Deklaracija „Mūsų laikais“ (Nostra aetate)

„Nostra Aetate“ yra vienas iš svarbiausių dokumentų, priimtų Vatikano II Susirinkimo metu (1962–1965). Pilnas dokumento pavadinimas yra „Nostra Aetate“ (lat. „Mūsų laikais arba Šiame Amžiuje“), ir jis buvo paskelbtas 1965 m. spalio 28 d. Tai buvo deklaracija apie Bažnyčios santykius su kitomis religijomis. Šis dokumentas yra reikšmingas dėl savo įtakos tarpreliginiam dialogui ir Bažnyčios požiūriui į kitas religijas.

Pagrindinės Tematikos

1. Tarpreliginis Dialogas: „Nostra Aetate“ buvo pirmas oficialus Bažnyčios dokumentas, kuris skatino atvirą ir draugišką dialogą su kitomis religijomis. Dokumente pabrėžiama, kad visi žmonės turi bendrą tikslą ir bendrą kilmę, todėl Bažnyčia turėtų siekti geranoriškumo ir supratimo su kitomis religinėmis bendruomenėmis.

2. Judaizmas: Dokumentas labai svarbus dėl to, kad jis pabrėžė Bažnyčios ryšį su judaizmu. Jame teigiama, kad žydų tauta yra Bažnyčios dvasinė „brolija“, ir atmetama visų rūšių antisemitizmas. Pabrėžiama, kad žydų kaltinimas dėl Kristaus nukryžiavimo yra neteisingas ir Bažnyčia atsiriboja nuo bet kokio žydų persekiojimo.

3. Islamas: „Nostra Aetate“ taip pat atkreipia dėmesį į musulmonų tikėjimą, pripažindama, kad islamas taip pat garbina Dievą ir turi bendrų elementų su krikščionybe, tokių kaip tikėjimas Abraomu ir Dievo valia. Dokumentas kviečia į taikų dialogą ir bendradarbiavimą su musulmonais.

4. Religijos ir Žmogaus Orumas: Dokumentas pripažįsta religijos svarbą žmogaus gyvenime ir pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į religijos laisvę. Tai reiškia, kad Bažnyčia pripažįsta ir gerbia kiekvieno žmogaus teisę į jų pačių religinius įsitikinimus.

Dokumento Poveikis

1. Tarpreliginio Dialogo Skatinimas: „Nostra Aetate“ paskatino katalikų Bažnyčią labiau įsitraukti į tarpreliginį dialogą ir bendradarbiavimą su kitomis religijomis. Tai padėjo sumažinti įtampą ir neigiamą požiūrį į kitas religijas ir paskatino didesnį tarpusavio supratimą ir pagarbą.

2. Antisemitizmo Atmetimas: Dokumentas buvo reikšmingas kovojant su antisemitizmu ir paskatino Bažnyčią atsižvelgti į istorinius kontekstus bei imtis veiksmų prieš antisemitinius išpuolius. Tai padėjo pagerinti krikščionių ir žydų santykius.

3. Įtaka Bažnyčios Teologijai ir Praktikai: „Nostra Aetate“ padėjo formuoti šiuolaikinės Bažnyčios požiūrį į religijas ir paskatino jos narius labiau atvirai vertinti ir gerbti įvairias religines tradicijas. Tai turėjo įtakos tiek Bažnyčios vidinei teologijai, tiek jos santykiams su pasauliu.

4. Socialinis Ir Politinis Poveikis: Dokumentas taip pat turėjo poveikį socialiniu ir politiniu lygmeniu, skatinant toleranciją ir geranoriškumą tarptautiniuose santykiuose ir įvairiose bendruomenėse.

Nostra aetate („Mūsų laikais“)

PAULIUS, VYSKUPAS
DIEVO TARNŲ TARNAS
KARTU SU ŠVENTOJO SUSIRINKIMO TĖVAIS

PAREIŠKIMAS APIE BAŽNYČIOS SANTYKĮ SU NEKRIKŠČIONIŠKOMIS RELIGIJOMIS MŪSŲ LAIKAIS

1. Mūsų laikais, kai žmonija vis glaudžiau susijungia, o ryšiai tarp tautų stiprėja, Bažnyčia su didesniu dėmesiu svarsto savo santykį su nekrikščioniškomis religijomis. Vykdydama savo misiją puoselėti vienybę ir meilę tarp žmonių – net tarp tautų – ji pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kas žmonėms yra bendra ir kas veda į tarpusavio bendrystę.

Visos tautos sudaro vieną bendruomenę, turi vieną kilmę, nes Dievas leido visai žmonijai gyventi visoje žemės platybėje. Jos taip pat turi vieną galutinį tikslą – Dievą, kurio apvaizda, gerumas ir išgelbėjimo planai apima visus, kol išrinktieji susijungs Šventajame Mieste, kurį apšvies Dievo šlovė, ir kur tautos vaikščios Jo šviesoje.

Žmonės iš įvairių religijų ieško atsakymų į gilius žmogaus būties klausimus, kurie – kaip seniau, taip ir dabar – giliai jaudina žmogaus širdį: kas yra žmogus, koks gyvenimo prasmės ir tikslo turinys, kas yra gėris ir kas – nuodėmė, iš kur kyla kančia ir koks jos tikslas, kokiu keliu pasiekiama tikroji laimė, kas yra mirtis, teismas ir atpildas po mirties, ir galiausiai – kas yra tas galutinis ir neapsakomas slėpinys, kuris apima mūsų egzistenciją, iš kurio kylame ir į kurį keliaujame.

2. Nuo senų laikų iki šių dienų įvairiose tautose randama tam tikra pajauta tos paslaptingos galios, kuri yra veikli gyvenimo įvykiuose ir pasaulio tvarkoje, o kartais netgi pripažįstamas Aukščiausiasis Dieviškumas ar net Tėvas. Ši pajauta ir pripažinimas persmelkia jų gyvenimą giliu religiniu jausmu. Religijos, susijusios su kultūros raida, stengiasi atsakyti į tuos pačius klausimus subtiliomis sąvokomis ir išlavinta kalba. Taip, pavyzdžiui, hinduizme žmonės tyrinėja ir išreiškia dieviškąjį slėpinį neišsemiamu mitų gausumu ir aštriais filosofiniais ieškojimais, siekdami išsilaisvinimo iš mūsų būties vargų – per asketinį gyvenimo būdą, gilią meditaciją ar meilės ir pasitikėjimo kupiną atsigręžimą į Dievą. Budizme, priklausomai nuo jo formų, pripažįstamas šio kintančio pasaulio esminis nepakankamumas ir mokoma kelio, kuriuo žmonės, kupini atsidavimo ir pasitikėjimo, gali pasiekti tobulą išsilaisvinimą arba aukščiausią nušvitimą – savo pastangomis ar remdamiesi aukštesne pagalba. Taip ir kitos religijos, paplitusios visame pasaulyje, įvairiais būdais stengiasi atsakyti į žmogaus širdies nerimą, siūlydamos kelius, mokymus ir gyvenimo taisykles, taip pat šventus ritualus.

Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas šiose religijose yra tikra ir šventa. Ji su nuoširdžia pagarba vertina tuos veikimo ir gyvenimo būdus, tas taisykles ir mokymus, kurie, nors ir dažnai skiriasi nuo to, ką ji pati laiko tiesa ir skelbia, vis dėlto neretai atspindi spindulį tos Tiesos, kuri apšviečia visus žmones. Tačiau ji nuolat skelbia ir privalo skelbti Kristų – „kelią, tiesą ir gyvenimą“, kuriame žmonės randa pilnatvę religinio gyvenimo, kuriame Dievas viską sutaikino su Savimi.

Todėl Bažnyčia ragina savo vaikus, kad su išmintimi ir meile, per dialogą ir bendradarbiavimą su kitų religijų išpažinėjais, liudydami krikščionišką tikėjimą ir gyvenimą, pripažintų, saugotų ir skatintų tuos dvasinius ir moralinius gėrius bei sociokultūrines vertybes, kurios pas juos randamos.

3. Bažnyčia su pagarba žvelgia ir į musulmonus, kurie garbina vienintelį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį, dangaus ir žemės Kūrėją, kalbėjusį žmonėms, kurio slaptus nutarimus jie stengiasi nuoširdžiai vykdyti, kaip Dievui pakluso Abraomas, į kurį islamo tikėjimas mielai atsiremia. Jėzų, nors ir nepripažįsta kaip Dievą, gerbia kaip pranašą, o Jo motiną Mariją – kaip mergelę – pagerbia ir kartais netgi nuoširdžiai šaukiasi. Jie taip pat laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prisikėlusiems žmonėms. Todėl jie vertina dorą gyvenimą ir Dievą garbina ypač per maldą, išmaldą ir pasninką.

Nors per amžius tarp krikščionių ir musulmonų kilo nemažai nesutarimų ir priešiškumo, Šventasis Susirinkimas ragina visus, kad pamiršę praeitį, nuoširdžiai siektų tarpusavio supratimo ir kartu gintų bei skatintų socialinį teisingumą, moralines vertybes, taiką ir laisvę visiems žmonėms.

Žinoma, Tomas – štai kokybiškas ir sklandus vertimas į lietuvių kalbą, be skliaustinių nuorodų, išlaikant teologinį svorį ir dokumento toną:

4. Tyrinėdama Bažnyčios slėpinį, Šventasis Sinodas prisimena ryšį, kuriuo Naujojo Testamento tauta dvasiškai susijusi su Abraomo palikuonimis.

Kristaus Bažnyčia pripažįsta, kad jos tikėjimo ir išrinkimo pradžia jau glūdi patriarchuose, Mozėje ir pranašuose, pagal Dievo išgelbėjimo slėpinį. Ji išpažįsta, kad visi krikščionys yra Abraomo vaikai pagal tikėjimą, įtraukti į to paties patriarcho pašaukimą, o Bažnyčios išgelbėjimas mistiškai išpranašautas išrinktosios tautos išėjime iš vergijos žemės. Todėl Bažnyčia negali pamiršti, kad per tą tautą, su kuria Dievas iš savo neišmatuojamo gailestingumo nusprendė sudaryti Senąją Sandorą, ji gavo Senąjį Testamentą ir yra maitinama gerosios alyvmedžio šaknimi, į kurią buvo įskiepyti laukinio alyvmedžio ūgliai – pagonys. Bažnyčia tiki, kad Kristus, mūsų Taika, per kryžių sutaikino žydus ir pagonis, ir iš abiejų padarė vieną savyje.

Bažnyčia visada prisimena apaštalo Pauliaus žodžius apie savo tautiečius: „jų yra sūnų įvaikinimas, šlovė, sandora, įstatymo davimas, garbinimas ir pažadai; jų yra protėviai, ir iš jų pagal kūną yra Kristus“ – Marijos, Mergelės, sūnus. Ji taip pat prisimena, kad iš žydų tautos kilo apaštalai – Bažnyčios pamatai ir kolonos – ir daugelis pirmųjų mokinių, kurie skelbė Kristaus Evangeliją pasauliui.

Šventasis Raštas liudija, kad Jeruzalė nepažino savo aplankymo meto, ir kad dauguma žydų Evangelijos nepriėmė, o kai kurie netgi priešinosi jos sklaidai. Vis dėlto, pasak apaštalo, žydai vis dar yra Dievui brangūs dėl protėvių, nes Jo dovanos ir pašaukimas yra neatsaukiami. Kartu su pranašais ir tuo pačiu apaštalu Bažnyčia laukia dienos, žinomos tik Dievui, kai visos tautos vienu balsu šauksis Viešpaties ir jam tarnaus vieningai.

Kadangi krikščionys ir žydai dalijasi tokiu didingu dvasiniu paveldu, Šventoji Sinodas nori skatinti ir rekomenduoti abipusį pažinimą ir pagarbą, ypač per biblines ir teologines studijas bei broliškus pokalbius.

Nors žydų vadovai su savo šalininkais spaudė dėl Kristaus mirties, vis dėlto tai, kas įvyko Jo kančios metu, negali būti priskiriama visiems tuo metu gyvenusiems žydams, nei dabartiniams žydams. Nors Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta, žydai neturi būti vaizduojami kaip Dievo atmesti ar prakeikti, tarsi tai sektų iš Šventojo Rašto. Todėl visi turi rūpintis, kad katechezėje ir Dievo žodžio skelbime nebūtų mokoma nieko, kas prieštarautų evangelinei tiesai ir Kristaus dvasiai.

Be to, Bažnyčia, smerkianti bet kokias žmonių persekiojimo formas, prisimindama bendrą paveldą su žydais, ne dėl politinių motyvų, bet vedama evangelinės meilės, apgailestauja dėl bet kokio neapykantos, persekiojimo ar antisemitizmo pasireiškimo, bet kada ir iš bet kieno žydų atžvilgiu.

Kristus, kaip Bažnyčia visada mokė ir moko, iš begalinės meilės savo noru priėmė kančią ir mirtį už visų žmonių nuodėmes, kad visi būtų išgelbėti. Todėl Bažnyčios misija yra skelbti Kristaus kryžių kaip visuotinio Dievo meilės ženklą ir visos malonės šaltinį.

5. Negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome elgtis broliškai su kai kuriais žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą. Žmogaus santykis su Dievu Tėvu ir santykis su kitais žmonėmis yra taip glaudžiai susiję, kad Raštas sako: „kas nemyli, tas nepažįsta Dievo.“

Todėl bet kokia teorija ar praktika, kuri tarp žmonių ar tautų įveda skirtumus žmogaus orumo ir iš jo kylančių teisių atžvilgiu, netenka pagrindo.

Bažnyčia, laikydama bet kokią diskriminaciją ar priekabiavimą dėl rasės, odos spalvos, padėties ar religijos svetimu Kristaus mąstymui, ją smerkia. Todėl Šventoji Sinodas, sekdamas šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus pėdomis, karštai ragina tikinčiuosius, kad „elgtųsi pagarbiai tarp pagonių“ ir, kiek tai priklauso nuo jų, gyventų taikoje su visais žmonėmis, kad tikrai būtų Tėvo, kuris yra danguje, vaikai.

Visa, kas šioje Deklaracijoje paskelbta, patiko Šventojo Susirinkimo Tėvams. Ir Mes, Kristaus mums perduota apaštaline valdžia, kartu su Garbingaisiais Tėvais, Šventojoje Dvasioje tai patvirtiname, nusprendžiame ir nustatome, ir įsakome, kad tai, kas sinodiškai nuspręsta, būtų paskelbta Dievo garbei.

Roma, prie Šv. Petro, 1965 m. spalio 28 d.

Aš, PAULIUS, Katalikų Bažnyčios vyskupas

Toliau seka Tėvų parašai.

ĮSIGALIOJIMO LAIKAS
DĖL DEKRETŲ, PASKELBTŲ VII SESIJOJE

Šventasis Tėvas dėl naujų įstatymų, kuriuos apima ką tik paskelbti dekretai, nustatė įsigaliojimo laiką iki 1966 m. birželio 29 d., t. y. iki artėjančios šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventės.

Tuo tarpu Aukščiausiasis Pontifikas paskelbs normas, kaip šiuos įstatymus vykdyti.

† PERIKLIS FELIČIS
Titulinis Samosatos arkivyskupas
Šventojo Susirinkimo Generalinis Sekretorius