Šioje bulėje (Ad extirpanda – liet. Kad būtų išnaikinti) popiežius Inocentas IV įteisino kankinimų naudojimą inkvizicijos metu, siekiant išgauti prisipažinimus iš įtariamų eretikų. Nors bulė nesmerkė konkretaus asmens, ji turėjo didelę įtaką inkvizicijos veiklai ir jos metodams. Bulė taip pat numatė, kad pasaulietinė valdžia privalo padėti Bažnyčiai kovoti su erezijomis – jei kas atsisakytų talkinti, … [Skaityti toliau…]
Goliatas, filistinų milžinas iš Gato, yra viena žymiausių Senojo Testamento figūrų, kurio istorija apie kovą su jaunuoju Dovydu (1 Samuelio 17) tapo archetipiniu pasakojimu apie drąsą, tikėjimą ir pergalę prieš neįveikiamą priešą. Aprašytas kaip daugiau nei devynių pėdų ūgio karys, Goliatas buvo filistinų čempionas, kėlęs siaubą izraelitams. Jo galimas ryšys su nefilimais ar rafaimais, senovės … [Skaityti toliau…]
Nuo seniausių laikų žmonės akmenyse įžvelgė daugiau nei gamtos kūrinius. Jie buvo laikomi ryšio su dievais, protėviais ar kosmoso jėgomis simboliais. Kiekvienas šventas akmuo turi savo istoriją: kur jis rastas, kas jį atrado, kokius valdovus ar dvasinius mokytojus lydėjo ir kokią reikšmę įgavo skirtingose kultūrose. Kai kurie tapo relikvijomis šventyklose, kiti – karalių karūnų papuošalais … [Skaityti toliau…]
Laimė – tai, ko ieško kiekvienas, tačiau dažnai jos ieškoma ten, kur jos nėra: taurėje, lošimų adrenalino pliūpsnyje, trumpalaikiuose malonumuose ar net beprasmiškame rutinos rate. Bet yra žmonių, kurie laimę atrado ne ieškodami, o sustodami – stabtelėję ir atsigręžę į save, į Dievą, į tylą. Jie nebuvo šventieji, o paprasti žmonės, suklupę, pavargę, kartais net … [Skaityti toliau…]
Teoforija – tai reiškinys, kai žmogaus vardas savyje nešioja dievybę. Tarsi į asmens tapatybę būtų įrašytas dievo pėdsakas: ne simboliškai, o pažodžiui. Vardas tampa ne tik asmeniniu ženklu, bet ir maža malda, pareiškimu, pasišventimu. Senovės žmonės netikėjo atsitiktinumais. Jie nematė vardo kaip tuščios etiketės – priešingai, vardas buvo tiltas tarp žmogaus ir dieviškos tvarkos. Teoforiniai … [Skaityti toliau…]
„Evangelium Vitae“ (liet. „Gyvenimo Evangelija“) – tai popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, paskelbta 1995 m. kovo 25 d. Dokumentas skirtas žmogaus gyvybės šventumui ir apsaugai nuo įvairių grėsmių, su kuriomis susiduria šiuolaikinė visuomenė. Enciklika yra Bažnyčios mokymo apie gyvybės neliečiamumą ir jos apsaugą pagrindas, atskleidžiantis moralinius, dvasinius ir teologinius šio klausimo aspektus. Enciklika pabrėžia, kad … [Skaityti toliau…]
Ad abolendam (1184 m.) buvo pirmoji oficiali popiežiaus bulė, kuri: Popiežius Lucijus III – 1184 m. lapkričio 4 d. liet. Siekiant išnaikinti įvairių erezijų iškrypimus Norint pašalinti įvairių erezijų nedorybę, kuri šiais laikais pradėjo plisti daugelyje pasaulio dalių, būtina pažadinti bažnytinę jėgą, kuri, remiama imperatoriškosios galios stiprybės, sutriuškintų eretikų įžūlumą pačiose jų klaidingų mokymų pastangose, … [Skaityti toliau…]
Senajame Testamente minimos kelios milžiniškos tautos ir pavieniai asmenys, sudarantys intriguojančią milžinų tradiciją. Šios giminės – nefilimai, rafaimai, Anakimai, Emimai, Zamzuminai, taip pat tokios figūros kaip Ogas, Goliatas ir Išbi-Benobas – dažnai siejamos per bendrą kilmę, geografiją ar mitologinį kontekstą. Jų istorijos, nors fragmentiškos, perteikia teologinę žinią apie Dievo galios triumfą prieš, atrodytų, neįveikiamas jėgas. … [Skaityti toliau…]
Frazė „Viešpats atėjo ir suskaičiavo žvaigždes“ yra paimta iš Psalmės 147, 4: „Jis nustato žvaigždžių skaičių ir jas visas vadina vardais.“ (Ps 147, 4). Ši eilutė pabrėžia Dievo visagalybę, išmintį ir valdžią visai kūrinijai. Dievas ne tik sukūrė visas žvaigždes, bet ir žino kiekvienos jų skaičių ir vadina jas vardais. Tai rodo Dievo visuotinį žinojimą … [Skaityti toliau…]
Tapimas šventuoju Katalikų Bažnyčioje yra ilga, daugiasluoksnė kelionė, kurioje susipina tikėjimas, mokslas ir istorija. Šis procesas, trunkantis nuo kelerių metų iki šimtmečių, yra tarsi detektyvinė istorija, kurioje ieškoma Dievo veikimo ženklų žmogaus gyvenime. Kiekvienas etapas reikalauja kruopštumo, o kandidato gyvenimas detaliai nagrinėjamas. 1. Pirmasis etapas: Dievo tarno titulas Viskas prasideda, kai bendruomenė pastebi, kad kažkieno … [Skaityti toliau…]
Dievo vardai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios religijos bei jos tradicijų. Daugelis religijų turi savo specifinius Dievo pavadinimus, atspindinčius jo savybes ir vaidmenį. Pavyzdžiui, krikščionybėje Dievas dažnai vadinamas Viešpačiu, Tėvu, arba Jėzumi Kristumi, kuris laikomas Dievo sūnumi. Judaizme Dievas dažniausiai vadinamas Jahve, o islame – Alachu. Hinduizme dievybių yra daugybė, o aukščiausia dievybė dažnai vadinama Brahmanu. Šie vardai nėra tiesioginiai Dievo vardo vertimai, o veikiau atspindi skirtingus jo aspektus ar apibrėžimus, kuriuos skirtingos religijos pabrėžia. Svarbu suprasti, kad skirtingi vardai atspindi skirtingas kultūrines ir teologines perspektyvas, o ne skirtingus Dievus. Visos šios religijos, nepaisant skirtingų vardų, dažnai tiki vienu aukščiausiu kūrėju. Todėl Dievo vardų įvairovė atspindi žmogaus pastangas suprasti ir apibūdinti neaprėpiamą Dievybę.