Quarto abeunte saeculo – popiežiaus Leono XIII enciklika, paskelbta 1892 m. liepos 16 d., skirta minėti 400 metų nuo Kristupo Kolumbo kelionės ir Amerikos atradimo. Tai viena iš retesnių enciklikų, kuriame Katalikų Bažnyčia tiesiogiai atkreipė dėmesį į didelės reikšmės istorinius įvykius už Europos ribų. Lietuviškai šio dokumento pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Ketvirtojo šimtmečio pabaigoje“ arba … [Skaityti toliau…]
Asmeninis Dievas – tai sąvoka, kuri kviečia gilintis į žmogaus santykį su transcendencija, tikėjimu ir savimi. Galima kelti klausimus: ar asmeninis Dievas yra tas pats, kurį garbina religinės bendruomenės, ar tai mūsų pačių sukurtas atspindys, atitinkantis mūsų vidinius poreikius, vertybes ir pasaulėžiūrą? Ar toks Dievo suvokimas yra „normalus“? Norint atsakyti, verta panagrinėti šią temą iš … [Skaityti toliau…]
„Trijų Marijų“ pavadinimas Biblijos tyrinėtojams ir menininkams jau daugybę šimtmečių kelia ir susižavėjimą, ir klausimus. Šis vardas apima ne tik tris moteris, kurios stovėjo prie Jėzaus kryžiaus ir anksti rytą atėjo prie Jo kapo, bet ir visą tradiciją, kuri išaugino unikalią moterų drąsos, ištikimybės ir tikėjimo ikonografiją. Naujajame Testamente Jėzaus mirties ir prisikėlimo istorijose minimos … [Skaityti toliau…]
Teologinis modernizmas – tai kryptis Katalikų Bažnyčios viduje, kilusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kuri siekė suderinti krikščioniškąją tikėjimo tradiciją su modernios epochos mąstymu: istorinės kritikos metodu, mokslo atradimais, filosofiniu racionalizmu ir individualizmo dvasia. Tai buvo mėginimas perinterpretuoti tikėjimo turinį, kad jis atitiktų šiuolaikinį žmogų. Modernistai teigė, kad Bažnyčia turi atsinaujinti iš vidaus, … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]
Jėzaus genealogija – tai jo protėvių sąrašas, parodytas Biblijoje, Mato ir Luko evangelijose. Tai istorija, kaip Dievas įgyvendino savo pažadą atsiųsti Mesiją – Jėzų. Genealogijos rodo, kad Jėzus yra Abraomo ir Dovydo palikuonis, kaip buvo pranašauta Senajame Testamente. Be to, jos atskleidžia, kad Dievas naudojo netikėčiausius žmones. Biblijoje yra dvi Jėzaus genealogijos – viena pagal … [Skaityti toliau…]
Teoforinis vardas – tai vardas, kurio sudėtyje yra dievo ar dievybės vardas arba nuoroda į dieviškumą, dažnai atspindintis religinę ar kultūrinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „theos“ (dievas) ir „phorein“ (nešti), reiškiantis „nešantis dievo vardą“. Teoforija yra platesnė sąvoka, apimanti teoforinių vardų naudojimo praktiką ir jų reikšmę religiniame ar kultūriniame kontekste. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Liturginis Šventųjų minėjimo kalendorius – tai išsamus metinis vadovas, padedantis susigaudyti, kada Bažnyčia ir tikintieji mini konkrečius šventuosius, palaimintuosius ar svarbius įvykius liturginiame gyvenime. Čia pateikiamos dienos, kai prisimenami šventieji iš viso pasaulio – nuo žinomų katalikiškų figūrų kaip šv. Pranciškus Asyžietis ar šv. Teresė Avilietė iki rečiau minimų, bet dvasiniu svoriu nenusileidžiančių šventųjų iš … [Skaityti toliau…]
Lavra – tai unikalus vienuolynų tipas, daugiausia siejamas su Rytų krikščionybe, ypač stačiatikybe, simbolizuojantis dvasinį atsiskyrimą ir bendruomeninį gyvenimą. Žodis lavra kilęs iš graikų kalbos laura (Λαύρα), iš pradžių reiškusio „siaurą gatvę“ ar „alėją“ mieste, vėliau pritaikyto apibūdinti atsiskyrėlių ląstelių ar urvų sankaupą aplink centrinę bažnyčią. Rytų krikščionybėje lavra yra vienuolynas, kuriame derinamas atsiskyrėliškas (eremitinis) … [Skaityti toliau…]
Dievo vardai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios religijos bei tradicijos. Daugelis religijų turi vieną pagrindinį Dievo vardą, tačiau gali egzistuoti ir kiti, apibūdinantys skirtingus Dievo aspektus ar savybes. Pavyzdžiui, krikščionybėje Dievas dažnai vadinamas Viešpačiu, Tėvu, Šventąja Trejybe (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia). Judaizme Dievo vardas yra Jahvė (YHWH), hebrajiškas tetragrammatonas, laikomas šventu ir dažnai pakeičiamas terminais „Viešpats“ arba „Dievas“. Islamas Dievą vadina Alachu, kuris yra vienintelis ir visagalis. Hinduizme egzistuoja daugybė dievybių, kurios dažnai laikomos Dievo apraiškomis, o ne atskirais dievais. Budizme Dievo samprata yra skirtinga, dažniau kalbama apie Budą kaip apšviestojo pavyzdį, o ne apie visagalią dievybę. Taigi, Dievo vardai yra įvairūs ir priklauso nuo tikėjimo sistemos bei kultūrinio konteksto. Kiekviena religija turi savo unikalų Dievo suvokimą ir atitinkamus vardus, atspindinčius jų tikėjimo principus ir tradicijas.