Omolu, jorubų kalba vadinamas Obaluayé arba Sakpatá, yra ligų, sveikatos, mirties ir atgimimo Orixá – viena giliausių ir mistiškiausių figūrų Candomblé bei jorubų pasaulyje. Jo vardas reiškia „Žemės Viešpats“ (iš Oba ilu aiye), nes jis valdo viską, kas kyla iš žemės – gyvybę, ligas, grūdų derlių ir net žmonių likimus. Jis yra tylus, bet visaapimantis; jo galia pasireiškia ne per triukšmą, o per matomus ženklus kūne ir gamtoje.
Pasakojama, kad Omolu yra Iemanjá sūnus, bet augintas Iansã – vėjų ir audrų valdovės. Kai jis gimė, jo kūnas buvo nusėtas žaizdų ir randų, todėl motina jį slėpė. Kai jis užaugo, iš gėdos dėl savo išvaizdos užsidengė kūną šiaudais, vadinamais azê, kurie tapo jo simboliu. Po šiuo šiaudų apsiaustu slypi ne silpnumas, o jėga: jis ne tik nešioja ligą, bet ir suteikia išgijimą. Dėl šios priežasties Omolu laikomas tiek kančios, tiek atsigavimo dievu.
Jorubų mituose sakoma, kad kai žmonės pamiršo garbinti žemę, Omolu iš jos išleido ligas, kad primintų, jog gyvybė priklauso ne tik dangui, bet ir dirvai. Kai žmonės gailėjosi ir aukodavo jam maistą, jis atleisdavo ir suteikdavo sveikatą. Todėl jis yra ne bausmės, o pusiausvyros Orixá: per skausmą jis grąžina žmonėms sąmoningumą, kad jie prisimintų savo ryšį su žeme.
Candomblé religijoje Omolu dažnai vadinamas ir Obaluayé, kuris reiškia jo vyresniąją formą – seną, išmintingą gydytoją. Jo jaunesnioji forma – Omolu, vaizduojamas kaip jaunas, gyvybingas gydytojas, kovojantis su epidemijomis. Kartu jie sudaro vieną dvigubą principą: mirtis ir atgimimas, liga ir išgijimas, žemė ir kūnas.
Omolu vaizduojamas visiškai apdengtas šiaudiniais siūlais nuo galvos iki kojų, kartais tik rankos ar kojos matosi iš po jų. Jo apsiaustas saugo nuo blogos akies, o kai vėjas jį pakelia, sakoma, kad tada sklinda gydančios jėgos. Būtent todėl Iansã, vėjų valdovė, laikoma jo sąjungininke – ji pakelia jo šiaudus, kad išlaisvintų jo galią.
Jo spalvos – juoda, balta ir raudona. Jo simboliai – šiaudų skraistė (azê), lazda (xaxará) ir karolių vėrinys, vadinamas laguidibá, kurio spalvos simbolizuoja mirtį, ligą ir atgimimą. Jo aukoms naudojamas maistas dažnai būna keptas kukurūzų miltų pyragas, pupelės ir kokosai. Šie patiekalai – žemės dovanos, kurios simbolizuoja gyvybės ciklą.
Candomblé šventyklose Omolu garbinamas su didžiule pagarba ir tyla. Jo ritualai prasideda be muzikos – tik lengvas būgno dūžis, primenantis širdies ritmą. Tik vėliau pasigirsta specialus ritmas, vadinamas ijexá, kuris jam skirtas. Šokėjai juda lėtai, su šiaudiniais drabužiais, tarsi vaizduotų vėjo ir dulkių susiliejimą. Sakoma, kad kai žmogus šoka Omolu garbei, jis išsivalo nuo dvasinių ligų.
Mitologijoje pasakojama, kad Omolu ilgą laiką buvo atstumtas kitų dievų, nes jo kūnas buvo randuotas. Tik vieną dieną, kai pasaulį užklupo epidemija, visi kreipėsi į jį pagalbos. Jis pakilo, nuėmė šiaudus nuo veido ir vėju paleido gydančias sėklas – nuo tada jis tapo visų gydytojų ir žolininkų globėju. Šis mitas primena, kad kančia gali tapti dovana, o silpnumas – galia.
Katalikų tradicijoje Omolu dažnai tapatinamas su šventuoju Roku (São Roque) – ligonių globėju, kuris taip pat buvo vaizduojamas su žaizdomis ant kūno. Kai kuriose Brazilijos vietose jis siejamas ir su šventuoju Lazaru, kuris prisikėlė iš mirusiųjų. Tai rodo, kaip stipriai jo kultas įsišaknijo Brazilijos liaudies religijoje – tarp bažnyčios, žemės ir liaudies gydymo tradicijų.
Kasmet Bahijoje ir kituose regionuose vyksta „Festa de Omolu“ – šventė, skirta jo garbei. Jos metu žmonės vilki baltai ir neša kukurūzų, pupelių, kokosų ir šiaudų dovanėles, kurios padedamos prie šventyklų ar net gatvėse. Kai kur prie jūros deginami smilkalai ir meldžiamasi už ligonius, gydytojus bei visus, kuriuos palietė skausmas. Tai vienintelė Candomblé šventė, kurioje džiaugsmas ir liūdesys susilieja: žmonės šoka, bet kartu verkia, prisimindami tuos, kurie išėjo, ir dėkodami už gyvenimą.
Vienoje iš senųjų giesmių apie jį sakoma:
„Omolu, kuris slepiasi po šiaudais,
bet jo kvapas gydo ir šildo žemę,
tas, kuris serga, bet gydo,
tas, kuris miršta, bet atgimsta.“