Rožininkų istorija prasideda ne viduramžių požemiuose ir ne slaptuose ritualuose, o XVII amžiaus pradžios Vokietijoje, kur brendo naujas mąstymo būdas. Tai buvo laikotarpis tarp dviejų epochų: senasis pasaulis, paremtas scholastika ir religiniu autoritetu, silpo, o naujasis – mokslinis, humanistinis ir eksperimentinis – dar tik formavosi. Būtent šiuo lūžio metu pasirodė trys anoniminiai tekstai, kurie sukūrė rožininkų legendą. Juose minima paslaptinga bendruomenė – Die Bruderschaft des Rosenkreuzes („Rozenkreicerių brolija“), o jos nariai vadinami Rosenkreuzer. Lietuviškai jie paprastai vadinami rozenkreiceriais, o žodis rožininkai yra tik lietuviškas šio pavadinimo vertinys.
Rozenkreiceriai (lot. Fraternitas Rosae Crucis, angl. The Rosicrucian Brotherhood, vok. Die Bruderschaft des Rosenkreuzes) tapo žinomi 1614–1616 metais, kai pasirodė trys manifestai: Fama Fraternitatis („Brolijos žinia“), Confessio Fraternitatis („Brolijos išpažinimas“) ir Chymical Wedding of Christian Rosenkreutz („Kristiano Rozenkreico cheminės vestuvės“). Šiuose tekstuose aprašoma paslaptinga dvasinė bendruomenė – Rozenkreicerių brolija. Pavadinimas siejamas su simboliu – rože ant kryžiaus. Tai ne heraldinis ženklas, o metaforinė schema: rožė siejama su išmintimi, grožiu ir dvasiniu atsinaujinimu, kryžius – su krikščioniška auka ir moraline atsakomybe. Abiejų simbolių junginys reiškė žmogaus vidinį virsmą.
Svarbu suprasti, kad manifestuose aprašyta brolija greičiausiai buvo literatūrinė ir filosofinė konstrukcija, o ne reali organizacija su nariais ir institucijomis. Dauguma tyrinėtojų tekstų autorystę sieja su protestantų teologu Johannu Valentinu Andreae (Johann Valentin Andreae) ir jo intelektualine aplinka. Šie autoriai siekė ne įkurti slaptą ordiną, o paskatinti diskusiją apie moralinį ir intelektinį Europos atsinaujinimą. Rozenkreicerių vardas veikė kaip simbolinė kaukė, leidusi perteikti reformos idėjas.
Manifestuose pasakojama apie tariamą broliją, kurios nariai keliauja po pasaulį, padeda žmonėms, tyrinėja gamtą ir saugo senąją išmintį. Jie esą vengia valdžios ir turto, o jų tikslas – žinių, medicinos ir moralės pažanga. Tai idealizuotas paveikslas, primenantis utopinę dvasinę bendruomenę, kurioje mokslas, tikėjimas ir etika sudaro vieną visumą.
Rozenkreicerių mokymas tekstuose pateikiamas kaip krikščioniškos mistikos, hermetinės filosofijos ir renesanso mokslo sintezė. Manifestuose kalbama apie prarastos išminties atgavimą – idėją, kad žmogus gali iš naujo atrasti pasaulio tvarką, kurią turėjo prieš nuopuolį. Čia susilieja bibliniai motyvai, Paracelso medicinos idėjos, alcheminės metaforos ir renesanso tikėjimas žmogaus pažinimo galia.
Manifestai buvo parašyti taip, kad primintų senos slaptos tradicijos dokumentus, nors iš tikrųjų tai buvo modernūs savo laikmečio kūriniai. Juose gausu nuorodų į Bibliją, Saliamono išmintį, hermetinius traktatus ir renesanso filosofiją. Tekstai veikė kaip simbolinės istorijos, kurios turėjo sukrėsti skaitytoją ir paskatinti permąstyti santykį su mokslu, religija ir moraliniu gyvenimu.
Reakcija Europoje buvo netikėta. Skaitytojai manifestus priėmė kaip realų kvietimą. Buvo rašomi laiškai tariamai brolijai, bandyta ją surasti, kuriamos naujos draugijos, pasivadinusios rozenkreiceriais. Taip literatūrinė idėja pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Vėlesniais šimtmečiais rozenkreicerių simbolika persikėlė į įvairias ezoterines tradicijas ir net masonerijos ritualus.
Rožininkai, arba rozenkreiceriai, šiandien laikomi kultūriniu ir intelektiniu reiškiniu. Tai legenda, gimusi iš kelių XVII amžiaus tekstų, tačiau vėliau tapusi viena įtakingiausių Vakarų ezoterinės kultūros simbolinių tradicijų. Ji išreiškia žmogaus siekį sujungti tikėjimą ir pažinimą, moralę ir mokslą, vidinį tobulėjimą ir pasaulio supratimą.