Šventasis Atanazas Aleksandrietis, dar vadinamas Atanazas Didysis (lot. Athanasius Alexandrinus, gr. Ἀθανάσιος Ἀλεξανδρείας), buvo vienas įtakingiausių IV a. krikščionių teologų, Bažnyčios mokytojas ir nenuilstantis Nikėjos tikėjimo gynėjas prieš arijonizmo ereziją. Jo gyvenimas, pažymėtas tremtimis, teologiniais ginčais ir nepalaužiamu tikėjimu, padėjo formuoti krikščionių doktriną, ypač mokymą apie Kristaus dieviškumą. Atanazas, pravarde „Bažnyčios stulpas“, tapo simboliu drąsos … [Skaityti toliau…]
Šventasis Hilarijus iš Puatjė (lot. Hilarius Pictaviensis) – vienas reikšmingiausių IV a. krikščionių teologų, Bažnyčios mokytojas ir arijonizmo priešininkas, dažnai vadinamas „Vakarų Atanazu“ dėl savo nenuilstamos kovos už ortodoksinį tikėjimą. Jo gyvenimas, darbai ir mintys padėjo pagrindą krikščioniškosios doktrinos formavimuisi, o jo raštai išlieka svarbūs iki šiol. Hilarijus, gyvenęs apie 310–367 m., yra žinomas įvairiais … [Skaityti toliau…]
1920 m. rugsėjo 15 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką „Spiritus Paraclitus“, skirtą šv. Jeronimo mirties 1500 metų sukakčiai paminėti. Ši enciklika yra teologinis ir pastoracinis dokumentas, giliai įsišaknijęs tiek katalikų Šventojo Rašto tradicijoje, tiek Bažnyčios mokyme apie įkvėptąjį Dievo žodį. Jos pavadinimas – „Guodžianti Dvasia“ – paimtas iš Evangelijos pagal Joną, kalbant apie Šventąją … [Skaityti toliau…]
Encikliką Pascendi dominici gregis (lot. „Ganydami Viešpaties bandą“) 1907 m. rugsėjo 8 d. paskelbė popiežius Pijus X. Šis dokumentas buvo vienas ryškiausių jo pontifikato veiksmų, nukreiptų prieš modernizmą – intelektualinę srovę, kurią Vatikanas laikė didžiausia grėsme katalikų tikėjimui XX a. pradžioje. Pavadinimas paimtas iš Jono Evangelijos (21:17), kur Jėzus liepia Petrui „ganyti“ savo bandą. Lietuviški … [Skaityti toliau…]
Enciklikos pavadinimas „Divinum illud munus“ reiškia „Dieviškoji dovana“ arba „Tas dieviškas uždavinys“. Lietuviškai dažniausiai verčiama kaip „Apie Šventąją Dvasią“ arba „Apie Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje“. Tai pirmoji enciklika Katalikų Bažnyčios istorijoje, skirta išskirtinai Šventajai Dvasiai. Encikliką parašė popiežius Leonas XIII, paskelbta 1897 m. gegužės 9 d., per Sekminių sekmadienį. Dokumentas buvo skirtas pasirengimui Sekminėms, tačiau … [Skaityti toliau…]
Encikliką Custodi di quella fede parašė popiežius Leonas XIII. Ji paskelbta 1892 m. gruodžio 8 d., švenčiant Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę – simbolinę datą, dažnai pasirenkamą dokumentams, susijusiems su tikėjimo apsauga. Šis dokumentas skirtas Prancūzijos katalikams ir išreiškia gilų rūpestį dėl politinių ir religinių įtampų, kilusių toje šalyje. Enciklikos pavadinimas Custodi di quella fede pažodžiui reiškia … [Skaityti toliau…]
„Quod Multum“ – tai popiežiaus Leono XIII enciklika, paskelbta 1886 m. rugpjūčio 22 d., adresuota Vengrijos vyskupams, nors neretai klaidingai minima kaip skirta Airijai dėl panašių problemų, kurias tuo metu sprendė ir tenykštė Bažnyčia. Lotyniškas pavadinimas Quod Multum pažodžiui reiškia „Kadangi daug…“, kaip ir daugumoje enciklikų, pavadinimas paimtas iš pirmųjų teksto žodžių. Lietuviškai šis dokumentas … [Skaityti toliau…]
„Humanum genus“ – tai popiežiaus Leono XIII enciklika, paskelbta 1884 m. balandžio 20 d., kurios pagrindinis tikslas buvo pasmerkti laisvąją masoneriją bei kitus panašius slaptus judėjimus, kaip prieštaraujančius krikščionybei ir visuomenės moraliniam pamatui. Lotyniškas pavadinimas Humanum genus pažodžiui reiškia „Žmonių giminė“. Lietuviškai šią encikliką galima rasti pavadinimu „Žmonijos kilmė“, „Žmonių giminė“ arba „Žmonių pasaulis“, tačiau … [Skaityti toliau…]
Quarto abeunte saeculo – popiežiaus Leono XIII enciklika, paskelbta 1892 m. liepos 16 d., skirta minėti 400 metų nuo Kristupo Kolumbo kelionės ir Amerikos atradimo. Tai viena iš retesnių enciklikų, kuriame Katalikų Bažnyčia tiesiogiai atkreipė dėmesį į didelės reikšmės istorinius įvykius už Europos ribų. Lietuviškai šio dokumento pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Ketvirtojo šimtmečio pabaigoje“ arba … [Skaityti toliau…]
Asmeninis Dievas – tai sąvoka, kuri kviečia gilintis į žmogaus santykį su transcendencija, tikėjimu ir savimi. Galima kelti klausimus: ar asmeninis Dievas yra tas pats, kurį garbina religinės bendruomenės, ar tai mūsų pačių sukurtas atspindys, atitinkantis mūsų vidinius poreikius, vertybes ir pasaulėžiūrą? Ar toks Dievo suvokimas yra „normalus“? Norint atsakyti, verta panagrinėti šią temą iš … [Skaityti toliau…]
Ieškote daugiau apie: dievo vardai?
Dievo vardai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios religijos bei jos tradicijų. Daugelis religijų turi savo specifinius Dievo pavadinimus, atspindinčius jo savybes ir vaidmenį. Pavyzdžiui, krikščionybėje Dievas dažnai vadinamas Viešpačiu, Tėvu, arba Jėzumi Kristumi, kuris laikomas Dievo sūnumi. Judaizme Dievas dažniausiai vadinamas Jahve, o islame – Alachu. Hinduizme dievybių yra daugybė, o aukščiausia dievybė dažnai vadinama Brahmanu. Šie vardai nėra tiesioginiai Dievo vardo vertimai, o veikiau atspindi skirtingus jo aspektus ar apibrėžimus, kuriuos skirtingos religijos pabrėžia. Svarbu suprasti, kad skirtingi vardai atspindi skirtingas kultūrines ir teologines perspektyvas, o ne skirtingus Dievus. Visos šios religijos, nepaisant skirtingų vardų, dažnai tiki vienu aukščiausiu kūrėju. Todėl Dievo vardų įvairovė atspindi žmogaus pastangas suprasti ir apibūdinti neaprėpiamą Dievybę.