„Exegetica“ (gr. Ἐξηγητικά) buvo pagrindinis II a. gnostiko Bazilido veikalas. Pats pavadinimas reiškia „Aiškinimai“ arba „Komentarai“. Tai buvo didžiulis darbas, sudarytas iš 24 knygų, kuriame Bazilidas sistemingai dėstė savo teologiją, aiškino Šventąjį Raštą ir plėtojo savitą kosmologiją. Deja, pats tekstas neišliko – apie jį žinome tik iš fragmentų, kuriuos cituoja Bažnyčios Tėvai, ypač Klemensas Aleksandrietis, Ireniejus ir Hipolitas. Žodis „Exegetica“ kilęs iš graikų kalbos. Jo šaknis yra veiksmažodis ἐξηγέομαι (exēgeomai), kuris reiškia „išsamiai paaiškinti“, „išdėstyti“, „komentuoti“. Iš šio veiksmažodžio susiformavo daiktavardis ἐξήγησις (exēgēsis) – „aiškinimas“, „interpretacija“.
Klemensas Aleksandrietis savo veikale „Stromata“ mini, kad Bazilidas rašė „Exegetica“ kaip komentarą prie Evangelijos, nors tiksliai nenurodo, kurios. Iš to kilo vėlesnės interpretacijos, kad Bazilidas galėjo turėti savitą „evangelijos“ versiją, tačiau patikimų įrodymų tam nėra. Ireniejus ir Hipolitas cituoja kai kurias Bazilido mintis, pavyzdžiui, apie Kristaus kančią: Bazilidas mokė, kad Jėzus iš tiesų nekentėjo ant kryžiaus, bet vietoje jo nukryžiuotas buvo Simonas Kirėnietis, o Kristus juokdamasis stebėjo iš šalies. Tokios idėjos buvo laikomos eretiškomis, bet jos atskleidžia, kokio pobūdžio galėjo būti „Exegetica“ – drąsiai perinterpretuojantis kanoninę tradiciją.
Apie struktūrą žinoma nedaug. Kadangi veikalas turėjo 24 knygas, spėjama, jog jis buvo sudarytas kaip didelis komentarų rinkinys, galbūt pagal Rašto dalis ar teminius skyrius. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad „Exegetica“ galėjo būti parašyta kaip nuoseklus kursas mokiniams, kuriame Bazilidas aiškino kosmologiją, sielos kilmę, Kristaus misiją ir etikos principus. Jo sūnus Izidoras tęsė šį mokymą ir galėjo redaguoti ar papildyti dalį knygų.
Pavadinimas įvairiose kalbose išlaiko graikišką šaknį: lotyniškai – Exegetica, angliškai – Exegetica arba Commentaries, prancūziškai – Exégétiques, vokiškai – Auslegungen. Lietuviškai tinkamiausias vertimas – „Aiškinimai“. Tai rodo, kad kūrinys buvo suvokiamas kaip komentaras, o ne kaip nauja evangelija.
Istoriniu požiūriu „Exegetica“ tapo svarbiu šaltiniu Bažnyčios Tėvams, kurie norėjo paneigti gnostikų mokymus. Hipolitas savo veikale „Philosophumena“ cituoja Bazilidą, kad parodytų jo kosmologijos sudėtingumą ir prieštaravimus. Ireniejus „Adversus haereses“ („Prieš erezijas“) pateikia Bazilido mokymo santrauką, kurioje jis kritikuoja idėją apie daugybę dangaus sferų ir nepažinų Dievą, kuris tik per tarpininkus pasiekia pasaulį. Taigi „Exegetica“ mums žinoma tik iš oponentų, bet net ir fragmentai leidžia suprasti, kad tai buvo vienas iš išsamiausių gnostinių traktatų.
Išlikę Bazilido „Exegetica“ fragmentai
- Hipolitas, Refutatio omnium haeresium (Philosophumena)
„Buvo, kai nebuvo nieko: netgi tas ‘niekas’ nebuvo kažkas iš esamų dalykų. Nebuvo nei materijos, nei substancijos, nei tuštumos, nei paprastumo, nei sudėtingumo, nei žmogaus, nei angelo, nei Dievo; iš viso nieko, ką žmogus kada nors pavadino vardu.“
Paaiškinimas: Bazilidas pradeda nuo radikalios kosmologijos – absoliutaus „nieko“. Jis pabrėžia, kad net „niekas“ nėra tikra būtybė. Tai gnostinė idėja apie visišką transcendenciją, iš kurios vėliau kyla pasaulis. - Hipolitas apie Kristaus kančią
„Kristus nekentėjo; vietoje jo nukryžiuotas buvo Simonas Kirėnietis, o Jėzus juokdamasis stebėjo iš šalies.“
Paaiškinimas: Bazilidas mokė doketinę idėją – Kristus buvo dvasinė būtybė, todėl negalėjo kentėti. Tai prieštaravo ortodoksinei doktrinai apie tikrą Jėzaus kančią ir mirtį. - Klemensas Aleksandrietis, Stromata IV, 12
„Bazilidas sako, kad sielos yra iš anksto paskirtos kančioms pagal ankstesnius nusikaltimus, net jei jos atrodo nekaltos šiame gyvenime.“
Paaiškinimas: Čia matome gnostinį „karma“ principą – kančios šiame gyvenime kyla iš ankstesnių nuodėmių, net jei žmogus atrodo nekaltas. Tai bandymas paaiškinti blogio problemą. - Klemensas Aleksandrietis, Stromata IV, 83
„Bazilidas rašo, kad tikėjimas yra natūralus dovanojimas, o ne laisvas pasirinkimas.“
Paaiškinimas: Bazilidas teigia, jog tikėjimas nėra žmogaus pastangos, bet Dievo dovana. Tai primena vėlesnę Augustino malonės doktriną, bet pas Bazilidą ši idėja įgyja gnostinį atspalvį. - Ireniejus, Adversus haereses I, 24
„Bazilidas kalba apie 365 dangaus sferas, kurių valdovas yra Abraxas.“
Paaiškinimas: Bazilido kosmologija buvo itin sudėtinga – jis aprašė daugybę dangaus sferų, o virš jų stovėjo dievybė Abraxas. Šis vardas vėliau tapo maginiu simboliu, randamu amuletuose. - Hipolitas apie sielos išgelbėjimą
„Sielos išgelbėjamos per pažinimą (gnosis), o ne per tikėjimą ar darbus.“
Paaiškinimas: Bazilidas pabrėžė gnostinį principą – išgelbėjimas ateina per slaptą pažinimą, o ne per tradicinę tikėjimo ar darbų praktiką.
Išlikę fragmentai rodo, kad „Exegetica“ buvo kosmologinis traktatas apie absoliutų „nieką“ ir daugybę dangaus sferų, turėjo doketinę Kristologiją, kurioje Kristus nekentėjo, antropologiją, kur sielos kančios kyla iš ankstesnių nuodėmių, ir soteriologiją, kur išgelbėjimas ateina per pažinimą, o tikėjimas yra Dievo dovana. Tai leidžia suprasti, kad Bazilidas siekė sukurti sistemingą alternatyvią krikščionybės teologiją, kurią Bažnyčios Tėvai laikė pavojinga erezija.