Belialas yra viena iš seniausių ir paslaptingiausių figūrų religiniuose bei mistiniuose tekstuose. Jo vardas dažnai siejamas su blogiu, maištu ir bevertiškumu. Pats vardas „Belial“ kilęs iš hebrajų kalbos šaknies bĕlî-ya‘al, kuri reiškia „be naudos“, „bevertis“ arba „tas, kuris neturi jokio gėrio“. Hebrajų Biblijoje šis terminas iš pradžių buvo vartojamas ne kaip asmenvardis, bet kaip apibūdinimas žmonių, kurie elgėsi nedorai ar maištavo prieš Dievą. Vėliau, judaizmo ir krikščionybės tradicijose, Belialas įgavo asmens – dvasios ar demono – statusą.
Senajame Testamente šis terminas dažnai vartojamas kaip epitetas, nusakantis nedorus žmones – „Belialo sūnūs“ reiškia „nedorėliai“. Tik vėlesnėje tradicijoje Belialas pradėtas suvokti kaip konkreti dvasia ar demonas.
Belialas judaizmo apokrifuose ir krikščionių demonologijoje tapo vienu iš pagrindinių blogio įsikūnijimų. Jis dažnai pristatomas kaip maišto dvasia, priešinga Dievo tvarkai. Kai kuriose tradicijose Belialas laikomas demonų valdovu arba vienu iš svarbiausių pragaro kunigaikščių. Viduramžių demonologijoje jis apibūdinamas kaip galingas demonas, kuris vilioja žmones į nuodėmę, skatina nedorumą ir iškreipia teisingumą.
Apokrifiniuose tekstuose, tokiuose kaip „Testament of the Twelve Patriarchs“, Belialas vaizduojamas kaip jėga, kovojanti prieš Dievo valią. Jis siejamas su neteisybe, melu, geiduliais ir smurtu. Krikščionių Naujojo Testamento raštuose Belialas minimas kaip priešingybė Kristui – „Kokia bendrystė tarp Kristaus ir Belialo?“ (2 Kor 6:15). Tai rodo, kad Belialas suvokiamas kaip absoliutus blogio simbolis, priešingas Dievo šventumui.
Viduramžių literatūroje Belialas dažnai vaizduotas kaip demonas, kuris vilioja žmones į nuodėmę per malonumus, geismus ir apgaulę. Jis laikomas vienu iš demonų, kurie kovojo prieš arkangelą Mykolą dangiškojoje kovoje. Kai kuriose legendose Belialas pristatomas kaip demonas, kuris skatina žmones maištauti prieš valdžią ir įstatymus, todėl jis siejamas su anarchija ir chaoso dvasia.
Kabaloje ir mistiniuose tekstuose Belialas kartais suvokiamas kaip jėga, kuri egzistuoja tam, kad išbandytų žmonių tikėjimą. Jo buvimas primena, kad žmogus turi pasirinkti tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo kelio ir nuodėmės.
10 citatų apie Belialą
- Pakartoto Įstatymo knyga 13:13
„Iškilo nedorėliai (Belialo sūnūs) iš tavo tautos, kurie sako: ‘Eikime tarnauti kitiems dievams.’“
Paaiškinimas: čia „Belialo sūnūs“ reiškia maištininkus, kurie skatina stabmeldystę. - Teisėjų knyga 19:22
„Belialo sūnūs apsupo namą, stumdė duris ir reikalavo išvesti svečią.“
Paaiškinimas: terminas vartojamas apibūdinti ypač nedorus žmones. - 1 Samuelio knyga 2:12
„Elio sūnūs buvo Belialo sūnūs; jie nepažino Viešpaties.“
Paaiškinimas: Belialas čia reiškia nedorumą ir maištą prieš Dievą. - 1 Samuelio knyga 25:17
„Jis yra Belialo žmogus, su juo neįmanoma kalbėti.“
Paaiškinimas: Belialas kaip epitetas nusako žmogų, kuris yra bevertis ir nedoras. - 2 Samuelio knyga 23:6
„Belialo sūnūs yra kaip dygliai, kurių negalima paimti ranka.“
Paaiškinimas: metafora, rodanti, kad nedorėliai yra pavojingi ir beverčiai. - Nahumo knyga 1:11
„Iš tavęs išėjo tas, kuris planuoja blogį prieš Viešpatį – Belialas.“
Paaiškinimas: čia Belialas jau suvokiamas kaip asmeninė jėga, priešinga Dievui. - Psalmė 41:8
„Belialo žodis prieš mane – jis gulės ir nebepakils.“
Paaiškinimas: Belialas siejamas su pražūties ir blogio žodžiu. - 2 Korintiečiams 6:15
„Kokia bendrystė tarp Kristaus ir Belialo?“
Paaiškinimas: Naujojo Testamento vieta, kur Belialas suvokiamas kaip Kristaus priešingybė. - Testament of the Twelve Patriarchs, Testament of Dan 1:7
„Belialas valdys tuos, kurie pasiduoda geiduliams ir melui.“
Paaiškinimas: apokrifinis tekstas, kuriame Belialas vaizduojamas kaip nuodėmės valdovas. - Dead Sea Scrolls, War Scroll (1QM 13:1)
„Dievo sūnūs kovos prieš Belialo sūnus, ir šviesa nugalės tamsą.“
Paaiškinimas: Kumrano raštuose Belialas pristatomas kaip tamsos valdovas, priešingas Dievo šviesai.
Viduramžių demonologijoje Belialas įgavo dar keistesnį pavidalą. Kai kurie okultiniai tekstai teigia, kad jis pasirodo kaip gražus angelas, sėdintis ugnies vežime, tačiau jo kalba yra itin apgaulinga. Jis laikomas melo ir arogancijos valdovu, kuris sugeba įtikinti žmones, jog jų nedori poelgiai yra visiškai pateisinami. Įdomu, kad jis kartais siejamas su elementais, kurie neturi pastovios formos, pabrėžiant jo tuštybę.
Dar vienas mažai žinomas faktas yra tas, kad kai kuriose tradicijose Belialas laikomas demonų kunigaikščiu, kuris buvo sukurtas iškart po Liuciferio. Tai suteikia jam ypatingą statusą hierarchijoje. Nors jis neturi jokios naudos, kaip sako jo vardas, jis išlieka viena įtakingiausių figūrų, simbolizuojančių žmogaus vidinį polinkį į savanaudiškumą ir visišką atsiribojimą nuo dvasinių vertybių.