ETYMOLOGIARVM SIVE ORIGINVM LIBRI XX yra enciklopedinis veikalas, kurį parašė Sevilijos Izidorius (apie 560–636 m.). Parašytas lotynų kalba, šis kūrinys žinomas kaip The Etymologies anglų kalba ir Etimologijų arba kilmės dvidešimt knygų, etimologijos lietuvių kalba. Tai reikšmingas ankstyvųjų viduramžių tekstas, skirtas išsaugoti antikos žinias. Veikalas suskirstytas į 20 knygų, apimančių įvairias sritis. Knygos Liber I: … [Skaityti toliau…]
Decretum Gelasianum (Gelasian Decree) – tai VI a. pradžioje (tiksliau ~495–496 m.) susiformavęs krikščioniškas dokumentas, priskiriamas popiežiui Gelasijui I (492–496 m.), nors dalis mokslininkų mano, kad jis galėjo būti sudarytas kiek vėliau. Jame apibrėžiama, kurie raštai priimami kaip kanoniniai (autoritetingi) katalikų bažnyčioje, o kurie laikomi apokrifais ar erezijomis. Turinio santrauka: Istorinė reikšmė Tekstas išsaugotas viduramžių … [Skaityti toliau…]
Šie himnai – tai krikščioniškos liturginės poezijos šedevrai, sukurti laikotarpiu nuo ankstyvosios krikščionybės (IV a.) iki baroko epochos (XVIII a.). Jie buvo giedami bažnyčiose per svarbiausias liturgines šventes – ypač Advento, Kalėdų, Gavėnios, Velykų ir Sekminių laikotarpiu. Šiuos tekstus kūrė įvairūs autoriai: ankstyvieji Bažnyčios poetai ir vyskupai (pvz., Prudentijus, Theodulfas iš Orleano), vienuoliai teologai (kaip … [Skaityti toliau…]
Vibia Perpetua (lot. Vibia Perpetua) buvo kilminga romėnė iš Kartaginos (dabartinis Tunisas). Apie 203 metus po Kristaus jai buvo apie 22 metai. Jos tėvas buvo pagonis, tačiau yra manoma, kad motina galėjo būti krikščionė. Perpetua kalėjime rašė dienoraštį – tai vienas iš ankstyviausių žinomų moters parašytų tekstų. Felicita (lot. Felicitas) buvo Perpetuos tarnaitė ir vergė. … [Skaityti toliau…]
Sibilės pranašystės (Oracula Sibyllina), dar vadinamos Sibylline Oracles, yra paslaptingas senovės tekstų rinkinys, priskiriamas mitinėms pranašėms – sibilėms, kurios, tikėta, Apolono įkvėptos skelbė dieviškas pranašystes. Šie kūriniai, parašyti graikų hegzametru, yra ne tik religinės, bet ir kultūrinės reikšmės, nes sujungia pagonišką, žydišką ir krikščionišką tradicijas. Nors originalios Romos sibilių knygos neišliko, išlikę tekstai, sudaryti tarp … [Skaityti toliau…]
Lucius Annaeus Seneca, arba Seneka Jaunesnysis (apie 4 m. pr. m. e. – 65 m. e. m.), – viena kontrastingiausių ir įtakingiausių Romos imperijos asmenybių. Jis buvo ne tik stoikų filosofas, bet ir dramaturgas, oratorius, imperatoriaus Nerono auklėtojas ir vienas turtingiausių Romos piliečių. Jo gyvenimas, kupinas politinių intrigų, prabangos ir galiausiai tragiškos baigties (Neronas privertė … [Skaityti toliau…]
„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]
Epifanija, Lietuvoje dažniau vadinama Trijų Karalių švente, yra viena iš seniausių krikščioniškų švenčių, žyminti Jėzaus Kristaus apsireiškimo pasauliui momentą. Ši šventė, kupina simbolikos ir liaudiškų papročių, Lietuvoje minima su pagarba ir džiaugsmu, jungdama religinę tradiciją su tautosaka. Epifanija kviečia apmąstyti dieviškumo ir žmogiškumo susitikimą, o lietuvių kultūroje ji praturtinta unikaliais ritualais, kurie išlikę iki šių … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus Urbono II kalba, pasakyta 1095 m. lapkričio 27 d. Klermono susirinkime (dabartinė Prancūzija), laikoma vienu reikšmingiausių viduramžių istorijos momentų, nes ji paskatino Pirmąjį kryžiaus žygį (1096–1099). Deja, nėra išlikusio autentiško, vieningo kalbos teksto, kurį būtų užrašęs pats Urbonas II ar jo tiesioginiai sekretoriai. Vietoj to, turime kelias skirtingas kalbos versijas, užrašytas įvairių kronikininkų, kurie … [Skaityti toliau…]
Dievo vardai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios religijos bei jos tradicijų. Daugelis religijų turi savo specifinius Dievo pavadinimus, atspindinčius jo savybes ir vaidmenį. Pavyzdžiui, krikščionybėje Dievas dažnai vadinamas Viešpačiu, Tėvu, arba Jėzumi Kristumi, kuris laikomas Dievo sūnumi. Judaizme Dievas dažniausiai vadinamas Jahve, o islame – Alachu. Hinduizme dievybių yra daugybė, o aukščiausia dievybė dažnai vadinama Brahmanu. Šie vardai nėra tiesioginiai Dievo vardo vertimai, o veikiau atspindi skirtingus jo aspektus ar apibrėžimus, kuriuos skirtingos religijos pabrėžia. Svarbu suprasti, kad skirtingi vardai atspindi skirtingas kultūrines ir teologines perspektyvas, o ne skirtingus Dievus. Visos šios religijos, nepaisant skirtingų vardų, dažnai tiki vienu aukščiausiu kūrėju. Todėl Dievo vardų įvairovė atspindi žmogaus pastangas suprasti ir apibūdinti neaprėpiamą Dievybę.