atrodo labai pavojinga.
TORALBA: Jei pripažįstame Dievą judančiu, turime pripažinti jį ir veikiamu (patiriančiu), ir kintamu; tai absurdiška, vadinasi – ir ana. Bet kad angelų ir demonų veiksmai būtų geriau suprantami, reikia įrodyti, kad pirmoji priežastis yra ne tik nejudanti, bet ir nejudinama, priešingai nei mano Aristotelis, kuris Dievą susiejo su amžinu judėjimu.
KORONĖJUS: Pirmyn, Toralba, daryk kaip darai – išpainiok tai, kas jau seniai supiniota klaidžiose smulkių filosofų klaidose.
TORALBA: Įsisenėjusi Aristotelio klaida apgavo daugelį; jei jie būtų atidžiau pažvelgę į judamųjų ir judintojų tvarką, būtų atsisakę priimtos nuomonės. Mat kai kurie dalykai juda tik kaip materija, kuri tarsi nuosėdos patiria visus judesius, bet pati nejudina; kai kurie tik judina ir yra judinami, kaip formos ir natūralūs kūnai; kai kurie judina, bet nėra judinami, kaip pirmasis judintojas, kuris judina pirmąjį judamąjį, bet pats nejuda. Nustačius šią judamųjų ir judintojų tvarką, būtina, kad būtų kažkoks kraštutinumas, kuris nei judintų, nei būtų judinamas. O tai yra pirmoji visų judamųjų ir judintojų priežastis, kuri mėgaujasi amžina ramybe.
OKTAVIJUS: Ši judamųjų ir judintojų tvarka išties graži; tačiau nematau, kad ji būtų būtina.
TORALBA: Netrūksta kitų įrodymų, kuriais būtinai padaroma išvada, kad pirmoji visų priežastis nei juda, nei judina.
KORONĖJUS: Pateik juos, jei nesunku, nes tokiame svarbiame dalyke turime išbandyti viską, kad būtų kuo veiksmingais ir būtinais argumentais paneigti epikūrininkus.
TORALBA: Taip pat absurdiška begalinę esmę prijungti prie baigtinio kūnelio baigtiniu būdu, kaip ir begalinę jėgą priskirti baigtinei prigimčiai, nes priešybių mokslas yra tas pats. Tačiau kvaila ir visiškai svetima bet kokiam protui priskirti begalinę jėgą baigtiniam kūnui; vadinasi, kvaila ir begalinę Dievo esmę susieti su kūneliu – baigtiniu pasauliu. Ir tai Averojui pasirodė taip netinkama ir svetima gamtai, kad atmetęs Aristotelio nuomonę jis antrajai priežasčiai priskyrė pirmojo judamojo sukimąsi. Tačiau tas pats autorius čia pamiršo save ir nustatė, kad pasaulis yra amžinas; tokiu būdu antrąją priežastį, kurią pripažįsta esant baigtine, jis susiejo su amžinu (t. y. begaliniu) judėjimu, ir pats įkrito ten, kur kaltino įkritus Aristotelį.
KORONĖJUS: Šis įrodymas ne mažiau veiksmingas griaunant Aristotelio ir Averojaus nuomonę apie amžiną pasaulį, nei anas ankstesnis apie kūnišką demonų ir angelų prigimtį. O nustatyti Dievą nerimstančiu judintoju svetima ne tik dieviškai prigimčiai, bet ir paties Aristotelio raštams, kurie prieštarauja vieni kitiems. „Dievus, – sako jis, – laikome laimingais ir palaimintais, bet kadangi jie nėra varžomi jokių veiksmų ir nedera jiems miegoti kaip Endimionui, lieka tai, kad jie mėgaujasi amžina kontempliacija.“ Jei Aristotelis mano, kad Dievas mėgaujasi kontempliacija, kuri yra kuo toliau nuo judėjimo, jei jis mėgaujasi palaiminga ramybe, kodėl vargina jį nerimstančiu judėjimu? Sakoma, kad po pasaulio sukūrimo jis ilsėjosi; kas gi svetimiau pasauliui nei ramybė? Kadangi taip yra, seka išvada, kad dangūs juda patys savaime, dėl juose esančios formos arba angelų.
OKTAVIJUS: Matau, kad mes pamažu nuo metafizikos nuslydome į fiziką, jei jau įrodyta, kad angelai, demonai, žmonių protai gyvuoja kūniška sandara ir kad, be Dievo, neegzistuoja jokia visiškai nekūniška esmė.
TORALBA: Kiekvienas metafizikos argumentas ir objektas yra susijęs su nekūniška esme. Kitus dalykus, kadangi jie yra natūralūs kūnai, vadinkime fizikų nuosavybe. Tačiau kas pasakys, kad angelų ar demonų veiksmai, kurie yra savanoriški (valingi), priklauso gamtai? Tai tas pats, lyg kas manytų, jog laisvi žmonių veiksmai, kylantys iš valios, yra natūralūs (gamtiniai), nors žmogus, kiek jis yra natūralus kūnas, bus fizikų objektas.
KURCIJUS: Aristotelis abejoja dėl žmogaus proto, kurio aptarimą atskyrė nuo fizikos knygų.
TORALBA: Ateina į galvą vieno šveicaro nuomonė, kuris pasivadino elegantišku Teofrasto Paracelso vardu; jis, su šaknimis išrovęs visus gydytojų teiginius, įvedė naujas svajones, kurios buvo atmestas bendru mokytų vyrų sutarimu; prie jų jis pridėjo ir tai, kad demonų veiksmai yra natūralūs.
KORONĖJUS: Tad pirmiausia reikia nustatyti, kas vertas vadintis natūraliu veiksmu.
TORALBA: Natūralus veiksmas negali būti tas, kuris vyksta arba per Dievą (be tarpinių žemesnių priežasčių pagalbos), arba per angelą, arba per demoną, arba per dieviškos valios sprendimą, arba galiausiai atsitiktinai. Atsitiktinumu vadinu daugelio priežasčių susidūrimą netikėtoms pasekmėms; visa kita, išskyrus tai, vadinsime vykstant per gamtą.
FRIDERIKAS: Niekas, nebent beprotis, nemano, kad žmogaus pakilimas į dangų arba raganų skrydžiai oru yra natūralūs, nes tai vyksta veikiau priešinantis gamtai, kuri sunkius daiktus traukia žemyn, nebent tai vyktų dėl tuštumos baimės (fuga vacui), kaip kad lietaus vanduo iš ežerų pakeliamas aukštyn – mat tada sunkūs daiktai kyla aukštyn, o lengvesni leidžiasi žemyn dėl visos visatos vientisumo.
KURCIJUS: Aš manau, kad šis pasaulis turi būti tvarkomas kaip valstybė pagal aną pasaulinės valstybės pavyzdį ir archetipą, arba veikiau mūsų valstybė turi būti anios pavyzdys. Juk tas, kuris gerai perprato visatos tvarką, daug geriau sutvarkys savo valstybės būklę. Ir kaip gerai sutvarkytoje valstybėje yra tam tikri amžini didybės ir valdžios įstatymai, o kiti keičiami pagal įvairų laiką ir aplinkybes, taip pat yra tam tikri eiliniai magistratai, įstatymo sukurti jurisdikcijai, iždo apsaugai, valstybės pastatų priežiūrai, maisto tiekimui, viešosios sveikatos rūpesčiui, taip pat magistratų tarnai, išdėstyti visose vietose kunigaikščių ir magistratų įsakymams vykdyti – taip pat yra logiška, kad apdairus gamtos tėvas Dievas nustatė tam tikrus amžinus ir neliečiamus dėsnius, t. y. nustatytus sferų judėjimus ir grįžimus, kurių pastovumas toks didelis, kad nuo savo atsiradimo pradžios jie nė akimirkai nenukrypo nuo kelio. Ir nėra abejonių, kad jis angelus paskyrė tarsi kunigaikščius danguje, o žemesnius už juos – elementuose; vienus šventoms apeigoms, kurie tarsi kunigai aukoja nemirtingam Dievui tyresnius ir šventesnius protus kaip aukas ir teikia įžadus bei maldas; kitus paskyrė vadovauti miestams ir imperijoms (kuriuos graikai vadino kosmagôgous, lotynai – dievais globėjais) ir buvo įsitikinę, kad miestų negalima užimti ar paimti tol, kol maldomis ir prašymais neiššaukia tų globėjų ir miestų valdytojų; tam tinka posakis: „Išėjo Dievai, kuriais ši imperija laikėsi.“
FRIDERIKAS: Miestų valdytojus Platonas „Politikoje“ vadina angelous, daimonas: kata topous hupo theôn archontôn panta ta tou kosmou merê dieilêmmena (visos pasaulio dalys pagal vietas yra paskirstytos valdantiems dievams).
SALIAMONAS: Tą paslaptį, kaip ir viską, kas geriausia, Platonas buvo perėmęs iš hebrajų; mat Šventajame Rašte skaitome, kad Dievas nustatė tautų ribas pagal angelų skaičių. Ir nereikia abejoti, kad dalis angelų vadovauja dangiškiems dalykams, dalis elementams, dalis žmonėms; vieni – gerųjų apdovanojimui, kiti – nedorėlių nubaudimui. Tam tinka ta Dovydo giesmė: Tautų kunigaikščiai susirinko su Abraomo Dievu, nes Dievui priklauso žemės globėjai. Tai būtent reiškia žodžiai maginnei eretz, kuriuos toje pačioje eilutėje jis vadina nedivei ammim (tautų kunigaikščiais). Ir nors Platonas rašo, kad jie paskirti Dievų, tačiau visų jų – demonų ir Dievų kariuomenių – vadą ir kunigaikštį vadina trismegistu (tris kartus didžiu) Dievu, kurio vežimą seka kiti: ho men dê megas hêgemôn en ouranô Zeus ptênon harma echei, tô de hepetai stratia theôn te kai daimonôn (Didysis vadas danguje Dzeusas vadelioja sparnuotą vežimą, o jį seka dievų ir demonų kariuomenė). Tai išreikšta ir Dovydo odėse šia eilute: Dievo vežimas – daugybė, dvidešimt tūkstančių džiūgaujančių. Šią vietą chaldėjų parafrazuotojas taip išvertė: „Dievo vežimas – dvidešimt tūkstančių degančios ugnies, du tūkstančiai angelų juos veda, Dievo dievystė yra virš jų“, kad suprastume, jog Dievas, mėgaudamasis ramia ramybe, naudojasi angelų ir demonų patarnavimais bei paklusnumu.
KURCIJUS: Gamtoje matome ir tai, kas yra valstybėje (gerai sutvarkytoje): įstatymai kartais keičiami, ir vietoj eilinių valdytojų paskiriami neeiliniai, ir tai daroma dėl valstybės gerovės. Taip ir gamtos dėsniai sustabdomi, ir sukeliami tam tikri nauji, gamtai nebūdingi reiškiniai, stebuklai, visuotinės ligos, žemės gaisrai, vandens tvanai, kad niekas nemanytų, jog Dievas yra saistomas kokios nors gamtos dėsnių būtinybės, kaip anksčiau įrodė Toralba. Kas gi būtų absurdiškiau, nei valstybėje karalių laikyti atleistą nuo savo įsakymų ir įstatymų (kad galėtų taisyti įstatymus pagal laiko pokyčius), o Dievą, pasaulio valdovą ir tėvą, laikyti saistomą savo įstatymų? Todėl neturi būti laikomi natūraliais angelų ir demonų veiksmai, kurie vyksta ne pagal įprastą gamtos tvarką – pavyzdžiui, upės teka atgal, jūros prasiskiria, liepsnos krinta žemyn; tai gali vykti tik dieviška galia ir sutikimu.
SENAMAS: Man neatrodo gera niekas, kas vyksta prieš gamtą, kaip rašo Aristotelis: ouden de tou para phusin kalon (niekas, kas prieš gamtą, nėra gražu).
SALIAMONAS: Manau, reikia atleisti Aristoteliui, dieviškų dalykų neišmanėliui, ar veikiau niekintojui.
FRIDERIKAS (Tekste: SENAMAS): Kas gi tada draudžia sakyti, kad visa, kas vyksta gamtoje, yra daroma demonų ir angelų?
SALIAMONAS: Matome, kad daugelis dalykų gimsta ir pamažu auga dėl tos jėgos, kurią Dievas suteikė kiekvienos kilmės pradžiai, be jokio demonų ar angelų veikimo, pavyzdžiui, augalai ir gyvūnai, kurie savo jėga, suteikta dieviškai giminės pradžioje, pratęsia savo giminę. Tą patį reikia spręsti apie akmenis, metalus, iškasenas, kuriuos žemė, šiek tiek dirbama ar net nedirbama, pati išaugina. Tačiau be šio gyvūnų ir augalų atsiradimo yra tam tikras kitas, neeilinis ir iškilmingas, kuris paprastai kartojasi kasmet, bet visgi ne pagal gamtos dėsnius (kuriais giminės pratęsiamos iš sėklos) – pavyzdžiui, visi tie žuvų būriai, kurie staiga nustatyto dydžio tuo pačiu metu iškyla tose pačiose pakrantėse; jų sėklų nematyti nei seklumose, nei pakrantėse, nei ant uolų ar dumbliuose, ir nėra jokių tėvų pėdsakų. Juk tų, kurie kyla iš tėvų, sėklos yra savos, augimas savas, ir kaip pamažu iškyla, taip pamažu ir nyksta. O anie akimirksniu išsiveržia reikiamo dydžio ir netrukus, jei nepagaunami, išnyksta; pavyzdžiui, tunų būriai, kurie kubo forma tokia jėga ir gausybe plaukia į Hellespontą iš Ponto, kad dažnai galingiausiomis jėgomis apverčia laivus ir tinklus. Ir ne tik Hellesponte, bet ir pas rodiečius elopai tokio pat dydžio pasirodo tokiais būriais, kad ilgai gali maitinti rodiečius. Ir neabejoju, kad ir kitose pakrantėse panaši žuvų gausa dieviškai suteikiama gyventojų skurdui ir nepritekliui palengvinti.
FRIDERIKAS: Aš pats pas olandus mačiau tokią lašišų ir eršketų (kuriuos vadina šamais) žvejybą, kad jie su didžiuliu pelnu buvo gabenami į kaimyninius regionus; ir netoli Olandijos, apie Iksijos sąsiaurį (Galė?), spalio mėnesį silkių pasirodo tiek daug ir tokiais legionais, kad žvejų gausa, kuri yra didžiulė, jokiu būdu negalėtų jų visų sugauti, todėl jos su didžiuliu pelnu gabenamos į visą Prancūziją, abi Vokietijas, Britaniją. Bet nuostabu tai, kad nors jos pasirodo staiga ir reikiamo dydžio, nematyti jokių sėklų, jokių jauniklių ir net jokių pėdsakų. Kai apie tai klausinėjau žvejų ir pirklių, jie pasakojo, kad prie Orkadų salų kasmet žvejams susirenka nuostabi daugybė ryklių(?), o keltų (Prancūzijos) pakrantėje kovo mėnesį yra nustatyta menkių žvejyba, tada balandį – skumbrių; tačiau iš kur atsiranda tiek būrių, niekas nežino.
KURCIJUS: Aš pats dažnai mačiau Narbono Galijos pakrantėje kefalių būrius, visada grįžtančius nustatytu metų laiku, o artimoje Marselio pakrantėje – apicų (menkių rūšis?), taip pat priešingoje Afrikos pakrantėje – trisų (kurias vietiniai vadina juratas, o mūsiškiai alosas – perpelėmis) gausybę, neįprastą kitose pakrantėse.
KORONĖJUS: Ir mūsų kretiečiai turi kasmetinius grundalų legionus, kuriais sala stebuklingai maitinasi, bet tokia daugybe, kad atrodytų, jog jie gimė iš to paties pilvo, tą pačią valandą, tą pačią akimirką, arba nukrito iš dangaus, arba iškasti iš giliausių žemės vidurių. Taip pat iš Sicilijos pakrantės kasmet iškyla didžiausia murenų gausa.
TORALBA: Ne tik jūsų žmonėms, bet ir mūsiškiams dosniausias gamtos tėvas parūpino. Mat prie Portugalijos krantų vyksta iškilmingos chalcidų, kurias vadina sardinėmis, žvejybos, o toli nuo Europos krantų Atlante, netrukus po vasaros saulėgrįžos, pasirodo didžiulė asellų (menkių) gausa, žvejams labai stebintis. Bet stebėdami žvejus, susitelkusius į pelną, bet nesistebinčius, iš kur staiga atsiranda tokia gausa, mes šiais jambais kreipėmės į godžius žvejus:
Godus žvejy, kuris verdi
Kertantis srauniąsias marias,
Žvejybos varžove!
Sakyk, jei gali (bet kas gali?)
Iš kur tokia žuvų galybė
Spindinčiais žvynais per vandenis
Staiga pasirodo?
Visiems ir kiekvienam
Nuo pat atsiradimo dydis vienodas,
Kūno masė lygi,
Vos gavus kilmę
Ir dalių priaugimą.
Niekur jokių gimimo sėklų,
Nėra jokių pėdsakų,
Nei prasti dumbliai sraigių
Neišaugina iš koto,
Nei gilios jūros brastos,
Nei akmenys aukštose uolose,
Nei tyros pakrantės negimdo,
Nei baltosios Afroditės
Gimdytoja puta nesukuria.
Kas tą žuvų būrį kubo
Forma valdo,
Arba iš kur švytinti silkė
Įsiveržia į Iksijos sąsiaurį,
Plaėšydama ištemptus tinklus
Priešais išplaukusius laivus?
Ar vardinti kitus?
Vargu ar visame pasaulyje yra krantas,
Kuris neperteklėtų žuvimis,
Dangiška dovana,
Ir paukščiai, kurie toli
Nuo jūrinių buveinių maitinasi,
Arba subtilesniais
Cikadų legionais,
Kai riebūs nuo derliaus išskrenda
Į klajoklių dykumas,
Kad būtų bausmė nedorėliams,
Ir teisingas atlygis geriesiems.
O nuostabi dievybe!
O didžiausias aukštis
Geriausio valdytojo,
Kuris mostu maitina viską!
OKTAVIJUS: Matau, kad jūs skyrėte daugiau laiko žvejybai nei paukščių medžioklei. Dažnai su kaimynais volaterais ne be nuostabos stebėjau atskrendančias karvelių kariuomenes, nors žemyne niekur nerandama jokių kiaušinių ar lizdų atvaizdo, o tuo labiau artimiausiose salose. O jei kas manytų, kad jos atskrenda iš Afrikos per Viduržemio jūrą pučiant pietų vėjams, tai lengva paneigti dėl didžiulio 1200 mylių atstumo; visgi visiems gyventojams žinoma, kad jos į žemyną atskrenda iš pajūrio pusės.
KURCIJUS: Kai gyvenau Prancūzijoje, vienas gudrus paukštininkas naktį uždegęs deglus be vargo gaudydavo daugybę tūkstančių karvelių, kurie nuo vandenyno buvo atskridę link Ruano kranto. Kai jo paklausiau, iš kur tokia karvelių galybė, jis atsakė, kad jie atskrenda tik tais metais, kai gausu buko gilių, kuriomis minta. Taip pat begaliniai livijų (karvelių rūšis) ir tų paukščių, kuriuos jis gimtąja kalba vadino „pluviers“ (sėjikai), iš karvelių giminės, būriai lyja į Orleano laukus, nors niekur nėra lizdų ir net jų gūžyje ar skrandyje nėra maisto įrodymų. Ir Anžu kaimuose laukinės žąsys nusileidžia iš dangaus ir, akimirksniu nusipenėjusios ganyklų žole, atneša gausų derlių gyventojams.
SENAMAS: Bet Neapolio pakrantėje galėjote matyti kasmetinę putpelių „žvejybą“; kai jos pučiant šiaurės vakarų vėjams bando perskristi Viduržemio jūrą, jos dažnai nuskęsta ir negyvos išmetamos į krantą. Taip pat manau, kad paukščių būriai išskrenda ir parskrenda, kerta upes, jūras, kalnus, kaip gervės, kregždės, gandrai, vanagai, žąsys ir laukinės antys, o putpelės, silpnos dėl trumpų sparnų ir sunkios nuo riebalų, nuskęsta. Juk nors ir išieškotum visas vietas žiemą, niekur nerasi kregždės.
SALIAMONAS: Senamas viską bando aštriai kildinti iš gamtos priežasčių. Bet juk kilmės pradžioje Dievas įsakė vandenims išgauti ne tik vandens gyvūnus, bet ir paukščius. Taigi šventose knygose skaitome, kad putpelės Dievo dvasios buvo atneštos nuo jūros kranto į izraelitų stovyklą tokia daugybe, kad dienos kelio atstumu ir dviejų uolekčių aukštyje iš visų pusių apjuosė stovyklą. O kokio dydžio buvo stovykla, galima suprasti iš to, kad buvo suskaičiuota 600 000 piliečių, nešiojančių ginklus. Iš to suprantama, kad senelių, jaunuolių, moterų, vergų, svetimšalių, kurie nebuvo suskaičiuoti, minia buvo trigubai didesnė. Ir vis dėlto aišku, kad tokiai daugybei putpelių užteko ne tik visam mėnesiui, bet jos net iki šleikštulio patenkino mėsos rijimo geismą. Tai, kad skaitome, jog tiek putpelių būrių Dievo dvasios buvo atplėšti nuo jūros krantų, pakankamai leidžia suprasti, kad tai buvo nepaprastas atsiradimas, angelams su dievišku leidimu ir dovana tuo rūpinantis – ne kitaip nei tie staigūs žuvų ir paukščių būriai, kuriuos minėjote, angelų patarnavimais stebuklingu Dievo rūpesčiu ir gerumu parūpinami žmonių maistui; kaip ir ta mana, kuria izraelitai dykumoje maitinosi daugiau nei 40 metų, kuri aiškiai vadinama „angelų duona“ – ne todėl, kad angelai valgytų maną, bet todėl, kad ji be jokių įprastų gamtos priežasčių kasdien buvo teikiama angelų rūpesčiu.
SENAMAS: Nematau, kodėl reikia angelų ar demonų rūpesčio, jei tai gali vykti vien Dievo valia.
SALIAMONAS: Viena yra diskutuoti apie dievišką valią, kita – apie galią; juk sakoma, kad po pasaulio sukūrimo Dievas ilsėjosi nuo visų darbų, ir kad visur angelai uoliai tarnauja Dievui ir vykdo jo įsakymus. Į tai nurodo posakis, kad Dievas sušaukia angelų susirinkimą, ką Rabinas Mozė (Maimonidas) aiškina taip: naudojasi angelų paslaugomis ir pareigomis. Mat pasakęs, kad išžudys egiptiečių pirmagimius, tame pačiame skyriuje pridūrė, jog neleis budeliui įeiti į savo tautos namus per tą žudynę. Taip pat: Sudrausiu, sako jis, tą šiaurės piktąjį demoną, kad jis nenaikintų derliaus.
SENAMAS: Kodėl tada jis taip dažnai liudija tautai, kad maras, badas, visos nelaimės yra jo paties atsiųstos?
SALIAMONAS: Kad jie nenukryptų į angelų ir demonų garbinimą, bet būtų įsitikinę, jog viskas priklauso nuo vieno Dievo rankos ir galios, kurio sprendimų visgi demonai niekada nevykdo be įsakymo. Įrodymas tebūnie tai, kad kai karalius Ahabas daug ką nedorai darė ir galiausiai burtininkų įkalbėtas nusprendė trečiame mūšyje kovoti prieš Sirijos karalių, jis nusprendė pirmiau pasitarti su pranašu Michėju. Šis pranašas, paklaustas, tarė: Mačiau Dievą, sėdintį aukštame soste, ir visas angelų kariuomenes stovinčias aplink; į juos jis kreipėsi: „Kas iš jūsų įtikins Ahabą, kad jis stotų į mūšį ir žūtų?“ Ir kai vienas sakė viena, kitas kita, išėjo kažkokia dvasia ir, stovėdama prieš Dievą, tarė: „Aš įtikinsiu!“ Dievas jai: „Kuo?“ Ši atsakė: „Aš būsiu melo dvasia jo pranašų lūpose.“ Tada Dievas jai: „Įtikinsi ir kartu įvykdysi, eik tad ir daryk!“ Kai kurie teologai teigia, kad ta dvasia buvo Nabotas, kurį karalienė Jezabelė, apšmeižusi melagingais kaltinimais ir karaliui pritariant, liepė žiauriai nužudyti, kad karalius pasinaudotų lauku, kurio negalėjo išgauti nei prašymu, nei kaina, per mirtiną apgaulę.
KURCIJUS: Tuo įsitikinę akademikai ir platonikų vadovas: tie, kurie nužudomi degant keršto troškimu, mirę visais būdais reikalauja keršto.
SALIAMONAS: Dievas galėjo vienu mostu sunaikinti karalių Ahabą, bet matote karo progą – melagingus pranašus, pakviestą angelų tarybą, galiausiai keršytoją – dieviško sprendimo vykdytoją. Sakoma, kad panaši taryba buvo sušaukta prieš suteikiant velniui galią prieš Jobą; sakoma, kad toje taryboje dalyvavo Šėtonas. Iš tokio kalbėjimo panašumo pakankamai suprantama, kad dieviškai didybei nedera pačiai daryti tai, ką gali padaryti per angelų tarnybą. Su tuo sutampa tai, ką Jedakas Levitas rašė „Šviesos vartuose“: nuo žemiausių žemės vietų iki paties dangaus viršaus viskas pilna demonų ir angelų. Tas pats autorius kitur rašo, kad nuo dangaus ašių ir pagrindinių taškų dvelkia angelai: iš gerųjų – gėris, iš kenksmingų – karai, nevaisingumas, visuotinės ligos ir kenksmingiausi žvėrys nusikaltimams bausti.
FRIDERIKAS: Kadangi gamtoje niekas nesukurta veltui, jei viskas vyktų vien Dievo mostu (kaip pradžioje viskas sukurta vien Dievo valia), tiek daug angelų ir demonų egzistuotų veltui.
TORALBA: Kai kurie gyvūnai sukuriami trumpam laikui ir atlikę pareigą visiškai išnyksta. Ir iš tiesų Plinijus iki stulpo stebisi, kad paukščiai seleukidai atskrenda į Kasijaus kalną saulei įžengus į Vėžio ženklą, kad išnaikintų vabzdžių daugybę, idant šie gyvi nekenktų pasėliams, arba negyvi – savo kvapu. Jiems pasimaitinus, paukščiai taip išnyksta, kad jų niekur žemėje nerandama. Ir jie atskrenda ne kasmet, bet tam tikrais metais, kai vabzdžių jėga gausiau išauga. Aristotelis taip pat su Pliniju pasakoja, kad lauko pelių būriai, kurie stebimi ne dažnai, bet visgi žemdirbių nuomone per dažnai, nusiaubę derlių taip išnyksta, kad nei paviršiuje, nei žemės viduriuose nerandama nė vienos.
SALIAMONAS: Šventajame Rašte turime paliudijimą, kad kai Dievas skėrių daugybe buvo padengęs visą Egiptą, dėl faraono atgailos ir Mozės maldų visi jie tuo pačiu gūsiu taip išskrido, kad tokioje ir taip plačioje šalyje neliko nė vieno.
SENAMAS: Nieko nuostabaus, jei sočios išskrido tos, kurios atskrido alkanos. O kas gi lindo į giliausius žemės urvus ir slėptuves, kad aukotų mirusių pelių lavonams? Daugelis dalykų apipinti liaudies klaidomis, kurias pagaliau matome paaiškinamas. Pavyzdžiui, kregždės, kurios gimusios žudyti vabzdžius, pučiant vandenio (?) vėjams atskrenda, o pučiant afrikams išskrenda ir visas žiemas slapstosi po pajūrio uolomis (kaip sakoma, dažnai pagaunamos žvejų Švedijos jūroje), nes pajūrio vietos visada šiltesnės už kitas dėl šilumos, kuri kyla iš jūros bangavimo, ir dažnai dėl audrų jėgos sušyla lygiai kaip nuo apačioje esančios ugnies. Yra ir tokių, kurie mano, kad kregždės įlenda į giliausias jūros brastas.
TORALBA: Kad kregždės slėptųsi giliausiose brastose, jokiu būdu neįmanoma, nes užkirtus kelią orui gyvūnai, turintys plaučius, staiga miršta. Juk nors miegapelės, apimtos miego, miega visas žiemas ir nepabunda nuo jokių smūgių ar žaizdų, visgi panardintos į vandenį jos staiga pašoka.
CURTIUS: Bet tarkime, kad kregždės, gervės, gandrai grįžta – mes matome jų lizdus ir kiaušinius; tačiau žuvų, karvelių ar laukinių žąsų kiaušinių niekur nerandama. Net jei pripažintume, kad augalai, vabalai, skėriai, bruchai, pelės, varlės gali kilti be sėklos vien iš puvimo, visgi neįmanoma, kad tokie dideli žuvų ir paukščių būriai gamtos būdu staiga įgytų augimą ir, apleisti, visiškai išnyktų.
TORALBA: Kadangi Senamo neįmanoma įtikinti, jog gyvūnų atsiradimas ir išnykimas kyla iš kitur nei natūralių priežasčių, norėčiau iš visų, nagrinėjančių fiziką, rimtai sužinoti: iš kur tokia daugybė varliukų, prasidėjus vasaros karščiams ir sausrai, akimirksniu nukrenta su smarkiu lietumi? Juk jos negali gimti aukštai ore nei iš sėklos, nei iš tėvų sueities, nei iš žemės ar vandens dumblo.
SENAMAS: Aš visada maniau, kad karščiausi lietūs, nukritę į dulkėtą žemę, randa tinkamiausią medžiagą varliukams gimti.
TORALBA: Bet tobuliausių gyvūnų gimimas negali vykti akimirksniu natūraliu būdu; tai dažnai bandžiau, kai karštą vasarą pripildžiau griovį vandens: per mėnesį išdžiūvusiame griovyje pasirodė varliukų užuomazgos, padengtos juodu maišeliu ir su uodegomis; tokius būrius matėme plaukiojančius pelkėtose vietose, kur gausu varlių; kitą mėnesį, suplyšus maišeliams, iššoko keturkojai varliukai. Tačiau manau, kad neįmanoma, jog keturkojai varliukai, su visomis galūnėmis, natūraliu būdu gimtų per trumpiausią vienos valandos laiką. Ir kad būtų aišku, jog varliukai staiga sukuriami aukštai ore, įrodymas tebūnie tai, kad labai dažnai pačiuose medžiuose, ypač gluosniuose, kurių nupjautos viršūnės yra šiltesnės, po vasaros liūčių randama nukritusių varliukų lygiai kaip ir ant žemės.
KORONĖJUS: Tikėtiniau atrodo, kad dulkių ir atomų gausa su garais ir išgaravimais vėjų jėga pakeliama į vidurinį regioną, iš kur dažnai lyja gimusios varlės ir akmenys. Mat kai man esant jaunuoliui Kremoje kilo audra, žinoma, kad su lietumi lijo krentančiais akmenimis, ir vienas buvo toks sunkus, kad svėrė dešimt svarų, pilkšvos spalvos ir sieros kvapo; tačiau laiko trumpumas, per kurį ore susidaro lietūs, aiškiai įrodo, kad tai lygiai toks pat demonų darbas kaip ir varliukai, kuriuos Egipte faraono akivaizdoje sukėlė burtininkai.
FRIDERIKAS: Jei Dievas suteikė gyvūnams galią pratęsti savo giminę ir net patiems elementams įdiegė galią kurti augalus ir gyvūnus, kiek labiau jis pridėjo tą pačią galią angelams ir demonams? Tai buvo aišku iš to varlių sukūrimo pas faraoną, ką Mozė rašo buvus tikra tiesa.
SENAMAS: O kas draudžia pripažinti, kad audros, griaustiniai, žaibai, vėjai yra sukeliami demonų, jei pripažįstame, kad anie dalykai daromi jų? Bet jei tai vyksta dėl slapto gamtos sąmokslo ir galios be demonų, tai logiška, kad ir anie dalykai priklauso nuo gamtos.
OCTAVIJUS: Anksčiau visada maniau, kad vėjai ir audros kyla iš pačios gamtos, kol to Egipto lavono, kurį buvau įnešęs į laivą, pagal laivo valdytojo įsaką neišmečiau į jūrą; juk tuoj pat žiauriausios audros nurimo. Ir nemanyčiau, kad tai nutiko dėl to, jei nebūčiau turėjęs to patvirtinto ir patikrinto visų jūreivių balsais, ilga patirtimi ir pačiais jūriniais įstatymais bei sprendimais.
FRIDERIKAS: Prisimenu senųjų Heraklito, Teofrasto ir Plutarcho skundus, kad žmonių nepasitikėjimas ir apistian (netikėjimas) trukdo mums pasiekti tikriausią didžiausių ir paslėptų dalykų pažinimą. Manau, nereikia nei lengvabūdiškai pritarti, nei pernelyg atkakliai nesutikti.
TORALBA: Ilgą laiką pasitenkinęs peripatetikų teiginiais ir manydamas, kad autoritetui reikia teikti daugiau reikšmės nei protui, niekas manęs taip neišlaisvino iš šių klaidų, kaip elementų judėjimas, o ypač jūros. Mat Aristotelis nustatė tarsi gamtos stebuklą, būtent tai, kad judintojų ir judamųjų kraštai turi būti kartu (liestis); sukrėtus šį pamatą, ir kiti dalykai nuo lengviausio postūmio grasina griūti ir veda mus prie to, kad būtume priversti pripažinti angelų, demonų ir visų nemirtingųjų veiksmus esant svetimus gamtai.
SENAMAS: Tas teiginys atrodo pagrįstas ne tik Aristotelio ir beveik visų filosofų autoritetu, bet ir tiek daug bei tokiais argumentais, kad jį sugriauti labai sunku. Juk jei sutinkama, kad veikiančiosios priežastys turi būti ten, kur yra pasekmės, tai išties būtina, kad judintojo ir judamojo kraštai būtų kartu; tas tiesa, vadinasi – ir šitas. Išties dvasia judina raumenis, raumenys rankas, rankos laidyklę, laidyklė akmenį, akmuo žvėrį ar ką kitą, bet visgi būna, kad judamųjų ir judintojų kraštai yra kartu.
TORALBA: Tarkime, kad tai tiesa šiuose pavyzdžiuose, tačiau tai klaidinga magnetui traukiant geležį, gintarui traukiant šiaudus, naftai pagaunant ugnį iš tolo, torpedai (žuviai) stingdant žvejus, priešui sukeliant priešui išblyškimą ar raudonį, mėnuliui išjudinant vandenyną, nuo kurio jis visgi nutolęs beveik begaliniais atstumais.
SENAMAS: Bet kas nemato, kad ta jėga – ar magneto, ar torpedos, ar mėnulio – nuo kraštų į kraštus prasiskverbia per vidurį? Įrodymas tebūnie tai, kad geležis, esanti toliau nuo magneto, nei akmens jėga gali ją pasiekti, nejuda.
TORALBA: Tebūnie taip, bet dėl to žvejo tinklai ar meškerė nesutingsta, nei jūra nuo mėnulio, oras nuo ugnies, vanduo nuo oro nėra sujudinami, bet esant visiškam dangaus grynumui ir ramybei vandenynas kyla ir leidžiasi; ne visas, tiesa (kaip daugelis mano, kad vandenynas tarsi gyvūnas įkvepia ir iškvepia), bet tik dalys arčiau krantų; o tos, kurios nėra labai toli nuo krantų, esant ramiam ir giedram dangui, vandenyną jaučia lygiai nejudantį kaip marmuro plokštę.
SENAMAS: Aristotelio posakį iš jo paties raštų galime aiškinti taip, kad jis nori, jog dalis judamųjų judėtų, dalis ilsėtųsi, nes vienos kojos judėjimas bus kitos poilsis.
TORALBA: Tai pasirodys klaidinga paukščių skrydyje, sviedžiamuose ginkluose, kurie juda visi, jokia jų dalis nėra stabili; klaidinga dangaus sferose, kurios visos sukasi ir jokia jų dalis nesiilsi, kaip mokiau aiškiais įrodymais ir kaip patvirtinta pačia patirtimi. Jau nuo seniausių laikų žinome, kad mėnuliui tekant virš horizonto vandenynas įprastomis estuarijomis kyla šešias valandas, kol mėnulis pasiekia dienovidinį; mėnuliui leidžiantis nuo dienovidinio, vandenynas grįžta į vagas per tiek pat valandų; po nusileidimo nuo horizonto iki nakties dienovidinio rato jis vėl teka į tuos pačius krantus per tą patį laiko tarpą, ir tada į vagą, mėnuliui grįžtant prie horizonto, sugrįžta nuostabiu abiejų prigimčių sutarimu.
SENAMAS: Man tas judėjimas neatrodo nei pastovus, nei tolygus, nes saulei ir mėnuliui susijungus (jaunatis) ir esant opozicijoje (pilnatis) vandenyno potvynis pakyla daug labiau.
FRIDERIKAS: Ieškodamas šios įvairovės priežasčių pastebėjau, kad mėnulis jungties ar opozicijos metu pasiekia ekscentriko apogėjų, o kvadratūrose – perigėjų, tarsi kartu su savimi trauktų vandenyno sroves, kuo aukščiau pakyla nuo žemės; nes mėnulio perigėjus nėra labiau nutolęs nuo vandenyno, nei mėnulio apogėjus nuo perigėjaus. Iš to suprantama, kad mėnulis ekscentriko apogėjuje yra dvigubai toliau nuo žemės, ir tuo labiau, jei būtų epiciklo apogėjuje; bet Viduržemio jūroje ir ypač Adrijos jūros užutėkiuose bei sąsiauriuose beveik nejaučiamas joks potvynis, kol mėnulis yra ekscentriko perigėjuje, t. y. kvadratūrose, kai mėnulis yra arčiau žemės.
SENAMAS: Bet judamasis objektas judinamas stipriau, kuo arčiau yra judintojo; arba magnete matėme sunkesnes adatas liečiant magnetą, o lengvesnes traukiamas sekančių per kontaktą.
FRIDERIKAS: Priešingai, logiška, kad mėnulis, pakilęs aukščiau nuo žemės, vandenyną tarsi kelia kartu su savimi.
TORALBA: Taigi matome, kad šio vandenyno judėjimo veikiančioji priežastis priskiriama mėnuliui, kadangi vandenų judėjimas, kaip ir visų sunkių dalykų, yra tiesus į centrą; juk vienoks yra vandenų judėjimas nuo oro (vėjo) sujudinimo, kitoks be jokio sujudinimo (nors ir retesnis), kaip Plinijus rašo apie vieną Italijos ežerą – kad jis susidrumsčia ir bangomis pakyla ne tik be jokios vėjo jėgos, bet ir esant visiškai dangaus ramybei. Tad kadangi joks negyvas daiktas nejuda pats savaime, tenka pripažinti, kad šis vandenų judėjimas sukeliamas demonų; tam tinka tas posakis apie nuostabią raganų galią:
Ir griaudžia dangus nežinant Jupiteriui tais pačiais balsais,
Drėgnus rūkus ir palaidus plaukus
Nukrėtė nurimus vėjams, jūra
Vėl pakilo, kuriai uždrausta jausti audras,
Nutilo, nors drumsčia Notas.
SENAMAS: Nors tai būtų tiesa (kas man nežinoma, ir nežinau, ar kam nors tai buvo visiškai aišku iš patirties), visgi tai neturi būti imama kaip pavyzdys.
KORONĖJUS: Kad nestrigtume ties detalėmis, manau, reikia įrodyti, kad oro judėjimas sukeliamas arba saulės, arba gyvūnų, arba demonų; ketvirto varianto nėra.
TORALBA: Kaip vandenynas sujudinamas mėnulio, taip, nustatau, oras sujudinamas ir judinamas saulės. Ir kaip vandenyno bangos didėja arba mažėja dėl smarkaus oro judėjimo, taip įprastas ir gamtą atitinkantis oro judėjimas dažnai sutrikdomas neeilinės demonų jėgos ir galios.
SENAMAS: Jei vėjas kyla iš karšto sauso išgaravimo, kuris įstrižu judėjimu stumia artimiausią sau iš paskos, kaip teigia Aristotelis, nematau, kodėl turėtume neeilinius oro judėjimus priskirti demonų postūmiui.
OCTAVIJUS: Senovės žmonių apibrėžimas man pasirodė daug teisingesnis: kad vėjas yra oro tėkmė (fluxus); daugelis mieliau renkasi žodį „bangavimas“ (fluctus), bet graikiškas posakis rheusis tou aeros (oro tėkmė) pašalina dviprasmybę su kuma (banga).
TORALBA: Šį apibrėžimą, kaip ir visus fizikų teiginius, griaudamas Aristotelis be jokio tikėtino pagrindo priskiria vėją dūminiams išgaravimams, už kuriuos visgi nieko nėra nejautresnio, o už audrą – nieko smarkesnio. Tačiau tai, kas vyksta pagal gamtą, negali būti smurtinis; matome tokius audrų smūgius, kad išraunami miškai, nuverčiami bokškai, sugriaunami pastatai, didžiuliai medžiai iškraipomi iš dangaus nukritusiais viesulais, laivai, sūkurių sukami ratu, nuskandinami, nors oro judėjimas nėra nei apskritiminįs, nei pagal gamtą nukreiptas žemyn.
SENAMAS: Taip pat manau matėte ir dažnai skaitėte, kad nuo mažo kiekio salietros ir sieros dulkių, pagavus ugnį, didžiuliai bokštai ir sienos sugriaunami iki pamatų.
TORALBA: Tai vyksta požeminėse vietose, kad sektų kūnų skverbimasis, bet tai negali egzistuoti begaliniame oro retume, todėl griaunant bokštus ir sienas minomis labiausiai saugomasi, kad nebūtų jokio plyšio ar įtrūkimo. Be to, tie išgaravimai – ne tik subtilūs, kurie dėl savo plonumo pabėga nuo akių pojūčio, bet ir tankesni už juodą miglą – lengvai kyla aukštyn ir nugali sunkesnę oro prigimtį. O vėjas pučia įstrižai arba didžiule jėga metamas žemyn iš debesų. Vadinasi, vėjas nėra iš išgaravimo, kuris savo prigimtimi veržiasi aukštyn (iš kur debesų kilmė); debesys, kurie kartu su garais ir išgaravimais susitelkė šaltame aukštesnio oro regione, paprastai vėjų gūsius nuramina, o ne sukelia. Taip pat, jei vėjas būtų iš išgaravimo, kadangi jis visada kyla iš žemės, jis visada pūstų iš tos pačios pusės, o ne iš priešingų ar įvairių. Taip pat kiekvienas išgaravimas yra karštas, joks vėjas nėra karštas, vadinasi, joks išgaravimas negali sukelti vėjo. Dar daugiau, vėjai tuo šaltesni, kuo jie stipresni; vadinasi, vėjas nėra iš karšto išgaravimo. Taip pat, jei vėjas būtų iš išgaravimo, jis būtų jaučiamas tuo stipriau, kuo didesnė išgaravimų gausa, t. y. vasarą, kai žemė atsiveria, ir ypač vidurdienio valandomis. Tačiau abiem tais laikais vėjai aprimsta, o žiemą ir rudenį kyla žiauriausios audros; mat tada, kaip pažymėjo Plinijus, sakoma, kad jūros uždarytos jūreiviams. Taip pat audrų jėga dažniau sukeliama giliausiuose vandenyno verpetuose, kur nėra jokio karšto, sauso išgaravimo, bet viskas šalta ir drėgna. Nors šiais argumentais Aristotelio nuomonė aiškiai paneigiama, dar aiškiau tai galima įrodyti bendru visų fizikų nutarimu: kad niekas nejuda pats savaime, kitaip veiksmas ir galimybė būtų viena vienu metu; o jei oras judėtų nuo išgaravimo, jis judėtų pats savaime, nes išgaravimas yra ne kas kita kaip karštas dūminis oras. Vadinasi, vėjas nėra iš išgaravimo.
KURCIJUS: Ši argumentų gausa pakankamai įrodo, kad vėjų kilmė neturi būti priskiriama išgaravimams, o ypač tai, kad žiauriausią žiemą, kai žemė ir vandenys sukaustyti šalčio, vėjų jėga yra daug didesnė nei vasarą, kai žemė atvira, o vidurdienį pačiame vasaros karštyje vėjai visiškai nurimsta, kaip rašo ir Aristotelis, ir patirtis verčia pripažinti. Todėl anas Teokrito piemuo draudžia vidurdienį groti dūdele, nes bijo Pano, grįžtančio iš medžioklės, kad jis neišlietų pykčio ant bandų ir galvijų; Aristofano aiškintojas tai aiškina kaip empousan ir vidurdienio demoną (to daimonion mesêmbrinon), nes kai demonai pailsi nuo oro drumstimo, tada jie puola bandas, derlių, žmones. Dėl to senovės žmonės vidurdienį aukodavo juodą auką, kaip rašo Festas Pompėjus.
SALIAMONAS: Rabinas Saliamonas Jarchis, Gersono sūnus, tą vietą iš Psalmių apie vidurdienio demoną aiškina taip: middever yra demonas, kuris žudo vidurnaktį, o mikkeshev – kuris vidurdienį; iš čia kilo paprotys vidurdienį ir vidurnaktį maldomis maldauti Dievą. Taip sako lyrikas psalmininkas: Vidurnaktį keldavausi, kad giedočiau šlovę tavo vardui. Tas pats kitur: Vakare, rytą ir vidurdienį pasakosiu tavo stebuklus. Verta pastebėti ir tai, kad vėjai beveik visose Šventojo Rašto vietose priskiriami Dievui. Sakoma, kad jis iš savo iždų išleidžia vėjus ir pašaukia vėjus iš keturių dangaus pusių. Tuo nurodoma, kad vėjų jėga ir veržlumas kyla ne iš įprastų gamtos priežasčių.
SENAMAS: Kodėl negalėtų oro srovė stumti oro srovės taip, kaip banga bangą?
TORALBA: Tai yra apgaulingas Aristotelio argumentas; banga stumia bangą, bet taip yra tada, kai orą pirmiau pastumia saulė, gyvūnai arba mėnulis, kaip dažnai įrodyta. Taip pat ir oras gali stumti orą, bet judėjimo pradžią jis turi gauti iš kito, o ne iš savęs – t. y. iš saulės, arba iš gyvūno, arba iš demono; kitaip ir vanduo, ir oras stovėtų lygiai nejudantys, kaip akmenys, radę savo svoriui ir prigimčiai tinkamą vietą.
OCTAVIUS: Seneka rašo, kad nuo seniausių laikų žinoma, jog kiekvienam regionui priskirtas savitas vėjas, ko jokiu būdu negalėtų būti, jei vėjas kiltų iš išgaravimo.
KORONĖJUS: Aš visada laikiausi nuomonės, kad be natūralios daiktų tvarkos, atskiri regionai ir žmonės yra prižiūrimi ir aprūpinami ypatinga Dievo dovana ir leidimu, o audros ir žiauriausios vėtros sukeliamos demonų nedorėliams nubausti.
TORALBA: Niekas nėra taip svetima gamtai, kaip tai, kas vyksta per prievartą; iš to suprantama, kad audros ir vėtros, kuriomis sujaukiami elementai, negali kilti iš gamtos.
SENAMAS: Jei vėjas priskiriamas demonams, judinantiems orą, o ne karštiems išgaravimams, kodėl stipriausia audra ir vėjų smurtas nuraminami lengvu lietumi? Iš to tampa aišku, kad tą karštą ir sausą jėgą užgesina drėgna ir šalta prigimtis.
FRIDERIKAS: Tiesa, kad nešvariausių demonų prigimtis bjaurisi vandenų tyrumu, ir demonų apsėstieji nieko labiau nekeikia, kaip apšlakstymą vandeniu; nėra tikresnio įrodymo atpažinti burtininkus, kaip įmetus juos surištomis rankomis ir kojomis į vandenį – ilgalaikė patirtis rodo, kad jie niekada negali nuskęsti. Šiuo ženklu Vokietijos teisėjai įpratę naudotis prieš raganas; Julianas Augustas rašė, kad matęs tai darant Vokietijoje, kur tokiu būdu atskiriami pavainikiai nuo teisėtų vaikų. Tačiau kai bandomi burtininkai ir tie, kurie tėvų buvo pašvęsti demonui dar prieš gimimą, veroniečiai juos vadina Acherono vaikais.
TORALBA: Dar nuostabiau tai, kad taifūnai (vėjai), kuriuos lotynai vadina viesulais – krentantys ne įstrižai, bet iš debesų didžiausia jėga, besisukantys ratu ir dažnai iškraipantys aukštus medžius – nuvejami pašlaksčius actu.
OCTAVIUS: Gal todėl, kad tokių demonų substancija yra ugninė? O ugniai nėra nieko priešingesnio už actą. Ir iš tiesų, kai buvome blaškomi tos audros, apie kurią pasakojau, pasirodė kažkoks ugninis pavidalas, kuris, lakstydamas po laivą aukštyn žemyn, kurį laiką stovėjo laivo priekyje; jūreiviai jį keikė kaip priešišką demoną.
FRIDERIKAS: Senovės žmonės tai vadino Helena – tikriausiu blogo ženklo įrodymu. Jei pasirodydavo dviguba liepsna, spręsdavo, kad tai Kastoras ir Poluksas – gelbstinčios dievybės. O tos liepsnos, kurios klaidžioja aplink kapus, kartuves, pelkes ir kurias liaudis vadina „klaidžiojančiomis ugnelėmis“ (fatuos ignes), neabejoju, yra demonai, nes jos veda naktį keliaujančius žmones į vandenis ir bedugnes, ir pašauktos balsais ar švilpimu staiga atskrenda ir neatsargiai šaukiančius pražudo.
SALIAMONAS: Nėra veiksmingesnio vaisto tokioms orinėms pabaisoms nuvyti, kaip parpuolus veidu į žemę garbinti Dievą.
OCTAVIUS: Man klausiant, kodėl tos šmėklos klaidžioja aplink kartuves ir kapus, neatėjo į galvą nieko tikresnio, kaip tai, kad tie demonai yra lavonų sargai; todėl esu įsitikinęs, kad demonas sargas persekiojo lavono vagystę ir, sukėlęs audras, norėjo atkeršyti man pačiam. Nėra tikresnio įrodymo tam, kaip tai, kad išmetus lavoną iš laivo, lygiai kaip nuskandinus Joną, galingiausios audros akimirksniu nurimo, kas aiškiausiai liudija demonų galią sukelti vėjus.
FRIDERIKAS: Daugelis dalykų fizikams atrodo neįtikėtini dėl to, kad jie, darydami didžiausią klaidą, mano, jog gamtoje niekas nevyksta ne pagal gamtą, idant neatrodytų, kad jie nežino paslėptų priežasčių. Tačiau Olausas Magnusas rašo, kad Laplandijoje, už Švedijos jūros, raganos ir burtininkai, susitarę dėl užmokesčio, buvo įpratę jūreiviams pardavinėti vėjus. Tai man atrodytų pasaka, jei nebūtų plačiai pagarsėję visuotiniu jūreivių sutarimu ir patirtimi, žinoma jau nuo Homero laikų. Mat jis rašo, kad karalius Eolas padovanojo Ulisui vėją, uždarytą odmaišyje, kad šis saugiau parplauktų į Itakę. Taip pat ir Sardinijoje laivo valdytojas iš raganos gauna virvelę, surištą trimis mazgais, prieš tai sutarus dėl užmokesčio. Kai išplaukiant iš uosto iškeliamos burės, atrišus pirmąjį mazgą pradeda pūsti lengvas vėjas; jei norima, kad laivas plauktų greičiau pilnopis burėmis, atrišamas antras mazgas; jei norima sukelti smarkias audras – atrišamas trečias.
KURCIJUS: Anksčiau man atrodė pasaka panaši istorija, kurią galėjote perskaityti pas Herodotą, kur jis rašo, kad persų magai, atlikę įpjovimus, nuramino vėjus ir audras, kai karaliaus laivynas įsiveržė į Graikiją.
FRIDERIKAS: Graikai, kurie tiesą apipynė pasakomis, išsigalvojo, kad vėjų karalius Eolas laiko vėjus uždarytus urvuose; tam tinka Horacijaus eilės:
Tegul tave Kipro galingoji deivė,
Tegul Helėnės broliai, spindinčios žvaigždės,
Ir vėjų tėvas valdo,
Uždaręs kitus, išskyrus Japygą.
KORONĖJUS: Iš šios diskusijos, manau, darome tokią išvadą: kadangi niekas negali judėti pats savaime, vandenynas judinamas mėnulio ramiu ir gamtą atitinkančiu judėjimu, oras – saulės, o kadangi niekas nėra taip svetima gamtai, kaip tai, kas vyksta per prievartą ir smarkiai, audros ir vėtros sukeliamos demonų jėga ir galia.
SENAMAS: Net jei tai pripažintume, tuo pačiu pagrindu žemės drebėjimus, žaibus, griaustinius, ugnies kritimą turėsime priskirti demonų veiksmams.
OKTAVIJUS: Kadangi žemė iš prigimties stabili, o ugnis veržiasi aukštyn, seka, kad ugnies kritimas žemyn ir žemės griuvimai bei atsivėrimai vyksta per prievartą, ne pagal prigimtį. Jei tai nėra natūralūs reiškiniai, seka, kad juos reikia priskirti demonų veiksmams.
SENAMAS: Dažnai sunkūs daiktai kyla aukštyn, o lengvi leidžiasi žemyn vengiant tuštumos, arba kad kūnai netrukdytų vienas kitam toje pačioje vietoje. Taip pat ir žaibai, susidarę debesų viduryje iš karšto sauso išgaravimo, negalėdami ilgai pakelti šaltų ir drėgnų garų bei vidurinio regiono prigimties, galiausiai turi išsiveržti su trenksmu ir kristi žemyn staigiu kryčiu; iš to kyla griaustiniai ir žaibai.
TORALBA: Senamas mano, kad gražu ginti iš peripatetikų perimtą mokymą, o apleisti – gėdinga. Ir aš pats ilgai laikiausi šios nuomonės, bet argumentų jėga ir aiškiausi įrodymai privertė mane jos atsisakyti. Juk kaip gali būti, kad plyšus ploniausiam ir minkščiausiam debesiui pasigirstų tokie griaustiniai? Jei griaustinis kiltų dėl debesies plyšimo, griaudėtų visada, kai vėjas plėšo ir sklaido debesis. Be to, jei liepsnos veržtųsi iš tamsaus debesies, visada griaudėtų; tačiau dažnai nutinka, kad tankiausi debesys staiga atsiveria didžiuliu plyšiu, ir įvyksta ryškiausi blyksniai bei žaibavimai be jokio griaustinio. Galiausiai, jei griaustinis kiltų dėl debesų plyšimo, niekada negriaudėtų neplyšus debesiui; tačiau labai dažnai griaudžia be jokio debesų plyšimo ar trūkimo, ir netgi nuolatiniu griausmu, o kartais griaudžia net be jokių debesų giedrame danguje ir be žaibo.
KURCIJUS: Iš tiesų Pompėjų duumviras Herenijus giedrame danguje buvo nutrenktas žaibo; kadangi Seneka pastebėjo tai dažnai vykstant, paliko tai paliudytą ateities kartoms, kad niekas negalėtų abejoti Plinijumi ir Valerijumi, rašančiais tą patį. Iš čia Lukano eilutė:
Ir griaudžia dangus nežinant Jupiteriui (t.y. giedroje).
FRIDERIKAS: Toralbos argumentai man išties atrodo visiškai griaunantys ir silpninantys Aristotelio nuomonę apie griaustinį. Ir net tie patys, kurie dalyvavo raganų susirinkimuose, vieningai tvirtina: jei kas nors, neįšventintas į demoniškas apeigas, ten atnešamas ir bjaurisi prakeiktais užkeikimais, staiga demonų ir burtininkų susibūrimas išsisklaido ne be didžiulio griaustinio. Be to, yra daugybė urvų, kuriuose esant visiškai dangaus ramybei gyventojai ir praeiviai girdi griaustinius. Manau, skaitėte, kad įžengusieji į Egipto labirintą būdavo išgąsdinti vietinių griaustinių. Ir kaip burtininkų susirinkimai bei baisūs raganų nuodai atsiduoda siera, taip ir tos vietos, kur nukrito žaibai, yra užterštos bjauriu sieros kvapu, o pačius „griaustinio akmenis“, pagamintus demono menu, matėme kvepiant niekuo kitu kaip siera. Kas gi toks aklas, kad nepastebėtų demonų veiksmų krentant žaibui, nors ugnis, kuo ji didesnė, tuo greičiau kyla aukštyn? Ne tik žaibų kritime pastebima demonų jėga prieš gamtą, bet ir įstrižame, sukamajame bei klaidžiojančiame judėjime; ir ne tik tame, bet ir kardų išsilydyme sveikoje makštyje, turinio sudegime uždarytoje ir nepažeistoje skrynioje, plaukų nudeginime nuo gaktos nepalietus odos; ir ne tik tame, bet ir žmonos išplėšime iš vyro glėbio, ir begalėje veiksmų, kurie yra visiškai svetimi gamtai, tad tenka pripažinti, jog tai negali vykti kitaip, kaip tik demonų arba angelų jėga bei galia, prieš gamtą.
KURCIJUS: Senovės teologai išskyrė trejopus Jupiterio ginklus: baltus, raudonus ir juodus. Sakydavo, kad pirmieji kyla vien Jupiterio sprendimu, nes yra nekenksmingi ir tarsi įspėjamieji. „Tik tas žaibas, – sako Seneka, – yra permaldaujamas, kurį siunčia Jupiteris.“ Antriesiems, tikėjo, pasitelkiami mažesnieji dievai, t. y. žemesnės už Jupiterį planetos; šis žaibas, nors ir padaro žaizdą, visgi būna be kieno nors žūties. Tretiesiems kviečiami aukštesnieji dievai, t. y. aukštesnės žvaigždės, ir tai nevyksta be žmonių žūties. Plinijus, to nepakankamai suprasdamas, manė, kad iš paties Jupiterio kūno iš tiesų krenta baltos liepsnos – tai per lėkšta, kad būtų verta paneigti.
OKTAVIJUS: Girdėjau, kad tokį bausmės taikymo būdą naudojo Timurbekas, kurį mūsiškiai vadina Tamerlanu; apguldamas miestus, pirmą dieną jis naudojo baltą palapinę, kad pasidavus būtų suteikta malonė; kitą dieną – raudoną, kuria nurodydavo būsimą vadų ir magistrato žudynę; trečią dieną juodos palapinės reikšdavo visų išžudymą, jei miestas būtų paimtas jėga.
SALIAMONAS: Graikai pasakomis apipynė tiesą, perimtą iš hebrajų. Mat tai, kad jie išsigalvojo, jog oro valdytoja Junona nustumia furijas žemyn iš oro vidurio, kad šios nepakiltų į dangų, reiškia ne ką kitą, kaip tai, kad žemesnieji protai ir demonai yra uždaryti tam tikrose ribose, kad neprasiveržtų virš debesų regiono, ir yra numetami aukštesniųjų angelų bei galybių žemyn į žemę; tuo numetimu mirtingieji gąsdinami ir įspėjami iš pradžių baltu žaibu (tačiau nekenksmingu), vėliau baudžiami žaibo žaizdomis, o kartais ir nelaime, atnešta vienam žmogui, vienai šeimai ar vienam miestui, idant bausmė tektų mažumai, o baimė – visiems. Ir buvo sakoma, kad nekenksmingi žaibai kyla Jupiterio sprendimu, kad būtų matomas Visagalio Dievo gerumas, nes jis pats teikia atleidimą, dovanas, turtus, mokslus, žodžiu, viską, kas gera, o teismus ir bausmių skyrimą palieka magistratams ir liktoriams, t. y. angelams ir demonams.
SENAMAS: Tai jūs paaiškinote elegantiškai ir labai tiksliai, bet nesuprantu, kodėl demonai persekioja būtent Egipto lavonus, o ne Graikijos, arba kodėl jie yra linkę sukelti audras pagrobus anuos lavonus labiau nei kitus. Juk nėra nieko, kas nežinotų, kad lavonai būdavo gabenami laivais be audrų tiek Azijoje, tiek Graikijoje, tiek Italijoje.
FRIDERIKAS: Tai buvo dar nepalaidoti lavonai; mat kai Teanas iš Lokrų miesto laivu atplaukė į Tėbus, kad draugų prašymu pargabentų į Italiją pitagoriečio Lisidžio lavoną (kurį ne taip seniai buvo palaidojęs Epaminondas), atlikus šventas aukas vėlėms, Lisidis jį sapne įspėjo: akinêta mê kineisthai – nei kapų negalima išniekinti, nei nejudinamų dalykų judinti.
OKTAVIJUS: Galbūt demonai pavydi žmonių giminei gydančių vaistų, kurie išgaunami iš tų Egipto lavonų. Įrodymas tebūnie tai, kad jie su nuostabiu uolumu saugo paslėptus lobius ir žudo tuos, kurie juos kasa. Pilypas Melanchtonas rašo, kad Magdeburge dvylika burtininkų, kasusių lobį, žuvo užgriuvus bokštui, o Rozės sidabro kasykloje daugelį užmušė požeminiai demonai. Georgijus Agricola pilnas tokių istorijų pasakojimų ir teigia, kad kasyklose labai dažnai visi mato pigmėjų dydžio (uolekties ūgio) demonus, kurie tarsi labai užsiėmę metalų kasimu ridena žemės gabalus ir akmenis šen bei ten, tačiau niekaip negąsdina kalnakasių, jei tik iš jų nesijuokiama; mat jau seniai didžiausias burtininkas ir nuodytojas Apulėjus įspėjo, kad jie to nepakenčia. Tačiau man nuostabu tai, kad niekas, kas demono patarimu ieškojo lobio, niekada jo nerado arba radęs negalėjo praturtėti.
KURCIJUS: Iš tiesų Romos įstatymai draudžia pinigus tiems, kurie ieško lobių pasitelkę prakeiktus aukojimus ar bet kokį kitą draudžiamą meną.
FRIDERIKAS: Chaldėjai teigia, kad žemės demonai, kurie, sakoma, yra lobių ir lavonų sargai, yra melagingesni ir žiauresni, nes toliau nutolę nuo šviesos grynumo ir dieviško pažinimo: Hoi de Chaldaioi pseudein phasi tous prosgaious daimonas, hôs porrô theias apoikithentas gnôseôs. Porfirijas rašo, kad jie be saiko trokšta kraujo kvapo. Taip Ulisas, pamokytas Kirkės, pripildo duobę aukų krauju ir neleidžia nė vienam iš aplink skraidančių demonų (kuriuos Homeras vadina psuchas – sielomis) pasisotinti krauju anksčiau, nei atsigers Teiresijas.
SALIAMONAS: Šią burtininkams įprastą bedievystę ir žiaurumą dieviškas įstatymas smerkia be saiko, o tuos, kurie taip puotauja su demonais – al damim (ant kraujo/prie kraujo).
FRIDERIKAS: O gal tie demonai yra nusikaltėlių sielos? Tų, kurie arba žemėje paslėpė plėšikavimu sukauptus turtus (kurie būtų buvę naudingi vargšams) ir į juos dėjo visą viltį; arba tų, kurie per daug rūpinosi savo kūno penėjimu ir geismų tenkinimu, ir dabar, visada susitelkę į lavonus, kuriuos kadaise mylėjo, ir į lobius, kenčia teisingas bausmes ilgu kankinimu; arba tų, kurie visas pastangas dėjo statydami rūmus ir bokštus iš liaudies kraujo, ir dabar tuose pačiuose bokštuose tarsi kalėjimuose uždaryti ir surišti atlieka bausmę? Nieko nuostabaus, jei priėjus prie tų vietų girdimi balsai, griaustiniai, atodūsiai, dejonės. Galiausiai neabejoju, kad netyros sielos sukiojasi ir klaidžioja aplink purvinas ir bjaurias vietas ir sukelia audras bei vėtras.
TORALBA: Sunku paaiškinti tų dalykų priežastis; visgi man pasirodė nuostabu tai, kad keliaudamas iš Ispanijos į Prancūziją ir apžiūrinėdamas viską – kas didžiausia, vidutiniška, mažiausia – ir įveikdamas aukščiausius visos Europos Pirėnų kalnagūbrius, sužinojau daug gamtos paslapčių, bet nieko nuostabesnio už tą ežerą: jei į jį įmesi akmenį, po akimirkos giedras dangus apsitraukia juoda tamsa ir žaibais bei sunkiais lietumis, maišytais su kruša, nusiaubia visą regioną. Taip pat ant Sakono kalno Pirėnuose yra labai senas aukuras, sukrautas iš prastai sujungtų akmenų; jei kas nors pajudina bent vieną iš jų, staiga kyla griaustiniai, žaibai ir sunkūs lietūs. Ir kadangi tai dažnai buvo patirta su dideliu nuostoliu visam regionui, įstatymais švenčiausiai saugoma, kad vietiniai įspėtų keliautojus nieko nebandyti, grasinant mirties bausme. Man tai atrodė neįtikėtina, tačiau nenorėjau bandyti rizikuodamas galva, bet bendrakeleivis mane išlaisvino iš tos abejonės sakydamas: „Jau nuėmus derlių, galima tai išbandyti nebaudžiamam.“ Taigi, išmėčius aukuro akmenis šen bei ten, niekam nežinant pabėgome. Tačiau dar nebuvome nusileidę į artimiausią slėnį, kai galingiausi žaibai ir griaustiniai sumaišė visą dangų lietumi ir kruša, tad ne be pagrindo Tomas Akvinietis (garsus ir tarp fizikų) rašė, kad demonai sukelia žaibus ir griaustinius.
CURTIUS: Panašu į tai, ką pasakoja Plinijus ir Strabonas: palietus uolą Kirenaikoje arba įmetus akmenį į Dalmatijos urvą, dangus susidrumsčia sniegu ir žaibais. Girdėjau, kad dabar tai liovėsi, lygiai kaip Delfų orakulai ir tie, kurie buvo girdimi iš Trofonijo ir Lebadijo urvų, jau seniai nutilo, kaip rašė Ciceronas: jo laikais nebuvo nieko labiau niekinamo už juos. Plutarchas mano, kad tokio ilgo tylėjimo priežastis reikia sieti su demonų žūtimi.
SENAMAS: Jei demonai drumsčia šį regimą dangų, jūras, žemes, ugnis, jei gąsdina žmones griaustiniais, žaibais, audromis, viesulų jėga, žemės atsivėrimais ir netikėtu pabaisų susibūrimu, jei jie klaidžioja su dieviškomis ir žmogiškomis pasiuntinybėmis, jei galiausiai valdo ir griauna imperijas, valstybes, miestus, kaimus, šeimas, ir galiausiai atskiriems žmonėms yra priskirti globėjai ir keršytojai – pažiūrėkite, kokią daugybę demonų ir angelų jums reikia išdėstyti aukštyn žemyn visose pasaulio pusėse ir atskirose stotyse. Reikia numatyti, iš kur mums gali pakakti tiek angelų ir demonų atsargų, kad jie būtų visur žemėje ir danguje tarsi eiliniai tarnautojai, pavaduotojai, patarnautojai, kai nustatėte, jog be Dievo nėra nieko amžino (net laiko prasme). Todėl reikia pasirūpinti angelų ir demonų eilių tuokimu, kad iš jų santuokų palikuonys būtų statomi į mirusiųjų vietas, arba magistratams atsistatydinant, arba nustatytu laiku pasitraukiant, arba netekus pareigų kartu su gyvybe, nauji pakeistų senus. Juk Friderikas minėjo abiejų prigimčių ir lyčių demonus – efialtus ir hifialtus – raganų santykiavime su inkubais ir burtininkų su sukubais.
KURCIJUS: Čia paliečiamas Platono orumas; mat nustatęs, kad visos sielos buvo sukurtos vienu metu nemirtingumui, idant paeiliui įeitų į kūnus mirus lavonams, jis pridūrė šiuos žodžius: „Sielų, – sako jis, – niekada nebus mažiau, nė vienai nežūstant, ir nebus daugiau.“ Be to, jis sielas vadina autokinêtous (pačios judančios). O jei protas yra autokinêtos, jis bus ir autophyês kai autarkês kai autagathos (savaime gimęs, sau pakankamas ir savaime geras), kas visgi, kaip įrodė Toralba, tinka tik vienam Dievui.
TORALBA: Platonas „Fedoną“ parašė dar būdamas jaunuolis, o „Timėją“ – jau sunkėjant amžiui; pastarajame jis, atrodo, pakeitė nuomonę. Ten jis įveda kalbantį Dievą: „Aš duosiu sielų sėją, pasėtas nuleisiu į kūną.“ Mat jis rašo, kad Dievo pagimdytų nemirtingų sielų skaičius yra nustatytas ir nei didėja, nei mažėja dėl žūties, bet nuolatine metempsychôsei (sielų persikūnijimu) jos keliauja iš kūnų į kūnus.
KORONĖJUS: Senamas iškėlė išties sunkų, bet teisingą klausimą; jei Toralba jį paaiškins, kaip jam įprasta viską aštriai daryti, padarys labai malonų dalyką ne tik Senamui, bet, tikiuosi, ir mums visiems.
TORALBA: Visada maniau, kad nedora tau, Koronėjau, ką nors atsakyti, todėl geriau pateiksiu savo kvailystes su man būdingu lengvumu, nei atsisakysiu tos naštos, kurią užkrovei man ant pečių. Tačiau kadangi diskusija apie angelų ir demonų kilmę, būklę, sąlygas, žūtį atrodo toli nuo įrodymų, iš tiesų šių dalykų paaiškinimo turime prašyti iš hebrajų, kurie dieviškas paslaptis sėmė iš pačių šaltinių ir šventų versmių; ir nematau, kas geriau nei Saliamonas galėtų tai atlikti. Tai, ką Porfirijas Boecijui ir Aristotelis Kalistenui (abu skirtingais laikais) rašė – kad visų dalykų kilmė ir paslėpti mokslai atėjo iš chaldėjų – hebrajai, kurie patys kilę iš chaldėjų, vadina chaldėjišku vardu; tačiau tas dieviškų dalykų paslaptis, tarsi lobius, jie paslėpė tam tikru slaptu mokslu, kurį jie patys vadina Kabala (o graikai, jei neklystu, akroama), kad priėjimas būtų atviras tik nedaugeliui.
SALIAMONAS: Matau, kad Toralba nori gražiu pretekstu nusikratyti to, kas Koronėjaus jam buvo pavesta mums visiems labai laukiant. Pripažįstu, kad mūsų tautos protėviai buvo chaldėjai ir pirmiausia migravo į Finikiją, iš kur Kadmas (šis hebrajiškas žodis reiškia Rytietį) atvežė raštą į Graikiją; taip pat pripažįstu, kad vėl priešo išvesti į Chaldėją jie daug ko išmoko dieviškai, tačiau negavome nieko, kas nebūtų visų balsais ir kalbomis išbarstyta ir pagarsinta po visą pasaulį, kad niekam negalėtų būti paslėpta.
Kai Saliamonas tai pasakė, kiti nutilo, nes manė, kad pertraukti garbingo amžiaus žmogų prieštarauja padorumui ir orumui. Tačiau KORONĖJUS, nutraukęs tylą, tarė: Mes iš tavęs, Saliamonai, nenorime sužinoti nieko kito, tik tai, ką leidžia jūsų papročiai, jūsų mokymas, jūsų įstatymai; ir kadangi laiko stygius neleidžia tęsti ilgesnės diskusijos, man atrodo patogiau ją atidėti, kad sugrįžtume geriau pasiruošę. Tada, labai maloniai pradžiuginę sielas šlovinamąja giesme, styginiu instrumentu, balsais ir fleitomis, priėmę vienas kito pasveikinimą, išsiskirstė.
TREČIOJI KNYGA
Kai Saliamonas į vakarienę atėjo vėliau, KORONĖJUS, žvelgdamas į jį, tarė: Toliau, Saliamonai, turi rūpintis savo sveikata, kad maitindamas protą su tokiu uolumu, neleistum kūnui sunykti iš bado.
SALIAMONAS: Bijau, kad jums, sunkėjant amžiui, jau tampu našta šiuo atžvilgiu, nors niekas netrukdo jums sėstis valgyti be manęs, kol vėluoju grįžti; ir prašau tavęs, Koronėjau, kad taip lieptum.
Taigi jiems susėdus, Koronėjus liepė tęsti ankstesnėmis dienomis pradėtą „Fedono“ skaitymą, ir kai pasiekė tą vietą, kur Platonas rašo, kad sielos, atskirtos nuo kūnų, yra atvedamos į teismą demonų bei jų vadų ir tempiamos į bausmes, vertas jų nusikaltimų, liepė tą vietą perskaityti dar kartą, o tada baigti skaitymą.
Tada, baigus vakarienę ir sugiedojus šlovinamąsias giesmes, KORONĖJUS taip pradėjo: Šios vietos tamsumas man sukėlė abejonę: kodėl senovės žmonės, tiek graikai, tiek hebrajai, savo raštus apgaubė tokiu tamsumu ir migla, kad juos vargiai arba visai sunkiai suprasdavo net išminčiai, nors suprasti jie teikia nuostabią naudą ir malonumą. Mat Ezopas, seniausias pasakėčių rašytojas, tam tikrais gyvūnų vaizdiniais apėmė visą žmogaus gyvenimo tvarką. Taip Pitagoras tam tikrais alegoriniais simboliais ir tomis eilėmis, kurios dėl savo puikumo buvo pavadintos chrusea epê (auksinėmis eilėmis), Orfėjas, Homeras, Hesiodas, Trismegistas, Terpandras ir galiausiai seniausi filosofai savo išminties teiginius apgaubė tamsos migla; be to, matome, kad ir šventesni raštai yra pilni alegorijų.
OKTAVIJUS: Nieko teisingesnio negalėjo pasakyti Augustinas, kaip tai: „Tai yra apgailėtina sielos vergystė – ženklus laikyti daiktais ir negalėti pakelti proto akies virš kūniškos prigimties, kad atsigertų amžinosios šviesos.“ Tas pats autorius kitur: „Rašto autoritetas naudingas, kai pagimdo įvairias nuomones.“
FRIDERIKAS: Kadangi nėra nieko naudingesnio už aiškumą, nežinau, ar rašytojui yra didesnė yda, nei tai, ką gali pasakyti lengviausiai, pateikti tamsiai; pavyzdžiui, Apokalipsės knyga, kuri supainiota tokiu žodžių ir dalykų tamsumu, kad net pats autorius, jei atgytų (kas ir koks jis buvo, mokslininkai dar nesutaria), vargu ar drįstų aiškiai pasakyti, ką reiškia jo raštai. Šis tamsumas suteikė imperatoriui Julianui, Porfirijui, Proklui, Celsui didžiausią argumentą šmeižti hebrajų ir krikščionių raštus.
KORONĖJUS: Kadangi tas rašymo būdas būdingas beveik visiems senovės žmonėms, mums reikia saugotis, kad neatrodytų, jog smerkiame juos už akių ir neišklausę bylos. Juk net pats imperatorius Julianas, tas, kuris vadinamas parabatês, t. y. atsimetėliu (nes perėjo nuo krikščionių pas pagonis), kad ir koks priešiškas buvo krikščionims, Bazilijaus Didžiojo knygą atmetė anksčiau, nei perskaitė ir perprato, kaip nurodė laiške trimis žodžiais: egnôn, anegnôn, kategnôn (pažinau, perskaičiau, pasmerkiau).
KURCIJUS: Aš manau, kad senovės žmonės išminties teiginius tamsiais žodžiais perdavė daugiausia dėl dviejų priežasčių: pirma, kad nemėtytų perlų kiaulėms, antra, kad brangiausias dalykas, t. y. išmintis, neatpigtų dėl savo lengvumo. Mat paprasti dalykai, net jei brangūs, dažniausiai guli niekinami. Yra išlikęs pitagoriečio Lisidžio laiškas, kuriame jis griežtai skundžiasi, kad daugelis slaptąją filosofiją tarsi prostitutę parduoda tiems, kurie net per sapną negali suvokti proto apvalymo, ir kad jie nusideda ne mažesne bedievyste, nei jei išniekintų Eleusino deivių šventovę arba purvu užterštų tyrą vandenį. Todėl Porfirijas rašo, kad Plotinas mirė nuo džiovos, nes sulaužęs priesaiką paviešino Amono paslaptis. Net Platonas, parašęs Dionui dieviškų dalykų paslaptis, liepė laišką sudeginti, „nes, – sako jis, – atrodo juokinga tai, kas verta didžiausios nuostabos“. Ir laiške Archidamui, kuriame rašo apie Dievo prigimtį: phrasteon dê soi ainigmon (reikia tau kalbėti mįslėmis). Taip pat Porfirijas: „Žiūrėk, – sako jis, – kad neleistum to bendrauti su netyrais žmonėmis, nes tau gresia didesnis pavojus nei man; juk Dievai mirtingiesiems savo dalykus perdavė ne atvirai, bet mįslingai.“
SENAMAS: Aš manau kitaip; matome, kad daugelis tamsius žodžius naudoja tam, kad sukeltų nuostabą sau; taip vaistininkai naudoja graikiškus ženklus, arabiškus žodžius ir gotiškas raides, kad vaistus padarytų painesnius, arba kad nesuteiktų suprantantiems progos iš jų juoktis – juk nelengvai kritikuojame tai, ko nesuprantame. Girdėjome, kad toks buvo Heraklitas, kuris apie gamtą rašė taip tamsiai, kad Platonas sakė, jog reikia Delo plaukiko (kad suprastum). Jis mokinius mokė vienu žodžiu: skotêson (aptemdyk); skaitome, kad tai tyčia darė ir Aristotelis knygose tôn physikôn akroamatôn (Fizikos paskaitos). Ir nors Platonas rašo aiškiau už kitus, kartais visgi rašo taip tamsiai, kad atrodo, jog net jis pats, jei atgytų, negalėtų paaiškinti savo raštų apie skaičius, ypač tų, kuriuos rašo aštuntoje knygoje apie valstybę; juos aiškindami abu Teonai, Plotinas, Proklas, Jamblichas, Marsilijus atrodo melžiantys ožį. Kas gali būti lėkščiau už Egipto tuštybę? Tačiau tuos kliedesius jie taip apipynė hieroglifų raštais, kad jie atrodė kaip šventi orakulai.
OKTAVIJUS: Yra tokių, kurie nori, kad jų raštų neskaitytų nei mokyti, nei nemokyti, kaip Lucilijus: kad vieni neatmestų nesupratę dėl neišmanymo, o kiti nekritikuotų pernelyg gerai supratę.
SALIAMONAS: Senamo priekaištas tinka sofistams, bet ne išminčiams, o tuo labiau ne tiems, kurie šventosios išminties teiginius apgaubė tamsesniais raštais. Iš tiesų Rabinas Mozė Maimonidas šventais dalykais prisaikdina skaitytojus, kad jie neleistų paslapčių viešinti arba teršti profaniškiems žmonėms.
SENAMAS: O jei pati tamsa suteikia argumentą ir progą nusidėti? Tikrai Saliamono raštai, kuriuos jis pats pavadino alegorijomis, daugeliui atrodo absurdiški. Ką gi reiškia tai: „Vyro nedorybė geresnė už moters gerumą“? Tai atgraso daugybę moterų nuo Šventojo Rašto skaitymo.
SALIAMONAS: Hebrajams žodis ra reiškia blogį ir bjaurumą, kaip tov – gėrį ir grožį (ką akademikai vadina kalon kai agathon). Taip Sara vadinama karalių geidžiama sugulimui, nes buvo „geriausia“, t. y. labai graži. Tad išminčius elegantiška alegorija nurodo, kad bjaurūs vyrai yra geresni už gražias moteris, taip pat moterų meilikavimai yra blogesni už aštrius vyrų žodžius. Taip pat – kad sielos pranoksta kūnus; mat moteris alegorinėje kalboje visada reiškia kūną. Taip pat – kad intelektinė galia, kad ir kokia ydinga būtų, yra viršesnė už geismą, kuris vadinamas gyvuliška ir mirtinga siela. Tam tinka tai, kas parašyta Ekleziasto knygoje: Tarp tūkstančio vyrų radau vieną išmintingą, o tarp visų moterų – nė vienos. Tiesiogine prasme apie moteris to suprasti negalima, nes vien Debora savo laiku ir Hulda valdant Jozijui mėgavosi pranašystės ir dieviškos išminties dovanomis tarp šešiasdešimties tūkstančių neveiklių vyrų. Taip pat vyro vardu jis supranta natūralią formą, o moters – materiją, kurią patarlėse dažnai vadina paleistuve, nes ji, kaip ana vyrų, džiaugiasi formų gausa. Karaliaus Saliamono raštai pilni alegorijų; jas aiškindamas pasižymėjo Filonas (sekdamas moraline prasme), Leonas Hebrajas (gamtine). Abiem srityse išgarsėjo Rabinas Mozė Maimonidas ir Talmudo rašytojai. Šie visgi rašė tamsiau; ir net raštu nebūtų to išdavę, jei nebūtų bijoję knygų žūties. Ir kadangi tas mokslas buvo perimamas tik klausant, jis pavadintas Kabbalah. To juk norėjo Esdras, sakydamas: Vienus dalykus paviešinsi, kitus perduosi išminčiams. Ir kaip liaudžiai buvo vieta šventyklos kieme, atskirtame nuo levitų, kunigams buvo įėjimas už uždangos (bet ne kitiems levitams), o į tą švenčiausią vietą, kur buvo Sandoros skrynia, tik vienam vyriausiajam kunigui – taip ir šventos knygos parašytos taip, kad tai, kas susiję su kiekvieno išganymu (kaip Dekalogas ir viskas, kas su juo dera), būtų lengviausiai visiems suprantama: įsakymai, draudimai, bausmės, sprendimai, šventės, apeigos, papročiai – visa tai apima 613 skyrių, taip aiškiai, kad niekam neleidžia abejoti. Tačiau tai, kas mažiau susiję su išganymu, pavyzdžiui, paslėptos apeigų ir aukų priežastys, gali būti suprasta tik mokytų, o kai kas – tik pačių mokyčiausių, pavyzdžiui, tai, ką mūsiškiai vadina Kabala (t. y. natūralių paslapčių mokslas); galiausiai sunkiausia dalis susijusi su Vežimu, kurį Ezechielis aprašo taip, kad jame pasirodė nuostabus dangaus sferų ir dieviškiausių dalykų aprašymas; Mozė, kurį mūsiškiai vadina atviru ereliu, pasitenkino paliesti tai pirštų galiukais ir nenorėjo aiškinti paslapčių.
SENAMAS: Jei tie tokie aukšti dalykai neturi jokios naudos arba yra tokie, be kurių lengvai galime apsieiti, turime vartoti lyriko psalmininko žodžius: „Neieškojau, – sako jis, – stebuklų ir to, kas viršija mano supratimą, bet elgiausi nuolankiai.“ O jei tai bus naudinga dieviškam mokslui ir išminčiai, tai slėpti lobius nuo žmonių naudojimo ir žodžių dviprasmiškumu vis labiau painioti neišmanėlių protus būtų piktavališkos ir pačio pavydo išdžiovintos sielos požymis.
SALIAMONAS: Kad nenutoltume nuo lobio palyginimo: skaitėte elegantiškai sukurtą Ezopo pasakėčią, kurioje mirštantis šeimos tėvas guodžia vaikus; nors jis nepalieka didelių turtų ir dvarų, tvirtina, kad jo vynuogyne slypi lobis, kuriuo jie su kaupu palengvins savo skurdą. Tėvui mirus, vaikai su didžiausiu uolumu ir darbu ieškojo, bet niekur neradę lobio, darydami kitką, tėvo vynuogyną padarė puikiai įdirbtą ir išvalytą nuo piktžolių, iš kur surinko gausų derlių. Taip pat ir mes, jei uoliai skaitysime dieviškus raštus ir perskaitę dažnai apmąstysime, galėsime iškasti lobius, neįtikėtinus uoliam žmogui. Mat į tai nurodo anas karališkas balsas, kuriuo Dovydas savo giesmių pradžioje skelbia didžiausią laimę to, kuris nuolatinėmis mintimis dieną ir naktį mąsto dieviškus įstatymus. Taip pat jis meldžia Dievą, kad nuimtų miglą nuo akių, idant galėtų regėti nuostabią išmintį, esančią dieviškame įstatyme. Mat tuo proto darbu su tamsesniais dieviškais raštais pasiekiama ne tik tai, kad susilaikome nuo ydų ir priimame tikrąjį orumą, bet ir tai, kad įgyjama sveikata kūnui, apdairumas ir išmintis protui bei glaudžiausias ryšys su nemirtinguoju Dievu. Svarbiausia, kad tuo pačiu vyksta Dievo šlovinimas, nes jo paslaptys, tapusios visiems žinomos, nuvertėtų, kaip aštriai parašė Saliamonas: Dievo šlovė, sako jis, slėpti paslaptis, karalių šlovė – tirti paslaptis. Tobijas sako kiek kitaip: Garbinga, sako jis, slėpti karalių paslaptis ir šlovinti Dievo darbus. Mat Dievo darbai atviri visų akims, o paslaptys – nedaugeliui.
SENAMAS: Tačiau atrodo, kad tamsa ne tik atgraso geruosius nuo skaitymo, bet ir skatina nedorėlius niekinti dieviškus dalykus. Mat Porfirijas, niekaip negalėdamas nuskinti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, neigė, kad tuose malonumų soduose turėjo būti vaisius, išvaizda labai malonus ir skoniu gardus, bet visgi mirtinas ir kenksmingas žmogui, kurį Dievas apgyvendino tose žaliuojančiose sodų paunksmėse; tuo labiau žmonės neturėjo būti atskirti nuo išminties (apdairumo) pažinimo uždraudžiant sveiką vaisių, nes apdairumas, žmogaus gyvenimo vedlys, vienintelis gali atskirti gėdą nuo garbingumo. O tai, kad rašoma, jog gyvybės medžio vaisius dievišku įsakymu buvo pašalintas iš sodo želdinių, kad Adomas, juo pasimaitinęs, negyventų amžinai – parašyta įžeidžiant Visagalį Dievą. Galiausiai, gyvatės pokalbiai su moterimi ir Dievo su žmonėmis atrodo ir absurdiški, ir neįtikėtini.
SALIAMONAS: Diskusijose apie dieviškus dalykus pirmiausia reikia žiūrėti, kad kam nors netyčia neisprūstų kas neapgalvota, nes nėra sunkesnės ir mirtinesnės nuodėmės. Tačiau tai dažniausiai nutinka tiems, kurie, išpuikę dėl žmogiškų dalykų ir dialektikų gudrybių, tiki galį savo proto aštrumu ir subtilumu suvokti viską – kas aukščiau, kas žemiau, kas pirma, kas paskutinis, nors be dieviškos pagalbos to pasiekti niekas negali. Tai išminties mokytojas nurodo vienu sakiniu: Pajuokėjas ieško išminties, bet veltui. Nors Porfirijas – nežinau, ar iš neišmanymo, ar iš bedievystės – šmeižia dieviškus orakulus, tarsi įstatymų leidėjas reikštų, jog Dievas pavydėjo žmonėms išminties ir laimingo gyvenimo, kai tuo tarpu kitoje knygoje jis rašė, kad Beceleelis nemirtingo Dievo buvo gausiai apdovanotas dieviška dvasia, išmintimi, apdairumu, mokslu ir visokiu menų išmanymu – dovanomis, kuriose telpa visos dorybės. Dieviška dvasia suteikiama Dievo dovana ir leidimu, kad apšviestų žmogaus proto tamsą ir numatytų ateitį. Išmintis atskiria pamaldumą nuo bedievystės, apdairumas – gėrį nuo blogio, mokslas – tiesą nuo melo, menas – naudinga nuo nenaudingo. Kai išminties kunigaikštis (Saliamonas), nemirtingo Dievo paragintas prašyti ko nori, paprašė apdairumo, kuriuo atskirtų gėdą nuo garbingumo ir kuriuo ragintų žmones bijoti ir garbinti Dievą, jis tarė: Nes Dievas išmintį teikia iš kitur, iš jo vieno – mokslas ir apdairumas. Tas pats kitur: Teisiojo vaisius – gyvybės medis, kurį jis aiškina kaip išmintį. Ir toli gražu nedraudė žmogui gyvybės vaisiaus, o netgi kvietė šiais žodžiais: Galbūt, sako jis, Adomas nuskintų gyvybės vaisių, kad juo pasimaitintų ir gyventų amžinai. Taip chaldėjų parafrazuotojas vartoja panašią kalbą su labai elegantiška figūra. Dievas, kreipdamasis į Izaiją: Sakyk, sako jis, šiai tautai: klausydami girdėkite, žiūrėdami matykite, bet nepažinkite; padaryk šios tautos širdį storą ir užkimšk ausis, užlipdyk akis, kad netyčia neišgirstų, nepamatytų, nesuprastų ir, atsigręžęs į mane, nebūtų išgelbėtas. Kam tokia kalba, jei ne todėl, kad mes visada veržiamės į tai, kas draudžiama, ir nieko netrokštame karščiau nei to, kas, matome, mums atimama ar draudžiama. Taigi jis moko Mozę ir Izaiją, kokiais būdais jie turi atitraukti nelaimingus žmones nuo nusikalstamo ir nedoro gyvenimo prie tikrojo orumo ir sugrąžinti į išganymą. „Saugokis vykdyti dieviškus įstatymus, saugokis pasinerti į išminties studijas, kad neįgytum amžino ir laimingo gyvenimo“ – tokia kalba paprastai būna veiksmingiausia nedoriems ir godiems žmonėms.
SENAMAS: Niekas manęs ilgiau nevargino nei abiejų medžių ir gyvatės alegorija.
SALIAMONAS: Ji nežinoma nei graikų, nei lotynų aiškintojams. Ir nors kai kurie iš hebrajų atskleidė slaptas alegorijos prasmes, visos jų pastangos bus tuščios, jei Dievas neapšvies mūsų protų, kad tai suvoktume.
FRIDERIKAS: Man atrodo labai pavojinga Šventojo Rašto raides suvesti į alegoriją, kad įvykių istorija neišnyktų tapusi pasakomis.
OKTAVIJUS: Argi tu, Friderikai, manai, kad buvo koks nors gyvatės pokalbis su moterimi? Juk jie kovoja tarpusavyje tokia nepermaldaujama neapykanta, kad nuo vien gyvatės žvilgsnio moteris patiria persileidimą, o gyvatė vyrų minioje puola ir persekioja vieną moterį kerštui. Nieko negalėjo būti pasakyta teisingiau nei tai: Raidė užmuša, dvasia gaivina.
SALIAMONAS: Šventajame Rašte dažnai pasakojama gryna istorija, pavyzdžiui, kai surašoma tauta ir kiekvienai genčiai priskiriami vadai. Būna ir taip, kad pasakojama istorija, bet už istorijos slypi paslėpta alegorija; pavyzdžiui, kai Sara pataria atmesti tarnaitę ir sūnų, aštresni teologai moko, kad geismas (tarnaitė), besipriešinantis dorybėms, kartu su sūnumi – nuodėme, turi būti pašalintas valdančiojo proto; kai ta pati tarnaitė angelo paliepiama grįžti namo ir paklusti Sarai, tai aiškinama kaip geismo paklusnumas ir proto (veikliojo intelekto) valdymas. Iš čia tas Dievo balsas Abraomui: „Daryk viską, ką tau pasakys Sara“ (t. y. protas); kai Sara liudija, kad tarnaitės sūnus nebus paveldėtojas, ji nurodo, kad tie, kurie vergauja ydoms ir geismui, niekada neįgis dieviškų gėrybių. Dažnai taip pat vizijos ir dieviški sapnai pasakojami kaip įvykę dalykai; čia daugelis apgadino savo laivą, o daugelis net patyrė sudužimą, manydami, kad Dievas kalbasi su žmonėmis tarsi budinčiais. Juk Dievas niekada nieko nekalbino budinčio, išskyrus Mozę, ir kad tuo nebūtų abejojama, turime aiškų Dievo balsą paliudytą pačiame Įstatyme. Todėl angelo balsas Bileamui arba kalbantis asilas Rašte turi būti priskirti miegančio Bileamo regėjimams, taip pat ir visi orakulai, duoti Abraomui ir visiems pranašams, išskyrus vienintelį Mozę, kuriam Dievas kalbėjo budinčiam. Tokiu būdu ateina ryškiausia šviesa išsklaidyti Šventojo Rašto tamsą. Kartais alegorija pateikiama lengva ir gryna, pavyzdžiui, kai įstatymas liepia apipjaustyti širdžių apyvarpes. Dažnai žodžiai turi trejopą prasmę: paprasta prasmė pritaikyta neišmanėlių supratimui, pavyzdžiui, kai Saliamonas draudžia karaliaus akivaizdoje rodyti puikybę ir aroganciją; slaptesne prasme tai susiję su Dievu, prie kurio reikia artintis nusižeminus ir kukliai (nes Saliamonas visada žodžiu „karalius“ nurodo Dievą, nebent Dievo vardas jungiamas su karaliumi, kaip antai: Karaliaus širdis Dievo rankoje). Šiais žodžiais nurodomas Dievas: „Napeik, sako jis, savo mintyse karaliaus, ir savo miegamojo slėptuvėje nepeik turtuolio; nes dangaus paukščiai išnešios balsą, ir sparnuotis paskelbs dalyką.“ Šiais žodžiais jis draudžia apie Dievą galvoti bedieviškai. Juk „lova“ šventose alegorijose reiškia žmogaus kūną, o paukščių balsas – demonus, nors paukščiai gali būti suprantami ir kaip angelai (kaip pas Izaiją angelai ir demonai dažnai žymimi paukščių pavadinimu). Mat tiek vieni, tiek kiti, paskirti žmonėms kaip sargai arba liktoriai, atidengia paslėptas mintis ir intymiausius jausmus, kad joks nusikaltimas neliktų nenubaustas, ir jokia pamaldi mintis – be atlygio. Chaldėjų parafrazuotojas šiuos Saliamono žodžius aiškino apie angelus Razielį ir Eliją, kurie, pasak jo, atskleidžia slapčiausius nusikaltimus.
SENAMAS: Saliamonas labai aštriai aiškina Saliamoną, bet kas būtų galėjęs atspėti šį aiškinimą?
OKTAVIJUS: Aš manau, kad ši vieta apie paukščius, kurie atskleidžia mintis ir intymiausius jausmus karaliui, yra susijusi su tais karaliais, kurie prisijungė prie savęs naminius demonus (arba save prie jų); iš jų jie sužino visų žodžius, darbus, mintis lygiai taip pat, kaip iš tų stebėtojų, kuriuos senovės žmonės vadino tironų ophthalmous kai ôta archontôn (valdovų akimis ir ausimis); juk tironai neturi jokios paslapties, kuri būtų slapta (nuo jų).
SENAMAS: Jei tie paukščiai ir sparnuočiai (ar demoniški, ar angeliški) tiek galėjo, kodėl jie nenorėjo Neronui, didžiausiam iš šventvagysčių ir tironų, atskleisti Pizono sąmokslo? Juk jis buvo labai susijęs su Simonu Magu ir demonais, kaip pasakoja Plinijus ir Irenėjus.
FRIDERIKAS: Demonai nieko nedaro be įsakymo ir niekieno slaptų nusikaltimų neatidengia, nebent Dievui liepus ir aukštesniųjų angelų galia.
KORONĖJUS: Kadangi tik Dievui būdinga ištirti intymiausius visų jausmus ir slapčiausius sielos kampelius, kaip aiškiai pareiškia karalius Saliamonas šventyklos pašventinimo maldoje, kam reikalingi angelai ir tie demonai slaptesnėms proto kertelėms pagarsinti?
KURCIJUS: Iš tiesų yra išlikusi elegantiška Talio kalba šia tema; kai jo paklausė, ar tas, kuris daro ką nors nusikalstamo, gali pasislėpti nuo Dievo? „Net galvodamas negali,“ atsakė jis; graikiškai geriau: ei lêthoi theous anthrôpos adikôn, all’ oute dianoumenos, ephê.
SALIAMONAS: Sakėme anksčiau ir reikia sakyti dažniau, kad Dievo didybė atrodo tam tikra prasme iškilmingesnė dėl angelų ir demonų patarnavimų, nei jei jis viską tvarkytų pats vienu mostu, kaip gali. Ir nors jis vienas atidengia slapčiausius visų jausmus, visgi atskiri angelai, paskirti sargais atskiriems žmonėms, atveria intymiausius jausmus (savo saugomųjų), bet ne kitų mintis. Taip pat demonai, su kuriais burtininkai sudarė nedorą bendrystės sąjungą, aiškiai supranta jų mintis. Įrodymas tebūnie tai, kad burtininkai, kurie bent akimirkai atsigręžia į teisingą mąstymą ar Dievo baimę, prisipažįsta staiga esą sutrikdomi demono. O jei geras vyras nukrypsta į blogą mintį, jis tuojau pat pačiuose sielos jausmuose pajunta mokytoją ir auklėtoją, kuris jį atitraukia nuo bjaurios minties, arba net lengviausiu dešinės ausies skambėjimu ar dūriu, kurį nurodo poetas šiais žodžiais: Cintietis (Apolonas) patampė ausį ir įspėjo. Sokratas skelbėsi tai patiriąs iš šeimyninio demono (daimonion) arba veikiau angelo: dešinėje – patariant, kairėje – atkalbant; arba švytinčiu ratu dieną, arba ugniniu pavidalu naktį, arba net lengviausiu triukšmu. Tai lengviausiai suvokia tie, kurie leidžiasi vedami Dievo dvasios. Jei įspėtas nepaklūsta, jis gąsdinamas rytiniais sapnais, kuriuos hebrajai vadina rytinėmis bausmėmis. Jei net dėl to jis neatsitraukia nuo bedieviškų minčių, angelas reikalauja keršto, pateikęs kaltinimą (kad niekas nebūtų nubaustas nekaltas ar koks nors nusikaltimas neliktų neatkeršytas, nebent gailėtųsi dėl poelgio); paskiriami teismai, demonams taip pat tarsi liktoriams reikalaujant sau skirtos aukos, kurią Dievas jiems leidžia. Tam tinka tie žodžiai: Pakilo liūtas iš savo guolio, tautų plėšikas atsistojo. Taip pat: Ištiko juos liūtas iš miško, vakarinis vilkas juos nuniokojo, leopardas budi ties jų miestais. Taip pat: Kas duoda maistą varnų jaunikliams, šaukiantiems į jį? – t. y. dieviškos didybės budeliams ir kankintojams, reikalaujantiems bausmės nusikaltėliams. Kitur tai rašoma aiškiau: Dvasios sukurtos kerštui, kurios virpina savo įniršio botagus. Taip pat: Dievas pasiuntė piktąją dvasią tarp Abimelecho ir Sichemo piliečių.
SENAMAS: Seniausieji teologai taip pat vieningai teigia, kad varnų jaunikliai, tėvų apleisti, maitinami dievišku gerumu ir rūpesčiu, ir kad tam tinka tas posakis: Kas duoda maistą varnų jaunikliams?
SALIAMONAS: Klaida kilo iš to, kad lotynų teologai nesuprato hebrajiškos frazės (kuri bendra ir graikams). Mat „varnų sūnus“ jie suprato kaip varnus, kaip „pranašų sūnus“ – kaip pranašus, „kraujo sūnus“, „neteisiųjų sūnus“ – kaip bedievius ir žudikus. Taip hebrajai sako benei Adam (žmogaus sūnūs), t. y. žmonės, o graikai paides iatrôn (gydytojų vaikai) – gydytojai. Taip ir anas posakis: „Ką žmonės sako esant Žmogaus Sūnų?“, t. y. ką sako esant žmogų?
TORALBA: Nuo tos klaidos Saliamonas mane išlaisvino, ir aš jam nuoširdžiai dėkingas; mat anksčiau man atrodė keista, kodėl buvo manoma, kad varnai apleidžia alkanus jauniklius vien dėl to, kad jie, ką tik išsiritę, nėra visiškai juodi, kai dauguma gimstančių gyvūnų rūšių, atrodo, turi visiškai svetimą tėvams spalvą, tačiau tėvai juos maitina su neįtikėtinu rūpesčiu. Juk gulbės, senatvėje visiškai baltos, išperi tamsius jauniklius; ir toli gražu nėra taip, kad varnai leistų jaunikliams likti be maisto – Aristotelis ir Plinijus pripažįsta, kad perinčią varną maitina patinas, o jau skraidančius jauniklius – patelė. Todėl Apolonijas pas Filostratą švelniai pataiso Euripido eilutę: hapasi tois zôoisin hê psuchê tekna (visiems gyvūnams vaikai yra siela/gyvybė), nors anas tai priskyrė tik žmonėms, t. y. tois anthrôpois.
SALIAMONAS: Ta pačia prasme lyrikas psalmininkas rašo, kad Dievas suteikia maistą prašančiam liūtui. Kodėl liūtui, žiauriausiam iš gyvūnų, kuris yra labai saikingas maiste ir ėda tik kas ketvirtą ar daugiausia kas antrą dieną, o ne beginklėms avių ir ožkų bandoms, labiausiai reikalingoms žmonių naudojimui? Kitur kalbama apie liūtų jauniklius; juk jei iš tiesų būtų kalbama apie jauniklius, motinos ir kitų gyvūnų spenių pakaktų. Tačiau yra ir kita vieta apie varnus, kuria lengva paneigti paplitusią klaidą: „Kas paruošia grobį varnams, kai jo jaunikliai šaukiasi Dievo ir klaidžioja be maisto?“ Tai, vadinasi, susiję su demonais, kurie ieško sau grobio (nusikaltėlių) ir nepagrobia, nebent su dievišku leidimu. Tam tinka ir Saliamono žodžiai: Varnai prie srautų teiškapoja akį, ir ereliai tesuėda tą, kuris tyčiojasi iš tėvo ir niekina motinos paklusnumą. Ši alegorija, be paprastos prasmės, reiškia, kad šio pasaulio (kuris iš tiesų yra kintančios materijos srautas) elementarūs demonai apakina protą ir kankina įniršiu, užgesinus proto šviesą tų, kurie įžeidžia Tėvą (Dievą, visų dalykų kūrėją) ir smurtauja prieš pamaldžią Motiną (gamtos dėsnius). Mat Saliamono raštuose tėvo vardu reiškiamas Dievas, o motinos – gamta. Verta pastebėti ir tai, kad jis pasakė „akį“ (vienaskaita), ne „akis“; mat vienaskaitos žodis „akis“ reiškia protą. Taip ir apie pranašą Bileamą sakoma, kad jis viena akimi matė labai aštriai, nes numatė ir išpranašavo nuostabius valstybių pasikeitimus po maždaug trijų tūkstančių metų. Taip aiškina chaldėjų vertėjas.
SENAMAS: Jei varnų vardu galima vadinti melanodaimonas (juoduosius demonus), tai ir gulbių žodžiu bus galima aiškinti leukodaimonas (baltuosius demonus), kokie, pasak Leono Afrikiečio, gyvena Afrikoje, kad etiopai skirtųsi nuo demonų, manau, spalva.
OKTAVIJUS: Nors demonai dažniau pasirodo juodi, kaip perdavė ne tik mūsų, bet ir seniausi rašytojai nuo neatmenamų laikų (kokie buvo demonai, pasirodę Dionui, Kasijui Parmiečiui ir dažnai burtininkams), visgi nemanau, kad dėl to demonai vadinami varnais, bet todėl, kad demonai kaip varnai persekioja lavonus, kaip buvo kalbėta apie Egipto lavonus ir apie šmėklas, kurios klaidžioja aplink kapus ir kartuves.
FRIDERIKAS: Dar ir todėl, kad demonai piktnaudžiauja pačiais lavonais žmonių pražūčiai ir nedoriems santykiams su raganomis; ką Augustinas patvirtina su visu rimtumu ir rašo, jog neigti demonų santykiavimą su žmonėmis yra didžiausias neapdairumas; tai paliudyta tiek daug ir tokių pavyzdžių bei įrodymų, kad Šprengeris rašė, jog nesuskaičiuojamos raganos, prieš atiduodamos mirties bausmei, vieningai prisipažįsta apie tą nedorą sąjungą. Be to, Pranciškus Pikas rašo, kad jo laikais sudeginti du kunigai, iš kurių vienas prisipažino daugiau nei trisdešimt, kitas – keturiasdešimt metų santykiavęs su demonais, kai prieš tai abu buvo nuteisti ir prisipažinę paaukoję daugybę kūdikių demonams (kad neatrodytų neįprasta tai, ką Aristotelis rašo buvus Ponte moterį, kuri, išpjovusi nėščių moterų vidurius, valgydavo embrionus). Čia tinka ir Horacijaus eilutė „Poezijos mene“:
Kad papietavusi Lamija neištrauktų gyvo vaiko iš pilvo.
KURCIJUS: Man atėjo į galvą tai, ką Pausanijas rašo „Fokidėje“: kretiečiai turėjo įstatymą, kad vyrų lavonai, kurie santykiavo su našlėmis, būtų nubausti mirties bausme kaip gyvi, ir jų galvos būtų pervertos įkaitinta geležimi, tada lavonai sudeginti; ir kad kitaip nebuvo galima jų sulaikyti nuo santykiavimo su gyvaisiais, todėl tie demonai buvo vadinami katekanas (sudegintaisiais / korakinas – varnais?).
OKTAVIJUS: Vadinasi, reikėjo, kad demonai piktnaudžiautų atgautais lavonais santykiavimui, ir todėl būtų vadinami varnais, nes persekioja lavonus ir pasirodo juodi.
SALIAMONAS: Kokia bebūtų priežastis, aišku, kad demonai Rašte vadinami ir etiopų tautomis; taip Septuagintos vertėjai žodį ijim (dykumos žvėrys/demonai) verčia: „Etiopai“; ir kitur: Tu sutrupinai Leviatano galvas, atidavei jį ėdalui etiopų tautoms; ten taip pat ijim, tikrąjį demonų pavadinimą, verčia „Etiopai“, kad dviprasmišku žodžiu paslėptų paslaptį. Leviataną Septuaginta verčia drakonta (slibinu), kuris, sakoma, yra kunigaikštis tų, kurie reikalauja nubausti ne lavonus, bet pačias nedorėlių sielas, kaip Behemotas yra kunigaikštis tų demonų, kurie atsiima kerštą iš kūnų. Abu nurodomi Ezechielio per Egipto ir Asirijos karalių pavadinimus šiais žodžiais: Taip sako Viešpats: štai aš prieš tave, faraone, Egipto karaliau, didysis slibine, gulintis savo upių viduryje, kuris sakei: upė mano ir aš ją pasidariau. Bet aš įversiu kablius į tavo nasrus ir padarysiu, kad tavo upių žuvys prikibtų prie tavo žvynų; išmesiu tave į dykumą ir visas tavo upių žuvis; būsi ėdalas žemės žvėrims ir dangaus paukščiams. Izaijas kalba dar aiškiau: Tą dieną, sako jis, Dievas aplankys savo dideliu, kietu ir stipriu kardu Leviataną, tiesųjį slibiną, ir Leviataną, rangytąjį slibiną, ir užmuš jūrų slibiną. Abiejų – Leviatano ir Behemoto – galia paaiškinama pas Esdrą (kuri alegoriniais žodžiais ir plačiu pasakojimu buvo išreikšta Dievo žodžiais Jobui): Tada, sako Esdras, paruošei du gyvūnus, kurių vienam uždėjai vardą Behemotas, kitą pavadinai Leviatanu, ir atskyrei vieną nuo kito; vieną dalį paskyrei Behemotui, kuri trečią dieną buvo nusausinta, kad joje gyventų. Leviatanui gi davei vieną drėgną dalį; tą pabaisą paruošei, kad būtų kas praryja tuos, kuriuos norėtum. Mat tie Ezechielio žodžiai: Mano yra upė, reiškia formų žūtį kintančioje ir trapioje materijoje. Tačiau sakoma, kad jis buvo sukurtas Dievo pirminėje dalykų kilmėje; taip pat: Aš sukūriau naikintoją, kad naikintų. Panašus yra tas Dievo balsas faraonui: Aš tave iškėliau, kad parodyčiau tavyje savo galią ir mano vardo garsas pasklistų po visą pasaulį. Be istorinės tiesos, faraono vardu nurodomas tas Leviatanas (kaip aiškina Ezechielis), kuris gadina kintančios materijos formas, kurias visgi nuolat savo gerumu atkuria ir atnaujina geriausias ir didžiausias gamtos tėvas. Taip pat Leviatano čiaudėjimuose šviečia šviesa, iš jo burnos eina ugnies fakelai, ir jis maišo jūrą kaip grūstuvėje. Nėra valdžios žemėje, kuriai jis paklustų; jis sukurtas taip, kad nieko nebijotų, ir pats karaliauja prieš išdidžiuosius. Čiaudėjimo žodžiu jis nurodo griaustinius, šviesa ir ugnimis – žaibus ir blyksnius, jūros maišymu – audras ir vėtras.
KURCIJUS: Manau, šį Leviataną Orfėjas, burtininkų tėvas, vadino didžiausiu drakonu, Ferekidas – Ofionėju; iš čia pas senovės žmones kilo drakono Asklepijo kultas, kurį daugelis tautų vis dar įpratusios nešioti procesijose.
SENAMAS: Tai Saliamonas dėsto labai gražiai, jei tik tai remtųsi kokiu nors įrodymu.
OKTAVIJUS: Iš tiesų man didesnį tikėjimą kelia tai, ką Saliamonas išgavo iš paslėptų šventosios filosofijos paslapčių ir švenčiausių pranašų dieviškų orakulų, nei tai, kas kyla iš Euklido įrodymų, kurie visgi sudaromi tik su daugybe postulatų ir prielaidų.
TORALBA: Tokiuose sunkiuose ir nuo bendro suvokimo nutolusiuose dalykuose neturėtume ieškoti ar reikalauti įmantraus argumentų subtilumo, bet to, kas perduota išminčių, kurie išmintingiausiai tyrinėjo Dievo paslaptis.
KORONĖJUS: Mes nereikalaujame angelų hierarchijų ir demonų saugyklų, kurios, nežinau, ar pakankamai protingai aprašytos Dionisijo ir Viero.
SALIAMONAS: Nenorėčiau nieko tvirtinti tokiuose tamsiuose dalykuose, nei minėti ko nors kito, nes jums tai žinoma geriau nei man (nes galėjote semti iš tų pačių šaltinių kaip ir aš): būtent, kad ne tik angelų, bet ir demonų sukūrimas priklauso vienam amžinajam Dievui; ir kaip sakoma, kad du angelų kunigaikščiai Serafimai stovi prie galingiausiojo Kūrėjo dovanoms, šviesos liejimui, atlygiams, gyvybei teikti per žemesnių angelų ir žvaigždžių tarnybas, taip pat yra du priešingi, tarsi aukštesniųjų magistratų vyriausieji liktoriai ir tarnai – Leviatanas ir Behemotas – bausmėms skirti arba kančioms uždėti: ar tai būtų derliaus nelaimė, ar gyvulių žūtis, ar karo pralaimėjimas, ar regionų nusiaubimas, ar visuotinės ligos, ar miestų sugriovimas, ar viso elementaraus pasaulio sunaikinimas; tačiau tai vyksta ne kitaip, kaip tik pagal dieviškus sprendimus, kad niekas nekaltintų demonų ar jų nebijotų. Nekaltink, sako anas, tarno jo šeimininkui, kad netyčia tave prakeiktų ir nusidėtum. Šia elegantiška alegorija jis nurodo, kad nereikia kaltinti angelų ir demonų, kurie neatneša jokių nelaimių be įsakymo ir vykdo tik įsakytus Dievo sprendimus, bet veikiau kiekvienam reikia kaltinti save ir išpažinti nusikaltimus.
FRIDERIKAS: Mainco laukuose yra kaimas, kurį kažkoks demonas „mėtytojas akmenimis“ vargino trejus metus; galiausiai jis pareiškė, kad žmonės kenčia dėl vieno asmens (kurį įvardijo vardu) mirtinų nusikaltimų, tad jam teko palikti namus; bet kokiame name jis būdavo priimtas, tas namas sudegdavo, tad netrukus visi kaimo namai buvo sunaikinti įvairių gaisrų.
SALIAMONAS: Visgi sunkiai nusideda tie, kurie bijo demonų, o dar sunkiau – kurie juos garbina, kad nebūtų mušami, tarsi demonai būtų skiriamų bausmių arbitrai ir teisėjai. Ši bjauri bedievystė kilo iš to, kad Belzebubą laiko šio pasaulio kunigaikščiu. Iš čia kilo pražūtingiausias manichėjų maras, kurie nustatė du pasaulio kunigaikščius. Juk kam Dievas faraonui sakė: Kad suprastum, sako jis, jog aš esu žemės valdovas. Taip pat: Tas Leviatanas, kurį sukūrei, kad iš jo pasityčiotum – jei ne tam, kad būtume įsitikinę, jog elementaraus pasaulio, lygiai kaip ir dangaus kūnų, angelų ir demonų valdymas priklauso amžinajam Dievui. O tyčiojasi iš Leviatano, kai nuolatiniu gerumu ir galia atkuria tai, kas sugadinta, sudėvėta ar nuniokota demonų tarnybų. Mat kuo daugiau demoniškasis faraonas žudė izraelitų berniukų ir vertė tautą jam vergauti, kad negarbintų Dievo, tuo labiau tauta pasižymėjo nuostabiu vaisingumu. Taip pat kuo daugiau kintančios materijos formų sugadina demonai, tuo labiau dieviškas vaisingumas pasireiškia jas atkuriant ir atgimstant. O kad pranašas tyčiojasi iš Leviatano šiais žodžiais: Kaip tu nukritai iš dangaus, Liuciferi, aušros sūnau, nublokštas į žemę, nors gyreisi įlipsiąs į dangų ir pasistatysiąs sostą aukštoje ir iškilioje žvaigždžių srityje, šiaurės pusėje, kad iškeltas taptum lygus galingajam Dievui, visgi nutemptas į pragarus, įmestus į duobę. Taip pat: Ar tai tas, kuris drebina žemę, kuris sukrėtė karalystes, kuris pasaulį pavertė panašų į dykumą, sugriovė miestus? Ši kalba turi tamsumo, kurį galima nušviesti, jei sakysime, kad Liuciferis vadinamas aušros sūnumi tuo būdu, kuriuo kitur sakoma, jog jis sukurtas pirminėje dalykų kilmėje, ir kitur vadinamas pirmagimiu arba mirties ar gedimo viršininku, t. y. bechor mavet, kadangi kaip trūkumas eina prieš turėjimą, taip aušra prieš saulę, tamsa prieš šviesą. Taip pat drebinti žemę, krėsti imperijas, griauti miestus iki pamatų, versti pasaulį dykuma nedera dieviškai didybei, bet naikintojui, budeliui, liktoriui; tai, kad sakoma, jog jis numestas į pragarus, reiškia, kad Leviatanui arba Asmodėjui neleidžiama naikinti angelų ir dangaus žvaigždžių, bet siautėti duobėje (kaip sako Izaijas), arba jūroje (kaip pas Jobą), arba upėse (kaip pas Ezechielį), t. y. šiame kintančių elementų regione, ir jam uždrausta įeiti pas dangiškuosius. Tam tinka tai, kad Šėtonas angelų taryboje paklaustas Dievo, iš kur ateina, atsakė apėjęs žemę; pasakė – ne dangų.
CURTIUS: Tai, jei neklystu, yra tai, ką senovės graikai, viską užpildę pasakomis, sako apie Junoną, oro valdytoją: ji draudžia furijoms pakilti į dangų, t. y. demonai iš debesų angelų nustumiami žemyn ir, nukritę į upes (arba liepsnose) su griaustiniu, naikina ir gadina šiuos sublunarinus (po mėnuliu esančius) kūnus.
KORONĖJUS: Tad kada bus šio elementaraus pasaulio tuštuma (pabaiga)?
SALIAMONAS: Tai slypi dieviškos didybės paslaptyse, išskyrus tai, ką galime pasiekti tik spėlionėmis (nes manau, kad nieko toje srityje negalima tvirtinti); kaip dievišku įstatymu šventajai žemei įsakytas poilsis ir atostogos nuo žemdirbystės (dėl to Aleksandras Didysis ir Julijus Cezaris kas septintus metus mūsų protėviams suteikdavo atleidimą nuo mokesčių). Taip nurodoma, kad po šešių tūkstančių metų bus elementaraus pasaulio tuštuma. Elementarus pasaulis nežus nuo vandens tvanų, kaip Nojaus laikais, kai žemė buvo padengta vandens bedugne antrąjį mėnesį, kuris chaldėjų vadinamas Bul, t. y. tvanas (nes tą mėnesį įvyko beveik visi tvanai, ir lietūs, naudingi pasėtiems javams, jei tą mėnesį nenukrenta, kaip paprastai būna, pranašauja derliaus nevaisingumą). Ir kaip kas septintą tūkstantmetį yra elementaraus pasaulio poilsis, taip pat kai prabėga septynis kartus septyneri metai, visiems vergams suteikiamas didysis Jubiliejus, taip pat gyvuliams ir dvarams, atleistiems nuo bet kokio ryšio ir nuosavybės, suteikiama laisvė ir kiekvienam atviras grįžimas į protėvių valdas. Taip po septynis kartus septynių tūkstančių metų (kuriuo ciklu dangaus žvaigždės tikriausiai grįžta į judėjimo pradžią), pasibaigus didžiajam metui, seka visų dalykų pasikeitimas. Iš to suprantama, kad per nuolatinį pasaulių kūrimą ir atkūrimą amžina Dievo galia ir gerumas bus skelbiami nuolatinėje žmonių ir angelų sekoje. Tai Izaijas, atrodo, nurodo aiškiau: Bus, sako jis, naujas dangus ir nauja žemė. Taip pat Dovydas, pasakęs, kad dangūs žus, kai pasens, kreipdamasis į pasaulių kūrėją: Bet tu, sako jis, esi tas pats, visada į save panašus, ir tavo metai tavęs neapleis jokiais amžiais. Tam tinka ir Saliamono žodžiai: Nėra nieko naujo po saule ir nieko nebus, ko anksčiau nebuvo.
OKTAVIJUS: Ta pati yra Origeno nuomonė knygose peri archôn ir Cezarijaus, ypač toje vietoje, kur jis kalba apie dangus. Izmaelitai (musulmonai) taip pat platina knygą, kurioje autorius rašo, kad šis pasaulis ir viskas, kas apimama plačiausio pasaulio glėbio, žus. Kai tas įkyriausias ir pražūtingiausias visų dalykų naikintojas viską sugadins, galiausiai kada nors žus ir, kaip sako Seneka, mirs pačia mirtimi. Bet prieš tai jis savo žūtį paliudys didžiausiais riksmais, griaustiniais, baisiais balsais ir didžiuliu gausmu.
FRIDERIKAS: Ta nuostabi visų dalykų kaita, Saliamono surinkta iš hebrajų paslapčių, atrodo visiškai sutampanti su dangaus žvaigždžių sukimusi. Mat per septynis tūkstančius metų trepidacijos (virpėjimo) judėjimas apsibrėžia ties Avino ir Svarstyklių galvomis, o per septynis kartus septynis tūkstančius nejudančių žvaigždžių judėjimai apsisuka ir grįžta į savo pradžią ratu. Šis įrodymas buvo suvoktas tik Tėvų atmintyje, nes anksčiau visiems senovės žmonėms buvo nežinomas.
SALIAMONAS: Tai buvo paslėpta nuo chaldėjų, egiptiečių ir visų astrologų: būtent kad yra dešimt dangaus sferų ir ne daugiau, nors pitagoriečiai, Platonas, Aristotelis, pats Ptolemėjas mathêmatikôtatos (didžiausias matematikas) ir Hiparchas tvirtino esant aštuonias arba daugiausia devynias. Tačiau Šventasis Raštas labai elegantiška alegorija nurodo dešimt sferų šia eilute: Tavo pirštų darbas yra dangūs. Šiuo pirštų skaičiumi jie skelbia dangų skaičių, nežinomą astrologams ir visiems chaldėjams; tai taip pat nurodoma dešimties palapinės uždangų alegorija. Iš to suprantama, kad didžiausių dalykų paslaptys glūdi slaptesnėse dieviškų raštų alegorijose.
SENAMAS: Jei nustatysime, kad Leviatanas, gedimo ir mirties kunigaikštis, sukurtas Dievo, ir dar pačioje visų dalykų kilmės pradžioje bei prieš pačią šviesą, turime saugotis, kad nepripažintume Dievo blogio autoriumi. Mat kas yra priežasties priežastis, tas yra ir pasekmės (kuri seka) priežastis. O akademikai neturėjo veiksmingesnio argumento pasaulio amžinumui nustatyti, kaip tai, kad nepripažintų Geriausiojo Dievo, visų dalykų kūrėjo, gedimo ir ataxias (netvarkos) autoriumi.
SALIAMONAS: Tai įsisenėjusi klaida, paplitusi net teologų nuomonėje – kad blogio kilmė išrasta velnio; tačiau dviem, manau (vienam tarp lotynų, kitam tarp graikų), ši nuomonė nepatiko.
FRIDERIKAS: Taip gavome iš protėvių: visi angelai savo kilmės pradžioje buvo tyriausi ir švenčiausi, bet kai kurie nukrypo nuo kelio ir, nupuolę nuo dangaus šviesos tyrumo ir integralumo, buvo numesti į žemę; tada iš jų į žmogų pasklido blogi įkalbinėjimai ir tai, kas seka – visos nelaimės ir marai. Manoma, kad tai nurodoma Izaijo žodžiais ir Jono teologo, Apokalipsės rašytojo, autoritetu: vienas rašė apie Liuciferį, nutemptą iš dangaus, kitas – apie didžiulį slibiną su trečdaliu žvaigždžių (t. y. angelų), numestą žemyn. Taip pat Kristus pareiškė matęs jį tarsi žaibą išmestą iš dangaus į žemę. Tai yra krikščionių teologų nuomonė.
OKTAVIJUS: Teologų tarpusavio nesutarimas dėl demonų nuopuolio verčia mane nedrįsti nieko tvirtinti. Net Augustinas yra toks neužtikrintas, kad parašęs, jog velnias nukrypo, prideda šiuos žodžius: „Tai negali būti teigiama užtikrinčiau, ir nuostabu, jei gali.“ Todėl kai daugeliui pritrūko proto, jie pasitelkė Orfėjo, Ferekido ir Empedoklio autoritetą. Jie taip pat mano, kad didžiausias iš visų demonų slibinas Ofionėjas ir tie, kurie su juo nupuolė, vadinami daimonas ouranopeteis (iš dangaus kritusiais demonais). Bet kai klausiama, kodėl beveik tą pačią akimirką, kai buvo sukurti didžiausiame tyrume, jie pasipūtė tokia arogancija prieš patį kūrėją, kad save prilygino savo kūrėjui, arba kas juos pastūmėjo į tokį nusikaltimą – jie nutyla. Tai yra priežastis, kodėl persas Manis, sukurdamas du lygios galios principus – vieną gerųjų ir dangiškų, kitą blogųjų ir sublunarių (kad neatrodytų kildinąs blogį iš geriausio gėrio šaltinio) – suklibino viso pamaldumo ir religijos pamatus. Platonas gi, laikydamas įrodytu ir visiškai ištirtu dalyku, kad visa kita kyla iš vieno principo, ir manydamas, jog nedora kildinti blogio pradžią iš paties Dievo, rašė, kad visas blogis kyla iš materijos, nes manė joje esant kakopoion ti (kažką bloga darančio).
SALIAMONAS: Kad blogis kiltų iš materijos, Šventasis Raštas pastoviai neigia: nei tuštybė, nei blogybė, sako anas, nekilo iš žemės; ir todėl didžiausias visų dalykų kūrėjas, užbaigęs visatos statinį, sakoma, pamatė visa, ką padarė, esant labai gera.
TORALBA: Kad materijoje nėra jokios nuodėmės dėmės, aiškiai įrodoma tuo, kad materijoje nėra jokios veikimo jėgos (ji yra formoje), ir tuo, kad materija pati savaime gamtoje neturi jokio pagrindo (hypostasin).
SALIAMONAS: Visų klaidų kilmė atsirado iš to, kad manė blogį esant kažkuo, nors jis yra visiškas niekas. Aš, sako Dievas, darau gėrį ir kuriu blogį, darau šviesą ir kuriu tamsą. Kaip tamsa yra ne kas kita kaip šviesos nebuvimas (privacija), taip blogis yra ne kas kita kaip gėrio nebuvimas. Todėl jis sakė „darąs gėrį“, nes gėris yra „šis tas“ (egzistuojantis dalykas), o „kuriąs blogį“ – būtent gėrio atėmimu. Kaip pašalinus kolonas pastatas griūva, taip atėmus gėrį seka blogis. Mat kai supykęs ant tautos Dievas pasakė: Akimirksniu tave sunaikinsiu, chaldėjų vertėjas verčia: „Akimirksniu atimsiu iš tavęs savo didybę.“ Juk jei visoje gamtoje būtų kas nors blogo (iš esmės), tai demonai, kurie, sakoma, visada pataria bloga, būtų blogi; tai absurdiška, nes jie yra substancijos, ir dar turinčios intelektą bei gyvybę, o abu šie dalykai jiems suteikti Dievo dovana ir leidimu. O viskas, kas yra tokio pobūdžio, turi būti gera; todėl jei blogis egzistuotų, arba jei demonai būtų blogi, teiginiai ir neiginiai būtų teisingi vienu metu ir vienareikšmiškai sudarytų absurdiškiausią prieštaravimą, nes jie būtų geri ir ne geri.
<…>
Įdomu tai, kad nors dialogas baigiasi natūralisto pergale, tai nereiškia, kad Bodinas visiškai atmetė tikėjimą. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šis kūrinys yra labiau bandymas parodyti, kaip skirtingi keliai gali vesti prie panašios išvados apie aukščiausią jėgą, o ne tiesioginis ateizmo šlovinimas. Be to, pats Bodinas, nors ir buvo įtariamas, viešai laikėsi katalikybės. Šis tekstas yra tarsi slaptas jo proto laboratorija, kurioje jis galėjo be baimės išbandyti pavojingas idėjas. Kūrinio rankraščiai keliavo po Europą, o kai kurie jų galėjo būti apipinti legendomis apie magiją ar okultizmą, nes tokios laisvos diskusijos apie Dievą buvo neįprastos.