Enciklika Evangelium Vitae

„Evangelium Vitae“ (liet. „Gyvenimo Evangelija“) – tai popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, paskelbta 1995 m. kovo 25 d. Dokumentas skirtas žmogaus gyvybės šventumui ir apsaugai nuo įvairių grėsmių, su kuriomis susiduria šiuolaikinė visuomenė. Enciklika yra Bažnyčios mokymo apie gyvybės neliečiamumą ir jos apsaugą pagrindas, atskleidžiantis moralinius, dvasinius ir teologinius šio klausimo aspektus.

Enciklika pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra Dievo dovana, kuri turi būti gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Ji remiasi Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios magisteriumu, nurodydama, kad gyvybės neliečiamumas yra įsišaknijęs pačiame žmogaus orume ir Dievo kūrybos plane. Dokumentas aiškiai pasisako prieš tokias praktikas kaip abortas, eutanazija ir kitus veiksmus, kuriais siekiama sąmoningai nutraukti žmogaus gyvybę.

Struktūra ir pagrindinės temos:

  1. Gyvybės Evangelija Šventajame Rašte: Enciklika pabrėžia Biblijos mokymą, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl kiekvienas asmuo turi prigimtinį orumą ir teises.
  2. Gyvybės kultūros ir mirties kultūros susidūrimas: Popiežius atskleidžia, kaip šiuolaikinė visuomenė dažnai renkasi „mirties kultūrą“, kuriai būdinga gyvybės nuvertinimas dėl ekonominių, socialinių ar kultūrinių priežasčių.
  3. Moralinės atsakomybės svarba: Dokumente pabrėžiama atsakomybė saugoti gyvybę visais jos etapais, o tikinčiųjų bendruomenė kviečiama aktyviai priešintis blogiui ir skleisti gyvybės kultūrą.
  4. Įstatymų ir politikos vaidmuo: Popiežius ragina valdžios institucijas priimti teisės aktus, kurie apsaugotų žmogaus gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, ir griežtai smerkia įstatymus, kurie legalizuoja gyvybės nutraukimą.
  5. Bažnyčios vaidmuo ir misija: Enciklika pabrėžia, kad Bažnyčios misija yra būti gyvybės gynėja, skatinti pagarbą žmogaus orumui ir rūpintis silpniausiais bei labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais.

Pagrindinės idėjos:

  • Kiekvienas žmogus yra unikali Dievo kūrinijos dalis, turinti prigimtinį orumą.
  • Gyvybės apsauga yra moralinė pareiga, kylanti iš Dievo įsakymo „Nežudyk“.
  • Šiuolaikinės visuomenės iššūkiai, tokie kaip abortas, eutanazija ir manipuliacijos žmogaus gyvybe, yra moralinė krizė, kuri reikalauja atsako iš tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių.
  • Krikščionys yra kviečiami aktyviai dalyvauti gyvenimo kultūros kūrime ir būti jos liudytojais savo darbais bei pasirinkimais.

Enciklika yra laikoma vienu iš svarbiausių popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentų, nes ji nuosekliai apibendrina ir gina Bažnyčios mokymą apie gyvybės neliečiamumą. Dokumentas taip pat skatina Bažnyčią ir visą visuomenę atpažinti gyvybės vertę ir veikti siekiant išsaugoti žmogaus orumą kiekviename gyvenimo etape. „Evangelium Vitae“ tapo reikšmingu įkvėpimu daugybei judėjimų už gyvybę visame pasaulyje.

JONAS PAULIUS PP. II

EVANGELIUM VITAE

apie žmogaus gyvenimo vertę ir neliečiamumą

Vyskupams
Kunigams ir diakonams
Vyrams ir moterims vienuoliams
Tikintiesiems pasauliečiams
ir visiems geros valios žmonėms

ĮVADAS

1. Gyvenimo Evangelija yra Jėzaus žinia. Bažnyčia ją kasdien su meile priima ir turi skelbti su nepalaužiama ištikimybe kaip „gerąją naujieną“ kiekvienos epochos ir kultūros žmonėms.

Išganymo aušroje džiugi žinia skelbia Vaiko gimimą: „Aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai; nes šią dieną Dovydo mieste jums gimė Išganytojas, kuris yra Kristus Viešpats“ (Lk 2, 10-11). Šio „didelio džiaugsmo“ šaltinis yra Išganytojo gimimas; tačiau Kalėdos taip pat atskleidžia pilną kiekvieno žmogaus gimimo prasmę, ir džiaugsmas, lydintis Mesijo gimimą, laikomas pagrindu ir įvykdymu džiaugsmo dėl kiekvieno į pasaulį gimusio vaiko (plg. Jn 16, 21).

Pateikdamas savo atperkamosios misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, ir turėtų jo apsčiai“ (Jn 10, 10). Iš tiesų jis kalba apie tą „naują“ ir „amžiną“ gyvenimą, kuris yra bendrystė su Tėvu, į kurią kiekvienas žmogus yra laisvai pašauktas Sūnuje per Šventinančios Dvasios galią. Būtent šioje „gyvenimo“ būsenoje visi žmogaus gyvenimo aspektai ir etapai įgyja pilną reikšmę.

Neprilygstama žmogaus asmens vertė

2. Žmogus yra pašauktas į gyvenimo pilnatvę, kuri toli pranoksta jo žemiškosios egzistencijos matmenis, nes ji susideda iš dalijimosi pačiu Dievo gyvenimu. Šio antgamtinio pašaukimo didybė atskleidžia žmogaus gyvenimo didybę ir neįkainojamą vertę net jo laikinojoje fazėje. Gyvenimas laike iš tikrųjų yra pagrindinė sąlyga, pradinis etapas ir neatskiriama viso vieningo žmogaus egzistencijos proceso dalis. Tai procesas, kuris, netikėtai ir nepelnytai, yra apšviestas pažado ir atnaujintas dieviškojo gyvenimo dovana, kuri pasieks savo pilną įgyvendinimą amžinybėje (plg. 1 Jn 3, 1-2). Tuo pačiu metu šis antgamtinis pašaukimas pabrėžia kiekvieno individo žemiškojo gyvenimo santykinį pobūdį. Galų gale gyvenimas žemėje nėra „galutinė“, o „priešpaskutinė“ tikrovė; vis dėlto jis išlieka šventa tikrove, mums patikėta, kurią turime saugoti su atsakomybės jausmu ir tobulinti meilėje bei savęs dovanojime Dievui ir mūsų broliams bei seserims.

Bažnyčia žino, kad šią Gyvenimo Evangeliją, kurią ji gavo iš savo Viešpaties, giliai ir įtikinamai atliepia kiekvieno žmogaus – tiek tikinčiojo, tiek netikinčiojo – širdyje, nes ji nuostabiai išpildo visus širdies lūkesčius, kartu juos be galo pranokdama. Net ir tarp sunkumų bei netikrumų kiekvienas žmogus, nuoširdžiai atviras tiesai ir gėriui, proto šviesoje ir slapta veikiančios malonės dėka gali atpažinti širdyje įrašytame prigimtiniame įstatyme (plg. Rom 2, 14-15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo pat jo pradžios iki pabaigos ir patvirtinti kiekvieno žmogaus teisę, kad šis pirminis gėris būtų maksimaliai gerbiamas. Būtent šios teisės pripažinimas yra kiekvienos žmogaus bendruomenės ir pačios politinės bendruomenės pagrindas.

Ypatingai Kristaus tikintieji privalo ginti ir skatinti šią teisę, suvokdami nuostabią tiesą, kurią priminė Vatikano II Susirinkimas: „Savo įsikūnijimu Dievo Sūnus tam tikru būdu susivienijo su kiekvienu žmogumi“. Šis išganymo įvykis žmonijai atskleidžia ne tik beribę Dievo meilę, kuris „taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), bet ir neprilygstamą kiekvieno žmogaus asmens vertę.

Bažnyčia, ištikimai kontempliuodama Atpirkimo paslaptį, pripažįsta šią vertę su vis nauju nuostabos jausmu. Ji jaučiasi pašaukta skelbti visų laikų žmonėms šią „Evangeliją“, kuri yra neįveikiamos vilties ir tikro džiaugsmo šaltinis kiekvienam istorijos laikotarpiui. Dievo meilės žmogui Evangelija, asmens orumo Evangelija ir gyvenimo Evangelija yra viena ir nedaloma Evangelija.

Dėl šios priežasties žmogus – gyvas žmogus – yra pirminis ir pagrindinis Bažnyčios kelias.

Naujos grėsmės žmogaus gyvenimui

3. Kiekvienas individas, būtent dėl Dievo Žodžio, tapusio kūnu (plg. Jn 1, 14), paslapties, yra patikėtas motiniškam Bažnyčios rūpesčiui. Todėl kiekviena grėsmė žmogaus orumui ir gyvenimui neišvengiamai turi būti jaučiama pačioje Bažnyčios širdyje; ji negali nepaveikti jos tikėjimo į Dievo Sūnaus Atperkamąjį Įsikūnijimą esmės ir įtraukti jos į misiją skelbti Gyvenimo Evangeliją visame pasaulyje ir kiekvienai kūrinijai (plg. Mk 16, 15).

Šiandien šis skelbimas yra ypač skubus dėl nepaprastai išaugusio ir sunkėjančio grėsmių individus ir tautas gyvenimui, ypač ten, kur gyvenimas yra silpnas ir bejėgis. Be senovinių skurdo, bado, endeminių ligų, smurto ir karo rykščių, naujos grėsmės kyla nerimą keliančiu mastu.

Vatikano II Susirinkimas, išlikdamas aktualus ir šiandien, griežtai pasmerkė daugelį nusikaltimų ir išpuolių prieš žmogaus gyvenimą. Po trisdešimties metų, perimdamas Susirinkimo žodžius ir su ta pačia jėga, visos Bažnyčios vardu pakartoju šį pasmerkimą, būdamas tikras, kad išreiškiu tikrą kiekvienos sąžiningos sąžinės jausmą: „Visa, kas prieštarauja pačiam gyvenimui, kaip bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ar tyčinis savęs naikinimas, visa, kas pažeidžia žmogaus asmens vientisumą, kaip mutiliacija, kūno ar proto kankinimai, bandymai prievarta paveikti valią; visa, kas žeidžia žmogaus orumą, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas įkalinimas, deportacija, vergija, prostitucija, prekyba moterimis ir vaikais; taip pat gėdingos darbo sąlygos, kai žmonės traktuojami kaip vien pelno įrankiai, o ne kaip laisvi ir atsakingi asmenys; visi šie ir panašūs dalykai iš tikrųjų yra gėdingi. Jie nuodija žmogaus visuomenę ir daro daugiau žalos tiems, kurie juos praktikuoja, nei tiems, kurie kenčia nuo sužalojimų. Be to, jie yra aukščiausia ne pagarba Kūrėjui“.

4. Deja, šis nerimą keliantis reikalų būvis, toli gražu nesumažėjęs, plečiasi: su naujomis perspektyvomis, kurias atveria mokslinis ir technologinis progresas, kyla naujos žmogaus orumo išpuolių formos. Tuo pačiu metu formuojasi ir įsigali naujas kultūrinis klimatas, kuris suteikia nusikaltimams prieš gyvenimą naują ir, jei įmanoma, dar baisesnį pobūdį, sukeldamas dar didesnį rūpestį: plačios visuomenės nuomonės dalys pateisina tam tikrus nusikaltimus prieš gyvenimą, remdamosi individualios laisvės teisėmis, ir šia pagrindu reikalauja ne tik atleidimo nuo bausmės, bet net valstybės leidimo, kad šie dalykai galėtų būti daromi visiškai laisvai ir net su nemokama sveikatos priežiūros sistemų pagalba.

Visa tai sukelia gilų pokytį, kaip vertinamas gyvenimas ir žmonių tarpusavio santykiai. Tai, kad daugelio šalių teisės aktai, galbūt net nukrypdami nuo savo Konstitucijų pagrindinių principų, nusprendė nebausti šių praktikų prieš gyvenimą ir net jas visiškai legalizuoti, yra ir nerimą keliantis simptomas, ir reikšminga sunkaus moralinio nuosmukio priežastis. Pasirinkimai, kadaise vienbalsiai laikyti nusikalstamais ir atmesti bendro moralinio jausmo, pamažu tampa socialiai priimtinais. Net tam tikri medicinos profesijos sektoriai, kurie savo pašaukimu yra skirti žmogaus gyvenimo gynybai ir priežiūrai, vis labiau linkę vykdyti šiuos veiksmus prieš asmenį. Tokiu būdu iškraipoma ir prieštaraujama pačiai medicinos profesijos prigimčiai, o ją praktikuojančiųjų orumas yra žeminamas. Tokioje kultūrinėje ir teisinėje situacijoje rimtos demografinės, socialinės ir šeimos problemos, slegiančios daugelį pasaulio tautų ir reikalaujančios atsakingo bei efektyvaus nacionalinių ir tarptautinių institucijų dėmesio, lieka atviros klaidingiems ir apgaulingiems sprendimams, prieštaraujantiems asmenų ir tautų tiesai bei gėriui.

Šio rezultatas yra tragiškas: ne tik tai, kad sunaikinama tiek daug dar negimusių ar paskutiniame gyvenimo etape esančių žmogaus gyvybių, yra itin rimta ir nerimą kelianti, bet ne mažiau rimta ir nerimą kelianti yra tai, kad pati sąžinė, tarsi aptemdžiusi tokia plačiai paplitusia kondicionavimu, vis sunkiau atskiria gėrį nuo blogio, kas susiję su pagrindine žmogaus gyvenimo verte.

Bendrystėje su visais pasaulio vyskupais

5. Ypatingasis kardinolų konsistoriumas, vykęs Romoje 1991 m. balandžio 4–7 d., buvo skirtas mūsų dienų grėsmėms žmogaus gyvenimui. Po išsamios ir detalios diskusijos apie šią problemą ir iššūkius, kuriuos ji kelia visai žmonių šeimai, ypač krikščionių bendruomenei, kardinolai vienbalsiai paprašė manęs Petro įpėdinio autoritetu iš naujo patvirtinti žmogaus gyvenimo vertę ir neliečiamumą, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes ir jam gresiančius išpuolius.

Atsakydamas į šį prašymą, 1991 m. Sekminių metu parašiau asmeninį laišką kiekvienam savo broliui vyskupui, prašydamas jų, vyskupų kolegialumo dvasia, bendradarbiauti rengiant konkretų dokumentą. Esu labai dėkingas visiems vyskupams, kurie atsakė ir pateikė man vertingų faktų, pasiūlymų ir rekomendacijų. Taip jie liudijo savo vieningą norą dalyvauti Bažnyčios doktrininėje ir pastoracinėje misijoje, susijusioje su Gyvenimo Evangelija.

Tame pačiame laiške, parašytame netrukus po enciklikos Rerum Novarum šimtmečio šventimo, atkreipiau visų dėmesį į šią stebinančią analogiją: „Kaip prieš šimtmetį darbininkų klasės buvo engiamos jų pagrindinėse teisėse, ir Bažnyčia labai drąsiai stojo jų ginti, skelbdama šventas darbuotojo, kaip asmens, teises, taip dabar, kai kita asmenų kategorija yra engiama pagrindinėje teisėje į gyvenimą, Bažnyčia jaučiasi įpareigota su ta pačia drąsa kalbėti už tuos, kurie neturi balso. Jos visada yra evangeliškas šauksmas ginant pasaulio vargšus, tuos, kuriems gresia pavojus, kurie yra niekinami ir kurių žmogaus teisės yra pažeidžiamos“.

Šiandien egzistuoja didžiulė silpnų ir bejėgių žmonių, ypač negimusių vaikų, minia, kurių pagrindinė teisė į gyvenimą yra trypiama. Jei praėjusio amžiaus pabaigoje Bažnyčia negalėjo tylėti apie to meto neteisybes, dar mažiau ji gali tylėti šiandien, kai praeities socialinės neteisybės, deja, dar neįveiktos, daugelyje pasaulio regionų yra papildomos dar sunkesnėmis neteisybės ir priespaudos formomis, net jei jos pristatomos kaip pažangos elementai, siekiant naujos pasaulinės tvarkos.

Ši enciklika, kiekvienos pasaulio šalies vyskupų bendradarbiavimo vaisius, todėl yra skirta tiksliai ir tvirtai iš naujo patvirtinti žmogaus gyvenimo vertę ir neliečiamumą, ir tuo pačiu metu yra skubus kreipimasis, adresuotas kiekvienam žmogui Dievo vardu: gerbk, gink, mylėk ir tarnauk gyvenimui, kiekvienam žmogaus gyvenimui! Tik šia kryptimi rasi teisingumą, vystymąsi, tikrąją laisvę, taiką ir laimę!

Tegul šie žodžiai pasiekia visus Bažnyčios sūnus ir dukteris! Tegul jie pasiekia visus geros valios žmones, kuriems rūpi kiekvieno vyro ir moters gerovė ir visos visuomenės likimas!

6. Gilioje bendrystėje su visais savo broliais ir seserimis tikėjime, įkvėptas nuoširdžios draugystės visiems, noriu dar kartą apmąstyti ir skelbti Gyvenimo Evangeliją, tiesos spindesį, kuris apšviečia sąžines, aiškią šviesą, kuri ištaiso aptemdytą žvilgsnį, ir neišsenkantį ištikimybės ir tvirtumo šaltinį, susiduriant su vis naujais iššūkiais, kuriuos sutinkame savo kelyje.

Prisiminęs galingą Šeimos metų patirtį, tarsi papildydamas laišką, kurį parašiau „kiekvienai konkrečiai šeimai kiekvienoje pasaulio dalyje“, su nauju pasitikėjimu žvelgiu į kiekvieną namų ūkį ir meldžiu, kad visais lygmenimis vėl atsirastų ir sustiprėtų visuotinis įsipareigojimas remti šeimą, kad ir šiandien – net tarp tiek daug sunkumų ir rimtų grėsmių – šeima visada išliktų, pagal Dievo planą, „gyvenimo šventove“.

Visiems Bažnyčios nariams, gyvenimo ir už gyvenimą žmonėms, kreipiu šį skubiausią kvietimą, kad kartu galėtume pasiūlyti šiam mūsų pasauliui naujus vilties ženklus ir dirbtume, kad teisingumas ir solidarumas didėtų, ir būtų patvirtinta nauja žmogaus gyvenimo kultūra, siekiant kurti autentišką tiesos ir meilės civilizaciją.

I SKYRIUS – TAVO BROLIO KRAUJO BALSAS ŠAUKIA MANE IŠ ŽEMĖS

ŠIANDIENINĖS GRĖSMĖS ŽMOGAUS GYVYBEI

„Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį nužudė“ (Pr 4, 8): smurto prieš gyvybę šaknys

7. Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi. Jis sukūrė viską, kad tai egzistuotų… Dievas sukūrė žmogų nemirtingumui, padarė jį pagal savo amžinybės paveikslą, tačiau per velnio pavydą mirtis įžengė į pasaulį, ir tie, kurie priklauso jo partijai, ją patiria (Išm 1, 13–14; 2, 23–24).

    Gyvybės Evangelija, skelbiama pradžioje, kai žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, siekiant pilnavidurės ir tobulos gyvybės (Pr 2, 7; Išm 9, 2–3), prieštarauja skaudžiai mirties patirčiai, kuri įžengia į pasaulį ir meta beprasmybės šešėlį ant viso žmogaus gyvenimo. Mirtis atėjo į pasaulį dėl velnio pavydo (Pr 3, 1, 4–5) ir mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės (Pr 2, 17; 3, 17–19). Ji įžengė smurtiniu būdu – per Abelio nužudymą, kurį įvykdė jo brolis Kainas: „Jiems būnant lauke, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį nužudė“ (Pr 4, 8).

    Pirmoji žmogžudystė aprašyta su išskirtiniu iškalbingumu Genesis knygos puslapyje, turinčiame visuotinę reikšmę: tai puslapis, kuris kasdien perrašomas su negailestinga ir žeminančia dažnumu žmonijos istorijos knygoje.

    Kartu perskaitykime šį biblinį pasakojimą, kuris, nepaisant archajiškos struktūros ir kraštutinio paprastumo, turi daug ko mus išmokyti.

    „Abelis buvo avių ganytojas, o Kainas – žemdirbys. Laikui bėgant Kainas atnešė Viešpačiui dovaną iš žemės vaisių, o Abelis atnešė pirmagimių iš savo bandos ir jų riebalų dalis. Viešpats priėmė Abelio ir jo dovaną, bet Kaino ir jo dovanos nepriėmė. Kainas labai supyko, ir jo veidas nusileido. Viešpats tarė Kainui: ‘Kodėl tu pyksti ir kodėl tavo veidas nusileidęs? Jei elgsiesi gerai, argi nebūsi priimtas? O jei elgsiesi blogai, nuodėmė tyko prie durų; ji trokšta tavęs, bet tu privalai ją įveikti.’

    Kainas tarė savo broliui Abeliui: ‘Eime į lauką.’ Jiems būnant lauke, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį nužudė. Tada Viešpats tarė Kainui: ‘Kur yra tavo brolis Abelis?’ Jis atsakė: ‘Nežinau; argi aš esu savo brolio sargas?’ Viešpats tarė: ‘Ką tu padarei? Tavo brolio kraujo balsas šaukia mane iš žemės. Dabar tu esi prakeiktas nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai dirbsi žemę, ji tau nebeduos savo derliaus; būsi klajoklis ir pabėgėlis žemėje.’ Kainas tarė Viešpačiui: ‘Mano bausmė per didelė, kad galėčiau ją pakelti. Štai tu mane išvarai iš žemės; būsiu paslėptas nuo tavo veido; būsiu klajoklis ir pabėgėlis žemėje, ir kas mane ras, tas mane nužudys.’ Tada Viešpats jam tarė: ‘Ne! Jei kas nužudys Kainą, jam bus atkeršyta septyneriopai.’ Viešpats uždėjo ženklą ant Kaino, kad niekas, kas jį sutiks, jo nenužudytų. Tada Kainas pasitraukė nuo Viešpaties ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno“ (Pr 4, 2–16).

    8. Kainas „labai supyko“ ir jo veidas „nusileido“, nes „Viešpats priėmė Abelio ir jo dovaną“ (Pr 4, 4–5). Biblinis tekstas neatskleidžia priežasties, kodėl Dievas teikia pirmenybę Abelio aukai prieš Kaino. Vis dėlto aiškiai parodo, kad Dievas, nors ir teikdamas pirmenybę Abelio dovanai, nenutraukia dialogo su Kainu. Jis perspėja Kainą, primindamas jam apie laisvę prieš blogį: žmogus jokiu būdu nėra iš anksto nulemtas blogiui. Žinoma, kaip ir Adomas, jis yra gundomas nuodėmės piktybinės jėgos, kuri, tarsi laukinis žvėris, tyko prie jo širdies durų, pasiruošusi pulti savo grobį. Tačiau Kainas išlieka laisvas prieš nuodėmę. Jis gali ir privalo ją įveikti: „Ji trokšta tavęs, bet tu privalai ją įveikti“ (Pr 4, 7).

      Pavydas ir pyktis nugali Viešpaties perspėjimą, todėl Kainas užpuola savo brolį ir jį nužudo. Kaip skaitome Katalikų Bažnyčios katekizme: „Abelio nužudymo savo brolio Kaino istorijoje Šventasis Raštas atskleidžia pykčio ir pavydo buvimą žmoguje, prigimtinės nuodėmės pasekmes, nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Žmogus tapo savo artimo priešu.“ Brolis nužudo brolį. Kaip ir pirmoji brolių žmogžudystė, kiekviena žmogžudystė pažeidžia „dvasinį“ giminystės ryšį, vienijantį žmoniją į vieną didelę šeimą, kurioje visi dalijasi tuo pačiu pamatiniu gėriu: vienoda asmenine pagarba. Neretai pažeidžiamas ir „kūno bei kraujo“ giminystės ryšys; pavyzdžiui, kai grėsmės gyvybei kyla tarp tėvų ir vaikų santykių, kaip nutinka aborto metu arba kai platesniame šeimos ar giminystės kontekste skatinama ar praktikuojama eutanazija.

      Kiekvieno smurto akto prieš artimą šaknyse slypi pasidavimas piktojo „mąstymui“, to, kuris „nuo pradžių buvo žmogžudys“ (Jn 8, 44). Kaip primena apaštalas Jonas: „Nes tai yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžių, kad mylėtume vieni kitus, o ne būtume kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“ (1 Jn 3, 11–12). Kaino brolio nužudymas pačioje žmonijos istorijos aušroje liudija, kaip greitai plinta blogis: žmogaus maištas prieš Dievą žemiškajame rojuje seka mirtinas žmogaus prieš žmogų mūšis.

      Po nusikaltimo Dievas įsikiša, kad atkeršytų už nužudytąjį. Dievo akivaizdoje, kuris klausia apie Abelio likimą, Kainas, užuot parodęs atgailą ir atsiprašęs, arogantiškai išsisukinėja: „Nežinau; argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9). „Nežinau“: Kainas bando nuslėpti savo nusikaltimą melu. Taip buvo ir tebėra, kai įvairios ideologijos bando pateisinti ir užmaskuoti baisiausius nusikaltimus prieš žmones. „Argi aš esu savo brolio sargas?“: Kainas nenori galvoti apie savo brolį ir atsisako prisiimti atsakomybę, kurią kiekvienas žmogus turi kitiems. Negalime negalvoti apie dabartinę tendenciją žmonėms atsisakyti atsakomybės už savo brolius ir seseris. Šios tendencijos požymiai apima solidarumo trūkumą visuomenės silpniausiems nariams – pagyvenusiems, ligoniams, imigrantams, vaikams – ir abejingumą, dažnai pastebimą tarp pasaulio tautų santykiuose, net kai kalbama apie pamatines vertybes, tokias kaip išgyvenimas, laisvė ir taika.

      9. Dievas negali palikti nusikaltimo nenubausto: iš žemės, ant kurios buvo pralietas kraujas, nužudytojo kraujas šaukiasi Dievo teisingumo (plg. Pr 37, 26; Iz 26, 21; Ez 24, 7–8). Iš šio teksto Bažnyčia perėmė „nuodėmių, šaukiančių Dievo teisingumo“ pavadinimą, ir pirmiausia tarp jų ji įtraukė tyčinę žmogžudystę. Žydų tautai, kaip ir daugeliui senovės tautų, kraujas yra gyvybės šaltinis. Iš tiesų „kraujas yra gyvybė“ (Įst 12, 23), o gyvybė, ypač žmogaus gyvybė, priklauso tik Dievui: todėl tas, kas kėsinasi į žmogaus gyvybę, tam tikru būdu kėsinasi į patį Dievą.

      Kainas yra Dievo ir žemės prakeiktas, kuri jam neduos savo vaisių (plg. Pr 4, 11–12). Jis baudžiamas: gyvens dykumoje ir tyruose. Žmogžudystės smurtas giliai pakeičia žmogaus aplinką. Iš „Edeno sodo“ (Pr 2, 15), gausos vietos, harmoningų tarpusavio santykių ir draugystės su Dievu, žemė tampa „Nodo kraštu“ (Pr 4, 16), skurdo, vienatvės ir atsiskyrimo nuo Dievo vieta. Kainas bus „bėglys ir klajūnas žemėje“ (Pr 4, 14): netikrumas ir nerimas lydės jį amžinai.

      Tačiau Dievas, kuris net bausdamas visuomet yra gailestingas, „padėjo ženklą ant Kaino, kad niekas, kas jį sutiktų, jo nenužudytų“ (Pr 4, 15). Jis suteikė jam išskirtinį ženklą ne tam, kad pasmerktų jį kitų neapykantai, bet kad apsaugotų ir apgintų nuo tų, kurie norėtų jį nužudyti, net ir siekdami atkeršyti už Abelio mirtį. Net žmogžudys nepraranda savo asmeninio orumo, ir pats Dievas įsipareigoja tai garantuoti. Būtent čia atsiskleidžia paradoksalus Dievo gailestingojo teisingumo slėpinys. Kaip rašo šventasis Ambraziejus: „Kai nusikaltimas pripažįstamas pačioje šios nuodėmingos brolių žudynės pradžioje, tuomet Dievo gailestingumo įstatymas turi būti iš karto pritaikytas. Jei bausmė kaltinamajam iš karto skiriama, žmonės, vykdydami teisingumą, jokiu būdu nerodys kantrybės ir saiko, bet iškart pasmerks kaltinamąjį bausmei. <…> Dievas išvijo Kainą iš savo akivaizdos ir ištrėmė jį toli nuo gimtosios žemės, kad jis pereitų iš žmogiško gerumo gyvenimo į tokį, kuris labiau primena laukinio žvėries grubų egzistavimą. Dievas, kuris labiau vertino nusidėjėlio taisymą nei jo mirtį, nenorėjo, kad žmogžudystė būtų baudžiama dar vienu žmogžudystės aktu.“

      „Ką padarei?“ (Pr 4, 10): gyvybės vertės užtemimas

      10. Viešpats tarė Kainui: „Ką padarei? Tavo brolio kraujo balsas šaukia mane iš žemės“ (Pr 4, 10). Žmonių pralieto kraujo balsas ir toliau šaukiasi, iš kartos į kartą, vis naujais ir skirtingais būdais.

      Viešpaties klausimas „Ką padarei?“, kurio Kainas negali išvengti, skirtas ir šių dienų žmonėms, kad jie suvoktų, kokio masto ir rimtumo yra išpuoliai prieš gyvybę, kurie ir toliau ženklina žmonijos istoriją; kad atrastų, kas sukelia šiuos išpuolius ir juos skatina; ir kad rimtai susimąstytų apie pasekmes, kurias šie išpuoliai atneša atskirų žmonių ir tautų egzistencijai.

      Kai kurios grėsmės kyla iš pačios gamtos, tačiau jas dar labiau sustiprina kaltas abejingumas ir aplaidumas tų, kurie kai kuriais atvejais galėtų jas ištaisyti. Kitos grėsmės kyla iš smurto, neapykantos ir prieštaringų interesų situacijų, kurios skatina žmones pulti kitus per žmogžudystes, karus, skerdynes ir genocidus.

      Kaip gi nepaminėti smurto prieš gyvybę, padaryto milijonams žmonių, ypač vaikams, kurie dėl neteisingo išteklių paskirstymo tarp tautų ir socialinių klasių yra priversti kęsti skurdą, nepakankamą mitybą ir badą? Kaip nepaminėti smurto, slypinčio ne tik pačiuose karuose, bet ir gėdingoje prekyboje ginklais, kuri skatina daugybę ginkluotų konfliktų, kruvinai nuspalvinančių mūsų pasaulį? Kaip nepaminėti mirties plitimo, kurį sukelia neatsakingas kėsinimasis į pasaulio ekologinę pusiausvyrą, nusikalstamas narkotikų platinimas ar tam tikrų seksualinių praktikų skatinimas, kurios, be to, kad yra moraliai nepriimtinos, kelia rimtą pavojų gyvybei? Neįmanoma visiškai išvardyti visų grėsmių žmogaus gyvybei, nes jos pasireiškia įvairiomis, tiek akivaizdžiomis, tiek paslėptomis formomis!

      11. Vis dėlto čia skirsime ypatingą dėmesį kitai išpuolių kategorijai, kuri paliečia gyvybę jos ankstyviausiose ir paskutinėse stadijose, išpuoliams, kurie, palyginti su praeitimi, turi naujų bruožų ir kelia nepaprastai rimtus klausimus. Ne tik tai, kad visuomenės nuomonėje šie išpuoliai dažnai nelaikomi „nusikaltimais“; paradoksalu, bet jie įgauna „teisių“ pobūdį, tiek, kad valstybė raginama juos teisiškai pripažinti ir padaryti prieinamus per nemokamas sveikatos priežiūros specialistų paslaugas. Tokie išpuoliai smogia žmogaus gyvybei tada, kai ji yra labiausiai pažeidžiama, kai jai trūksta bet kokių savigynos priemonių. Dar rimčiau tai, kad dažniausiai šie išpuoliai vykdomi pačioje šeimos širdyje ir su jos bendrininkavimu – šeimos, kuri savo prigimtimi yra pašaukta būti „gyvybės šventove“.

      Kaip susidarė tokia situacija? Reikia atsižvelgti į daugybę skirtingų veiksnių. Fone yra gili kultūros krizė, kuri skatina skepticizmą dėl pačių žinių ir etikos pagrindų, todėl vis sunkiau aiškiai suvokti, kas yra žmogus, kokia yra jo teisių ir pareigų prasmė. Be to, yra įvairių egzistencinių ir tarpasmeninių sunkumų, kuriuos dar labiau apsunkina visuomenės sudėtingumas, kai individai, poros ir šeimos dažnai lieka vieni su savo problemomis. Yra ūmaus skurdo, nerimo ar nusivylimo situacijų, kai kova dėl pragyvenimo, nepakeliamo skausmo buvimas ar smurtas, ypač prieš moteris, daro pasirinkimą ginti ir skatinti gyvybę tokiu reikliu, kad kartais jis pasiekia heroizmo ribas.

      Visa tai bent iš dalies paaiškina, kaip gyvybės vertė šiandien gali patirti tam tikrą „užtemimą“, nors sąžinė ir toliau nurodo ją kaip šventą ir neliečiamą vertę, kaip matyti iš tendencijos maskuoti tam tikrus nusikaltimus prieš gyvybę jos ankstyvosiose ar paskutinėse stadijose, naudojant nekenksmingus medicininius terminus, kurie nukreipia dėmesį nuo to, kad tai yra tikro žmogaus asmens teisė į gyvybę.

      12. Nors plačiai paplitęs moralinis netikrumas iš dalies gali būti paaiškinamas dabartinių socialinių problemų gausa ir rimtumu, kurie kartais sumažina individų subjektyvią atsakomybę, ne mažiau tiesa, kad susiduriame su dar didesne tikrove, kurią galima pavadinti tikra nuodėmės struktūra. Šią tikrovę žymi kultūros, neigiančios solidarumą, atsiradimas, kuri dažnai virsta tikra „mirties kultūra“. Ši kultūra aktyviai skatinama galingų kultūrinių, ekonominių ir politinių srovių, kurios propaguoja visuomenės viziją, pernelyg susitelkusią į efektyvumą. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tam tikra prasme galima kalbėti apie galingųjų karą prieš silpnuosius: gyvybė, kuriai reikia didesnio priėmimo, meilės ir rūpesčio, laikoma nereikalinga ar nepakeliama našta, todėl vienaip ar kitaip atmetama. Žmogus, kuris dėl ligos, negalios ar tiesiog savo egzistavimo trukdo palankesnių asmenų gerovei ar gyvenimo būdui, dažnai laikomas priešu, kurį reikia atmesti ar pašalinti. Taip išbandoma savotiška „sąmokslo prieš gyvybę“ banga. Šis sąmokslas apima ne tik individus jų asmeniniuose, šeimos ar grupės santykiuose, bet eina toliau, kenkdamas ir iškraipydamas tautų bei valstybių santykius tarptautiniu mastu.

      13. Siekiant palengvinti abortų plitimą, milžiniškos pinigų sumos buvo ir toliau investuojamos į farmacinių produktų, leidžiančių nužudyti vaisių motinos įsčiose be medicininės pagalbos, kūrimą. Šioje srityje pati mokslinė veikla atrodo beveik išimtinai susitelkusi į vis paprastesnių ir efektyvesnių gyvybės slopinimo produktų kūrimą, kurie kartu leidžia pašalinti abortą iš bet kokios kontrolės ar socialinės atsakomybės. Dažnai teigiama, kad kontracepcija, jei ji būtų saugi ir prieinama visiems, yra veiksmingiausia priemonė prieš abortus. Tada Katalikų Bažnyčia kaltinama, esą ji skatina abortus, nes atkakliai moko apie moralinį kontracepcijos neleistinumą. Atidžiau pažvelgus, šis priekaištas akivaizdžiai nepagrįstas. Gali būti, kad daugelis naudoja kontracepciją, siekdami išvengti vėlesnės abortų pagundos. Tačiau „kontraceptinėje mąstysenoje“, kuri labai skiriasi nuo atsakingos tėvystės, gyvenamos gerbiant visą santuokinio akto tiesą, slypi neigiamos vertybės, kurios iš tikrųjų sustiprina šią pagundą, kai užsimezga nepageidaujama gyvybė. Iš tiesų proabortinė kultūra ypač stipri ten, kur atmetamas Bažnyčios mokymas apie kontracepciją. Be abejo, moraliniu požiūriu kontracepcija ir abortas yra skirtingi blogiai: pirmoji prieštarauja santuokinio akto, kaip tinkamo santuokinės meilės išraiškos, tiesai, o antrasis sunaikina žmogaus gyvybę; pirmoji priešinasi skaistumo dorybei santuokoje, antrasis priešinasi teisingumo dorybei ir tiesiogiai pažeidžia dieviškąjį įsakymą „Nežudyk“. Nepaisant skirtingos prigimties ir moralinio sunkumo, kontracepcija ir abortas dažnai glaudžiai susiję, kaip to paties medžio vaisiai. Tiesa, daugeliu atvejų kontracepcija ir net abortai atliekami spaudžiami realių gyvenimo sunkumų, tačiau tai niekada neatleidžia nuo pareigos visiškai laikytis Dievo įstatymo. Vis dėlto daugybėje kitų atvejų tokios praktikos kyla iš hedonistinės mąstysenos, nenorinčios prisiimti atsakomybės seksualumo klausimais, ir iš savanaudiško laisvės supratimo, kuris laikomas kliūtimi asmeniniam išsipildymui. Gyvybė, kuri galėtų atsirasti iš seksualinio susitikimo, tampa priešu, kurio reikia bet kokia kaina išvengti, o abortas tampa vieninteliu galimu atsakymu į nesėkmingą kontracepciją. Vis akivaizdesnis glaudus ryšys tarp kontracepcijos ir abortų praktikos. Tai ypač kelia nerimą dėl cheminių produktų, intrauterininių prietaisų ir vakcinų, platinamų taip pat lengvai kaip kontraceptikai, kurie iš tikrųjų veikia kaip abortą sukeliantys veiksniai labai ankstyvose naujos žmogaus gyvybės vystymosi stadijose.

      14. Įvairios dirbtinio apvaisinimo technikos, kurios, atrodo, tarnauja gyvybei ir dažnai naudojamos šiuo tikslu, iš tikrųjų atveria duris naujoms grėsmėms prieš gyvybę. Be to, kad jos moraliai nepriimtinos, nes atskiria prokreaciją nuo visiškai žmogiško santuokinio akto konteksto, šios technikos turi aukštą nesėkmių rodiklį: ne tik dėl apvaisinimo, bet ir dėl vėlesnio embriono vystymosi, kuris dažnai rizikuoja mirtimi per labai trumpą laiką. Be to, pagaminama dažnai daugiau embrionų, nei reikia implantacijai moters įsčiose, ir šie vadinamieji „atsarginiai embrionai“ sunaikinami arba naudojami tyrimams, kurie, prisidengiant moksliniu ar medicininiu progresu, iš tikrųjų sumažina žmogaus gyvybę iki paprasto „biologinės medžiagos“ lygio, kurį galima laisvai naudoti. Prenatalinė diagnostika, kuri nekelia moralinių prieštaravimų, jei atliekama siekiant nustatyti gydymą, kurio gali prireikti vaikui įsčiose, pernelyg dažnai tampa proga siūlyti ir atlikti abortą. Tai eugeninis abortas, viešojoje nuomonėje pateisinamas mentalitetu, klaidingai laikomu atitinkančiu „terapinių intervencijų“ reikalavimus, kuris priima gyvybę tik tam tikromis sąlygomis ir atmeta ją, kai ji paveikta bet kokios ribotumo, negalios ar ligos. Sekant šia logika, pasiekta taškas, kai net pagrindinis rūpestis, net maistas, atimamas iš kūdikių, gimusių su rimtomis negaliomis ar ligomis. Šiuolaikinis vaizdas dar labiau kelia nerimą dėl pasiūlymų, įvairiai pateikiamų, pateisinti net kūdikių žudymą, naudojant tuos pačius argumentus, kuriais pateisinama teisė į abortą. Taip grįžtama prie barbarizmo būsenos, kuri, kaip buvo tikėtasi, liko praeityje.

      15. Ne mažiau rimtos grėsmės kyla nepagydomai sergantiems ir mirštantiems. Socialiniame ir kultūriniame kontekste, kuriame sunkiau susidurti ir priimti kančią, pagunda tampa dar didesnė spręsti kančios problemą pašalinant ją iš šaknų, skubinant mirtį, kad ji įvyktų laikomu tinkamiausiu momentu. Į tokius sprendimus dažnai prisideda įvairūs veiksniai, kurie visi susilieja į tą patį siaubingą rezultatą. Sergančiajam lemiamas veiksnys gali būti nerimo, stipraus diskomforto ar net nevilties jausmas, sukeltas intensyvios ir ilgalaikės kančios. Tokia situacija gali kelti grėsmę jau ir taip trapiai individo asmeninio ir šeimyninio gyvenimo pusiausvyrai, todėl, viena vertus, sergantysis, nepaisydamas vis efektyvesnės medicininės ir socialinės pagalbos, rizikuoja pasijusti priblokštas savo silpnumo; kita vertus, artimieji gali būti paveikti suprantamo, tačiau klaidingo gailesčio. Visa tai dar labiau apsunkina kultūrinė aplinka, kuri nesugeba įžvelgti kančios prasmės ar vertės, bet laiko kančią blogio įsikūnijimu, kurį reikia bet kokia kaina pašalinti. Tai ypač ryšku, kai trūksta religinio požiūrio, galinčio padėti teigiamai suprasti kančios slėpinį. Platesniu mastu šiuolaikinėje kultūroje egzistuoja tam tikras prometėjiškas požiūris, skatinantis žmones manyti, kad jie gali kontroliuoti gyvenimą ir mirtį, patys priimdami sprendimus apie juos. Tačiau iš tikrųjų šioje situacijoje individas yra nugalimas ir sutraiškomas mirties, neturinčios jokios prasmės ar vilties perspektyvos. Tai tragiškai išreiškiama eutanazijos plitime – užmaskuotos ir slapta atliekamos arba praktikuojamos atvirai ir net legaliai. Be klaidingo gailesčio dėl paciento kančių, eutanazija kartais pateisinama utilitaristiniais motyvais, siekiant išvengti išlaidų, kurios neatneša grąžos ir sunkiai slegia visuomenę. Taip siūloma pašalinti deformuotus kūdikius, sunkiai neįgaliuosius, neįgalius, pagyvenusius, ypač kai jie nėra savarankiški, ir mirtinai sergančius. Negalime tylėti ir apie kitas slaptesnes, tačiau ne mažiau rimtas ir tikras eutanazijos formas. Pavyzdžiui, jos gali įvykti, kai, siekiant padidinti organų transplantacijai prieigą, organai pašalinami negerbiant objektyvių ir tinkamų kriterijų, patvirtinančių donoro mirtį.

      16. Kitas šiuolaikinis reiškinys, dažnai naudojamas pateisinti grėsmėms ir išpuoliams prieš gyvybę, yra demografinis klausimas. Šis klausimas įvairiai iškyla skirtingose pasaulio dalyse. Turtingose ir išsivysčiusiose šalyse stebimas nerimą keliantis gimstamumo mažėjimas ar net žlugimas. Tuo tarpu skurdesnėse šalyse paprastai yra aukštas gyventojų prieaugio tempas, kurį sunku išlaikyti esant žemam ekonominiam ir socialiniam išsivystymui, ypač kur yra ekstremalus neišsivystymas. Susidūrus su per dideliu gyventojų skaičiumi skurdesnėse šalyse, vietoj globalių intervencijų tarptautiniu mastu – rimtos šeimos ir socialinės politikos, kultūrinio vystymosi programų ir teisingo išteklių gamybos bei paskirstymo – toliau vykdoma antigimstamumo politika. Kontracepcija, sterilizacija ir abortai neabejotinai yra dalis priežasčių, kodėl kai kuriais atvejais gimstamumas smarkiai mažėja. Nesunku pasiduoti pagundai naudoti tuos pačius metodus ir išpuolius prieš gyvybę ir ten, kur yra „demografinis sprogimas“. Senovės faraonas, persekiojamas Izraelio vaikų buvimo ir gausėjimo, pavergė juos įvairiausiais būdais ir įsakė nužudyti kiekvieną hebrajų moterų gimusį vyriškos lyties kūdikį (plg. Iš 1, 7–22). Šiandien nemažai žemės galingųjų elgiasi panašiai. Juos taip pat persekioja dabartinis demografinis augimas, ir jie baiminasi, kad vaisingiausios ir skurdžiausios tautos kelia grėsmę jų šalių gerovei ir taikai. Todėl, užuot sprendę šias rimtas problemas, gerbdami individų ir šeimų orumą bei kiekvieno asmens neliečiamą teisę į gyvybę, jie renkasi bet kokiomis priemonėmis skatinti ir primesti masinę gimstamumo kontrolės programą. Net ekonominė pagalba, kurią jie būtų pasirengę suteikti, neteisingai siejama su antigimstamumo politikos priėmimu.

      17. Šiandien žmonija mums pateikia išties nerimą keliantį vaizdą, jei atsižvelgsime ne tik į tai, kaip plačiai plinta išpuoliai prieš gyvybę, bet ir į jų precedento neturinčią skaitinę proporciją bei tai, kad jie sulaukia plataus ir galingo visuomenės pritarimo, teisinio patvirtinimo ir tam tikrų sveikatos priežiūros sektorių įsitraukimo. Kaip pabrėžiau Denveryje, aštuntosios Pasaulinės jaunimo dienos proga, „laikui bėgant grėsmės gyvybei nesilpnėja. Jos įgauna milžiniškas proporcijas. Tai ne tik išorinės grėsmės, kylančios iš gamtos jėgų ar „Kainų“, žudančių „Abelius“; ne, tai moksliniai ir sistemingai programuojami pavojai. Dvidešimtasis amžius bus buvęs masinių išpuolių prieš gyvybę era, nesibaigiančių karų ir nuolatinio nekaltų žmonių gyvybių atėmimo laikotarpis. Netikri pranašai ir klaidingi mokytojai pasiekė didžiausią sėkmę“. Nepriklausomai nuo ketinimų, kurie gali būti įvairūs ir kartais atrodyti įtikinami, ypač jei pateikiami solidarumo vardu, iš tikrųjų susiduriame su objektyviu „sąmokslu prieš gyvybę“, kuriame dalyvauja net tarptautinės institucijos, įsitraukusios į kampanijas, skatinančias ir vykdančias kontracepcijos, sterilizacijos ir abortų prieigą. Negalima paneigti, kad masinės informacijos priemonės dažnai įsitraukia į šį sąmokslą, suteikdamos patikimumą kultūrai, kuri kontracepciją, sterilizaciją, abortus ir net eutanaziją pristato kaip pažangos ir laisvės pergalės ženklą, o pozicijas, besąlygiškai ginančias gyvybę, vaizduoja kaip laisvės ir pažangos priešus.

      18. Aprašytą panoramą reikia suprasti ne tik pagal joje dominuojančius mirties reiškinius, bet ir pagal įvairias priežastis, kurios ją lemia. Viešpaties klausimas „Ką padarei?“ (Pr 4, 10) skamba beveik kaip kvietimas Kainui peržengti materialųjį savo žudikiško gesto aspektą, kad jis atpažintų motyvų, kurie jį sukėlė, rimtumą ir iš to kylančias pasekmes. Sprendimai, prieštaraujantys gyvybei, kartais kyla iš sunkių ar net tragiškų situacijų, kupinų gilaus kentėjimo, vienatvės, visiško ekonominių perspektyvų trūkumo, depresijos ir nerimo dėl ateities. Tokios aplinkybės gali žymiai sumažinti subjektyvią atsakomybę ir kaltę tų, kurie renkasi šiuos iš esmės blogus pasirinkimus. Tačiau šiandien problema gerokai peržengia šių asmeninių situacijų pripažinimą. Tai problema, egzistuojanti kultūriniame, socialiniame ir politiniame lygmenyje, kur ji atskleidžia savo niūresnį ir trikdančią aspektą – vis labiau plintančią tendenciją interpretuoti minėtus nusikaltimus prieš gyvybę kaip teisėtas individualios laisvės išraiškas, kurias reikia pripažinti ir apsaugoti kaip tikras teises. Taip, su tragiškomis pasekmėmis, ilgas istorinis procesas pasiekia lūžio tašką. Procesas, kuris kadaise vedė prie „žmogaus teisių“ idėjos atradimo – teisių, būdingų kiekvienam asmeniui ir nepriklausančių nuo jokios konstitucijos ar valstybės teisės – šiandien pasižymi stulbinančiu prieštaravimu. Būtent tuo metu, kai iškilmingai skelbiamos neliečiamos asmens teisės ir viešai tvirtinama gyvybės vertė, pati teisė į gyvybę yra neigiama ar trypiama, ypač reikšmingiausiais egzistencijos momentais: gimimo ir mirties akimirkomis. Viena vertus, įvairios žmogaus teisių deklaracijos ir daugybė iniciatyvų, įkvėptų šių deklaracijų, rodo, kad pasauliniu mastu auga moralinis jautrumas, labiau suvokiantis kiekvieno individo, kaip žmogaus, vertę ir orumą, be jokios rasės, tautybės, religijos, politinių pažiūrų ar socialinės klasės skirtumų. Kita vertus, šios kilnios deklaracijos, deja, yra tragiškai paneigiamos praktikoje. Šis neigimas dar labiau glumina, iš tiesų skandalingas, būtent todėl, kad vyksta visuomenėje, kuri žmogaus teisių tvirtinimą ir apsaugą laiko savo pagrindiniu tikslu ir pasididžiavimu. Kaip galima suderinti šiuos pakartotinius principų tvirtinimus su nuolatiniu išpuolių prieš žmogaus gyvybę didėjimu ir plačiai paplitusiu jų pateisinimu? Kaip galima suderinti šias deklaracijas su atsisakymu priimti silpnus ir vargstančius, pagyvenusius ar ką tik užgimusius? Šie išpuoliai tiesiogiai prieštarauja pagarbai gyvybei ir kelia tiesioginę grėsmę visai žmogaus teisių kultūrai. Tai grėsmė, galinti galiausiai pakenkti pačiai demokratinio sambūvio prasmei: mūsų miestai, užuot buvę „kartu gyvenančių žmonių“ visuomenėmis, rizikuoja tapti atstumtų, marginalizuotų, išrautų ir engiamų žmonių visuomenėmis. Jei pažvelgsime į platesnę pasaulinę perspektyvą, kaip gi negalvoti, kad patys individų ir tautų teisių tvirtinimai, išsakomi iškiliose tarptautinėse asamblėjose, yra tik tuščias retorikos pratimas, jei nesugebame demaskuoti turtingų šalių savanaudiškumo, kurios riboja skurdesnių šalių prieigą prie vystymosi arba daro tokią prieigą priklausomą nuo savavališkų prokreacijos draudimų, kurdamos priešpriešą tarp vystymosi ir paties žmogaus? Ar neturėtume kvestionuoti pačių ekonominių modelių, kuriuos dažnai priima valstybės, taip pat dėl tarptautinio spaudimo ir sąlygojimo formų, kurios sukelia ir pagilina neteisingumo ir smurto situacijas, kuriose ištisų tautų gyvenimas yra žeminamas ir trypiamas?

      19. Kur slypi šio stulbinančio prieštaravimo šaknys? Jas galima rasti bendrame kultūriniame ir moraliniame vertinime, pradedant nuo mąstysenos, kuri subjektyvumą paverčia kraštutinumu ir net iškraipo, pripažindama teisės subjektu tik asmenį, kuris turi visišką ar bent jau pradinę autonomiją ir kuris išeina iš visiškos priklausomybės nuo kitų būsenos. Tačiau kaip galima suderinti šį požiūrį su žmogaus, kaip „nenaudotino“ esybės, išaukštinimu? Žmogaus teisių teorija grindžiama būtent tvirtinimu, kad žmogaus asmuo, skirtingai nei gyvūnai ir daiktai, negali būti pavergtas kitų. Taip pat būtina paminėti mąstyseną, kuri asmens orumą tapatina su gebėjimu verbaliai ir aiškiai ar bent jau pastebimai komunikuoti. Akivaizdu, kad pagal šias prielaidas pasaulyje nėra vietos tiems, kurie, kaip negimę ar mirštantys, yra silpni socialinės struktūros elementai, ar tiems, kurie atrodo visiškai priklausomi nuo kitų ir radikaliai nuo jų priklausomi, ir gali komunikuoti tik per tylų gilaus prieraišumo dalijimosi kalbą. Tokiu atveju jėga tampa pasirinkimo ir veiksmų kriterijumi tarpasmeniniuose santykiuose ir socialiniame gyvenime. Tačiau tai visiška priešingybė tam, ką istorijoje siekė tvirtinti teisinė valstybė, kaip bendruomenė, kurioje „jėgos priežastys“ pakeičiamos „proto jėga“. Kitu lygiu prieštaravimas tarp iškilmingo žmogaus teisių tvirtinimo ir jų tragiško neigimo praktikoje slypi laisvės sampratoje, kuri absoliučiai išaukština izoliuotą individą ir nesuteikia vietos solidarumui, atvirumui kitiems ir jų tarnystei. Nors tiesa, kad negimusios ar paskutinėse stadijose esančios gyvybės atėmimas kartais pasižymi klaidingu altruizmo ir žmogiško gailesčio jausmu, negalima paneigti, kad tokia mirties kultūra, vertinama kaip visuma, išduoda visiškai individualistinę laisvės sampratą, kuri galiausiai tampa „stipriųjų“ laisve prieš silpnuosius, neturinčius pasirinkimo, tik pasiduoti. Būtent šia prasme galima interpretuoti Kaino atsakymą į Viešpaties klausimą „Kur yra tavo brolis Abelis?“: „Nežinau; ar aš esu savo brolio sergėtojas?“ (Pr 4, 9). Taip, kiekvienas žmogus yra savo „brolio sergėtojas“, nes Dievas patiki mus vieni kitiems. Ir būtent atsižvelgdamas į šį patikėjimą Dievas kiekvienam suteikia laisvę, kuri turi iš esmės santykišką dimensiją. Tai didi Kūrėjo dovana, skirta asmens ir jo išsipildymo tarnystei per savęs dovanojimą ir atvirumą kitiems; tačiau kai laisvė tampa absoliuti individualistiniu būdu, ji ištuština savo pirminį turinį, ir pati jos prasmė bei orumas yra paneigiami. Dar gilesnis aspektas, kurį reikia pabrėžti: laisvė neigia ir naikina save bei tampa kitų naikinimo veiksniu, kai ji nebepripažįsta ir negerbia savo esminio ryšio su tiesa. Kai laisvė, siekdama emancipuotis nuo visų tradicijų ir autoritetų formų, užsidaro net akivaizdžiausiam objektyvios ir universalios tiesos, kuri yra asmeninio ir socialinio gyvenimo pagrindas, įrodymui, tada asmuo nustoja laikyti vieninteliu ir neginčijamu savo pasirinkimų orientyru tiesą apie gėrį ir blogį, o remiasi tik savo subjektyvia ir kintančia nuomone ar net savanaudišku interesu ir įgeidžiu.

      20. Toks laisvės požiūris sukelia rimtą visuomenės gyvenimo iškraipymą. Jei savęs skatinimas suprantamas kaip absoliuti autonomija, žmonės neišvengiamai pradeda vienas kitą atmesti. Kiekvienas kitas laikomas priešu, nuo kurio reikia gintis. Taip visuomenė tampa individų mase, stovinčia greta, bet be jokių tarpusavio ryšių. Kiekvienas nori tvirtinti save nepriklausomai nuo kito ir iš tikrųjų ketina primesti savo interesus. Vis dėlto, susidūrus su kitų analogiškais interesais, reikia rasti tam tikrą kompromisą, jei norima visuomenės, kurioje kiekvienam individui būtų garantuojama maksimali įmanoma laisvė. Taip prarandama bet kokia nuoroda į bendras vertybes ir absoliučiai visiems privalomą tiesą, o socialinis gyvenimas atsiduria ant visiško reliatyvizmo slenksčių. Tuo metu viskas tampa derybų objektu, viskas atvira kompromisams: net pirmoji iš pagrindinių teisių – teisė į gyvybę. Tai vyksta ir politikos bei valdžios lygmenyje: prigimtinė ir neatimama teisė į gyvybę kvestionuojama ar neigiama remiantis parlamentiniu balsavimu ar vienos visuomenės dalies, net jei tai dauguma, valia. Tai grėsmingas nekontroliuojamo reliatyvizmo rezultatas: „teisė“ nustoja būti tokia, nes ji nebėra tvirtai pagrįsta neliečiamu asmens orumu, bet pavaldinama stipresnės dalies valiai. Taip demokratija, prieštaraujanti savo principams, iš esmės virsta totalitarizmo forma. Valstybė nebėra „bendri namai“, kur visi gali gyventi pagal pagrindinio lygybės principus, bet virsta tironiška valstybe, kuri uzurpuoja teisę disponuoti silpniausių ir labiausiai bejėgių narių – nuo negimusio vaiko iki pagyvenusio žmogaus – gyvybe, viešojo intereso vardu, kuris iš tikrųjų yra tik vienos dalies interesas. Išlaikomas griežčiausios teisėtumo regimybė, bent jau kai įstatymai, leidžiantys abortus ir eutanaziją, priimami balsuojant pagal paprastai laikomas demokratijos taisykles. Iš tikrųjų tai tik tragiška teisėtumo karikatūra; demokratinis idealas, kuris yra tikras tik tada, kai pripažįsta ir saugo kiekvieno žmogaus asmens orumą, yra išduodamas pačiuose savo pamatuose: „Kaip dar galima kalbėti apie kiekvieno žmogaus asmens orumą, kai leidžiama žudyti silpniausius ir nekaltiausius? Kokio teisingumo vardu praktikuojama neteisingiausia diskriminacija: vieni individai laikomi verti gynimo, o kitiems šis orumas atimamas?“ Kai tai vyksta, jau prasideda procesas, vedantis į tikro žmogiško sambūvio žlugimą ir pačios valstybės disintegraciją. Reikalauti teisės į abortą, kūdikių žudymą ir eutanaziją bei pripažinti šią teisę įstatymu reiškia priskirti žmogaus laisvei iškrypusią ir blogą reikšmę: absoliučią galią prieš kitus ir prieš kitus. Tai tikrosios laisvės mirtis: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34).

      21. Ieškodami giliausių kovos tarp „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros“ šaknų, negalime apsiriboti tik minėta iškrypusia laisvės idėja. Turime eiti į pačią šiuolaikinio žmogaus patiriamos tragedijos širdį: Dievo ir žmogaus jausmo užtemimą, būdingą socialinei ir kultūrinei aplinkai, kurioje dominuoja sekuliarizmas, kuris savo visur esančiais čiuptuvais kartais sugeba išbandyti net krikščionių bendruomenes. Tie, kurie leidžiasi paveikiami šios aplinkos, lengvai patenka į liūdną užburtą ratą: praradus Dievo jausmą, taip pat linkstama prarasti žmogaus, jo orumo ir gyvybės jausmą; savo ruožtu sistemingas moralinio įstatymo pažeidimas, ypač rimtuose žmogaus gyvybės ir jos orumo pagarboje, sukelia tam tikrą gebėjimo įžvelgti gyvą ir išgelbėjantį Dievo buvimą aptemimą. Dar kartą įžvalgos galime semtis iš Abelio nužudymo istorijos. Po Dievo jam skirto prakeikimo Kainas kreipiasi į Viešpatį: „Mano bausmė didesnė, nei galiu pakelti. Štai tu šią dieną išvarei mane iš žemės; ir nuo tavo veido būsiu paslėptas; būsiu bėglys ir klajūnas žemėje, ir kas mane ras, tas mane užmuš“ (Pr 4, 13–14). Kainas įsitikinęs, kad jo nuodėmė negaus Viešpaties atleidimo ir kad jo neišvengiamas likimas bus „slėpti savo veidą“ nuo Jo. Jei Kainas sugeba išpažinti, kad jo kaltė yra „didesnė, nei jis gali pakelti“, tai todėl, kad jis suvokia esąs Dievo akivaizdoje ir prieš Dievo teisingą sprendimą. Iš tikrųjų tik prieš Viešpatį žmogus gali pripažinti savo nuodėmę ir suvokti visą jos rimtumą. Tokia buvo Dovydo patirtis, kuris, „padaręs pikta Viešpaties akyse“ ir gavęs pranašo Natano priekaištą, sušuko: „Tikrai žinau savo nusikaltimus; mano nuodėmė visada prieš mane. Prieš tave, tik prieš tave nusidėjau; padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 5–6).

      22. Todėl, kai prarandamas Dievo jausmas, taip pat gresia ir užnuodijamas žmogaus jausmas, kaip glaustai teigia Vatikano II Susirinkimas: „Be Kūrėjo kūrinys išnyktų… Bet kai Dievas pamirštamas, pats kūrinys tampa nesuprantamas.“ Žmogus nebegali savęs laikyti „paslaptingai skirtingu“ nuo kitų žemiškų kūrinių; jis save mato tik kaip dar vieną gyvą būtybę, kaip organizmą, kuris, geriausiu atveju, pasiekė labai aukštą tobulumo stadiją. Užsidaręs siaurame savo fizinės prigimties horizonte, jis tam tikra prasme sumažinamas iki „daikto“ ir nebesuvokia savo „žmogiškos egzistencijos“ transcendentinio pobūdžio. Jis nebevertina gyvenimo kaip nuostabios Dievo dovanos, kažko „švento“, patikėto jo atsakomybei ir todėl jo meilei rūpesčiui bei „garbinimui“. Gyvenimas pats savaime tampa tik „daiktu“, kurį žmogus laiko savo išskirtine nuosavybe, visiškai pavaldžiu jo kontrolei ir manipuliacijoms. Taigi, kalbant apie gyvenimą gimimo ar mirties metu, žmogus nebegali kelti klausimo apie tikrąją savo egzistencijos prasmę, nei su tikra laisve priimti šių lemiamų savo istorijos momentų. Jį domina tik „darymas“, ir, naudodamas įvairias technologijas, jis užsiima gimimo ir mirties programavimu, kontrole ir dominavimu. Gimimas ir mirtis, užuot buvę pirminėmis patirtimis, reikalaujančiomis būti „išgyventomis“, tampa daiktais, kurie turi būti tik „valdomi“ arba „atmetami“. Be to, pašalinus bet kokią nuorodą į Dievą, nenuostabu, kad visko kito prasmė yra giliai iškraipoma. Pati gamta, iš „mater“ (motinos), dabar sumažinama iki „materijos“ ir pavaldinama įvairioms manipuliacijoms. Tai kryptis, kuria, atrodo, eina tam tikras techninis ir mokslinis mąstymas, paplitęs šiuolaikinėje kultūroje, kai atmetama pati idėja, kad egzistuoja kūrinijos tiesa, kurią reikia pripažinti, ar Dievo planas gyvenimui, kuris turi būti gerbiamas. Kažkas panašaus vyksta, kai rūpestis dėl tokios „laisvės be įstatymo“ pasekmių kai kuriuos žmones nuveda į priešingą „įstatymo be laisvės“ poziciją, kaip, pavyzdžiui, ideologijose, kurios laiko neteisėtu bet kokį kišimąsi į gamtą, praktiškai ją „sudievindamos“. Vėlgi, tai klaidingas gamtos priklausomybės nuo Kūrėjo plano suvokimas. Taigi akivaizdu, kad ryšio su Dievo išmintingu planu praradimas yra giliausia šiuolaikinio žmogaus sumišimo šaknis, tiek kai šis praradimas veda į laisvę be taisyklių, tiek kai jis palieka žmogų „baimėje“ dėl savo laisvės. Gyvendamas „tarsi Dievo nebūtų“, žmogus ne tik praranda Dievo slėpinio matymą, bet ir pasaulio slėpinio bei savo paties būties slėpinio.

      23. Dievo ir žmogaus jausmo užtemimas neišvengiamai veda į praktinį materializmą, kuris skatina individualizmą, utilitarizmą ir hedonizmą. Čia taip pat matome nuolatinį apaštalo žodžių teisingumą: „Kadangi jie nenorėjo pripažinti Dievo, Dievas atidavė juos niekingam protui ir netinkamam elgesiui“ (Rom 1, 28). Buvimo vertybės pakeičiamos turėjimo vertybėmis. Vienintelis tikslas, kuris svarbus, yra siekti savo materialinės gerovės. Vadinamoji „gyvenimo kokybė“ pirmiausia ar išimtinai suprantama kaip ekonominis efektyvumas, nevaldomas vartotojiškumas, fizinis grožis ir malonumas, ignoruojant gilesnius egzistencijos aspektus – tarpasmeninius, dvasinius ir religinius. Tokioje aplinkoje kančia, neišvengiama žmogaus egzistencijos našta, bet taip pat galimo asmeninio augimo veiksnys, yra „cenzūruojama“, atmetama kaip nenaudinga, iš tiesų laikoma blogiu, kurio visada ir bet kokiu būdu reikia vengti. Kai jos negalima išvengti ir net išblėsta bet kokia būsimo gerovės perspektyva, gyvenimas atrodo praradęs visą prasmę, ir žmoguje auga pagunda reikalauti teisės jį panaikinti. Toje pačioje kultūrinėje aplinkoje kūnas nebevertinamas kaip tinkamai asmeninė tikrovė, santykių su kitais, su Dievu ir su pasauliu ženklas bei vieta. Jis sumažinamas iki grynos materialumo: tai tiesiog organų, funkcijų ir energijų kompleksas, naudojamas pagal vienintelius malonumo ir efektyvumo kriterijus. Todėl seksualumas taip pat depersonalizuojamas ir išnaudojamas: iš meilės ženklo, vietos ir kalbos, tai yra savęs dovanojimo ir kito priėmimo visame jo, kaip asmens, turtingume, jis vis labiau tampa savęs tvirtinimo ir savanaudiško asmeninių troškimų bei instinktų patenkinimo proga ir įrankiu. Taip iškraipoma ir falsifikuojama pirminė žmogaus seksualumo prasmė, ir du santuokinio akto prigimtyje slypintys aspektai – jungiantysis ir prokreatyvinis – dirbtinai atskiriami: taip išduodama santuokos sąjunga, o jos vaisingumas pavaldinamas poros užgaidoms. Prokreacija tampa „priešu“, kurio reikia vengti seksualinėje veikloje: jei ji priimama, tai tik todėl, kad išreiškia norą ar ketinimą turėti vaiką „bet kokia kaina“, o ne todėl, kad reiškia visišką kito priėmimą ir todėl atvirumą gyvybės turtingumui, kurį vaikas atstovauja. Aprašytoje materialistinėje perspektyvoje tarpasmeniniai santykiai smarkiai nuskursta. Pirmieji nukenčia yra moterys, vaikai, sergantys ar kenčiantys ir pagyvenę žmonės. Asmens orumo kriterijus, reikalaujantis pagarbos, dosnumo ir tarnystės, pakeičiamas efektyvumo, funkcionalumo ir naudingumo kriterijumi: kiti vertinami ne pagal tai, ką jie „yra“, bet pagal tai, ką jie „turi, daro ir gamina“. Tai stipriųjų viršenybė prieš silpnuosius.

      24. Moraliniame sąžinės centre vyksta Dievo ir žmogaus jausmo užtemimas su visomis įvairiomis ir mirtinomis pasekmėmis gyvenimui. Tai, visų pirma, individualios sąžinės klausimas, kaip ji stovi prieš Dievą savo vienkartyje ir unikalume. Bet tam tikra prasme tai taip pat „visuomenės moralinės sąžinės“ klausimas: ji taip pat atsakinga ne tik todėl, kad toleruoja ar skatina elgesį, prieštaraujantį gyvenimui, bet ir todėl, kad skatina „mirties kultūrą“, kurdama ir stiprindama tikras „nuodėmės struktūras“, kurios eina prieš gyvenimą. Moralinė sąžinė, tiek individuali, tiek visuomeninė, šiandien, taip pat dėl įkyraus žiniasklaidos poveikio, susiduria su itin rimtu ir mirtinu pavojumi: gėrio ir blogio supainiojimu, būtent kalbant apie pagrindinę teisę į gyvybę. Didelė dalis šiuolaikinės visuomenės liūdnai primena tą žmoniją, kurią Paulius aprašo savo Laiške romiečiams. Ją sudaro „žmonės, kurie savo nedorybėmis slopina tiesą“ (1, 18): paneigę Dievą ir tikėdami, kad gali statyti žemiškąjį miestą be Jo, „jie tapo tušti savo mąstyme“, todėl „jų beprotiškos mintys aptemo“ (1, 21); „teigdami, kad yra išmintingi, jie tapo kvailiais“ (1, 22), vykdydami darbus, vertus mirties, ir „jie ne tik juos daro, bet ir pritaria tiems, kurie juos praktikuoja“ (1, 32). Kai sąžinė, šis sielos šviesos žiburys (plg. Mt 6, 22–23), vadina „blogį geru, o gėrį blogiu“ (Iz 5, 20), ji jau eina keliu į pačią nerimą keliančią korupciją ir tamsiausią moralinį aklumą. Ir vis dėlto visi sąlygojimai ir pastangos nutildyti nepajėgia užgniaužti Viešpaties balso, aidinčio kiekvieno individo sąžinėje: būtent iš šios intymios sąžinės šventovės gali prasidėti naujas meilės, atvirumo ir tarnystės žmogaus gyvenimui kelias.

      25. „Tavo brolio kraujo balsas šaukia mane iš žemės“ (Pr 4, 10). Tai ne tik Abelio, pirmojo nekaltai nužudyto žmogaus, kraujo balsas, šaukiantis Dievą, gyvybės šaltinį ir gynėją. Kiekvieno kito žmogaus, nužudyto po Abelio, kraujas taip pat yra balsas, pakeltas Viešpačiui. Absoliučiai išskirtiniu būdu, kaip primena Laiško hebrajams autorius, Kristaus kraujo balsas, kurio nekaltume Abelis yra pranašiškas paveikslas, šaukia Dievą: „Jūs priėjote prie Siono kalno ir gyvojo Dievo miesto… prie naujojo sandoros tarpininko ir prie apšlakstyto kraujo, kuris kalba maloningiau nei Abelio kraujas“ (12, 22, 24). Tai apšlakstytas kraujas. Jo simbolis ir pranašiškas ženklas buvo Senojo Testamento aukų kraujas, kuriuo Dievas išreiškė savo valią perduoti savo gyvybę žmonėms, juos apvalydamas ir pašventindamas (plg. Iš 24, 8; Kun 17, 11). Dabar visa tai išsipildo ir tampa tikrove Kristuje: Jo kraujas yra tas apšlakstytas kraujas, kuris atperka, apvalo ir gelbsti; tai naujosios sandoros Tarpininko kraujas, „išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28). Šis kraujas, tekantis iš perverto Kristaus šono ant kryžiaus (plg. Jn 19, 34), „kalba maloningiau“ nei Abelio kraujas; iš tiesų, jis išreiškia ir reikalauja radikalesnio „teisingumo“, ir visų pirma jis maldauja gailestingumo, užtaria brolius prieš Tėvą (plg. Hbr 7, 25) ir yra tobulos atpirkimo ir naujos gyvybės dovanos šaltinis. Kristaus kraujas, atskleisdamas Tėvo meilės didybę, rodo, koks brangus žmogus yra Dievo akyse ir kokia neįkainojama jo gyvybės vertė. Apaštalas Petras mums primena: „Jūs žinote, kad buvote išpirkti iš tuščių jūsų tėvų paveldėtų kelių ne su gendančiais dalykais, tokiais kaip sidabras ar auksas, bet su brangiu Kristaus krauju, kaip nekaltos ir be dėmės avinėlio“ (1 Pt 1, 18–19). Būtent kontempliuodamas brangų Kristaus kraują, Jo savęs dovanojimo meilės ženklą (plg. Jn 13, 1), tikintysis mokosi atpažinti ir vertinti beveik dievišką kiekvieno žmogaus orumą ir gali su vis atsinaujinančiu ir dėkingu nuostaba sušukti: „Koks brangus turi būti žmogus Kūrėjo akyse, jei jis „gavo tokį didį Atpirkėją“ (Velykų vigilijos Exsultet) ir jei Dievas „atidavė savo viengimį Sūnų“, kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (plg. Jn 3, 16)!“ Be to, Kristaus kraujas atskleidžia žmogui, kad jo didybė, ir todėl jo pašaukimas, slypi nuoširdžiame savęs dovanojime. Būtent todėl, kad jis išliejamas kaip gyvybės dovana, Kristaus kraujas nebėra mirties ženklas, galutinio atsiskyrimo nuo brolių, bet bendrystės įrankis, kuris yra gyvybės turtingumas visiems. Tas, kuris Eucharistos sakramente geria šį kraują ir pasilieka Jėzuje (plg. Jn 6, 56), yra įtraukiamas į Jo meilės ir gyvybės dovanos dinamiką, kad galėtų iki pilnatvės įgyvendinti pradinį meilės pašaukimą, kuris priklauso visiems (plg. Pr 1, 27; 2, 18–24). Iš Kristaus kraujo visi semiasi stiprybės įsipareigoti skatinti gyvenimą. Būtent šis kraujas yra galingiausias vilties šaltinis, iš tiesų tai absoliutaus tikrumo pagrindas, kad pagal Dievo planą gyvybė nugalės. „Ir mirties nebebus“, – skelbia galingas balsas, sklindantis iš Dievo sosto dangiškojoje Jeruzalėje (Apr 21, 4). Ir šventasis Paulius mus užtikrina, kad dabartinė pergalė prieš nuodėmę yra ženklas ir laukimas galutinės pergalės prieš mirtį, kai „įvyks parašytas žodis: „Mirtis praryta pergalėje“. „O mirtie, kur tavo pergalė? O mirtie, kur tavo geluonis?“ (1 Kor 15, 54–55).

      26. Iš tiesų mūsų visuomenėse ir kultūrose, nors jos stipriai paveiktos „mirties kultūros“, nestinga ženklų, rodančių pergalę prieš ją. Todėl būtų vienpusiška ir galėtų vesti į nevaisingą nusivylimą, jei pasmerkimas grėsmėms gyvybei nebūtų lydimas teigiamų ženklų, veikiančių dabartinėje žmonijos situacijoje, pristatymo.

      Deja, šiuos teigiamus ženklus dažnai sunku pastebėti ir atpažinti, galbūt todėl, kad jie nesulaukia pakankamo dėmesio žiniasklaidoje. Vis dėlto krikščionių bendruomenėje ir pilietinėje visuomenėje, vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, per pavienių asmenų, grupių, judėjimų ir įvairių organizacijų pastangas kyla ir toliau atsiranda daugybė iniciatyvų, skirtų padėti ir remti silpnus bei bejėgius žmones!

      Vis dar yra daug sutuoktinių porų, kurios, vadovaudamosi dosniu atsakomybės jausmu, pasirengusios priimti vaikus kaip „aukščiausią santuokos dovaną“. Netrūksta ir šeimų, kurios, be kasdienės tarnystės gyvybei, yra pasirengusios priimti apleistus vaikus, sunkumų patiriančius berniukus ir mergaites, paauglius, neįgaliuosius, vienišus pagyvenusius vyrus ir moteris. Daugybė gyvybės palaikymo centrų ar panašių įstaigų yra remiamos pavienių asmenų ir grupių, kurios, su nuostabiu atsidavimu ir pasiaukojimu, teikia moralinę ir materialinę pagalbą motinoms, išgyvenančioms sunkumus ir viliojamoms rinktis abortą. Vis daugiau vietų atsiranda savanorių grupių, pasirengusių pasiūlyti svetingumą asmenims be šeimos, atsidūrusiems ypač sunkiose situacijose ar reikalingiems palaikymo aplinkos, kad įveiktų žalingus įpročius ir iš naujo atrastų gyvenimo prasmę.

      Medicinos mokslas, dėka atsidavusių tyrėjų ir praktikų pastangų, tęsia savo darbą ieškodamas vis efektyvesnių gydymo būdų: gydymai, kurie kadaise buvo neįsivaizduojami, bet dabar žada daug vilčių ateičiai, kuriami negimusiems kūdikiams, kenčiantiems ir tiems, kurie yra ūmios ar terminalinės ligos stadijoje. Įvairios agentūros ir organizacijos sutelkia savo pastangas, kad pažangiausios medicinos nauda pasiektų šalis, labiausiai kenčiančias nuo skurdo ir endeminių ligų. Panašiai nacionalinės ir tarptautinės gydytojų asociacijos organizuojasi, kad suteiktų greitą pagalbą tautoms, nukentėjusioms nuo gamtos stichijų, epidemijų ar karų. Nors teisingas medicinos išteklių paskirstymas tarptautiniu mastu vis dar toli nuo realybės, kaip gi neatpažinti iki šiol žengtų žingsnių kaip augančios tautų solidarumo, pagirtinos žmogiškos ir moralinės jautros bei didesnės pagarbos gyvybei ženklo?

      27. Atsižvelgiant į įstatymus, leidžiančius abortą, ir į pastangas, kurios kai kur buvo sėkmingos, įteisinti eutanaziją, daugelyje pasaulio vietų atsirado judėjimų ir iniciatyvų, siekiančių didinti visuomenės sąmoningumą ginant gyvybę. Kai šie judėjimai, laikydamiesi savo principų, veikia ryžtingai, bet nesigriebdami smurto, jie skatina platesnį ir gilesnį gyvybės vertės suvokimą ir skatina tvirtesnį įsipareigojimą ją ginti.

      Be to, kaip gi nepaminėti visų tų kasdienių atvirumo, pasiaukojimo ir nesavanaudiškos rūpesčio gestų, kuriuos nesuskaičiuojama daugybė žmonių su meile atlieka šeimose, ligoninėse, vaikų namuose, senelių prieglaudose ir kitose bendruomenėse ar centruose, ginančiuose gyvybę? Leisdama vadovautis Jėzaus, „Gerojo Samariečio“ (plg. Lk 10, 29–37), pavyzdžiu ir palaikoma jo jėgos, Bažnyčia visada buvo pirmose gretose teikdama labdaringą pagalbą: daugybė jos sūnų ir dukrų, ypač vienuoliai ir vienuolės, tradicinėmis ir vis naujomis formomis pašventė ir toliau pašvenčia savo gyvenimus Dievui, laisvai atiduodami save iš meilės artimui, ypač silpniesiems ir vargstantiems. Šie veiksmai stiprina „meilės ir gyvybės civilizacijos“ pagrindus, be kurių atskirų žmonių ir pačios visuomenės gyvenimas praranda savo tikriausiai žmogišką kokybę. Net jei šie veiksmai lieka nepastebėti ir daugumai žmonių paslėpti, tikėjimas užtikrina, kad Tėvas, „matantis slaptoje“ (Mt 6, 6), ne tik atlygins už šiuos veiksmus, bet jau čia ir dabar leidžia jiems duoti ilgalaikius vaisius visų labui.

      Tarp vilties ženklų taip pat reikėtų paminėti augančią naują jautrą, įvairiais visuomenės sluoksniais vis labiau prieštaraujančią karui kaip konfliktų tarp tautų sprendimo įrankiui ir vis labiau orientuotą į efektyvių, bet „nesmurtinių“ būdų paiešką, kaip pasipriešinti ginkluotam agresoriui. Taip pat pastebima didėjanti visuomenės opozicija mirties bausmei, net kai tokia bausmė laikoma tam tikra „teisėta visuomenės gynyba“. Šiuolaikinė visuomenė iš tiesų turi priemonių efektyviai slopinti nusikalstamumą, padarydama nusikaltėlius nepavojingais, neatimant iš jų galimybės pasitaisyti.

      Kitas sveikintinas ženklas yra augantis dėmesys gyvenimo kokybei ir ekologijai, ypač labiau išsivysčiusiose visuomenėse, kur žmonių lūkesčiai nebesutelkiami tiek į išgyvenimo problemas, kiek į bendrą gyvenimo sąlygų gerinimą. Ypač reikšmingas yra etinio apmąstymo apie gyvybę paveiktus klausimus atgimimas. Bioetikos atsiradimas ir vis platesnis jos vystymasis skatina daugiau apmąstymų ir dialogo – tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, taip pat tarp skirtingų religijų pasekėjų – apie etinius klausimus, įskaitant pagrindinius žmogaus gyvybės aspektus.

      28. Ši situacija, su savo šviesomis ir šešėliais, turėtų mus visus paskatinti visiškai suvokti, kad susiduriame su milžinišku ir dramatišku gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ susidūrimu. Mes esame ne tik „susidūrę“ su šiuo konfliktu, bet neišvengiamai esame „jo viduryje“: visi esame įtraukti ir visi jame dalyvaujame, su neišvengiama atsakomybe pasirinkti besąlygiškai gyvybės pusę.

      Mums taip pat garsiai skamba Mozės kvietimas: „Štai aš šiandien padėjau prieš tave gyvybę ir gėrį, mirtį ir blogį. <…> Padėjau prieš tave gyvybę ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą; todėl rinkis gyvybę, kad gyventum tu ir tavo palikuonys“ (Įst 30, 15, 19). Šis kvietimas labai tinka mums, kurie esame pašaukti kasdien rinktis tarp „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros“. Tačiau Deuteronomijos kvietimas eina dar giliau, nes jis ragina mus pasirinkti, kuris yra tinkamai religinis ir moralinis. Tai klausimas, kaip suteikti savo egzistencijai pagrindinę kryptį ir ištikimai bei nuosekliai gyventi pagal Viešpaties įstatymą: „Jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien tau įsakau, mylėdamas Viešpatį, savo Dievą, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įsakymų, nuostatų ir potvarkių, tada gyvensi <…> todėl rinkis gyvybę, kad gyventum tu ir tavo palikuonys, mylėdamas Viešpatį, savo Dievą, klausydamas jo balso ir laikydamasis jo; nes tai tau reiškia gyvybę ir ilgą amžių“ (Įst 30, 16, 19–20).

      Besąlygiškas pasirinkimas gyvybės labui pasiekia savo pilną religinę ir moralinę prasmę, kai jis kyla iš tikėjimo Kristumi, yra formuojamas ir maitinamas juo. Niekas taip nepadeda mums pozityviai susidurti su mirties ir gyvybės konfliktu, kuriame esame įsitraukę, kaip tikėjimas Dievo Sūnumi, kuris tapo žmogumi ir gyveno tarp žmonių, kad „jie turėtų gyvybę, ir turėtų jos apsčiai“ (Jn 10, 10). Tai tikėjimas į Prisikėlusį Viešpatį, kuris nugalėjo mirtį; tikėjimas Kristaus krauju, kuris „kalba maloningiau nei Abelio kraujas“ (Hbr 12, 24).

      Su šio tikėjimo šviesa ir jėga, susidurdama su dabartinės situacijos iššūkiais, Bažnyčia vis labiau suvokia malonę ir atsakomybę, kurią jai teikia jos Viešpats, skelbiant, švenčiant ir tarnaujant gyvybės Evangelijai.

      II SKYRIUS – ATĖJAU, KAD JIE TURĖTŲ GYVYBĘ

      KRIKŠČIONIŠKA ŽINIA APIE GYVYBĘ

      „Gyvybė buvo apreikšta, ir mes ją matėme“ (1 Jn 1, 2): žvilgsnį nukreipus į Kristų, „Gyvybės Žodį“

      29. Susidūrus su daugybe rimtų grėsmių gyvybei šiuolaikiniame pasaulyje, galima pasijusti priblokštam visiško bejėgiškumo: atrodo, kad gėris niekada nebus pakankamai stiprus, kad įveiktų blogį!

      Tokiais momentais Dievo tauta, įskaitant kiekvieną tikintįjį, yra kviečiama su nuolankumu ir drąsa išpažinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi, „Gyvybės Žodžiu“ (1 Jn 1, 1). Gyvybės Evangelija nėra tik apmąstymas, kad ir koks naujas ar gilus, apie žmogaus gyvybę. Tai taip pat nėra vien įsakymas, skirtas didinti sąmoningumą ar sukelti reikšmingus pokyčius visuomenėje. Dar mažiau tai iliuzinė geresnės ateities pažadas. Gyvybės Evangelija yra kažkas konkretaus ir asmeniško, nes ji susideda iš paties Jėzaus asmens skelbimo. Jėzus prisistatė apaštalui Tomui, o per jį – kiekvienam žmogui, sakydamas: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvybė“ (Jn 14, 6). Taip pat jis kalbėjo apie save Martai, Lozoriaus seseriai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvybė; kas tiki mane, nors ir mirtų, gyvens, ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, niekada nemirs“ (Jn 11, 25–26). Jėzus yra Sūnus, kuris nuo amžinybės gauna gyvybę iš Tėvo (plg. Jn 5, 26) ir atėjo tarp žmonių, kad padarytų juos šios dovanos dalininkais: „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvybę ir turėtų jos apsčiai“ (Jn 10, 10).

      Per Jėzaus žodžius, veiksmus ir patį jo asmenį žmogui suteikiama galimybė „pažinti“ visą tiesą apie žmogaus gyvybės vertę. Iš šio „šaltinio“ jis ypač gauna gebėjimą tobulai „įgyvendinti“ šią tiesą (plg. Jn 3, 21), tai yra visiškai priimti ir vykdyti atsakomybę mylėti ir tarnauti, ginti ir skatinti žmogaus gyvybę. Kristuje gyvybės Evangelija yra galutinai paskelbta ir pilnai duota. Tai Evangelija, kuri, jau esanti Senojo Testamento apreiškime ir iš tiesų įrašyta kiekvieno vyro ir moters širdyje, aidėjo kiekvienoje sąžinėje „nuo pradžių“, nuo pat kūrinijos laikų, taip, kad, nepaisant neigiamų nuodėmės pasekmių, jos esminiai bruožai gali būti pažinti ir žmogaus protu. Kaip moko Antrasis Vatikano Susirinkimas, Kristus „tobulino apreiškimą, jį įvykdydamas per visą savo buvimo ir apsireiškimo darbą; per savo žodžius ir darbus, ženklus ir stebuklus, bet ypač per savo mirtį ir šlovingą prisikėlimą iš numirusių ir galutinį tiesos Dvasios pasiuntimą. Be to, jis dievišku liudijimu patvirtino tai, ką skelbė apreiškimas: kad Dievas yra su mumis, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės ir mirties tamsos ir pakeltų mus į amžinąjį gyvenimą“.

      30. Todėl, nukreipę dėmesį į Viešpatį Jėzų, norime dar kartą iš jo išgirsti „Dievo žodžius“ (Jn 3, 34) ir iš naujo apmąstyti gyvybės Evangeliją. Giliausia ir originaliausia šio apmąstymo apie tai, ką apreiškimas mums sako apie žmogaus gyvybę, prasmė buvo išreikšta apaštalo Jono žodžiais jo Pirmojo laiško pradžioje: „Tai, kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome, ką matėme savo akimis, ką stebėjome ir lietėme savo rankomis, dėl gyvybės žodžio – gyvybė buvo apreikšta, ir mes ją matėme, ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąją gyvybę, kuri buvo pas Tėvą ir buvo mums apreikšta – tai, ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad jūs turėtumėte bendrystę su mumis“ (1 Jn 1, 1–3).

      Jėzuje, „Gyvybės Žodyje“, taip skelbiama ir duodama Dievo amžinoji gyvybė. Dėl šio skelbimo ir dovanos mūsų fizinė ir dvasinė gyvybė, net ir jos žemiškoje fazėje, įgauna pilną vertę ir prasmę, nes Dievo amžinoji gyvybė iš tiesų yra tikslas, į kurį nukreiptas ir pašauktas mūsų gyvenimas šiame pasaulyje. Tokiu būdu gyvybės Evangelija apima viską, ką žmogaus patirtis ir protas mums sako apie žmogaus gyvybės vertę, priimdama ją, apvalydama, išaukštindama ir atvesdama į išsipildymą.

      „Viešpats yra mano jėga ir giesmė, jis tapo mano išgelbėjimu“ (Iš 15, 2): gyvybė visada yra gėris

      31. Pilnutinė gyvybės Evangelijos žinia buvo paruošta Senajame Testamente. Ypač Išėjimo įvykiuose, kurie yra Senojo Testamento tikėjimo patirties centras, Izraelis atrado savo gyvybės brangumą Dievo akyse. Kai atrodė, kad jis pasmerktas sunaikinimui dėl mirties grėsmės, kabančios virš visų jo naujagimių vyrų (plg. Iš 1, 15–22), Viešpats apsireiškė Izraeliui kaip jo Gelbėtojas, turintis galią užtikrinti ateitį tiems, kurie neturėjo vilties. Taip Izraelis aiškiai sužino, kad jo egzistencija nėra priklausoma nuo faraono, kuris gali jį išnaudoti pagal savo despotišką užgaidą. Priešingai, Izraelio gyvybė yra Dievo švelnios ir intensyvios meilės objektas.

      Išsilaisvinimas iš vergovės reiškė tapatybės dovaną, nenugalimo orumo pripažinimą ir naujos istorijos pradžią, kurioje Dievo atradimas ir savęs atradimas eina kartu. Išėjimas buvo pamatinė patirtis ir modelis ateičiai. Per ją Izraelis išmoksta, kad kiekvieną kartą, kai jo egzistencijai gresia pavojus, jam tereikia atsigręžti į Dievą su atnaujintu pasitikėjimu, kad rastų jame veiksmingą pagalbą: „Aš tave suformavau, tu esi mano tarnas; o Izraeli, tavęs aš nepamiršiu“ (Iz 44, 21).

      Taigi, pažindamas savo, kaip tautos, egzistencijos vertę, Izraelis taip pat auga suvokdamas pačios gyvybės prasmę ir vertę. Šis apmąstymas ypač plėtojamas Išminties literatūroje, remiantis kasdiene gyvenimo trapumo patirtimi ir sąmoningumu apie grėsmes, kurios jį užpuola. Susidūrus su gyvenimo prieštaravimais, tikėjimas yra išbandomas atsakyti.

      Labiau už viską, kančios problema meta iššūkį tikėjimui ir jį išbando. Kaip gi neįvertinti visuotinio žmogaus skausmo, kai apmąstome Jobo knygą? Nekaltas žmogus, priblokštas kančios, natūraliai svarsto: „Kodėl duota šviesa tam, kuris vargsta, ir gyvybė tiems, kurių siela karti, kurie trokšta mirties, bet ji neateina, ir ieško jos labiau nei paslėptų lobių?“ (Job 3, 20–21). Bet net kai tamsa yra giliausia, tikėjimas nukreipia į pasitikintį ir garbinantį „slėpinio“ pripažinimą: „Žinau, kad tu viską gali, ir joks tavo tikslas negali būti sužlugdytas“ (Job 42, 2).

      Apreiškimas pamažu leidžia vis aiškiau suvokti pirmąją nemirtingos gyvybės sąvoką, kurią Kūrėjas pasėjo žmogaus širdyje: „Jis padarė viską gražų savo laiku; taip pat įdėjo amžinybę į žmogaus protą“ (Koh 3, 11). Ši pirmoji visumos ir pilnatvės sąvoka laukia, kol bus apreikšta meilėje ir tobulinama per Dievo laisvą dovaną, dalijantis jo amžinąja gyvybe.

      „Jėzaus vardas… padarė šį žmogų stiprų“ (Apd 3, 16): žmogaus gyvenimo netikrumuose Jėzus atneša gyvybės prasmės išsipildymą

      32. Sandoros tautos patirtis atgimsta visų „vargšų“, susitinkančių su Jėzumi iš Nazareto, patirtyje. Kaip Dievas, kuris „myli gyvuosius“ (plg. Išm 11, 26), nuramino Izraelį pavojų metu, taip dabar Dievo Sūnus skelbia visiems, kurie jaučiasi grėsmingai suvaržyti, kad jų gyvybės taip pat yra gėris, kuriam Tėvo meilė suteikia prasmę ir vertę.

      „Aklieji praregi, raišieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama gera žinia“ (Lk 7, 22). Šiais pranašo Izaijo žodžiais (35, 5–6; 61, 1) Jėzus išdėsto savo misijos prasmę: visi, kurie kenčia, nes jų gyvybės yra tam tikru būdu „sumažintos“, iš jo išgirsta „gerąją naujieną“ apie Dievo rūpestį jais ir tikrai žino, kad jų gyvybės taip pat yra dovana, kruopščiai saugoma Tėvo rankose (plg. Mt 6, 25–34).

      Ypač „vargšams“ Jėzus kalba savo pamoksluose ir veiksmuose. Ligonių ir atstumtųjų minios, kurios seka jį ir ieško (plg. Mt 4, 23–25), jo žodžiuose ir veiksmuose randa didžiosios jų gyvybių vertės apreiškimą ir pagrįstą išganymo viltį.

      Tas pats vyksta Bažnyčios misijoje nuo pat pradžių. Kai Bažnyčia skelbia Kristų kaip tą, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus, kuriuos buvo pavergęs velnias, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10, 38), ji suvokia, kad neša išganymo žinią, kuri ypač naujai skamba tarp žmogaus gyvenimo sunkumų ir skurdo. Petras išgydė luošį, kuris kasdien prašė išmaldos prie Jeruzalės šventyklos „Gražiųjų vartų“, sakydamas: „Sidabro ir aukso neturiu, bet ką turiu, tą tau duodu; Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu, kelkis ir vaikščiok“ (Apd 3, 6). Tikėjimu į Jėzų, „gyvybės Kūrėją“ (Apd 3, 15), apleista ir pagalbos šaukianti gyvybė atgauna savigarbą ir pilną orumą.

      Jėzaus ir jo Bažnyčios žodžiai bei veiksmai skirti ne tik tiems, kurie serga, kenčia ar yra kaip nors visuomenės pamiršti. Giliau jie liečia pačią kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmę jo moralinėse ir dvasinėse dimensijose. Tik tie, kurie pripažįsta, kad jų gyvenimas yra pažymėtas nuodėmės blogiu, gali susitikime su Jėzumi Gelbėtoju atrasti tiesą ir savo egzistencijos autentiškumą. Pats Jėzus sako: „Ne sveiki turi gydytojo reikalingumą, bet ligoniai; neatėjau kviesti teisiųjų, bet nusidėjėlių atsiversti“ (Lk 5, 31–32).

      Tačiau žmogus, kuris, kaip turtingas žemvaldys Evangelijos palyginime, mano, kad gali užtikrinti savo gyvenimą vien turėdamas materialinių gėrybių, apgaudinėja save. Gyvybė slysta iš jo rankų, ir labai greitai jis atsidurs jos netekęs, taip ir nesupratęs tikrosios jos prasmės: „Kvaily! Šią naktį iš tavęs pareikalaus tavo sielos; o ką paruošei, kam tai atiteks?“ (Lk 12, 20).

      33. Visame Jėzaus gyvenime, nuo pradžios iki galo, randame savotišką „dialektiką“ tarp žmogaus gyvenimo netikrumo patirties ir jo vertės patvirtinimo. Jėzaus gyvenimas pažymėtas netikrumu nuo pat jo gimimo momento. Jį tikrai priima teisūs, kurie atsiliepia į Marijos nedelsiantį ir džiaugsmingą „taip“ (plg. Lk 1, 38). Tačiau nuo pat pradžių yra ir atmetimas iš pasaulio, kuris tampa priešiškas ir ieško vaiko, kad „jį sunaikintų“ (Mt 2, 13); pasaulio, kuris lieka abejingas ir nesirūpina šio į pasaulį ateinančio gyvenimo slėpinio išsipildymu: „Jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Šiame kontraste tarp grėsmių ir nesaugumo vienoje pusėje ir Dievo dovanos galios kitoje, dar aiškiau spindi šlovė, sklindanti iš Nazareto namų ir Betliejaus tvarto: šis gimstantis gyvenimas yra išganymas visai žmonijai (plg. Lk 2, 11).

      Gyvenimo prieštaravimus ir rizikas Jėzus pilnai priėmė: „Nors buvo turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per jo vargą taptumėte turtingi“ (2 Kor 8, 9). Pauliaus minima neturtas nėra tik dieviškų privilegijų atsisakymas, bet ir dalijimasis žemiausiomis ir pažeidžiamiausiomis žmogaus gyvenimo sąlygomis (plg. Fil 2, 6–7). Jėzus gyveno šį neturtą visą savo gyvenimą, iki kulminacinio Kryžiaus momento: „Jis nusižemino, tapo klusnus iki mirties, net iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas jį labai išaukštino ir davė jam vardą, kuris viršija kiekvieną vardą“ (Fil 2, 8–9). Būtent savo mirtimi Jėzus atskleidžia visą gyvybės spindesį ir vertę, nes jo savęs atnašavimas ant Kryžiaus tampa naujo gyvenimo šaltiniu visiems žmonėms (plg. Jn 12, 32). Kelionėje tarp prieštaravimų ir net savo gyvenimo netekime Jėzus vadovaujasi tikėjimu, kad jo gyvenimas yra Tėvo rankose. Todėl ant Kryžiaus jis gali sakyti: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ (Lk 23, 46), tai yra mano gyvenimą. Tikrai didi turi būti žmogaus gyvybės vertė, jei Dievo Sūnus ją prisiėmė ir padarė visos žmonijos išganymo įrankiu!

      „Pašaukti… būti panašūs į jo Sūnaus atvaizdą“ (Rom 8, 28–29): Dievo šlovė spindi žmogaus veide

      34. Gyvybė visada yra gėris. Tai instinktyvus suvokimas ir patirties faktas, o žmogus yra kviečiamas suvokti gilią priežastį, kodėl taip yra.

      Kodėl gyvybė yra gėris? Šis klausimas randamas visoje Biblijoje, ir nuo pat pirmųjų puslapių jis gauna galingą ir stebinantį atsakymą. Gyvybė, kurią Dievas duoda žmogui, yra visiškai kitokia nei visų kitų gyvų būtybių gyvybė, nes žmogus, nors ir suformuotas iš žemės dulkių (plg. Pr 2, 7; 3, 19; Job 34, 15; Ps 103, 14; 104, 29), yra Dievo apraiška pasaulyje, jo buvimo ženklas, jo šlovės pėdsakas (plg. Pr 1, 26–27; Ps 8, 6). Tai norėjo pabrėžti šventasis Ireniejus Lionietis savo garsiojoje apibrėžtyje: „Žmogus, gyvas žmogus, yra Dievo šlovė“. Žmogui suteiktas aukštas orumas, pagrįstas intymiu ryšiu, kuris jį sieja su jo Kūrėju: žmoguje spindi paties Dievo atspindys.

      Pradžios knyga tai patvirtina, kai pirmajame kūrinijos pasakojime žmogus dedamas į Dievo kūrybinės veiklos viršūnę, kaip jos karūna, procese, vedančiame nuo neaiškaus chaoso iki tobuliausios būtybės. Viskas kūrinijoje yra skirta žmogui, ir viskas jam pavaldinama: „Užpildykite žemę ir pavergkite ją; viešpataukite… kiekvienam gyvam padarui“ (Pr 1, 28); tai Dievo įsakymas vyrui ir moteriai. Panašią žinią randame ir kitame kūrinijos pasakojime: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir saugotų“ (Pr 2, 15). Čia matome aiškų žmogaus pirmenybės prieš daiktus patvirtinimą; jie jam pavaldinami ir patikimi jo atsakingai priežiūrai, o jis jokiu būdu negali būti pavergtas kitiems žmonėms ar beveik sulygintas su daiktu.

      Biblijoje žmogaus ir kitų būtybių skirtumas ypač parodytas tuo, kad tik žmogaus kūrimas pristatomas kaip specialus Dievo sprendimas, apsisprendimas užmegzti ypatingą ir specifinį ryšį su Kūrėju: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą“ (Pr 1, 26). Gyvybė, kurią Dievas siūlo žmogui, yra dovana, per kurią Dievas dalijasi kažkuo iš savęs su savo kūriniu.

      Izraelis ilgai mąstė apie šio ypatingo ryšio tarp žmogaus ir Dievo prasmę. Siracido knyga taip pat pripažįsta, kad Dievas, kurdamas žmones, „apdovanojo juos savo stiprybe ir padarė juos pagal savo atvaizdą“ (Sir 17, 3). Biblijos autorius šį atvaizdą mato ne tik kaip žmogaus viešpatavimą pasaulyje, bet ir kaip tas dvasines galias, kurios yra išskirtinai žmogiškos, tokias kaip protas, gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio ir laisva valia: „Jis pripildė juos žinių ir supratimo ir parodė jiems gėrį ir blogį“ (Sir 17, 7). Gebėjimas pasiekti tiesą ir laisvę yra žmogaus privilegijos, nes jis sukurtas pagal savo Kūrėjo, Dievo, kuris yra tikras ir teisingas (plg. Įst 32, 4), atvaizdą. Tik žmogus tarp visų matomų būtybių yra „gebantis pažinti ir mylėti savo Kūrėją“. Gyvybė, kurią Dievas dovanoja žmogui, yra daug daugiau nei tik egzistencija laike. Tai veržimasis į gyvenimo pilnatvę; tai egzistencijos, kuri peržengia pačias laiko ribas, sėkla: „Nes Dievas sukūrė žmogų nemirtingumui ir padarė jį pagal savo amžinybės atvaizdą“ (Išm 2, 23).

      35. Jahvistinis kūrinijos pasakojimas išreiškia tą pačią įsitikinimą. Šis senovinis pasakojimas kalba apie dievišką kvėpavimą, kuris įpučiamas į žmogų, kad jis atgytų: „Viešpats Dievas suformavo žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; ir žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7).

      Šio gyvybės dvasios dieviška kilmė paaiškina nuolatinį nepasitenkinimą, kurį žmogus jaučia per visas savo dienas žemėje. Kadangi jis yra Dievo sukurtas ir neša savyje neišdildomą Dievo įspaudą, žmogus natūraliai traukiamas prie Dievo. Kai jis atsiliepia į giliausius širdies troškimus, kiekvienas žmogus turi prisiimti šventojo Augustino išreikštus tiesos žodžius: „Tu sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdys nerimsta, kol neatras ramybės tavyje“.

      Kaip labai reikšmingas yra nepasitenkinimas, kuris žymi žmogaus gyvenimą Edene, kol jo vienintelis atskaitos taškas yra augalų ir gyvūnų pasaulis (plg. Pr 2, 20). Tik moters, būtybės, kuri yra jo kūnas iš kūno ir kaulas iš kaulo (plg. Pr 2, 23), ir kurioje taip pat gyva Dievo Kūrėjo dvasia, atsiradimas gali patenkinti tarpasmeninio dialogo poreikį, tokį gyvybiškai svarbų žmogaus egzistencijai. Kitame, ar tai būtų vyras, ar moteris, yra paties Dievo atspindys, galutinis kiekvieno žmogaus tikslas ir išsipildymas.

      „Kas yra žmogus, kad tu jį prisimeni, ir žmogaus sūnus, kad tu juo rūpiniesi?“ – stebisi psalmininkas (Ps 8, 4). Palyginti su visatos didybe, žmogus yra labai mažas, tačiau būtent šis kontrastas atskleidžia jo didybę: „Tu padarei jį šiek tiek mažesnį už dievus ir apvainikavai jį šlove bei garbe“ (Ps 8, 5). Dievo šlovė spindi žmogaus veide. Žmoguje Kūrėjas randa savo poilsį, kaip šventasis Ambraziejus komentuoja su pagarba: „Šeštoji diena baigta, ir pasaulio kūrimas užbaigiamas šedevru – žmogumi, kuris viešpatauja visiems gyviems padarams ir yra tarsi visatos karūna bei aukščiausias kiekvienos sukurtos būtybės grožis. Tikrai turėtume išlaikyti pagarbų tylėjimą, nes Viešpats ilsėjosi nuo visų darbų, kuriuos atliko pasaulyje. Jis ilsėjosi žmogaus gelmėse, žmogaus prote ir mintyse; juk jis sukūrė žmogų, apdovanotą protu, gebantį jį mėgdžioti, sekti jo dorybėmis, trokšti dangiškų malonių. Šiose savo dovanose Dievas ilsisi, kuris sakė: ‘Ant ko gi ilsėsiuosi, jei ne ant to, kuris yra nuolankus, atgailaujantis dvasioje ir dreba prieš mano žodį?’ (Iz 66, 1–2). Dėkoju Viešpačiui, mūsų Dievui, kuris sukūrė tokį nuostabų kūrinį, kuriame randa savo poilsį“.

      36. Deja, nuostabus Dievo planas buvo sugadintas nuodėmės atsiradimu istorijoje. Per nuodėmę žmogus maištauja prieš savo Kūrėją ir galiausiai ima garbinti kūrinius: „Jie išmainė tiesą apie Dievą į melą ir garbino bei tarnavo kūriniui, o ne Kūrėjui“ (Rom 1, 25). Dėl to žmogus ne tik iškreipia Dievo atvaizdą savo asmenyje, bet taip pat yra gundomas jį pažeisti kituose, pakeisdamas bendrystės santykius nepasitikėjimu, abejingumu, priešiškumu ir net žudikiška neapykanta. Kai Dievas nėra pripažįstamas kaip Dievas, išduodama gili žmogaus prasmė ir pažeidžiama žmonių bendrystė.

      Žmogaus gyvenime Dievo atvaizdas vėl sužiba ir yra pilnai atskleidžiamas Dievo Sūnaus atėjimu į žmogaus kūną. „Kristus yra nematomo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), jis „atspindi Dievo šlovę ir neša jo prigimties įspaudą“ (Hbr 1, 3). Jis yra tobulas Tėvo atvaizdas.

      Gyvenimo planas, duotas pirmajam Adomui, galiausiai išsipildo Kristuje. Nors Adomo nepaklusnumas sugriovė ir sužalojo Dievo planą žmogaus gyvenimui bei įvedė mirtį į pasaulį, Kristaus atperkantis klusnumas yra malonės šaltinis, išliejamas ant žmonijos, plačiai atveriantis visiems gyvenimo karalystės vartus (plg. Rom 5, 12–21). Kaip apaštalas Paulius teigia: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 45).

      Visi, kurie įsipareigoja sekti Kristų, gauna gyvenimo pilnatvę: dieviškasis atvaizdas juose atkuriamas, atnaujinamas ir tobulinamas. Dievo planas žmonėms yra toks, kad jie „taptų panašūs į jo Sūnaus atvaizdą“ (Rom 8, 29). Tik taip, šio atvaizdo spindesyje, žmogus gali būti išlaisvintas iš stabmeldystės vergovės, atkurti prarastą bendrystę ir iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę.

      „Kas gyvena ir tiki mane, niekada nemirs“ (Jn 11, 26): amžinojo gyvenimo dovana

      37. Gyvybė, kurią Dievo Sūnus atėjo duoti žmonėms, negali būti sumažinta iki paprastos egzistencijos laike. Gyvybė, kuri visada buvo „jame“ ir kuri yra „žmonių šviesa“ (Jn 1, 4), susideda iš to, kad esame gimę iš Dievo ir dalijamės jo meilės pilnatve: „Visiems, kurie jį priėmė, kurie tikėjo jo vardą, jis davė galią tapti Dievo vaikais; kurie gimė ne iš kraujo, ne iš kūno valios, ne iš žmogaus valios, bet iš Dievo“ (Jn 1, 12–13).

      Kartais Jėzus šią gyvybę, kurią jis atėjo duoti, vadina tiesiog „gyvybe“ ir pristato gimimą iš Dievo kaip būtiną sąlygą, kad žmogus pasiektų tikslą, kuriam Dievas jį sukūrė: „Jei kas negims iš naujo, negalės pamatyti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3). Šios gyvybės davimas yra tikrasis Jėzaus misijos objektas: jis yra tas, kuris „nusileidžia iš dangaus ir duoda gyvybę pasauliui“ (Jn 6, 33). Taip jis gali tikrai sakyti: „Kas seka mane… turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

      Kitais atvejais Jėzus kalba apie „amžinąją gyvybę“. Čia būdvardis daro daugiau nei tik nurodo perspektyvą, kuri yra anapus laiko. Gyvybė, kurią Jėzus žada ir duoda, yra „amžina“, nes tai pilnas dalyvavimas „Amžinojo“ gyvenime. Kas tiki Jėzumi ir įžengia į bendrystę su juo, turi amžinąją gyvybę (plg. Jn 3, 15; 6, 40), nes iš Jėzaus girdi vienintelius žodžius, kurie atskleidžia ir perteikia jo egzistencijai gyvenimo pilnatvę. Tai „amžinosios gyvybės žodžiai“, kuriuos Petras pripažįsta savo tikėjimo išpažinime: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinosios gyvybės žodžius; ir mes tikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69). Pats Jėzus, kreipdamasis į Tėvą didžiojoje kunigiškoje maldoje, paskelbia, kas yra amžinoji gyvybė: „Tai yra amžinoji gyvybė, kad jie pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį tu siuntei“ (Jn 17, 3). Pažinti Dievą ir jo Sūnų reiškia priimti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės bendrystės slėpinį į savo gyvenimą, kuris jau dabar yra atviras amžinajai gyvybei, nes dalijasi Dievo gyvenimu.

      38. Amžinoji gyvybė todėl yra paties Dievo gyvenimas ir kartu Dievo vaikų gyvenimas. Apmąstydami šią netikėtą ir neišsakomą tiesą, kuri mums ateina iš Dievo per Kristų, tikintieji negali nesijausti pripildyti vis naujo stebuklo ir beribio dėkingumo. Jie gali sakyti apaštalo Jono žodžiais: „Pažiūrėkite, kokią meilę mums suteikė Tėvas, kad mes būtume vadinami Dievo vaikais; ir tokie esame. <…> Mylimieji, dabar esame Dievo vaikai; dar neatskleista, kas būsime, bet žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 1–2).

      Čia krikščioniškoji tiesa apie gyvybę tampa ypač aukšta. Šios gyvybės orumas siejamas ne tik su jos pradžia, tuo, kad ji kyla iš Dievo, bet ir su jos galutiniu tikslu, jos likimu – bendryste su Dievu pažinime ir meilėje. Šios tiesos šviesoje šventasis Ireniejus patikslina ir papildo savo žmogaus garbinimą: „Dievo šlovė“ iš tiesų yra „žmogus, gyvas žmogus“, bet „žmogaus gyvenimas susideda iš Dievo regėjimo“.

      Iš to kyla tiesioginės pasekmės žmogaus gyvenimui jo žemiškoje būsenoje, kurioje, beje, amžinoji gyvybė jau prasiveržia ir pradeda augti. Nors žmogus instinktyviai myli gyvybę, nes ji yra gėris, ši meilė ras dar daugiau įkvėpimo ir jėgos, naują plotį ir gylį šio gėrio dieviškose dimensijose. Panašiai meilė, kurią kiekvienas žmogus jaučia gyvenimui, negali būti sumažinta tik iki noro turėti pakankamai erdvės saviraiškai ir santykiams su kitais; ji išsivysto džiaugsmingu suvokimu, kad gyvenimas gali tapti „vieta“, kur Dievas apsireiškia, kur mes su juo susitinkame ir įžengiame į bendrystę su juo. Gyvybė, kurią duoda Jėzus, jokiu būdu nesumažina mūsų egzistencijos laike vertės; ji ją priima ir nukreipia į galutinį likimą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvybė… kas gyvena ir tiki mane, niekada nemirs“ (Jn 11, 25–26).

      „Iš žmogaus dėl jo artimo pareikalausiu ataskaitos“ (Pr 9, 5): pagarba ir meilė kiekvienai žmogaus gyvybei

      39. Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo; tai jo dovana, jo atvaizdas ir įspaudas, dalijimasis jo gyvybės kvėpavimu. Todėl Dievas yra vienintelis šios gyvybės Viešpats: žmogus negali su ja daryti, kaip nori. Pats Dievas tai aiškiai parodo Nojui po tvano: „Už jūsų pačių kraują taip pat pareikalausiu ataskaitos… ir iš žmogaus dėl jo artimo pareikalausiu ataskaitos už žmogaus gyvybę“ (Pr 9, 5). Biblijos tekstas pabrėžia, kad gyvybės šventumas turi savo pagrindą Dieve ir jo kūrybinėje veikloje: „Nes Dievas padarė žmogų pagal savo atvaizdą“ (Pr 9, 6).

      Žmogaus gyvybė ir mirtis todėl yra Dievo rankose, jo galioje: „Jo rankoje yra kiekvieno gyvo padaro gyvybė ir visos žmonijos kvapas“, – šaukia Jobas (12, 10). „Viešpats atneša mirtį ir gyvybę; jis nuveda į Šeolą ir pakelia“ (1 Sam 2, 6). Tik jis gali sakyti: „Aš esu tas, kuris atneša ir mirtį, ir gyvybę“ (Įst 32, 39).

      Tačiau Dievas šią galią vykdo ne savavališkai ar grėsmingai, bet kaip savo kūrinių rūpesčio ir meilės dalį. Jei tiesa, kad žmogaus gyvybė yra Dievo rankose, ne mažiau tiesa, kad tai yra mylinčios rankos, kaip motinos, kuri priima, maitina ir rūpinasi savo vaiku: „Aš nuraminau ir nutildžiau savo sielą, kaip vaikas, nuramintas prie motinos krūties; kaip nuramintas vaikas yra mano siela“ (Ps 131, 2; plg. Iz 49, 15; 66, 12–13; Oz 11, 4). Taigi Izraelis tautų istorijoje ir atskirų individų likime nemato nei paprasto atsitiktinumo, nei aklo likimo rezultatų, bet mylinčio Dievo plano, kuris sujungia visas gyvenimo galimybes ir priešinasi mirties jėgoms, kylančioms iš nuodėmės, rezultatus: „Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi. Nes jis sukūrė viską, kad tai egzistuotų“ (Išm 1, 13–14).

      40. Gyvybės šventumas lemia jos neliečiamumą, įrašytą nuo pradžių žmogaus širdyje, jo sąžinėje. Klausimas: „Ką padarei?“ (Pr 4, 10), kurį Dievas užduoda Kainui po to, kai šis nužudė savo brolį Abelį, atspindi kiekvieno žmogaus patirtį: giliausioje sąžinės dalyje žmogus visada primenamas apie gyvybės – savo ir kitų – neliečiamumą kaip kažką, kas jam nepriklauso, nes tai yra Dievo Kūrėjo ir Tėvo nuosavybė ir dovana.

      Įsakymas dėl žmogaus gyvybės neliečiamumo aidi „dešimties žodžių“ širdyje Sinajaus sandoroje (plg. Iš 34, 28). Pirmiausia šis įsakymas draudžia žmogžudystę: „Nežudyk“ (Iš 20, 13); „nežudyk nekaltų ir teisiųjų“ (Iš 23, 7). Tačiau, kaip parodyta vėlesnėje Izraelio teisėkūroje, jis taip pat draudžia visas asmenines žalas, padarytas kitam (plg. Iš 21, 12–27). Žinoma, reikia pripažinti, kad Senajame Testamente šis gyvybės vertės pojūtis, nors jau gana ryškus, dar nepasiekia Kalno pamokslo subtilumo. Tai matyti iš kai kurių tuometinės baudžiamosios teisės aspektų, kurie numatė griežtas fizines bausmes ir net mirties bausmę. Tačiau bendra žinia, kurią Naujasis Testamentas atves į tobulumą, yra stiprus raginimas gerbti fizinės gyvybės neliečiamumą ir asmens vientisumą. Ji kulminuoja teigiamu įsakymu, kuris įpareigoja mus būti atsakingais už savo artimą taip, kaip už save: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18).

      41. Įsakymas „Nežudyk“, įtrauktas ir pilniau išreikštas teigiamu artimo meilės įsakymu, yra vėl patvirtinamas visa savo jėga Viešpaties Jėzaus. Turtingam jaunuoliui, kuris klausia: „Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus atsako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 16–17). Ir jis cituoja kaip pirmąjį: „Nežudyk“ (Mt 19, 18). Kalno pamoksle Jėzus reikalauja iš savo mokinių teisumo, kuris pranoksta Raštų mokytojų ir fariziejų teisumą, taip pat ir dėl pagarbos gyvybei: „Girdėjote, kad buvo pasakyta senovės žmonėms: ‘Nežudyk; kas nužudo, bus kaltas teisme.’ O aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio, bus kaltas teisme“ (Mt 5, 21–22).

      Savo žodžiais ir veiksmais Jėzus toliau atskleidžia teigiamus gyvybės neliečiamumo įsakymo reikalavimus. Šie reikalavimai jau buvo Senajame Testamente, kur teisėkūra rūpinosi apsaugoti ir ginti gyvybę, kai ji buvo silpna ir grėsminga: svetimšalių, našlių, našlaičių, ligonių ir apskritai vargšų, įskaitant vaikus motinos įsčiose, atveju (plg. Iš 21, 22; 22, 20–26). Su Jėzumi šie teigiami reikalavimai įgauna naują jėgą ir skubą, atskleidžiami visa savo platumu ir gyliu: jie svyruoja nuo rūpinimosi savo brolio gyvybe (ar tai būtų kraujo brolis, tos pačios tautos narys, ar svetimšalis, gyvenantis Izraelio žemėje) iki rūpesčio svetimu, net iki savo priešo mylėjimo.

      Svetimšalis nebėra svetimšalis tam, kuris turi tapti artimu vargstančiam, iki pat atsakomybės už jo gyvenimą prisiėmimo, kaip aiškiai parodo Gerojo Samariečio palyginimas (plg. Lk 10, 25–37). Net priešas nustoja būti priešu tam, kuris yra įpareigotas jį mylėti (plg. Mt 5, 38–48; Lk 6, 27–35), „daryti jam gera“ (plg. Lk 6, 27, 33, 35) ir nedelsiant atsiliepti į jo neatidėliotinus poreikius be jokio atlygio tikėjimo (plg. Lk 6, 34–35). Šios meilės viršūnė yra melstis už savo priešą. Taip mes pasiekiame harmoniją su apvaizdinga Dievo meile: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja, kad būtumėte savo Tėvo, kuris yra danguje, vaikai; nes jis leidžia savo saulei tekėti ant blogų ir gerų ir siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45; plg. Lk 6, 28, 35).

      Taigi giliausias Dievo įsakymo apsaugoti žmogaus gyvybę elementas yra reikalavimas rodyti pagarbą ir meilę kiekvienam asmeniui ir kiekvieno asmens gyvybei. Tai mokymas, kurį apaštalas Paulius, atkartodamas Jėzaus žodžius, adresuoja Romos krikščionims: „Įsakymai: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, netrokšk’ ir bet koks kitas įsakymas yra apibendrinami šiuo sakiniu: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’ Meilė nedaro blogo artimui; todėl meilė yra įstatymo įvykdymas“ (Rom 13, 9–10).

      „Būkite vaisingi ir dauginkitės, užpildykite žemę ir pavergkite ją“ (Pr 1, 28): žmogaus atsakomybė už gyvybę

      42. Ginti ir skatinti gyvybę, rodyti jai pagarbą ir meilę yra užduotis, kurią Dievas patiki kiekvienam žmogui, kviesdamas jį, kaip savo gyvą atvaizdą, dalytis savo viešpatavimu pasaulyje: „Dievas juos palaimino ir tarė jiems: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, užpildykite žemę ir pavergkite ją; viešpataukite jūros žuvims, dangaus paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris juda žemėje’“ (Pr 1, 28).

      Biblijos tekstas aiškiai parodo Dievo žmogui suteikto viešpatavimo plotį ir gylį. Pirmiausia tai viešpatavimas žemei ir kiekvienam gyvam padarui, kaip aiškina Išminties knyga: „Mano tėvų Dieve ir gailestingumo Viešpatie… savo išmintimi suformavai žmogų, kad jis viešpatautų tavo sukurtiems padarams ir valdytų pasaulį šventume ir teisume“ (Išm 9, 1, 2–3). Psalmininkas taip pat šlovina žmogui suteiktą viešpatavimą kaip šlovės ir garbės ženklą iš jo Kūrėjo: „Tu davei jam viešpatavimą virš tavo rankų darbų; viską padėjai po jo kojomis, visas avis ir galvijus, taip pat lauko žvėris, dangaus paukščius ir jūros žuvis, viską, kas keliauja jūros keliais“ (Ps 8, 6–8).

      Kaip tas, kuris pašauktas dirbti ir prižiūrėti pasaulio sodą (plg. Pr 2, 15), žmogus turi specifinę atsakomybę už aplinką, kurioje gyvena, už kūriniją, kurią Dievas pastatė jo asmeninio orumo, jo gyvenimo tarnybai, ne tik dabartyje, bet ir ateities kartoms. Tai ekologinis klausimas – nuo įvairių gyvūnų rūšių ir kitų gyvybės formų natūralių buveinių išsaugojimo iki „žmogiškosios ekologijos“ tikrąja prasme – kuris Biblijoje randa aiškią ir tvirtą etinę kryptį, vedančią į sprendimą, kuris gerbia didįjį gyvybės, kiekvienos gyvybės, gėrį. Iš tiesų, „Kūrėjo žmogui suteiktas viešpatavimas nėra absoliuti galia, ir negalima kalbėti apie laisvę ‘naudoti ir piktnaudžiauti’ ar disponuoti daiktais, kaip norisi. Nuo pat pradžių Kūrėjo nustatytas apribojimas, simboliškai išreikštas draudimu ‘valgyti medžio vaisių’ (plg. Pr 2, 16–17), aiškiai parodo, kad, kalbant apie gamtos pasaulį, mes esame pavaldūs ne tik biologiniams, bet ir moraliniams įstatymams, kurie negali būti pažeidžiami be pasekmių“.

      43. Tam tikras žmogaus dalijimasis Dievo viešpatavimu taip pat akivaizdus specifinėje atsakomybėje, kuri jam suteikta už pačią žmogaus gyvybę. Tai atsakomybė, kuri pasiekia aukščiausią tašką duodant gyvybę per gimdymą santuokoje tarp vyro ir moters. Kaip moko Antrasis Vatikano Susirinkimas: „Pats Dievas, kuris sakė: ‘Nėra gera žmogui būti vienam’ (Pr 2, 18) ir ‘kuris nuo pradžių padarė žmogų vyru ir moterimi’ (Mt 19, 4), norėjo suteikti žmogui tam tikrą ypatingą dalyvavimą savo kūrybiniame darbe. Todėl jis palaimino vyrą ir moterį, sakydamas: ‘Augkite ir dauginkitės’ (Pr 1, 28)“.

      Kalbėdamas apie „tam tikrą ypatingą dalyvavimą“ vyro ir moters Dievo „kūrybiniame darbe“, Susirinkimas nori pabrėžti, kad vaiko gimimas yra giliai žmogiškas ir pilnas religinės prasmės įvykis, nes jis apima abu sutuoktinius, kurie sudaro „vieną kūną“ (Pr 2, 24), ir Dievą, kuris tampa esantis. Kaip rašiau savo Laiške šeimoms: „Kai iš dviejų santuokinio susivienijimo gimsta naujas asmuo, jis atsineša į pasaulį ypatingą Dievo atvaizdą ir panašumą: asmens genealogija yra įrašyta pačioje generacijos biologijoje. Teigdami, kad sutuoktiniai, kaip tėvai, bendradarbiauja su Dievu Kūrėju pradėdami ir gimdydami naują žmogų, mes nekalbame tik apie biologijos įstatymus. Vietoj to, norime pabrėžti, kad pats Dievas yra esantis žmogaus tėvystėje ir motinystėje visiškai kitaip nei visuose kituose ‘gimdymo’ žemėje atvejuose. Iš tiesų, tik Dievas yra to ‘atvaizdo ir panašumo’, kuris yra būdingas žmogui, kaip buvo gauta Kūrimosi metu, šaltinis. Gimdymas yra Kūrimosi tęsinys“.

      Tai Biblija moko tiesiogine ir iškalbinga kalba, kai praneša apie pirmosios moters, „visų gyvųjų motinos“ (Pr 3, 20), džiaugsmingą šūksnį. Sužinojusi, kad Dievas įsikišo, Ieva sušunka: „Aš pagimdžiau žmogų su Viešpaties pagalba“ (Pr 4, 1). Todėl gimdyme, per gyvybės perdavimą iš tėvų vaikui, Dievo atvaizdas ir panašumas perduodamas dėka nemirtingos sielos sukūrimo. Adomo genealogijos knygos pradžia tai išreiškia taip: „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį pagal Dievo panašumą. Vyrą ir moterį jis sukūrė, ir jis juos palaimino ir pavadino žmogumi, kai jie buvo sukurti. Kai Adomas gyveno šimtą trisdešimt metų, jis tapo sūnaus, pagal savo panašumą, pagal savo atvaizdą, tėvu ir pavadino jį Setu“ (Pr 5, 1–3). Būtent jų, kaip bendradarbių su Dievu, kuris perduoda savo atvaizdą naujai būtybei, vaidmenyje matome sutuoktinių, pasirengusių „bendradarbiauti su Kūrėjo ir Gelbėtojo meile, kuris per juos kasdien plečia ir turtina savo šeimą“, didybę. Todėl vyskupas Amfilochijus šlovino „šventąją santuoką, pasirinktą ir iškeltą virš visų kitų žemiškų dovanų“ kaip „žmonijos gimdytoją, Dievo atvaizdų kūrėją“.

      Taigi vyras ir moteris, sujungti santuokoje, tampa dieviškojo užmojo partneriais: per gimdymo aktą priimama Dievo dovana ir naujai gyvybei atsiveria ateitis.

      Tačiau virš šios specifinės tėvų misijos, gyvybės priėmimo ir tarnavimo jai užduotis apima visus; ir ši užduotis turi būti vykdoma ypač ten, kur gyvybė yra silpniausia. Pats Kristus mums tai primena, kai prašo būti mylimam ir tarnaujamam savo broliuose ir seseryse, kurie kenčia bet kokiu būdu: alkani, ištroškę, svetimšaliai, nuogi, ligoniai, įkalinti… Ką darome kiekvienam iš jų, darome pačiam Kristui (plg. Mt 25, 31–46).

      „Tu suformavai mano vidų“ (Ps 139, 13): negimusio vaiko orumas

      44. Žmogaus gyvybė yra labiausiai pažeidžiama, kai ji įžengia į pasaulį ir kai palieka laiko karalystę, kad pradėtų amžinybę. Dievo žodis dažnai kartoja kvietimą rodyti rūpestį ir pagarbą, ypač ten, kur gyvybė yra silpninama ligos ir senatvės. Nors nėra tiesioginių ir aiškių raginimų apsaugoti žmogaus gyvybę pačioje jos pradžioje, konkrečiai dar negimusią gyvybę, ir gyvenimą, artėjantį prie pabaigos, tai lengvai paaiškinama tuo, kad vien mintis apie žalojimą, puolimą ar gyvybės neigimą tokiomis aplinkybėmis yra visiškai svetima Dievo tautos religinei ir kultūrinei mąstysenai.

      Senajame Testamente nevaisingumas yra baiminamasi kaip prakeikimas, o gausūs palikuonys laikomi palaiminimu: „Sūnūs yra Viešpaties paveldas, įsčių vaisius – atlygis“ (Ps 127, 3; plg. Ps 128, 3–4). Šis tikėjimas taip pat grindžiamas Izraelio sąmoningumu, kad jis yra Sandoros tauta, pašaukta daugintis pagal Abraomui duotą pažadą: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti… tokie bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Bet labiau už viską veikia įsitikinimas, kad gyvybė, kurią perduoda tėvai, turi savo kilmę Dieve. Tai patvirtina daugybė Biblijos ištraukų, kurios pagarbiai ir meiliai kalba apie pradėjimą, gyvybės formavimąsi motinos įsčiose, gimdymą ir intymų ryšį tarp pradinio gyvenimo momento ir Dievo Kūrėjo veiksmo.

      „Prieš suformuodamas tave įsčiose, aš tave pažinojau, ir prieš tau gimstant, aš tave pašventinau“ (Jer 1, 5): kiekvieno individo gyvenimas, nuo pat jo pradžios, yra Dievo plano dalis. Jobas, iš savo skausmo gelmių, sustoja apmąstyti Dievo darbą, kuris stebuklingai suformavo jo kūną motinos įsčiose. Čia jis randa pasitikėjimo priežastį ir išreiškia savo tikėjimą, kad jo gyvenimui yra dieviškas planas: „Tu mane suformavai ir padarei; ar dabar atsigręši ir sunaikinsi mane? Prisimink, kad padarei mane iš molio; ar vėl paversi mane dulkėmis? Argi ne tu išliejai mane kaip pieną ir sutirštinai kaip sūrį? Tu apvilkai mane oda ir kūnu, ir sujungei mane kaulais ir sausgyslėmis. Tu davei man gyvybę ir ištikimą meilę; ir tavo rūpestis išsaugojo mano dvasią“ (Job 10, 8–12). Pagarbos ir nuostabos išraiškos dėl Dievo įsikišimo į vaiko gyvenimą motinos įsčiose kartojasi psalmėse.

      Kaip kas nors gali galvoti, kad net vienas šio nuostabaus gyvybės išsiskleidimo proceso momentas galėtų būti atskirtas nuo išmintingo ir mylinčio Kūrėjo darbo ir paliktas žmogaus užgaidoms? Tikrai ne taip manė septynių brolių motina; ji išpažįsta savo tikėjimą Dievu, kaip gyvybės šaltiniu ir garantu nuo pat pradėjimo, ir vilties pagrindu naujam gyvenimui anapus mirties: „Aš nežinau, kaip jūs atsiradote mano įsčiose. Ne aš jums daviau gyvybę ir kvapą, nei aš sutvarkiau kiekvieno iš jūsų elementus. Todėl pasaulio Kūrėjas, kuris suformavo žmogaus pradžią ir sugalvojo visų dalykų kilmę, savo gailestingumu vėl duos jums gyvybę ir kvapą, nes jūs dabar pamirštate save dėl jo įstatymų“ (2 Mak 7, 22–23).

      45. Naujojo Testamento apreiškimas patvirtina neginčijamą gyvybės vertės pripažinimą nuo pat jos pradžios. Vaisingumo išaukštinimas ir nekantri gyvybės laukimas aidi Elžbietos žodžiuose, kuriais ji džiaugiasi savo nėštumu: „Viešpats pažvelgė į mane… kad pašalintų mano gėdą tarp žmonių“ (Lk 1, 25). Ir dar labiau žmogaus vertė nuo pat pradėjimo momento švenčiama Mergelei Marijai ir Elžbietai susitikus, ir tarp dviejų vaikų, kuriuos jos nešioja įsčiose. Būtent vaikai atskleidžia Mesijinio amžiaus atėjimą: jų susitikime pirmą kartą veikia atperkamoji Dievo Sūnaus buvimo tarp žmonių galia. Kaip rašo šventasis Ambraziejus: „Marijos atėjimas ir Viešpaties buvimo palaiminimai taip pat greitai paskelbiami… Elžbieta pirmoji išgirdo balsą; bet Jonas pirmasis patyrė malonę. Ji girdėjo pagal gamtos tvarką; jis šokinėjo dėl slėpinio. Ji pripažino Marijos atėjimą; jis – Viešpaties atėjimą. Moteris pripažino moters atėjimą; vaikas – vaiko atėjimą. Moterys kalba apie malonę; kūdikiai ją įgyvendina iš vidaus savo motinų naudai, kurios, per dvigubą stebuklą, pranašauja, įkvėptos savo vaikų. Kūdikis šokinėjo, motina buvo pripildyta Dvasios. Motina nebuvo pripildyta prieš sūnų, bet po to, kai sūnus buvo pripildytas Šventosios Dvasios, jis pripildė ir savo motiną“.

      „Išlaikiau savo tikėjimą net tada, kai sakiau: ‘Aš labai kenčiu’“ (Ps 116, 10): gyvenimas senatvėje ir kančios metu

      46. Kalbant apie paskutinius gyvenimo momentus, būtų anachronistiška tikėtis, kad Biblijos apreiškimas tiesiogiai užsimintų apie dabartinius klausimus, susijusius su pagarbos pagyvenusiems ir ligoniams ar aiškiai smerkiančiais bandymus prievarta pagreitinti jų pabaigą. Biblijos kultūrinis ir religinis kontekstas visiškai neliečiamas tokių pagundų; iš tiesų, tame kontekste pagyvenusių žmonių išmintis ir patirtis pripažįstamos kaip unikalus šeimos ir visuomenės praturtinimo šaltinis.

      Senatvė pasižymi orumu ir yra apsupta pagarba (plg. 2 Mak 6, 23). Teisus žmogus nesiekia būti išvaduotas nuo senatvės ir jos naštos; priešingai, jo malda yra tokia: „Tu, Viešpatie, esi mano viltis, mano pasitikėjimas, Viešpatie, nuo mano jaunystės… tad net senatvėje ir žiluose plaukuose, Dieve, neapleisk manęs, kol paskelbsiu tavo galią visoms ateinančioms kartoms“ (Ps 71, 5, 18). Mesijinio amžiaus idealas pristatomas kaip laikas, kai „nebebus… seno žmogaus, kuris neišpildytų savo dienų“ (Iz 65, 20).

      Senatvėje, kaip susidurti su neišvengiamu gyvenimo nuosmukiu? Kaip elgtis mirties akivaizdoje? Tikintysis žino, kad jo gyvenimas yra Dievo rankose: „Tu, Viešpatie, laikai mano dalį“ (plg. Ps 16, 5), ir jis priima iš Dievo būtinybę mirti: „Tai Viešpaties nuosprendis visam kūnui, ir kaip galite atmesti Aukščiausiojo valią?“ (Sir 41, 3–4). Žmogus nėra gyvybės šeimininkas, taip pat jis nėra mirties šeimininkas. Gyvenime ir mirtyje jis turi visiškai patikėti save „Aukščiausiojo valiai“, jo mylinčiam planui.

      Ligos akimirkomis žmogus taip pat kviečiamas turėti tą patį pasitikėjimą Viešpačiu ir atnaujinti savo esminį tikėjimą tuo, kuris „gydo visas tavo ligas“ (plg. Ps 103, 3). Kai kiekviena geros sveikatos viltis žmogaus akyse, atrodo, išblėsta – tiek, kad jis šaukia: „Mano dienos yra kaip vakaro šešėlis; aš vystu kaip žolė“ (Ps 102, 11) – net tada tikintįjį palaiko nepalaužiamas tikėjimas Dievo gyvybę teikiančia galia. Liga nepaskatina tokio žmogaus į neviltį ir mirties ieškojimą, bet verčia jį šaukti viltyje: „Išlaikiau savo tikėjimą, net kai sakiau: ‘Aš labai kenčiu’“ (Ps 116, 10); „Viešpatie, mano Dieve, šaukiausi tavęs pagalbos, ir tu mane išgydai. Viešpatie, tu išvedei mano sielą iš Šeolo, atgaivinai mane iš tų, kurie nuėjo į duobę“ (Ps 30, 2–3).

      47. Jėzaus misija, su daugybe jo atliktų išgydymų, rodo didelį Dievo rūpestį net žmogaus kūno gyvenimu. Jėzus, kaip „kūno ir dvasios gydytojas“, buvo Tėvo siųstas skelbti gerosios naujienos vargšams ir gydyti sudaužytų širdžių (plg. Lk 4, 18; Iz 61, 1). Vėliau, siųsdamas savo mokinius į pasaulį, jis duoda jiems misiją, kurioje ligonių gydymas eina kartu su Evangelijos skelbimu: „Ir eikite, skelbkite, sakydami: ‘Dangaus karalystė arti.’ Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, valykite raupsuotuosius, išvarykite demonus“ (Mt 10, 7–8; plg. Mk 6, 13; 16, 18).

      Žinoma, kūno gyvenimas jo žemiškoje būsenoje nėra absoliutus gėris tikinčiajam, ypač todėl, kad jam gali būti paprašyta atsisakyti savo gyvenimo dėl didesnio gėrio. Kaip sako Jėzus: „Kas nori išgelbėti savo gyvenimą, jį praras; o kas praranda savo gyvenimą dėl manęs ir Evangelijos, jį išgelbės“ (Mk 8, 35). Naujasis Testamentas pateikia daug įvairių šio pavyzdžių. Jėzus nedvejodamas aukoja save ir laisvai daro savo gyvenimą auka Tėvui (plg. Jn 10, 17) ir tiems, kurie jam priklauso (plg. Jn 10, 15). Jono Krikštytojo, Gelbėtojo pirmtako, mirtis taip pat liudija, kad žemiškoji egzistencija nėra absoliutus gėris; svarbiau yra išlikti ištikimam Viešpaties žodžiui, net rizikuojant savo gyvenimu (plg. Mk 6, 17–29). Steponas, prarasdamas savo žemiškąjį gyvenimą dėl ištikimo liudijimo apie Viešpaties Prisikėlimą, seka Mokytojo pėdomis ir sutinka tuos, kurie jį akmenimis užmėto, su atleidimo žodžiais (plg. Apd 7, 59–60), taip tapdamas pirmuoju iš nesuskaičiuojamos kankinių minios, kuriuos Bažnyčia gerbia nuo pat pradžių.

      Tačiau niekas negali savavališkai pasirinkti, gyventi ar mirti; absoliutus tokios sprendimo šeimininkas yra tik Kūrėjas, kuriame „mes gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).

      „Visi, kurie jos laikosi, gyvens“ (Bar 4, 1): nuo Sinajaus įstatymo iki Dvasios dovanos

      48. Gyvybė yra neišdildomai pažymėta savo tiesa. Priimdamas Dievo dovaną, žmogus yra įpareigotas išlaikyti gyvybę šioje tiesoje, kuri yra esminė jai. Atsiskirti nuo šios tiesos reiškia pasmerkti save beprasmybei ir nelaimingumui, o galbūt net tapti grėsme kitų egzistencijai, nes barjerai, garantuojantys pagarbą gyvybei ir jos gynimą bet kokiomis aplinkybėmis, yra sugriaunami.

      Gyvybės tiesa atskleidžiama Dievo įsakymu. Viešpaties žodis konkrečiai parodo kelią, kuriuo gyvybė turi sekti, kad gerbtų savo tiesą ir išsaugotų savo orumą. Gyvybės apsauga užtikrinama ne tik specifiniu įsakymu „Nežudyk“ (Iš 20, 13; Įst 5, 17); visas Viešpaties Įstatymas tarnauja gyvybės apsaugai, nes jis atskleidžia tą tiesą, kurioje gyvybė randa savo pilną prasmę.

      Todėl nenuostabu, kad Dievo Sandora su savo tauta yra taip glaudžiai susijusi su gyvybės perspektyva, taip pat jos kūniška dimensija. Toje Sandoroje Dievo įsakymas siūlomas kaip gyvenimo kelias: „Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gėrį, mirtį ir blogį. Jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien tau įsakau, mylėdamas Viešpatį, savo Dievą, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įsakymų, nuostatų ir potvarkių, tada gyvensi ir dauginsi, ir Viešpats, tavo Dievas, tave palaimins žemėje, kurią eini užvaldyti“ (Įst 30, 15–16). Čia svarstoma ne tik Kanaano žemė ir Izraelio tautos egzistencija, bet ir šių dienų bei ateities pasaulis, ir visos žmonijos egzistencija. Iš tiesų, gyvenimas negali išlikti autentiškas ir pilnaviduriai, kai jis atskiriamas nuo gėrio; o gėris, savo ruožtu, yra esmingai susijęs su Viešpaties įsakymais, tai yra su „gyvybės įstatymu“ (Sir 17, 11). Gėris, kurį reikia daryti, nėra pridėtas prie gyvybės kaip našta, kuri ją slegia, nes pats gyvybės tikslas yra tas gėris, ir tik jį darant gyvybė gali būti kuriama.

      Taigi visas Įstatymas pilnai apsaugo žmogaus gyvybę. Tai paaiškina, kodėl taip sunku išlikti ištikimam įsakymui „Nežudyk“, kai nesilaikoma kitų „gyvybės žodžių“ (plg. Apd 7, 38), su kuriais šis įsakymas yra susijęs. Atskiriamas nuo šio platesnio konteksto, įsakymas tampa tik išoriniu įpareigojimu, ir labai greitai pradedame ieškoti jo ribų, bandydami rasti lengvinančių aplinkybių ir išimčių. Tik kai žmonės yra atviri visai tiesai apie Dievą, žmogų ir istoriją, žodžiai „Nežudyk“ vėl švyti kaip gėris žmogui pačiam ir jo santykiuose su kitais. Tokioje perspektyvoje galime suvokti visą Deuteronomijos knygos ištraukos tiesą, kurią Jėzus kartoja, atsakydamas į pirmąjį gundymą: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet… viskuo, kas išeina iš Viešpaties burnos“ (Įst 8, 3; plg. Mt 4, 4).

      Klausydamiesi Viešpaties žodžio, mes galime gyventi oriai ir teisingai. Laikydamiesi Dievo Įstatymo, mes galime duoti gyvenimo ir laimės vaisių: „Visi, kurie jos laikosi, gyvens, o tie, kurie ją palieka, mirs“ (Bar 4, 1).

      49. Izraelio istorija rodo, kaip sunku išlikti ištikimam gyvybės Įstatymui, kurį Dievas įrašė žmogaus širdyse ir kurį jis davė Sinajuje Sandoros tautai. Kai tauta ieško gyvenimo būdų, nepaisančių Dievo plano, ypač pranašai jėga primena, kad vienintelis autentiškas gyvybės šaltinis yra Viešpats. Jeremijas rašo: „Mano tauta padarė du blogius: jie paliko mane, gyvųjų vandenų šaltinį, ir išsikapojo sau cisternas, sulūžusias cisternas, kurios nelaiko vandens“ (Jer 2, 13). Pranašai kaltinančiai nurodo į tuos, kurie niekina gyvybę ir pažeidžia žmonių teises: „Jie trypia vargšo galvą į žemės dulkes“ (Am 2, 7); „Jie pripildė šią vietą nekaltųjų krauju“ (Jer 19, 4). Tarp jų pranašas Ezekielis dažnai smerkia Jeruzalės miestą, vadindamas jį „kruvinuoju miestu“ (Ez 22, 2; 24, 6, 9), „miestu, kuris lieja kraują savo viduryje“ (Ez 22, 3).

      Nors pranašai smerkia nusikaltimus prieš gyvybę, jie pirmiausia siekia pažadinti viltį naujam gyvybės principui, galinčiam atkurti atnaujintą santykį su Dievu ir kitais bei atverti naujas, nepaprastas galimybes suprasti ir įgyvendinti visus gyvybės Evangelijos reikalavimus. Tai įmanoma tik dėka Dievo dovanos, kuri valo ir atnaujina: „Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs būsite švarūs nuo visų savo nešvarumų, ir nuo visų savo stabų aš jus išvalysiu. Duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią“ (Ez 36, 25–26; plg. Jer 31, 34). Ši „nauja širdis“ leis vertinti ir pasiekti giliausią bei autentiškiausią gyvybės prasmę: būti dovana, kuri pilnai išsipildo save dovanojant. Tai nuostabi žinia apie gyvybės vertę, kurią mums atneša Viešpaties Tarno paveikslas: „Kai jis atnašaus save už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jis pratęs savo gyvenimą… jis matys savo sielos vargo vaisius ir bus patenkintas“ (Iz 53, 10–11).

      Būtent Jėzaus iš Nazareto atėjime Įstatymas išpildomas ir per jo Dvasią duodama nauja širdis. Jėzus neneigia Įstatymo, bet jį išpildo (plg. Mt 5, 17): Įstatymas ir Pranašai apibendrinami auksine abipusės meilės taisykle (plg. Mt 7, 12). Jėzuje Įstatymas tampa galutinai „Evangelija“, gera naujiena apie Dievo viešpatavimą pasaulyje, kuri grąžina visą gyvybę prie jos šaknų ir pirminio tikslo. Tai Naujasis Įstatymas, „gyvybės Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 2), kurio pagrindinis išreiškimas, sekant Viešpaties, atidavusio savo gyvenimą už draugus (plg. Jn 15, 13), pavyzdžiu, yra savęs dovanojimas meilėje savo broliams ir seserims: „Mes žinome, kad perėjome iš mirties į gyvenimą, nes mylime brolius“ (1 Jn 3, 14). Tai laisvės, džiaugsmo ir palaimos įstatymas.

      „Jie žvelgs į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37): gyvybės Evangelija išpildoma ant Kryžiaus medžio

      50. Šio skyriaus pabaigoje, kuriame apmąstėme krikščioniškąją žinią apie gyvybę, norėčiau su kiekvienu iš jūsų stabtelėti ir kontempliuoti Tą, kuris buvo perdurtas ir kuris traukia prie savęs visus žmones (plg. Jn 19, 37; 12, 32). Žvelgdami į „Kryžiaus reginį“ (plg. Lk 23, 48), atrasime šioje šlovingoje medyje visos gyvybės Evangelijos išpildymą ir pilną apreiškimą.

      Didžiojo Penktadienio ankstyvą popietę „tamsa apgaubė visą žemę… saulei užtemus; ir šventyklos uždanga perplyšo per pusę“ (Lk 23, 44–45). Tai didelio kosminio sutrikimo ir milžiniško konflikto tarp gėrio ir blogio jėgų, tarp gyvybės ir mirties, simbolis. Šiandien ir mes atsiduriame dramatiško konflikto tarp „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ viduryje. Tačiau Kryžiaus šlovė nėra nugalėta šios tamsos; ji spindi dar ryškiau ir šviesiau, atsiskleisdama kaip visos istorijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo centras, prasmė ir tikslas.

      Jėzus prikalamas prie Kryžiaus ir pakeliamas nuo žemės. Jis patiria savo didžiausio „bejėgiškumo“ akimirką, ir jo gyvenimas atrodo visiškai atiduotas jo priešų pašaipoms ir budelių rankoms: jis tyčiojamas, išjuokiamas, įžeidinėjamas (plg. Mk 15, 24–36). Ir vis dėlto, būtent viso to viduryje, matydamas jį iškvepiant paskutinį kvapą, Romos šimtininkas sušunka: „Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Taigi būtent didžiausio silpnumo akimirką Dievo Sūnus atsiskleidžia toks, koks yra: ant Kryžiaus jo šlovė tampa regima.

      Savo mirtimi Jėzus nušviečia kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties prasmę. Prieš mirdamas Jėzus meldžiasi Tėvui, prašydamas atleidimo savo persekiotojams (plg. Lk 23, 34), o nusikaltėliui, kuris prašo jį prisiminti savo karalystėje, atsako: „Tikrai sakau tau, šiandien būsi su manimi rojuje“ (Lk 23, 43). Po jo mirties „taip pat atsidarė kapai, ir daugelio šventųjų, kurie buvo užmigę, kūnai buvo prikelti“ (Mt 27, 52). Jėzaus įvykdytas išganymas yra gyvybės ir prisikėlimo dovanojimas. Per visą savo žemiškąjį gyvenimą Jėzus iš tiesų teikė išganymą, gydydamas ir darydamas gera visiems (plg. Apd 10, 38). Tačiau jo stebuklai, gydymai ir net mirusiųjų prikėlimas buvo kito išganymo, kuris susideda iš nuodėmių atleidimo, tai yra žmogaus išlaisvinimo iš didžiausios jo ligos ir pakėlimo į patį Dievo gyvenimą, ženklai.

      Ant Kryžiaus atnaujinamas ir galutinai tobulinamas dykumoje Mozės pakelto gyvatės stebuklas (plg. Jn 3, 14–15; Sk 21, 8–9). Ir šiandien, žvelgdami į tą, kuris buvo perdurtas, kiekvienas žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus, sutinka tikrą viltį rasti laisvę ir atpirkimą.

      51. Tačiau yra dar vienas ypatingas įvykis, kuris mane giliai sujaudina, kai apie jį mąstau. „Kai Jėzus paėmė actą, jis tarė: ‘Atlikta’; ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19, 30). Paskui Romos kareivis „perdūrė ietimi jo šoną, ir tuojau ištekėjo kraujas ir vanduo“ (Jn 19, 34).

      Viskas dabar pasiekė savo pilną išpildymą. „Dvasios atidavimas“ apibūdina Jėzaus mirtį, mirtį, panašią į kiekvieno kito žmogaus, bet taip pat atrodo, kad tai užsimena apie „Dvasios dovaną“, kuria Jėzus išperka mus iš mirties ir atveria prieš mus naują gyvenimą.

      Tai pats Dievo gyvenimas, kuris dabar dalijamas su žmogumi. Tai gyvenimas, kuris per Bažnyčios sakramentus – simbolizuojamus krauju ir vandeniu, tekančiais iš Kristaus šono – nuolat duodamas Dievo vaikams, darant juos Naujosios Sandoros tauta. Iš Kryžiaus, gyvybės šaltinio, gimsta ir auga „gyvybės tauta“.

      Kryžiaus kontempliacija taip atveda mus į pačią to, kas įvyko, širdį. Jėzus, įžengdamas į pasaulį sakė: „Atėjau, Dieve, vykdyti tavo valios“ (plg. Hbr 10, 9), buvo klusnus Tėvui visame kame ir, „mylėdamas savuosius, kurie buvo pasaulyje, mylėjo juos iki galo“ (Jn 13, 1), visiškai atiduodamas save už juos.

      Tas, kuris atėjo „ne būti aptarnaujamas, bet tarnauti ir atiduoti savo gyvenimą kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10, 45), ant Kryžiaus pasiekia meilės aukštumas: „Nėra didesnės meilės, kaip atiduoti savo gyvenimą už savo draugus“ (Jn 15, 13). Ir jis mirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai (plg. Rom 5, 8).

      Taip Jėzus skelbia, kad gyvenimas randa savo centrą, prasmę ir išpildymą, kai yra atiduodamas.

      Šioje vietoje mūsų apmąstymas virsta šlovinimu ir padėka, kartu ragindamas mus sekti Kristų ir eiti jo pėdomis (plg. 1 Pt 2, 21).

      Ir mes esame kviečiami atiduoti savo gyvenimus už savo brolius ir seseris, taip pilnai įgyvendindami savo egzistencijos prasmę ir likimą.

      Mes galėsime tai padaryti, nes tu, Viešpatie, davei mums pavyzdį ir apdovanojai mus savo Dvasios galia. Mes galėsime tai padaryti, jei kiekvieną dieną, su tavimi ir kaip tu, būsime klusnūs Tėvui ir vykdysime jo valią.

      Suteik, todėl, kad mes klausytume atviromis ir dosniomis širdimis kiekvieno žodžio, kuris išeina iš Dievo burnos. Taip mes išmoksime ne tik paklusti įsakymui nežudyti žmogaus gyvybės, bet ir gerbti gyvybę, ją mylėti ir puoselėti.

      III SKYRIUS – NEŽUDYK

      DIEVO ŠVENTASIS ĮSTATYMAS

      „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17): Evangelija ir įsakymas

      52. „Ir štai vienas priėjo prie jo, sakydamas: ‘Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?’“ (Mt 19, 16). Jėzus atsakė: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Mokytojas kalba apie amžinąjį gyvenimą, tai yra dalijimąsi paties Dievo gyvenimu. Šis gyvenimas pasiekiamas laikantis Viešpaties įsakymų, įskaitant įsakymą „Nežudyk“. Tai pirmasis Dekalogo įsakymas, kurį Jėzus cituoja jaunuoliui, klausiančiam, kokių įsakymų jis turėtų laikytis: „Jėzus tarė: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok…’“ (Mt 19, 18).

      Dievo įsakymas niekada nėra atskirtas nuo jo meilės: tai visada dovana, skirta žmogaus augimui ir džiaugsmui. Kaip toks, jis yra esminis ir būtinas Evangelijos aspektas, iš tiesų tampantis pačia „Evangelija“: džiaugsminga gera naujiena. Gyvybės Evangelija yra kartu didi Dievo dovana ir reikli užduotis žmonijai. Ji sukelia nuostabą ir dėkingumą žmogui, apdovanotam laisve, ir prašo būti priimta, išsaugota ir vertinama su giliu atsakomybės jausmu. Duodamas žmogui gyvybę, Dievas reikalauja, kad jis mylėtų, gerbtų ir skatintų gyvybę. Dovana taip tampa įsakymu, o įsakymas pats yra dovana.

      Žmogus, kaip gyvas Dievo atvaizdas, yra Kūrėjo norimas būti valdovu ir viešpačiu. Šventasis Grigalius Nisietis rašo, kad „Dievas padarė žmogų gebantį vykdyti savo, kaip žemės karaliaus, vaidmenį… Žmogus buvo sukurtas pagal to, kuris valdo visatą, atvaizdą. Viskas rodo, kad nuo pradžių žmogaus prigimtis buvo pažymėta karališkumu… Žmogus yra karalius. Sukurtas viešpatauti pasauliui, jis buvo apdovanotas panašumu į visatos karalių; jis yra gyvas atvaizdas, kuris savo orumu dalyvauja dieviškojo archetipo tobulume“. Pašauktas būti vaisingas ir daugintis, pavergti žemę ir viešpatauti kitiems mažesniems kūriniams (plg. Pr 1, 28), žmogus yra valdovas ir viešpats ne tik daiktų, bet ypač savęs paties, ir tam tikra prasme, gyvybės, kurią jis gavo ir kurią gali perduoti per gimdymą, vykdomą su meile ir pagarba Dievo planui. Tačiau žmogaus viešpatavimas nėra absoliutus, bet tarnystinis: tai tikras unikalios ir begalinės Dievo viešpatystės atspindys. Todėl žmogus turi jį vykdyti su išmintimi ir meile, dalydamasis beribe Dievo išmintimi ir meile. Ir tai vyksta per klusnumą Dievo šventajam Įstatymui: laisvą ir džiaugsmingą klusnumą (plg. Ps 119), gimstantį iš sąmoningumo, kad Viešpaties įsakymai yra malonės dovana, patikėta žmogui visada ir tik jo labui, jo asmeninio orumo išsaugojimui ir laimės siekimui.

      Kalbant apie daiktus, bet dar labiau apie gyvybę, žmogus nėra absoliutus šeimininkas ir galutinis teisėjas, bet veikiau – ir čia slypi jo nepalyginama didybė – jis yra „Dievo plano tarnas“.

      Gyvybė žmogui patikėta kaip lobis, kurio negalima iššvaistyti, kaip talentas, kurį reikia gerai panaudoti. Žmogus turi atsiskaityti už jį savo Šeimininkui (plg. Mt 25, 14–30; Lk 19, 12–27).

      „Iš žmogaus dėl jo artimo pareikalausiu ataskaitos už žmogaus gyvybę“ (Pr 9, 5): žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama

      53. „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios ji apima ‘Dievo kūrybinį veiksmą’ ir išlieka amžinai ypatingame santykyje su Kūrėju, kuris yra jos vienintelis tikslas. Tik Dievas yra gyvybės Viešpats nuo jos pradžios iki pabaigos: niekas, jokiomis aplinkybėmis, negali sau prisiimti teisės tiesiogiai sunaikinti nekaltą žmogaus būtybę“. Šiais žodžiais instrukcija Donum Vitae išdėsto pagrindinį Dievo apreiškimo turinį apie žmogaus gyvybės šventumą ir neliečiamumą.

      Šventasis Raštas iš tiesų pristato įsakymą „Nežudyk“ kaip dievišką įsakymą (Iš 20, 13; Įst 5, 17). Kaip jau pabrėžiau, šis įsakymas randamas Dekaloge, Sandoros, kurią Viešpats sudaro su savo išrinktąja tauta, širdyje; tačiau jis jau buvo įtrauktas į pradinę sandorą tarp Dievo ir žmonijos po valančiojo tvano bausmės, kurią sukėlė nuodėmės ir smurto plitimas (plg. Pr 9, 5–6).

      Dievas skelbia, kad jis yra absoliutus žmogaus, suformuoto pagal jo atvaizdą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–28), gyvybės Viešpats. Todėl žmogaus gyvybė įgauna šventą ir neliečiamą pobūdį, kuris atspindi paties Kūrėjo neliečiamumą. Būtent dėl šios priežasties Dievas griežtai teis kiekvieną įsakymo „Nežudyk“ pažeidimą, įsakymą, kuris yra visos visuomenės bendro gyvenimo pagrindas. Jis yra „goel“, nekaltųjų gynėjas (plg. Pr 4, 9–15; Iz 41, 14; Jer 50, 34; Ps 19, 14). Dievas taip parodo, kad nesidžiaugia gyvųjų mirtimi (plg. Išm 1, 13). Tik šėtonas gali tuo džiaugtis: per jo pavydą mirtis įėjo į pasaulį (plg. Išm 2, 24). Jis, kuris yra „žmogžudys nuo pradžios“, taip pat yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44). Apgaudinėdamas žmogų, jis veda jį prie nuodėmės ir mirties projektų, pristatydamas juos kaip gyvenimo tikslus ir vaisius.

      54. Aiškiai suformuluotas įsakymas „Nežudyk“ yra stipriai neigiamas: jis nurodo kraštutinę ribą, kurios niekada negalima peržengti. Tačiau netiesiogiai jis skatina teigiamą absoliučios pagarbos gyvybei nuostatą; jis veda prie gyvybės skatinimo ir progreso meilės keliu, kuris duoda, priima ir tarnauja. Sandoros tauta, nors lėtai ir su tam tikrais prieštaravimais, pamažu brendo šioje mąstysenoje, taip pasirengdama didžiajam Jėzaus skelbimui, kad įsakymas mylėti artimą yra panašus į įsakymą mylėti Dievoję; „nuo šių dviejų įsakymų priklauso visas Įstatymas ir Pranašai“ (plg. Mt 22, 36–40). Šventas Paulius pabrėžia, kad „įsakymas… nežudyk… ir bet koks kitas įsakymas yra apibendrinami šia fraze: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Rom 13, 9; plg. Gal 5, 14). Priimtas ir išpildytas Naujajame Įstatyme, įsakymas „Nežudyk“ išlieka būtina sąlyga, kad būtų galima „įeiti į gyvenimą“ (plg. Mt 19, 16–19). Šioje perspektyvoje apaštalo Jono žodžiai skamba kategoriškai: „Kiekvienas, kuris nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, ir jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo savyje“ (1 Jn 3, 15).

      Nuo pat pradžių gyvoji Bažnyčios Tradicija – kaip rodo Didache, seniausias nebiblinis krikščioniškas raštas – kategoriškai kartojo įsakymą „Nežudyk“: „Yra du keliai, gyvenimo kelias ir mirties kelias; tarp jų yra didelis skirtumas… Pagal mokymo įsakymą: nežudyk… neversk vaiko mirti per abortą ir nežudyk jo gimusio… Mirties kelias yra toks: … jie nerodo užuojautos vargšams, nesikankina su kenčiančiais, nepripažįsta savo Kūrėjo, žudo savo vaikus ir per abortą sunaikina Dievo kūrinius; jie atmeta stokojančius, engia kenčiančius, yra turtingųjų gynėjai ir neteisingi vargų teisėjai; jie yra pilni kiekvienos nuodėmės. Tebūnie, vaikai, kad jūs visada galėtumėte laikytis atokiai nuo visų šių nuodėmių!“

      Laikui bėgant Bažnyčios Tradicija visada nuosekliai mokė apie absoliučią ir nekintamą įsakymo „Nežudyk“ vertę. Žinoma, kad pirmaisiais amžiais žmogžudystė buvo priskiriama prie trijų sunkiausių nuodėmių – kartu su atskalūnybe ir svetimavimu – ir reikalavo ypač sunkios ir ilgos viešosios atgailos.

      55. Tai neturėtų stebinti: nužudyti žmogų, kuriame yra Dievo atvaizdas, yra ypač sunki nuodėmių. Tik Dievas yra gyvybės šeimininkas! Tačiau nuo pat pradžių, susiduriant su daugybe ir dažnai tragiškais atvejais, vykstančiais, krikščioniškas apmąstymas siekė gilesnio ir pilnesnio supratimo, ką Dievoji įsakymas draudžia ir nurodo. Iš tiesų, yra situacijų, kuriose Dievo Įstatymo siūlomos vertybės atrodo sudarančios tikrą paradoksą. Pavyzdžiui, teisėtos gynybos atveju teisė apsaugoti savo gyvenimą ir pareiga nekenkti kito gyvenimai praktiškai sunku suderinti.

      56. Šiame kontekste reikia nagrinėti mirties bausmės klausimą. Šioje srityje tiek Bažnyčioje, tiek ir pilietinėje visuomenėje vis labiau plinta tendencija reikalauti, kad ji būtų taikoma labai ribotai arba visiškai panaikinta. Problema turi būti vertinama baudžiamosios justicijos sistemos kontekste, kuri vis labiau atitinka žmogaus orumą ir galiausiai Dievojo planą žmogui ir visuomenei. Pagrindinis visuomenės skiriamos bausmės tikslas yra „atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką“. Viešoji valdžia turi atitaisyti asmeninių ir socialinių teisių pažeidimus, nustatydama nusikaltėliui tinkamą bausmę už nusikaltimą, kaip sąlygą, kad jis atgautų savo laisvės naudojimą. Šiuo būdu valdžia taip pat įvykdo tikslą ginti viešąją tvarką ir užtikrinti žmonių dainą, kartu suteikdama nusikaltėliui paskatą ir pagalbą pakeisti savo elgesį ir būti reabilituotam.

      Akivaizdu, kad, siekiant šių tikslų, bausmės pobūdis ir mastas turi būti kruopščiai įvertinti ir nuspręsti, ir neturėtų eiti iki kraštutinumo, tai yra nusikaltėlio egzekucijos, išskyrus absoliučios būtinybės atvejus: kitaip tariant, kai kitaip nebūtų įmanoma apginti visuomenę. Tačiau šiais laikais, dėl nuolatinių bausmių sistemos tobulinimų, tokie atvejai yra labai reti, jei ne visiškai neegzistuojantys.

      57. Jei tiek daug rūpesčio reikia skirti kiekvienai gyvybei, net nusikaltėlių ir neteisių užpuolikų, įsakymas „Nežudyk“ turi absoliučią vertę, kai jis taikomas nekaltam asmeniui. Ir dar labiau tai taikytina silpniems ir bejėgiams žmonėms, kurie vienintelę savo gynybą prieš kitų aroganciją ir užgaidas randa absoliučiame Dievojo įsakymo įpareigojime.

      Iš tiesų, absoliutus nekaltos žmogaus gyvybės neliečiamumas yra moralinė tiesa, aiškiai mokoma Šventojo Rašto, nuolat palaikoma Bažnyčios Tradicijoje ir nuosekliai siūloma jos Magisteriumo. Šis nuoseklus mokymas yra akivaizdus rezultatas to „antgamtinio tikėjimo jausmo“, kuris, įkvėptas ir palaikomas Šventosios Dvasios, saugo Dievo tautą nuo klaidų, kai „ji rodo visuotinį sutarimą tikėjimo ir moralės klausimais“.

      Susiduriant su progresuojančiu individų sąžinių ir visuomenės silpnėjimu, mažėjančiu suvokimu apie absoliutų ir sunkų moralinį neteisėtumą tiesiogiai atimant bet kokį nekaltą žmogaus gyvenimą, ypač jo pradžioje ir pabaigoje, Bažnyčios Magisteriumas vis dažniau pasisako gindamas žmogaus gyvybės šventumą ir neliečiamumą. Popiežiškasis Magisteriumas, ypačiamsi atkaklus šiuo klausimu, visada buvo remiamas vyskupų, su daugybe išsamių doktrinos ir pastoracinių dokumentų, išleistų tiek Episkopatų Konferencijų, tiek pavienių vyskupų. Antrasis Vatikano Susirinkimas taip pat jėgingai nagrinėjo šį klausimą trumpame, bet labai taikliame tekste.

      Todėl, remdamasis autoritetu, kurį Kristus suteikė Petrui ir jo įpėdiniams, ir bendrėjęje su Katalikų Bažnyčios vyskupais, patvirtinu, kad tiesioginis ir savanoriškas nekaltos žmogaus būtybės nužudymas visada yra sunkiai nemoralus. Ši doktrina, pagrįsta tuo nerašytu įstatymu, kurį žmogus, proto šviesoje, randa savo širdyje (plg. Rom 2:14-15), yra patvirtinama Šventojo Rašto, perduodama Bažnyčios Tradicijos ir mokoma paprastojo bei visuotiniojo Magisteriumo.

      Sąmoningas sprendimas atimti nekaltam žmogui gyvybę visada yra moraliai blogas ir niekada negali būti teisėtas nei kaip tikslas savaime, nei kaip priemonė geram tikslui pasiekti. Tai iš tiesų yra sunkus moralinio įstatymo nepaklusnumas, o iš tiesų ir pačiam Dievui, to įstatymo kūrėjui ir garantui; tai prieštarauja pagrindinėms teisingumo ir meilės dorybėms. „Niekas ir niekas jokiu būdu negali leisti nužudyti nekaltą žmogų, ar tai būtų vaisius, embrionas, kūdikis, suaugęs, senas žmogus, kenčiantis nuo nepagydoma liga, ar žmogus, kuris miršta. Be to, niekam neleidžiama prašyti šio nužudymo akto nei sau, nei kitam, patikėtam jo rūpesčiui, taip pat negali tam sutikti nei aiškiai, nei netiesiogiai. Jokia valdžia negali teisėtai rekomenduoti ar leisti tokio veiksmo“.

      Kalbant apie teisę į gyvybę, kiekvienas nekaltas žmogus yra absoliučiai lygus visiems kitiems. Ši lygybė yra visų autentiškų socialinių santykių pagrindas, kurie, kad būtų tikri, gali būti grindžiami tik tiesa ir teisingumu, pripažįstant ir saugant kiekvieną vyrą ir moterį kaip asmenį, o ne kaip naudojamą objektą. Prieš moralinę normą, draudžiančią tiesiogiai atimti nekaltos žmogaus būtybės gyvybę, „nėra jokių privilegijų ar išimčių niekam. Nesvarbu, ar esi pasaulio valdovas, ar ‘vargingiausias iš vargšų’ žemėje. Moralės reikalavimų akivaizdoje visi esame absoliučiai lygūs“.

      „Tavo akys matė mano nesuformuotą substanciją“ (Ps 139, 16): neapsakomas aborto nusikaltimas

      58. Tarp visų nusikaltimų, kurie gali būti padaryti prieš gyvybę, sąmoningas abortas turi ypatybių, kurios daro jį ypač sunkiu ir apgailėtinu. Antrasis Vatikano Susirinkimas abortą, kartu su kūdikių žudymu, apibūdina kaip „neapsakomą nusikaltimą“.

      Tačiau šiandien daugelio žmonių sąžinėse šio sunkumo suvokimas pamažu tampa užtemdytas. Aborto priėmimas populiarioje nuomonėje, elgesyje ir net pačiame įstatyme yra iškalbingas ženklas itin pavojingos moralinio jausmo krizės, kuri vis labiau nesugeba atskirti gėrio nuo blogio, net kai kalbama apie pagrindinę teisę į gyvybę. Esant tokiai sunkiai situacijai, dabar labiau nei bet kada reikia turėti drąsos pažvelgti tiesai į akis ir vadinti dalykus tikraisiais vardais, nepasiduodant patogiems kompromisams ar saviapgaulės pagundai. Šiuo atžvilgiu pranašo priekaištas yra itin tiesmukas: „Vargas tiems, kurie vadina blogį geru, o gėrį blogiu, kurie tamsoje mato šviesą, o šviesoje – tamsą“ (Iz 5, 20). Ypač aborto atveju plačiai naudojama dviprasmiška terminologija, tokia kaip „nėštumo nutraukimas“, kuri linkusi slėpti tikrąją aborto prigimtį ir mažinti jo rimtumą viešojoje nuomonėje. Galbūt šis lingvistinis reiškinys pats yra sąžinės nerimo simptomas. Tačiau joks žodis negali pakeisti dalykų tikrovės: sąmoningas abortas yra tyčinis ir tiesioginis žmogaus būtybės, esančios pradiniame egzistencijos etape, nuo pradėjimo iki gimimo, nužudymas, kad ir kokiais būdais jis būtų atliktas.

      Sąmoningo aborto moralinis sunkumas tampa akivaizdus visa tiesa, jei pripažįstame, kad tai yra žmogžudystė, ypač kai svarstome specifinius įtraukiamus elementus. Pašalintas žmogus yra būtybė pačioje gyvybės pradžioje. Negalima įsivaizduoti nieko absoliučiai nekalto. Jokiu būdu šis žmogus negali būti laikomas agresoriumi, tuo labiau neteisiu agresoriumi! Jis ar ji yra silpni, bejėgiai, net iki to, kad neturi tos minimalios gynybos formos, kurią sudaro naujagimio verksmo ir ašarų jaudinanti galia. Negimęs vaikas yra visiškai patikėtas motinos, nešančios jį ar ją įsčiose, apsaugai ir rūpesčiui. Ir vis dėlto kartais būtent pati motina priima sprendimą ir prašo, kad vaikas būtų pašalintas, ir tada tai įvykdo.

      Tiesa, kad sprendimas atlikti abortą motinai dažnai yra tragiškas ir skausmingas, nes sprendimas atsikratyti pradėjimo vaisiumi nėra priimamas vien dėl egoistinių priežasčių ar patogumo, bet siekiant apsaugoti tam tikras svarbias vertybes, tokias kaip jos pačios sveikata ar padorus gyvenimo lygis kitiems šeimos nariams. Kartais baiminamasi, kad gimsiančiam vaikui teks gyventi tokiomis sąlygomis, kad geriau, jei gimimas neįvyktų. Tačiau šios priežastys ir kitos panašios, kad ir kokios rimtos ir tragiškos, niekada negali pateisinti tyčinio nekaltos žmogaus būtybės nužudymo.

      59. Be motinos, dažnai yra ir kitų žmonių, kurie nusprendžia dėl vaiko mirties įsčiose. Pirmiausia kaltas gali būti vaiko tėvas, ne tik tada, kai jis tiesiogiai spaudžia moterį atlikti abortą, bet ir tada, kai netiesiogiai skatina tokį sprendimą, palikdamas ją vieną susidurti su nėštumo problemomis: taip šeima yra mirtinai sužeidžiama ir išniekinama savo prigimtimi kaip meilės bendruomenė ir savo pašaukimu būti „gyvybės šventove“. Negalima ignoruoti spaudimų, kurie kartais kyla iš platesnio šeimos rato ir draugų. Kartais moteris patiria tokį stiprų spaudimą, kad jaučiasi psichologiškai priversta atlikti abortą: tokiu atveju moralinė atsakomybė tenka ypač tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai privertė ją tai padaryti. Gydytojai ir slaugytojai taip pat yra atsakingi, kai savo įgūdžius, įgytus skatinant gyvybę, panaudoja mirties tarnybai.

      Atsakomybė taip pat krinta ant įstatymų leidėjų, kurie skatino ir patvirtino abortų įstatymus, ir, kiek tai liečia jų kompetenciją, ant sveikatos priežiūros centrų administratorių, kuriuose atliekami abortai. Bendrai ir ne mažiau rimta atsakomybė tenka tiems, kurie skatino seksualinio leidimosi plitimą ir motinystės nuvertinimą, bei tiems, kurie turėjo užtikrinti – bet to nepadarė – efektyvią šeimų, ypačiamų didelių šeimų ir tų, turinčių finansinių bei raidosime poreikių, palaikymo politiką. Galima, negalima nepastebėti bendrijos, kuri apima tarptautines institucijas, fondus ir asociacijas, kurios sistemingai agituoja už abortų legalizavimą ir plėtrą pasaulyje. Šia prasme abortas peržengia individų atsakomybę ir daromą žalą, įgydamas aiškiai socialinį matmenį. Tai labai rimta žaizda, padaryta visuomenei ir jos kultūrai būtent tų žmonių, kurie turėtų būti visuomenės skatintojai ir gynėjai. Kaip rašiau savo Laiške šeimoms, „Mes susiduriame su milžiniška grėsme gyvybei: ne tik individų gyvenimams, bet ir pačiai civilizacijai“. Mes susiduriame su tuo, ką galima vadinti „nuodėmės struktūra“, kuri priešinasi dar negimusiai žmogaus gyvybei.

      60. Kai kurie žmonės bando pateisinti abortą teigdami, kad pradėjimo rezultatas, bent jau iki tam tikro dienų skaičiaus, dar negali būti laikomas asmenine žmogaus gyvybe. Tačiau iš tiesų „nuo to momento, kai kiaušinėlis apvaisinamas, prasideda gyvybė, kuri nėra nei tėvo, nei motinos; tai veikiau naujos žmogaus būtybės gyvybė, turinti savo augimą. Ji niekada netaptų žmogumi, jei jau nebūtų žmogus. Tai visada buvo aišku, ir… šiuolaikinis genetikos mokslas tai aiškiai patvirtina. Jis parodė, kad nuo pirmosios akimirkos nustatomas šios gyvos būtybės programos planas: asmuo, šis individualus asmuo, kurio charakteristikos jau yra gerai apibrėžtos. Nuo pat apvaisinimo prasideda žmogaus gyvybės nuotykis, ir kiekvienai jos galiai reikia laiko – gana ilgo laiko – kad rastų savo vietą ir galėtų veikti“. Net jei dvasinės sielos buvimo negalima nustatyti empiriniais duomenimis, patys mokslinių tyrimų apie žmogaus embrioną rezultatai suteikia „vertingą nuorodą, leidžiančią protu įžvelgti asmens buvimą nuo pirmosios žmogaus gyvybės atsiradimo momento: kaip žmogaus individas galėtų nebūti žmogaus asmuo?“.

      Be to, tai, kas yra pavojuje, yra taip svarbu, kad, moralinės pareigos požiūriu, vien tikimybė, kad yra susijęs žmogaus asmuo, pakaktų pateisinti absoliučiai aiškų draudimą bet kokiai intervencijai, kuria siekiama sunaikinti žmogaus embrioną. Būtent dėl šios priežasties, nepaisant visų mokslinių diskusijų ir tų filosofinių teiginių, kuriems Magisteriumas aiškiai neįsipareigojo, Bažnyčia visada mokė ir toliau moko, kad žmogaus prokreacijos rezultatas nuo pat pirmosios jo egzistencijos akimirkos turi būti užtikrintas besąlygiška pagarba, kuri morališkai priklauso žmogaus būtybei jos visumoje ir vienybėje kaip kūnui ir dvasiai: „Žmogaus būtybė turi būti gerbiama ir traktuojama kaip asmuo nuo pat pradėjimo momento; todėl nuo to paties momento turi būti pripažįstamos jo, kaip asmens, teisės, tarp kurių pirmiausia yra kiekvienos nekaltos žmogaus būtybės neliečiama teisė į gyvybę“.

      61. Šventojo Rašto tekstai niekada tiesiogiai nenagrinėja sąmoningo aborto klausimo ir todėl tiesiogiai bei konkrečiai jo nesmerkia. Tačiau jie rodo tokią didelę pagarbą žmogaus būtybei motinos įsčiose, kad logiškai reikalauja, jog Dievo įsakymas „Nežudyk“ būtų taikomas ir negimusiam vaikui.

      Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama kiekvienu egzistencijos momentu, įskaitant pradinę fazę, kuri yra iki gimimo. Visi žmonės, nuo jų motinos įsčių, priklauso Dievui, kuris juos tyrinėja ir pažįsta, kuris juos formuoja ir audžia savo rankomis, kuris žvelgia į juos, kai jie yra maži, beformiai embrionai, ir jau mato juose rytojaus suaugusiuosius, kurių dienos yra suskaičiuotos ir kurių pašaukimas jau dabar įrašytas „gyvenimo knygoje“ (plg. Ps 139, 1, 13–16). Ten, dar būdami motinos įsčiose – kaip liudija daugybė Biblijos ištraukų – jie yra asmeniniai Dievo mylinčios ir tėviškos apvaizdos objektai.

      Krikščionių Tradicija – kaip puikiai nurodo Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos paskelbta Deklaracija – yra aiški ir vieninga, nuo pat pradžių iki mūsų dienų, apibūdindama abortą kaip ypač sunkų moralinį sutrikimą. Nuo pirmųjų kontaktų su graikų-romėnų pasauliu, kur abortas ir kūdikių žudymas buvo plačiai praktikuojami, pirmoji krikščionių bendruomenė savo mokymu ir praktika radikaliai priešinosi toje visuomenėje paplitusiems papročiams, kaip aiškiai rodo anksčiau minėtas Didache. Tarp graikų bažnytinių rašytojų Atenagoras užrašo, kad krikščionys laiko žudikėmis moteris, kurios griebiasi abortą sukeliančių vaistų, nes vaikai, net jei jie dar yra motinos įsčiose, „jau yra Dievo Apvaizdos globoje“. Tarp lotynų autorių Tertulianas teigia: „Tai išankstinė žmogžudystė, užkertant kelią kam nors gimti; mažai skiriasi, ar kas užsmažia jau gimusią sielą, ar sunaikina ją gimime. Tas, kuris vieną dieną bus žmogus, jau yra žmogus“.

      Per du tūkstančius krikščionybės metų šią pačią doktriną nuolat mokė Bažnyčios Tėvai, jos Ganytojai ir Daktarai. Net mokslinės ir filosofinės diskusijos apie tikslų dvasinės sielos įliejimo momentą niekada nesukėlė jokių abejonių dėl moralinio aborto pasmerkimo.

      62. Naujesnis Popiežių Magisteriumas energingai patvirtino šią bendrą doktriną. Ypatingai Pijus XI savo Enciklikoje Casti Connubii atmetė apgaulingus aborto pateisinimus. Pijus XII pašalino visus tiesioginius abortus, tai yra, kiekvieną veiksmą, tiesiogiai siekiantį sunaikinti žmogaus gyvybę įsčiose „nesvarbu, ar toks sunaikinimas yra tikslas, ar tik priemonė tikslui pasiekti“. Jonas XXIII patvirtino, kad žmogaus gyvenimas yra šventas, nes „nuo pat pradžių jis tiesiogiai susijęs su Dievo kūrybine veikla“. Antrasis Vatikano Susirinkimas, kaip minėta anksčiau, griežtai pasmerkė: „Nuo pat pradėjimo gyvybė turi būti saugoma su didžiausia rūpesčiu, o abortas ir kūdikių žudymas yra neapsakomi nusikaltimai“.

      Bažnyčios kanonų disciplina nuo ankstyviausių amžių skyrė bausmes tiems, kurie kalti dėl aborto. Ši praktika, su daugiau ar mažiau griežtomis bausmėmis, buvo patvirtinta įvairiais istorijos laikotarpiais. 1917 m. Kanonų Teisės Kodeksas numatė ekskomuniką už abortą. Peržiūrėta kanonų teisė tęsia šią tradiciją, nustatydama, kad „asmuo, kuris faktiškai atlieka abortą, užsitraukia automatinę (latae sententiae) ekskomuniką“. Ekskomunikacija taikoma visiems, kurie įvykdo šį nusikaltimą, žinodami apie pridedamą bausmę, taigi apima ir tuos bendrininkus, be kurių pagalbos nusikaltimas nebūtų įvykdytas. Šia pakartotine sankcija Bažnyčia aiškiai parodo, kad abortas yra ypač sunkus ir pavojingas nusikaltimas, taip skatindama tuos, kurie jį įvykdo, nedelsiant ieškoti atsivertimo kelio. Bažnyčioje ekskomunikos bausmės tikslas yra padėti asmeniui visiškai suvokti tam tikros nuodėmės sunkumą ir skatinti tikrą atsivertimą bei atgailą.

      Atsižvelgiant į tokį doktrinos ir drausmės tradicijos vieningumą, Paulius VI galėjo pareikšti, kad ši tradicija yra nepakeista ir nekintama. Todėl, remdamasis autoritetu, kurį Kristus suteikė Petrui ir jo įpėdiniams, bendrystėje su vyskupais – kurie įvairiomis progomis smerkė abortą ir minėtoje konsultacijoje, nors ir išsibarstę po pasaulį, parodė vieningą sutarimą dėl šios doktrinos – pareiškiu, kad tiesioginis abortas, tai yra abortas, norimas kaip tikslas ar kaip priemonė, visada sudaro sunkų moralinį sutrikimą, nes tai yra tyčinis nekaltos žmogaus būtybės nužudymas. Ši doktrina grindžiama natūraliuoju įstatymu ir rašytiniu Dievo Žodžiu, perduodama Bažnyčios Tradicija ir mokoma paprastuoju bei visuotiniu Magisteriumu.

      Jokia aplinkybė, joks tikslas, joks įstatymas niekada negali padaryti teisėtu veiksmo, kuris yra iš esmės neteisėtas, nes jis prieštarauja Dievo Įstatymui, įrašytam kiekvieno žmogaus širdyje, pažįstamam per patį protą ir skelbiamam Bažnyčios.

      63. Šis aborto moralumo vertinimas turi būti taikomas ir naujesnėms intervencijų į žmogaus embrionus formoms, kurios, nors ir atliekamos teisėtais tikslais, neišvengiamai apima tų embrionų nužudymą. Taip yra su eksperimentais su embrionais, kurie vis labiau plinta biomedicininių tyrimų srityje ir kai kuriose šalyse yra teisėtai leidžiami. Nors „reikia laikyti teisėtomis procedūras, atliekamas su žmogaus embrionu, kurios gerbia embriono gyvybę ir vientisumą ir nesukelia jam neproporcingų rizikų, bet yra skirtos jo gydymui, sveikatos būklės gerinimui ar individualiam išgyvenimui“, vis dėlto reikia teigti, kad žmogaus embrionų ar vaisių naudojimas kaip eksperimentų objektas sudaro nusikaltimą prieš jų orumą kaip žmogaus būtybių, turinčių teisę į tą pačią pagarbą, kuri priklauso vaikui po gimimo, kaip ir kiekvienam asmeniui.

      Šis moralinis pasmerkimas taip pat taikomas procedūroms, kurios išnaudoja gyvus žmogaus embrionus ir vaisius – kartais specialiai šiam tikslui „pagamintus“ per dirbtinį apvaisinimą – arba kaip „biologinę medžiagą“, arba kaip organų ar audinių donorus transplantacijai gydant tam tikras ligas. Nekaltų žmogaus būtybių nužudymas, net jei tai atliekama siekiant padėti kitiems, sudaro absoliučiai nepriimtiną veiksmą.

      Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas prenatalinės diagnostikos technikų moralumo vertinimui, kurios leidžia anksti aptikti galimus negimusio vaiko anomalijas. Atsižvelgiant į šių technikų sudėtingumą, būtinas tikslus ir sistemingas moralinis vertinimas. Kai jos nesukelia neproporcingų rizikų vaikui ir motinai ir yra skirtos ankstyvam gydymui arba net ramiam ir informuotam dar negimusio vaiko priėmimui, šios technikos yra morališkai teisėtos. Tačiau kadangi prenatalinio gydymo galimybės šiuo metu vis dar ribotos, dažnai pasitaiko, kad šios technikos naudojamos su eugenine intencija, kuri priima selektyvų abortą, siekiant užkirsti kelią vaikų, turinčių įvairių tipų anomalijas, gimimui. Toks požiūris yra gėdingas ir visiškai smerktinas, nes jis mano, kad žmogaus gyvybės vertę galima matuoti tik „normalumo“ ir fizinės gerovės parametrais, taip atverdamas kelią kūdikių žudymo ir eutanazijos legitimacijai.

      Ir vis dėlto drąsa ir ramybė, su kuria daug mūsų brolių ir seserų, kenčiančių nuo sunkių negalių, gyvena savo gyvenimus, kai jiems rodomas priėmimas ir meilė, iškalbingai liudija, kas suteikia tikrą vertę gyvybei ir daro ją, net ir sunkiomis sąlygomis, brangia jiems ir kitiems. Bažnyčia yra arti tų sutuoktinių porų, kurios su dideliu skausmu ir kančia noriai priima labai neįgalius vaikus. Ji taip pat dėkinga visoms toms šeimoms, kurios per įvaikinimą priima vaikus, paliktus jų tėvų dėl negalių ar ligų.

      „Aš esu tas, kuris atneša ir mirtį, ir gyvybę“ (Įst 32, 39): eutanazijos tragedija

      64. Kitame gyvenimo spektro gale vyrai ir moterys susiduria su mirties slėpiniu. Šiandien, dėl medicinos pažangos ir kultūrinio konteksto, dažnai uždaro transcendentui, mirties patirtis pažymėta naujais bruožais. Kai vyraujanti tendencija yra vertinti gyvybę tik tiek, kiek ji teikia malonumą ir gerovę, kančia atrodo kaip nepakeliamas trukdis, nuo kurio reikia bet kokia kaina išsivaduoti. Mirtis laikoma „beprasme“, jei ji staiga nutraukia gyvenimą, dar atvirą naujoms ir įdomioms patirtims. Tačiau ji tampa „teisėta išlaisvinimu“, kai gyvenimas laikomas nebeturinčiu prasmės, nes yra pilnas skausmo ir neišvengiamai pasmerktas dar didesnėms kančioms.

      Be to, kai žmogus neigia ar ignoruoja savo esminį santykį su Dievu, jis mano, kad yra savo paties taisyklė ir matas, turintis teisę reikalauti, kad visuomenė garantuotų jam būdus ir priemones spręsti, ką daryti su savo gyvenimu visiškoje ir absoliučioje autonomijoje. Ypač išsivysčiusių šalių žmonės elgiasi šitaip: juos tam skatina nuolatinė medicinos pažanga ir vis labiau pažangios technikos. Naudojant labai sudėtingas sistemas ir įrangą, mokslas ir medicinos praktika šiandien gali ne tik gydyti anksčiau laikytus neišgydomais atvejais ir mažinti ar pašalinti skausmą, bet ir palaikyti bei pratęsti gyvenimą net ekstremalaus silpnumo situacijose, dirbtinai atgaivinti pacientus, kurių pagrindinės biologinės funkcijos staiga žlugo, ir naudoti specialias procedūras, kad organai būtų prieinami transplantacijai.

      Šiame kontekste auga pagunda griebtis eutanazijos, tai yra, kontroliuoti mirtį ir ją sukelti prieš laiką, „švelniai“ užbaigiant savo ar kitų gyvenimą. Iš tikrųjų, tai, kas gali atrodyti logiška ir humaniška, atidžiau pažvelgus, yra beprasmiška ir nehumaniška. Čia susiduriame su vienu iš labiau nerimą keliančių „mirties kultūros“ simptomų, kuris ypač plinta klestinčiose visuomenėse, pažymėtose pernelyg dideliu susirūpinimu efektyvumu ir laikančiose augantį pagyvenusių ir neįgalių žmonių skaičių nepakeliamu ir pernelyg sunkiu. Šie žmonės dažnai yra izoliuojami savo šeimų ir visuomenės, kurios organizuojamos beveik išimtinai pagal produktyvaus efektyvumo kriterijus, pagal kuriuos beviltiškai sutrikusi gyvybė nebeturi jokios vertės.

      65. Norint teisingai moraliai įvertinti eutanaziją, pirmiausia reikia aiškaus apibrėžimo. Eutanazija griežtąja prasme suprantama kaip veiksmas ar neveikimas, kuris pats savaime ir pagal ketinimą sukelia mirtį, siekiant pašalinti visas kančias. „Eutanazijos atskaitos taškai todėl randami valios ketinime ir naudojamuose metoduose“.

      Eutanaziją reikia atskirti nuo sprendimo atsisakyti vadinamojo „agresyvaus medicininio gydymo“, kitaip tariant, medicininių procedūrų, kurios nebeatitinka realios paciento situacijos, nes jos dabar yra neproporcingos bet kokiems laukiamiems rezultatams arba todėl, kad jos uždeda per didelę naštą pacientui ir jo šeimai. Tokiose situacijose, kai mirtis yra akivaizdžiai neišvengiama, galima sąžiningai „atsisakyti gydymo formų, kurios tik užtikrintų trapų ir varginantį gyvenimo pratęsimą, jei tik normali priežiūra, priklausanti ligoniui panašiais atvejais, nenutraukiama“. Žinoma, yra moralinė pareiga rūpintis savimi ir leisti, kad tavimi rūpintųsi, tačiau šią pareigą reikia vertinti konkrečiomis aplinkybėmis. Reikia nustatyti, ar turimos gydymo priemonės yra objektyviai proporcingos pagerėjimo perspektyvoms. Atsisakyti neįprastų ar neproporcingų priemonių nėra tas pats, kas savižudybė ar eutanazija; tai veikiau išreiškia žmogaus būklės priėmimą mirties akivaizdoje.

      Šiuolaikinėje medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama vadinamiesiems „paliatyviosios priežiūros metodams“, kurie siekia padaryti kančias labiau pakenčiamas paskutinėse ligos stadijose ir užtikrinti, kad pacientas būtų palaikomas ir lydimas savo išbandyme. Tarp klausimų, kylančių šioje srityje, yra įvairių rūšių nuskausminamųjų ir raminamųjų naudojimo teisėtumas, siekiant palengvinti paciento skausmą, kai tai kelia gyvenimo sutrumpinimo riziką. Nors pagyrimo vertas asmuo, kuris savanoriškai priima kančias, atsisakydamas gydymo skausmą malšinančiais vaistais, kad išliktų visiškai sąmoningas ir, jei yra tikintysis, sąmoningai dalytųsi Viešpaties Kančia, toks „herojiškas“ elgesys negali būti laikomas kiekvieno pareiga. Pijus XII patvirtino, kad skausmą malšinti narkotikais yra teisėta, net jei rezultatas yra sumažėjęs sąmoningumas ir gyvenimo sutrumpinimas, „jei nėra kitų priemonių ir jei, esant tam tikroms aplinkybėms, tai netrukdo vykdyti kitų religinių ir moralinių pareigų“. Tokiu atveju mirtis nėra norima ar siekiama, net jei dėl pagrįstų motyvų rizikuojama: tiesiog norima efektyviai sumažinti skausmą, naudojant medicinos teikiamus analgetikus. Vis dėlto „neteisinga be rimtos priežasties atimti iš mirštančiojo sąmoningumą“: artėjant prie mirties žmonės turėtų galėti įvykdyti savo moralines ir šeimynines pareigas, o svarbiausia – visiškai sąmoningai pasiruošti galutiniam susitikimui su Dievu.

      Atsižvelgdamas į šiuos skirtumus, harmonijoje su savo pirmtakų Magisteriumu ir bendrystėje su Katalikų Bažnyčios vyskupais, patvirtinu, kad eutanazija yra sunkus Dievo įstatymo pažeidimas, nes tai yra tyčinis ir morališkai nepriimtinas žmogaus asmens nužudymas. Ši doktrina grindžiama natūraliuoju įstatymu ir rašytiniu Dievo žodžiu, perduodama Bažnyčios Tradicija ir mokoma paprastuoju bei visuotiniu Magisteriumu.

      Priklausomai nuo aplinkybių, šis veiksmas apima savižudybei ar žmogžudystei būdingą piktybiškumą.

      66. Savižudybė visada yra moraliai tokia pat smerktina kaip žmogžudystė. Bažnyčios tradicija visada ją atmetė kaip labai blogą pasirinkimą. Nors tam tikras psichologinis, kultūrinis ir socialinis sąlygotumas gali paskatinti žmogų atlikti veiksmą, kuris taip radikaliai prieštarauja įgimtumui polinkiui į gyvybę, taip sumažindamas ar pašalindamas subjektyvią atsakomybę, savižudybė, objektyviai vertinant, yra labai nemoralus veiksmas. Iš tiesų, ji apima savimeilės atmetimą ir teisingumo bei meilės pareigos atsisakymą artimo, bendruomenių, kurioms priklausoma, ir visos visuomenės atžvilgiu. Giliausia savo realybe savižudybė reiškia Dievo absoliutaus suvereniteto virš gyvybės ir mirties atmetimą, kaip skelbiama senovės Izraelio išminčiaus maldoje: „Tu turi galią virš gyvybės ir mirties; tu vedi žmones prie Hado vartų ir atgal“ (Išm 16, 13; plg. Tob 13, 2).

      Sutikti su kito asmens ketinimu nusižudyti ir padėti tai įgyvendinti per vadinamąją „pagalbinę savižudybę“ reiškia bendradarbiauti, o kartais būti tikruoju neteisybės, kuri niekada negali būti pateisinama, net jei to prašoma, vykdytoju. Šventasis Augustinas rašo, kad „niekada nėra teisėta nužudyti kitą: net jei jis to nori, net jei jis to prašo, nes, kabėdamas tarp gyvybės ir mirties, jis maldauja pagalbos išlaisvinti sielą, kovojančią prieš kūno pančius ir trokštančią būti paleista; taip pat nėra teisėta, net kai ligonis nebegali gyventi“. Net kai nėra motyvuojama egoistinio atsisakymo būti apsunkintam kenčiančio žmogaus gyvenimu, eutanaziją reikia vadinti klaidingu gailestingumu, o iš tiesų nerimą keliančiu gailestingumo „iškraipymu“. Tikras „užuojauta“ veda prie kito skausmo dalijimosi; jis nenužudo asmens, kurio kančių mes negalime pakelti. Be to, eutanazijos veiksmas atrodo dar labiau iškreiptas, jei jį atlieka tie, kaip giminaičiai, kurie turėtų kantriai ir su meile elgtis su šeimos nariu, ar tie, kaip gydytojai, kurie pagal savo profesiją turėtų rūpintis ligoniu net skausmingiausiuose terminaliniuose etapuose.

      Eutanazijos pasirinkimas tampa dar rimtesnis, kai tai yra žmogžudystė, kurią kiti atlieka asmeniui, kuris jokiu būdu to neprašė ir niekada tam nesutiko. Savavališkumo ir neteisybės viršūnė pasiekiama, kai tam tikri žmonės, tokie kaip gydytojai ar įstatymų leidėjai, prisiima sau galią nuspręsti, kas turėtų gyventi, o kas mirti. Vėl atsiduriame prieš Edeno pagundą: tapti kaip Dievas, kuris „žino gėrį ir blogį“ (plg. Pr 3, 5). Tik Dievas turi galią virš gyvybės ir mirties: „Aš esu tas, kuris atneša ir mirtį, ir gyvybę“ (Įst 32, 39; plg. 2 Kar 5, 7; 1 Sam 2, 6). Tačiau jis šią galią vykdo tik pagal išminties ir meilės planą. Kai žmogus uzurpuoja šią galią, būdamas pavergtas kvailo ir egoistiško mąstymo, jis neišvengiamai naudoja ją neteisybei ir mirčiai. Taip silpno žmogaus gyvybė atiduodama į stipriojo rankas; visuomenėje prarandamas teisingumo jausmas, ir abipusis pasitikėjimas, kiekvieno autentiško tarpasmeninio santykio pagrindas, yra pažeidžiamas iš esmės.

      67. Visiškai kitoks yra meilės ir tikro gailestingumo kelias, kurio reikalauja mūsų bendra žmonija ir kurį krikščionių tikėjimas Kristumi Atpirkėju, mirusiu ir prisikėlusiu, nuolat naujai apšviečia. Prašymas, kylantis iš žmogaus širdies didžiausiame susidūrime su kančia ir mirtimi, ypač kai susiduriama su pagunda pasiduoti visiškam nevilties, yra pirmiausia prašymas draugystės, užuojautos ir paramos išbandymo metu. Tai maldavimas pagalbos išlaikyti viltį, kai visos žmogiškos viltys žlunga. Kaip primena Antrasis Vatikano Susirinkimas: „Mirties akivaizdoje žmogaus egzistencijos mįslė tampa ypač aštri“, tačiau „žmogus teisingai seka savo širdies intuicija, kai jis bjaurisi ir atmeta absoliutų savo asmens griuvimą ir visišką išnykimą. Žmogus maištauja prieš mirtį, nes neša savyje amžiną sėklą, kuri negali būti sumažinta iki vien materijos“.

      Šis natūralus mirties atmetimas ir šis pradinis nemirtingumo vilties užuomazga yra apšviečiami ir išpildomi krikščionių tikėjimu, kuris žada ir siūlo dalyvavimą Prisikėlusio Kristaus pergalėje: tai pergalė To, kuris savo atperkamosios mirties išlaisvino žmogų iš mirties, „nuodėmės atlygio“ (Rom 6, 23), ir davė jam Dvasią, prisikėlimo ir gyvenimo laidą (plg. Rom 8, 11). Ateities nemirtingumo tikrumas ir viltis pažadėtame prisikėlime meta naują šviesą į kančios ir mirties slėpinį ir pripildo tikintįjį nepaprastu gebėjimu visiškai pasitikėti Dievo planu.

      Apaštalas Paulius šį naujumą išreiškė visiško priklausymo Viešpačiui, kuris apima kiekvieną žmogaus būklę, terminais: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, ir nė vienas nemiršta sau. Jei gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jei mirštame, mirštame Viešpačiui; taigi, ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties“ (Rom 14, 7–8). Mirti Viešpačiui reiškia patirti savo mirtį kaip aukščiausią klusnumo Tėvui aktą (plg. Fil 2, 8), būti pasirengusiam sutikti mirtį „valandą“, kurią jis nori ir pasirenka (plg. Jn 13, 1), kas gali reikšti tik tada, kai žmogaus žemiškoji kelionė yra baigta. Gyventi Viešpačiui taip pat reiškia pripažinti, kad kančia, nors pati savaime yra blogis ir išbandymas, visada gali tapti gėrio šaltiniu. Ji tampa tokia, jei patiriama dėl meilės ir su meile, dalijantis, Dievo malonės dovana ir asmeniniu bei laisvu pasirinkimu, Kristaus Nukryžiuotojo kančioje. Tokiu būdu žmogus, gyvenantis savo kančią Viešpatyje, vis labiau tampa panašus į jį (plg. Fil 3, 10; 1 Pt 2, 21) ir glaudžiau susijęs su jo atperkamuoju darbu Bažnyčios ir žmonijos labui. Tai buvo šventojo Pauliaus patirtis, kurią kiekvienas kenčiantis žmogus yra kviečiamas iš naujo išgyventi: „Džiaugiuosi savo kančiomis dėl jūsų ir savo kūne užpildau, kas trūksta Kristaus vargų dėl jo Kūno, tai yra Bažnyčios“ (Kol 1, 24).

      „Turime paklusti Dievui, o ne žmonėms“ (Apd 5, 29): civilinis įstatymas ir moralinis įstatymas

      68. Viena iš specifinių šių dienų išpuolių prieš žmogaus gyvybę savybių – kaip jau ne kartą buvo pasakyta – yra tendencija reikalauti jų teisinio pateisinimo, tarsi tai būtų teisės, kurias valstybė, bent tam tikromis sąlygomis, privalo pripažinti piliečiams. Todėl yra polinkis teigti, kad šias teises turėtų būti galima vykdyti su saugia ir nemokama gydytojų bei medicinos personalo pagalba.

      Dažnai teigiama, kad negimusio vaiko ar sunkiai neįgalaus asmens gyvybė yra tik santykinis gėris: pagal proporcingumo požiūrį ar vien apskaičiavimą, šis gėris turėtų būti lyginamas ir subalansuotas su kitais gėriais. Net tvirtinama, kad tik tas, kuris yra tiesiogiai įsitraukęs į konkrečią situaciją, gali teisingai įvertinti pavojuje esančius gėrius: todėl tik tas asmuo galėtų nuspręsti dėl savo pasirinkimo moralumo. Valstybė todėl, siekdama pilietinio sambūvio ir socialinės harmonijos, turėtų gerbti šį pasirinkimą, net iki leidimo aborto ir eutanazijos.

      Kitais atvejais teigiama, kad civilinis įstatymas negali reikalauti, kad visi piliečiai gyventų pagal aukštesnius moralinius standartus, nei tie, kuriuos visi piliečiai patys pripažįsta ir dalijasi. Todėl įstatymas visada turėtų išreikšti daugumos piliečių nuomonę ir valią bei pripažinti, kad jie, bent tam tikrais kraštutiniais atvejais, turi teisę net į abortą ir eutanaziją. Be to, aborto ir eutanazijos draudimas bei bausmės šiais atvejais, kaip teigiama, neišvengiamai vestų prie neteisėtų praktikų padaugėjimo: jos nebūtų tinkamai kontroliuojamos visuomenės ir būtų atliekamos mediciniškai nesaugiai. Taip pat keliamas klausimas, ar įstatymo, kuris praktiškai negali būti įgyvendinamas, palaikymas galiausiai nesumenkintų visų įstatymų autoriteto.

      Galiausiai radikaliausios nuomonės teigia, kad modernioje ir pliuralistinėje visuomenėje žmonėms turėtų būti leidžiama visiškai laisvai disponuoti savo gyvenimais ir negimusių gyvenimais: tvirtinama, kad įstatymo užduotis nėra rinktis tarp skirtingų moralinių nuomonių, o dar mažiau įstatymas gali pretenduoti įpareigoti vieną konkrečią nuomonę kitų nenaudai.

      69. Bet kokiu atveju, mūsų laikų demokratinėje kultūroje paprastai manoma, kad bet kurios visuomenės teisinė sistema turėtų apsiriboti atsižvelgimu ir daugumos įsitikinimų priėmimu. Todėl ji turėtų būti grindžiama tik tuo, ką pati dauguma laiko moralu ir iš tikrųjų praktikuoja. Be to, jei manoma, kad objektyvi visų bendra tiesa iš tikrųjų yra nepasiekiama, pagarba piliečių laisvei – kurie demokratinėje sistemoje laikomi tikraisiais valdovais – reikalautų, kad įstatymų leidybos lygmeniu būtų pripažinta individualių sąžinių autonomija. Todėl, nustatant tas normas, kurios yra absoliučiai būtinos socialiniam sambūviui, vienintelis lemiamas veiksnys turėtų būti daugumos valia, kad ir kokia ji būtų. Todėl kiekvienas politikas savo veikloje turėtų aiškiai atskirti privačios sąžinės sritį nuo viešojo elgesio.

      Dėl to turime dvi, atrodo, diametraliai priešingas tendencijas. Viena vertus, individai moralinėje srityje reikalauja sau visiškos pasirinkimo laisvės ir reikalauja, kad valstybė nepriimtų ar nenustatytų jokios etinės pozicijos, bet apsiribotų garantuodama maksimalią kiekvieno individo laisvę, su vieninteliu apribojimu nepažeisti kito piliečio laisvės ir teisių. Kita vertus, manoma, kad vykdant viešąsias ir profesines pareigas pagarba kitų žmonių pasirinkimo laisvei reikalauja, kad kiekvienas atidėtų savo įsitikinimus, kad patenkintų kiekvieną piliečių reikalavimą, kuris yra pripažįstamas ir garantuojamas įstatymo; vykdant savo pareigas vienintelis moralinis kriterijus turėtų būti tai, kas nustatyta pačiame įstatyme. Taigi individuali atsakomybė yra perduodama civiliniam įstatymui, atsisakant asmeninės sąžinės, bent jau viešojoje sferoje.

      70. Visų šių tendencijų pagrinde slypi etinis reliatyvizmas, kuris būdingas didelei daliai šių dienų kultūros. Kai kurie laiko tokį reliatyvizmą esmine demokratijos sąlyga, nes jis vienintelis, kaip manoma, garantuoja toleranciją, abipusę pagarbą tarp žmonių ir daugumos sprendimų priėmimą, tuo tarpu moralinės normos, laikomos objektyviomis ir privalomomis, laikomos vedančiomis į autoritarizmą ir netoleranciją.

      Tačiau būtent pagarba gyvybei atskleidžia, kokius nesusipratimus ir prieštaravimus, lydimus baisių praktinių pasekmių, slepia šis požiūris.

      Tiesa, kad istorija žino atvejų, kai nusikaltimai buvo padaryti „tiesos“ vardu. Tačiau lygiai taip pat sunkūs nusikaltimai ir radikalūs laisvės neigimai buvo padaryti ir vis dar daromi „etinio reliatyvizmo“ vardu. Kai parlamentinė ar socialinė dauguma nusprendžia, kad yra teisėta, bent tam tikromis sąlygomis, žudyti negimusią žmogaus gyvybę, ar tai nėra iš tikrųjų „tironiškas“ sprendimas silpniausios ir labiausiai bejėgės žmogaus būtybės atžvilgiu? Kiekvieno sąžinė teisingai atmeta tuos nusikaltimus prieš žmoniją, kurių mūsų amžius turėjo tokią liūdną patirtį. Bet ar šie nusikaltimai liautųsi būti nusikaltimais, jei, užuot buvę padaryti nesąžiningų tironų, jie būtų legitimuoti populiariu sutarimu?

      Demokratija negali būti sudievinta iki tokio lygio, kad taptų moralės pakaitalu ar panacėja nuo amoralumo. Iš esmės demokratija yra „sistema“ ir kaip tokia yra priemonė, o ne tikslas. Jos „moralinė“ vertė nėra automatinė, bet priklauso nuo atitikties moraliniam įstatymui, kuriam ji, kaip ir kiekviena kita žmogaus elgesio forma, privalo paklusti: kitaip tariant, jos moralumas priklauso nuo moralumo tikslų, kurių ji siekia, ir priemonių, kurias ji naudoja. Jei šiandien matome beveik visuotinį sutarimą dėl demokratijos vertės, tai reikia laikyti teigiamu „laiko ženklu“, kaip dažnai pažymėjo Bažnyčios Magisteriumas. Tačiau demokratijos vertė stovi arba krinta kartu su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina. Žinoma, tokios vertybės kaip kiekvieno žmogaus asmens orumas, pagarba neliečiamoms ir neatimamoms žmogaus teisėms ir „bendrojo gėrio“ priėmimas kaip tikslas ir kriterijus, reguliuojantis politinį gyvenimą, yra esminės ir negali būti ignoruojamos.

      Šių vertybių pagrindas negali būti laikini ir kintami „daugumos“ nuomonės, bet tik objektyvaus moralinio įstatymo, kaip „natūralaus į“, įrašyto žmogaus širdyje, pripažinimas, kuris yra privalomas civilinio įstatymo atskaitos taikas. Jei dėl tragiško kolektyvinės sąžinės aptemimo skepticizmas sugebėtų sukelti abejones net pagrindiniuose moralinio įstatymo principuose, pati demokratinė sistema būtų sukrėsta savo pamatuose ir sumažinta iki vien mechanizmo, reguliuojančio skirtingus ir priešingus interesus grynai empiriniu pagrindu.

      Kai kurie gali manyti, kad net ši funkcija, nesant nieko geresnio, turėtų būti vertinama dėl visuomenės taikos. Nors šioje nuomonėje yra tam tikras tiesos elementas, lengva pamatyti, kad be objektyvaus moralinio pagrindo net demokratija nesugeba užtikrinti stabilios taikos, ypač todėl, kad taika, kuri nėra pastatyta ant kiekvieno individo orumo ir visų žmonių solidarumo vertybių, dažnai pasirodo esanti iliuzinė. Net dalyvaujamose valdymo sistemose interesų reguliavimas dažnai vyksta galingiausiųjų naudai, nes jie yra tie, kurie labiausiai geba valdyti ne tik galios svertus, bet ir formuoti sutarimą. Tokioje situacijoje demokratija lengvai tampa tuščiu žodžiu.

      71. Todėl skubiai būtina, dėl visuomenės ateities ir sveikos demokratijos vystymosi, iš naujo atrasti tas esmines ir įgimtas žmogaus ir moralines vertybes, kurios kyla iš pačios žmogaus būtybės tiesos ir išreiškia bei saugo asmens orumą: vertybes, kurių joks individas, jokia dauguma ir jokia valstybė niekada negali sukurti, modifikuoti ar sunaikinti, bet privalo tik pripažinti, gerbti ir skatinti.

      Todėl reikia atkurti pagrindinius civilinio įstatymo ir moralinio įstatymo santykio vizijos elementus, kuriuos siūlo Bažnyčia, bet kurie taip pat yra dalis didžiųjų žmonijos teisinių tradicijų paveldo.

      Žinoma, civilinio įstatymo tikslas yra kitoks ir ribotesnis nei moralinio įstatymo. Tačiau „jokioje gyvenimo srityje civilinis įstatymas negali pakeisti sąžinės ar diktuoti normų dėl dalykų, kurie yra už jo kompetencijos ribų“, kuri yra užtikrinti žmonių bendrąjį gėrį per jų pagrindinių teisių pripažinimą ir gynimą, taikos ir viešosios moralės skatinimą. Tikrasis civilinio įstatymo tikslas yra garantuoti tvarkingą socialinį sambūvį tikroje teisybėje, kad visi galėtų „gyventi ramų ir taikų gyvenimą, dievobaimingą ir pagarbų visais atžvilgiais“ (1 Tim 2, 2). Būtent dėl šios priežasties civilinis įstatymas privalo užtikrinti, kad visi visuomenės nariai turėtų pagarbą tam tikroms pagrindinėms teisėms, kurios įgimtai priklauso asmeniui, teisėms, kurias kiekvienas pozityvus įstatymas privalo pripažinti ir garantuoti. Pirmoji ir pagrindinė tarp jų yra kiekvienos nekaltos žmogaus būtybės neliečiama teisė į gyvybę. Nors viešoji valdžia kartais gali pasirinkti nesustabdyti to, kas, jei būtų uždrausta, sukeltų didesnę žalą, ji niekada negali pretenduoti legitimuoti kaip individų teisę – net jei jie yra visuomenės narių dauguma – nusikaltimą kitiems asmenims, kurį sukelia tokios pagrindinės teisės kaip teisė į gyvybę nepaisymas. Teisinis aborto ar eutanazijos toleravimas jokiu būdu negali pretenduoti būti pagrįstas pagarba kitų sąžinei, būtent todėl, kad visuomenė turi teisę ir pareigą apsisaugoti nuo piktnaudžiavimų, kurie gali įvykti sąžinės vardu ir laisvės pretekstu.

      72. Doktrina apie būtiną civilinio įstatymo atitiktį moraliniam įstatymui yra nuosekli visoje Bažnyčios tradicijoje. Tai dar kartą aišku iš Jono XXIII enciklikos: „Autoritetas yra moralinės tvarkos reikalavimas ir kyla iš Dievo. Todėl įstatymai ir nutarimai, priimti prieštaraujant moralinei tvarkai, o kartu ir dieviškajai valiai, neturi jokios privalomos jėgos sąžinei…; iš tiesų, tokių įstatymų priėmimas pažeidžia paties autoriteto prigimtį ir sukelia gėdingą piktnaudžiavimą“. Tai aiškus šventojo Tomo Akviniečio mokymas, kuris rašo, kad „žmogaus įstatymas yra įstatymas tiek, kiek jis atitinka teisingą protą ir taip kyla iš amžinojo įstatymo. Bet kai įstatymas prieštarauja protui, jis vadinamas neteisingu įstatymu; tokiu atveju jis nustoja būti įstatymu ir tampa veikiau smurto aktu“. Ir dar: „Kiekvienas žmogaus sukurtas įstatymas gali būti vadinamas įstatymu, kiek jis kyla iš natūralaus įstatymo. Bet jei jis kokiu nors būdu prieštarauja natūraliam įstatymui, tada jis nėra tikras įstatymas, o veikiau įstatymo iškraipymas“.

      Pirmasis ir tiesioginis šio mokymo taikymas susijęs su žmogaus įstatymu, kuris ignoruoja pagrindinę teisę ir visų kitų teisių šaltinį – teisę į gyvybę, teisę, priklausančią kiekvienam individui. Todėl įstatymai, kurie legitimuoja tiesioginį nekaltų žmogaus būtybių žudymą per abortą ar eutanaziją, visiškai prieštarauja neliečiamai teisei į gyvybę, būdingai kiekvienam individui; taip jie paneigia visų lygybę prieš įstatymą. Galima būtų prieštarauti, kad taip nėra eutanazijos atveju, kai jos prašo visiškai sąmoningas asmuo. Tačiau bet kuri valstybė, kuri tokį prašymą laikytų teisėtu ir leistų jį įgyvendinti, legalizuotų savižudybės-žmogžudystės atvejį, prieštaraujantį pagrindiniams absoliučios pagarbos gyvybei ir kiekvienos nekaltos gyvybės apsaugos principams. Tokiu būdu valstybė prisideda prie pagarbos gyvybei mažinimo ir atveria duris veikimo būdams, kurie griauna pasitikėjimą tarpusavio santykiuose. Įstatymai, kurie leidžia ir skatina abortą bei eutanaziją, todėl yra radikaliai priešingi ne tik individo gėriui, bet ir bendrajam gėriui; todėl jie visiškai neturi autentiško teisinio pagrįstumo. Teisės į gyvybę nepaisymas, būtent todėl, kad jis veda prie asmens, kuriam tarnauti egzistuoja visuomenė, žudymo, yra tai, kas labiausiai tiesiogiai prieštarauja bendrojo gėrio pasiekimo galimybei. Todėl civilinis įstatymas, leidžiantis abortą ar eutanaziją, tuo pačiu faktu nustoja būti tikru, moraliai privalomu civiliniu įstatymu.

      73. Abortas ir eutanazija yra nusikaltimai, kuriuos joks žmogaus įstatymas negali pretenduoti legitimuoti. Sąžinėje nėra pareigos paklusti tokiems įstatymams; vietoj to yra sunki ir aiški pareiga jiems priešintis sąžinės prieštaravimu. Nuo pat Bažnyčios pradžios apaštališkasis skelbimas priminė krikščionims jų pareigą paklusti teisėtai sudarytoms viešosioms valdžioms (plg. Rom 13, 1–7; 1 Pt 2, 13–14), bet tuo pačiu tvirtai įspėjo, kad „turime paklusti Dievui, o ne žmonėms“ (Apd 5, 29). Senajame Testamente, būtent dėl grėsmių gyvybei, randame reikšmingą pasipriešinimo neteisingam valdžios įsakymui pavyzdį. Po to, kai faraonas įsakė žudyti visus naujagimius vyrus, hebrajų pribuvėjos atsisakė. „Jos nedarė taip, kaip joms įsakė Egipto karalius, bet leido gyventi vyrų vaikams“ (Iš 1, 17). Tačiau būtina pastebėti jų veiksmų pagrindinę priežastį: „pribuvėjos bijojo Dievo“ (ten pat). Būtent iš paklusnumo Dievui – kuriam vienam priklauso ta baimė, kuri yra jo absoliutaus suvereniteto pripažinimas – kyla jėga ir drąsa priešintis neteisingiems žmogaus įstatymams. Tai tų, kurie pasirengę net būti įkalinti ar nubausti kardu, jėga ir drąsa, įsitikinę, kad tai sudaro „šventųjų ištvermę ir tikėjimą“ (Apr 13, 10).

      Esant iš esmės neteisingam įstatymui, tokiam kaip įstatymas, leidžiantis abortą ar eutanaziją, todėl niekada nėra teisėta jam paklusti, „dalyvauti propagandos kampanijoje už tokį įstatymą ar už jį balsuoti“.

      Ypatinga sąžinės problema gali kilti tais atvejais, kai teisėkūros balsavimas būtų lemiamas priimant griežtesnį įstatymą, skirtą sumažinti leidžiamų abortų skaičių, vietoj jau priimto ar pasirengto balsuoti labiau leidžiančio įstatymo. Tokie atvejai nėra reti. Faktas, kad kai kuriose pasaulio dalyse toliau vyksta kampanijos, siekiančios įvesti abortą palaikančius įstatymus, dažnai remiamos galingų tarptautinių organizacijų, o kitose šalyse – ypač tose, kurios jau patyrė karčius tokio leidžiančio teisės akto vaisius – atsiranda vis daugiau permąstymo šiuo klausimu ženklų. Minėtu atveju, kai neįmanoma panaikinti ar visiškai panaikinti pro-abortinio įstatymo, išrinktas pareigūnas, kurio absoliutus asmeninis pasipriešinimas sąmoningam abortui buvo gerai žinomas, galėtų teisėtai palaikyti pasiūlymus, skirtus sumažinti tokio įstatymo daromą žalą ir mažinti jo neigiamas pasekmes bendrosios nuomonės ir viešosios moralės lygmeniu. Tai iš tikrųjų nėra neteisėtas bendradarbiavimas su neteisingu įstatymu, o veikiau teisėtas ir tinkamas bandymas apriboti jo blogus aspektus.

      74. Neteisingų įstatymų priėmimas dažnai kelia sudėtingas sąžinės problemas morališkai teisingiems žmonėms dėl bendradarbiavimo klausimo, nes jie turi teisę reikalauti, kad nebūtų verčiami dalyvauti morališkai bloguose veiksmuose. Kartais pasirinkimai, kuriuos reikia padaryti, yra sunkūs; jie gali reikalauti paaukoti prestižines profesines pozicijas ar atsisakyti pagrįstų karjeros pažangos vilčių. Kitais atvejais gali atsitikti, kad tam tikrų veiksmų, numatytų iš esmės neteisingo teisės akto, bet pačių savaime indiferentiškų ar net teigiamų, vykdymas gali tarnauti apsaugoti gresiančias žmogaus gyvybes. Tačiau gali būti pagrįsta baimė, kad noras vykdyti tokius veiksmus ne tik sukels skandalą ir susilpnins būtiną pasipriešinimą išpuoliams prieš gyvybę, bet ir pamažu ves prie tolesnio kapituliacijos leidžiančiai mąstysenai.

      Norint nušviesti šį sudėtingą klausimą, būtina prisiminti bendruosius principus dėl bendradarbiavimo bloguose veiksmuose. Krikščionys, kaip ir visi geros valios žmonės, yra kviečiami pagal sunkią sąžinės pareigą nebendradarbiauti formaliai praktikose, kurios, net jei leidžiamos civilinės teisės, prieštarauja Dievo įstatymui. Iš tiesų, moraliniu požiūriu niekada nėra teisėta formaliai bendradarbiauti bloge. Toks bendradarbiavimas įvyksta, kai veiksmas, arba dėl savo prigimties, arba dėl formos, kurią jis įgauna konkrečioje situacijoje, gali būti apibrėžtas kaip tiesioginis dalyvavimas veiksme prieš nekaltą žmogaus gyvybę arba dalijimasis nemoraliu asmens, atliekančio šį veiksmą, ketinimu. Toks bendradarbiavimas niekada negali būti pateisinamas nei remiantis pagarba kitų laisvei, nei apeliuojant į tai, kad civilinis įstatymas tai leidžia ar reikalauja. Kiekvienas individas iš tikrųjų turi moralinę atsakomybę už veiksmus, kuriuos jis asmeniškai atlieka; niekas negali būti atleistas nuo šios atsakomybės, ir šios atsakomybės pagrindu kiekvienas bus teisiamas paties Dievo (plg. Rom 2, 6; 14, 12).

      Atsisakyti dalyvauti darant neteisybę yra ne tik moralinė pareiga; tai taip pat pagrindinė žmogaus teisė. Jei taip nebūtų, žmogaus asmuo būtų verčiamas atlikti veiksmą, iš esmės nesuderinamą su žmogaus orumu, ir tokiu būdu pati žmogaus laisvė, kurios autentiška prasmė ir tikslas randami jos orientacijoje į tiesą ir gėrį, būtų radikaliai pažeista. Todėl tai, kas pavojuje, yra esminė teisė, kuri, būtent kaip tokia, turėtų būti pripažinta ir saugoma civilinio įstatymo. Šia prasme galimybė atsisakyti dalyvauti konsultacijų, pasiruošimo ir vykdymo etapuose šių veiksmų prieš gyvybę turėtų būti garantuota gydytojams, sveikatos priežiūros personalui ir ligoninių, klinikų bei reabilitacijos įstaigų vadovams. Tie, kurie naudojasi sąžinės prieštaravimu, turi būti apsaugoti ne tik nuo teisinių bausmių, bet ir nuo bet kokių neigiamų poveikių teisiniu, drausminiu, finansiniu ir profesiniu požiūriu.

      „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27): „skatink“ gyvybę

      75. Dievo įsakymai moko mus gyvenimo kelio. Neigiami moraliniai įsakymai, kurie skelbia, kad tam tikrų veiksmų pasirinkimas yra morališkai nepriimtinas, turi absoliučią vertę žmogaus laisvei: jie galioja visada ir visur, be išimčių. Jie aiškiai parodo, kad tam tikrų veikimo būdų pasirinkimas yra radikaliai nesuderinamas su Dievo meile ir asmens, sukurto pagal jo atvaizdą, orumu. Tokie pasirinkimai negali būti išpirkti jokio ketinimo ar pasekmės gerumu; jie yra negrįžtamai priešingi asmenų tarpusavio ryšiui; jie prieštarauja esminiam sprendimui nukreipti savo gyvenimą į Dievą.

      Šia prasme neigiami moraliniai įsakymai turi itin svarbią teigiamą funkciją. Jų besąlygiškas „ne“ aiškiai nurodo absoliučią ribą, žemiau kurios laisvi individai negali nusileisti. Tuo pačiu metu jie nurodo minimumą, kurį jie privalo gerbti ir nuo kurio turi pradėti, kad vėl ir vėl sakytų „taip“, „taip“, kuris pamažu apims visą gėrio horizontą (plg. Mt 5, 48). Įsakymai, ypač neigiami moraliniai įsakymai, yra kelionės į laisvę pradžia ir pirmasis būtinas etapas. Kaip rašo šventasis Augustinas, „laisvės pradžia yra būti laisvam nuo nusikaltimų… kaip žmogžudystė, svetimavimas, paleistuvystė, vagystė, sukčiavimas, šventvagystė ir panašiai. Tik kai žmogus nustoja daryti šiuos nusikaltimus (o joks krikščionis neturėtų jų daryti), jis pradeda kelti galvą į laisvę. Bet tai tik laisvės pradžia, ne tobula laisvė“.

      76. Įsakymas „Nežudyk“ taip nustato tikrosios laisvės pradžios tašką. Jis veda mus aktyviai skatinti gyvybę ir plėtoti tam tikrus mąstymo ir veikimo būdus, kurie tarnauja gyvybei. Tokiu būdu mes vykdome savo atsakomybę už mums patikėtus asmenis ir rodome, darbais ir tiesa, savo dėkingumą Dievui už didžią gyvybės dovaną (plg. Ps 139, 13–14).

      Kūrėjas patikėjo žmogaus gyvybę jo atsakingam rūpesčiui, ne tam, kad jis savavališkai ja naudotųsi, bet kad ją išmintingai saugotų ir su meile rūpintųsi. Sandoros Dievas patikėjo kiekvieno individo gyvybę jo artimiesiems, broliams ir seserims, pagal abipusio davimo ir priėmimo, savęs dovanojimo ir kitų priėmimo įstatymą. Laiko pilnatvėje, įsikūnydamas ir atiduodamas savo gyvenimą už mus, Dievo Sūnus parodė, kokias aukštumas ir gelmes šis abipusis įstatymas gali pasiekti. Su savo Dvasios dovana Kristus suteikia naują turinį ir prasmę abipusio įstatymo, mūsų patikėjimui vienas kitam. Dvasia, kuri kuria bendrystę meilėje, sukuria tarp mūsų naują brolystę ir solidarumą, tikrą Švenčiausiosios Trejybės abipusio savęs dovanojimo ir priėmimo slėpinio atspindį. Dvasia tampa naujuoju įstatymu, kuris suteikia jėgos tikintiesiems ir pažadina juose atsakomybę dalintis savęs dovana ir priimti kitus, kaip dalijimąsi beribe Jėzaus Kristaus meile.

      77. Šis naujasis įstatymas taip pat suteikia dvasią ir formą įsakymui „Nežudyk“. Krikščioniui tai reiškia absoliučią būtinybę gerbti, mylėti ir skatinti kiekvieno brolio ir sesers gyvybę, pagal Dievo dosnios meilės Jėzuje Kristuje reikalavimus. „Jis atidavė savo gyvenimą už mus; ir mes turime atiduoti savo gyvenimus už brolius“ (1 Jn 3, 16).

      Įsakymas „Nežudyk“, net ir savo pozityvesniais aspektais – gerbti, mylėti ir skatinti žmogaus gyvybę – yra privalomas kiekvienam žmogui. Jis aidi kiekvieno moralinėje sąžinėje kaip nenutildomas originalios Dievo Kūrėjo sandoros su žmonija aidas. Jį gali pripažinti kiekvienas proto šviesoje, ir jis gali būti laikomasi dėka paslaptingo Dvasios veikimo, kuri, pūsdama kur nori (plg. Jn 3, 8), ateina ir įtraukia kiekvieną šio pasaulio žmogų.

      Todėl tai yra meilės tarnystė, kurią visi esame įsipareigoję užtikrinti savo artimui, kad jo ar jos gyvybė visada būtų ginama ir skatinama, ypač kai ji yra silpna ar jai gresia pavojus. Tai ne tik asmeninis, bet ir socialinis rūpestis, kurį visi turime puoselėti: rūpestis padaryti besąlygišką pagarbą žmogaus gyvybei atnaujintos visuomenės pagrindu.

      Mes esame kviečiami mylėti ir gerbti kiekvieno vyro ir moters gyvybę ir dirbti su atkaklumu ir drąsa, kad mūsų laikas, pažymėtas pernelyg daugybe mirties ženklų, pagaliau liudytų naujos gyvybės kultūros, tiesos ir meilės kultūros vaisių, įsitvirtinimą.

      IV SKYRIUS – JŪS PADARĖTE TAI MAN

      DĖL NAUJOS ŽMOGAUS GYVYBĖS KULTŪROS

      „Jūs esate Dievo tauta, kad skelbtumėte nuostabius jo darbus, kuris pašaukė jus iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9): gyvybės ir už gyvybę tauta

      78. Bažnyčia gavo Evangeliją kaip džiaugsmo ir išganymo skelbimą bei šaltinį. Ji gavo ją kaip dovaną iš Jėzaus, Tėvo siųsto „skelbti gerosios naujienos vargšams“ (Lk 4, 18). Ji gavo ją per apaštalus, Kristaus siųstus į visą pasaulį (plg. Mk 16, 15; Mt 28, 19–20). Gimusi iš šios evangelizacijos veiklos, Bažnyčia kasdien girdi šventojo Pauliaus įspėjimo žodžių aidą: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). Kaip rašė Paulius VI, „evangelizacija yra Bažnyčios malonė ir pašaukimas, jos giliausia tapatybė. Ji egzistuoja tam, kad evangelizuotų“.

      Evangelizacija yra viską apimanti, progresyvi veikla, per kurią Bažnyčia dalyvauja Viešpaties Jėzaus pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje misijoje. Todėl ji yra neatskiriamai susijusi su skelbimu, šventimu ir meilės tarnyste. Evangelizacija yra giliai bažnytinis veiksmas, kuris kviečia visus įvairius Evangelijos darbininkus veikti pagal jų individualias charizmas ir tarnystę.

      Taip yra ir dėl gyvybės Evangelijos skelbimo, neatsiejamos tos Evangelijos, kuri yra pats Jėzus Kristus, dalies. Mes esame šios Evangelijos tarnystėje, palaikomi sąmoningumo, kad gavome ją kaip dovaną ir esame siųsti ją skelbti visai žmonijai, „iki žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Su nuolankumu ir dėkingumu žinome, kad esame gyvybės ir už gyvybę tauta, ir taip prisistatome visiems.

      79. Mes esame gyvybės tauta, nes Dievas, savo besąlygiška meile, davė mums gyvybės Evangeliją, ir per šią pačią Evangeliją mes buvome perkeisti ir išgelbėti. Mes buvome išpirkti „gyvybės Kūrėjo“ (Apd 3, 15) jo brangaus kraujo kaina (plg. 1 Kor 6, 20; 7, 23; 1 Pt 1, 19). Per Krikšto vandenis mes tapome jo dalimi (plg. Rom 6, 4–5; Kol 2, 12), kaip šakos, kurios semiasi maistą ir vaisingumą iš vieno medžio (plg. Jn 15, 5). Vidujai atnaujinti Dvasios malone, „kuris yra Viešpats ir gyvybės davėjas“, tapome tauta už gyvybę ir esame kviečiami atitinkamai elgtis.

      Mes esame siųsti. Mums tarnystė gyvybei nėra pasigyrimas, o veikiau pareiga, gimusi iš mūsų sąmoningumo, kad esame „Dievo tauta, kad skelbtume nuostabius jo darbus, kuris pašaukė mus iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (plg. 1 Pt 2, 9). Savo kelionėje mus veda ir palaiko meilės įstatymas: meilė, kurios šaltinis ir pavyzdys yra įsikūnijęs Dievo Sūnus, kuris „mirdamas davė gyvybę pasauliui“.

      Mes esame siųsti kaip tauta. Kiekvienas turi pareigą būti gyvybės tarnystėje. Tai tinkamai „bažnytinė“ atsakomybė, kuri reikalauja suderinto ir dosnaus visų narių ir visų krikščionių bendruomenės sektorių veiksmo. Tačiau šis bendruomeninis įsipareigojimas neatmeta ir nesumažina kiekvieno individo atsakomybės, kurį Viešpats kviečia „tapti artimu“ kiekvienam: „Eik ir daryk taip pat“ (Lk 10, 37).

      Kartu mes visi jaučiame savo pareigą skelbti gyvybės Evangeliją, švęsti ją liturgijoje ir visoje mūsų egzistencijoje bei tarnauti jai įvairiomis programomis ir struktūromis, kurios remia ir skatina gyvybę.

      „Tai, ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums“ (1 Jn 1, 3): gyvybės Evangelijos skelbimas

      80. „Tai, kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome, ką matėme savo akimis, ką stebėjome ir lietėme savo rankomis, dėl gyvybės žodžio… skelbiame ir jums, kad jūs turėtumėte bendrystę su mumis“ (1 Jn 1, 1, 3). Jėzus yra vienintelė Evangelija: mes neturime nieko daugiau pasakyti ar kito liudijimo nešti.

      Skelbti Jėzų yra pats gyvybės skelbimas. Nes Jėzus yra „gyvybės žodis“ (1 Jn 1, 1). Jame „gyvybė buvo apreikšta“ (1 Jn 1, 2); jis pats yra „amžinoji gyvybė, kuri buvo pas Tėvą ir buvo mums apreikšta“ (1 Jn 1, 2). Dvasios dovana mums buvo suteikta ta pati gyvybė. Būtent būdami skirti gyvybei jos pilnatvėje, „amžinajai gyvybei“, kiekvieno žmogaus žemiškasis gyvenimas įgauna savo pilną prasmę.

      Apšviesti šios gyvybės Evangelijos, jaučiame poreikį ją skelbti ir liudyti visa jos nuostabia naujove. Kadangi ji yra viena su pačiu Jėzumi, kuris daro viską nauja ir nugali „senumą“, kylančią iš nuodėmės ir vedančią į mirtį, ši Evangelija pranoksta kiekvieną žmogaus lūkestį ir atskleidžia aukštumas, į kurias malonės dėka pakeliamas žmogaus asmens orumas. Taip tai supranta šventasis Grigalius Nisietis: „Žmogus, kaip būtybė, yra nieko vertas; jis yra dulkės, žolė, tuštybė. Bet kai jis yra visatos Dievo priimamas kaip sūnus, jis tampa to Būtybės, kurios tobulumo ir didybės niekas negali matyti, girdėti ar suprasti, šeimos dalimi. Kokie žodžiai, mintys ar dvasios polėkis gali pagirti šios malonės perteklių? Žmogus pranoksta savo prigimtį: mirtingas, jis tampa nemirtingas; gendantis, jis tampa negendantis; trumpalaikis, jis tampa amžinas; žmogus, jis tampa dieviškas“.

      Dėkingumas ir džiaugsmas dėl nepalyginamo žmogaus orumo skatina mus dalintis šia žinia su visais: „tai, ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad jūs turėtumėte bendrystę su mumis“ (1 Jn 1, 3). Turime nešti gyvybės Evangeliją į kiekvieno vyro ir moters širdį ir leisti jai prasiskverbti į kiekvieną visuomenės dalį.

      81. Tai pirmiausia reiškia skelbti šios Evangelijos šerdį. Tai gyvo Dievo, kuris yra arti mūsų, skelbimas, kuris kviečia mus į gilų bendravimą su savimi ir pažadina mumyse tikrą amžinojo gyvenimo viltį. Tai asmens, jo gyvenimo ir kūniškumo neatskiriamo ryšio patvirtinimas. Tai žmogaus gyvenimo, kaip santykių gyvenimo, Dievo dovanos, jo meilės vaisiaus ir ženklo, pristatymas. Tai skelbimas, kad Jėzus turi unikalų santykį su kiekvienu žmogumi, kuris leidžia mums matyti kiekviename žmogaus veide Kristaus veidą. Tai kvietimas į „nuoširdų savęs dovanojimą“ kaip pilniausią būdą realizuoti mūsų asmens laisvę.

      Tai taip pat reiškia aiškiai išdėstyti visas šios Evangelijos pasekmes. Jos gali būti apibendrintos taip: žmogaus gyvybė, kaip Dievo dovana, yra šventa ir neliečiama. Dėl šios priežasties sąmoningas abortas ir eutanazija yra absoliučiai nepriimtini. Žmogaus gyvybė ne tik neturi būti atimama, bet turi būti saugoma su meile. Gyvenimo prasmė randama duodant ir priimant meilę, ir šioje šviesoje žmogaus seksualumas ir prokreacija pasiekia savo tikrąją ir pilną reikšmę. Meilė taip pat suteikia prasmę kančiai ir mirčiai; nepaisant juos supančio slėpinio, jie gali tapti išganingais įvykiais. Pagarba gyvybei reikalauja, kad mokslas ir technologijos visada tarnautų žmogui ir jo integraliam vystymuisi. Visa visuomenė privalo gerbti, ginti ir skatinti kiekvieno žmogaus asmens orumą, kiekvienu jo gyvenimo momentu ir kiekvienoje būsenoje.

      82. Norėdami būti tikra tauta, tarnaujanti gyvybei, turime nuolat ir drąsiai skelbti šias tiesas nuo pat pirmojo Evangelijos skelbimo, vėliau katechezėje, įvairiose pamokslavimo formose, asmeniniuose pokalbiuose ir visoje švietėjiškoje veikloje. Mokytojai, katechetai ir teologai turi užduotį pabrėžti antropologinius pagrindus, kuriais remiasi pagarba kiekvienai žmogaus gyvybei. Taip, išryškindami gyvybės Evangelijos naujumą, galime padėti visiems proto ir asmeninės patirties šviesoje atrasti, kaip krikščioniškoji žinia pilnai atskleidžia, kas yra žmogus ir kokia yra jo būties bei egzistencijos prasmė. Taip pat rasime svarbių sąlyčio taškų ir dialogo galimybių su netikinčiais, bendrai įsipareigodami kurti naują gyvybės kultūrą.

      Susidūrę su daugybe prieštaringų požiūrių ir plačiai paplitusiu sveiko mokymo apie žmogaus gyvybę atmetimu, galime jausti, kad Pauliaus raginimas Timotiejui skirtas ir mums: „Skelbk žodį, būk atkaklus tinkamu ir netinkamu metu, įtikinėk, drausk, ragink, būk neišsenkantis kantrybėje ir mokyme“ (2 Tim 4, 2). Šis raginimas turėtų ypač stipriai skambėti tų Bažnyčios narių, kurie įvairiais būdais tiesiogiai dalyvauja jos misijoje kaip tiesos „mokytojai“, širdyse. Ypatingai tai liečia mus, vyskupus: mes esame pirmieji, pašaukti būti nenuilstančiais gyvybės Evangelijos skelbėjais. Mums taip pat patikėta užduotis užtikrinti, kad šioje enciklikoje iš naujo pateikiamas mokymas būtų ištikimai perduodamas visa savo pilnuma. Turime naudoti tinkamas priemones, kad apsaugotume tikinčiuosius nuo bet kokio mokymo, kuris jam prieštarauja. Turime užtikrinti, kad teologijos fakultetuose, seminarijose ir katalikiškose institucijose būtų mokoma sveiko mokymo, jis aiškinamas ir nuodugniau tyrinėjamas. Tegul Pauliaus raginimas paliečia visus teologus, ganytojus, mokytojus ir visus, atsakingus už katechezę ir sąžinių formavimą. Sąmoningi savo specifinio vaidmens, tegul jie niekada nebūna taip sunkiai neatsakingi, kad išduotų tiesą ir savo misiją, siūlydami asmenines idėjas, prieštaraujančias gyvybės Evangelijai, kaip ją ištikimai pateikia ir aiškina Magisteriumas.

      Skelbdami šią Evangeliją, neturime bijoti priešiškumo ar nepopuliarumo ir privalome atsisakyti bet kokio kompromiso ar dviprasmybės, kuri pritaikytų mus prie pasaulio mąstymo būdo (plg. Rom 12, 2). Turime būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio (plg. Jn 15, 19; 17, 16), semdamiesi jėgos iš Kristaus, kuris savo Mirtimi ir Prisikėlimu nugalėjo pasaulį (plg. Jn 16, 33).

      „Dėkoju tau, kad esu taip nuostabiai sukurtas“ (Ps 139, 14): gyvybės Evangelijos šventimas

      83. Kadangi esame siųsti į pasaulį kaip „tauta už gyvybę“, mūsų skelbimas taip pat turi tapti tikru gyvybės Evangelijos šventimu. Šis šventimas, su savo iškalbingais gestais, simboliais ir apeigomis, turėtų tapti brangia ir reikšminga erdve, kurioje perduodamas šios Evangelijos grožis ir didybė.

      Kad tai įvyktų, pirmiausia turime puoselėti savyje ir kituose kontempliatyvią perspektyvą. Tokia perspektyva kyla iš tikėjimo gyvybės Dievu, kuris sukūrė kiekvieną individą kaip „stebuklą“ (plg. Ps 139, 14). Tai tų, kurie mato gyvenimą jo gilesne prasme, suvokia jo visišką dovanotumą, grožį ir kvietimą į laisvę bei atsakomybę, perspektyva. Tai tų, kurie nesiekia užvaldyti tikrovės, bet priima ją kaip dovaną, atrasdami visuose dalykuose Kūrėjo atspindį ir matydami kiekviename žmoguje jo gyvą atvaizdą (plg. Pr 1, 27; Ps 8, 5). Ši perspektyva nepasiduoda nusivylimui, susidūrusi su sergančiais, kenčiančiais, atstumtais ar esančiais prie mirties slenksčio. Vietoj to, visose šių situacijose ji jaučiasi išbandoma rasti prasmę, ir būtent tokiomis aplinkybėmis yra atvira įžvelgti kiekvieno žmogaus veide kvietimą į susitikimą, dialogą ir solidarumą.

      Atėjo laikas mums visiems priimti šią perspektyvą ir su gilia religine pagarba iš naujo atrasti gebėjimą gerbti ir pagerbti kiekvieną žmogų, kaip mus kvietė Paulius VI viename iš savo pirmųjų Kalėdų žinučių. Įkvėpta šios kontempliatyvios perspektyvos, nauja atpirktųjų tauta negali nesureaguoti džiaugsmo, šlovinimo ir padėkos giesmėmis už neįkainojamą gyvybės dovaną, už kiekvieno individo pašaukimo slėpinį per Kristų dalytis malonės gyvenime ir amžinoje bendrystėje su Dievu, mūsų Kūrėju ir Tėvu.

      84. Švęsti gyvybės Evangeliją reiškia švęsti gyvybės Dievą, Dievą, kuris duoda gyvybę: „Turime švęsti Amžinąją Gyvybę, iš kurios kyla kiekviena kita gyvybė. Iš jos, pagal savo gebėjimus, kiekviena būtybė, kuri bet kokiu būdu dalyvauja gyvenime, gauna gyvybę. Ši Dieviškoji Gyvybė, kuri yra aukščiau už visas kitas gyvybes, duoda ir saugo gyvybę. Kiekviena gyvybė ir kiekvienas gyvas judesys kyla iš šios Gyvybės, kuri peržengia visas gyvybes ir kiekvieną gyvybės principą. Jai sielos skolingos savo nemirtingumu; dėl jos gyvena visi gyvūnai ir augalai, kurie gauna tik menkiausią gyvybės spindulį. Žmonėms, būtybėms, sudarytoms iš dvasios ir materijos, Gyvybė suteikia gyvybę. Net jei mes atsisakytume Gyvybės, dėl jos perpildytos meilės žmogui, ji mus atsiverčia ir kviečia grįžti prie savęs. Ne tik tai: ji žada atvesti mus, sielą ir kūną, į tobulą gyvenimą, į nemirtingumą. Per maža sakyti, kad ši Gyvybė yra gyva: ji yra gyvybės Principas, Priežastis ir vienintelis gyvybės Šaltinis. Kiekviena gyva būtybė privalo ją kontempliuoti ir jai šlovinti: tai Gyvybė, kuri perpildyta gyvybe“.

      Kaip psalmininkas, mes taip pat, savo kasdienėje maldoje kaip individai ir kaip bendruomenė, šloviname ir laiminame Dievą, mūsų Tėvą, kuris suformavo mus motinos įsčiose ir matė bei mylėjo mus, kai dar buvome beformiai (plg. Ps 139, 13, 15–16). Su didžiuliu džiaugsmu šaukiame: „Dėkoju tau, kad esu taip nuostabiai sukurtas; nuostabūs yra tavo darbai. Tu mane visiškai pažįsti“ (Ps 139, 14). Iš tiesų, „nepaisant savo sunkumų, paslėptų slėpinių, kančių ir neišvengiamo trapumo, šis mirtingas gyvenimas yra nuostabiausias dalykas, visada naujas ir jaudinantis stebuklas, įvykis, vertas būti išaukštintas džiaugsme ir šlovėje“. Be to, žmogus ir jo gyvenimas mums atrodo ne tik kaip vienas didžiausių kūrinijos stebuklų: Dievas žmogui suteikė orumą, kuris yra artimas dieviškajam (plg. Ps 8, 5–6). Kiekviename gimusioje vaikelyje ir kiekviename žmoguje, kuris gyvena ar miršta, matome Dievo šlovės atvaizdą. Mes švenčiame šią šlovę kiekvienoje žmogaus būtybėje, gyvojo Dievo ženkle, Jėzaus Kristaus ikonoje.

      Esame kviečiami išreikšti nuostabą ir dėkingumą už gyvybės dovaną ir priimti, mėgautis bei dalintis gyvybės Evangelija ne tik mūsų asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje, bet visų pirma liturginio metų šventėse. Ypatingai svarbūs šiuo atžvilgiu yra Sakramentai, veiksmingi Viešpaties Jėzaus buvimo ir išganingojo veikimo krikščionių gyvenime ženklai. Sakramentai daro mus dieviškojo gyvenimo dalininkais ir suteikia dvasinę jėgą, būtiną patirti gyvenimą, kančią ir mirtį jų pilniausia prasme. Dėka tikro šių apeigų reikšmės atradimo ir geresnio jų vertinimo, mūsų liturginės šventės, ypač Sakramentų šventimas, vis labiau sugebės išreikšti pilną tiesą apie gimimą, gyvenimą, kančią ir mirtį ir padės mums išgyventi šiuos momentus kaip dalyvavimą Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Kristaus Velykų slėpinyje.

      85. Švęsdami gyvybės Evangeliją, taip pat turime vertinti ir gerai išnaudoti turtingus gestus ir simbolius, esančius įvairių kultūrų ir tautų tradicijose bei papročiuose. Yra ypatingų laikų ir būdų, kuriais įvairių tautų ir kultūrų žmonės išreiškia džiaugsmą dėl naujagimio, pagarbą ir apsaugą individualioms žmogaus gyvybėms, rūpestį kenčiančiais ar stokojančiais, artumą pagyvenusiems ir mirštantiems, dalyvavimą gedinčiųjų skausme bei viltį ir troškimą nemirtingumo.

      Atsižvelgdamas į tai ir sekdamas 1991 m. Kardinolų konsistorijos pasiūlymu, siūlau, kad kiekvienoje šalyje kasmet būtų švenčiama Gyvybės diena, kaip jau įsteigta kai kuriose Vyskupų Konferencijose. Šios dienos šventimas turėtų būti planuojamas ir vykdomas aktyviai dalyvaujant visiems vietinės Bažnyčios sektoriams. Pagrindinis jos tikslas turėtų būti skatinti individų sąžinėse, šeimose, Bažnyčioje ir pilietinėje visuomenėje žmogaus gyvenimo prasmės ir vertės kiekviename etape ir kiekvienoje būsenoje pripažinimą. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas aborto ir eutanazijos rimtumui, nepraleidžiant kitų gyvenimo aspektų, kurie laikas nuo laiko nusipelno būti atidžiai apsvarstyti, kaip reikalauja proga ir aplinkybės.

      86. Kaip dvasinio garbinimo, priimtino Dievui, dalis (plg. Rom 12, 1), gyvybės Evangelija turi būti švenčiama visų pirma kasdieniame gyvenime, kuris turėtų būti pripildytas savęs dovanojančia meile kitiems. Tokiu būdu mūsų gyvenimai taps tikru ir atsakingu gyvybės dovanos priėmimu ir nuoširdžia šlovinimo bei dėkingumo giesme Dievui, kuris mums šią dovaną suteikė. Tai jau vyksta daugybėje nesavanaudiškų dosnumo veiksmų, dažnai kuklių ir paslėptų, kuriuos atlieka vyrai ir moterys, vaikai ir suaugusieji, jauni ir seni, sveiki ir ligoniai.

      Šiame kontekste, taip žmogiškai turtingame ir pripildytame meilės, gimsta ir herojiški veiksmai. Tai iškilmingiausias gyvybės Evangelijos šventimas, nes jie skelbia ją visišku savęs dovanojimu. Jie yra spindintis aukščiausio meilės laipsnio, kuris yra atiduoti savo gyvenimą už mylimą asmenį (plg. Jn 15, 13), pasireiškimas. Jie yra dalyvavimas Kryžiaus slėpinyje, kuriame Jėzus atskleidžia kiekvieno asmens vertę ir kaip gyvenimas pasiekia savo pilnatvę nuoširdžiame savęs dovanojime. Be šių išskirtinių momentų, yra kasdienis heroizmas, sudarytas iš didelių ar mažų dalijimosi gestų, kurie kuria autentišką gyvybės kultūrą. Ypatingai pagirtinas tokių gestų pavyzdys yra organų donorystė, atliekama etiškai priimtinu būdu, siekiant suteikti galimybę sveikatai ar net pačiam gyvenimui ligoniams, kurie kartais neturi kitos vilties.

      Šio kasdienio heroizmo dalis taip pat yra tylus, bet veiksmingas ir iškalbingas visų tų „drąsių motinų, kurios be išlygų atsiduoda savo šeimai, kurios kenčia gimdydamos savo vaikus ir kurios yra pasirengusios dėti visas pastangas, susidurti su bet kokia auka, kad perduotų jiems tai, kas jose yra geriausia“, liudijimas. Vykdydamos savo misiją, „šios herojiškos moterys ne visada randa paramą aplinkiniame pasaulyje. Priešingai, kultūriniai modeliai, dažnai skatinami ir transliuojami žiniasklaidos, neskatina motinystės. Progreso ir modernumo vardu ištikimybės, skaistumo, aukos vertybės, kurioms daugybė krikščionių žmonų ir motinų liudijo ir tebeliudija išskirtinai, pateikiamos kaip pasenusios… Dėkojame jums, herojiškos motinos, už jūsų nenugalimą meilę! Dėkojame jums už jūsų drąsų pasitikėjimą Dievu ir jo meile. Dėkojame jums už jūsų gyvenimo auką… Velykų slėpinyje Kristus atkuria jums dovaną, kurią jam davėte. Iš tiesų, jis turi galią grąžinti jums gyvenimą, kurį jam atidavėte kaip auką“.

      „Ką naudinga, mano broliai, jei žmogus sako turįs tikėjimą, bet neturi darbų?“ (Jok 2, 14): tarnaujant gyvybės Evangelijai

      87. Dėl mūsų dalyvavimo Kristaus karališkoje misijoje, mūsų parama ir žmogaus gyvybės skatinimas turi būti įgyvendinami per meilės tarnystę, kuri išreiškiama asmeniniu liudijimu, įvairiomis savanorystės formomis, socialine veikla ir politiniu įsipareigojimu. Tai ypač skubus poreikis šiuo metu, kai „mirties kultūra“ taip stipriai priešinasi „gyvybės kultūrai“ ir dažnai atrodo turinti viršų. Bet dar prieš tai tai yra poreikis, kylantis iš „tikėjimo, veikiančio per meilę“ (Gal 5, 6). Kaip mus įspėja Jokūbo laiškas: „Ką naudinga, mano broliai, jei žmogus sako turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar jo tikėjimas gali jį išgelbėti? Jei brolis ar sesuo yra prastai apsirengę ir trūksta kasdienio maisto, ir vienas iš jūsų sako jiems: ‘Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite’, neduodamas jiems to, ko reikia kūnui, ką tai naudinga? Taip ir tikėjimas pats savaime, jei neturi darbų, yra miręs“ (Jok 2, 14–17).

      Mūsų meilės tarnystėje turime būti įkvėpti ir išsiskirti specifine nuostata: turime rūpintis kitu kaip asmeniu, už kurį Dievas mus padarė atsakingais. Kaip Jėzaus mokiniai, esame kviečiami tapti artimais visiems (plg. Lk 10, 29–37) ir rodyti ypatingą palankumą tiems, kurie yra skurdžiausi, vienišiausi ir labiausiai reikalingi. Padėdami alkaniems, ištroškusiems, svetimšaliams, nuogiems, ligoniams, kaliniams – taip pat vaikui įsčiose ir senam žmogui, kuris kenčia ar yra arti mirties – turime galimybę tarnauti Jėzui. Jis pats sakė: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Todėl negalime nesijausti kviečiami atsiskaityti ir teisiami vis dar aktualiais šventojo Jono Chrizostomo žodžiais: „Ar norite pagerbti Kristaus kūną? Nepamirškite jo, kai jis yra nuogas. Negarbinkite jo čia, bažnyčioje, šilkiniais audiniais, tik tam, kad už jos ribų ignoruotumėte jį, kenčiantį šaltį ir nuogumą“.

      Kai kalbama apie gyvybę, meilės tarnystė turi būti giliai nuosekli. Ji negali toleruoti šališkumo ir diskriminacijos, nes žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama kiekviename etape ir kiekvienoje situacijoje; tai nedalomas gėris. Todėl turime „rūpintis“ visa gyvybe ir kiekvieno gyvybe. Iš tiesų, dar gilesniu lygiu, turime eiti prie pat gyvybės ir meilės šaknų.

      Būtent šis gilus meilės jausmas kiekvienam vyrui ir moteriai per amžius pagimdė išskirtinę meilės istoriją, istoriją, kuri Bažnyčioje ir visuomenėje sukūrė daugybę gyvybės tarnystės formų, kurios žadina visų nešališkų stebėtojų susižavėjimą. Kiekviena krikščionių bendruomenė, su atnaujintu atsakomybės jausmu, privalo toliau rašyti šią istoriją per įvairias pastoracines ir socialines veiklas. Šiuo tikslu turi būti įgyvendinamos tinkamos ir veiksmingos paramos naujai gyvybei programos, ypač artimai remiant motinas, kurios, net neturėdamos tėvo pagalbos, nebijo atvesti savo vaiko į pasaulį ir jį auginti. Panašus rūpestis turi būti rodomas marginalizuotų ar kenčiančių gyvenimui, ypač jo paskutinėse fazėse.

      88. Visa tai apima kantrią ir bebaimę švietimo veiklą, skirtą skatinti visus nešti vieni kitų naštas (plg. Gal 6, 2). Tai reikalauja nuolatinio tarnystės pašaukimų skatinimo, ypač tarp jaunimo. Tai apima ilgalaikių praktinių projektų ir iniciatyvų, įkvėptų Evangelijos, įgyvendinimą.

      Daug yra priemonių šiam tikslui pasiekti, kurias reikia plėtoti su įgūdžiais ir rimtu įsipareigojimu. Pirmajame gyvenimo etape turėtų būti skatinami centrai, propaguojantys natūralius vaisingumo reguliavimo metodus, kaip vertinga pagalba atsakingai tėvystei, kurioje visi individai, o visų pirma vaikas, yra pripažįstami ir gerbiami savaime, ir kur kiekvienas sprendimas vadovaujasi nuoširdaus savęs dovanojimo idealu. Santuokos ir šeimos konsultavimo agentūros savo specifine orientavimo ir prevencijos veikla, vykdoma pagal antropologiją, atitinkančią krikščioniškąją asmens, poros ir seksualumo viziją, taip pat siūlo vertingą pagalbą iš naujo atrandant meilės ir gyvenimo prasmę bei remiant ir lydint kiekvieną šeimą jos misijoje kaip „gyvybės šventovėje“. Naujai gyvybei taip pat tarnauja pagalbos centrai ir namai ar centrai, kur naujoji gyvybė yra priimama. Dėka tokių centrų darbo, daug vienišų motinų ir porų, patiriančių sunkumus, atranda naują viltį ir randa pagalbą bei paramą įveikiant sunkumus ir baimę priimti naujai pradėtą gyvenimą ar ką tik į pasaulį atėjusį gyvenimą.

      Kai gyvenimas susiduria su sunkumų, nepritaikymo, ligos ar atmetimo sąlygomis, kitos programos – tokios kaip bendruomenės narkomanijos gydymui, gyvenamosios bendruomenės nepilnamečiams ar psichikos ligoniams, priežiūros ir pagalbos centrai AIDS pacientams, solidarumo asociacijos, ypač skirtos neįgaliesiems – yra iškalbingi to, ką meilė sugeba sugalvoti, kad suteiktų visiems naujas vilties priežastis ir praktines gyvenimo galimybes.

      Kai žemiškoji egzistencija artėja prie pabaigos, vėlgi meilė randa tinkamiausias priemones, kad pagyvenusiems, ypač tiems, kurie nebegali savimi pasirūpinti, ir mirtinai sergantiems būtų suteikta tikrai humaniška pagalba ir tinkamas atsakas į jų poreikius, ypač jų nerimą ir vienatvę. Šiais atvejais šeimų vaidmuo yra nepakeičiamas; tačiau šeimos gali gauti daug pagalbos iš socialinės gerovės agentūrų ir, jei reikia, pasinaudoti paliatyviąja priežiūra, išnaudodamos tinkamas medicinos ir socialines paslaugas, prieinamas viešosiose įstaigose ar namuose.

      Ypatingai reikia iš naujo apsvarstyti ligoninių, klinikų ir reabilitacijos namų vaidmenį. Jos neturėtų būti vien įstaigos, kuriose teikiama priežiūra ligoniams ar mirštantiems. Visų pirma jos turėtų būti vietos, kur kančia, skausmas ir mirtis yra pripažįstami ir suprantami jų žmogiška ir specifine krikščioniška prasme. Tai turi būti ypač akivaizdu ir veiksminga institucijose, kuriose dirba vienuoliai ar kurios bet kokiu būdu yra susijusios su Bažnyčia.

      89. Gyvybės tarnystės agentūros ir centrai bei visos kitos paramos ir solidarumo iniciatyvos, kurias gali pasiūlyti aplinkybės, turi būti vadovaujamos žmonių, kurie yra dosnūs savo įsitraukimu ir visiškai suvokia gyvybės Evangelijos svarbą individų ir visuomenės gėriui.

      Unikali atsakomybė tenka sveikatos priežiūros personalui: gydytojams, vaistininkams, slaugytojams, kapelionams, vienuoliams ir vienuolėms, administratoriams ir savanoriams. Jų profesija reikalauja, kad jie būtų žmogaus gyvybės sergėtojai ir tarnai. Šiandienos kultūriniame ir socialiniame kontekste, kuriame mokslas ir medicinos praktika rizikuoja prarasti savo įgimtą etinį matmenį, sveikatos priežiūros specialistai kartais gali būti stipriai gundomi tapti gyvybės manipulatoriais ar net mirties agentais. Susidūrus su šia pagunda, jų atsakomybė šiandien yra labai padidėjusi. Jos giliausias įkvėpimas ir stipriausia parama slypi įgimtoje ir neabejotinoje sveikatos priežiūros profesijos etinėje dimensijoje, ką jau pripažino senovinis ir vis dar aktualus Hipokrato priesaika, reikalaujanti kiekvieno gydytojo įsipareigoti absoliučiai gerbti žmogaus gyvybę ir jos šventumą.

      Absoliuti pagarba kiekvienai nekaltai žmogaus gyvybei taip pat reikalauja sąžinės prieštaravimo vykdymo sąmoningo aborto ir eutanazijos atžvilgiu. „Mirties sukėlimas“ niekada negali būti laikomas medicininiu gydymu, net kai ketinimas yra vien tik įvykdyti paciento prašymą. Veikiau tai visiškai prieštarauja sveikatos priežiūros profesijai, kuri turi būti aistringas ir nepalaužiamas gyvybės patvirtinimas. Biomediciniai tyrimai, sritis, žadanti didelę naudą žmonijai, taip pat privalo visada atmesti eksperimentus, tyrimus ar taikymus, kurie ignoruoja neliečiamą žmogaus būtybės orumą, ir taip nustoja tarnauti žmonėms, tapdami priemonėmis, kurios, prisidengdamos pagalba žmonėms, iš tikrųjų jiems kenkia.

      90. Savanoriai turi specifinį vaidmenį: jie teikia vertingą indėlį gyvybės tarnystėje, kai sujungia profesinį gebėjimą ir dosnią, nesavanaudišką meilę. Gyvybės Evangelija įkvepia juos pakelti savo geros valios jausmus kitiems į Kristaus meilės aukštumas; kiekvieną dieną, tarp sunkaus darbo ir nuovargio, atnaujinti savo sąmoningumą apie kiekvieno asmens orumą; ieškoti žmonių poreikių ir, kai reikia, leistis į naujus kelius, kur poreikiai yra didesni, bet priežiūra ir parama silpnesnės.

      Jei meilė turi būti realistiška ir veiksminga, ji reikalauja, kad gyvybės Evangelija būtų įgyvendinama ir tam tikromis socialinės veiklos bei įsipareigojimo politinėje srityje formomis, kaip būdas ginti ir skatinti gyvybės vertę mūsų vis sudėtingesnėse ir pliuralistinėse visuomenėse. Individai, šeimos, grupės ir asociacijos, nors ir dėl skirtingų priežasčių ir skirtingais būdais, visi turi atsakomybę formuoti visuomenę ir plėtoti kultūrinius, ekonominius, politinius ir teisėkūros projektus, kurie, gerbdami visus ir laikydamiesi demokratinių principų, prisidės prie visuomenės, kurioje kiekvieno asmens orumas yra pripažįstamas ir saugomas, o visų gyvenimai yra ginami ir stiprinami, kūrimo.

      Ši užduotis yra ypatinga civilinių lyderių atsakomybė. Pašaukti tarnauti žmonėms ir bendrajam gėriui, jie turi pareigą priimti drąsius pasirinkimus gyvybės palaikymui, ypač per teisėkūros priemones. Demokratinėje sistemoje, kur įstatymai ir sprendimai priimami remiantis daugumos sutarimu, asmeninės atsakomybės jausmas valdžią turinčių individų sąžinėse gali susilpnėti. Tačiau niekas niekada negali atsisakyti šios atsakomybės, ypač kai jis ar ji turi teisėkūros ar sprendimų priėmimo mandatą, kuris kviečia tą asmenį atsakyti Dievui, savo sąžinei ir visai visuomenei už pasirinkimus, kurie gali prieštarauti bendrajam gėriui. Nors įstatymai nėra vienintelė žmogaus gyvybės apsaugos priemonė, jie vaidina labai svarbų ir kartais lemiamą vaidmenį formuojant mąstymo ir elgesio modelius. Kartoju dar kartą, kad įstatymas, kuris pažeidžia nekalto asmens natūralią teisę į gyvybę, yra neteisingas ir, kaip toks, neturi įstatymo galios. Dėl šios priežasties dar kartą skubiai kreipiuosi į visus politinius lyderius, kad jie nepriimtų įstatymų, kurie, ignoruodami asmens orumą, griauna patį visuomenės audinį.

      Bažnyčia gerai žino, kad sunku sukurti veiksmingą teisinę gyvybės gynybą pliuralistinėse demokratijose dėl stiprių kultūrinių srovių, turinčių skirtingus požiūrius, buvimo. Tuo pačiu metu, tikra, kad moralinė tiesa negali nesukelti gilios įtakos kiekvienoje sąžinėje, Bažnyčia skatina politinius lyderius, pradedant tais, kurie yra krikščionys, nepasiduoti, bet priimti tuos pasirinkimus, kurie, atsižvelgiant į tai, kas realiai pasiekiama, ves prie teisingos tvarkos atkūrimo ginant ir skatinant gyvybės vertę. Čia reikia pažymėti, kad neužtenka pašalinti neteisingus įstatymus. Taip pat reikia pašalinti pagrindines išpuolių prieš gyvybę priežastis, ypač užtikrinant tinkamą paramą šeimoms ir motinystei. Šeimos politika turi būti visų socialinių politikų pagrindas ir varomoji jėga. Dėl šios priežasties reikia įgyvendinti socialines ir politines iniciatyvas, galinčias garantuoti tikros pasirinkimo laisvės sąlygas tėvystės klausimais. Taip pat būtina iš naujo apgalvoti darbo, miesto, gyvenamosios vietos ir socialinių paslaugų politiką, kad būtų suderinti darbo grafikai su laiku, skirtu šeimai, kad būtų realiai įmanoma rūpintis vaikais ir pagyvenusiais.

      91. Šiandien svarbi gyvybę skatinančių politikų dalis yra gyventojų augimo klausimas. Žinoma, viešosios valdžios turi atsakomybę „intervenuoti, kad orientuotų gyventojų demografiją“. Tačiau tokios intervencijos visada privalo atsižvelgti į pirminę ir neatimamą sutuoktinių porų bei šeimų atsakomybę ir negali naudoti metodų, kurie negerbia asmens ir pagrindinių žmogaus teisių, pradedant kiekvienos nekalto žmogaus būtybės teise į gyvybę. Todėl morališkai nepriimtina skatinti, juo labiau primesti, tokių metodų kaip kontracepcija, sterilizacija ir abortas naudojimą gimstamumui reguliuoti. Gyventojų problemos sprendimo būdai yra visiškai kitokie. Vyriausybės ir įvairios tarptautinės agentūros pirmiausia privalo siekti sukurti ekonomines, socialines, visuomenės sveikatos ir kultūrines sąlygas, kurios leis sutuoktinių poroms laisvai ir atsakingai priimti sprendimus dėl prokreacijos. Tada jos turi dėti pastangas, kad būtų užtikrinta „didesnės galimybės ir teisingesnis turto paskirstymas, kad visi galėtų teisingai dalytis kūrinijos gėrybėmis. Sprendimų reikia ieškoti pasauliniu mastu, kuriant tikrą bendrystės ir gėrybių dalijimosi ekonomiką, tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu“. Tai vienintelis būdas gerbti asmenų ir šeimų orumą, taip pat autentišką tautų kultūrinį paveldą.

      Gyvybės Evangelijos tarnystė yra didžiulė ir sudėtinga užduotis. Ši tarnystė vis labiau atrodo kaip vertinga ir vaisinga sritis pozityviam bendradarbiavimui su mūsų broliais ir seserimis iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, pagal praktinį ekumenizmą, kurį autoritetingai skatino Antrasis Vatikano Susirinkimas. Ji taip pat atrodo kaip apvaizdinga sritis dialogui ir bendroms pastangoms su kitų religijų sekėjais ir visais geros valios žmonėmis. Nė vienas asmuo ar grupė neturi monopolio gyvybės gynybai ir skatinimui. Tai visų užduotis ir atsakomybė. Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse prieš mus stovi sunki užduotis: tik bendros visų tų, kurie tiki gyvybės verte, pastangos gali užkirsti kelią neįsivaizduojamoms pasekmėms civilizacijai.

      „Tavo vaikai bus kaip alyvmedžių daigai aplink tavo stalą“ (Ps 128, 3): šeima kaip „gyvybės šventovė“

      92. „Gyvybės tautos ir už gyvybę tautos“ viduje šeima turi lemiamą atsakomybę. Ši atsakomybė kyla iš pačios jos prigimties kaip gyvenimo ir meilės bendruomenės, pagrįstos santuoka, ir iš jos misijos „saugoti, atskleisti ir perteikti meilę“. Čia kalbama apie paties Dievo meilę, kurios bendradarbiai ir tarsi vertėjai yra tėvai, kai jie perduoda gyvybę ir augina ją pagal jo tėviškąjį planą. Tai meilė, kuri tampa nesavanaudiškumu, priėmimu ir dovana. Šeimoje kiekvienas narys yra priimamas, gerbiamas ir pagerbiamas būtent todėl, kad jis ar ji yra asmuo; ir jei kuris nors šeimos narys yra didesniame poreikyje, jam ar jai skiriama priežiūra yra dar intensyvesnė ir atidesnė.

      Šeima turi ypatingą vaidmenį visame savo narių gyvenime, nuo gimimo iki mirties. Ji iš tiesų yra „gyvybės šventovė: vieta, kurioje gyvybė – Dievo dovana – gali būti tinkamai priimta ir apsaugota nuo daugybės išpuolių, kuriems ji yra veikiama, ir gali vystytis pagal tai, kas sudaro autentišką žmogaus augimą“. Todėl šeimos vaidmuo kuriant gyvybės kultūrą yra lemiamas ir nepakeičiamas.

      Kaip namų Bažnyčia, šeima yra kviečiama skelbti, švęsti ir tarnauti gyvybės Evangelijai. Tai atsakomybė, kuri pirmiausia liečia sutuoktinių poras, pašauktas būti gyvybės davėjais, remiantis vis didėjančiu prokreacijos, kaip unikalaus įvykio, kuris aiškiai atskleidžia, kad žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dovanojama, suvokimu. Sukurdami naują gyvenimą, tėvai pripažįsta, kad vaikas, „kaip jų abipusio meilės dovanojimo vaisius, savo ruožtu yra dovana abiem, dovana, kuri kyla iš jų“.

      Visų pirma vaikų auginime šeima įgyvendina savo misiją skelbti gyvybės Evangeliją. Žodžiu ir pavyzdžiu, kasdienėje santykių ir pasirinkimų eigoje, per konkrečius veiksmus ir ženklus, tėvai veda savo vaikus į autentišką laisvę, įgyvendinamą nuoširdžiame savęs dovanojime, ir ugdo juose pagarbą kitiems, teisingumo jausmą, nuoširdų atvirumą, dialogą, dosnią tarnystę, solidarumą ir visas kitas vertybes, kurios padeda žmonėms gyventi gyvenimą kaip dovaną. Augindami vaikus, krikščionys tėvai privalo rūpintis savo vaikų tikėjimu ir padėti jiems įgyvendinti Dievo jiems duotą pašaukimą. Tėvų, kaip auklėtojų, misija taip pat apima vaikų mokymą ir pavyzdį apie tikrąją kančios ir mirties prasmę. Jie galės tai padaryti, jei bus jautrūs visų rūšių kančioms aplink juos ir, dar svarbiau, jei sugebės skatinti artumo, pagalbos ir dalijimosi nuostatas sergančių ar pagyvenusių šeimos narių atžvilgiu.

      93. Šeima švenčia gyvybės Evangeliją per kasdienę maldą, tiek individualią, tiek šeimos maldą. Šeima meldžiasi, kad šlovintų ir dėkotų Dievui už gyvybės dovaną, ir prašo jo šviesos bei jėgos, kad galėtų susidurti su sunkumų ir kančių laikais neprarandant vilties. Tačiau šventimas, kuris suteikia prasmę kiekvienai kitai maldos ir garbinimo formai, randamas pačiame šeimos kasdieniame gyvenime kartu, jei tai yra meilės ir savęs dovanojimo gyvenimas.

      Šis šventimas taip tampa tarnyste gyvybės Evangelijai, išreikšta per solidarumą, patiriamą šeimoje ir aplink ją, rūpestingos, atidžios ir mylinčios priežiūros forma, rodoma kukliuose, įprastuose kasdienio gyvenimo įvykiuose. Ypatingai reikšmingas solidarumo tarp šeimų išreiškimas yra noras įsivaikinti ar priimti vaikus, paliktus jų tėvų ar esančius sunkiose situacijose. Tikra tėvų meilė yra pasirengusi peržengti kūno ir kraujo ryšius, kad priimtų vaikus iš kitų šeimų, siūlydama jiems tai, kas būtina jų gerovei ir pilnam vystymuisi. Tarp įvairių įvaikinimo formų reikėtų apsvarstyti nuotolinį įvaikinimą, pageidautiną tais atvejais, kai vienintelė priežastis atiduoti vaiką yra didžiulis vaiko šeimos skurdas. Per tokio tipo įvaikinimą tėvams suteikiama reikalinga pagalba, kad jie galėtų išlaikyti ir auginti savo vaikus, neišraunant jų iš natūralios aplinkos.

      Kaip „tvirtas ir atkaklus apsisprendimas įsipareigoti bendrajam gėriui“, solidarumas taip pat turi būti praktikuojamas dalyvaujant socialiniame ir politiniame gyvenime. Tarnaujant gyvybės Evangelijai, tai reiškia, kad šeima, ypač per savo narystę šeimų asociacijose, dirba, kad valstybės įstatymai ir institucijos jokiu būdu nepažeistų teisės į gyvybę, nuo pradėjimo iki natūralios mirties, bet ją gintų ir skatintų.

        94. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pagyvenusiems žmonėms. Kai kuriose kultūrose vyresnio amžiaus žmonės išlieka šeimos dalimi, atlikdami svarbų ir aktyvų vaidmenį, tačiau kitose jie laikomi nenaudinga našta ir paliekami patys sau. Tokiose situacijose lengviau gali kilti pagunda griebtis eutanazijos.

        Pagyvenusių žmonių nepriežiūra ar jų tiesioginis atmetimas yra nepakenčiami. Jų buvimas šeimoje arba bent jau artumas šeimai, kai dėl ribotos gyvenamosios erdvės ar kitų priežasčių tai neįmanoma, yra esminės svarbos kuriant abipusio bendravimo ir praturtinančios komunikacijos tarp skirtingų amžiaus grupių atmosferą. Todėl būtina išsaugoti arba, kur ji buvo prarasta, atkurti tam tikrą „kartų sandorą“. Taip tėvai, sulaukę vėlesnių metų, gali gauti iš savo vaikų tą priėmimą ir solidarumą, kurį patys davė savo vaikams, kai juos atvedė į pasaulį. To reikalauja klusnumas dieviškajam įsakymui gerbti savo tėvą ir motiną (plg. Iš 20, 12; Kun 19, 3). Tačiau yra ir daugiau. Pagyvenę žmonės nėra tik mūsų rūpesčio, artumo ir tarnystės objektas. Jie patys turi vertingą indėlį į gyvybės Evangeliją. Dėka per metus sukauptos patirties lobyno, pagyvenę žmonės gali ir privalo būti išminties šaltiniais bei vilties ir meilės liudytojais.

        Nors tiesa, kad „žmonijos ateitis eina per šeimą“, reikia pripažinti, kad šiuolaikinės socialinės, ekonominės ir kultūrinės sąlygos daro šeimos užduotį tarnauti gyvybei sudėtingesne ir reiklesne. Kad įgyvendintų savo pašaukimą kaip „gyvybės šventovė“, kaip visuomenės ląstelė, mylinti ir priimanti gyvybę, šeima skubiai turi būti remiama ir palaikoma. Bendruomenės ir valstybės privalo garantuoti visą reikalingą paramą, įskaitant ekonominę, kad šeimos galėtų spręsti savo problemas tikrai žmogišku būdu. Savo ruožtu Bažnyčia turi nenuilstamai skatinti pastoracinės šeimų priežiūros planą, kuris padėtų kiekvienai šeimai iš naujo atrasti ir su džiaugsmu bei drąsa gyventi savo misiją, skleidžiant gyvybės Evangeliją.

        „Eikite kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8): kultūros transformacija

        95. „Eikite kaip šviesos vaikai… ir stenkitės sužinoti, kas patinka Viešpačiui. Nedalyvaukite tamsos vaisiuose“ (Ef 5, 8, 10–11). Dabartiniame socialiniame kontekste, pažymėtame dramatiška kova tarp „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros“, būtina ugdyti gilų kritinį pojūtį, gebantį atskirti tikras vertybes ir autentiškus poreikius.

        Skubiai reikalinga visuotina sąžinių mobilizacija ir vieningos etinės pastangos, kad būtų pradėta didelė kampanija gyvybės palaikymui. Visi kartu turime kurti naują gyvybės kultūrą: naują, nes ji sugebės spręsti šiuolaikinius precedento neturinčius žmogaus gyvybę veikiančius klausimus; naują, nes ją su gilesniu ir dinamiškesniu įsitikinimu priims visi krikščionys; naują, nes ji sugebės užmegzti rimtą ir drąsų kultūrinį dialogą tarp visų šalių. Nors šis skubus kultūrinės transformacijos poreikis yra susijęs su dabartine istorine situacija, jis taip pat yra įsišaknijęs Bažnyčios evangelizacijos misijoje. Iš tikrųjų Evangelijos tikslas yra „transformuoti žmoniją iš vidaus ir padaryti ją naują“. Kaip raugas, kuris užraugina visą tešlos kiekį (plg. Mt 13, 33), Evangelija skirta persmelkti visas kultūras ir suteikti joms gyvybę iš vidaus, kad jos išreikštų pilną tiesą apie žmogaus asmenį ir žmogaus gyvenimą.

        Turime pradėti nuo gyvybės kultūros atnaujinimo pačiose krikščionių bendruomenėse. Per dažnai atsitinka, kad tikintieji, net tie, kurie aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime, galiausiai atskiria savo krikščioniškąjį tikėjimą nuo jo etinių reikalavimų, susijusių su gyvybe, ir taip pasiduoda moraliniam subjektyvizmui bei tam tikriems smerktiniems elgesio būdams. Su dideliu atvirumu ir drąsa turime klausti, kaip plačiai paplitusi gyvybės kultūra šiandien tarp atskirų krikščionių, šeimų, grupių ir bendruomenių mūsų vyskupijose. Su tokiu pat aiškumu ir ryžtu turime nustatyti žingsnius, kuriuos esame kviečiami žengti, kad tarnautume gyvybei visa jos tiesa. Tuo pat metu turime skatinti rimtą ir gilų keitimąsi nuomonėmis apie pagrindinius žmogaus gyvenimo klausimus su visais, įskaitant netikinčiuosius, intelektualų sluoksniuose, įvairiose profesinėse srityse ir kasdienio žmonių gyvenimo lygmeniu.

        96. Pirmasis ir pagrindinis žingsnis link šios kultūrinės transformacijos yra sąžinių formavimas dėl nepalyginamos ir neliečiamos kiekvienos žmogaus gyvybės vertės. Ypatingai svarbu iš naujo užmegzti esminį ryšį tarp gyvenimo ir laisvės. Tai neatskiriami gėriai: kur vienas yra pažeidžiamas, kitas taip pat galiausiai yra pažeidžiamas. Nėra tikros laisvės, kur gyvybė nėra priimama ir mylima; ir nėra gyvenimo pilnatvės, išskyrus laisvėje. Abi šios realybės turi kažką įgimto ir specifinio, kas jas neatskiriamai sieja: pašaukimą mylėti. Meilė, kaip nuoširdus savęs dovanojimas, yra tai, kas suteikia asmens gyvenimui ir laisvei jų tikriausią prasmę.

        Ne mažiau svarbus sąžinės formavime yra būtino ryšio tarp laisvės ir tiesos atkūrimas. Kaip dažnai esu teigęs, kai laisvė atskiriama nuo objektyvios tiesos, tampa neįmanoma pagrįsti asmens teises tvirtu racionaliu pagrindu; taip sudaromos sąlygos visuomenei būti nekontroliuojamos individų valios ar slegiančio viešosios valdžios totalitarizmo malonei.

        Todėl esminė, kad žmogus pripažintų savo įgimtą būklę kaip kūrinį, kuriam Dievas dovanojo būtį ir gyvenimą kaip dovaną ir pareigą. Tik pripažindamas savo įgimtą priklausomybę žmogus gali pilnai gyventi ir naudotis savo laisve, tuo pat metu gerbdamas kiekvieno kito asmens gyvenimą ir laisvę. Čia ypač matyti, kad „kiekvienos kultūros širdyje slypi žmogaus požiūris į didžiausią slėpinį: Dievo slėpinį“. Kur Dievas yra neigiamas ir gyvenama taip, tarsi jo nebūtų, ar jo įsakymai nėra paisomi, žmogaus asmens orumas ir žmogaus gyvybės neliečiamumas taip pat galiausiai yra atmetami ar pažeidžiami.

        97. Glaudžiai susijęs su sąžinės formavimu yra švietimo darbas, kuris padeda individams tapti vis žmogiškesniems, vis pilniau veda juos prie tiesos, skatina vis didėjančią pagarbą gyvybei ir moko juos teisingų tarpasmeninių santykių.

        Ypatingai reikalingas švietimas apie gyvybės vertę nuo pat jos pradžios. Iliuzija manyti, kad galima sukurti tikrą žmogaus gyvybės kultūrą, jei jaunimui nepadėsime priimti ir patirti seksualumo, meilės ir viso gyvenimo pagal jų tikrąją prasmę ir glaudų tarpusavio ryšį. Seksualumas, kuris praturtina visą asmenį, „atskleidžia savo giliausią prasmę vesdamas asmenį į savęs dovanojimą meilėje“. Seksualumo trivializavimas yra viena pagrindinių priežasčių, kurios lėmė naujos gyvybės niekinimą. Tik tikra meilė geba apsaugoti gyvybę. Negalima išvengti pareigos siūlyti, ypač paaugliams ir jauniems suaugusiems, autentišką švietimą apie seksualumą ir meilę, švietimą, kuris apima mokymą apie skaistumą kaip dorybę, skatinančią asmens brandą ir leidžiančią gerbti kūno „sutuoktinišką“ prasmę.

        Švietimo darbas gyvybės tarnystėje apima sutuoktinių porų mokymą atsakingos prokreacijos. Tikrąja prasme atsakinga prokreacija reikalauja, kad poros būtų klusnios Viešpaties kvietimui ir veiktų kaip ištikimi jo plano vertėjai. Tai vyksta, kai šeima dosniai atsiveria naujoms gyvybėms, ir kai poros išlaiko atvirumo ir tarnystės gyvybei nuostatą, net jei dėl rimtų priežasčių ir gerbdami moralinį įstatymą jos pasirenka laikinai ar neribotam laikui vengti naujo gimimo. Moralinis įstatymas įpareigoja juos bet kuriuo atveju kontroliuoti instinkto ir aistros impulsus ir gerbti biologinius įstatymus, įrašytus jų asmenyje. Būtent šis pagarba daro teisėtu, atsakingos prokreacijos tarnystėje, natūralių vaisingumo reguliavimo metodų naudojimą. Moksliniu požiūriu šie metodai tampa vis tikslesni ir praktiškai leidžia priimti sprendimus, suderintus su moralinėmis vertybėmis. Sąžiningas jų veiksmingumo įvertinimas turėtų išsklaidyti tam tikrus vis dar plačiai paplitusius prietarus ir įtikinti sutuoktinių poras, taip pat sveikatos priežiūros ir socialinius darbuotojus, šioje srityje tinkamo mokymo svarba. Bažnyčia yra dėkinga tiems, kurie, asmenine auka ir dažnai nepripažintu atsidavimu, skiria save šių metodų tyrimams ir plėtrai, taip pat moralinių vertybių, kurias jie presuponuoja, švietimui.

        Švietimo darbas negali išvengti kančios ir mirties svarstymo. Tai žmogaus egzistencijos dalis, ir yra bergždžia, jau nekalbant apie klaidingą, bandyti juos slėpti ar ignoruoti. Priešingai, žmonėms reikia padėti suprasti jų gilų slėpinį visa jo griežta realybe. Net skausmas ir kančia turi prasmę ir vertę, kai jie patiriami glaudžiai susiję su gauta ir duota meile. Šiuo atžvilgiu kviečiau kasmet švęsti Pasaulinę Ligonių dieną, pabrėždamas „kančios aukojimo išganingąją prigimtį, kuri, patiriama bendrystėje su Kristumi, priklauso pačiai Atpirkimo esmei“. Pati mirtis nėra beviltiškas įvykis. Tai durys, plačiai atveriančios amžinybę, ir tiems, kurie gyvena Kristuje, dalyvavimo jo Mirties ir Prisikėlimo slėpinyje patirtis.

        98. Trumpai tariant, galime sakyti, kad mūsų reikalaujama kultūrinė permaina iš visų reikalauja drąsos priimti naują gyvenimo būdą, kuris susideda iš praktinių pasirinkimų – asmeniniu, šeimos, socialiniu ir tarptautiniu lygmeniu – remiantis teisinga vertybių skale: būties pirmenybe prieš turėjimą, asmens prieš daiktus. Šis atnaujintas gyvenimo būdas apima perėjimą nuo abejingumo prie rūpesčio kitais, nuo atmetimo prie jų priėmimo. Kiti žmonės nėra konkurentai, nuo kurių turime gintis, bet broliai ir seserys, kuriuos reikia palaikyti. Jie turi būti mylimi dėl jų pačių, ir jie mus praturtina savo buvimu.

        Šioje mobilizacijoje už naują gyvybės kultūrą niekas neturi jaustis išskirtas: kiekvienas turi svarbų vaidmenį. Kartu su šeima, mokytojai ir auklėtojai turi ypač vertingą indėlį. Daug kas priklausys nuo jų, jei jauni žmonės, išmokyti tikros laisvės, sugebės išsaugoti sau ir perteikti kitiems naujus, autentiškus gyvenimo idealus, ir jei jie augs gerbdami ir tarnaudami kiekvienam kitam asmeniui šeimoje ir visuomenėje.

        Intelektualai taip pat gali daug padaryti kuriant naują žmogaus gyvybės kultūrą. Ypatinga užduotis tenka katalikų intelektualams, kurie yra kviečiami būti aktyvūs pirmaujančiuose centruose, kur formuojama kultūra, mokyklose ir universitetuose, mokslinių ir technologinių tyrimų vietose, meninės kūrybos ir žmogaus studijų srityse. Leidžiant jų talentams ir veiklai būti maitinamiems gyva Evangelijos jėga, jie turėtų tarnauti naujai gyvybės kultūrai, siūlydami rimtus ir gerai dokumentuotus indėlius, gebančius pelnyti visuotinę pagarbą ir susidomėjimą dėl jų vertės. Būtent šiam tikslui įsteigiau Popiežiškąją Gyvybės Akademiją, pavedęs jai užduotį „tyrinėti ir teikti informaciją bei mokymus apie pagrindines teisės ir biomedicinos problemas, susijusias su gyvybės skatinimu, ypač tiesiogiai susijusias su krikščioniškąja morale ir Bažnyčios Magisteriumo direktyvomis“. Specifinis indėlis taip pat turės ateiti iš universitetų, ypač katalikiškų universitetų, bei bioetikos centrų, institutų ir komitetų.

        Svarbi ir rimta atsakomybė tenka tiems, kurie dirba masinėje žiniasklaidoje, kurie yra kviečiami užtikrinti, kad jų efektyviai perduodamos žinutės palaikytų gyvybės kultūrą. Jie turi pristatyti kilnius gyvenimo modelius ir suteikti vietos žmonių pozityvios, kartais herojiškos meilės kitiems atvejams. Su didele pagarba jie taip pat turėtų pateikti pozityvias seksualumo ir žmogaus meilės vertybes, nesistengdami pabrėžti to, kas suteršia ir nuvertina žmogaus orumą. Interpretuodami dalykus, jie turėtų susilaikyti nuo to, kas skatina ar puoselėja abejingumo, paniekos ar atmetimo jausmus ar nuostatas gyvybės atžvilgiu. Su kruopščiu rūpesčiu faktinei tiesai, jie yra kviečiami derinti informacijos laisvę su pagarba kiekvienam asmeniui ir giliu žmogiškumo jausmu.

        99. Transformuojant kultūrą taip, kad ji palaikytų gyvybę, moterys užima unikalią ir lemiamą vietą mintyse ir veiksmuose. Nuo jų priklauso skatinti „naująjį feminizmą“, kuris atmeta pagundą mėgdžioti „vyriško dominavimo“ modelius, kad pripažintų ir patvirtintų tikrąjį moterų genialumą kiekviename visuomenės gyvenimo aspekte, įveikdamas visą diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą.

        Prisijungdamas prie Antrojo Vatikano Susirinkimo baigiamojo kreipimosi žodžių, skubu kreiptis į moteris: „Sutaikykite žmones su gyvenimu“. Jūs esate kviečiamos liudyti tikrosios meilės prasmę, to savęs dovanojimo ir kitų priėmimo, kuris ypač pasireiškia vyro ir žmonos santykiuose, bet taip pat turėtų būti kiekvieno kito tarpasmeninio santykio šerdyje. Motinystės patirtis daro jus ypač jautrias kitam asmeniui ir tuo pat metu paveda jums ypatingą užduotį: „Motinystė apima ypatingą bendrystę su gyvybės slėpiniu, kuris vystosi moters įsčiose… Šis unikalus kontaktas su nauju žmogumi, kuris vystosi jos viduje, sukuria nuostatą žmonių atžvilgiu ne tik savo vaiko, bet kiekvieno žmogaus atžvilgiu, kuri giliai pažymi moters asmenybę“. Motina priima ir nešioja savyje kitą žmogų, leidžia jam augti jos viduje, suteikia jam erdvę, gerbia jo kitoniškumą. Moterys pirmiausia išmoksta ir tada moko kitus, kad žmogaus santykiai yra autentiški, jei jie yra atviri priimti kitą asmenį: asmenį, kuris yra pripažįstamas ir mylimas dėl orumo, kylančio iš to, kad jis yra asmuo, o ne dėl kitų aplinkybių, tokių kaip naudingumas, jėga, intelektas, grožis ar sveikata. Tai pagrindinis indėlis, kurio Bažnyčia ir žmonija tikisi iš moterų. Ir tai yra būtina prielaida autentiškai kultūrinei permainai.

        Dabar norėčiau skirti ypatingą žodį moterims, kurios patyrė abortą. Bažnyčia žino apie daugelį veiksnių, kurie galėjo paveikti jūsų sprendimą, ir neabejoja, kad daugeliu atvejų tai buvo skausmingas ir net sukrečiantis sprendimas. Žaizda jūsų širdyje galbūt dar neišgijo. Žinoma, tai, kas įvyko, buvo ir išlieka labai neteisinga. Bet nepasiduokite nusivylimui ir nepraraskite vilties. Verčiau stenkitės suprasti, kas įvyko, ir sąžiningai su tuo susidurti. Jei to dar nepadarėte, su nuolankumu ir pasitikėjimu atsiduokite atgailai. Gailestingumo Tėvas yra pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Sutaikinimo sakramente. Tam pačiam Tėvui ir jo gailestingumui galite su tikra viltimi patikėti savo vaiką. Su draugiška ir kvalifikuota kitų žmonių pagalba bei patarimais, ir dėl savo skausmingos patirties, galite tapti iškalbingiausiomis visų teisės į gyvybę gynėjomis. Per savo įsipareigojimą gyvybei, priimdamos kitų vaikų gimimą ar priimdamos ir rūpindamosi tais, kuriems labiausiai reikia artumo, tapsite naujo žmogaus gyvenimo matymo būdo skatintojomis.

        100. Šioje didingoje pastangoje kurti naują gyvybės kultūrą mus įkvepia ir palaiko pasitikėjimas, kylantis iš žinojimo, kad gyvybės Evangelija, kaip ir pati Dievo Karalystė, auga ir duoda gausių vaisių (plg. Mk 4, 26–29). Žinoma, yra didžiulis skirtumas tarp galingų išteklių, prieinamų jėgoms, skatinančioms „mirties kultūrą“, ir priemonių, kuriomis disponuoja tie, kurie dirba „gyvybės ir meilės kultūros“ labui. Bet mes žinome, kad galime pasikliauti Dievo pagalba, kuriam nieko nėra neįmanoma (plg. Mt 19, 26).

        Pripildyti šio tikrumo ir skatinami gilaus rūpesčio kiekvieno vyro ir moters likimu, kartoju tai, ką sakiau toms šeimoms, kurios vykdo savo sudėtingą misiją tarp daugybės sunkumų: skubiai reikalinga didelė malda už gyvybę, malda, kuri kils visame pasaulyje. Per specialias iniciatyvas ir kasdienę maldą tegul karštas prašymas kyla Dievui, gyvybės Kūrėjui ir mylėtojui, iš kiekvienos krikščionių bendruomenės, kiekvienos grupės ir asociacijos, kiekvienos šeimos ir kiekvieno tikinčiojo širdies. Pats Jėzus savo pavyzdžiu parodė, kad malda ir pasninkas yra pirmosios ir veiksmingiausios ginklai prieš blogio jėgas (plg. Mt 4, 1–11). Kaip jis mokė savo mokinius, kai kurie demonai gali būti išvaryti tik šiuo būdu (plg. Mk 9, 29). Todėl iš naujo atraskime nuolankumą ir drąsą melstis ir pasninkauti, kad aukštybių jėga sugriautų melo ir apgaulės sienas: sienas, kurios slepia nuo daugelio mūsų brolių ir seserų praktikų ir įstatymų, priešiškų gyvybei, blogį. Tegul ta pati jėga nukreipia jų širdis į sprendimus ir tikslus, įkvėptus gyvybės ir meilės civilizacijos.

        „Rašome jums tai, kad mūsų džiaugsmas būtų pilnas“ (1 Jn 1, 4): gyvybės Evangelija skirta visai žmogų visuomenei

        101. „Rašome jums tai, kad mūsų džiaugsmas būtų pilnas“ (1 Jn 1, 4). Gyvybės Evangelijos apreiškimas mums duotas kaip gėris, kuriuo reikia dalintis su visais žmonėmis: kad visi vyrai ir moterys turėtų bendrystę su mumis ir su Trejybe (plg. 1 Jn 1, 3). Mūsų džiaugsmas nebūtų pilnas, jei nesidalintume šia Evangelija su kitais, o laikytume ją tik sau.

        Gyvybės Evangelija skirta ne tik tikintiesiems: ji skirta visiems. Gyvybės ir jos gynimo bei skatinimo klausimas nėra tik krikščionių rūpestis. Nors tikėjimas suteikia ypatingą šviesą ir jėgą, šis klausimas kyla kiekvienoje žmogaus sąžinėje, kuri ieško tiesos ir rūpinasi žmonijos ateitimi. Gyvybė neabejotinai turi šventą ir religinę vertę, tačiau jokiu būdu ta vertė nėra tik tikinčiųjų rūpestis. Pavojuje esanti vertė yra tokia, kurią kiekvienas žmogus gali suvokti proto šviesoje; todėl ji neišvengiamai liečia visus.

        Todėl viskas, ką darome kaip „gyvybės tauta ir už gyvybę“, turėtų būti teisingai interpretuojama ir priimama su palankumu. Kai Bažnyčia skelbia, kad besąlygiška pagarba kiekvieno nekalto asmens teisei į gyvybę – nuo pradėjimo iki natūralios mirties – yra vienas iš ramsčių, ant kurių stovi kiekviena pilietinė visuomenė, ji „tiesiog nori skatinti žmogišką valstybę. Valstybę, kuri pripažįsta pagrindinių žmogaus asmens teisių, ypač silpniausiųjų, gynimą kaip savo pirminę pareigą“.

        Gyvybės Evangelija skirta visai žmogų visuomenei. Būti aktyviai už gyvybę reiškia prisidėti prie visuomenės atsinaujinimo skatinant bendrąjį gėrį. Neįmanoma skatinti bendrojo gėrio nepripažįstant ir neginant teisės į gyvybę, ant kurios grindžiamos ir iš kurios vystosi visos kitos neatimamos individų teisės. Visuomenė neturi tvirtų pagrindų, kai, viena vertus, ji tvirtina tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, bet, kita vertus, radikaliai elgiasi priešingai, leisdama ar toleruodama įvairius būdus, kuriais žmogaus gyvybė nuvertinama ir pažeidžiama, ypač kur ji yra silpna ar marginalizuota. Tik pagarba gyvybei gali būti brangiausių ir esminių visuomenės gėrybių, tokių kaip demokratija ir taika, pagrindas ir garantija.

        Nėra tikros demokratijos be kiekvieno asmens orumo pripažinimo ir jo ar jos teisių pagarbos.

        Taip pat nėra tikros taikos, jei gyvybė nėra ginama ir skatinama. Kaip pažymėjo Paulius VI: „Kiekvienas nusikaltimas prieš gyvybę yra išpuolis prieš taiką, ypač jei jis kerta žmonių moralinį elgesį… Bet ten, kur žmogaus teisės yra tikrai išpažįstamos ir viešai pripažįstamos bei ginamos, taika tampa džiaugsminga ir veiksminga visuomenės gyvenimo atmosfera“.

        „Gyvybės tauta“ džiaugiasi galėdama dalintis savo įsipareigojimu su tiek daug kitų. Tegul „už gyvybę tauta“ nuolat auga skaičiumi, ir tegul vystosi nauja meilės ir solidarumo kultūra tikrajam visos žmogų visuomenės gėriui.

        IŠVADA

        102. Šios enciklikos pabaigoje natūraliai vėl žvelgiame į Viešpatį Jėzų, „gimusį mums kūdikį“ (plg. Iz 9, 6), kad jame galėtume kontempliuoti „Gyvybę“, kuri „buvo apreikšta“ (1 Jn 1, 2). Kristaus Gimimo slėpinyje įvyksta Dievo susitikimas su žmogumi ir prasideda Dievo Sūnaus žemiškoji kelionė, kuri kulminuos jo gyvenimo auka ant Kryžiaus. Savo mirtimi Kristus nugalės mirtį ir taps visai žmonijai naujo gyvenimo šaltiniu.

        Ta, kuri visų vardu ir visų labui priėmė „Gyvybę“, buvo Marija, Mergelė Motina; todėl ji yra artimiausiai ir asmeniškiausiai susijusi su gyvybės Evangelija. Marijos sutikimas per Apreiškimą ir jos motinystė stovi pačioje gyvenimo slėpinio, kurį Kristus atėjo dovanoti žmonijai (plg. Jn 10, 10), pradžioje. Per jos priėmimą ir meilingą rūpestį Įsikūnijusio Žodžio gyvenimu žmogaus gyvybė buvo išgelbėta nuo galutinio ir amžinojo pasmerkimo.

        Dėl šios priežasties Marija, „kaip Bažnyčia, kurios tipas ji yra, yra visų, atgimusių gyvenimui, motina. Ji iš tiesų yra Gyvybės, kuria gyvena visi, motina, ir kai ji pagimdė ją iš savęs, tam tikra prasme ji atgaivino visus tuos, kurie turėjo gyventi ta Gyvybe“.

        Kontempliuodama Marijos motinystę, Bažnyčia atranda savo pačios motinystės prasmę ir būdą, kaip ji yra kviečiama ją išreikšti. Tuo pat metu Bažnyčios motinystės patirtis veda į gilų Marijos patirties, kaip nepalyginamo modelio, kaip gyvybė turėtų būti priimama ir puoselėjama, supratimą.

        „Danguje pasirodė didelis ženklas – moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12, 1): Marijos ir Bažnyčios motinystė

        103. Abipusis ryšys tarp Bažnyčios slėpinio ir Marijos aiškiai matomas „didiame ženkle“, aprašytame Apreiškimo knygoje: „Danguje pasirodė didelis ženklas – moteris, apsisiautusi saule, su mėnuliu po kojomis ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos“ (Apr 12, 1). Šiame ženkle Bažnyčia atpažįsta savo pačios slėpinio atvaizdą: būdama istorijoje, ji žino, kad pranoksta istoriją, nes žemėje sudaro „sėklą ir pradžią“ Dievo Karalystės. Bažnyčia mato šį slėpinį pilnai ir pavyzdingai įgyvendintą Marijoje. Ji yra šlovės moteris, kurioje Dievo planas galėjo būti įvykdytas su aukščiausiu tobulumu.

        „Moteris, apsisiautusi saule“, – kaip mums sako Apreiškimo knyga, – „buvo nėščia“ (Apr 12, 2). Bažnyčia visiškai suvokia, kad nešioja savyje pasaulio Gelbėtoją, Kristų Viešpatį. Ji žino, kad yra kviečiama pasiūlyti Kristų pasauliui, dovanodama vyrams ir moterims naują gimimą Dievo gyvenime. Tačiau Bažnyčia negali pamiršti, kad jos misija tapo įmanoma per Marijos motinystę, kuri pradėjo ir pagimdė Tą, kuris yra „Dievas iš Dievo“, „tikras Dievas iš tikro Dievo“. Marija iš tiesų yra Dievo Motina, Theotokos, kurios motinystėje moterų pašaukimas į motinystę, Dievo dovanotas kiekvienai moteriai, pakeliamas į aukščiausią lygį. Taip Marija tampa Bažnyčios modeliu, kviečiama būti „naująja Ieva“, tikinčiųjų motina, „gyvųjų“ motina (plg. Pr 3, 20).

        Bažnyčios dvasinė motinystė pasiekiama – Bažnyčia tai žino – tik per gimdymo skausmus ir „darbus“ (plg. Apr 12, 2), tai yra, nuolatinėje įtampoje su blogio jėgomis, kurios vis dar klaidžioja pasaulyje ir veikia žmogaus širdis, priešindamosi Kristui: „Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos nenugalėjo“ (Jn 1, 4–5).

        Kaip ir Bažnyčia, Marija taip pat turėjo išgyventi savo motinystę tarp kančių: „Šis vaikas skirtas… ženklui, kuriam bus prieštaraujama – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Simeono žodžiai, ištarti Marijai pačioje Gelbėtojo žemiškojo gyvenimo pradžioje, apibendrina ir išpranašauja Jėzaus, o kartu ir Marijos, atmetimą, kuris pasieks kulminaciją ant Kalvarijos. „Stovėdama prie Jėzaus kryžiaus“ (Jn 19, 25), Marija dalijasi dovana, kurią Sūnus daro iš savęs: ji aukoja Jėzų, atiduoda jį ir pagimdo jį iki galo mūsų labui. „Taip“, ištartas Apreiškimo dieną, pasiekia pilną brandą Kryžiaus dieną, kai ateina laikas Marijai priimti ir pagimdyti kaip savo vaikus visus, kurie tampa mokiniais, išliedama jiems savo Sūnaus išganingąją meilę: „Kai Jėzus pamatė savo motiną ir šalia stovintį mokinį, kurį mylėjo, tarė motinai: ‘Moterie, štai tavo sūnus!’“ (Jn 19, 26).

        „Ir drakonas stovėjo prieš moterį… kad prarytų jos vaiką, kai ji jį pagimdys“ (Apr 12, 4): gyvybė, kuriai gresia blogio jėgos

        104. Apreiškimo knygoje „didysis ženklas“ – „moteris“ (Apr 12, 1) – lydimas „kito ženklo, kuris pasirodė danguje“: „didelio raudono drakono“ (Apr 12, 3), kuris simbolizuoja Šėtoną, asmeninę blogio jėgą, taip pat visas blogio jėgas, veikiančias istorijoje ir priešinančias Bažnyčios misijai.

        Čia Marija taip pat nušviečia Tikinčiųjų Bendruomenę. Blogio jėgų priešiškumas iš tiesų yra klastingas pasipriešinimas, kuris, prieš paveikdamas Jėzaus mokinius, nukreiptas prieš jo motiną. Norėdama išgelbėti savo Sūnaus gyvybę nuo tų, kurie jo bijo kaip pavojingos grėsmės, Marija turi bėgti su Juozapu ir Kūdikiu į Egiptą (plg. Mt 2, 13–15).

        Marija taip padeda Bažnyčiai suvokti, kad gyvybė visada yra didelės kovos tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos centre. Drakonas nori praryti „pagimdytą vaiką“ (plg. Apr 12, 4), Kristaus figūrą, kurį Marija pagimdė „laiko pilnatvėje“ (Gal 4, 4) ir kurį Bažnyčia privalo nuolat siūlyti žmonėms kiekviename amžiuje. Tačiau tam tikra prasme šis vaikas taip pat yra kiekvieno žmogaus, kiekvieno vaiko, ypač kiekvieno bejėgio kūdikio, kurio gyvybei gresia pavojus, figūra, nes – kaip primena Susirinkimas – „savo Įsikūnijimu Dievo Sūnus tam tikru būdu susivienijo su kiekvienu žmogumi“. Būtent kiekvieno žmogaus „kūne“ Kristus toliau atsiskleidžia ir įžengia į bendrystę su mumis, todėl žmogaus gyvybės atmetimas, kokia forma jis bebūtų, iš tikrųjų yra Kristaus atmetimas. Tai žavi, bet kartu reikli tiesa, kurią Kristus mums atskleidžia ir kurią jo Bažnyčia nenuilstamai skelbia: „Kas priima vieną tokį vaiką mano vardu, priima mane“ (Mt 18, 5); „Tikrai sakau jums: ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

        „Mirties nebebus“ (Apr 21, 4): Prisikėlimo spindesys

        105. Angelo Apreiškimas Marijai įrėmintas šiais raminančiais žodžiais: „Nebijok, Marija“ ir „Dievo galiai nėra nieko neįmanoma“ (Lk 1, 30, 37). Visas Mergelės Motinos gyvenimas yra persmelktas tikrumo, kad Dievas yra arti jos ir lydi ją savo apvaizdinga priežiūra. Tas pats galioja ir Bažnyčiai, kuri randa „Dievo paruoštą vietą“ (Apr 12, 6) dykumoje, išbandymų vietoje, bet taip pat Dievo meilės savo tautai apraiškos vietoje (plg. Oz 2, 16). Marija yra gyvas paguodos žodis Bažnyčiai jos kovoje prieš mirtį. Rodydama mums Sūnų, Bažnyčia užtikrina mus, kad jame mirties jėgos jau buvo nugalėtos: „Mirtis su gyvybe kovojo: keistai pasibaigė kova! Gyvybės Čempionas, nužudytas, vis dėlto gyvena ir viešpatauja“.

        Nužudytas Avinėlis yra gyvas, nešiojantis savo Kančios žymes Prisikėlimo spindesyje. Jis vienintelis yra visų istorijos įvykių valdovas: jis atveria jos „antspaudus“ (plg. Apr 5, 1–10) ir skelbia, laike ir anapus jo, gyvybės galią prieš mirtį. „Naujajame Jeruzalėje“, naujame pasaulyje, į kurį keliauja žmogaus istorija, „mirties nebebus, nebebus nei gedulo, nei verksmo, nei skausmo, nes pirmieji dalykai praėjo“ (Apr 21, 4).

        Ir mes, piligrimų tauta, gyvybės ir už gyvybę tauta, su pasitikėjimu keliaujame link „naujo dangaus ir naujos žemės“ (Apr 21, 1), žvelgdami į ją, kuri mums yra „tikros vilties ir paguodos ženklas“.

        O Marija,
        naujojo pasaulio šviesi aušra,
        gyvųjų Motina,
        tau patikime gyvybės reikalą.
        Žvelk, o Motina,
        į gausybę kūdikių, kuriems neleidžiama gimti,
        į vargšus, kurių gyvenimas yra sunkus,
        į vyrus ir moteris,
        kurie yra žiauraus smurto aukos,
        į pagyvenusius ir ligonius, nužudytus
        abejingumo ar klaidingo gailestingumo.

        Suteik, kad visi, kurie tiki tavo Sūnumi,
        galėtų skelbti gyvybės Evangeliją
        su sąžiningumu ir meile
        mūsų laikų žmonėms.

        Išprašyk jiems malonę
        priimti tą Evangeliją
        kaip visada naują dovaną,
        džiaugsmą švęsti ją su dėkingumu
        per visą jų gyvenimą
        ir drąsą liudyti ją
        ryžtingai, kad kurtų,
        kartu su visais geros valios žmonėmis,
        tiesos ir meilės civilizaciją,
        Dievo, Kūrėjo ir gyvybės mylėtojo,
        šlovei ir garbei.

        Duota Romoje, Šventojo Petro bazilikoje, 1995 m. kovo 25 d., Viešpaties Apreiškimo iškilme, septynioliktaisiais mano pontifikato metais.

        Jonas Paulius PP. II

        Gal būt jums bus įdomu: