Kopčių gnostiniai tekstai – tai krikščioniškosios gnosticizmo krypties veikalų rinkinys, parašytas koptiškai (senosios Egipto krikščionių kalbos atmaina). Šie raštai buvo atrasti XX amžiaus viduryje netoli Nag Hammadi vietovės (Egiptas), senoviniuose moliniuose induose. Juos sudaro įvairios evangelijos, traktatai ir apokrifiniai pasakojimai, atspindintys gnostikų religinę filosofiją: pabrėžiamas dvasinis pažinimas (gnosis), vidinė šviesa bei atskiras Pasaulio Kūrėjas nuo aukščiausiojo Dievo. Svarbiausi Nag Hammadi rinkinio tekstai – „Tomo evangelija“, „Pilypo evangelija“, „Tiesos evangelija“, „Jonio apreiškimas“ ir kiti panašūs veikalai, kuriuose Kristus vaizduojamas atskleidžiantis esmines dvasines tiesas vidinio pažinimo keliais.
Trumpa ištrauka iš „Tomo evangelijos“
- „Šie slapti žodžiai buvo užrašyti Tomo,
kuriuos gyvasis Jėzus ištarė ir paslapties skraiste apdengė.
Kas supras šių žodžių prasmę, tas nematys mirties.“ - Jėzus kalbėjo:
„Tegul ieškantysis nesiliauja ieškoti,
kol ras.
O radęs jis bus sukrėstas.
Sukrėstam atsivers tai, kas slapta,
ir tuomet jis, tarsi atgimęs,
suvoks visa apimančią tikrovę.“
Gnostikų mokyme svarbus asmeninis tekstas, mistinis pažinimas, galintis išlaisvinti žmogų iš nežinojimo ir nutiesti kelią į dvasinę šviesą. Tokie tekstai atveria kitokią krikščionybės interpretaciją nei įprasta daugumoje ortodoksinių tradicijų, todėl buvo laikomi slaptu mokymu, prieinamu tik „pažinimo“ ieškantiems tikintiesiems. Šie kopčių rankraščiai priklauso viešajam paveldui, tad galima juos laisvai versti ir publikuoti.
Be to, „Jokūbo apokrifas“ (ne „Jono apreiškimas“) pateikia unikalią Marijos, Jėzaus motinos, figūrą, kuri gnostinėje sistemoje kartais traktuojama kaip įsikūnijusi Šviesos dalis arba kaip pirmosios moteriškosios archetipinės jėgos, prarastos išganymo procese, atstovė. Šie tekstai taip pat išsaugojo unikalius dialogus, kuriuose Jėzus kalba apie „Sūnaus“ ir „Dvasios“ santykį su „Motina“ (Sophia), o tai rodo, kad gnostinėse bendruomenėse moteriškasis Dieviškumo aspektas buvo daug svarbesnis nei vėlesnėse krikščioniškose dogmose. Šie niuansai liudija apie gnostikų siekį pasiekti gilesnį, asmeniškai patiriamą Dievo pažinimą, nepriklausomą nuo išorinių ritualų ar institucinės valdžios.