Izidoriaus Savilietiečio sentencijos

“Sententiae” (liet. “Sentencijos”) – tai teologinis traktatas, kurį VII a. parašė Izidorius Savilietis (Isidorus Hispalensis), vienas žymiausių viduramžių Ispanijos vyskupų ir enciklopedistų. Jis sudarytas iš 3 knygų, sisteminančių krikščioniškąją doktriną, moralę ir Bažnyčios mokymą.

Pavadinimai

• Originalo kalba (lotynų): “Isidori Hispalensis Episcopi Sententiae Libri III”
• Lietuviškai: “Izidoriaus Savilietiečio, vyskupo, Sentencijos (3 knygos)”
• Angliškai: “Sentences (Three Books) by Isidore of Seville, Bishop”

Autorius ir laikotarpis

• Autorius: Izidorius Savilietis (~560–636 m.), Savilijos vyskupas, vadinamas “paskutiniuoju Vakarų pasaulio mokslininku”.
• Parašytas: VII a. pradžioje, po jo žymaus veikalo “Etymologiarum libri XX”.
• Tikslas: Sudaryti vienuoliams ir dvasininkams praktinį vadovą, kuris apibendrintų krikščioniškąją teologiją, pagrįstą Šv. Augustino ir kitų Tėvų raštais.

Turinys

3 knygos skirstomos pagal temas:

I knyga: Dievas, Trejybė ir žmogaus prigimtis

• Dievo esmė, Trejybės dogma, žmogaus kūnas ir siela, nuopuolis ir nuodėmė.

II knyga: Malonė, išganymas ir dorovė

• Malonės reikšmė, išganymo kelias, pagundos, dorybės (tikėjimas, viltis, meilė), nuodėmių klasifikacija.

III knyga: Bažnyčia, paskutinieji dalykai ir socialinė tvarka

• Bažnyčios autoritetas, sakramentai, teisingumas, mirties teismas, pragaras ir rojus, valdovų pareigos.

Istorinė reikšmė

• Įtaka: Tapo svarbiu viduramžių teologijos vadovu, vėliau paveikė Petro Lombardo “Sentencijas” (XII a.).
• Stilius: Aiškus, sistemingas, su cituojamais Šv. Rašto ir Tėvų tekstais.
• Unikalumas: Derina dogmatinį mokymą su praktiniais patarimais dvasininkams.

TL;DR: “Sentencijos” – tai Izidoriaus Savilietiečio teologinis kompendiumas, kuris sistemino krikščioniškąjį mokymą ir tapo pamatu viduramžių scholastikai.

Isidori Hispalensis Episcopi Sententiae Libri

IŠ SEVILIJOS IZIDORIAUS, VYSKUPO, SENTENCIJŲ PIRMASIS KNYGOS VERTIMAS

I. Apie tai, kad Dievas yra aukščiausias ir nekintamas.

1.1. Dievas yra aukščiausias gėris, nes Jis nekintamas ir visiškai negali būti sugadintas. Tuo tarpu kūrinys yra gėris, bet ne aukščiausias, nes jis kintamas: nors ir būdamas gėriu, negali būti aukščiausiu.

1.2. Kas yra Dievo nemirtingumas, jei ne Jo nekintamumas? Angelai ir sielos taip pat yra nemirtingi, bet ne nekintami. Todėl tik Dievas vadinamas nemirtingu, nes tik Jis nekintamas. Siela miršta, kai, Dievui ją apleidus, iš gėrio virsta blogiu. Taip pat ir angelas, kai, Dievui jį apleidus, nukrito.

1.3. Tai, kas turi materiją, iš kurios egzistuoja, yra kintama, nes pereina iš beformės būsenos į formą. O tai, kas neturi materijos, yra nekintama, kaip, be abejo, yra Dievas. Dievuje šios savybės – nesugadintumas, nemirtingumas, nekintamumas – egzistuoja tobulai ir esmingai. Todėl Jis pelnytai iškeliamas aukščiau visų kūrinių.

1.4. Dievo plane keičiasi darbas, o ne sprendimas, ir Jis nekinta, nors per skirtingus laikus davė įvairius įsakymus. Likdamas toks pat nekintamas ir amžinas, Jis nuo amžinybės savo sprendimų svarstyme nustatė, kas kiekvienam laikui tinka.

1.5. Negalima manyti, kaip įprasta mums, kad Dievas yra viena, Jo grožis – kita, o Jo didybė – dar kita, kaip žmogus skiriasi nuo savo grožio, nes, grožiui išnykus, žmogus lieka. Todėl tas, kuris taip supranta Dievą, laiko Jį kūnišku, nors Dievo grožis ir didybė yra pats Dievas.

1.6a. Dievas vadinamas paprastu, nes nepraranda to, ką turi, ir nėra taip, kad Jis būtų viena, o tai, kas Jame, – kita.

1.6b. Netvarkingai vartoti ar lyginti su ydomis tai, kas Dievuje yra tvarkingai, pavyzdžiui, paprastumą, kuris kartais klaidingai laikomas kvailumu, bet taip nėra. Dievuje yra aukščiausias paprastumas. Pagal šią taisyklę reikia vertinti ir kitus dalykus.

II. Apie tai, kad Dievas yra beribis ir visagalis.

2.1a. Dievas pripildo dangų ir žemę ne tam, kad jie Jį laikytų, bet kad Jis juos laikytų. Dievas neužpildo visko dalimis, bet, būdamas tas pats vienas, visur yra visas.

2.1b. Negalima manyti, kad Dievas yra visame kame taip, jog kiekviena būtybė priima Jį pagal savo dydį – didesnė daugiau, mažesnė mažiau. Veikiau Jis visas yra visame kame, arba viskas yra Jame.

2.2. Dieviškosios didybės visagalybė savo beribe galia aprėpia viską, ir niekas negali rasti kelio, kaip išvengti Jo galios, nes Jis viską supa. Viskas yra suvaržyta dieviškojo teismo visagalybės ribose – tiek tai, kas turi būti išsaugota, kad išliktų, tiek tai, kas turi būti pašalinta, kad pražūtų. Todėl niekaip neįmanoma pabėgti nuo Dievo. Kas Jo nenuramina, niekaip neišvengs Jo rūstybės.

2.3. Dieviškosios didybės beribystė yra tokia, kad suvoktume, jog Jis yra visame kame, bet neįkalintas, už viso ko ribų, bet neišstumtas. Jis vidinis, kad viską laikytų, ir išorinis, kad savo beribės didybės platybėmis viską aprėptų. Tai, kad Jis išorinis, rodo, jog Jis yra Kūrėjas; tai, kad vidinis, įrodo, jog Jis viską valdo. Kad sukurti dalykai nebūtų be Dievo, Jis yra visame kame; o kad nebūtų už Dievo ribų, Jis yra išorėje, kad viskas būtų Jo aprėpta.

2.4. Tobulumas sakomas apie kokio nors darbo užbaigimą. Bet kaip Dievas, kuris nebuvo sukurtas, yra tobulas? Šį žodį žmogaus netobulumas pasiskolina iš mūsų kalbos, kaip ir kitus žodžius, kad bent kažkaip būtų galima išreikšti tai, kas neišsakoma, nes žmogaus kalba nieko apie Dievą negali pasakyti tinkamai.

2.5. Nors Dievas nėra susijęs su vieta, Jis vis dėlto vietiškai vaikšto tarp savo šventųjų, kai jie apie Jį skelbia iš vienos vietos į kitą. Dievas, kuris nejuda nei vietoje, nei laike, savo tarnuose juda ir laike, ir vietoje, kai jie apie Jį skelbia vietiškai.

2.6. Kadangi apie Dievą nieko negalima tinkamai pasakyti nei pagal padėtį, nei pagal savybes, nei pagal būseną ar judesį, vis dėlto Jam tam tikru būdu būdinga meilės platybė, kuria Jis mus surenka iš klaidos ir laiko tiesoje. Jam būdinga ir ilgis, kuriuo Jis kantriai neša mūsų blogį, kol, mus ištaisęs, sugrąžins į būsimąją tėvynę. Jam būdinga ir aukštis, kuriuo savo žinojimo beribumu pranoksta bet kokį suvokimą. Jam būdinga ir gelmė, kuria, teisingai paskirdamas pasmerktuosius žemesnėms vietoms, iš anksto nustato.

III. Apie tai, kad Dievas yra nematomas.

3.1a. Kai Šventasis Raštas, kalbėdamas apie Dievą, dažnai sako „štai Dievas“, jis nerodo Jo kaip matomo, bet pabrėžia, kad Jis visur yra, sakydamas „štai Viešpats“; arba kad niekas, net angelai, negali savo pojūčiais pasiekti Jo dieviškosios didybės.

3.1b. Nors po prisikėlimo žmogaus prigimtis pasieks angelų tobulumą ir nenuilstamai kils Dievo kontempliacijai, ji negalės pilnai matyti Jo esmės, kurios net angelų tobulumas negali visiškai pažinti, kaip sako apaštalas: „Dievo ramybė, kuri pranoksta bet kokį suvokimą“, turėdamas omenyje net angelų suvokimą. Tik Švenčiausiają Trejybę pilnai pažįsta pati save ir žmogystė, kurią prisiėmė Kristus, būdamas trečiasis Trejybės asmuo.

3.2a. Dievo esmė tam tikru nuostabiu būdu gali būti pažinta protu, kai tikima Jo buvimu. Tačiau Jo darbai, kurie negali būti Jam prilyginami, ir Jo sprendimai niekam nėra visiškai žinomi.

3.2b. Dievo slapti sprendimai negali būti perprasti nei angelų, nei žmonių pojūčiais. Todėl, kadangi jie yra slapti, bet teisingi, juos reikia gerbti ir bijoti, o ne nagrinėti ar tyrinėti, kaip sako apaštalas: „Kas gi pažino Viešpaties mintį ar kas buvo Jo patarėjas?“

IV. Apie tai, kad Kūrėjas pažįstamas iš kūrinių grožio.

4.1. Dažnai kūniškas kūrinių didingumas lyginamas su nekūnišku Kūrėjo didingumu, kad iš mažų dalykų būtų suvokiami dideli, iš matomų – nematomieji, ir kad iš kūrinių grožio būtų pažintas jų kūrėjas, tačiau ne kaip lygus, o kaip tam tikra pavaldi ir sukurta gėrio rūšis.

4.2a. Kaip menas atneša pagyrimą meistrui, taip Kūrėjas giriamas per savo kūrinius, ir kuo Jis yra prakilnesnis, tuo labiau tai matyti iš Jo darbų kokybės.

4.2b. Iš riboto kūrinių grožio Dievas leidžia suprasti savo grožį, kuris negali būti apribotas, kad žmogus, nuklydęs nuo Dievo, per Jo kūrinių pėdsakus sugrįžtų prie Jo. Kadangi žmogus, mylėdamas kūrinių grožį, atitolino save nuo Kūrėjo formos, per kūrinių grožį jis vėl sugrįžta prie Kūrėjo grožio.

4.3. Žmogus per kūrinius tam tikrais supratimo laipsniais artėja prie Kūrėjo Dievo pažinimo: iš nejautrių dalykų kyla prie juntamų, iš juntamų – prie protingų, iš protingų – prie Kūrėjo. Protingi dalykai patys savaime šlovina Dievą; neprotingi ir nejautrūs – ne patys savaime, bet per mus, kai, juos kontempliuodami, šloviname Dievą. Tačiau sakoma, kad jie patys šlovina, nes jų egzistavimo priežastis skatina tą pačią šlovę.

4.4. Senovėje buvo sakyta, kad nėra nieko tokio buko, kas neturėtų pojūčio Dievui. Iš to kyla mintis, kad net iš kieto titnago išskeliama kibirkštis. Jei ugnis yra akmenyje, tai ten jaučiamas pojūtis, kur gyvenimas nejaučiamas.

V. Apie tai, kad pagal mūsų papročius kai kurios savybės priskiriamos Dievui.

5.1a. Pagal mūsų papročius sakoma, kad Dievas pavydi ar liūdi. Tačiau Dievuje, kuriame yra aukščiausia ramybė, nėra šių jausmų trikdžių.

5.1b-2. Negalima skubėti spręsti, kad Dievas gali būti paveiktas įniršio ar kintamumo trikdžių. Šventasis Raštas Jo teisingumo teisumą, kuriuo Jis baudžia kaltuosius, pavadino pykčiu, nes tai, kas teisinga teisėjui, yra pyktis ir pasipiktinimas kenčiančiajam. Taip reikia suprasti ir kitas aistras, kurias Šventasis Raštas, remdamasis žmogaus jausmais, priskiria Dievui. Dievas turi būti laikomas nekintamu, tačiau, kad būtų lengviau suprantama, Jis vadinamas mūsų kalbos būdu ir kintamumo pobūdžiu.

5.3. Dievas taip gailestingai rūpinasi žmogaus silpnumu, kad, kadangi mes negalime Jo pažinti tokio, koks Jis yra, Jis pats save mums atskleidžia mūsų kalbos būdu. Todėl rašoma, kad Jis turi mūsų kūno narių savybes, ir Jis leido apie save sakyti nevertus dalykus, kad per mūsų savybes patrauktų mus prie savęs, ir, nusileisdamas mums, mes kiltume prie Jo.

5.4a. Dievas įvairiais būdais, norėdamas save parodyti žmonėms, priskiria sau žemesnių dalykų savybes. Tačiau akivaizdu, kad pagal savo tikrąją esmę Jis yra nematomas ir nekūniškas.

5.4b-6. Dažnai iš kūniškų dalykų Dievui priskiriamos savybės, kurios Jame nėra, nes Jo tikroji prigimtis yra nekūniška ir neapribota. Tačiau dėl Jo veiksmų priežasčių Jo savybės Rašte aprašomos taip: kadangi Jis viską mato, vadinamas akimi; kadangi viską girdi, vadinamas ausimi; kadangi nusigręžia, sakoma, kad vaikšto; kadangi laukia, sakoma, kad stovi. Taip pat ir kitais panašiais atvejais žmogaus protas pritaiko panašumus Dievui: pavyzdžiui, užmirštantis ir prisimenantis. Todėl pranašas sako: „Viešpats prisiekė savo siela“, ne todėl, kad Dievas turi sielą, bet tai išreiškiama mūsų jausmais. Kitur, panašia figūra, Jis vadinamas kirmėle ar vabalu. Ir nėra keista, kad Jis vaizduojamas žemesnėmis reikšmėmis, nes Jis nusileido net iki mūsų aistrų ar kūno pažeminimų. Pavyzdžiui, Kristus vadinamas avinėliu ne dėl prigimties, bet dėl nekaltumo; liūtu – dėl stiprybės, ne dėl prigimties; gyvate – dėl mirties ir išminties, ne dėl prigimties. Pranaše net vežimo, vežančio šieną, įvaizdis pritaikomas Dievui. Visa tai Kristui taikoma perkeltine prasme, nes niekas iš to neatitinka Jo esmės tikrosios savybės.

5.6. Savybės Dievui priskiriamos ne pagal Jo esmę, o pagal panašumą, ne dėl esmės savybių, bet dėl Jo veiksmų priežasčių. Todėl tikima, kad Dievas niekada nepasirodė žmonėms matomai, išskyrus per prisiimtą kūrinių formą.

5.7. Kai kurie kvailiai klysta, skaitydami, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, ir mano, kad Dievas yra kūniškas. Tačiau ne kūnas, o siela, kuri yra dvasia, turi Dievo paveikslą. Todėl Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą, nesuteikė jam kūno formos, bet protą, ne kūną, sukūrė pagal savo panašumą. Pagalvok, kokį kūną turi tiesa, ir, neradęs atsakymo, suprask, kad tai yra Dievas.

5.8. Šventuosiuose Raštuose Dievo veidas suprantamas ne kaip kūnas, o kaip dieviškasis pažinimas, nes per matomą veidą žmogus yra pažįstamas. Todėl maldoje Dievui sakoma: „Parodyk mums savo veidą“, tarsi būtų prašoma: „Duok mums savo pažinimą“.

5.9. Dievo burna yra Jo viengimis Sūnus. Kaip dažnai sakome, kad tam tikri žodžiai yra tam tikros kalbos, taip Dievo Žodžiui priskiriama burna, nes įprasta, kad žodžiai formuojami burna. Jei nori šį posakį išreikšti taip, kad tas, kuris veikia, vadinamas tuo, kas sukuriama, tinkamai burną vadini Žodžiu, kaip kalbą – žodžiais, ar ranką – raštu.

5.10. Dievo pėdsakai yra tai, per ką dabar Dievas pažįstamas tarsi per veidrodį. Tačiau tobulai Visagalis bus atrastas, kai ateityje kiekvienam išrinktajam bus parodytas akis į akį, kad jie kontempliuotų tą tikrovę, kurios pėdsakus dabar stengiasi suvokti, tai yra, kurią mato per veidrodį. Taip pat ir kiti dalykai.

VI. Apie tai, kad Dievui nepriskiriama laiko kaita.

6.1a. Dieviškoji amžinybė pranoksta visus laikus, ir Dievuje nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities, bet viskas Jame laikoma esančia dabar, nes savo amžinybe Jis aprėpia viską. Kitaip Dievas būtų laikomas kintamu, jei Jam būtų priskiriama laiko kaita.

6.1b. Jei kokie nors laikai visada būtų su Dievu, tai nebūtų laikas, o būtų amžinybė, ir laikai nesikeistų, o stovėtų vietoje.

6.2-3. Praeitis, dabartis ir ateitis yra mūsų, o ne Viešpaties. Pavyzdžiui, sakome: dabar – „laikau knygą“, praeityje – „laikiau“, ateityje – „laikysiu“. Tačiau Dievas visa laiko vienybėje, ir vietoj „laikė“ ar „laikys“ sakoma „laiko“. Net angelų laiko eigai nėra kaitos ar prieaugio. Kūriniuose yra dvi esybės, kurių laiko kaita neveikia: angelai, nes jie nekintamai prisirišę prie Kūrėjo, ir neformuota materija, iš kurios buvo sukurti visi laikinai besikeičiantys dalykai. Prieš tai laikas jai neturėjo įtakos. Todėl laikas taikomas ne tiems kūriniams, kurie yra virš dangų, bet tiems, kurie yra po dangumi. Angelams laikai nei ateina, nei praeina, bet mums, gyvenantiems po dangumi šiame silpname pasaulyje, jie keičiasi.

VII. Apie laikus.

7.1. Prieš pasaulio pradžią nebuvo jokių laikų, nes laikas, kaip kūrinys, buvo sukurtas pasaulio pradžioje. Todėl pradžia vadinama todėl, kad iš jos prasidėjo visų dalykų kilmė.

7.2. Laikai neturi jokio kūniško ploto, nes jie išnyksta beveik anksčiau, nei ateina. Todėl daiktuose nėra laiko pastovumo, nes jie keičiasi greitu kūrinių judesiu. Nei šimtas metų, nei vienas mėnuo, nei diena, nei valanda nėra vienas laikas, nes, kai visa tai ateina ir praeina savo dalimis, kaip galima vadinti vienu tai, kas nėra kartu?

7.3. Ar egzistuoja praeitis ir ateitis taip, kaip dabartis, ir jei taip, reikia žinoti, kur jos yra. Tačiau suprask, kad viskas – ateitis, praeitis ir dabartis – labiau ieškotina sieloje.

7.4. Šie trys – praeitis, dabartis ir ateitis – randami tik sieloje: praeitis prisimenant, dabartis stebint, ateitis laukiant. Mes tikimės ateinančių dalykų, stebime esamus, prisimename praėjusius. Dievuje to nėra, nes Jam viskas yra kartu.

VIII. Apie pasaulį.

8.1. Pasaulis sudarytas iš matomų, bet neištiriamų dalykų. Žmogus, sudėtas iš visų dalykų visumos, yra tarsi mažas pasaulis, sukurtas trumpai.

8.2. Pasaulio tvarką reikia suprasti per vieną žmogų. Kaip žmogus per amžių tarpsnius artėja prie pabaigos, taip ir pasaulis, ištęstas laike, nyksta, nes iš to, kas atrodo augina žmogų ir pasaulį, abu mažėja.

8.3. Veltui sakoma, kad per ilgus praeities laikus Dievui, nieko neveikusiam, kilo nauja mintis sukurti pasaulį, kai Jo amžiname plane jau buvo šio pasaulio kūrimas. Prieš pradžią nebuvo laiko, o buvo amžinybė. Laikas prasidėjo nuo kūrinio pakeitimo, o ne kūrinys nuo laiko.

8.4. Kai kurie klausia: „Ką Dievas darė, prieš kurdamas dangų? Kodėl Jam kilo nauja valia sukurti pasaulį?“ Tačiau Dievuje neatsirado nauja valia, nes, nors pasaulis realiai neegzistavo, Jo amžiname plane ir sprendime jis visada buvo.

8.5. Kai kurie teigia, kad Dievas staiga panorėjo sukurti pasaulį, ko anksčiau nedarė, manydami, kad Dievo valia kinta, nes Jis kažkada norėjo to, ko anksčiau nenorėjo. Jiems reikia atsakyti: „Dievo valia yra pats Dievas, nes Jis nėra viena, o Jo valia – kita. Jo norėti yra tai, kas Jis yra, o tai, kas Jis yra, yra amžina ir nekintama.“ Tai ir yra Jo valia.

8.6. Materija, iš kurios buvo suformuotas pasaulis, savo kilme, o ne laiku, pranoksta iš jos padarytus dalykus, kaip garsas pranoksta dainą. Garsas yra prieš dainą, nes dainos saldumas priklauso nuo garso, o ne garsas nuo saldumo. Todėl abu yra kartu, bet tas, prie kurio priklauso daina, yra pirmesnis, tai yra garsas.

8.7. Materija, iš kurios suformuoti dangus ir žemė, vadinama beforme, nes iš jos dar nebuvo suformuoti dalykai, kurie turėjo būti suformuoti. Tačiau pati materija buvo sukurta iš nieko.

8.8. Viena yra tai, kas gali būti padaryta, kita – tai, kas turi būti padaryta. Tai, ką Dievas įskiepijo prigimtyse, turi būti padaryta; o tai, ką Kūrėjas nusprendė padaryti už įprastos prigimties ribų, Jis pasiliko sau, kada panorės.

8.9. Tamsos neturi būti laikomos turinčiomis esmę todėl, kad Viešpats per pranašą sako: „Aš, Viešpats, formuoju šviesą ir kuriu tamsą.“ Angelų prigimtis, kuri nenusidėjo, vadinama šviesa, o ta, kuri nusidėjo, vadinama tamsa. Todėl pradžioje šviesa buvo atskirta nuo tamsos. Kadangi Dievas sukūrė ir vienus, ir kitus, Jis formuoja šviesą ir kuria tamsą. Tačiau geruosius angelus Jis ne tik sukūrė, bet ir formavo, o bloguosius tik sukūrė, bet neformavo. Tai taikoma ir geriems, ir blogiems žmonėms.

8.10. Po dangaus ir žemės kūrimo vardijimo Genesis minima Šventoji Dvasia, nes reikėjo pasakyti, kad Ji buvo virš jų, todėl pirmiausia buvo paminėti tie dalykai, kurių Kūrėja Šventoji Dvasia buvo vadinama. Tai patvirtina apaštalas, rodydamas aukštesnį meilės kelią.

8.11. Šventoji Dvasia vadinama nešančia virš vandenų, nes Ji yra Dievo dovana, kurioje mes, joje būdami, ilsime, ir Ji, mus saugodama, nešasi virš mūsų.

8.12. Kiekviena prigimtis remiasi savo svoriu. Ugnis ir aliejus visada siekia aukštyn, nes per jų įvaizdį įrodoma, kad Šventoji Dvasia nešasi virš visos kūrinijos.

8.13. Pirmoji diena buvo angelų sukūrimas. Jų vienybei parodyti ji vadinama ne pirmąja diena, o tiesiog diena. Todėl ji visada kartojama kuriant kitus kūrinius. Ši diena, tai yra angelų prigimtis, kontempliuodama kūriniją, tarsi vakarėjo. Tačiau, nepasilikdama kūrinio stebėjime, o nukreipdama jo šlovę į Dievą ir geriau jį matydama dieviškame plane, tuoj pat tapdavo rytmečiu. Jei ji liktų kūrinio stebėjime, nepaisydama Kūrėjo, tai jau nebūtų vakaras, o naktis.

8.14. Kai kūrinys geriau pažįsta save Dieve nei savyje, jo savęs pažinimas, kuris yra didesnis Dieve, vadinamas diena ir šviesa. Tačiau jo pažinimas savyje, palyginti su tuo, kuris yra Dieve, yra daug menkesnis ir vadinamas vakaru. Todėl po vakaro ateidavo rytas, nes kūrinys, nepripažindamas, kad jo savęs pažinimas savyje yra pakankamas, kreipdavosi į Dievą, kad galėtų save pilniau pažinti, ir taip tapdavo diena, geriau save suvokdamas.

8.15. Dievas nesakė „tegul būna dangus“ pradžioje taip, kaip mes trumpai sakome „tegul kažkas būna“. Tai buvo pasakyta amžinai Jo vieninteliame Žodyje. Jei tai būtų pasakyta laikinai, jau turėjo būti kažkoks kūrinys, iš kurio toks balsas būtų kilęs. Kadangi prieš sakant „tegul būna“ nebuvo jokio kūrinio, pats „tegul būna“ buvo ištartas Žodžio amžinybėje, o ne balso skambesyje.

8.16. Kūrinys nebuvo septynis kartus Dievo matomas ir septynis kartus giriamas, nes Jis jį tobulai matė dar prieš jo sukūrimą. Kai mes, matydami atskirus dalykus, juos giriame, tarsi Jis per mus matytų ir girtų, kaip sakoma: „Ne jūs kalbate, o jūsų Tėvo Dvasia.“ Taigi, kaip Jis kalba per mus, taip per mus mato ir giria, bet pats amžinai ir tobulai mato, o per mus – laikinai.

8.17. Atkreipk dėmesį, kad visa kūrinija pradžioje vadinama labai gera, o atskiri dalykai – tik gerais, nes, kaip kūno nariai, būdami atskirai geri, kartu sudaro labai gerą kūną.

8.18. Visų elementų grožis slypi jų harmonijoje ir tinkamume. Gražu yra tai, kas yra gražu savaime, kaip žmogus, sudarytas iš sielos ir visų narių. Tinkama yra tai, kas tinka, kaip drabužis ar maistas. Todėl žmogus vadinamas gražiu savaime, nes jam nereikia drabužių ar maisto, o šie reikalingi žmogui. Jie vadinami tinkamais, nes nėra gražūs savaime, o pritaikyti žmogui, ne sau patiems. Taip reikia sakyti ir apie kitas elementų prigimtis.

8.19. Viskas, kas yra ir sukurta, yra labai nuostabu, bet dėl įpročio tapo įprasta. Todėl dieviškuosius darbus tyrinėk taip, kad visada laikytum juos neišmatuojamais.

IX. Apie blogio kilmę.

9.1. Blogis nebuvo sukurtas velnio, o jo atrastas, todėl blogis nėra niekas, nes niekas nebuvo padaryta be Dievo. Dievas blogio nesukūrė. Blogis nebuvo kažkur ar kažkada, iš ko velnias tapo blogas, bet, būdamas geru angelu, per puikybę tapo blogu, todėl teisingai sakoma, kad jis atrado blogį.

9.2a. Blogis neturi prigimties, nes kiekviena prigimtis yra arba nekintama, kaip Dievas, arba kintama, kaip kūrinys. Blogis nėra prigimtis, nes, prisidėjęs prie geros prigimties, padaro ją ydingą. Kai blogis išnyksta, prigimtis lieka, o blogis, kuris buvo joje, niekur neegzistuoja.

9.2b. Kadangi yda kenkia prigimčiai, iš to matyti, kad yda nėra prigimtis, nes niekas, kas yra natūralu, nekenkia.

9.3. Kai gera prigimtis pasmerkiama dėl blogos valios, pati bloga valia liudija apie gerą prigimtį, kuri yra tokia gera, kad Dievas jos nepalieka nenubaustos už blogį.

9.4. Eretikai tiki, kad protą sukūrė Dievas, o ydas – velnias. Todėl jie mano, kad yra dvi prigimtys – gera ir bloga. Tačiau ydos nėra prigimtis, ir, nors jos iš tiesų kyla iš velnio, jos nebuvo sukurtos.

9.5. Kodėl Dievas leido atsirasti blogio būsenai, jei ne tam, kad iš priešingų blogybių išryškėtų geros prigimties grožis? Šis principas randamas ir žodžiuose, vadinamas antiteze, arba priešprieša, kai graži iškalba sukuriama, greitai pateikiant priešingybes geriems dalykams. Taip ir daiktuose blogis yra sumaišytas, kad geros prigimties grožis išsiskirtų palyginus su blogiu.

9.6. Dievas sukūrė viską labai gera. Todėl nėra jokios blogos prigimties, nes net tai, kas kūriniuose atrodo kaip bausmė, jei naudojama teisingai, yra gera ir naudinga; jei neteisingai – kenkia. Taigi kūrinys vertintinas pagal mūsų neteisingą naudojimą, o ne pagal savo labai gerą prigimtį.

9.7. Jei nuskusi žmogaus antakį, pašalini mažą dalyką, bet sugadini viso kūno grožį. Taip ir visoje kūrinijoje: jei mažiausią kirmėlę pavadinsi bloga, įžeidi visą kūriniją.

9.8. Visi blogiai per pirmojo žmogaus nuodėmę kaip bausmė buvo perduoti visai žmonijai. Todėl visa, kas atrodo bloga, iš dalies kyla iš mūsų kilmės, iš dalies – iš mūsų kaltės.

9.9a. Išsigimę žmonės daug ką kūriniuose vadina blogiu: ugnį, nes ji degina, geležį, nes ji žudo, žvėrį, nes jis kanda. Tačiau žmogus, neatsižvelgdamas į jų naudą, kaltina tai, ką turėtų priskirti sau. Dėl žmogaus nuodėmės šie dalykai tapo žalingi, nors iki nuodėmės jie buvo jam visiškai pavaldūs.

9.9b. Dėl mūsų ydų, o ne dėl jų prigimties, mums kenkia tai, kas mus žeidžia. Pavyzdžiui, šviesa, būdama gera, kenkia silpnoms akims, ir tai yra akių, o ne šviesos yda. Taip pat ir su kitais dalykais.

9.10. Kai žmogų muša kūrinių dūriai ar elementų priešiškumas, tai yra nuodėmės bausmė, nes žmogus, puikuodamasis prieš Dievą, kenčia nuo to, kas yra žemiau jo. Todėl Išminties knygoje apie Dievą sakoma: „Pasaulis kovojo su Juo prieš bepročius.“ Todėl dėl nusidėjėlių kaltės natūraliai geri dalykai žmogui tampa priešiški. Saliamonas sako: „Kūrinija užsidega kančia prieš neteisius, bet yra švelnesnė, teikdama gerumą tiems, kurie pasitiki Dievu.“

9.11. Kūnas nebus pavaldus sielai, nei ydos – protui, jei siela nepavaldi Kūrėjui. Tik tada mums paklus visi žemesni dalykai, kai mes patys pavaldūs Tam, kuris juos mums pavergė. Kas nėra pavaldus Dievui, tas, manydamas, kad valdo žemesnius dalykus, iš tikrųjų jiems pavaldus, nes savo valią pavergia meilei tam, kas jam turėtų būti pavaldi.

X. Apie angelus.

10.1. Angelų vardas yra jų pareigos, o ne prigimties pavadinimas, nes pagal prigimtį jie vadinami dvasiomis. Kai jie siunčiami iš dangaus pranešti žmonėms, dėl šio pranešimo vadinami angelais. Jų prigimtis yra dvasia, bet angelais jie vadinami, kai siunčiami.

10.2. Angelų prigimtis yra kintama, nes joje yra kintamumo galimybė, tačiau amžina meilė daro juos nesugadinamais. Angelai yra nekintami dėl malonės, o ne dėl prigimties. Jei jie būtų nekintami pagal prigimtį, velnias nebūtų nukritęs. Jų prigimties kintamumą palaiko Kūrėjo kontempliacija. Todėl atsimetėlis angelas buvo atskirtas, nes savo stiprybės norėjo ieškoti ne Dieve, o savyje.

10.3. Angelai buvo sukurti prieš visą kūriniją, kai buvo pasakyta: „Tegul būna šviesa.“ Apie juos Raštas sako: „Išmintis buvo sukurta pirmiau už viską.“ Jie vadinami šviesa, nes dalyvauja amžinojoje šviesoje, ir išmintimi, nes yra gimę, prisirišę prie išminties. Nors jų prigimtis kintama, dieviškoji kontempliacija neleidžia jiems keistis.

10.4. Angelai buvo sukurti prieš visą pasaulio kūrimą, o velnias buvo sukurtas prieš visų angelų kūrimą, kaip rašoma: „Jis yra Dievo kelių pradžia.“ Palyginti su angelais, jis vadinamas arkangelu. Jis buvo sukurtas pirmesnis pagal rango pirmumą, o ne pagal laiką.

10.5. Velnias turėjo pirmenybę tarp angelų, iš kurios puikybės jis nukrito taip, kad nebegalėjo būti atstatytas. Jo pirmenybės išskirtinumą pranašas išreiškia žodžiais: „Kedrai Dievo rojuje nebuvo aukštesni už jį, eglės neprilygo jo viršūnei, joks rojaus medis nebuvo jam panašus, nes Dievas padarė jį gražesnį.“

10.6. Angelo ir žmogaus būklė skiriasi: žmogus sukurtas pagal Dievo panašumą, o nukritęs arkangelas buvo vadinamas Dievo panašumo antspaudu, kaip liudija Viešpats per Ezechielį: „Tu, panašumo antspaudas, pilnas išminties, tobulas grožiu, buvai Dievo rojaus džiaugsmuose.“ Kuo subtilesnė jo prigimtis, tuo pilniau jis atspindėjo dieviškosios tiesos panašumą.

10.7. Velnias nukrito iš dangaus anksčiau, nei žmogus buvo sukurtas. Vos sukurtas, jis išpuiko ir buvo išmestas iš dangaus. Kaip liudija tiesa, jis nuo pradžių buvo melagis ir nesilaikė tiesos, nes, vos sukurtas, nukrito. Jis buvo sukurtas tiesoje, bet, nestovėdamas joje, iškart nuo tiesos nuklydo.

10.8. Vienu puikybės nuopuoliu, lygindami save su Dievu, nukrito ir žmogus, ir velnias. Tačiau žmogus, grįždamas prie atgailos, pripažįsta esąs žemesnis už Dievą. Velnias, nepasitenkinęs tuo, kad, laikydamas save lygiu Dievui, nukrito, dar ir teigia esąs aukštesnis už Dievą, kaip sako apaštalas apie Antikristą: „Kuris priešinasi ir iškelia save aukščiau viso, kas vadinama Dievu ar garbinama.“

10.9. Velnias jau nebeprašo atleidimo, nes nejaučia atgailos. Jo nariai dažnai veidmainiškai maldauja, bet dėl blogos sąžinės to nenusipelno.

10.10. Žmogaus silpnumas moko, kad Dievas lengviau suteikia atleidimą, gailėdamasis silpno žmogaus, nes žmogus savo nuodėmingumo silpnumą paveldėjo iš žemesnės dalies, tai yra iš kūno, kuriame siela yra uždaryta.

10.11. Atsimetę angelai negauna atleidimo, nes jų neapsunkino kūniško silpnumo našta, dėl kurios jie nusidėjo. Žmonės po nuodėmės grįžta prie atleidimo, nes iš molingos materijos paveldėjo silpnumo svorį. Todėl dėl silpnos kūno būklės žmogui atviras kelias į išganymą, kaip sako psalmių autorius: „Jis žino, iš ko esame padaryti. Atmink, Viešpatie, kad esame dulkės.“ Ir vėl: „Prisimink, kokia yra mano esmė.“

10.12a. Po atsimetusių angelų nuopuolio likusieji buvo sutvirtinti amžinosios palaimos ištverme. Todėl po dangaus sukūrimo pradžioje kartojama: „Tegul būna skliautas“, ir jis buvo pavadintas dangumi, aiškiai rodant, kad po angelų griūties tie, kurie liko, pelnė amžinosios ištvermės ir palaimos tvirtumą, kurio anksčiau turėjo mažiau.

10.12b. Po velnio nuvertimo šventiesiems angelams buvo suteikta šventumo ištvermė ir palaima, kurios jie anksčiau turėjo mažiau. Todėl reikia pripažinti, kad blogųjų neteisybė tarnauja šventųjų nuolankumui, nes iš to, kas sugriauna bloguosius, geri tobulėja.

10.13. Gerųjų angelų skaičius, sumažėjęs po blogųjų angelų nuopuolio, bus papildytas išrinktųjų žmonių skaičiumi. Šis skaičius žinomas tik Dievui.

10.14. Tarp angelų yra galios skirtumų, ir pagal jų rangų vertę jiems paskirstytos tarnystės, vieni yra aukštesni už kitus tiek galios viršūne, tiek žinojimo dorybe. Todėl vieni tarnauja pagal kitų nurodymus ir paklūsta jų įsakymams. Pranašui Zacharijui angelas siunčia kitą angelą ir nurodo, ką pranešti.

10.15. Šventieji Raštai liudija, kad yra devynios angelų rūšys ar rangai: angelai, arkangelai, sostai, viešpatystės, galios, kunigaikštystės, valdžios, cherubinai ir serafinai. Šių rangų skaičių pranašas Ezechielis aprašo tokiu pat brangakmenių vardų skaičiumi, kalbėdamas apie atsimetusio angelo pirmumą: „Kiekvienas brangakmenis buvo tavo apdangalas: rubinas, topazas, jaspis, chrizolitas, oniksas, berilis, safyras, karbunkulas ir smaragdas.“ Šiais brangakmeniais buvo pažymėti angelų rangai, kuriuos atsimetęs angelas prieš nuopuolį turėjo tarsi savo puošmenos apdangale. Matydamas save šviesesnį už visus, jis iškart išpuiko ir savo širdį pakėlė į puikybę.

10.16. Angelai visada džiaugiasi Dieve, o ne savyje. Velnias tapo blogu todėl, kad siekė ne Dievo, o savo dalykų. Nėra didesnės neteisybės, nei norėti šlovės ne Dieve, o savyje.

10.17. Angelai per Dievo Žodį žino viską, kas įvyks, dar prieš tai įvykstant, ir tai, kas žmonėms dar ateityje, angelai jau žino per Dievo apreiškimą. Atsimetę angelai, net praradę šventumą, neprarado gyvo angelų prigimties pojūčio. Jie turi trijų rūšių įžvalgą: prigimties subtilumą, laiko patirtį ir aukštesnių galių apreiškimą.

10.18. Kai Dievas pyksta ant šio pasaulio kokia nors bausme, atsimetę angelai siunčiami vykdyti keršto. Tačiau dieviškoji galia juos riboja, kad jie nepadarytų tiek žalos, kiek norėtų. Geri angelai paskirti tarnauti žmogaus išganymui, kad valdytų pasaulį ir viską tvarkytų pagal Dievo įsakymą, kaip liudija apaštalas: „Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, siunčiamos tarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“

10.19. Angelai, pasirodydami žmonėms, kūnus paima iš aukštesniojo oro ir sudaro tvirtą pavidalą iš dangaus elemento, kad būtų aiškiau matomi žmogaus akims.

10.20. Tikima, kad kiekviena tauta turi savo angelą globėją, kaip rodo angelo, kalbančio Danieliui, liudijimas: „Aš atėjau tau pranešti, bet Persijos karalystės kunigaikštis man pasipriešino.“ Ir vėliau: „Niekas man nepadeda, išskyrus jūsų kunigaikštį Mykolą.“

10.21. Taip pat įrodyta, kad kiekvienas žmogus turi savo angelą, kaip sako Viešpats Evangelijoje: „Amen, sakau jums, jų angelai danguje visada mato mano Tėvo veidą.“ Todėl Apaštalų darbuose, kai Petras beldėsi į duris, viduje esantys apaštalai sakė: „Tai ne Petras, o jo angelas.“

10.22-24. Jei angelai kontempliuoja ir mato Dievą, kodėl apaštalas Petras sako: „Į kurį angelai trokšta žvelgti“? Ir jei jie Jo nemato, kaip, pagal Viešpaties žodžius, jų angelai visada mato Tėvo veidą danguje? Abu teiginiai teisingi: tikime, kad angelai ir mato Dievą, ir trokšta Jį matyti; jie turi ir siekia turėti; myli ir stengiasi mylėti. Jei jie trokšta matyti taip, kad jų troškimas neįgyvendinamas, tai būtų bausmė, o palaimintiems angelams bet kokia bausmė yra toli. Jei sakome, kad jie yra pasotinti Dievo regėjimu, sotumas dažnai sukelia nuobodulį, bet žinome, kad angelai, trokšdami Dievo regėjimo, negali Jo atsibosti. Tad kaip yra? Nuostabiu būdu tikime abiem: jie ir trokšta, ir yra pasotinti. Jie trokšta be vargo ir yra pasotinti be nuobodulio. Kad troškime nebūtų būtinybės, trokštantys yra pasotinti, ir kad sotume nebūtų nuobodulio, pasotinti trokšta. Angelai mato Tėvo veidą per sotumą, bet, kadangi šis sotumas nežino nuobodulio, angelai visada trokšta į Jį žvelgti.

10.25. Kai Šventuosiuose Raštuose vietoj Dievo minimas angelas, tai suprantama ne kaip Tėvas ar Šventoji Dvasia, o kaip vienintelis Sūnus, dėl įsikūnijimo tvarkos.

10.26-27. Prieš Viešpaties įsikūnijimą tarp angelų ir žmonių buvo nesantaika. Atėjęs Kristus sudarė taiką tarp angelų ir žmonių. Kai Jis gimė, angelai šaukė: „Žemėje taika geros valios žmonėms.“ Per Kristaus įsikūnijimą žmogus buvo sutaikytas ne tik su Dievu, bet ir atkurta taika tarp žmonių ir angelų. Nesantaika tarp žmonių ir angelų prieš Kristaus atėjimą matoma iš to, kad Senajame Testamente angelai, žmonių pasveikinti, atmeta jų sveikinimus. Naujajame Testamente angelas ne tik pagarbiai priima Jono sveikinimą, bet ir draudžia tai daryti.

10.28-29. Senajame Testamente žmogus buvo niekinamas ir angelas jo neatsisveikindavo, nes žmogus dar nebuvo perėjęs į Dievą. Tačiau žmogus yra Dievo priimamas ir angelų pagarbiai sveikinamas. Angelas Gabrielius pasveikino Mariją, o Jono sveikinamam angelui buvo pasakyta: „Žiūrėk, nedaryk to, nes aš esu tavo ir tavo brolių tarnas.“ Tai rodo, kad per Viešpaties įsikūnijimą taika buvo grąžinta žmonėms ir angelams.

XI. Apie žmogų.

11.1a. Viskas po dangumi buvo sukurta dėl žmogaus, o žmogus – dėl savęs. Todėl visi dalykai perkeltine prasme siejami su jo panašumu.

11.1b. Visi natūralūs dalykai yra bendri žmogui ir visiems egzistuojantiems dalykams, ir žmoguje yra visa, o jame slypi visų dalykų prigimtis.

11.1c. Žmogus yra didelė kūrinijos dalis ir tuo pranoksta kitus, kuo arčiau yra dieviškojo paveikslo.

11.1d-2. Žmogaus pranašumą prieš kitus kūrinius rodo pats kūrybos pagarbumas: Dievas viską sukūrė sakydamas „tegul būna“, bet žmogų kūrė su tam tikru amžinojo plano svarstymu, sakydamas: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“ Kadangi esame sukurti natūraliai geri, dėl kaltės tam tikru būdu tapome priešingi savo prigimčiai.

11.3. Kaip Dievas žinojo, kad žmogus nusidės, taip Jis žinojo, kaip savo malone jį atkurs, nors žmogus savo valia galėjo pražūti.

11.4. Adomas ir Ieva buvo sukurti kartu pagal kilmę. Tačiau vėliau moteris buvo suformuota iš vyro šono. Taigi abu buvo sukurti lygiaverčiai pagal proto tvarką, bet ne pagal laiko vienybę.

11.5. Vyras buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, moteris – pagal vyro paveikslą, todėl ji pagal prigimties įstatymą jam pavaldi.

11.6. Vyras buvo sukurtas dėl savęs, moteris – kaip vyro pagalbininkė.

11.7. Žmogus dėl nuodėmės buvo atiduotas velniui, kai jam buvo pasakyta: „Esi žemė, ir į žemę sugrįši.“ Tada velniui buvo pasakyta: „Valgysi žemę.“ Pranašas sako: „Gyvatei dulkės yra jos duona.“ Gyvatė yra velnias, dulkės – bedieviai, kurie yra velnio maistas.

11.8. Kadangi dėl iškrypusios valios nusiritame į žemesnius dalykus, teisingai su pastangomis kylame daryti gera. Taip nebūtų, jei pirmųjų žmonių nuodėmės malonumas nebūtų jų įtikinęs, kai jiems, norint gerai gyventi, užteko tik noro, ir veiksmas iškart paklusdavo be sunkumų.

11.9. Padalijimas ir kova žmogaus sieloje yra nuodėmės bausmė, perduota iš pirmojo žmogaus visiems jo palikuonims. Tas, kuris nenorėjo būti vieningas su Dievu, tapo padalintas savyje, ir tas, kuris nenorėjo paklusti įsakančiam Viešpačiui, tapo maištingas ir priešiškas pats sau. Todėl jis negali pavergti savęs, jei pirmiausia nepavaldus Dievui, ir nenoromis tarnaus sau, nes nenorėjo savo valia tarnauti Dievui.

11.10. Kaip įvairiai žmonija nuklydo, atsitraukdama nuo vienos stabilios ir visada išliekančios dieviškosios tvirtybės! Kai žmogus trokšta kokio nors darbo, tarsi jame rastų sielos ramybę, bet, to nepakakus, pakeitęs ketinimus, pereina prie kitų veiksmų. Ieškodamas tvirtos ramybės per įvairius dalykus ir jos nerasdamas, jis gyvena varge ir kaitoje, likdamas tuščias be poilsio. Nors šis kintamumas nebuvo žmogui įskiepytas, jis jam priskirtas dėl pirmosios nuodėmės kaltės ir tapo natūralus, nes, kaip ir mirtis, iš pirmojo žmogaus perėjo visiems žmonėms.

XII. Apie sielą ir kitus pojūčius.

12.1. Kūno gyvybė yra siela, sielos gyvybė – Dievas. Kaip kūnas yra miręs be sielos, taip siela yra mirusi be Dievo.

12.2a. Žmogaus siela nėra žmogus, o kūnas, padarytas iš žemės, yra tikrasis žmogus. Siela, gyvenanti kūne, per kūno dalyvavimą gauna žmogaus vardą, kaip apaštalas kalba apie vidinį žmogų.

12.2b. Siela, o ne kūnas, buvo sukurta pagal Dievo paveikslą. Todėl klaidingai kai kas tiki, kad žmogaus siela yra kūniška, nes ji buvo sukurta pagal Dievo paveikslą taip, kad, nors ir nėra nekintama kaip Dievas, yra nekūniška kaip Dievas.

12.3. Kaip angelai, taip ir sielos: jos turi pradžią, bet neturi pabaigos. Kai kurie dalykai yra laikini, kiti – amžini, dar kiti – pusiau amžini. Laikinieji turi pradžią ir pabaigą, amžinieji – pradžią, bet ne pabaigą, pusiau amžinieji – nei pradžios, nei pabaigos.

12.4a. Siela nėra dieviškosios esmės ar prigimties dalis, nei egzistuoja prieš prisijungdama prie kūno, bet kuriama tada, kai kuriamas kūnas, prie kurio ji, atrodo, prisijungia.

12.4b. Filosofų teiginiai sako, kad siela egzistuoja prieš gimdama kūne. Tai nepatvirtinta jokiais įrodymais. Nei mes patys nežinome, ar buvome anksčiau, nei kas nors gali pasakyti, kad mes buvome. Todėl nereikia ieškoti to, kas, kuo daugiau ieškoma, tuo labiau tampa juokinga.

12.5. Pagonys ir eretikai bando diskutuoti apie sielą, bet kaip jie gali ką nors teisingai apie ją suprasti, jei nepažįsta Kūrėjo, pagal kurio paveikslą ji sukurta? Todėl jie pasakė daug klaidingų dalykų.

12.6a. Siela yra kintama ne vietoje, o laike per savo jausmus. Kūnas kinta ir vietoje, ir laike, nes keičiasi laike ir juda vietoje.

12.6b. Kūno kaita yra vietų kaita, o sielos kaita – minčių kintamumas. Šis blogas judesys prilipo prie proto, kai pirmasis žmogus, atsitraukęs nuo amžinųjų dalykų kontempliacijos, nenorėjo likti su Tuo, nuo kurio blogai pasitraukė, ir teisingai nubaustas tapo nepastovus, blaškomas įvairių dalykų srauto.

12.7. Siela pagal savo prigimtį turi daug spindesio, bet yra aptemdoma kūno, kuriame ji uždaryta, maišymosi. Iš kūno ji paveldi polinkį į nuodėmingumo silpnumą, kaip moko Saliamonas: „Gendantis kūnas apsunkina sielą, ir žemiškas būstas slegia protą, galvojantį apie daugelį dalykų.“

XIII. Apie kūno pojūčius.

13.1. Mes pranokstame kitus gyvūnus ne kūno jėga ar pojūčiais, o proto racionalumu.

13.2a. Kūno pojūčiai pakanka naudotis kūniškais dalykais, bet ne suvokti dvasinius. Žmonės, paveikti kūniškų dalykų naudojimo, mano, kad nieko nėra, išskyrus tai, ką galima suvokti kūno pojūčiais.

13.2b-3a. Kaip kūno pojūčiai skiriasi pagal vietą, taip jie skiriasi ir pagal suvokimo stiprumą. Uoslė pranoksta skonį tiek vietos padėtimi, tiek suvokimo tolygiu; ausys pranoksta uoslę, nes girdime toliau nei užuodžiame; akys pranoksta ausis, nes matome toliau nei girdime. Tačiau protas savo vieta ir verte pranoksta visus šiuos pojūčius. Būdamas galvos tvirtovėje, jis intelektualiai mato tai, ko kūno pojūčiai nepasiekia.

13.3b. Akių pojūtis labiau išsiskiria nei kiti pojūčiai, nes apie kitus pojūčius sakome „matyk“, pavyzdžiui: „matyk, kaip skamba“, „matyk, kaip skanu“, ir panašiai.

13.4. Kaip akis, taip ir protas mato kitus dalykus, bet nemato savęs. Jis numato kitų dalykų kilmę, formas ir dydžius, bet apie save yra toks nežinantis, kad nieko tikro apie save nesuvokia.

13.5. Žmogau, kuris stebiesi žvaigždžių aukštumu ir jūros gelme, įženk į savo sielos bedugnę ir stebėkis, jei gali. Daugelį dalykų galvojame be kūno pojūčių ir be vaizdinių, matydami juos tik protu, ir laikome juos atmintyje, kurią protas pats sau kuria. Daugelį dalykų suvokiame pojūčiais, bet negalime jų išreikšti kalba.

13.6. Kūdikiai yra nekalti darbais, bet ne mintimis, nes judesius, kuriuos turi mintyse, dar negali įgyvendinti darbais. Todėl jų silpnumas yra dėl amžiaus, o ne dėl proto. Jų kūno trapumas dar nepaklūsta valios norams, ir jie negali taip kenkti darbais, kaip juda mintimis.

13.7a. Žodis „mąstymas“ kilęs iš priežasties. Mąstymas vadinamas proto priverstiniu prisiminimu to, kas buvo patikėta atminčiai.

13.7b. Atmintis yra visų dalykų lobynas: ji saugo rastus dalykus, ji saugo mąstomus dalykus. Apie ją sunku aiškiai kalbėti, nes jos sudėtingumas didelis, ir ji pati yra protas.

13.8a. Vaizdinys, pašalintas nuo kūno pojūčių, palieka atmintyje savo rūšies panašumą. Tačiau panašumas nėra vaizdiniai, kaip kiti dalykai, o kaip džiaugsmas, kurį prisimename be vaizdinio.

13.8b. Kai prisimename užmarštį, ji nėra pati savaime, nes, jei būtų pati savaime, mes užmirštume.

13.9. Atmintis yra bendra žmogui ir gyvūnams. Tačiau jokiam neracionaliam gyvūnui nėra intelekto, išskyrus žmogų, turintį protą. Kitiems gyvūnams jų suvokimo kokybė yra kūno pojūčiai, o ne proto intelektas.

XIV. Apie Kristų.

14.1. Dievo Sūnaus tobulas gimimas nei prasidėjo, nei baigėsi, kad nebūtų laikomas praeitimi, jei baigėsi, ar netobulu, jei dar vyksta. Jis yra amžinas ir tobulas, kad tame gimime būtų amžinybė ir tobulumas.

14.2. Kristus vadinamas mažesniu už Tėvą, gimęs iš mergelės įsčių, pagal žmogystės prisiėmimą, o ne pagal dieviškumą.

14.3a. Kristus tarno pavidalu yra ir tarnas, ir ne tarnas. Tarno pavidalu Jis yra Viešpaties tarnas, bet tarno pavidalu – žmonių Viešpats.

14.3b. Kristus tarno pavidalu, dėl savo prasidėjimo išskirtinumo, yra žmonių Viešpats, nes, nors prisiėmė kūną, tai nebuvo iš kūniškos geismo užkrato.

14.4. Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, žmogus Jėzus Kristus, nėra vienas žmogystėje, kitas dieviškume, bet abiejose prigimtyse yra tas pats vienas. Jis nebuvo pradėtas kaip grynas žmogus, nei gimė kaip grynas žmogus, nei vėliau pelnė būti Dievu. Dievas Žodis, išlikdamas nekintama esme, kuri yra amžinai bendra su Tėvu ir Šventąja Dvasia, prisiėmė kūną žmogaus išganymui. Jame Jis, būdamas nepatiriantis kančios, kentėjo, būdamas nemirtingas, mirė, ir, būdamas amžinas prieš amžius, tapo laikinas.

14.5. Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, žmogus Jėzus Kristus, nors yra kitoks iš Tėvo ir kitoks iš Mergelės, nėra kitas iš Tėvo ir kitas iš Mergelės. Jis pats yra amžinas iš Tėvo, pats laikinas iš motinos. Tas, kuris sukūrė, ir tas, kuris buvo sukurtas; tas, kuris iš Tėvo be motinos, ir tas, kuris iš motinos be tėvo; tas, kuris yra Kūrėjo šventovė, ir tas, kuris yra šventovės Kūrėjas; tas, kuris yra darbo autorius, ir tas, kuris yra autoriaus darbas. Išlieka vienas iš abiejų prigimčių ir abiejose prigimtyse, nei sujungtas prigimčių maišymu, nei padalintas prigimčių skirtumu.

14.6. Dievas atėjo žmoguje, nes pats savaime negalėjo būti žmonių pažintas. Tačiau iš to, kuo Jis mums padėjo, Jis patyrė panieką, nes žmogus, išpuikęs, paniekino silpnumą, kurį Jis dėl mūsų prisiėmė. Todėl Jis pasirinko silpnus ir kvailus pasaulio dalykus, kad per juos sugėdintų stipresnius ir išmintingesnius, per kuriuos nebuvo pažintas.

14.7. Kaip silpnas kūdikis negali valgyti kieto maisto, kol motina jo neišvirškina ir nepaverčia pienu, kad kūdikis, negalėjęs naudotis maistu, galėtų jį gerti per pieną, taip ir mes, būdami silpni, negalėjome kontempliuoti amžinojo Žodžio. Todėl Žodis tapo kūnu, kad, per kūną pamaitinti ir sustiprėję, galėtume, kaip angelai, kontempliuodami tikrąjį Dievą, amžiną su Tėvu, būti pasotinti.

14.8. Pirmosios Dievo dovanos yra tai, kad Jis parodė mums, jog esame kalti, nes, gulėdami kaltės naštoje, manėme esą teisingi. Jis atėjo, atskleidė žaizdą, pats save pritaikė ir iš savo mirties mums paruošė vaistą, kad būtų ne tik žaizdos rodytuoju, bet ir gydytoju.

14.9. Kristus pirmiausia atėjo į Jeruzalę, kaip pats sakė: „Aš nesu siųstas, tik pas Izraelio namų paklydusias avis.“ Pirmiausia Jis atėjo pas Izraelio tautą, bet pranašas nenutylėjo, kad jie netikės, sakydamas: „Pirmiausia Sione sako: štai esu, ir Jeruzalei duosiu evangelistą, bet mačiau, ir nebuvo nei vieno iš jų, kuris svarstytų ar, paklaustas, atsakytų žodį.“ Kadangi Jis perėjo pas pagonis, toliau sakoma: „Štai mano tarnas, jį palaikysiu, mano išrinktasis, kuriame mano siela patenkinta. Daviau jam savo dvasią, jis neša teismą tautoms.“

14.10. Nors velnias nežinojo mūsų išlaisvinimo tvarkos, jis žinojo, kad Kristus atėjo žmogaus išganymui, bet nežinojo, kad Jis mus išpirks savo mirtimi, todėl Jį nužudė. Jei velnias būtų žinojęs, kad Kristus per savo mirtį išpirks žmoniją, jis Jo nebūtų nužudęs.

14.11. Kad velnias žinojo, jog Kristus atėjo žmogaus išganymui, liudija Evangelija. Pamatęs Jį, velnias išsigando ir tarė: „Kas mums ir tau, Dievo Sūnau? Atėjai prieš laiką mūsų sunaikinti.“

14.12. Kristus, nepadaręs nuodėmės, vertos bausmės, prisiėmė mūsų nuodėmės bausmę, kad per savo nepelnytą bausmę nuplautų mūsų pelnytą kaltę. Taip velnias prarado tuos, kuriuos laikė kaltais, nes nužudė Tą, kuris nepadarė jokios nuodėmės, todėl neteisingai nužudęs mūsų Atpirkėją prarado tuos, kuriuos laikė teisėtai.

14.13. Velnias buvo apgautas Viešpaties mirtimi tarsi paukštis. Kristus, parodydamas savo kūno mirtingumą, kurį velnias troško sunaikinti, paslėpė savo dieviškumą, kad gudriu spąstu pagautų neatsargų paukštį. Jei nekaltas Kristus nebūtų nužudytas, žmogus, per nuodėmę atiduotas velniui, nebūtų išlaisvintas.

14.14. Velnias, puldamas Kristaus žmogystės kūną, kuris buvo matomas, buvo pagautas tarsi dieviškumo kabliuku, kuris buvo paslėptas. Kristuje dieviškumas yra kablys, kūnas – masalas, o linija – genealogija, aprašyta Evangelijoje. Tą liniją laiko Dievas Tėvas, apie kurį apaštalas sako: „Kristaus galva yra Dievas.“ Lukas, sudarydamas Kristaus genealogijos liniją nuo žemiausių iki aukščiausių, pradeda nuo Juozapo ir baigia Dievu, sakydamas: „Kuris buvo Helio“, ir užbaigdamas giminės liniją sako: „Kuris buvo Dievo.“

14.15. Viešpats nusileido į pragarą, kad tiems, kurie nebuvo jo laikomi bausmei, atvertų kelią grįžti į dangų, kaip liudija pranašas Izaijas: „Tu padarei jūros gelmę keliu, kad išlaisvintieji pereitų.“ Kristus padarė kelią jūros gelmėje, nusileisdamas į pragarą ir parodydamas šventiesiems kelią grįžti į dangų.

14.16. Nuo Kristaus prisikėlimo šventieji, vos išėję iš kūno, tuoj pat kyla į dangaus buveinę, ko senovės patriarchai negalėjo. Prieš Atpirkėjo atėjimą šventųjų sielos, nors ir be bausmės kančių, buvo laikomos pragare, o ne danguje. Dėl jų išlaisvinimo Viešpats nusileido į pragarą.

14.17. Kristus, įžengęs į dangų, išėjo kūnu, bet yra esantis savo didybe, kaip Jis pats sakė: „Štai aš esu su jumis visada, iki pasaulio pabaigos.“

14.18. Kristus sėdi Tėvo dešinėje ne todėl, kad Tėvas turi kūnišką dešinę, bet Tėvo dešinė yra palaima, o kairė – kančia.

XV. Apie Šventąją Dvasią.

15.1. Šventoji Dvasia yra Kūrėja, kaip Tėvas ir Žodis, kaip liudija pranašas: „Viešpaties Dvasia mane sukūrė, ir Visagalio kvėpavimas mane atgaivino.“

15.2a. Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus, todėl Tėvas ir Sūnus yra viena, nes Tėvas neturi nieko, ko neturėtų Sūnus. Viena esybė, būdama dviejų bendraesme, negali kartu iš jų kilti ir būti juose, jei jie nebūtų viena.

15.2b. Bažnyčia gavo Šventąją Dvasią kaip užstatą, kad per Ją tikintieji taptų vienu kūnu, per kurį Tėvas ir Sūnus yra esmiškai viena, kaip pats Išganytojas sakė Tėvui: „Kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena.“

15.3. Kristus liudija, kad Jį siuntė ne tik Tėvas, bet ir Šventoji Dvasia, kaip sako pranašas: „Ateikite prie manęs ir klausykite: nuo pradžios nekalbėjau paslaptyje. Nuo laiko, prieš man tampant, ten buvau, o dabar Viešpats ir Jo Dvasia mane siuntė.“

15.4. Šventoji Dvasia vadinama Parakletu, nes Ji yra Guodėja, mat lotyniškai „paraclisis“ reiškia paguodą. Iš tiesų, dalydama sakramentų dovanas, Ji teikia sielos paguodą. Tikiu, kad didelį džiaugsmą jaučia tas, kuris, Dvasios apšviestas, ką nors sako.

15.5. Šventosios Dvasios dovanos Bažnyčios nariams dalijamos atskirai, ir kiekvienam skiriamos skirtingos dovanos. Tačiau Kristus turėjo visas malonių pilnatvę, kaip apie Jį rašoma: „Pilnas malonės ir tiesos.“ Taigi Kristuje yra visa malonių pilnatvė, o kiekvienam išrinktajam skiriamos atskiros dovanos.

15.6. Šventojoje Dvasioje slypi visos dovanų malonės. Ji pagal savo valią dosniai dalija dovanų malones: vieniems duodama išminties žodis, kitiems – žinojimas, dar kitiems – tikėjimas. Taip Šventosios Dvasios galia kiekvienam skiriama malonių įvairovė, ir visuose veikia ta pati viena Dvasia. Ji taip pat moko neišsakomų dalykų, kurių žmogaus kalba negali išreikšti.

15.7. Prieš Viešpaties atėjimą Šventosios Dvasios dovaną gaudavo tik pranašai ir keli teisūs žmonės iš visos tautos. Po Viešpaties atėjimo Šventoji Dvasia buvo išlieta visiems tikintiesiems, kaip Viešpats per pranašą sako: „Paskutinėmis dienomis išliesiu savo Dvasią ant kiekvieno kūno.“ Dabar visoms tautoms suteikta Šventosios Dvasios malonė, ne tik mažai grupei, kaip Izraelio tautoje, bet visai tikinčiųjų gausybei Šventosios Dvasios malonė išlieka.

15.8. Kartais Šventosios Dvasios dovanos suteikiamos ir nevertiesiems bei atmestiesiems, kaip pranašystė buvo duota Sauliui ir Balaamui. Todėl daugelis pabaigoje sakys Viešpačiui: „Tavo vardu darėme stebuklus.“ Tačiau Viešpats jiems atsakys: „Nežinau, iš kur jūs esate.“

15.9. Kristaus atėjimą laukė ne tik šventi žydų tautos pranašai, bet ir daugybė šventų vyrų tarp pagonių, turėjusių pranašystės dovaną, kuriems per Šventąją Dvasią buvo apreikštas Kristus ir kurie laukė Jo atėjimo, kaip Jobas ar Balaamas, kurie aiškiai pranašavo Kristaus atėjimą.

15.10. Pagonių atsivertimas buvo paslėptas nuo senosios tautos, tačiau Dievo plane jis buvo numatytas. Tuo metu šventi pranašai per Šventąją Dvasią slaptai skelbė Kristaus atėjimą, kaip sako pranašas: „Kai metai artės, būsi pažintas; kai ateis laikas, būsi parodytas.“ Dabar atskleista tai, kas kūniškiems žmonėms buvo paslėpta, bet dvasiniams buvo žinoma; tačiau tai dar nebuvo aiškiai skelbiama, nes nebuvo atėjęs apreiškimo laikas.

XVI. Apie Bažnyčią ir erezijas

16.1. Bažnyčios grožis yra dvilypis: vienas, kurį ji pasiekia čia, gerai gyvendama, kitas, per kurį ten bus pašlovinta atlygiu.

16.2. Dėl Kristaus Bažnyčia patiria dviejų rūšių vargus: tuos, kuriuos kentėjo nuo pagonių per kankinius, ir tuos, kuriuos patiria nuo eretikų per įvairias kovas. Tačiau abu ji įveikia Dievo malone, iš dalies ištverdama, iš dalies priešindamasi.

16.3. Šventoji katalikų Bažnyčia kantriai toleruoja blogai gyvenančius savo viduje, bet atkakliai atmeta blogai tikinčius.

16.4. Šventoji Bažnyčia prieš pagonių ir eretikų užsispyrimą deda visas pastangas išmintimi ir kantrybe. Jos išmintis išbandoma žodžių pagundomis, o kantrybė – kardų išbandymais. [Dabar ji puolama persekiojimais, dabar – klaidingais teiginiais.]

16.5. Eretikų mokymų iškrypimas paskatino Bažnyčios plėtrą, nes anksčiau ji klestėjo paprastu tikėjimu. Dėl eretikų atsirado tikėjimo mokytojai, ir per erezijų aštrumą Bažnyčios mokytojai išaugo. Tiesa aiškiau atsiskleidžia, kai išryškėja bet koks nesutarimas.

16.6a. Šventoji Bažnyčia vadinama katalikiška todėl, kad ji visuotinai pasklidusi po visą pasaulį. Eretikų bažnyčios susitelkusios tik tam tikrose pasaulio dalyse, o katalikų Bažnyčia išplinta per visą žemę, kaip liudija apaštalas Paulius: „Dėkoju Dievui už jus visus, nes jūsų tikėjimas skelbiamas visame pasaulyje.“

16.6b. Erezijos randamos tik tam tikrame pasaulio kampelyje ar vienoje tautoje. Katalikų Bažnyčia ne tik išplinta per visą pasaulį, bet ir sukuriama visų tautų bendryste.

16.7. Kas yra erezijos, jei ne tie, kurie, palikę Dievo Bažnyčią, pasirinko privačias bendruomenes? Apie juos Viešpats sako: „Dvi blogybes padarė mano tauta: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie apleido ir išsikasė sau sudužusias cisternas, kurios nelaiko vandens.“

16.8. Erezijų priežastis yra tikėjimo išbandymas. Jų galia kyla iš dieviškųjų raštų neaiškumo, kuriame klaidžiodami eretikai supranta kitaip, nei yra iš tikrųjų. Erezijos negali egzistuoti, nes pats jų buvimas jau reiškia, kad jos nėra. Klaidingai mąstydami, jos nesukuria esmės, nes veda į nieką.

16.9. Eretikai su dideliu uolumu mokosi savo melų ir su įnirtingomis pastangomis kovoja, kad neprisijungtų prie Bažnyčios vienybės. Apie juos pranašas taikliai sako: „Jie mokė savo liežuvį kalbėti melą ir stengėsi elgtis neteisingai.“

16.10a. Eretikai tarpusavyje drasko vieni kitus, kai vilioja vienas kitą į savo sektas, tačiau taip susiduria, kad prieš Bažnyčią kovoja su ta pačia klaidos dvasia. Nors tarpusavyje susiskaldę, Bažnyčios priešiškume jie veikia kaip viena.

16.10b. Tiems, kurie mano, kad erezijos turi tiesą, nes jos tokios stiprios, reikia atsakyti: ar dabar ligos siūlomos išganymui todėl, kad dažnai jos taip plačiai užvaldo pasaulį, kad išganymui lieka mažai vietos?

16.11. Eretikai negali gauti atleidimo, išskyrus per katalikų Bažnyčią, kaip Jobo draugai negalėjo patys nuraminti Dievo, kol Jobas už juos neaukojo aukos.

16.12. Geri darbai, kuriuos atlieka eretikai, ir jų teisingumas jiems nieko neduoda, kaip liudija Viešpats per Jeremiją: „Kadangi užmiršai mane, štai aš paskelbsiu tavo teisingumą, ir tavo darbai tau nepadės.“

16.13. Nors eretikai ir vykdo Įstatymą bei pranašus, kadangi jie nėra katalikai, Dievo nėra jų susirinkimuose, kaip pats Viešpats liudija: „Jei Mozė ir Samuelis stovėtų prieš mane, mano siela nebūtų su šia tauta: išmesk juos iš mano veido, tegul išeina.“ Per Mozę ir Samuelį suprask Įstatymą ir pranašus, kuriuos eretikai, nors ir stengiasi vykdyti darbais, dėl savo klaidingo tikėjimo yra išmetami iš Dievo veido ir atskiriami nuo teisiųjų bendruomenės.

16.14. Pagonis ir eretikas – vienas, nes niekada nebuvo su Dievo tauta, kitas, nes nuo jos atsitraukė – abu, nutolę nuo Kristaus, priklauso velnio kūnui.

16.15. Tie, kurie iš stabmeldystės pereina į judaizmą ar ereziją, pagal pranašą krinta iš vienos blogybės į kitą ir nepažįsta Viešpaties, nes iš netikėjimo klaidos perėjo į kitą klaidą.

16.16. Kieno mokymą žmogus seka, to sūnumi jis vadinamas. Kaip per pranašą Viešpats sako, kad Izraeliui amoritų tėvas ir hetitų motina, ne dėl gimimo, o dėl mėgdžiojimo, taip ir gerąja prasme Dievo sūnūs vadinami tie, kurie laikosi Dievo įsakymų. Todėl mes, ne pagal prigimtį, o per įvaikinimą, šaukiame Dievui: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“

16.17. Sūnūs gali būti vadinami ne tik pagal gimimą, bet ir pagal mėgdžiojimą. Žydai pagal kūną yra Abraomo sūnūs, bet pagal gyvenimo būdą – velnio sūnūs. Todėl Abraomo palikuonys yra tie, kurie mėgdžioja jo tikėjimą, o ne tie, kurie gimė iš jo kūno.

16.18. Kai kurie perima klaidos autoriaus vardą ir kaltę, todėl vadinami to vardu, kurio klaidą seka. Kaip Pergamo bažnyčiai Apreiškime sakoma: „Turi tokių, kurie laikosi Balaamo ir Jezabelės mokymo.“ Tiatyrų bažnyčia laikoma turinti Balaamo mokymą dėl mėgdžiojimo, o ne dėl kūniško buvimo.

XVII. Apie pagonis

17.1. Pagonių filosofai, ieškodami Dievo ne taip, kaip dera, susidūrė su atsimetusiais angelais, ir jų tarpininku tapo velnias, vedantis į mirtį, kaip mums Kristus yra tarpininkas į gyvenimą.

17.2. Pasaulio filosofai labai giriami už laiko matavimą, žvaigždžių judėjimą ir elementų tyrinėjimą, tačiau visa tai jie gavo tik iš Dievo. Išdidžiai skraidydami kaip paukščiai, jie aprašė orą, nardydami į gelmes kaip žuvys – jūrą, žingsniuodami kaip galvijai – žemę. Tačiau visa širdimi jie nenorėjo pažinti jų Kūrėjo.

17.3. Kodėl gyvuliai negali klausinėti? Nes jie nemoka samprotauti. Todėl pagonys, nesvarstantys tokių dalykų ir labiau mylintys kūrinius, iki jų garbinimo išnyko, nėra labai skirtingi nuo gyvulių.

17.4. Kelias yra Kristus. Kas neina šiuo keliu, negali pasiekti Dievo. Pasaulio filosofai iš tiesų pažino Dievą, bet Kristaus nuolankumas jiems nepatiko, todėl jie ėjo ne keliu, o bekele. Taip išnykdami jie Dievo šlovę pakeitė melu ir, palikę tiesų kelią, pateko į klaidų vingius.

17.5. Pirmiausia kiekvienam reikia žinoti, ko jis siekia, antra – pasiekti tai, ko siekia. Netobula išmintis yra žinoti, kur eiti, bet nežinoti kelio, kuriuo reikia eiti. Kokia nauda, jei bado metu žmogus mato derlingą kraštą, bet nežino kelio, kaip ten patekti? Štai, kiekvienas ieško tėvynės, bet prarado kelią, klaidžiodamas eina, ne progresuodamas, ir kuo daugiau vaikšto, tuo labiau tolsta nuo to, ko ieško.

17.6. Tas, kuris palieka karališkąjį kelią, tai yra Kristų, net jei mato tiesą, mato ją iš toli, nes be kelio negali prie jos priartėti. Jei, eidamas per dykumą, sutinka liūtą, tegul kaltina save, kad įstrigo velnio nasruose.

XVIII. Apie Įstatymą

18.1. Kelias, kuriuo einama pas Kristų, yra Įstatymas, per kurį tie, kurie Jį supranta, pasiekia Dievą.

18.2. Šventųjų Raštų aukštis yra tarsi kalnų ganyklos, į kurias, kai kiekvienas teisiųjų lipa, džiaugiasi radęs neišsenkančią atgaivos ganyklą.

18.3. Šventuosiuose Raštuose, tarsi aukštuose kalnuose, tobuli vyrai randa aukštus supratimo dalykus, kuriais jų kontempliacijos žingsniai kyla kaip elnių, o paprasti žmonės, tarsi maži gyvūnai, randa kuklius suvokimus, į kuriuos nuolankiai bėga.

18.4. Šventasis Raštas silpniesiems ir mažo suvokimo žmonėms pagal istoriją atrodo kuklus savo žodžiais, bet aukštesniems vyrams jis žengia aukščiau, atskleisdamas jiems savo paslaptis, todėl jis lieka bendras tiek mažiesiems, tiek tobuliesiems.

18.5. Šventasis Raštas kinta pagal kiekvieno skaitytojo supratimą, kaip mana, kuri senajai tautai pagal kiekvieno skonį teikė įvairų skonį. Pagal pojūčių gebėjimus Viešpaties žodis tinka kiekvienam; nors jis skirtingas pagal kiekvieno supratimą, pats savyje lieka vienas.

18.6. Šventose knygose kai kurie dalykai yra neaiškūs, kiti – akivaizdūs, kad skaitytojo supratimas ir uolumas augtų. Jei viskas būtų akivaizdu, iškart suprasta taptų pigi. Jei viskas būtų uždara, tuoj pat sukeltų neviltį. Kad nebūtų nevilties dėl neaiškių dalykų, akivaizdūs dalykai pasotina, o kad nebūtų nuobodulio dėl suprastų dalykų, uždari dalykai žadina troškimą. Daugelis dalykų, kuo labiau paslėpti, tuo daugiau išbando.

18.7. Šventuosiuose Raštuose dažnai tai, kas bus, aprašoma kaip jau įvykę, pavyzdžiui: „Jie davė man valgyti tulžies ir troškulyje girdė actą.“ Kodėl būsimi dalykai rašomi kaip praeities, jei ne todėl, kad tai, kas dar turi būti padaryta veiksmuose, jau įvyko dieviškajame numatyme? Mums tai vyksta laike, o visų Kūrėjui tai numatyta be laiko.

18.8. Dėl to pranašystės apie būsimus dalykus maišo juos su dabartiniais įvykiais, kad būsimi dalykai būtų tikimi taip, kaip matomi įvykę. Pagal savo įprotį Raštas kalba apie būsimus dalykus per dabartinius, kaip Jeruzalės asmenyje apie Bažnyčią ar Efraimo asmenyje apie eretikus.

18.9. Dieviškiems darbams dažnai priskiriami žodžiai, nes Dievas veikia ne rankų darbu, o kalbėjimo įsakymu, kaip rašoma: „Jis tarė, ir buvo padaryta; Jis įsakė, ir buvo sukurta.“

18.10. Kai Šventuosiuose Raštuose ta pati mintis kartojama dukart, tai arba patvirtinimo, arba paslapties tikslais, kaip Įstatymas ir malonė, pradžia ir tobulumas, geras ir geresnis.

18.11. Dieviškasis Įstatymas skirstomas į tris dalis: istoriją, įsakymus ir pranašystes. Istorija yra apie tai, kas įvyko, įsakymai – apie tai, kas įsakyta, pranašystės – apie tai, kas buvo paskelbta apie ateitį.

18.12. Dieviškasis Įstatymas turi būti suprantamas trimis būdais: pirma, kaip istorija, antra, kaip tropologija, trečia, kaip mistika. Istorija – pagal raidę, tropologija – pagal moralinį mokymą, mistika – pagal dvasinį supratimą. Todėl istorijai reikia tikėti, ją moraliai aiškinti ir dvasiškai suprasti.

18.13-14. Trys ir septyni sudaro dešimt įsakymų, bet trys yra susiję su Dievo meile, septyni – su žmonėmis. Tie trys, kurie susiję su Dievu, buvo užrašyti ant vienos plokštės, likę septyni – ant kitos. Pirmasis iš trijų įsakymų pirmojoje plokštėje yra: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą.“ Antrojoje plokštėje: „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Todėl Išganytojas, paklaustas raštininko, koks yra pirmasis įsakymas Įstatyme, atsakė: „Klausyk, Izraeli, Viešpats, tavo Dievas, yra vienintelis Dievas; tai pirmasis.“ Antrasis panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Vieną įsakymą Jis paėmė iš pirmosios plokštės, susijusį su Dievo meile, kitą – iš antrosios, susijusį su žmogaus meile.

XIX. Apie septynias Įstatymo taisykles

19.1. Kai kurie išminčiai teigė, kad tarp kitų Šventųjų Raštų kalbėjimo taisyklių yra septynios.

19.2-3. Pirmoji taisyklė yra apie Viešpatį ir Jo kūną. Ji kalba apie vieną arba kreipiasi į vieną, ir viename personaže kartais rodo galvą, kartais kūną, kaip sako Izaijas: „Jis apvilko mane išgelbėjimo drabužiu, kaip jaunikį, papuoštą karūna, ir kaip nuotaką, išdabintą brangakmeniais.“ Viename asmensy, pavadintame dvigubu vardu, jis parodė galvą, tai yra Kristų, ir Bažnyčią, tai yra nuotaką. Todėl Raštuose reikia pastebėti, kada konkrečiai kalbama apie galvą, kada apie galą ir kūną, kada pereinama iš vieno į kitą ar iš abiejų į abu, kad išmintingas skaitytojas suprastų, kas tinka galvai, o kas kūnui.

19.4-5. Antroji taisyklė yra apie Viešpaties tikrą ir mišrų kūną. Kai kurie dalykai atrodo tinkami vienam asmeniui, bet iš tikrų nėra vieno, kaip pavyzdys: „Tu esi mano vaikas, Izraeli, štai ištryniau tavo nusikaltimus kaip debesį ir tavo nuodėmes kaip rūką. Atsiversk į mane, ir aš tave išpirksiu.“ Tai netinka vienam, nes viena dalis yra ta, kuriai nuodėmes ištrynė ir kuriai sako: „Tu esi mano“, o kita – ta, kuriai sako: „Atsiversk į mane, ir išpirksiu tave.“ Jei jie atsivers, jų nuodėmes bus ištrintos. Pagal šią taisyklę Raštas kalba visiems taip, kad geri būtų barami kartu su blogais, o blogi giriami už gerus, bet tas, kuris skaito išmintingai, supras, kas kam tinka.

19.6. Trečioji taisyklė yra apie raidę ir dvasią – tai yra apie Įstatymą ir malonę: Įstatymą, kuris moko, kokius darbus atlikti, ir malonę, kuri padeda juos atlikti. Arba tai, kad Įstatymas turi būti suprantamas ne tik visu, bet ir dvasiškai. Reikia tikėti istorija ir dvasiškai suprasti Įstatymą.

19.7-9. Ketvirtoji taisyklė yra apie rūšį ir gentį, kai dalis laikoma viskuo, o viskas – dalimi, pavyzdžiui, kai Dievas kalba vienai tautai ar miestui, bet suprantama, kad tai liečia visą pasaulį. Kaip psalmėse: „Jį garbins Tyro dukterys su dovanomis.“ Tyro dukterys reiškia pagonių tautas – nuo rūšies pereinama prie genties; Tyras, tuomet artimas kraštas, kuriame buvo pranašystė, simbolizuoja visas tautas, kurios tikės Kristumi. Todėl toliau: „Tavo veido maldaus visi žemės turtingieji.“ Taip ir per pranašą Izaiją, kai Viešpats grasina: „Sutrypsiu asirą mano žemėje ir suminsiu jį mano kalnuose“, ir: „Babilonas, tas šlovės miestas, garsus karalystėse, bus kaip Sodoma ir Gomora, kurias Dievas sunaikino.“ Nors Viešpats per Izaiją gras Babilonui, kalbėdamas prieš jį, pereina nuo rūšies prie genties, nukreipdamas žodžius prieš visą pasaulį. Jei jis nesakytų prieš visą pasaulį, nebūtų pridėjęs bendrai: „Sunaikinsu visą žemę ir aplankysiu pasaulio blogybes.“ Todėl jis sako: „Tai planas, kurį sumaniau visai žemei, ir tai mano ištiesta ranka virš visų tautų.“

19.10-11. Taip pat, kai Babilono asmenyje apkaltina visą pasaulį, sakydamas: „Sunaikinsu visą žemę ir aplankysiu miestų blogybes“, vėl grįžta prie to paties, tarsi nuo genties prie rūšies, sakydamas, kas konkrečiai nutiko tam miestui: „Štai sukelsiu prieš juos Medus.“ Valdant Baltazarui, Babiloną užėmė Medai. Taip ir Egipto krovinyje, jo asmenyje, norima suprasti visą pasaulį, sakant: „Leisiu egiptiečiams kautis prieš egiptiečius, karalystei prieš karalystę“, nors Egiptas turėjo ne daug karalysčių, o vieną.

19.12-13. Penktoji taisyklė yra apie laikus, kai didesnė laiko dalis išreiškiama per mažesnę, arba mažesnė per didesnę. Pavyzdžiui, Viešpaties trijų dienų laidojimas: Jis nebuvo kape visas tris dienas ir naktis, bet dalis laikoma visuma – trijų diena. Taip pat dalis užima visumą, kaip: „Žmogaus gyvenimo dienos bus 120 metų“, nors iki tvano randama kitaip, kai tai buvo Viešpaties nustatyta. Arba kaip tai, kad Dievas pranašavo, jog izraelitai 400 metų tarnaus Egipte ir tada išeis. Tačiau, valdant Juozapui, jie viešpatavo Egipte, ir neišėjo iškart po 400 metų, kaip buvo žadėta, bet po 430 metų paliko Egiptą.

19.14-15. Yra ir laiko figūra, kai būsimieji dalykai aprašomi kaip jau įvykę, pavyzdžiui: „Jie perkasė mano rankas ir kojas, suskaitė visus mano kaulus, pasidalijo mano drabužius.“ Kodėl tai, kas dar turi įvykti, aprašoma kaip įvykę? Nes tai, kas mums dar ateityje, Dievo amžinybėje jau įvyko. Kai sakoma, kad kažkas turi būti padaryta, tai sakoma pagal mus. Kai būsimieji dalykai aprašomi kaip įvykę, tai reikia suprasti pagal Dievo amžinybę, kur viskas, kas bus, jau yra įvykę.

19.16-17. Šeštoji taisyklė yra apie pakartojimą. Pakartojimas yra, kai Raštas grįžta prie to, kurio pasakojimas jau buvo praėjęs. Pavyzdžiui, kai Raštas paminėjo Nojaus sūnų sūnus, sakė, kad jie buvo pagal savo kalbas ir tautas, bet vėliau, tarsi tai dar sektų laiko tvarka: „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir vieną balsą.“ Kaip jie galėjo būti pagal savo tautas ir kalbas, jei buvo viena kalba visiems, jei ne todėl, kad pasakojimas, pakartodamas, grįžo prie to, kas jau praėjo? Pakartojimas yra, kai praeities dalykų priežastys maišomos su būsimais įvykiais. Kaip Pradžios knygoje, kai šeštą dieną sakoma, kad žmogus buvo sukurtas, vėl pakartojama, sakant: „Viešpats Dievas suformavo žmogų pagal savo paveikslą.“ Taip pat, kai, užbaigus visus darbus, sakoma, kad Dievas septintą dieną ilsėjosi, pakartojant pridedama: „Tai dangaus ir žemės kartos, kai jie buvo sukurti, tą dieną, kai Dievas sukūrė dangų ir žemę, ir kiekvieną lauko augalą, prieš jam išdygstant ant žemės; Viešpats Dievas dar nebuvo siuntęs lietaus ant žemės, ir nebuvo žmogaus, kuris dirbtų žemę, bet šaltinis kilo iš žemės, drėkindamas visą žemės paviršių.“ Visa tai, pakartojant, pasakojimo sekoje susiejama su būsimais dalykais, nors atrodo, kad tai įvyko per šešias dienas.

19.18-19. Septintoji taisyklė yra apie velnią ir jo kūną, kai dažnai sakomi dalykai, tinkantys jo galvai, bet labiau pritaikomi jo kūnui, arba atrodo, kad sakomi apie jo narius, bet tinka tik galvai. Pavyzdžiui, Izaijo knygoje, kai pranašiškas žodis daug kalbėjo prieš Babiloną, tai yra velnio kūną, vėl nukreipia orakulo mintį į galvą, tai yra velnią, sakydamas: „Kaip tu nukritai iš dangaus, Aušrine, kuri aušroje kėleisi?“ Ir taip toliau. Iš kūno vardo suprantama galva, kaip Evangelijoje apie rauges, sumaišytas su kviečiais, Viešpats sako: „Tai padarė priešo žmogus“, žmogumi vadindamas patį velnią ir kūno vardu nurodydamas galvą. Taip pat iš galvos vardo nurodomas kūnas, kaip Evangelijoje sakoma: „Aš išrinkau dvylika jūsų, bet vienas iš jūsų yra velnias“, turėdamas omenyje Judą, nes jis buvo velnio kūnas. Atsimetęs angelas yra visų neteisiųjų galva, ir šios galvos kūnas yra visi neteisūs. Jis sujungtas su savo nariais taip, kad dažnai tai, kas sakoma apie jo kūną, labiau tinka jam, o tai, kas sakoma apie jį, vėl nukreipiama į jo narius.

XX. Apie testamentų skirtumus

20.1-2. Kai kurie atmeta Senąjį Testamentą, nes senais laikais buvo viena, o naujais – kita, nesuprasdami, kad Dievas su dideliu paskirstymu davė tai, kas tinka kiekvienam laikui: Įstatyme Jis įsakė tuoktis, Evangelijoje – laikytis skaistybės; Įstatyme – atimti akį už akį, Evangelijoje – pakišti kitą skruostą smogiančiajam. Tačiau tie buvo skirti silpnai tautai tuo metu, o šie – tobulai. Abiem atvejais Jis pritaikė tai, kas tinka laikui, ir dėl šio pokyčio Dievas neturi būti laikomas kintamu, o veikiau vertas pagyrimo, nes, būdamas nekintamas, kaip minėjome, su dideliu paskirstymu davė tai, kas tinka kiekvienam laikui.

20.3. Pagal Senąjį Testamentą nuodėmės buvo mažesnės kaltės, nes jame buvo ne pati tiesa, o tiesos šešėlis. Naujajame Testamente, su aukštesniais įsakymais, kai kurie dalykai, kurie toje tautoje tarnavo tiesos šešėliui, mums įsakyta palikti. Ten paleistuvystė ir kerštas už skriaudą buvo leidžiami ir nekenkė, bet Naujajame Testamente jie griežtai pasmerkiami, jei daromi.

XXI. Apie tikėjimo simbolį ir maldą

21.1-2. Tikėjimo simbolis ir Viešpaties malda Bažnyčios mažiesiems pakanka, kad per visą Įstatymą pasiektų dangaus karalystę. Visa Raštų platybė sutelpa į Viešpaties maldos ir simbolio trumpumą. Todėl pranašas Izaijas sako: „Girdėjau sutrumpinimą nuo Viešpaties, Dievo kareivijų, visai žemei. Klausykite ir girdėkite mano žodį.“ Šis sutrumpinimas suprantamas arba kaip Viešpaties žodžiai, kad visas Įstatymas ir pranašai remiasi dviem meilės įsakymais – Dievo ir artimo, arba kaip pats Viešpaties maldos ir simbolio trumpumas, kuriuose, kaip minėta, sutelpa visa Raštų platybė.

XXII. Apie krikštą ir bendrystę

22.1. Tik katalikų Bažnyčia turi krikštą išganymui, kaip liudija pranašas Zacharijas: „Tą dieną bus atviras šaltinis Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams nuodėmingųjų ir nešvarių nuplovimui.“ Dovydo namai ir Jeruzalė yra Kristaus Bažnyčia, kurioje yra šaltinis nuodėmėms nuplauti. Eretikai tai daro tik įsivaizduojamu parodymu, todėl jų krikštas skirtas ne nuodėmėms atleisti, o bausmei liudyti.

22.2. Dėl vien tik prigimtinės kaltės naujagimiai, jei neatgimę per krikštą, kenčia pragare bausmes. Todėl naujagimis pasmerkiamas, jei neatgimsta, nes žūsta dėl prigimtinės kaltės žalos.

22.3. Kodėl kūdikiai, neturintys prigimtinės nuodėmės per krikštą ir dar nepadarę asmeninių nusikaltimų, kenčia nuo žvėrių ar kitų bausmių? Priežastis tokia: krikštas išlaisvina nuo amžinos bausmės, o ne nuo šio gyvenimo kančių. Jei žmonės būtų išlaisvinti nuo dabartinių kančių per krikštą, jie manytų, kad tai krikšto atlygis, o ne amžinasis. Todėl, nors nuodėmės kaltė panaikinta, lieka tam tikra laikina bausmė, kad karščiau būtų ieškoma to gyvenimo, kuris bus laisvas nuo visų kančių.

22.4. Niekas neneigia, kad tikintieji, net po krikšto, kuris nuplauna nuodėmes, kiekvieną dieną, kol esame šiame pasaulyje, turi atsiversti į Dievą. Tai, nors ir reikia daryti kasdien be pertraukos, niekada nebus padaryta pakankamai.

22.5. Tie, kurie dar yra motinos įsčiose, negali būti krikštijami su motina, nes tas, kuris dar negimė pagal Adomą, negali atgimti pagal Kristų. Atgimimu negali būti vadinamas tas, kurio gimimas dar neįvyko.

22.6. Tie, kurie Bažnyčioje gyvena ne pagal Bažnyčios orumą, o tikėjimą, kurį išpažįsta žodžiais, griauna darbais, apie juos rašoma: „Jų padaugėjo virš skaičiaus“, turint omenyje išrinktųjų karalystę.

22.7. Tie, kurie nusikalstamai gyvena Bažnyčioje ir nenustoja priimti Komunijos, manydami, kad tokia bendryste apsivalo, tegul supranta, kad tai jiems nieko neduoda apsivalymui, kaip sako pranašas: „Kodėl mano mylimasis mano namuose darė daug nusikaltimų? Ar šventos mėsos pašalins tavo piktadarybes?“ Ir apaštalas: „Tegul žmogus išbando save, ir tada valgo tą duoną ir geria iš tos taurės.“

XXIII. Apie kankinystę

23.1. Dievo tarnas jokiais sunkumais nepalūžta, bet savo noru stoja į kovą dėl tiesos gynimo ir niekada neabejoja dėl tiesos.

23.2. Dažnai iš mokinių kankinystei pasirenkami tie, kurie aplenkia savo mokytojus, siekdami karūnos, ir tie, kurie yra paskutiniai pagal rangą, kartais tampa pirmaisiais kovoje.

23.3. Šventas vyras savo noru turi stoti į kovą už teisingumą. Tačiau, jei kovos vaisiai yra labai gausūs, jis neturėtų vengti darbo pavojaus. Jei darbas didesnis nei sielų nauda, reikia vengti darbo, kuris duoda mažiausiai naudos. Apaštalas daro abu: savo noru atsidavė pavojams ten, kur matė didelę sielų naudą, ir išmintingai vengė pavojaus, kur matė, kad darbas bus didesnis nei nauda. Paulius Efese savo noru atsidavė pavojams, nes matė, kad nauda didesnė už pavojų. Damaske jis vengė pavojaus, nes nematė jokio to pavojaus vaisiaus.

23.4. Mokykis, kaip kiekvienas savo noru stoja į kankinystę arba, pagal Dievo nuosprendį, yra kito apjuosiamas ir vedamas ten, kur nenori, išskyrus tai, kad teisingasis džiaugiasi kova dėl būsimos šlovės, bet vengia kentėti dėl kančios smurto.

23.5. Paimk kankinystės su baime pavyzdį iš karo patirties, kur patyręs karys mūšyje ir drąsiai stoja į kovą, ir dėl baimės delsia.

23.6. Taip pat paimk kankinystės pavyzdį iš žmogaus kūno gydymo, kai žmogus džiaugiasi gydymo viltimi, bet liūdi dėl pjūvių ar labai karčių vaistų.

XXIV. Apie šventųjų stebuklus

24.1. Nors apaštalams buvo duota ženklų galia, kad stiprintų pagonių tikėjimą, Bažnyčiai duota darbų galia, kad puoštų tą patį tikėjimą. Vis dėlto pačiuose apaštaluose darbų galia buvo nuostabesnė nei ženklų galia. Taip ir dabar Bažnyčioje svarbiau gerai gyventi nei daryti ženklus.

24.2. Kad Bažnyčia dabar nedaro tokių stebuklų, kokius darė apaštalų laikais, priežastis ta, kad tada pasaulis turėjo tikėti stebuklais, o dabar, jau tikintis, jis turi spindėti gerais darbais. Tada ženklai buvo daromi išoriškai, kad viduje stiprėtų tikėjimas.

24.3. Kas reikalauja stebuklų tikėjime, siekia tuščios šlovės, kad būtų pagirtas. Rašoma: „Kalbos yra ženklas ne tikintiesiems, o netikintiesiems.“ Štai ženklas nėra reikalingas tikintiesiems, kurie jau tiki, bet netikintiesiems, kad atsiverstų. Paulius, dėl netikinčiųjų netikėjimo, Publijaus tėvą stebuklingai išgydė nuo karštinės, bet tikintį Timotiejų, kuris sirgo, gydė ne malda, o vaistais, kad žinotum, jog stebuklai daromi netikintiesiems, o ne tikintiesiems.

24.4a. Prieš pasirodant Antikristui, Bažnyčia nustos daryti stebuklus ir ženklus, kad jis drąsiau persekiotų ją, laikydamas ją apleista.

24.4b. Dėl šios naudos Bažnyčia Antikristo laikais nustos daryti stebuklus ir ženklus, kad išryškėtų šventųjų kantrybė, būtų parodytas atmestųjų, kurie pasipiktins, lengvabūdiškumas ir persekiotojų drąsa taptų įžūlesnė.

XXV. Apie Antikristą ir jo ženklus

25.1-2. Kiekvienas, kuris gyvena ar moko priešingai savo tikėjimo normai, yra Antikristas. Daugelis nematys Antikristo laikų, bet bus randami Antikristo nariuose.

25.3. Prieš ateinant Antikristui, daug jo narių jau buvo, ir dėl iškrypusių veiksmų jie aplenkė savo galvą, kaip sako apaštalas, teigdamas, kad neteisybės paslaptis jau veikia, dar prieš jam pasirodant.

25.4. Antikristo ženklų didybė bus tokia, kad net išrinktieji, jei įmanoma, bus suklaidinti. Bet jei jie išrinktieji, kaip gali būti suklaidinti? Jie trumpam suklups dėl gausių stebuklų, bet nebus išstumti iš savo tvirtybės baimės ar ženklų poveikiu. Todėl sakoma „jei įmanoma“, nes išrinktieji negali pražūti, bet greitai atsipeikėję religija suvaldys širdies klaidą, žinodami, kad Viešpats tai išpranašavo, kad, kai tai darys priešai, šventieji nesutriktų.

25.5. Antikristas darys tokius nuostabius stebuklus ir ženklus, kad net išrinktiesiems kils širdies abejonė. Tačiau protas greitai tai įveiks, nes jie žinos, kad tie ženklai daromi atmestųjų apgaulei ir išrinktųjų išbandymui. Tuo metu šventieji bus šlovingi per kantrybę, o ne per stebuklus, kaip ankstesni kankiniai. Jie ištvers ne tik persekiojimus, bet ir tuos, kurie spindės stebuklais. Todėl jų kova bus sunkesnė, nes jie kovos ne tik su persekiojais, bet ir su stebuklais žibančiais.

25.6. Antikristo laikais sinagoga smarkiau siautės prieš Bažnyčią nei per paties Išganytojo atėjimą, kai persekiojo krikščionis.

25.7. Velnias, net būdamas surištas, jau rodė didelį žiaurumą kankiniams, bet Antikristo laikais, kai bus atrištas, bus dar žiauresnis. Jei tiek galėjo padaryti surištas, ką darys atrištas?

25.8. Kuo arčiau pasaulio pabaigos velnias mato, tuo žiauresnius persekiojimus vykdo, kad, matydamas savo neišvengiamą pasmerkimą, padaugintų savo bendrininkų, su kuriais bus įmestas į pragaro ugnį.

25.9. Kuo trumpesnį laiką velnias mato iki savo pasmerkimo, tuo didesniu persekiojimo pykčiu juda, Dievo teisingumui leidžiant, kad teisieji būtų pašlovinti, neteisieji suteršti, ir velniui būtų skiriamas griežtesnis pasmerkimo nuosprendis.

XXVI. Apie prisikėlimą

26.1. Šventųjų ramybės pradžia yra šiame gyvenime, bet ne tobulumas. Tobula ramybė bus tada, kai, įveikę kūno silpnumą, jie kils į Dievo kontempliaciją.

26.2. Mirusiųjų prisikėlimas, kaip sako apaštalas, bus į tobulą žmogų, pagal Kristaus pilnatvės amžiaus matą, būtent jaunystės amžiuje, kuriam nereikia tobulėti, be trūkumų polinkio, tobulame abiejų pusių pilnume, tvirtame ir stipriame.

26.3. Nors dabar tikintieji vadinami Dievo vaikais, dėl to, kad kenčia gedimo vergiją, jie dar yra pavergti, bet gaus visišką Dievo vaikų laisvę, kai šis gendantis apsirengs negendamybe.

26.4. Dabar Dievas pažįstamas per veidrodį; ateityje kiekvienas išrinktasis bus pristatytas akis į akį, kad kontempliuotų tikrovę, kurią dabar bando matyti per veidrodį.

26.5. Šiame gyvenime Bažnyčia užpildoma išrinktųjų, kurie stovės dešinėje, ir atmestųjų, kurie eis į kairę, skaičiumi. Pasaulio pabaigoje raugės bus atskirtos nuo kviečių.

XXVII. Apie teismą

27.1. Kristus žino teismo dieną, bet Evangelijoje nenorėjo jos nei pasakyti, nei mokiniams atskleisti. Kai Viešpats per pranašą sako: „Keršto diena yra mano širdyje“, jis rodo, kad nežinojimo nėra, bet nenori to atskleisti.

27.2. Teismas prasideda nuo Viešpaties namų, kaip rašoma, kai išrinktieji, tai yra Dievo namai, čia teisiami per bausmes. Neteisūs bus teisiami ten pasmerkimui. Todėl sakoma: „Jei pirma nuo mūsų, koks galas tų, kurie netikėjo?“

27.3. Griežto teisėjo tyrime net teisiojo teisingumas nėra saugus, išskyrus dievišką gailestingumą, kad pats teisingumas, kuriuo žmogus yra teisus, būtų pateisintas Dievo. Kitaip net jis Dievo akyse yra nuodėmė. Jobas sako: „Jis sunaikina ir nekaltą, ir neteisų.“ Nekaltas sunaikinamas Dievo, kai jo nekaltumas, griežčiau ištirtas ir palygintas su dievišku nekaltumu, nieko nereiškia, išskyrus tai, kad žmogus pateisinamas gailestingumo malone. Neteisus sunaikinamas Dievo, kai dieviško tyrimo subtilumu išbandomas, jo neteisybė atskleidžiama ir pasmerkiama.

27.4. Nekaltas ir neteisus sunaikinami kartu kūno mirtimi, o ne pasmerkimo bausme.

27.5. Mokytas ir nemokytas miršta vienodai, bet kūno mirtimi, o ne pasmerkimo bausme. Viskas eina į vieną vietą, nes kūno mirtimi ir teisus, ir neteisus grįžta į žemę. Tačiau atlygis skiriasi, kaip sako Saliamonas: „Ką daugiau turi išminčius už kvailį, išskyrus tai, kad eina ten, kur yra gyvenimas?“ Visi vienodai grįžta į žemę, bet ne vienodai eina ten, kur yra gyvenimas.

27.6. Neteisus baudžiamas dvigubu nuosprendžiu: arba čia, pagal savo nuopelnus, proto aklumu, kad nematytų tiesos, arba pabaigoje, kad sumokėtų deramas bausmes.

27.7. Dieviškasis teismas yra dvilypis: vienas, kai žmonės teisiami ir čia, ir ateityje; kitas, kai jie teisiami čia, kad nebūtų teisiami ten. Todėl kai kuriems laikina bausmė padeda apsivalyti, o kitiems čia prasideda pasmerkimas, ir ten laukia tobulas pražuvimas.

27.8. Teisme atmestieji matys Kristaus žmogystę, kurioje Jis buvo teisiamas, ir kentės. Jo dieviškumo nematys, kad nesidžiaugtų. Tiems, kuriems dieviškumas rodomas, jis rodomas džiaugsmui.

27.9. Pagal sąžinės skirtingumą Kristus teisme išrinktiesiems atrodys švelnus, o atmestiesiems – baisus. Kokią sąžinę žmogus turės, toks bus ir jo teisėjas, kad, Kristui išliekant ramiam, jis atrodytų baisus tik tiems, kuriuos sąžinė kaltina dėl blogio.

27.10-11. Teisme yra du žmonių skirtumai ar rangai: išrinktieji ir atmestieji, kurie skirstomi į keturis. Tobulųjų rangas yra vienas – tie, kurie teisia su Viešpačiu, ir kitas – tie, kurie teisiami. Abu valdys su Kristumi. Atmestųjų rangas dalijamas į du: tie, kurie yra Bažnyčioje, bet blogi, bus teisiami ir pasmerkti; tie, kurie yra už Bažnyčios ribų, nebus teisiami, o tik pasmerkti. Pirmasis rangas – teisiami ir pražūstantys – priešinamas gerųjų rangui, kurie teisiami ir valdo. Antrasis rangas – neteisiami ir pražūstantys – priešinamas tobulųjų rangui, kurie neteisiami ir valdo. Trečiasis rangas – teisiami ir valdantys – priešinamas rangui, kurie teisiami ir pražūsta. Ketvirtasis rangas – neteisiami ir valdantys – priešinamas priešingam rangui, kurie neteisiami ir pražūsta.

XXVIII. Apie pragarą

28.1. Pasmerktųjų bausmė pragare yra dvilypė: jų protą degina liūdesys, o kūną – liepsna, pagal pakaitomis, kad tie, kurie protu planavo, ką atliks kūnu, būtų baudžiami ir siela, ir kūnu.

28.2. Pragaro ugnis turi šviesą vienu atžvilgiu, bet neturi kitu: ji turi šviesą pasmerkimui, kad neteisūs matytų, dėl ko kenčia, bet neturi šviesos paguodai, kad nematytų, dėl ko džiaugtųsi.

28.3. Tinkamas palyginimas yra trijų jaunuolių krosnis, kaip pragaro ugnies pavyzdys. Kaip ta ugnis nedegino trijų jaunuolių bausmei, bet degino jų pančius, taip pragaro ugnis švies vargšams, didindama jų kančias, kad matytų, dėl ko kenčia, bet nešvies paguodai, kad nematytų, dėl ko džiaugtųsi.

28.4. Tarp šio gyvenimo ir būsimo nelaimingo vargo yra didelis skirtumas. Ten yra ir vargas dėl skausmo kančių, ir tamsa dėl šviesos atmetimo. Šiame gyvenime yra tik vienas – vargas, kito nėra; pragare yra abu.

XXIX. Apie neteisiųjų bausmes

29.1. Kaip malkų ryšuliai deginimui surenkami iš panašių, taip teismo dieną panašios kaltės kaltuosius sujungs su jiems panašiais, kad bausmė, tarsi ryšulys, suveržtų tuos, kuriuos panašūs veiksmai padarė blogais.

29.2. Kaip kiekvienas šventasis būsimo teismo metu bus pašlovintas pagal savo dorybių kiekį, taip kiekvienas neteisus bus pasmerktas pagal savo nusikaltimų kiekį. Bausmėje nebus trūkumų būsimo pasmerkimo tvarkai, bet bausmių skirtumai bus pagal nusikaltimų pobūdį, kaip patvirtina pranašas.

29.3. Pasmerktųjų bausmę dar padidina jų artimųjų kančios, kaip Evangelijos žodžiai apie turtuolį pragare. Taip ir psalmių autorius, didindamas Judo kančias, sako: „Jo sūnūs tebūna sukrėsti, išvaryti ir elgetauja.“

29.4. Neteisūs teisme kentės sunkesnę proto kančią, matydami, kad teisūs pelnė šlovės palaimą.

29.5. Visiems matant, velnias bus nuverstas, kai, stebint visiems geriems angelams ir žmonėms, kartu su tais, kurie yra jo pusėje, bus įmestas į amžinąją ugnį.

29.6. Kai velnias bus pašalintas pasmerkimui, daugelis išrinktųjų, dar esančių kūne, Viešpačiui ateinant teisti, bus sukrėsti baime, matydami, kaip neteisus baudžiamas tokiu nuosprendžiu. Ši baimė juos apvalys, nes, jei kūne dar liko nuodėmės, baimė, matant velnio pasmerkimą, juos išvalys. Jobas sako: „Kai jis bus pašalintas, angelai bijos ir, išsigandę, apsivalys.“

29.7. Daugelis gali pražūti teismo dieną iš tų, kurie dabar atrodo išrinkti ir šventi, kaip moko pranašas: „Viešpats pašauks teismą prie ugnies, ir ji praris didelę bedugnę, ir suės dalį namų.“ Dalis namų bus praryta, nes pragaras praris net tuos, kurie dabar didžiuojasi dangiškais įsakymais. Apie juos Viešpats sako: „Daugelis man tą dieną sakys: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi ne tavo vardu pranašavome, ne tavo vardu išvarėme demonus, ne tavo vardu darėme daug stebuklų?’ Tada jiems atsakysiu: ‘Niekada jūsų nepažinojau, pasitraukite nuo manęs, jūs, kurie darote neteisybę, nežinau, kas jūs.’“

XXX. Apie šventųjų šlovę

30.1. Ateityje teisiųjų širdys nebus prislėgtos gailesčiu pasmerktiesiems, nes ten bus toks didelis šventųjų džiaugsmas kontempliuojant Dievą, kad liūdesiui nebus vietos.

30.2-3. Kaip baltos spalvos grožis išryškėja šalia juodos, taip šventųjų poilsis, palygintas su blogųjų pasmerkimu, bus šlovingesnis; taip teisingumas šalia neteisybės; taip dorybė šalia ydos. Šventųjų šlovė auga, kai neteisūs gauna deramą bausmę.

30.4. Po prisikėlimo šventiesiems kūne pažadėtas įžengimas į dangų, kaip Kristus sakė Tėvui: „Noriu, kad ten, kur esu aš, būtų ir jie su manimi.“ Jei esame galvos nariai ir Kristus yra vienas savyje bei mumyse, ten, kur Jis įžengė, įžengsime ir mes.

Baigiasi Pirmoji knyga.

Santrauka: Sevilijos Izidoriaus „Sentencijų“ antroji knyga

Sevilijos Izidoriaus „Sentencijų“ antroji knyga („Liber Secundus“) yra krikščioniškos moralės ir teologijos traktatas, skirtas dvasiniam žmogaus tobulėjimui ir Dievo pažinimui. Parašyta VII a., knyga parodo ankstyvosios krikščionybės mokymus, pabrėždama dorybių svarbą, nuodėmės pavojų ir būtinybę atsiversti į Dievą. Izidorius, kaip vyskupas ir mokslininkas, rašo glaustais, sentencijų pavidalo teiginiais, kurie lengvai įsimenami ir tinkami tiek dvasiniam apmąstymui, tiek praktiniam gyvenimo vadovui. Tekstas skirtas krikščionims, siekiantiems gyventi pagal Dievo valią, ir nagrinėja temas, tokias kaip išmintis, tikėjimas, meilė, viltis, malonė, atsivertimas, nuodėmė ir dorybių kova su ydomis.

Knygos struktūra susideda iš 44 skyrių, kiekvienas jų skirtas specifinei temai, pradedant išmintimi („De sapientia“) ir baigiant abstinencija („De abstinentia“). Izidorius remiasi Šventuoju Raštu, pranašų, apaštalų ir savo paties įžvalgomis, siekdamas parodyti, kaip žmogus gali artėti prie Dievo per dorybes ir vengti nuodėmės. Tekste pabrėžiama, kad tikrasis išminties šaltinis yra Dievo pažinimas, o tikėjimas, meilė ir viltis yra esminės krikščioniško gyvenimo dorybės. Taip pat daug dėmesio skiriama nuodėmės prigimčiai, jos priežastims (pvz., puikybei, geismui, godumui) ir būdams, kaip ją įveikti per atgailą, maldą ir dorybių praktikavimą. Knyga taip pat aptaria praktinius aspektus, tokius kaip kalbos svarba, melo pavojus, prisiekinėjimas ir saikas valgant bei geriant.

Ši knyga yra ne tik teologinis, bet ir moralinis vadovas, atspindintis krikščioniškąją etiką, kuri buvo aktuali tiek Izidoriaus laikmečiu, tiek vėlesnėms kartoms. Jos unikalumas slypi glaustume, aiškume ir gebėjime sujungti teologiją su praktiniais patarimais, taip pat subtiliu žmogaus silpnybių ir Dievo malonės balansu.

Svarbiausios ištraukos ir jų vertimai

1. Apie išmintį (I, 1.1)
   Lotyniškai: „Omnis qui secundum Deum sapiens est beatus est. Beata uita cognitio diuinitatis est. Cognitio diuinitatis uirtus boni operis est. Virtus boni operis fructus aeternitatis est.“
   Versta: „Kiekvienas, kuris yra išmintingas pagal Dievą, yra palaimintas. Palaimintas gyvenimas yra dieviškumo pažinimas. Dieviškumo pažinimas yra gero darbo dorybė. Gero darbo dorybė yra amžinybės vaisius.“
   Reikšmė: Ši ištrauka pabrėžia, kad tikroji išmintis kyla iš Dievo pažinimo, kuris veda į dorybingą gyvenimą ir galutinį atlygį – amžinąjį gyvenimą.
2. Apie tikėjimą (II, 2.3)
   Lotyniškai: „Non tantum id credendum est quod sensu carnis dinoscimus, sed magis etiam quod intellectu mentis conspicimus, id est Deum: Sine fide nemo potest placere Deo; omne enim quod non est ex fide peccatum est.“
   Versta: „Reikia tikėti ne tik tuo, ką suvokiame kūno pojūčiais, bet labiau tuo, ką matome proto suvokimu, tai yra Dievu. Be tikėjimo niekas negali patikti Dievui, nes visa, kas nėra iš tikėjimo, yra nuodėmė.“
   Reikšmė: Tikėjimas yra esminis krikščioniško gyvenimo pagrindas, pranokstantis fizinius pojūčius ir reikalaujantis proto bei širdies atsidavimo Dievui.
3. Apie meilę (III, 3.3)
   Lotyniškai: „Nullum praemium caritati pensatur. Caritas enim uirtutum omnium obtinet principatum. Vnde et uinculum perfectionis caritas ab apostolo dicitur, eo quod uniuersae uirtutes eius uinculo religentur.“
   Versta: „Meilei nėra atlyginama jokiu atlygiu. Meilė užima pirmą vietą tarp visų dorybių. Todėl apaštalas meilę vadina tobulumo saitu, nes visos dorybės yra sujungtos jos saitu.“
   Reikšmė: Meilė (caritas) laikoma aukščiausia dorybe, jungiančia visas kitas ir vedančia į tobulumą.
4. Apie atgailą (XIII, 13.10)
   Lotyniškai: „In hac uita tantundem paenitentiae patet libertas; post mortem uero nullam correctionis esse licentiam. Vnde et Dominus dicit: Me oportet operare opera eius qui me misit donec dies est; ueniet autem nox quando nemo potest operare.“
   Versta: „Šiame gyvenime atgailai yra tiek pat laisvės; tačiau po mirties nėra jokios galimybės taisytis. Todėl Viešpats sako: ‘Man reikia dirbti Jo, kuris mane siuntė, darbus, kol yra diena; ateis naktis, kai niekas negalės dirbti.’“
   Reikšmė: Atgaila galima tik šiame gyvenime, todėl būtina skubėti atsiversti, kol yra laiko.
5. Apie puikybę (XXXVIII, 38.7)
   Lotyniškai: „Superbia, sicut origo est omnium criminum, ita ruina cunctarum uirtutum. Ipsa est enim in peccato prima, ipsa in conflictu postrema.“
   Versta: „Puikybė, kaip visų nusikaltimų pradžia, taip yra ir visų dorybių griūtis. Ji yra pirmoji nuodėmėje ir paskutinė kovoje.“
   Reikšmė: Puikybė laikoma pagrindine visų nuodėmių priežastimi, griaunančia net dorybes, todėl ji yra didžiausia kliūtis dvasiniam augimui.

Sevilijos Izidoriaus „Sentencijų“ antroji knyga yra krikščioniškos moralės ir teologijos vadovas, skirtas padėti tikintiesiems gyventi pagal Dievo valią. Knyga nagrinėja esmines krikščioniško gyvenimo temas, tokias kaip išmintis, tikėjimas, meilė, atgaila, nuodėmė ir dorybės, pabrėždama, kad tikrasis kelias į Dievą yra per dorybingą gyvenimą, pagrįstą tikėjimu ir Dievo malone. Izidorius, remdamasis Šventuoju Raštu ir savo įžvalgomis, siūlo praktinius patarimus, kaip įveikti nuodėmes, ypač puikybę, geismą ir godumą, bei kaip ugdyti dorybes, tokias kaip meilė, viltis ir abstinencija. Knygos glaustas, sentencijų formatas daro ją prieinamą ir naudingą tiek dvasiniam apmąstymui, tiek kasdieniam gyvenimui. Tai svarbus ankstyvosios krikščionybės tekstas, atspindintis to meto teologines ir moralines vertybes, kurios išlieka aktualios ir šiuolaikiniams tikintiesiems.

Santrauka: Sevilijos Izidoriaus „Sentencijų“ trečioji knyga

Sevilijos Izidoriaus „Sentencijų“ trečioji knyga („Liber Tertius“) yra krikščioniškos teologijos ir moralės traktatas, tęsiantis ankstesnių knygų temas, tačiau daugiausia dėmesio skiriantis Dievo bausmėms, dvasinei kovai, Bažnyčios vadovų pareigoms ir visuomenės moralinei atsakomybei. Parašyta VII a., knyga atspindi ankstyvosios krikščionybės mokymus, pabrėždama žmogaus silpnybes, Dievo teisingumą ir gailestingumą, taip pat būtinybę gyventi pagal dorybes, siekiant amžinojo išganymo. Izidorius rašo glaustais, sentencijų pavidalo teiginiais, kurie skirti dvasiniam apmąstymui ir praktiniam vadovavimui, ypač Bažnyčios vadovams, vienuoliams ir pasauliečiams.

Knyga susideda iš 62 skyrių, apimančių įvairias temas: nuo Dievo bausmių („De flagellis Dei“) iki gyvenimo trumpumo („De brevitate huius vitae“) ir mirties („De exitu“). Izidorius nagrinėja, kaip Dievo bausmės ir išbandymai tarnauja žmogaus taisymuisi, kaip velnias gundo žmones, ir kaip dorybės, tokios kaip malda, skaitymas, nuolankumas ir gailestingumas, padeda įveikti nuodėmes. Daug dėmesio skiriama Bažnyčios vadovų – vyskupų, kunigų ir pasaulietinių valdovų – atsakomybei, pabrėžiant, kad jų mokymas ir pavyzdys turi atitikti krikščioniškąją moralę. Knygoje taip pat aptariamos socialinės problemos, tokios kaip neteisingi teisėjai, vargšų priespauda ir klaidingos draugystės, kurios atitolina nuo Dievo.

Trečioji knyga išsiskiria savo praktiniu pobūdžiu, ypač akcentuojant Bažnyčios ir visuomenės vadovų roles. Izidorius ragina nuolankumą, teisingumą ir gailestingumą, įspėdamas apie puikybės, veidmainystės ir godumo pavojus. Tekstas yra ne tik teologinis, bet ir moralinis vadovas, skirtas formuoti krikščioniškąją visuomenę, kuri gyvena pagal Dievo valią.

Svarbiausios ištraukos ir jų vertimai

1. Apie Dievo bausmes (I, 1.4)
   Lotyniškai: „Iusto temporalia flagella ad aeterna proficiunt gaudia; ideoque et iustus in poenis gaudere debet, et impius in prosperitatibus timere debet.“
   Versta: „Teisiajam laikinos bausmės veda į amžinus džiaugsmus; todėl teisusis turi džiaugtis kentėdamas, o neteisusis bijoti klestėdamas.“
   Reikšmė: Ši ištrauka pabrėžia, kad Dievo bausmės teisiajam yra išbandymas, stiprinantis jo tikėjimą ir vedantis į amžinąjį atlygį, o neteisusis, klestėdamas, turėtų bijoti būsimo teismo.
2. Apie velnio pagundas (V, 5.4)
   Lotyniškai: „Etsi nolens, utilitati tamen sanctorum seruit diabolus, quando eos temptationibus suis non decipit, sed potius erudit. Nam temptationes quas ille ad humanum interitum mouet, interdum Christus ad exercitium uirtutum salubri utilitate conuertit.“
   Versta: „Nors ir nenorėdamas, velnias tarnauja šventųjų naudai, kai jų neapgauna savo pagundomis, bet veikiau moko. Mat pagundas, kurias jis kelia žmogaus pražūčiai, Kristus kartais paverčia dorybių išbandymu, naudingai stiprindamas.“
   Reikšmė: Velnias, nors ir siekia pražudyti, nevalingai tarnauja Dievo planui, nes pagundos stiprina šventųjų dorybes, jei šie jas įveikia.
3. Apie maldą (VII, 7.4)
   Lotyniškai: „Oratio cordis est, non labiorum. Neque enim uerba deprecantis Deus intendit, sed orantis cor aspicit.“
   Versta: „Malda yra širdies, o ne lūpų. Dievas nekreipia dėmesio į besimeldžiančio žodžius, bet žiūri į meldžiančio širdį.“
   Reikšmė: Tikroji malda kyla iš širdies nuoširdumo, o ne iš išorinių žodžių, pabrėžiant vidinio tikėjimo svarbą.
4. Apie Šventųjų Raštų skaitymą (VIII, 8.4)
   Lotyniškai: „Geminum confert donum lectio sanctarum scripturarum, siue quia intellectum mentis erudit, seu quod a mundi uanitatibus abstractum hominem ad amorem Dei perducit.“
   Versta: „Šventųjų Raštų skaitymas teikia dvigubą dovaną: arba todėl, kad lavina proto suvokimą, arba todėl, kad, atitraukęs žmogų nuo pasaulio tuštybių, veda jį į Dievo meilę.“
   Reikšmė: Raštų skaitymas ne tik moko, bet ir dvasiškai pakylėja, atitraukdamas nuo pasaulio pagundų ir artindamas prie Dievo.
5. Apie nuolankumą (XIX, 19.1)
   Lotyniškai: „Summa uirtus monachi humilitas, summum uitium eius superbia est. Tunc autem se quisque monachum iudicet, kada se minimum existimauerit, etiam cum maiora uirtutum opera gesserit.“
   Versta: „Aukščiausia vienuolio dorybė yra nuolankumas, didžiausia jo yda – puikybė. Vienuoliu save laikyti gali tas, kuris save laiko mažiausiu, net ir atlikęs didelius dorybių darbus.“
   Reikšmė: Nuolankumas yra esminė vienuolio dorybė, be kurios net didžiausi darbai praranda vertę, nes puikybė griauna dvasinį augimą.

Sevilijos Izidoriaus „Sentencijų“ trečioji knyga yra išsamus krikščioniškos moralės ir teologijos vadovas, skirtas dvasiniam tobulėjimui ir Bažnyčios bei visuomenės vadovų atsakomybės stiprinimui. Knyga nagrinėja Dievo bausmių, velnio pagundų, maldos, Šventųjų Raštų skaitymo, nuolankumo ir gailestingumo svarbą, taip pat aptaria Bažnyčios vadovų ir pasaulietinių valdovų pareigas. Izidorius pabrėžia, kad tikrasis kelias į išganymą yra per dorybingą gyvenimą, pagrįstą tikėjimu, nuolankumu ir Dievo malone, įspėdamas apie puikybės, veidmainystės ir neteisingumo pavojus. Knygos glaustas sentencijų formatas ir praktiniai patarimai daro ją prieinamą tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams, o jos temos išlieka aktualios krikščioniškajai etikai. Tai svarbus ankstyvosios krikščionybės tekstas, atspindintis to meto dvasines ir moralines vertybes, kurios tebenaudojamos formuojant krikščioniškąją pasaulėžiūrą.