„Jis mus mylėjo“ (lot. Dilexit Nos) – tai ketvirtoji ir, kaip manoma, paskutinė popiežiaus Pranciškaus enciklika, paskelbta 2024 m. spalio 24 d. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies metų proga. Jos pavadinimas paimtas iš Šventojo Rašto – pirmojo Jono laiško (1 Jn 4,10) – ir primena esminę krikščioniško tikėjimo žinią: Dievas myli žmogų pirmas. Enciklika parašyta kaip atsakas … [Skaityti toliau…]
Encikliką Redemptoris Mater paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1987 m. kovo 25 d., per Viešpaties Apreiškimo šventę. Tai buvo šeštoji jo pontifikato enciklika, skirta Švč. Mergelės Marijos vaidmeniui Kristaus slėpinyje ir Bažnyčios gyvenime apmąstyti. Enciklikos pavadinimas Redemptoris Mater reiškia „Atpirkėjo Motina“. Lietuviškai ji dažnai vadinama „Apie Švč. Mergelę Mariją Bažnyčios gyvenime“. Šis dokumentas kviečia tikinčiuosius … [Skaityti toliau…]
Encikliką Dominum et Vivificantem paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1986 m. gegužės 18 d., per Sekminių iškilmę. Tai buvo penktoji jo pontifikato enciklika ir trečioji, užbaigianti Trinitarinę trilogiją: po Redemptor Hominis (1979 m.), skirtos Kristui, ir Dives in Misericordia (1980 m.), skirtos Dievo Tėvo gailestingumui, ši enciklika skirta Šventajai Dvasiai. Enciklikos pavadinimas Dominum et Vivificantem … [Skaityti toliau…]
“Le pèlerinage de Lourdes” yra popiežiaus Pijaus XII enciklika, išleista 1957 m. liepos 2 d. Šis dokumentas, skirtas adresuoti tiek Prancūzijos katalikų bendruomenei, tiek visiems krikščioniams, turėjo tikslą atgaivinti dvasinį atsinaujinimą ir priminti apie nepakankamai vertinamą Marijos garbinimo reikšmę. Lietuviškoje tradicijoje šis dokumentas dažnai žinomas kaip “Lourdes piligriminė kelionė” arba “Lourdes piligrimystė”, pabrėžiant gilų dvasinį … [Skaityti toliau…]
Dokumentas „Sponsa Christi“ (liet. „Kristaus sužadėtinė“) yra apaštališkoji konstitucija, paskelbta popiežiaus Pijaus XII motu proprio forma – tai reiškia, jog jis buvo paskelbtas paties popiežiaus iniciatyva, be išankstinio kolegialaus patarimo. Nors pagrindinė dokumento data yra 1950 m. lapkričio 21 d., galutinai jis buvo patvirtintas ir išplatintas 1951 m. kovo 1 d. „Sponsa Christi“ skirtas kontempliatyviosioms … [Skaityti toliau…]
Šventasis Grigalius Didysis: Bažnyčios reformatorius ir „Dievo tarnas“ Šventasis Grigalius Didysis (lot. Gregorius Magnus, it. Gregorio Magno), gyvenęs apie 540–604 m., yra vienas žymiausių krikščionių šventųjų, popiežių ir Bažnyčios mokytojų, kurio darbai padėjo formuoti viduramžių Bažnyčią ir Vakarų krikščionybę. Pravarde „Didysis“ dėl savo teologinio gylio, administracinių reformų ir pastoracinės veiklos, jis taip pat žinomas kaip … [Skaityti toliau…]
Šventasis Atanazas Aleksandrietis, dar vadinamas Atanazas Didysis (lot. Athanasius Alexandrinus, gr. Ἀθανάσιος Ἀλεξανδρείας), buvo vienas įtakingiausių IV a. krikščionių teologų, Bažnyčios mokytojas ir nenuilstantis Nikėjos tikėjimo gynėjas prieš arijonizmo ereziją. Jo gyvenimas, pažymėtas tremtimis, teologiniais ginčais ir nepalaužiamu tikėjimu, padėjo formuoti krikščionių doktriną, ypač mokymą apie Kristaus dieviškumą. Atanazas, pravarde „Bažnyčios stulpas“, tapo simboliu drąsos … [Skaityti toliau…]
Šventasis Hilarijus iš Puatjė (lot. Hilarius Pictaviensis) – vienas reikšmingiausių IV a. krikščionių teologų, Bažnyčios mokytojas ir arijonizmo priešininkas, dažnai vadinamas „Vakarų Atanazu“ dėl savo nenuilstamos kovos už ortodoksinį tikėjimą. Jo gyvenimas, darbai ir mintys padėjo pagrindą krikščioniškosios doktrinos formavimuisi, o jo raštai išlieka svarbūs iki šiol. Hilarijus, gyvenęs apie 310–367 m., yra žinomas įvairiais … [Skaityti toliau…]
1920 m. rugsėjo 15 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką „Spiritus Paraclitus“, skirtą šv. Jeronimo mirties 1500 metų sukakčiai paminėti. Ši enciklika yra teologinis ir pastoracinis dokumentas, giliai įsišaknijęs tiek katalikų Šventojo Rašto tradicijoje, tiek Bažnyčios mokyme apie įkvėptąjį Dievo žodį. Jos pavadinimas – „Guodžianti Dvasia“ – paimtas iš Evangelijos pagal Joną, kalbant apie Šventąją … [Skaityti toliau…]
Encikliką Pascendi dominici gregis (lot. „Ganydami Viešpaties bandą“) 1907 m. rugsėjo 8 d. paskelbė popiežius Pijus X. Šis dokumentas buvo vienas ryškiausių jo pontifikato veiksmų, nukreiptų prieš modernizmą – intelektualinę srovę, kurią Vatikanas laikė didžiausia grėsme katalikų tikėjimui XX a. pradžioje. Pavadinimas paimtas iš Jono Evangelijos (21:17), kur Jėzus liepia Petrui „ganyti“ savo bandą. Lietuviški … [Skaityti toliau…]
Dievo vardai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios religijos bei jos tradicijų. Daugelis religijų turi savo specifinius Dievo pavadinimus, atspindinčius jo savybes ir vaidmenį. Pavyzdžiui, krikščionybėje Dievas dažnai vadinamas Viešpačiu, Tėvu, arba Jėzumi Kristumi, kuris laikomas Dievo sūnumi. Judaizme Dievas dažniausiai vadinamas Jahve, o islame – Alachu. Hinduizme dievybių yra daugybė, o aukščiausia dievybė dažnai vadinama Brahmanu. Šie vardai nėra tiesioginiai Dievo vardo vertimai, o veikiau atspindi skirtingus jo aspektus ar apibrėžimus, kuriuos skirtingos religijos pabrėžia. Svarbu suprasti, kad skirtingi vardai atspindi skirtingas kultūrines ir teologines perspektyvas, o ne skirtingus Dievus. Visos šios religijos, nepaisant skirtingų vardų, dažnai tiki vienu aukščiausiu kūrėju. Todėl Dievo vardų įvairovė atspindi žmogaus pastangas suprasti ir apibūdinti neaprėpiamą Dievybę.