Rozenkreicerių istorija neprasideda su riterių ordinais ar vienuolių regulomis. Ji prasideda XVII amžiaus pradžioje Vokietijoje — laikotarpiu, kai Europa stovėjo ant dviejų epochų slenksčio. Senasis pasaulis, paremtas scholastine teologija ir griežta religine tvarka, jau byrėjo, o naujos idėjos — humanizmas, eksperimentinis mokslas, hermetizmas — tik pradėjo formuoti modernų mąstymą. Būtent šiame intelektiniame chaose pasirodė trys anoniminiai tekstai, kurie sukūrė Rozenkreicerių legendą.
Šiuose manifestuose pristatoma paslaptinga brolija, vadinama Bruderschaft des Rosenkreuzes — Rožės Kryžiaus brolija. Lotyniškai ji vadinama Fraternitas Rosae Crucis, o trumpai — Rosenkreuzer, lietuviškai Rozenkreiceriai. Svarbu suprasti, kad tai buvo brolija, o ne ordinas: autorių galvose tai buvo dvasinė bendruomenė, o ne institucinė struktūra su nariais, laipsniais ar ritualais.
Rozenkreicerių vardas įsitvirtino 1614–1616 metais, kai pasirodė trys manifestai: Fama Fraternitatis („Brolijos žinia“), Confessio Fraternitatis („Brolijos išpažinimas“) ir Chymical Wedding of Christian Rosenkreutz („Kristiano Rozenkreico cheminės vestuvės“). Šiuose tekstuose pasakojama apie broliją, kurios simbolis — rožė ant kryžiaus. Tai ne herbas, o metafora: rožė reiškė išmintį ir dvasinį atsinaujinimą, kryžius — moralinę atsakomybę ir krikščionišką pareigą. Jų jungtis simbolizavo žmogaus vidinį virsmą.
Tačiau esminis dalykas, kurį skaitytojas turi suprasti: Rozenkreicerių brolija niekada neegzistavo kaip reali organizacija. Nebuvo nei ložių, nei narių sąrašų, nei ritualų. Tai buvo literatūrinė vizija, filosofinė provokacija, sukurta tam, kad pažadintų visuomenę ir paskatintų permąstyti moralę, mokslą ir tikėjimą. Tikėtina, kad manifestų autoriai — tarp jų dažniausiai minimas Johannas Valentinas Andreae — siekė ne įkurti sektą, o pasiūlyti naują dvasinės reformos modelį.
Kadangi tikros brolijos nebuvo, visa jų „veikla“ egzistavo tik tekstuose. Manifestuose Rozenkreiceriai vaizduojami kaip išmintingi keliautojai, stebintys pasaulio įvykius, padedantys žmonėms, gydantys ligas, tyrinėjantys gamtą ir saugantys senąją išmintį. Tai idealizuotas paveikslas — utopinė vizija, kaip galėtų atrodyti tobula dvasinė bendruomenė.
Rozenkreicerių tikėjimas taip pat buvo simbolinis. Manifestuose jie pristatomi kaip krikščioniškos mistikos, hermetizmo ir alcheminės filosofijos jungtis. Jų tikslas — atkurti prarastą pirmapradę išmintį, kurią, kaip teigiama, turėjo Adomas prieš nuopuolį. Tai nebuvo okultizmas šiuolaikine prasme; veikiau tai buvo bandymas sujungti dvasingumą ir racionalumą, tikėjimą ir mokslą, moralę ir pažinimą.
Manifestai buvo parašyti taip, kad atrodytų kaip senos tradicijos dokumentai, tačiau juose aiškiai matyti XVII amžiaus intelektualinis kontekstas. Tekstuose gausu nuorodų į Bibliją, Saliamono išmintį, Paracelso mediciną, hermetinius traktatus ir alchemines alegorijas. Tai ne praktiniai vadovai, o simbolinės istorijos, skirtos pažadinti skaitytojo mąstymą.
Įdomu tai, kad 1614 m. pasirodžius Fama Fraternitatis, daugelis Europos mokslininkų rimtai tikėjo, kad brolija egzistuoja. Buvo rašomi laiškai, bandyta užmegzti kontaktą, ieškota „nematomų narių“ universitetuose. Net Keplerio aplinkoje buvo žmonių, kurie mėgino ją atrasti. Tai rodo, kokia buvo to laikotarpio intelektinė atmosfera — žmonės tikėjo, kad pasaulyje gali veikti slapta išminties bendruomenė.
Tik XVIII–XIX amžiuje atsirado tai, ką šiandien vadiname Rozenkreicerių ordinas: realios okultinės organizacijos, tokios kaip Rosicrucian Order, AMORC, SRIA ir kitos. Jos turėjo narius, ritualus, laipsnius ir struktūrą. Tačiau jos nėra XVII amžiaus manifestų tąsa — jos tik pasinaudojo legenda.