Meilingoji Marija, nusidėjėlių Gynėja, išgirsk mūsų maldas ir išprašyk savo Sūnų, kad visagalis Dievas pašalintų nuo pagonių širdžių nedorumą, kad jie, palikę savo stabus, atsiverstų į gyvąjį ir tikrąjį Dievą bei vienatinį jo Sūnų, mūsų Dievą ir Viešpatį.
V. Tebus sugėdinti visi, garbinantys statulas. R. Ir visi šlovinantys savo stabus.
Melskimės. Dieve, Tu nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Meldžiame, pasiųsk darbininkų į Tavo pjūtį ir leisk jiems su pasitikėjimu skelbti Tavo žodį, kad Tavo mokymas plistų ir būtų suprastas, kad visos tautos pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja per mažių amžius. R. Amen.
Skaitykite daugiau..
Marija, kaip misijų globėja, Bažnyčios tradicijoje dažnai vadinama Jūrų žvaigžde. Šis titulas kilo iš senovės jūrininkų, kurie naktį orientuodavosi pagal Šiaurinę žvaigždę. Teologiškai tai reiškia, kad Marija yra tas šviesulys, kuris padeda misionieriams nepasiklysti dvasinėje tamsoje ir saugiai pasiekti tolimus kraštus. Įdomu tai, kad pirmoji misija įvyko dar Marijai esant gyvai, kai ji su apaštalais meldėsi Sekminių išvakarėse. Ši malda už pagonis yra tarsi tęsinys to pirmojo susitelkimo, kuriame prašoma ne jėgos, o širdies atvirumo. Bažnyčios tėvai mokė, kad Dievas trokšta visų žmonių išganymo, todėl kiekvienas krikščionis savo malda tampa tarsi nematomu misionieriumi. Kai meldžiamės už tuos, kurie dar nepažįsta Dievo, mes tarsi tiesiame tiltą tarp jų sielų ir dangaus. Tai nėra noras ką nors nugalėti, o kvietimas į šeimą. Senovėje tikėta, kad kiekviena nuoširdi malda už kitus tautas yra tarsi sėkla, kurią Dievas pasėja tolimose žemėse, net jei mes patys niekada ten nenueisime. Tai džiaugsmingas bendradarbiavimas su Dievu, kuriame kiekvienas žmogus gali tapti svarbiu dvasinės pjūties dalyviu.