Šis sąrašas pristato unikalius muzikinius kūrinius iš įvairių pasaulio kultūrų ir religijų, kuriuos žmonės laiko ne tik religinėmis dainomis ar ritualinėmis giesmėmis, bet pačiu sakralumo įsikūnijimu. Tai nėra paprastos apeiginės melodijos ar meno kūriniai. Šios giesmės suvokiamos kaip šventos todėl, kad jose, tikima, gyvena dieviškoji dvasia, jos laikomos dieviško apreiškimo forma arba laikomos tarpininkėmis tarp … [Skaityti toliau…]
Egiptiečių dievų garbinimas buvo glaudžiai susijęs su gamtos ciklais ir Nilo upės svarba. Pavyzdžiui, Ozirisas buvo susijęs su derlingumu ir pomirtiniu gyvenimu, o jo mirties ir prisikėlimo mitas simbolizavo Nilo potvynius ir sausras. Dievai buvo reikalingi ne tik dvasiniam gyvenimui, bet ir praktiniams dalykams – žmonės meldėsi dėl gerų derlių, sveikatos, pergalių kare ir net … [Skaityti toliau…]
„Redemptor Hominis“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II pirmoji enciklika, paskelbta 1979 m. kovo 4 d., vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo. Šis dokumentas tapo viso jo pontifikato programine išraiška ir iškart iškėlė pagrindinį jo rūpestį: žmogų, jo orumą, išganymą ir pašaukimą Kristuje. „Redemptor Hominis“ reiškia „Žmogaus Atpirkėjas“. Tai – Kristus, kurio misija ir meilė … [Skaityti toliau…]
Daugelis įsivaizduoja, kad šventasis – žmogus, kuris buvo be nuodėmės. Tačiau tiesa kur kas įdomesnė. Krikščionių tradicijoje šventasis yra žmogus arba kartais angelas, kuris gyvenimu liudijo ištikimybę Dievui, po mirties buvo pripažintas dangaus gyventoju ir tapo pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Svarbu žinoti, kad šventasis nėra tobulas. Net popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad Bažnyčia skelbia … [Skaityti toliau…]
Janas ir Jambresas yra vardai, siejami su Egipto magais, kurie priešinosi Mozei. Jų kilmė nėra aiškiai atskleista Senajame Testamente, tačiau jų veikla užsimenama įvairiuose religiniuose tekstuose, įskaitant Naująjį Testamentą, žydų tradicijas ir apokrifinę literatūrą. Paminėjimas Biblijoje Tiesioginė nuoroda į Janą ir Jambresą randama 2 Timotiejui 3:8, kur apaštalas Paulius rašo: „Kaip Janas ir Jambresas priešinosi … [Skaityti toliau…]
Jėzus gimė Betliejuje, bet po trumpo pabėgimo į Egiptą šeima grįžo ir apsigyveno Nazarete – tuo metu nedideliame Galilėjos kaimelyje, įsikūrusiame ant kalvos šlaito. Tai buvo paprastas, purvinais takeliais ir akmeniniais nameliais išraizgytas kaimas, kuriame gyveno gal 300–400 žmonių. Čia, tarp alyvmedžių giraičių, vynuogynų ir nedidelių terasinių dirbamų laukų, Jėzus praleido vaikystę.Nors dažniausiai įsivaizduojame Jėzų … [Skaityti toliau…]
Keltų mitologija buvo glaudžiai susijusi su gamta, karo narsa ir pomirtiniu gyvenimu. Šie dievai atsirado geležies amžiuje (apie 800–400 m. pr. Kr.), o jų kultas klestėjo iki romėnų užkariavimų. Skirtingai nei graikų ar romėnų dievai, keltų dievybės dažnai buvo susietos su konkrečiomis vietovėmis – upėmis, miškais ar kalnais – ir buvo garbinamos lokaliai, neturėdamos vieningo … [Skaityti toliau…]
Popiežius Grigalius XIII (lot. Gregorius XIII, it. Gregorio XIII), gimęs kaip Ugo Boncompagni, buvo XVI a. Katalikų Bažnyčios vadovas, labiausiai žinomas dėl Grigaliaus kalendoriaus reformos, kuri iki šiol naudojama visame pasaulyje. Jo pontifikatas (1572–1585) vyko sudėtingu Tridento susirinkimo reformų ir kontrreformacijos laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė atsinaujinti ir atsakyti į protestantizmo iššūkius. Grigalius XIII buvo ne … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustino veikalo „Apie tikėjimą ir simbolį“ (De fide et symbolo) vertimas. Tai yra Augustino kalba, pasakyta Hipono sinode 393 m., kurioje jis išaiškina Tikėjimo simbolio (kredos) turinį, gindamas jį nuo įvairių erezijų, ypač manicheizmo ir arijonizmo. Šv. Augustino veikalas „Apie tikėjimą ir simbolį“ (De fide et symbolo) buvo parašytas 393 m. kaip kalba, pasakyta … [Skaityti toliau…]
Šioje bulėje (Ad extirpanda – liet. Kad būtų išnaikinti) popiežius Inocentas IV įteisino kankinimų naudojimą inkvizicijos metu, siekiant išgauti prisipažinimus iš įtariamų eretikų. Nors bulė nesmerkė konkretaus asmens, ji turėjo didelę įtaką inkvizicijos veiklai ir jos metodams. Bulė taip pat numatė, kad pasaulietinė valdžia privalo padėti Bažnyčiai kovoti su erezijomis – jei kas atsisakytų talkinti, … [Skaityti toliau…]
Dievo vardai yra įvairūs ir priklauso nuo konkrečios religijos bei jos tradicijų. Daugelis religijų turi savo specifinius Dievo pavadinimus, atspindinčius jo savybes ir vaidmenį. Pavyzdžiui, krikščionybėje Dievas dažnai vadinamas Viešpačiu, Tėvu, arba Jėzumi Kristumi, kuris laikomas Dievo sūnumi. Judaizme Dievas dažniausiai vadinamas Jahve, o islame – Alachu. Hinduizme dievybių yra daugybė, o aukščiausia dievybė dažnai vadinama Brahmanu. Šie vardai nėra tiesioginiai Dievo vardo vertimai, o veikiau atspindi skirtingus jo aspektus ar apibrėžimus, kuriuos skirtingos religijos pabrėžia. Svarbu suprasti, kad skirtingi vardai atspindi skirtingas kultūrines ir teologines perspektyvas, o ne skirtingus Dievus. Visos šios religijos, nepaisant skirtingų vardų, dažnai tiki vienu aukščiausiu kūrėju. Todėl Dievo vardų įvairovė atspindi žmogaus pastangas suprasti ir apibūdinti neaprėpiamą Dievybę.