„Kutub al‑Sittah“ (arab. ستة الكتب, liet. „Šešios knygos“) — tai tradiciškai sutarkuotas šešių autoritetingiausių sunitų haditų rinkinių rinkinys, kuris ilgą laiką sudarė pagrindinį šaltinių pagrindą sunnitų teologijai, teisės mokslo (fiqh) ir pranašo Muhammado gyvenimo bei veiklos aiškinimui. Šie darbai (visi susiformavo IX a. – III–IV a. h.) nėra vienas bendras autorių parengtas tomas, o šeši atskiri kūriniai, kurių kiekvienas turi savitą metodiką, tematiką ir statusą haditų moksluose. Buhario ir Muslimo „Sahih“ laikomi pačiais autoritetingiausiais (vadinami Sahihayn — „du Sahihai“), o kiti keturi – Sunan rinkiniai – dažniau naudojami fiqh klausimams ir platesniam šaltinių žvalgymui.
Buhario Sahihas (Sahih al‑Bukhari, arab. صحيح البخاري) — Imamo Muhammad ibn Ismail al‑Bukhari (810–870 m.) didžiausias ir labiausiai autoritetingas kūrinys. Buhario metodas buvo ypač griežtas: jis priimdavo tik tuos pasakojimus, kurių isnadai (pranešėjų grandinės) buvo tęstiniai, o kiekvienas naratorius turėjo būti žinomas savo atmintimi ir padorumu; be to, tam tikromis sąlygomis jis reikalavo, kad pasakojimo grandies nariai būtų vienas su kitu susitikę. Buhario Sahihas organizuotas „knygų“ (kitāb) ir skyrių (bab) sistema ir apima temas nuo teologijos iki teisės, maldos, gyvenimo papročių ir pranašo biografijos. Tradiciškai jam priskiriama apie 7 000–7 500 haditų (priklausomai nuo skaičiavimo), nors daug jų kartojasi su skirtingais grandinės variantais.
Muslimo Sahihas (Sahih Muslim, arab. صحيح مسلم) — Imamo Muslim ibn al‑Hajjaj al‑Naysaburi (815–875 m.) rinkinio stiprybė — metodinis dėmesys isnadų nuoseklumui ir tekstų (matn) tvarkingam sujungimui. Muslimas darė mažiau griežtą filtrą nei Buharis tam tikrose detalėse, bet jo surinktos tradicijos vertinamos itin aukštai; dėl jo sukaupimo ir išdėstymo daugelis laikosi nuomonės, kad Sahih Muslim užima antrą vietą po Buhario. Haditų skaičius nurodomas įvairiai (kai kur minima iki ~9 000 su pasikartojimais), bet ir čia skaičiavimai skiriasi.
Abu Davudo Sunanas (Sunan Abu Dawud, arab. سنن أبي داود) — sudarytojas Abu Davud Sulayman ibn al‑Ash‘ath as‑Sijistani (817–889 m.). Šis rinkinys orientuotas į praktinius teisės klausimus: Abu Davudas rinko haditus, svarbius fiqh temoms, ir daugelyje vietų paliko tradicijas, kurios vėliau tapo teisinių diskusijų pagrindu. Jis neapsiribojo vien tik „sahih“ haditais, todėl Abu Davudo Sunane randama ir haditų, kuriuos vėlesni meistrai vertina kaip „hasan“ arba „da‘if“ — svarbu vertinti pagal kontekstą ir komentarus. Dažnai cituojamas skaičius — maždaug 5 200 haditų (su pasikartojimais).
At‑Tirmidžio Sunanas (Sunan al‑Tirmidhi, arab. سنن الترمذي) — sudarytojas Muhammad ibn Isa at‑Tirmidhi (824–892 m.). Jo rinkinyje išsiskiria tai, kad autorius ne tik surinko haditus, bet ir vertino juos bei komentavo jų teisines pasekmes: jis dažnai žymi, ar tam tikras pasakojimas yra sahih, hasan ar silpnesnis, ir nurodo, kokie teisės mokyklų požiūriai gali būti susiję. Dėl šios savybės at‑Tirmidžio Sunanas vertingas ir kaip haditų katalogas, ir kaip pradinis vertinimų šaltinis — jame yra apie 3 900 haditų (skaičiai su skirtingomis metodikomis svyruoja).
An‑Nasa‘i Sunanas (Sunan al‑Nasa’i, arab. سنن النسائي) — Imam Ahmad ibn Shu‘ayb an‑Nasa‘i (829–915 m.) sudarytas rinkinys. An‑Nasa‘i buvo žinomas savo griežtumu renkant ir tikrinant pasakojimus; jo didesnis darbų rinkinys (al‑Kubra) ir trumpesnė, labiau apibrėžta versija (al‑Sughra arba al‑Mujtaba) naudojami kaip autoritetingi šaltiniai. An‑Nasa‘i Sunanas ypač vertinamas už dėmesį praktiniams religiniams reglamentams ir autentiškumo kriterijams, paprastai minimas kiekis — apie 5 700 haditų (priklausomai nuo leidimo ir pasikartojimų skaičiavimo).
Ibn Madžės Sunanas (Sunan Ibn Majah, arab. سنن ابن ماجه) — Ibn Majah (Muhammad ibn Yazid ibn Majah al‑Qazwini, m. apie 887 m.) rinkinys tradiciškai laikomas šeštu kanoninėje eilėje. Jis įtraukia medžiagą, kurios kituose penkiuose rinkiniuose gali nebūti, tad tapo papildomu šaltiniu fiqh diskusijoms ir šaltinių pilnatvės požiūriu. Tačiau Ibn Madžės Sunane yra ir daugiau silpnesnių tradicijų nei kituose penkiuose, todėl jo autoritetas tarp mokslininkų vertinamas atsargiau; minimas kiekis — apie 4 300 haditų.
Visų „Šešių knygų“ reikšmė — ne vien istorinė: jos formavo sunitų teologiją, fiqh metodiką ir Šaria normų praktiką. Nors Buhario ir Muslimo „Sahih“ dažnai laikomi patikimiausiais, praktiniame teisės gyvenime imamų ir teisininkų tradicijų interpretacijos remiasi visais šešiais rinkiniais, vertinant haditų autentiškumą (sahih, hasan, da‘if, mawdu‘) ir pritaikant jas kontekstui. Mokslininkų tarpe egzistuoja niuansuotos pozicijos: kai kurie tradiciniai arba šiuolaikiniai tyrėjai į Kutub al‑Sittah įtraukia ir kitus rinkinius (pvz., Muwattaʻ Imamo Maliko ar Musnad Ahmad), o haditų mokslas — isnadų, matn analizės ir tekstologijos — nuolat vystomas, tad šių darbų skaitymas reikalauja atidaus filologinio ir juridinio požiūrio.
Citatos
Sahih al-Bukhari (صحيح البخاري, „Al Buchario Sahihas“)
„Pranašas pasakė: ‘Tikrieji mano sekėjai yra tie, kurie mano, kad aš esu Dievo pasiuntinys, ir kurie mano, kad mano po manęs ateinantys vadovai yra teisūs.’“ (Sahih al-Bukhari, 92:33)
„Dievo pasiuntinys pasakė: ‘Jei kas nors iš jūsų pamiršta maldą, jis turi ją atlikti, kai tik prisimins, nes Dievas sako: ‘Atlikite maldą mano atminimui’ (Koranas 20:14).’“ (Sahih al-Bukhari, 597)
Sahih Muslim (صحيح مسلم, „Muslimo Sahihas“)
„Dievo pasiuntinys pasakė: ‘Tas, kuris turi šiuos tris dalykus, yra tikras tikintysis: kai jį užvaldo godumas, jis jį sulaiko; kai jis yra piktas, jis atleidžia; ir kai jis turi valdžią, jis yra teisingas.’“ (Sahih Muslim, 45:55)
„Pranašas pasakė: ‘Tas, kuris tikrai tiki Dievą ir Paskutinę Dieną, turi kalbėti gerai arba tylėti; tas, kuris tikrai tiki Dievą ir Paskutinę Dieną, turi gerbti savo kaimyną; ir tas, kuris tikrai tiki Dievą ir Paskutinę Dieną, turi gerai elgtis su savo svečiais.’“ (Sahih Muslim, 1:75)
Sunan Abu Dawud (سنن أبي داود, „Abu Davudo Sunan“)
„Dievo pasiuntinys pasakė: ‘Tas, kuris atsisako siekti teisybės, kai jis žino ją, Dievas atims iš jo Jo palaiminimą ir paliks jį vieną su jo nuodėmėmis.’“ (Sunan Abu Dawud, 4349)
„Pranašas pasakė: ‘Nė vienas iš jūsų nėra tikras tikintysis, kol aš jam nebusiu brangesnis už jo tėvą, jo vaiką ir visus žmones.’“ (Sahih al-Bukhari, taip pat minimas Abu Dawud, 14:154)
Sunan al-Tirmidhi (سنن الترمذي, „Tirmidžio Sunan“)
„Dievo pasiuntinys pasakė: ‘Tas, kuris mano Dievą ir Paskutinę Dieną, turi gerbti savo svečią; ir tas, kuris mano Dievą ir Paskutinę Dieną, turi kalbėti gerai arba tylėti.’“ (Sunan al-Tirmidhi, 2002)
„Pranašas pasakė: ‘Dievas yra gailestingas tiems, kurie yra gailestingi. Būkite gailestingi tiems, kurie yra žemėje, ir tas, kuris yra danguje, bus gailestingas jums.’“ (Sunan al-Tirmidhi, 1924)
Sunan al-Nasa’i (سنن النسائي, „al-Nasa’i Sunan“)
„Dievo pasiuntinys pasakė: ‘Tas, kuris atlieka rytinę maldą bendruomenėje, o po to sėdi, minėdamas Dievą, kol pateka saulė, o po to atlieka dvi rak’as (vieneto maldos), tas gauna atlygį lyg būtų atlikęs piligriminę kelionę ir Umrą.’“ (Sunan al-Nasa’i, 470)
„Pranašas pasakė: ‘Nėra labiau nuodėmingo dalyko prieš Dievą po širk (daugiadievystės), kaip lašai sėklos, kuriuos vyras išlieja į moters įsčias, o ji nėra jam leistina pagal Dievo įstatymą.’“ (Sunan al-Nasa’i, 3364)
Sunan Ibn Majah (سنن ابن ماجه, „Ibn Madžo Sunan“)
„Dievo pasiuntinys pasakė: ‘Tas, kuris išmoko Koraną ir jį išsaugojo atmintyje, bus su garbingais raštininkais (angelais); ir tas, kuris skaito Koraną su dideliu sunkumu, bus dukart atlygintas.’“ (Sunan Ibn Majah, 217)
„Pranašas pasakė: ‘Tas, kuris veda moterį dėl jos turto, Dievas padidins jo turtą; tas, kuris veda ją dėl jos kilmingumo, Dievas pažemins jį; tas, kuris veda ją dėl jos grožio, Dievas ją padarys negražia; bet tas, kuris veda ją dėl jos religingumo, Dievas ją padarys turtinga ir pagerins ją.’“ (Sunan Ibn Majah, 1856)