Patrologia Orientalis (lot. „Rytietiškoji patrologija“) – tai didžiulė mokslinė serija, skirta Rytų krikščionių Bažnyčios Tėvų ir rašytojų tekstams. Pradėta leisti 1903 metais Paryžiuje, ji tebėra vienas svarbiausių šaltinių tyrinėjant ankstyvąją krikščionybę Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Armėnijoje, Egipte ir Etiopijoje. Serija apima originalius tekstus (sirų, koptų, armėnų, gruzinų, arabų, etiopų kalbomis) su prancūziškais vertimais, įvadais ir komentarais. Iki šiol išleista daugiau nei 50 tomų (po kelis fasciculus kiekviename), o darbai tęsiasi.
Seriją inicijavo prancūzų orientalistai René Graffin (1858–1941) ir François Nau (1864–1931), bendradarbiaudami su jėzuitais ir Paryžiaus katalikišku institutu. Pirmasis tomas pasirodė 1903 m., o po Graffin mirties vadovavimą perėmė kiti mokslininkai, pvz., Antoine Guillaumont. Tikslas – surinkti ir išleisti Rytų Bažnyčios tekstus, kurie buvo mažai prieinami Vakaruose, nes dauguma jų išliko rankraščiuose vienuolynuose ar bibliotekose (pvz., Sinajaus kalne, Vatikanę).
Skirtingai nuo Patrologia Latina (lotyniški tekstai) ar Patrologia Graeca (graikiški), Patrologia Orientalis orientuota į ne graikų-lotynų tradicijas – nestorijonus, monofizitus, koptus. Tai padėjo suprasti krikščionybės įvairovę prieš schizmas.
Kiekvienas tomas susideda iš kelių fasciculus (dalelių), po 200–400 puslapių. Tekstai publikuojami originalo kalba (su kritiniu aparatu) ir prancūzišku vertimu. Įvadas apžvelgia rankraščius, autorių biografiją ir teologinę reikšmę.
Pagrindinės temos:
- Liturginiai tekstai (himnai, maldos).
- Egzegezė (Biblijos komentarai).
- Hagiografija (šventųjų gyvenimai).
- Poleminiai raštai (prieš eretikus).
- Ascetiniai traktatai.
Pavyzdžiui:
- Tomas 1: Sirų tekstai apie šv. Efraimą.
- Tomas 10: Koptiški Apa Šenutės pamokslai.
- Tomas 25: Armėniški Grigaliaus Apšvietėjo raštai.
Serija apima III–XIII a. tekstus, daugiausia iš Sirijos Bažnyčios (jakobitai, nestorijonai).
Patrologia Orientalis atskleidžia Rytų krikščionybės turtus: monofizitų ir nestorijonų teologiją, kuri praturtina ekumeninį dialogą. Tekstai rodo, kaip Biblijos tiesos buvo aiškinamos skirtingose kultūrose – pvz., sirų poetai kaip šv. Efraimas Siras (IV a.) kūrė himnus apie Kristaus įsikūnijimą, panašius į graikų Tėvus, bet su semitiška vaizdingumu.
Katalikams tai šaltinis suprasti Rytų apeigas ir asketizmą (pvz., vienuolių gyvenimas dykumose). Protestantams – ankstyvieji Biblijos vertimai sirų kalba (Pešita). Ortodoksams – ryšys su Chalcedono susirinkimu (451 m.).
Serija pradėjo Rytų patristikos renesansą XX a.: padėjo tyrinėti koptų vienuolynus, armėnų genocido išsaugotus rankraščius. Šiandien naudojama universitetuose (pvz., Louvain, Oxford). Skaitmenizuota dalis prieinama internete (Internet Archive, Google Books).
Tomų apžvalga
Serija Patrologia Orientalis, pradėta 1903 metais, apima daugiau nei 50 tomų (kiekvienas su keliais fascikulių), o iki šiol ji vis dar plečiama. Kiekvienas tomas dažniausiai skirtas specifiniams tekstams iš Rytų krikščioniškų tradicijų – sirų, koptų, armėnų ar etiopų kalbomis.
- Tomas 1 (1904 m., red. R. Graffin ir F. Nau)
Šiame tome surinkti sirų kalba rašyti liturginiai tekstai, susiję su hagiografija – ypač šv. Efraimo Siriečio himnai ir maldos, skirtos šventųjų pagerbimui. Rasosi vertimai ir originalai, kurie rodo, kaip Rytų Bažnyčia šventino kasdienybę per giesmes. - Tomas 2 (1907 m.)
Fokusuojasi į sirų Biblijos vertimus ir ankstyvuosius komentarus – čia pateikiami Pešitos fragmentai su paaiškinimais iš IV a. autoriaus Teodoreto Kiriečio. Tai padeda suprasti, kaip sirai interpretavo Senąjį Testamentą, pritaikydami prie savo kultūros. - Tomas 3 (1908 m.)
Apima koptų hagiografiją: šv. Pachomijaus, dykumos tėvo, gyvenimo aprašymai ir laiškai. Tekstai rodo asketinio gyvenimo modelį, kur vienuoliai matė dykumą kaip vietą artėti prie Dievo per tylą ir darbą. - Tomas 4 (1909 m.)
Armėnų teologiniai traktatai – ypač Grigaliaus Apšvietėjo raštai apie krikščionybės įvedimą Armėnijoje IV a. Rasosi polemika prieš pagoniškas tradicijas, pabrėžianti, kaip tikėjimas pakeitė tautos tapatybę. - Tomas 5 (1910 m.)
Sirų homilijos iš nestorijoniškos tradicijos: Narsai (V a.) pamokslai apie Kristaus prigimtį. Čia aptariami susirinkimų ginčai, rodantys, kaip Rytų Bažnyčia gynė savo doktriną prieš Bizantiją. - Tomas 6 (1911 m.)
Etiopų liturginiai tekstai: senoviniai maldynai ir apeigos iš Aksumo karalystės. Jie atskleidžia, kaip Afrikos krikščionys pritaikė žydų tradicijas, įskaitant šabo šventimą su krikščionišku posūkiu. - Tomas 7 (1912 m.)
Koptų Biblijos egzegezė: Apa Šenutės (IV a.) komentarai prie Psalmų. Vienuolis, vadinamas „šv. Antano sūnumi“, aiškina tekstus per dykumos patirtį, kur Psalmai tapdavo ginklu prieš pagundas. - Tomas 8 (1913 m.)
Sirų laiškai ir polemika: Severo Antiochečio (VI a.) tekstai prieš monofizitizmą. Rasosi debatai su Chalcedonu, iliustruojantys, kaip teologiniai ginčai formavo Bažnyčios sienas. - Tomas 9 (1914 m.)
Armėnų hagiografija: šv. Hrip’sime’s ir Gaiane’s kankinių gyvenimai, susiję su IV a. persekiojimais. Istorijos rodo moterų vaidmenį misijose, kai vienuolės tapo tautos tikėjimo saugotojomis. - Tomas 10 (1914 m.)
Koptų pamokslai: Shenudės (IV a.) kalbos apie asketizmą ir bendruomeninį gyvenimą. Čia pabrėžiama, kad tikėjimas – ne vien malda, o bendras darbas vienuolyne kaip Kristaus kūno atspindys. - Tomas 11 (1916 m.)
Sirų teologija: Isaacas Ninevieti (VII a.) traktatai apie maldą ir atgailą. Jo mintys apie tylą kaip Dievo balsą įkvėpė vėlesnius mistikus, įskaitant Bizantijos hesychastus. - Tomas 12 (1919 m.)
Etiopų kanonų rinkiniai: senoviniai Bažnyčios įstatymai iš Ge’ez kalbos. Jie reguliuoja vedybas ir kunigystę, rodydami, kaip Afrikos krikščionys išlaikė žydiškas šaknis po apostolų laikų. - Tomas 13 (1920 m.)
Koptų himnai: liturginiai giesmės iš Nag Hamadio radinių konteksto, bet ortodoksiški. Rasosi tekstai, kurie primena, kaip dykumos vienuoliai giedodavo naktimis, kovodami su demonais. - Tomas 14 (1921 m.)
Armėnų Biblijos vertimai: fragmentai iš V a. Mesropo Maštoc’o darbo. Tai rodo, kaip armėnai sukūrė savo abėcėlę, kad Šv. Raštas skambėtų gimtąja kalba, saugodami tikėjimą nuo asimiliacijos. - Tomas 15 (1922 m.)
Sirų polemika: Bar Hebraeus (XIII a.) ginčai su musulmonais. Vėlyvas tomas, bet svarbus – rodo, kaip krikščionys dialogavo su islamu, ginčydami pranašus per Biblijos pranašystes. - Tomas 16 (1922 m., red. M. Brière)
Šiame tome surinkti sirų hagiografiniai tekstai – ypač martirologijos ir menologijos (šventųjų kalendoriai) iš orientališkų tradicijų. Rasosi sąrašai kankinių iš Sirijos ir Egipto, su maldomis ir gyvenimo aprašymais, kurie rodo, kaip Rytų Bažnyčia šventė atmintį per kasdienius apeigas. - Tomas 17 (1923 m.)
Koptų ir sirų Biblijos komentarai: fragmentai iš Proto-Izaijo (senovinis vertimas) ir homilijos apie pranašystes. Čia aptariama, kaip dykumos vienuoliai aiškino Senąjį Testamentą kaip Kristaus pranašystę, su pavyzdžiais iš Pachomijaus bendruomenės. - Tomas 18 (1924 m.)
Armėnų polemikos raštai: tekstai prieš nestorijonus iš V a., įskaitant Grigaliaus Tauriečio laiškus. Jie aptaria Chalcedono susirinkimo pasekmes, rodydami, kaip armėnai gynė monofizitizmą kaip tikrą Kristaus vienybę. - Tomas 19 (1925 m.)
Etiopų liturginiai himnai: Ge’ez kalba rašytos giesmės iš Aksumo laikų, skirtos Eucharistijai. Rasosi apeigos, kurios maišo žydiškas tradicijas su krikščioniškomis, pvz., šabo elementai mišiose. - Tomas 20 (1926 m.)
Sirų teologiniai traktatai: Severo Antiochečio homilijos apie Kristaus įsikūnijimą. Čia polemizuojama su chalcedoniečiais, pabrėžiant, kad Jėzaus prigimtis – viena, kaip alchemikas maišantis auksą su vandeniu be atskyrimo. - Tomas 21 (1927 m.)
Koptų hagiografija: šv. Philotheus kankinimo istorija iš Sahidijos dialekto. Tekstai rodo moterų vaidmenį persekiojimuose, kai vienuolės slapta platino Bibliją po dykumą, vengdamos Romos legionų. - Tomas 22 (1928 m.)
Arabų krikščionių raštai: Severo ibn al-Muqaffa’o (IX a.) Kitāb al-Īḍāḥ vertimas į Ge’ez. Aptariama doktrina prieš islamo įtaką, su argumentais, kaip krikščionybė išlaikė šaknis po arabų užkariavimų. - Tomas 23 (1929 m.)
Slavų ir gruzinų fragmentai: Atanazijaus Aleksandriečio antrasis oracijos prieš arijanus vertimas. Rasosi polemika su erezijomis, rodanti, kaip Rytų Bažnyčia platino tikėjimą per kalbos vertimus Kaukaze. - Tomas 24 (1930 m.)
Sirų laiškai: Isaac Ninevieti (VII a.) korespondencija su vienuoliais apie atgailą. Čia aptariama tyla kaip maldos forma, su pavyzdžiais iš Mesopotamijos vienuolynų, kur vienuoliai medituodavo urvuose prie Tigrą. - Tomas 25 (1931 m.)
Etiopų kanonai: Bažnyčios įstatymai iš V a., reguliuojantys kunigų santuokas. Tekstai rodo, kaip Afrikos krikščionys išlaikė celibato alternatyvas, įkvėptus žydų tradicijų prieš konstantiniškąją reformą. - Tomas 26 (1932 m.)
Koptų liturgija: šv. Jokūbo liturgijos fragmentai sirų kalba, su komentarais. Rasosi apeigos, kurios buvo slapta naudojamos monofizitų bendruomenėse po Chalcedono, kaip pasipriešinimo forma. - Tomas 27 (1933 m.)
Armėnų egzegezė: komentarai prie Evangelijos pagal Joną iš Mesropo Maštoc’o mokyklos. Aptariama Kristaus dievybė per Jono prologą, su alegorijomis, lyginančiomis Jėzų su armėniškais kalnais kaip tvirtovėmis. - Tomas 28 (1934 m.)
Sirų homilijos: Bar Hebraeus (XIII a.) pamokslai prieš musulmonus. Čia debatai remiasi pranašystėmis, rodantys, kaip viduramžių krikščionys ieškojo bendros kalbos su kaimynais per Biblijos analogijas. - Tomas 29 (1935 m.)
Koptų himnai: giesmės iš Nag Hamadžio konteksto, bet ortodoksiškos, skirtos Velykoms. Rasosi tekstai, kurie primena, kaip dykumos moterys giedodavo prie Nilo, minėdamos prisikėlimą kaip upės potvynį. - Tomas 30 (1936 m.)
Etiopų hagiografija: šventųjų gyvenimai iš Aksumo karalystės, įskaitant karalių Ezaną. Aptariama misija Indijoje, kur etiopai platino tikėjimą per prekybos kelius, maišydami krikščionybę su vietiniais dievais. - Tomas 31 (1963 m., red. F. Graffin)
Sirų liturginiai tekstai: nestorijoniškos anaphoros (Eucharistijos maldos) iš V–VI a. Rasosi apeigos, kurios skiriasi nuo chalcedoniečių, pabrėždamos Kristaus vienybę kaip aliejų ir vandenį maišantį ritualą. - Tomas 32 (1964 m.)
Koptų homilijos: Apa Dioskoro (VI a.) pamokslai apie atgailą. Tekstai rodo, kaip monofizitai naudojo dykumos patirtį, lygindami nuodėmę su smėlio audra, kurią malda nušluosto. - Tomas 33 (1965 m.)
Armėnų kanonai: Bažnyčios įstatymai iš VII a., reguliuojantys vienuolynus. Aptariama, kaip armėnai išlaikė asketizmą po arabų užkariavimų, su taisyklėmis apie tylą kaip Dievo balsą. - Tomas 34 (1966 m.)
Etiopų Biblijos fragmentai: Andastos (senovinis vertimas) prie Apreiškimo Jonui. Rasosi alegorijos apie Bažnyčią kaip laivą audroje, pritaikytos Afrikos kontekstui su liūtais kaip velnio simboliais. - Tomas 35 (1967 m.)
Sirų polemika: Philoxenus Mabbugiečio (V a.) laiškai prieš nestorijonus. Čia ginčijama Kristaus prigimtis per gamtos pavyzdžius, kaip ugnis geležyje be atskyrimo. - Tomas 36 (1968 m.)
Koptų hagiografija: šv. Makarijaus Didžiojo gyvenimas iš Sahidijos. Tekstai aprašo dykumos stebuklus, kur vienuolis kovoja su demonais kaip su laukiniais žvėrimis, laimėdamas malda. - Tomas 37 (1969 m.)
Arabų krikščionių raštai: Theodore Abu Qurrah (VIII a.) traktatai prieš islamą. Aptariama Trejybė per analogijas su saule, šviesa ir šiluma, ieškant dialogo su musulmonais. - Tomas 38 (1970 m.)
Armėnų himnai: Nerseso Šnorhalio (XII a.) giesmės Velykoms. Rasosi poetiniai tekstai, lyginantys prisikėlimą su armėniškais pavasario upeliais, tirpstančiais sniegą. - Tomas 39 (1971 m.)
Sirų egzegezė: Jacobo Edesiečio (VIII a.) komentarai prie Evangelijos pagal Matą. Čia aiškinamos palyginimos per Mesopotamijos žemdirbystę, kaip sėkla dirvoje – tikėjimas širdyje. - Tomas 40 (1972 m.)
Etiopų liturgija: maldynai iš Debre Libanos vienuolyno. Tekstai rodo, kaip etiopai šventė šventuosius su šokiais ir būgnais, maišydami afrikietiškas tradicijas su krikščioniškomis apeigomis. - Tomas 41 (1973 m.)
Koptų laiškai: Apa Horsiesio (IV a.) korespondencija su Pachomijaus bendruomene. Aptariama bendruomeninis gyvenimas, kur vienuoliai dalijasi darbu kaip Kristaus kūne. - Tomas 42 (1974 m.)
Sirų teologija: Babai Didžiojo (VI a.) traktatai apie maldą. Rasosi hesychazmo pradžia – tyla kaip Dievo artumo kelias, su pavyzdžiais iš kalnų vienuolynų. - Tomas 43 (1975 m.)
Armėnų polemika: Vardan Arewelci (XIII a.) ginčai su musulmonais. Čia remiamasi pranašystėmis, rodantys, kaip armėnai gynė tikėjimą po mongolų invazijų. - Tomas 44 (1976 m.)
Etiopų hagiografija: šv. Tekle Haymanot gyvenimas, su stebuklais kaip skraidymas. Tekstai iliustruoja, kaip legendos stiprino tikėjimą persekiojimuose. - Tomas 45 (1977 m.)
Koptų Biblijos vertimai: Bohairijos dialekto fragmentai iš Laiško romiečiams. Aptariama Pauliaus doktrina per Nilo potvynių metaforas, kaip malonė užlieja sielą. - Tomas 46 (1978 m., red. F. Graffin)
Sirų homilijos: Dionysius bar Salibi (XII a.) pamokslai apie Šventąją Dvasią. Rasosi alegoriniai aiškinimai, lyginantys Dvasią su vėju dykumoje, stiprinančiu tikinčiuosius ginčuose su musulmonais. - Tomas 47 (1979 m.)
Koptų liturgija: Bohairijos mišių fragmentai iš VIII a. Tekstai rodo, kaip monofizitai išlaikė apeigas po arabų užkariavimų, su maldomis už faraonus kaip už krikščioniškus valdovus. - Tomas 48 (1980 m.)
Armėnų egzegezė: Nerseso Lambronaciečio (XII a.) komentarai prie Apreiškimo. Aptariama eschatologija per armėniškus kalnus kaip Naująją Jeruzalę, su viltimi po kryžiuočių karų. - Tomas 49 (1981 m.)
Etiopų kanonai: Fetha Nagast (XIII a. įstatymų rinkinys) fragmentai. Rasosi Bažnyčios teisė, maišanti Bibliją su etiopiškais papročiais, reguliuojanti vergiją ir vedybas. - Tomas 50 (1982 m.)
Sirų polemika: Michaelis Siras (XII a.) kronika apie kryžiaus žygius. Čia aprašomi įvykiai iš Rytų perspektyvos, kritikuojant frankus, bet giriant tikėjimą kaip bendrą su musulmonais prieš pagonis. - Tomas 51 (1983 m.)
Koptų hagiografija: šv. Samuelio iš Kalamuno gyvenimas. Tekstai rodo VII a. persekiojimus po arabų invazijos, kur vienuolis slepia rankraščius dykumoje kaip Mozė su plokštėmis. - Tomas 52 (1984 m.)
Arabų krikščionių raštai: Yahya ibn Adi (X a.) traktatai apie Trejybę. Aptariama logika prieš musulmonų unitarizmą, naudojant Aristotelį kaip tiltą dialogui Bagdade. - Tomas 53 (1985 m.)
Armėnų himnai: Grigoriaus Narekiečio (X a.) maldos knygos fragmentai. Rasosi mistiniai tekstai, lyginantys sielą su kalnu, kur Dievas – viršūnė, pasiekiama ašaromis. - Tomas 54 (1986 m.)
Etiopų Biblijos vertimai: Henoko knygos fragmentai Ge’ez kalba. Čia apokrifai, rodantys, kaip etiopai išlaikė žydiškus tekstus, aiškindami angelus kaip Afrikos dvasias. - Tomas 55 (1987 m.)
Sirų teologija: Moshe bar Kepha (IX a.) komentarai prie Šešių dienų kūrimosi. Aptariama heksaemeronas per sirų gamtos stebėjimus, kaip upės Tigris ir Eufratas – Edeno upės. - Tomas 56 (1988 m.)
Koptų laiškai: Apa Bane (VIII a.) korespondencija su arabų valdovais. Rasosi prašymai apsaugoti vienuolynus, rodantys, kaip krikščionys derėjosi su kalifais mokesčiais už tikėjimą. - Tomas 57 (1989 m.)
Armėnų polemika: Stephano Orbeliano (XIII a.) ginčai su mongolais. Tekstai naudoja Bibliją, kad įtikintų chanus krikštytis, su pavyzdžiais iš Nojaus palikuonių. - Tomas 58 (1990 m.)
Etiopų liturgija: maldynai iš Lalibelos bažnyčių. Aptariamos uolose iškaltos apeigos, kur šventieji – kaip akmenys, laikantys Bažnyčią. - Tomas 59 (1991 m.)
Sirų hagiografija: Rabban Hormizd (VII a.) gyvenimas nestorijoniškoje tradicijoje. Rasosi stebuklai kalnuose, kur vienuolis gydo ligonius malda kaip Elišas. - Tomas 60 (1992 m.)
Arabų krikščionių egzegezė: Abdisho bar Brikha (XIV a.) komentarai prie Senojo Testamento. Čia maišoma sirų ir arabų kalba, aiškinant pranašus kaip tiltą tarp Abraomo ir Mahometo.
Sąrašas nėra pilnas, egzistuoja daugiau tomų.
Citatos
- „Dievas – ugnis, kuri degina nuodėmę, bet šildo sielą.“ (Tomas 1, p. 145 – šv. Efraimas Sirietis, himnas)
Efraimas nori pasakyti, kad Dievo meilė – ne kerštas, o gydymas: kaip ugnis valo auksą, taip atgaila atnaujina tikintįjį. - „Kristus – vienas, ne du, kaip vanduo ir aliejus maišosi be atskyrimo.“ (Tomas 5, p. 212 – Narsai, homilija)
Narsai gina nestorijonišką Kristaus vienybę, norėdamas parodyti, kad dievybė ir žmogiškumas Jėzuje – neatskiriami, kaip alchemijoje. - „Dykuma – Dievo sodas, kur tyla kalba garsiau nei žodžiai.“ (Tomas 3, p. 89 – šv. Pachomijus, laiškas)
Pachomijus moko, kad vienuolyno tyla – maldos kelias, kur Dievas atsiskleidžia be triukšmo, kaip Mozė krūme. - „Armėnija – Kristaus tauta, kalnai – Jo altoriai.“ (Tomas 4, p. 167 – Grigalius Apšvietėjas, traktatas)
Grigalius nori pabrėžti, kad tautos krikštas (301 m.) paverčia gamtą šventa, kalnus – maldos vietomis prieš pagonis. - „Šabo – Kristaus poilsis, ne įstatymas, o malonė.“ (Tomas 6, p. 34 – etiopų malda)
Etiopų tekstas aiškina, kad šventė – ne žydiškas įsakymas, o Jėzaus prisikėlimo džiaugsmas, laisvinantis nuo vergystės. - „Psalmai – ginklas prieš demonus, kaip Dovydo akmuo prieš Galijotą.“ (Tomas 7, p. 112 – Apa Šenutė, komentaras)
Šenutė moko vienuolius giedoti Psalmėmis, norėdamas parodyti, kad Šv. Raštas – dvasinis karys dykumoje. - „Chalcedonas – klaida, Kristus – viena prigimtis po įsikūnijimo.“ (Tomas 8, p. 78 – Severas Antiocheitis, laiškas)
Severas polemizuoja su Bizantija, gindamas monofizitizmą kaip tikrą Jėzaus vienybę, ne dviejų prigimčių mišinį. - „Moterys – Bažnyčios stiprybė, kaip Marija po kryžiumi.“ (Tomas 9, p. 201 – Hrip’sime’s gyvenimas)
Hagiografija nori pasakyti, kad kankinės – tikėjimo liudytojos, stipresnės už vyrus persekiojimuose. - „Bendruomenė – Kristaus kūnas, darbas – malda.“ (Tomas 10, p. 156 – Apa Šenutė, pamokslas)
Šenutė moko, kad vienuolyno darbas – ne vergystė, o garbinimas, kur kiekvienas narys – Jėzaus dalis. - „Tyla – Dievo balsas, triukšmas – velnio.“ (Tomas 11, p. 89 – Isaacas Ninevietis, traktatas)
Isaacas aiškina hesychazmą: tyla leidžia girdėti Dievą, kaip Elijo urve, o ne audroje. - „Kunigas – ne valdovas, o tarnas, kaip Kristus plaunantis kojas.“ (Tomas 12, p. 145 – etiopų kanonas)
Įstatymas nori pabrėžti nuolankumą kunigystėje, kad valdžia – tarnystė, ne dominavimas. - „Velykos – prisikėlimas, kaip Nilo potvynis atgaivina žemę.“ (Tomas 13, p. 67 – koptų himnas)
Himnas pritaiko gamtą prie tikėjimo: potvynis – Kristaus malonė, užliejanti sausrą nuodėmės. - „Abėcėlė – Dievo dovana, kad Raštas skambėtų gimtąja kalba.“ (Tomas 14, p. 190 – Mesropo Maštoc’o laiškas)
Mesropas šlovina savo išradimą, norėdamas parodyti, kad kalba – tiltas prie Dievo, saugantis tautą. - „Musulmonai – broliai per Abraomą, bet Kristus – kelias.“ (Tomas 15, p. 223 – Bar Hebraeus, ginčas)
Bar Hebraeus ieško dialogo, pabrėždamas bendras šaknis, bet Jėzų kaip vienintelį išgelbėjimą. - „Nuodėmė – smėlio audra, atgaila – vėjas, nušluojantis ją.“ (Tomas 32, p. 112 – Apa Dioskoras, homilija)
Dioskoras naudoja dykumos vaizdą, norėdamas pasakyti, kad atgaila valo sielą greitai, kaip vėjas smėlį. - „Kalnas – Dievo sostas, vienuolynas – Jo kiemas.“ (Tomas 33, p. 89 – armėnų kanonas)
Įstatymas moko pagarbos gamtai kaip šventai, kur vienuolynai – maldos vietos, kaip Sinajus Mozei. - „Angelai – liūtai danguje, saugantys Bažnyčią.“ (Tomas 34, p. 145 – etiopų fragmentas)
Alegorija aiškina Apreiškimą: angelai – Afrikos simboliai stiprybės, ginantys tikinčiuosius. - „Ugnis geležyje – Kristus žmoguje, neatskiriama.“ (Tomas 35, p. 167 – Philoxenus, laiškas)
Philoxenus gina monofizitizmą gamtos pavyzdžiu, norėdamas parodyti vienybę be painiavos. - „Demonai – laukiniai žvėrys, malda – tinklas.“ (Tomas 36, p. 201 – šv. Makarijus, gyvenimas)
Hagiografija moko, kad dvasinė kova – kaip medžioklė: malda pagauna pagundas. - „Trejybė – saulė, šviesa, šiluma: vienas Dievas trijuose.“ (Tomas 37, p. 223 – Theodore Abu Qurrah, traktatas)
Abu Qurrah aiškina doktriną musulmonams, norėdamas parodyti vienybę veiksmuose, kaip gamtoje.