Šventasis Motiejus (Matthias) – apaštalas, kuris po Judo Iskarijoto išdavystės ir savižudybės buvo išrinktas užimti jo vietą dvylikos apaštalų būryje. Pasak „Apaštalų darbų“ knygos (Acta Apostolorum), tai įvyko po Kristaus žengimo į dangų, krikščionių bendruomenei susirinkus Jeruzalėje. Motiejus buvo vienas iš tų, kurie sekė Jėzų nuo pat Jo krikšto Jordane iki žengimo į dangų, todėl buvo laikomas tiesioginiu Jo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo liudininku.
Atranka vyko metant burtus tarp dviejų kandidatų: Motiejaus ir Juozapo, vadinamo Barsabu. Burtas krito Motiejui, ir jis buvo priskirtas prie vienuolikos apaštalų. Tai vienintelis apaštalas, kuris į šį luomą buvo pašauktas ne tiesiogiai Jėzaus Jo žemiškojo gyvenimo metu, o bendruomenės sprendimu, pasikliaujant Dievo apvaizda. Po Šventosios Dvasios nužengimo (Sekminių), Motiejus, kaip ir kiti apaštalai, leidosi į misijas. Pasak tradicijos, jis skelbė Evangeliją Judėjoje, vėliau Etiopijoje bei Kolchidėje (dabartinė Gruzija), kur patyrė kankinio mirtį – manoma, kad buvo užmuštas akmenimis arba nukirsdintas kirviu.
Šventoji Elena, imperatoriaus Konstantino motina, IV a. jo relikvijas pergabeno į Romą, o vėliau dalis jų pasiekė Tryrą (Vokietija). Šiandien Tryro Šv. Motiejaus abatija (Benediktinerabtei St. Matthias) yra svarbiausia jo gerbimo vieta šiauriau Alpių – tai vienintelis apaštalo kapas Vokietijoje.
Ištikimybė ir Dievo pasirinkimas
Šventojo Motiejaus figūra krikščioniškoje teologijoje pabrėžia bendruomeniškumo ir tęstinumo svarbą. Jo išrinkimas rodo, kad Bažnyčia yra gyvas organizmas, gebantis atsinaujinti po krizių ir išdavysčių. Nors apie asmeninį Motiejaus gyvenimą išliko nedaug žinių, jo vardas tapo „atsarginio“, bet ne mažiau svarbaus nario simboliu, primenančiu, kad kiekvienas žmogus, net ir nebūdamas pirmuose sąrašuose, gali būti pašauktas dideliems darbams.
Mene Šv. Motiejus dažniausiai vaizduojamas kaip pagyvenęs vyras, laikantis knygą arba ritinį (apaštalo simbolį) ir kirvį (arba alebardą), kuris nurodo jo kankinystės būdą. Kartais jis vaizduojamas laikantis akmenis, primenančius apie pasmerkimą užmėtyti.
- Gegužės 14 d. yra jo liturginio minėjimo diena (Vakarų Bažnyčioje).
- Jis laikomas dailidžių, mėsininkų, stalių, alkoholikų (besigydančių nuo priklausomybių) ir tų, kurie pradeda naujus darbus po nesėkmių, globėju.
Šventojo Motiejaus palikimas šiandienos pasaulyje primena, kad išdavystės ar praradimai bendruomenėje nėra pabaiga. Jo istorija drąsina mus pasitikėti Dievo pasirinkimu net ir tada, kai jaučiamės esantys „antrieji“ ar „pakeičiantys“. Motiejus išlieka dangiškuoju užtarėju visiems, ieškantiems savo vietos dvasinėje tarnystėje ir siekiantiems ištikimai liudyti tiesą.
Tradicija pasakoja, kad Motiejus buvo labai uolus Evangelijos skelbėjas. Kai kurie senovės šaltiniai mini, kad jis turėjo ypatingą dovaną atpažinti tikrąją tikybą ir atskirti ją nuo apgaulės. Jo misijos Etiopijoje ir Kolchidėje buvo kupinos iššūkių, tačiau jis tvirtai laikėsi savo pašaukimo. Vėliau, kai kurie šaltiniai teigia, kad jis grįžo į Jeruzalę ir dalyvavo pirmuosiuose krikščionių susirinkimuose. Jo pabaiga, pasak legendų, buvo kankinystė, kur jis buvo nukirsdintas arba suakmenintas. Šventasis Motiejus yra minimas kaip pavyzdys, kad Dievo darbas gali būti patikėtas net ir tiems, kurie nebuvo pirmoje eilėje, bet yra ištikimi. Jis yra laikomas vienu iš Bažnyčios pamatų, įtvirtinęs apaštališkąjį įpėdinystės principą.