Ekskomunikacija yra religinė bausmė, kuri reiškia asmens pašalinimą arba atskyrimą nuo bažnyčios bendruomenės. Tai viena iš griežčiausių bažnytinių sankcijų, skirta tiems, kurie pažeidžia pagrindinius religinius mokymus ar taisykles. Pašalintas asmuo praranda teisę dalyvauti sakramentuose (tokiuose kaip komunija ar išpažintis) ir kitose bažnytinėse apeigose, taip pat jis gali būti laikomas dvasine prasme „atskirtu“ nuo tikinčiųjų bendruomenės.
Ekskomunikacija gali būti laikina arba nuolatinė, atsižvelgiant į asmens elgesį po to, kai ji paskiriama. Jei nusikaltęs asmuo išreiškia atgailą ir atsisako savo klaidų, jis gali būti priimtas atgal į bažnyčios bendruomenę. Ekskomunikacija paprastai laikoma kraštutine bausme ir naudojama tik rimčiausiais atvejais, kai asmuo atvirai ir sąmoningai pažeidžia religinius mokymus ar Bažnyčios autoritetą.
Ekskomunikacijos priežastys
Ekskomunikacija gali būti paskirta dėl įvairių priežasčių, priklausomai nuo bažnyčios, tačiau pagrindinės priežastys dažnai apima šiuos veiksmus:
- Erezija (tikėjimo mokymo neatitikimas arba atsisakymas priimti esminius bažnyčios mokymus).
- Schizma (sąmoningas atsiskyrimas nuo bažnyčios hierarchijos ar institucijos).
- Sunki nuodėmė, kuri gali būti laikoma piktžodžiavimu ar šventvagyste.
- Tiesioginis priešinimasis bažnyčios autoritetui arba veikla, kuri kenkia Bažnyčios autoritetui ar jos bendruomenei.
Ekskomunikacija Katalikų Bažnyčioje
Katalikų Bažnyčioje ekskomunikacija yra reglamentuojama Kanonų teisės kodekse. Ji gali būti skiriama tiesiogiai per formalų teismo sprendimą arba „automatiškai“ už tam tikrus sunkiausius nusikaltimus (vadinamąją latae sententiae ekskomunikaciją). Pavyzdžiui, katalikų mokyme abortas yra viena iš nuodėmių, už kurią asmuo gali būti ekskomunikuotas latae sententiae, jei jis sąmoningai jį padaro.
Ekskomunikacijos pasekmės
Ekskomunikuotas asmuo negali dalyvauti sakramentuose, tokiuose kaip Eucharistija ar išpažintis. Jis taip pat negali eiti bažnytinių pareigų ir neturi teisės atlikti jokių bažnytinių ritualų, tokių kaip krikštas ar santuokos sakramentas.
Ekskomunikacija nebūtinai reiškia visišką atmetimą iš religinio gyvenimo. Asmuo vis tiek gali lankyti bažnyčią, tačiau jis laikomas „atskirtu“ nuo pilnateisės tikinčiųjų bendruomenės. Tai yra galimybė skatinti atgailą ir grįžimą į tikėjimo ir bažnyčios taisyklių laikymąsi.
Istorinis kontekstas
Viduramžiais ekskomunikacija dažnai turėjo ir socialinių bei politinių pasekmių. Asmuo, pašalintas iš bažnyčios, galėjo prarasti socialinį statusą, draugus, ir netgi teises bei privilegijas visuomenėje, ypač jei jis buvo politinė figūra. Taip pat ekskomunikacija galėjo sukelti rimtus konfliktus tarp valdovų ir Bažnyčios, kaip, pavyzdžiui, įvyko su Šventosios Romos imperatoriumi Henriku IV, kuris buvo ekskomunikuotas per konfliktą su popiežiumi Grigaliu VII.
Ekskomunikacija per istoriją tapo stipriu Bažnyčios įrankiu, naudojamu tiek dvasinėse, tiek politinėse kovose. Nors šiandien ekskomunikacijos praktika yra daug retesnė, jos reikšmė Bažnyčios gyvenime išlieka.
Kai kurie istoriniai įvykiai
- Imperatorius Henrikas IV (1076 m.) Kovos dėl investitūros metu popiežius Grigalius VII ekskomunikavo Šventosios Romos imperatorių ir atleido jo pavaldinius nuo ištikimybės priesaikos. Praradęs politinę paramą, valdovas 1077 m. leidosi į garsiąją „kelionę į Kanosą“, kur tris dienas basas sniege maldavo popiežiaus atleidimo.
- Didžioji schizma: Roma ir Konstantinopolis (1054 m.) Popiežiaus legatas kardinolas Humbertas padėjo ekskomunikacijos bulę ant Sofijos soboro altoriaus Konstantinopolyje prieš patriarchą Mykolą Kerularijų, o šis atsakė tuo pačiu. Šis abipusis atskyrimas įtvirtino galutinį krikščionybės skilimą į Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčias (anatemas abi pusės panaikino tik 1965 m.).
- Martynas Liuteris (1521 m.) Popiežius Leonas X bule Decet Romanum Pontificem ekskomunikavo Liuterį po to, kai šis viešai sudegino ankstesnį popiežiaus perspėjimą. Šis aktas galutinai atskyrė Liuterį nuo Romos ir davė pradžią Protestantų reformacijai.
- Anglijos karalius Henrikas VIII (1533 m.) Popiežius Klemensas VII ekskomunikavo Henriką VIII, kai šis be Bažnyčios leidimo anuliavo santuoką su Kotryna Aragoniete ir vedė Anne Boleyn. Atsakydamas karalius paskelbė Suprematijos aktą, atskyrė Anglijos Bažnyčią nuo Romos ir pasiskelbė jos aukščiausia galva.
- Karalienė Elžbieta I (1570 m.) Popiežius Pijus V bule Regnans in Excelsis ekskomunikavo Elžbietą I, pavadino ją eretike ir atleido jos pavaldinius nuo bet kokios ištikimybės. Šis sprendimas pavertė Anglijos katalikus potencialiais valstybės išdavikais ir paskatino dešimtmečius trukusią religinę bei politinę įtampą su Ispanija.
- Baruchas Spinoza (1656 m.) Olandų filosofą ekskomunikavo (cherem – griežčiausia žydų bendruomenės atskyrimo forma) Amsterdamo portugalų sinagoga. Priežastis – jo panteistinės idėjos, Dievo sutapatinimas su gamta bei abejonės Toros dieviška kilme. Bažnytinė bendruomenė jam uždraudė bet kokius kontaktus su giminaičiais ir buvusiais bendratikiais.
- Napoleonas Bonapartas (1809 m.) Kai Prancūzijos kariuomenė aneksavo Popiežiaus valstybę, popiežius Pijus VII bule Quum memoranda ekskomunikavo visus šios invazijos organizatorius, tiesiogiai įskaitant imperatorių Napoleoną. Atsakydamas Napoleonas įsakė suimti popiežių, kuris nelaisvėje praleido beveik penkerius metus.
- Levas Tolstojus (1901 m.) Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Šventasis Sinodas oficialiai atskyrė garsųjį rašytoją už tai, kad jis atmetė esmines krikščionybės doktrinas: Kristaus dieviškumą, Jo prisikėlimą, Mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą ir sakramentus, propaguodamas savo paties supaprastintą krikščioniškosios etikos versiją.
- Šv. Joana Arkietė (1431 m., nuosprendis atšauktas 1456 m.) Proangliškas bažnytinis teismas Ruane apkaltino ją erezija bei raganavimu, atskyrė nuo Bažnyčios ir sudegino ant laužo. Praėjus 25 metams, popiežiaus Kaliksto III nurodymu byla buvo peržiūrėta, nuosprendis panaikintas, o 1920 m. Joana Arkietė paskelbta katalikų šventąja.
- Arkivyskupas Marcelis Lefebvre’as (1988 m.) Tradicinio katalikų judėjimo (SSPX) įkūrėjas buvo ekskomunikuotas latae sententiae po to, kai be popiežiaus Jono Pauliaus II leidimo įšventino keturis naujus vyskupus. Tai sukėlė vieną rimčiausių moderniųjų laikų schizmų Katalikų Bažnyčioje (2009 m. popiežius Benediktas XVI atšaukė šiems keturiems vyskupams taikytą ekskomunikaciją siekdamas dialogo).