Petras Damianas (Petrus Damianus, 1007–1072) savo garsiausią moralinį traktatą Liber Gomorrhianus, ad Leonem IX Romanum Pontificem — lietuviškai „Gomoros knyga, skirta Romos popiežiui Leonui IX“ — parašė apie 1049–1054 m., vienu iš ankstyviausių Bažnyčios reformų laikotarpių. Tai nėra literatūrinė fantazija, o rūsčia tikrove pagrįstas liudijimas, kurį autorius parengė remdamasis savo, kaip aukšto rango dvasininko ir reformatoriaus, patirtimi. Informaciją apie dvasininkų seksualinius nusižengimus jis žinojo tiesiogiai iš vienuolynų gyvenimo stebėjimų bei bažnytinių pranešimų, nes būdamas įtakingas asketas turėjo priėjimą prie vidinės informacijos apie moralinę krizę institucijoje. Šis veikalas yra septintasis autoriaus mažųjų traktatų serijoje (Opusculum septimum), tačiau pats tekstas yra savarankiškas, vientisas ir neturintis kitų „Gomoros knygos“ dalių.
„Gomoros knyga“ yra moralinis ir disciplininis memorandumas, kuriame Petras Damianas kreipiasi tiesiogiai į popiežių Leoną IX, prašydamas imtis griežtų priemonių prieš dvasininkijos moralinį nuosmukį. Traktato pavadinimas Liber Gomorrhianus simboliškai sieja aptariamas ydas su bibline Gomora — ne kaip literatūrine metafora, bet kaip teologiniu perspėjimu apie bendruomenės dvasinį sugedimą. Autorius teigia, kad dvasininkai, kurie turėtų būti „templum Dei“ — Dievo šventovė — savo elgesiu tampa neverti šventųjų ordinų ir turi būti pašalinti iš pareigų.
Veikale ryškiai atsiskleidžia Damiano retorinis stilius: jis jungia asketinę teologiją, moralinę logiką ir griežtą kanoninę argumentaciją. Liber Gomorrhianus nėra vien moralinis pamokslas — tai dokumentas, skirtas paveikti popiežiaus sprendimus ir inicijuoti sistemines reformas. Dėl to tekstas turi ir politinį, ir bažnytinės teisės pobūdį. Damianui rūpi ne tik individualių dvasininkų nuodėmės, bet ir institucinis pavojus, kylantis, kai moralinis nuosmukis tampa toleruojamas.
Keturi nuodėmės laiptai
Damianas savo traktate išskyrė keturias pagrindines formas, kuriomis, jo nuomone, dvasininkai purvino savo šventą pašaukimą. Ši gradacija buvo skirta parodyti, kaip žemai gali pulti žmogus:
- Vienišas susiteršimas (pollutio solitaria) – masturbacija, kurią jis laikė nuodėmingo kelio pradžia.
- Abipusis susiteršimas (pollutio mutua) – abipusė masturbacija tarp dvasininkų.
- Tarpšlauninis santykis (intercoitus femoralis) – lytinis aktas tarp šlaunų, vengiant pilno suartėjimo, tikintis taip „sušvelninti“ nuodėmę.
- Analinis aktas (consummato actu in terga arba perfecta sodomia) – tai, ką Damianas vadino tikrąja sodomija, bjauriausiu nusižengimu prieš prigimtį.
Didžiausią pasibjaurėjimą autoriui kėlė ne tik patys aktai, bet ir jų mastas bei sisteminis pobūdis. Jis aprašė situacijas, kai vyresnieji dvasininkai sistemiškai išnaudodavo jaunesnius seminaristus, paversdami tai savotiška iniciacija. Dar baisiau jam atrodė faktas, kad partneriais tapę kunigai vėliau vienas kitam teikdavo Išpažinties sakramentą. Damianas tai vadino „dvasiniu kraujomaiša“ – sakramento išniekinimu, kai nuodėmklausys ir nusidėjėlis yra tie patys asmenys, plaunantys vienas kito kaltes, kad galėtų toliau nuodėmiauti.
Knyga buvo laikoma „bloga“ dėl grafiškų aprašymų, o kartu ir dėl Damiano reikalavimo taikyti drakoniškas bausmes. Jis siūlė visus, bent kartą suklupusius bet kurioje iš šių kategorijų, amžiams šalinti iš dvasininkų luomo be jokios malonės. Popiežiui Leonui IX (Leo PP. IX) tai kėlė administratyvų siaubą, nes pritaikius tokius standartus, Bažnyčia būtų praradusi milžinišką dalį savo personalo. Damianas dvasininkus vadino „ištvirkusiais gyvuliais“ ir „velnio sėkla“, paversdamas šį traktatą negailestingu veidrodžiu, į kurį Vatikanas nenorėjo žiūrėti.
Knygos reikšmė
„Gomoros knyga“ laikoma vienu svarbiausių XI a. reforminės teologijos tekstų. Ji atskleidžia, kaip viduramžių Bažnyčia suvokė dvasininko pareigą, kūno discipliną ir bendruomenės šventumo sampratą. Traktatas taip pat liudija Damiano intelektinį autoritetą: popiežius Leonas IX atsakė į šį veikalą oficialia epistola, patvirtindamas jo teiginius ir suteikdamas jiems apaštalinę galią.
Šiuolaikinėje istoriografijoje Liber Gomorrhianus vertinamas kaip vienas iš kertinių tekstų, padėjusių formuoti Grigaliaus reformų dvasią. Jis atskleidžia ne tik moralinę problematiką, bet ir Damiano siekį atkurti dvasininkijos autoritetą, grąžinant ją prie asketinės, griežtos ir skaidrios tarnystės idealų.
GOMOROS KNYGA, SKIRTA ROMOS POPIEŽIUI LEONUI IX
Petras Damianas
(1007—1072)
Liber Gomorrhianus
(Gomoros knyga)
Parašyta tarp 1049—1054 m.
SEPTINTASIS VEIKALAS
ARGUMENTAS — Autorius apgailestauja dėl neišsakomo ir pasibjaurėtino nusikaltimo, į kurį buvo puolę jo laikmečio Dievui pasišventusieji; jis tvirtina, kad tokie asmenys, kaip neverti, turi būti pašalinti iš šventųjų luomų; jis meldžia Romos pontifiką Leoną, kad šis savo autoritetu nubaustų taip šlykščiai nusidedančius.
LEONO IX LAIŠKAS
Kuriuo patvirtinama ši šventojo vyro knygelė.
Leonas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mylimam sūnui Kristuje, atsiskyrėliui Petrui: amžinosios palaimos džiaugsmas.
Mylimiausias sūnau, knygelė, kurią garbiu stiliumi, bet dar garbingesniais argumentais parašei prieš keturgubą kūniško užkrato purvą, aiškiais įrodymais liudija, kad tavo sielos intencija per dievotą kovą pasiekė spindinčią tyros skaistybės buveinę. Tu iš tiesų pajungei kūno barbariškumą, nes taip pakėlei dvasios ranką prieš geismo bjaurumą. Išties prakeikta yra yda, kuri toli atskiria nuo dorybių Kūrėjo, kuris, būdamas tyras, nepriima nieko netyro; ir tas, kuris pasiduos purvinoms vilionėms, negalės turėti dalies Jo likime.
O dvasininkai, apie kurių patį purviniausią gyvenimą tavo išmintis diskutuoja tiek su ašaromis, tiek su loginiu pagrindimu, tikrai ir visiškai nepriklauso Jo paveldo linijai, nuo kurios jie patys atsiskiria mėgaudamiesi kūniškais malonumais. Jei jie gyventų skaisčiai, būtų vadinami ne tik šventa Dievo šventykla, bet ir pačia šventove, kurios sniego baltumo tyrumu aukojamas tas garsusis Dievo Avinėlis, per kurį nuplaunamas bjaurus viso pasaulio užkratas. Be abejonės, tokie dvasininkai, nors ir ne žodžiais, tai darbais liudija, kad jie nėra tie, kuo yra laikomi. Nes kaipgi gali būti dvasininku ar tokiu vadinamas tas, kuris savo paties sprendimu nebijo susitepti nei savo, nei svetimomis rankomis, liesdamas savo ar kito vyriškas dalis, arba niekingai ir neprotingai ištvirkaudamas tarp šlaunų ar per užpakalį?
Apie tokius asmenis, švento įtūžio pagautas, parašei tai, kas tau atrodė teisinga; todėl dera, kaip ir trokšti, kad mes įsikištumėme su savo apaštališkuoju autoritetu, idant pašalintume skrupulingą abejonę skaitytojams ir kad visiems taptų aišku ir tikra, jog viskas, ką talpina ši knygelė, mūsų sprendimu yra priimtina ir priešinga velniškai ugniai tarytum vanduo. Taigi, kad purvino geismo savivalė neplistų nebaudžiama, būtina ją atremti deramu apaštališkojo griežtumo pasmerkimu, tačiau kartu tame griežtume taikyti ir tam tikrą saiką.
Štai: atsižvelgiant į teisingumo reikalavimus, visi tie, kurie yra susitepę bet kuria iš keturių paminėtų bjaurasties rūšių, tiek šventųjų kanonų, tiek mūsų sprendimu yra šalinami iš visų nekaltosios Bažnyčios luomo laipsnių.
Tačiau mes, elgdamiesi humaniškiau, norime ir netgi įsakome, kad tie, kurie sėklą išliejo savo rankomis arba tarpusavyje vienas kitam, ar netgi tie, kurie santykiavo tarp šlaunų (inter femora), tačiau darė tai neilgą laiką ir ne su daugeliu asmenų – jei jie suvaldys šį geismą ir verta atgaila išpirks gėdingus poelgius – pasikliaujant Dievo gailestingumu, būtų vėl prileisti prie tų laipsnių, kuriuos užėmė (tačiau kuriuose neišsilaikė), kol gyveno nuodėmėje.
Tačiau viltis atgauti savo luomą yra atimta iš tų, kurie bet kuria iš dviejų aprašytų bjaurasties rūšių teršėsi ilgą laiką vieni ar su kitais, arba su daugeliu asmenų (net jei ir trumpą laiką), arba – ką baisu net tarti ir girdėti – puolė į ištvirkimą per užpakalį (in terga).
Jei kas nors išdrįstų teisti ar loti prieš šį mūsų apaštališkąjį dekretą, težino, kad rizikuoja savo paties luomu. Nes tas, kuris nebado ydos, bet ją glosto kartu su tuo, kuris miršta per tą ydą, pats pagrįstai yra teisiamas kaip mirties kaltininkas.
Bet, o mylimiausias sūnau, neišsakomai džiaugiuosi, kad savo gyvensenos pavyzdžiu mokai to, ką dėstei savo oratoriaus gebėjimais. Juk svarbiau yra mokyti darbais nei balsu. Todėl, Dievui padedant, gausi pergalės palmės šakelę ir džiūgausi dangaus buveinėje su Dievu ir Mergelės Sūnumi, apipiltas tiek daugybe atlygių, kiek žmonių per tave buvo išplėšta iš velnio spąstų, kuriais buvai apsuptas ir tam tikra prasme vainikuotas.
{ 0 }
PRATARMĖ
PRASIDEDA GOMOROS KNYGA,
PARAŠYTA NUOLANKAUS VIENUOLIO PETRO DAMIANO
Palaimintajam popiežiui LEONUI, PETRAS, paskutinis iš vienuolių tarnų: prideramos pagarbos klusnumas.
Kadangi Apaštalų Sostas pačios Tiesos lūpomis yra pripažintas visų Bažnyčių motina, yra verta, iškilus kokiai nors abejonei, susijusiai su sielų reikalais, kreiptis į jį tarytum į mokytoją ir tam tikra prasme į dangiškosios išminties šaltinį. Idant iš tos vienos galvos sklistų bažnytinės drausmės šviesa, kurią pasitelkus ir išsklaidžius dviprasmybių tamsą, visas Bažnyčios kūnas nušvistų aiškiu tiesos spindesiu.
Mūsų kraštuose įsišaknijo tam tikra neišpasakyta ir itin gėdinga yda; jei jai kuo skubiau nebus pasipriešinta griežta bausmės ranka, neabejotina, kad dieviškojo įtūžio kalavijas pakibs virš daugelio galvų, grasindamas baisiu sunaikinimu. Deja! Gėda sakyti, gėda tokią bjaurią piktadarystę patikėti šventoms ausims; bet jei gydytojas baisisi žaizdų pūliais, kas pasirūpins prideginti žaizdą? Jei tą, kuris turi gydyti, pykina, kas sugrąžins sergančias širdis į sveikatos būklę?
Taigi yda prieš prigimtį tarytum vėžys taip plinta, kad paliečia šventųjų vyrų luomą; ir kartais tarytum kruvinas žvėris Kristaus avidėje ji šėlsta su tokiu begėdišku įžūlumu, jog daugeliui būtų buvę kur kas sveikiau būti prislėgtiems pasaulietinės tarnybos jungo, nei po religijos priedanga taip laisvai parsidouti geležinei velniškos tironijos valdžiai, ypač papiktinant kitus. Juk Tiesa sako: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6). Ir jei Apaštalų Sosto jėga kuo skubiau nestos skersai kelio, nėra abejonių, kad nežabota nedorybė, net ir norint ją sutramdyti, nebegalės sustoti savo įsibėgėjusiame kelyje.
{ 1 }
PIRMAS SKYRIUS
Apie nusidedančiųjų prieš prigimtį įvairovę
Kad visas dalykas jums atsivertų nuosekliai, šios nedorybės nusikaltimas skirstomas į keturias rūšis. Vieni nusideda patys su savimi, kiti – vienas kito rankomis, treti – tarp šlaunų, o ketvirti – visiškai atlikdami aktą prieš prigimtį. Ir šiuose dalykuose kylama pakopomis taip, kad kiekviena vėlesnė laikoma sunkesne už ankstesnę.
Didesnė atgaila skiriama tiems, kurie nupuola su kitais, nei tiems, kurie susiteršia patys vieni; ir griežčiau teisiami tie, kurie atlieka pilną aktą, nei tie, kurie susitepa tarp šlaunų (inter femora). Šias nuopuolio pakopas sugalvojo klastinga velnio inžinerija, kad kuo aukščiau jomis kopiama, tuo stačiau nelaiminga siela nugarmėtų į pragaro bedugnės gelmes.
{ 2 }
ANTRAS SKYRIUS
Kad nesaikingas vadovų gailestingumas nesuvaldo nupuolusiųjų iš luomo
Iš tiesų, šiam pražūtingam polinkiui pasidavusieji, Dievo gailestingumui leidžiant, dažnai atsipeikėja ir imasi atgailos, ir nors pamaldžiai prisiima kad ir kokią sunkią atgailos naštą, tačiau smarkiai baiminasi prarasti bažnytinį luomą. Mat kai kurie Bažnyčių vadovai, šios ydos atžvilgiu galbūt humaniškesni nei derėtų, absoliučiai nusprendžia, kad dėl tų trijų pakopų, kurios buvo išvardytos aukščiau, niekas neturi būti šalinamas iš savo luomo; jie sutinka, kad būtų žeminami tik tie, kurie, kaip nustatyta, nupuolė atlikdami paskutinįjį veiksmą. Iš to kyla situacija, kai tas, kuris žinomas kaip nupuolęs į šią nedorybę su aštuoniais ar net dešimtimi kitų taip pat susitepusių, vis tiek atrodo galįs pasilikti savo luome.
Toks, be jokios abejonės, bedievis gailestingumas (impia pietas) ne gydo žaizdą ne išpjauna, bet suteikia kuro, kad ji didėtų; nedraudžia įvykdyto neteisėto veiksmo kartėlio, bet veikiau suteikia laisvę jį daryti. Juk bet kurio luomo kūniškas žmogus labiau bijo ir dreba būti paniekintas žmonių akyse, nei būti pasmerktas Aukščiausiojo Teisėjo teisme; ir dėl to jis verčiau renkasi pakelti kad ir kokią griežtą, kad ir kokią sunkią atgailos naštą, nei rizikuoti savo laipsniu. Ir kol dėl neapdairaus apdairumo jis nebijo prarasti savo garbės statuso, yra skatinamas ir nepatirtus dalykus išdrįsti, ir tuose, kuriuos nenoromis pradėjo, ilgiau pasilikti; ir, taip sakant, kol nėra kertama ten, kur labiau skauda, jis minkštai guli tame purvinos bjaurasties jovale, į kurį kartą įkrito.
{ 3 }
TREČIAS SKYRIUS
Kad atsidavę netyriems įpročiams neturi būti aukštinami į šventimus,
o jau paaukštinti neturi juose likti
Tačiau mums atrodo labai iškreipta, kad tie, kurie iš įpročio susitepę šiuo pūlingiu užkratu, drįstų būti aukštinami į šventimus arba, jau paaukštinti, likti laipsnyje. Tai yra priešinga protui ir Tėvų kanoninėms sankcijoms. To netvirtinu norėdamas paskelbti galutinį nuosprendį Jūsų didenybės akivaizdoje, bet norėdamas išdėstyti savo nuomonę.
Ši piktadarystė pagrįstai laikoma viena blogiausių tarp kitų nusikaltimų; kadangi skaitome, jog Visagalis Dievas visada jos nekentė tuo pačiu būdu, ir kai kitiems nusižengimams dar nebuvo uždėjęs įstatyminių apribojimų, šį jau baudė griežtu kerštu. Juk neminint to, kad Sodomą ir Gomorą (Pr 19), du puikius miestus, ir visas aplinkines sritis sunaikino iš dangaus atsiųsta siera ir ugnimi; Onaną, Judo sūnų, dėl šio nedoro nusikaltimo ištiko ankstyva mirtimi, kaip liudija Raštas: „Onanas, žinodamas, kad palikuonys nebus jo, įeidamas pas savo brolio žmoną, sėklą išliedavo ant žemės, kad brolio vardu negimtų vaikai: ir todėl Viešpats jį užmušė, nes darė pasibjaurėtiną dalyką“ (Pr 38). Įstatyme taip pat sakoma: „Jei kas sugultų su vyru kaip su moterimi, abu padarė bjaurastį, mirtimi tenumiršta; jų kraujas tesie ant jų“ (Kun 20).
O kad į bažnytinį luomą neturi būti aukštinamas tas, kuris nupuolė į šį nusikaltimą, kurį senasis įstatymas liepia bausti mirtimi, liudija palaimintasis popiežius Grigalius, kuris savo laiškuose (10 knyga, 13 laiškas) rašo vyskupui Pasyvui, sakydamas:
„Jūsų brolija gerai žino, kiek ilgai Aprutiumas buvo be ganytojo globos: ilgai ieškojome, kas turėtų būti įšventintas, ir niekaip negalėjome rasti; tačiau man labai giriamas Importunas dėl savo papročių, uolumo giedant psalmes, meilės maldai, ir sakoma, kad jis gyvena religingą gyvenimą; norime, kad jūsų brolija pasikviestų jį pas save ir įspėtų dėl jo sielos, idant jis augtų geruose siekiuose: ir jei jam nekliudo jokie nusikaltimai, kurie pagal šventojo įstatymo taisyklę baudžiami mirtimi, tada jis turi būti įšventintas, kad taptų vienuoliu arba jūsų subdiakonu; ir po kurio laiko, jei Dievui patiks, jis turėtų būti paaukštintas į ganytojo pareigas.“
Štai čia aiškiai daroma išvada, kad bet kuris vyras, nupuolęs su vyru (o tai yra nusikaltimas, kuris, kaip mokėme aukščiau, pagal senojo įstatymo nuosprendį baudžiamas mirtimi), net jei pasižymėtų dorais papročiais, degtų uolumu giedoti psalmes, spindėtų meile maldai ir gyventų visiškai religingą gyvenimą, patvirtintą geros reputacijos liudijimu – jis, žinoma, gali gauti pilną kaltės atleidimą, tačiau jam jokiu būdu neleidžiama siekti bažnytinio luomo. Juk kalbant apie tą garbingą vyrą, būtent Importuną, kuris iš pradžių aukštinamas su tokiu pagyrimų įkarščiu, puošiamas tiek daug religingo ir doro gyvenimo regalijų, gražinamas tiek daug dorybių skelbimų, vis dėlto vėliau sakoma: „Jei jam neprieštarauja jokie nusikaltimai, kurie pagal šventojo įstatymo taisyklę baudžiami mirtimi, tada jis turi būti įšventintas.“
Akivaizdu, kad to, kurį mirties vertas nusikaltimas atmetė, joks vėlesnis religingas gyvenimas neatkuria bažnytinio laipsnio priėmimui. Ir negali kilti į garbės viršūnę tas, kuris neabejotinai įkrito į mirtinos kaltės bedugnę. Todėl aiškiau už dieną, kad kas tik įrodomas nupuolęs minėtu būdu (kas be abejonės yra mirtinas nusikaltimas), tas visiškai prieš šventojo įstatymo normą, visiškai prieš dieviškojo autoriteto taisyklę yra aukštinamas į bažnytinį luomą.
{ 4 }
KETVIRTAS SKYRIUS
Jei to reikalauja bažnytinė būtinybė,
ar tokiems asmenims leistina atlikti šias pareigas
Tačiau galbūt sakoma: spaudžia būtinybė, nėra asmens, kuris atliktų šventąsias pareigas Bažnyčioje, todėl nuosprendis, kurį anksčiau paskelbė griežtas teisingumas, yra pagrįstai švelninamas dėl esamos padėties būtinybės. Į tai aš trumpai atsakau: argi nebuvo būtinybės ir tada, kai Pontifiko sostas neturėjo ganytojo? Ar dėl vieno žmogaus naudingumo turi būti sustabdytas teismo sprendimas, kuris tvirtai laikomas net ir paliekant visą tautą be vadovo? Ir ar tai, kas nėra atšaukiama dėl nesuskaičiuojamos daugybės žmonių pažangos, bus pažeista dėl vieno asmens patogumo?
Bet tegul į priekį išeina tas iškilus pamokslininkas ir aiškiau praneša, ką jis mano apie šią ydą. Laiške efeziečiams jis sako: „Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas neturi paveldėjimo Kristaus ir Dievo karalystėje“ (Ef 5, 5). Jei, taigi, netyrasis danguje neturi jokio paveldėjimo, kokia teise, kokiu neapgalvotu įžūlumu jis dar galėtų gauti orumą Bažnyčioje, kuri yra ne kas kita, kaip Dievo karalystė? Argi tas, kuris nupoldamas į piktadarystę atmetė dieviškąjį įstatymą, nebijos su panieka kilti į bažnytinio orumo pareigas? Jis nieko sau negaili, nes nebijo visais atžvilgiais niekinti Dievą.
Tačiau šis įstatymas neabejotinai yra specialiai sukurtas tiems, kurie jį pažeidžia, liudijant Pauliui, kuris, rašydamas Timotiejui, sako: „Įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištingiesiems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvžudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, ištvirkėliams, vyrams, sugulantiems su vyrais, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui“ (1 Tim 1, 9–10).
Taigi, kadangi tas įstatymas, kaip parodyta, skirtas vyrams, sugulantiems su vyrais, idant jie nedrįstų teršti šventųjų luomų, – aš klausiu: kas laikysis šio įstatymo, jei jį niekins pirmiausia tie, kuriems jis skirtas? Ir jei sakoma, kad asmuo yra naudingas, tai teisinga, kad kuo labiau jis pasižymi proto gabumais, tuo atsargiau turėtų laikytis autentiškų sankcijų nurodymų. Juk kiekvienas, kuo geriau išmano, tuo sunkiau nusideda. Neišvengiamai bausmės nusipelnys tas, kuris būdamas išmintingas galėjo išvengti nuodėmės, jei būtų norėjęs. Kaip sako Jokūbas: „Mokančiam daryti gera ir nedarančiam – nuodėmė“ (Jok 4, 17). Ir Tiesa sako: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ (Lk 12, 48). Juk jei išsilavinusiame vyre supainiojama bažnytinės drausmės tvarka, būtų stebuklas, jei jos laikytųsi neišmanantis. Nes jei koks nors žinovas netvarkingai vedamas į luomą, atrodo, kad jis tam tikra prasme kloja klaidų kelią tiems, kurie juo seka ir yra paprastesni; kelią, kuriuo jis pats ėmėsi žengti išpintu puikybės pėdos žingsniu. Ir jis teistinas ne tik už tai, kad nusidėjo, bet ir už tai, kad savo paties įžūlumo pavyzdžiu pakvietė kitus sekti nuodėme.
{ 5 }
PENKTAS SKYRIUS
Kad tie, kurie po šios ydos trokšta šventimų,
yra pasidavę iškrypusiam protui
Kas gi praleis pro kurčias ausis, tikriau sakant, kas nesudrebės iki pat kaulų smegenų dėl to, ką Apaštalas, tarytum galingas trimitas, griaudėja apie tokius žmones, sakydamas: „Dievas atidavė juos jų širdžių geismams, netyrumui, kad jie patys savo kūnus terštų“ (Rom 1, 24). Ir šiek tiek vėliau:
„Todėl Dievas atidavė juos gėdingoms aistroms. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Taip pat ir vyrai, metę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geismais vienas kitam, vyrai su vyrais darydami gėdingus dalykus ir patys savyje gaudami užtarnautą atpildą už savo paklydimą. Ir kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas atidavė juos iškrypusiam protui daryti tai, kas nedera“ (Rom 1, 26–28).
Kaip gi nutinka, kad po tokio sunkus nuopuolio jie taip smarkiai siekia bažnytinio luomo aukštybių? Ką manyti, kuo tikėti, jei ne tuo, kad Dievas juos atidavė iškrypusiam protui? Jis neleidžia jiems, slegiamiems nuodėmių, matyti to, kas jiems būtina. Kadangi saulė jiems nusileido (būtent Tas, kuris pakyla virš vakarų [plg. Ps 67, 5]), praradę vidines akis jie nebepajėgia suvokti, kokios sunkios yra blogybės, kurias įvykdė per netyrumą; nei to, kiek dar blogiau yra tai, kad prieš Dievo valią jie netvarkingai trokšta užimti luomą. Pagal dieviškojo teisingumo taisyklę įprasta, kad tie, kurie susitepa šiuo pražūtingiausiu purvu, ištikti pelnytos bausmės, panyra į aklumo tamsą. Taip skaitome apie senuosius šios bjaurasties pradininkus: „Jie labai vargino teisųjį Lotą ir jau buvo beilaužią duris“ (Pr 19, 9). „Ir štai, – sako Raštas, – vyrai ištiesė rankas, įsitraukė Lotą pas save ir uždarė duris. O tuos, kurie buvo lauke, jie ištiko aklumu, nuo mažiausio iki didžiausio, taip, kad jie nebegalėjo rasti durų“ (Pr 19, 10–11).
Tačiau akivaizdu, kad tie du angelai, kurie, kaip skaitome, atėjo pas palaimintąjį Lotą, ne be pagrindo žymi Tėvo ir Sūnaus asmenis. Tai aiškiai parodoma tuo, kad pats Lotas, kalbėdamas su jais, sako: „Meldžiu, mano Viešpatie, kadangi tavo tarnas rado malonę tavo akyse ir tu parodei didį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę“ (Pr 19, 18–19). Tas, kuris taip kreipiasi į du lyg į vieną, neabejotinai dviejuose asmenyse garbina vieną substanciją.
Taigi sodomiečiai bando smurtu prasiveržti pas angelus, kai netyri žmonės bando prisiartinti prie Dievo per šventųjų luomų pareigas. Tačiau jie ištinkami aklumo, nes teisingu Dievo sprendimu krenta į vidinę tamsą taip, kad net nepajėgia rasti durų; atskirti nuo Dievo per nuodėmę, jie nežino, kaip pas Jį sugrįžti. Juk akivaizdu, kad tie, kurie veržiasi prie Dievo ne per nuolankumą, bet per puikybės ir pasipūtimo klystkelius, neatpažįsta, kur atsiveria įėjimas; arba netgi, kad durys yra Kristus, kaip Jis pats sako: „Aš esu vartai“ (Jn 10, 7. 9). Tie, kurie dėl savo nuodėmių praranda Kristų, tarytum negalėdami įeiti į dangaus gyventojų buveinę, neranda durų.
Todėl jie atiduoti iškrypusiam protui, nes kol savo kaltės svorio nesveria savo proto svarstyklėmis, sunkiausią švino luitą laiko lengva tuščia bausme. Tai, kas ten sakoma: „Ištiko esančius lauke aklumu“ (Pr 19, 11), Apaštalas aiškiai išreiškia sakydamas: „Dievas atidavė juos iškrypusiam protui“ (Rom 1, 28). O tai, kas ten priduriama: „kad nebegalėtų rasti durų“, jis taip pat akivaizdžiai paaiškina sakydamas: „daryti tai, kas nedera“. Tarytum sakytų: kad bandytų įeiti ten, kur neturėtų.
Juk tas, kuris nevertas luomo, bando įsibrauti į šventojo altoriaus tarnystę – ką gi kitą jis daro, jei ne palikęs durų slenkstį bando įlipti per neįveikiamą sienos užtvarą? Ir kadangi laisvas įėjimas kojoms nėra atviras, tokie žmonės, nors ir žada sau galintys pasiekti šventovę, yra priversti likti išoriniame prieangyje, sužlugdyti savo pačių įžūlumo. Jie gali daužyti kaktą į Šventojo Rašto akmenis, bet pro dieviškojo autoriteto įėjimą jiems jokiu būdu neleidžiama įžengti; ir kol bando įeiti ten, kur jiems neleidžiama, jie nedaro nieko kito, kaip tik tuščiai grabalioja užmūrytą sieną. Jiems ne be pagrindo tinka tai, kas sakoma per pranašą: „Vidurdienį jie grabaliosis lyg naktį“ (Job 5, 14). Ir tie, kurie negali peržengti tiesaus įėjimo slenksčio, klaidžiodami ratu sukasi beprotybės sūkuryje. Apie juos per Psalmininką sakoma: „Mano Dieve, padaryk juos kaipratą“ (Ps 82, 14). Ir vėl: „Nedorėliai vaikšto ratu“ (Ps 11). Apie juos Paulius, kalbėdamas apie aukščiau minėtus dalykus, netrukus priduria: „Jie, darydami tokius dalykus, verti mirties; ir ne tik tie, kurie tai daro, bet ir tie, kurie pritaria darantiems“ (Rom 1, 32).
Akivaizdu, kad tas, kurio nepžadina toks baisus apaštališkojo pasmerkimo griaustinis, pagrįstai laikomas ne miegančiu, bet mirusiu. Ir jei Apaštalas su tokiu uolumu griežtą bausmės nuosprendį skelbia ne žydams, kad ir kokie jie būtų tikintys, bet pagonims ir Dievo nepažįstantiems, ką, klausiu, jis būtų pasakęs, jei būtų matęs šią žaizdą dvokiančią pačiame šventosios Bažnyčios kūne? Ypač koks skausmas, koks užuojautos karštis būtų uždegęs tą dievotą krūtinę, jei jis būtų sužinojęs, kad šis mirtinas maras siautėja net šventajame luome?
Tegul girdi aplaidūs dvasininkų ir kunigų vadovai; tegul girdi ir, nors patys jaustųsi saugūs dėl savęs, tegul bijo tapti svetimos kaltės dalyviais. Be abejonės, tie, kurie pro pirštus žiūri į pavaldinių nuodėmes, kurias privalo taisyti, ir neapgalvotu tylėjimu suteikia pavaldiniams laisvę nusidėti. Tegul girdi, sakau, ir išmintingai supranta, kad visi vienodai yra verti mirties – būtent: „ne tik tie, kurie tai daro, bet ir tie, kurie pritaria darantiems“ (Rom 1, 32).
{ 6 }
ŠEŠTAS SKYRIUS
Apie dvasinius tėvus,
kurie susiteršia su savo sūnumis
Bet, o negirdėtas nusikaltime! O piktadaryste, kurią reikia apraudoti visu ašarų šaltiniu! Jei mirtimi baustini tie, kurie pritaria tai darantiems, kokia verta bausmė gali būti sugalvota tiems, kurie šias blogybes, baustinas amžinu pasmerkimu, daro su savo dvasiniais sūnumis? Kokių vaisių dar galima rasti kaimenėse, kai ganytojas taip giliai nugrimzdęs į velnio pilvą? Kas begali likti jam pavaldus, žinodamas, kad jis taip priešiškai svetimas Dievui? Kas iš atgailaujančiojo padaro sugulovę, ir tą, kurį dvasiškai pagimdė Dievui kaip sūnų, per savo kūno netyrumą paverčia vergu po geležiniu velniškos tironijos jungu?
Jei vyras išniekina moterį, kurią iškėlė iš švento krikšto šaltinio, argi be jokių dvejonių nėra nusprendžiama atimti iš jo komuniją ir įsakoma pagal šventųjų kanonų griežtumą atlikti viešą atgailą? Juk parašyta, kad dvasinė giminystė yra didesnė už kūnišką.
[Tačiau tas, kuris priima žmogų, ateinantį iš pasaulio į dvasininkų luomą, pagimdo dvasinį sūnų Dievui beveik tokiu pat būdu, kaip tas, kuris būtų pakrikštijęs ar priėmęs iš krikšto šaltinio. Iš tiesų, kanoninių šventimų įsteigimas yra atsižadėjimas ir tam tikra prasme antras krikštas.]
Vadinasi, ta pati bausmė pagrįstai turi ištikti ir tą, kuris pražudė kūnišką dukterį, ir tą, kuris šventvagišku santykiavimu sugadino dvasinę – nebent galbūt šių dviejų nusikaltimų pobūdis skiriasi tuo, kad pirmasis nusidėjo nors ir per kraujomaišą, bet prigimtiškai, nes su moterimi, o antrasis įvykdė šventvagystę su sūnumi, užsitraukė kraujomaišos kaltę su vyru ir sugriovė prigimties dėsnius. Ir, kaip man atrodo, labiau pakenčiama nupulti į geismo gėdą su gyvuliu nei su vyru. Mat kiek lengvesniu nusikaltimu laikoma pražūti vienam pačiam, nei tempti paskui save kitą į pražūtingą sunaikinimą. Išties apgailėtina būklė, kai vieno griūtis taip priklauso nuo kito, kad vienam žlungant, kitas neišvengiamai nuseka į mirtį.
{ 7 }
SEPTINTAS SKYRIUS
Apie tuos, kurie savo nusikaltimus išpažįsta
tiems patiems, su kuriais nupuolė
Kad neliktų paslėpti velniškos klastos argumentai, bet kad į šviesą išeitų tai, ką jis su savo slaptaisiais padėjėjais gamina senojo pykčio dirbtuvėse, aš atskleisdamas neleisiu likti paslėptam faktui, jog kai kurie, pasisotinę šio nusikaltimo nuodais, tarytum grįžta į protą, bet, kad kaltė neišeitų į viešumą, išpažįsta ją vienas kitam. Nors jie, būdami kaltės autoriais, verčia raudonuoti žmonių veidus, patys tampa teisėjais ir džiaugiasi galėdami pakaitiniais mainais suteikti kitam neatsargų atlaidumą, kurio kiekvienas trokšta sau. Iš to kyla, kad jie būna didelių nusikaltimų atgailautojai, tačiau nei jų veidai neišbąla nuo pasninko, nei kūnai nesunyksta. Ir kol pilvas jokiu būdu neribojamas nuo nesaikingo maisto priėmimo, siela gėdingai užsidega įprasto geismo ugnimi. Taip nutinka, kad tas, kuris dar neapraudojo padarytų nuodėmių, padaro dar blogesnių, vertų raudos.
Įstatymo paliepimas yra toks: kai kas nors suserga raupsais, jis turi pasirodyti kunigams (plg. Kun 13, 12–17); tačiau čia parodoma ne kunigams, o veikiau kitam raupsuotajam, kai netyras netyram išpažįsta bendrą atliktą nedorybę. Bet kadangi išpažintis neabejotinai yra atskleidimas, ką gi, meldžiu, atskleidžia tas, kuris klausytojui pasakoja tai, kas šiam jau žinoma? Arba kokiu būdu tai gali būti vadinama išpažintimi, kai išpažįstantysis neatskleidžia nieko, ko klausytojas jau anksčiau nežinojo? Ir kokiu įstatymu, kokia teise tas, kuris yra supančiotas bendros atliktos nedorybės ryšiu, galės surišti ar atrišti kitą? Juk veltui kas nors stengiasi išlaisvinti kitą, jei pats yra įsipainiojęs į grandines. Ir tas, kuris nori tapti vedliu aklajam kelyje, būtinai turi pats regėti, kad netaptų pražūties priežastimi sekančiajam, kaip sako Tiesos balsas: „Jei aklas aklą veda, abu įkris į duobę“ (Mt 15, 14; Lk 6, 39). Ir vėl: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? (Mt 7, 3); Veidmainy! Pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip išimti krislą iš brolio akies“ (Lk 6, 42).
Šiais evangeliniais liudijimais aiškiausiai parodoma, kad tas, kurį slegia tos pačios kaltės tamsa, veltui stengiasi kitą sugrąžinti į atgailos šviesą; ir kol jis nebijo klysdamas pražudyti kitą viršydamas savo jėgas, kartu su tuo, kuris juo seka, neišvengia esamos griūties duobės.
{ 8 }
AŠTUNTAS SKYRIUS
Kad dvasinių sūnų tvirkintojas,
lygiai kaip šventvagiškas vienuolės prievartautojas,
turi būti teisėtai pašalintas iš pareigų
Dabar gi kreipiuosi į tave akis į akį, kad ir kas bebūtum, kūniškas žmogau. Argi ne todėl vengi išpažinti savo nusikaltimus dvasininkams, kad bijai prarasti bažnytinį laipsnį? Bet kiekgi sveikiau būtų pakelti laikiną gėdą žmonių akyse, nei stoti prieš Aukščiausiojo Teisėjo tribunolą ir patirti amžiną bausmę?
Galbūt man sakysi: „Jei vyras su vyru nupuolė tik tarp šlaunų, jis, žinoma, turi atgailauti, tačiau dėl dievoto žmogiškumo (piæ humanitatis) neturėtų būti neatšaukiamai šalinamas iš savo laipsnio.“ Aš tavęs klausiu: jei vienuolis šventvagiškai pasikėsintų į vienuolę, argi tavo sprendimu jis liktų savo laipsnyje? Be abejo, nekyla abejonių, kad tokį žmogų laikytum vertą pašalinimo. Vadinasi, tai, ką pagrįstai tvirtini apie šventąją mergelę, neišvengiamai privalai pripažinti ir apie dvasinį sūnų; ir tai, ką manai apie vienuolius, privalai taikyti ir dvasininkams. Tačiau, kaip jau buvo minėta, išlaikant skirtumą, kad pastarasis atvejis laikomas blogesniu, nes dėl lyčių tapatumo įrodoma, jog jis prieštarauja prigimčiai.
Be to, vertinant nusižengimus, teisėtai visada atsižvelgiama į nusikaltėlio valią: tas, kuris suteršė vyriškas šlaunis, jei tik gamta leistų, būtų padaręs su vyru viską, kas daroma su moterimis, apimtas nežaboto geismo beprotybės. Jis padarė tai, ką galėjo, pasiekdamas ribą ten, kur gamta jam užkirto kelią, ir prieš savo valią sustojo ten, kur prigimties būtinybė pastatė neperžengiamą galimybių ribą. Taigi, kadangi tas pats įstatymas galioja abiejų lyčių pašvęstiesiems ir dvasininkams, privalome daryti išvadą, kad lygiai kaip šventvagiškas mergelės prievartautojas teisėtai šalinamas, taip ir dvasinio sūnaus tvirkintojas (prostitutor) visais būdais turi būti nušalintas nuo savo pareigų.
{ 9 }
DEVINTAS SKYRIUS
Kad tuo pačiu nusikaltimu kaltas ir tas,
kuris nupuola su kūniška ar krikšto dukra
Ir vėl grįžtant prie „šventųjų“ (tai yra pasibjaurėtinų) nuodėmklausių disputų: jei koks nors kanoninis kunigas nupuolė su moterimi, kuriai bent kartą paskyrė atgailos nuosprendį, niekas neabejoja, kad sinodo teismo sprendimu jis turi būti pažemintas. O jei vienuolis nupuola su vienuoliu (ar dvasininku), kuriam jis buvo teisėjas skirdamas atgailą arba pats buvo teisiamas ją priimdamas, argi teisingumui reikalaujant jis nepraras savo luomo garbės? Juk įprasta sakyti „atgailos sūnus“, kaip sakoma „krikšto sūnus“. Todėl apie palaimintąjį evangelistą Morkų skaitome: „Nes jis yra Petro sūnus krikšte“ (iš Monarchijinio prologo Morkaus evangelijai). Ir iškilus pamokslininkas sako: „Kristus ne pasiuntė manęs krikštyti, bet evangelizuoti“ (1 Kor 1, 17); ir vėl sako: „Kas gi yra mano garbė prieš Viešpatį? Argi ne jūs? (1 Tes 2, 19). Nes Kristuje Jėzuje per Evangeliją aš jus pagimdžiau“ (1 Kor 4, 15). Ir galatams sako: „Mano vaikeliai, kuriuos aš vėl su gimdymo skausmais gimdau, kol Kristus jumyse susiformuos“ (Gal 4, 19). Jei taigi jis pagimdė, jei kentė gimdymo skausmus tas, kuris nebuvo siųstas krikštyti, bet evangelizuoti – ir tuo būdu kviesti atgailai – tuomet pagrįstai sakoma, kad tas, kuris priima atgailą, yra sūnus, o tas, kuris ją skiria, – tėvas.
Taigi, jei aukščiau minėti dalykai atidžiai apsvarstomi, tampa aiškiau už dieną, kad tuo pačiu nusikaltimu kaltas ir tas, kuris ištvirkauja su kūniška ar krikšto dukra, ir tas, kuris daro gėdingus veiksmus su atgailos sūnumi. Ir lygiai kaip tas, kuris nupuolė su moterimi, kurią pagimdė kūniškai, arba kurią priėmė iš krikšto, arba kuriai skyrė atgailą, taip ir tas, kuris per netyrumą nupuola su atgailos sūnumi, teisingai turi būti visais būdais atskirtas nuo to luomo, kurio tarnautojas yra.
{ 10 }
DEŠIMTAS SKYRIUS
Apie apokrifinius kanonus,
kuriais pasitikintys yra visiškai klaidinami
Tačiau kadangi šventieji kanonai randami sumaišyti su tam tikromis pasakaitėmis, kuriomis sugedę žmonės pasitiki su tuščia puikybe, čia pateiksime keletą iš jų, kad aiškiai parodytume, jog ne tik jos, bet ir visi kiti panašūs raštai, kur tik būtų rasti, yra klastotės ir visiškai apokrifiniai. Mat tarp kitų dalykų sakoma: „Kunigas, nedavęs vienuolio įžadų, nusidėjęs su mergina ar kekše, teatgailauja dvejus metus ir tris gavėnias, pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais visada tik su sausa duona; jei su Dievo tarnaite ar vyru, tepridedamas pasninkas, t. y. penkeri metai, jei tai įprotis. Panašiai diakonai, jei nėra vienuoliai, – dvejus metus; kaip ir vienuoliai be šventimų.“ Šiek tiek vėliau pridedama: „Dvasininkas, jei nėra davęs vienuolio įžadų ir ištvirkavo su mergina, teatgailauja pusę metų; kanauninkas – panašiai; jei dažnai – dvejus metus.“
Taip pat: „Jei kas nusidėjo kaip sodomiečiai, kai kurie sako – dešimt metų atgailos; kas turi įprotį, turi būti baudžiamas labiau; jei turi laipsnį, tebūnie pažemintas ir teatgailauja kaip pasaulietis. Vyras, ištvirkavęs tarp šlaunų, teatgailauja vienerius metus; jei pakartojo – dvejus metus; jei ištvirkavo per užpakalį (in terga), teatgailauja trejus metus; jei vaikas – teatgailauja dvejus metus; jei ištvirkavo su gyvuliu ar darbiniu gyvuliu, teatgailauja dešimt metų. Taip pat vyskupas, nusidėjęs su keturkojais, teatgailauja dešimt metų ir praranda laipsnį; kunigas – penkerius; diakonas – trejus; dvasininkas – dvejus.“ Ir daug kitų melagingų bei šventvagiškų velnio klastočių randama įterpta į šventuosius kanonus, kurias mums mieliau ištrinti nei rašyti; geriau apspjauti, nei tokius tuščius paistalus dėti ant popieriaus.
Štai šiomis nesąmonėmis pasitiki kūniški žmonės, šiems tarytum sapnų vaiduokliams teikia tikėjimą ir apgaudinėja save tuščios vilties saugumu. Bet pažiūrėkime, ar tai dera su kanoniniu autoritetu; ir ar jų reikia laikytis, ar vengti, tegul paaiškėja ne tiek iš žodžių, kiek iš pačių faktų liudijimo.
{ 11 }
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Pagrįstas minėtųjų kanonų atmetimas
Taigi, grįžtant prie šio klastingo skyriaus pradžios, sakoma: „Kunigas, nedavęs vienuolio įžadų, nusidėjęs su mergina ar kekše, teatgailauja dvejus metus.“ Ir kas gi toks bukas, kas toks beprotis, kad patikėtų, jog dvejų metų atgaila yra tinkama kunigui, pagautam ištvirkaujant? Juk bet kas, turintis bent menkiausią supratimą apie kanoninį autoritetą, aiškiai pripažįsta, jog kunigui, nupuolusiam į ištvirkimą, skiriama mažiausiai dešimt metų atgailos (jau nekalbant apie griežtesnius nuosprendžius). Ši dvejų metų atgaila už ištvirkimą laikoma netinkama ne tik kunigams, bet net ir pasauliečiams, kuriems, bėgantiems iš šio nuopuolio link atsiteisimo, skiriama treji metai. Toliau pridedama: „Jei nusidėjo su Dievo tarnaite ar vyru (suprantama – kunigas), tepridedamas pasninkas, t. y. penkerių metų, jei tai įprotis: panašiai diakonai, jei nėra vienuoliai, – dvejus metus, kaip ir vienuoliai be šventimų.“
Vieną dalyką šios beprotiškos taisyklės pradžioje, kurią nagrinėju, matau aiškiai ir noriai atkreipiu dėmesį; būtent, sakoma: „Jei su Dievo tarnaite ar su vyru.“ Štai, o gerasis sodomieti, savo paties raštuose, kuriuos taip ypatingai myli, kuriuos taip godžiai apkabini, kuriais tarytum gynybos skydu prisidengi, tu atvirai pripažįsti, kad nėra skirtumo, ar kas nusideda su Dievo tarnaite, ar su vyru; už vienodą nuodėmę nustatytas vienodas teismas. Tad nebėra dėl ko su manimi ginčytis, nebėra pagrindo teisėtai nesutikti su mano argumentais.
Tačiau kas gi toks pamišęs, kas apimtas tokios gilios aklumo tamsos, kad manytų, jog už nuopuolį su Dievo tarnaite (tai yra vienuole) ar vyru kunigui skirtina penkerių metų, o diakonui ar vienuoliui – dvejų metų atgaila? Argi tai nėra spąstai žūstantiesiems? Argi tai nėra kilpa klystančioms sieloms? O kas galėtų nepaneigti to, kas sakoma: „Dvasininkas, jei nėra davęs vienuolio įžadų ir ištvirkavo su mergina, teatgailauja pusę metų“? Ir kas gi taip gerai išmanytų Šventąjį Raštą, kas būtų toks aštrus dialektinėse subtilybėse, kad drįstų tokiu įstatymu pasmerkti įstatymą – smerktiną precedentą, kurio autoritetas pagirtinai niekinamas? Pasauliečiui skiriama treji metai, o dvasininkui nurodoma atgailauti pusę metų? Palaiminti tie dvasininkai, kurie ištvirkauja, jei jie teisiami pagal sodomiečių sprendimą: mat tuo pačiu saiku, kuriuo seikėja kitiems, jie trokšta atseikėti ir sau. Šis klaidų autorius buvo pakankamai godus laimėti sielas velniui; siekdamas pražudyti vienuolius, jis savo iškrypimo dogmą išplėtė ir iki dvasininkų luomo; sielų žudikas, negalėdamas savo pykčio skrandžio iki soties prikimšti vien vienuolių mirtimi, geidė pasisotinti ir iš kito luomo.
Dabar pažiūrėkime, kas seka toliau: „Jei kas nusidėjo kaip sodomiečiai, kai kurie sako – dešimt metų atgailos; kas turi įprotį, turi būti baudžiamas labiau; jei turi laipsnį, tebūnie pažemintas ir teatgailauja kaip pasaulietis. Vyras, ištvirkavęs tarp šlaunų, teatgailauja vienerius metus; jei pakartojo – dvejus metus; jei ištvirkavo per užpakalį, teatgailauja trejus metus.“ Ir kadangi „nusidėti kaip sodomiečiui“, kaip patys teigiate, yra ne kas kita, kaip ištvirkauti per užpakalį, kodėl jūsų kanonai beveik toje pačioje eilutėje randami tokie daugialypiai ir skirtingi, kad nusidedantiems „kaip sodomiečiai“ uždeda dešimties metų naštą, o ištvirkaujantiems „per užpakalį“ – kas yra tas pats – atgailos raudas apriboja trejų metų laikotarpiu? Argi šie dalykai nepagrįstai lyginami su pabaisomis, ne gamtos sukurtomis, bet žmonių išgalvotomis, kurių kai kurios prasideda arklio galva, o baigiasi ožio kanopomis?
Taigi, kokiems kanonams, kokiems Tėvų dekretams atitinka šie pasityčiojimai, kurie patys sau taip prieštarauja ir tarytum su ragais kaktomuša daužosi? Jei jie patys save griauna, kokiais autoritetais gali remtis? „Kiekviena karalystė, – sako Išganytojas, – suskilusi savyje, bus nusiaubta, ir namai sugrius ant namų. Ir jei šėtonas susiskaldęs savyje, kaip išsilaikys jo karalystė?“ (Lk 11, 17–18). Mat čia jie atrodo taikantys griežtą teisingumą, čia – žiaurų gailestingumą; ir tarytum chimeros pabaisa: iš vienos pusės baisiai riaumoja liūto pavidalu, iš kitos – nuolankiai mekena kaip menka ožka; ir šia formų įvairove veikiau kelia juoką, nei skatina atgailos raudoms.
Panašios klaidos yra ir tolesnės: „Kas ištvirkavo su gyvuliu ar darbiniu gyvuliu, teatgailauja dešimt metų; taip pat vyskupas, nusidėjęs su keturkojais, teatgailauja dešimt metų ir praranda laipsnį; kunigas – penkerius, diakonas – trejus, dvasininkas – dvejus.“ Kadangi anksčiau absoliučiai sakoma: „Kas tik ištvirkavo su gyvuliu ar darbiniu gyvuliu, bus baudžiamas dešimties metų atsiteisimu“, kaipgi nuoseklu tai, kas pridedama: kad kunigui už santykiavimą su gyvuliais skiriama penkerių, diakonui – trejų, dvasininkui – dvejų metų atgaila? Vadinasi, bet kas, kad ir pasaulietis, suvaržomas dešimties metų kančia, o kunigui skiriama penkeri metai – t. y. atleidžiama pusė visos atgailos.
Klausiu, su kuriais šventojo žodžio puslapiais dera šie tušti sapnai, kurie patys sau taip akivaizdžiai prieštarauja? Kas gi nesupranta, kas aiškiai nemato, kad šie ir panašūs dalykai, apgaulingai įmaišyti į šventuosius kanonus, yra velniški prasimanymai, sukurti klastingomis machinacijomis siekiant apgauti paprastų žmonių sielas? Kaip į medų ar kokį gardų maistą klastingai įmaišoma nuodų, kad kol maisto saldumas vilioja valgyti, pasislėpę nuodai lengviau patektų į žmogaus vidų, – taip šie klastingi ir melagingi prasimanymai įterpiami į šventuosius tekstus, kad išvengtų įtarimo klastote; ir jie patepti tarytum medumi, kol atrodo pagardinti netikro pamaldumo saldumu. Tačiau saugokis jų, kas bebūtum, kad sirenų giesmė tavęs neužliūliuotų mirtinu švelnumu; kad nepaskandintų tavo proto laivo Scilės verpeto gelmėse. Tegul tavęs negąsdina šventųjų susirinkimų jūra savo galbūt rūsčiu atšiaurumu; tegul tavęs netraukia seklūs apokrifinių kanonų sėkliai savo žadamu bangų švelnumu. Mat dažnai laivas, bėgdamas nuo audringų bangų, priartėjęs prie kranto smėlynų, patiria sudužimą; o dažnai skrosdamas gilią jūrą, nepraradęs krovinio, sveikas išplaukia.
{ 12 }
DVYLIKTAS SKYRIUS
Kad šie pasityčiojimai teisėtai šalinami iš kanonų sąrašo,
nes neturi aiškaus autoriaus
Vis dėlto, kas sukūrė šiuos kanonus? Kas išdrįso purpurinėje Bažnyčios giraitėje pasėti tokius dygliuotus, tokius aštrius erškėčių krūmus? Akivaizdu, kad visi autentiški kanonai arba priimti garbinguose sinoduose, arba paskelbti šventųjų Tėvų – Apaštalų Sosto pontifikų. Ir jokiam paprastam žmogui neleidžiama leisti kanonų, bet ši privilegija priklauso tik tam, kuris, kaip matoma, pirmininkauja šv. Petro katedroje. O šie, apie kuriuos kalbame, netikri kanonų ūgliai, yra žinomi kaip pašalinti iš šventųjų susirinkimų ir įrodyti kaip visiškai svetimi Tėvų dekretams.
Vadinasi, jie jokiu būdu neturi būti laikomi kanonais, nes neatrodo kilę nei iš Tėvų dekretų ediktų, nei iš šventųjų susirinkimų. Visa, kas nepriskiriama rūšiai, be abejonės, laikoma svetima giminei. Jei ieškoma autoriaus vardo, jo neįmanoma nustatyti užtikrintai, nes įvairiuose kodeksuose jis nurodomas nevienodai. Vienur rašoma: „Teodoras sako“; kitur: „Romos penitencialas sako“; dar kitur: „Apaštalų kanonai“. Jie tituluojami vienaip čia, kitaip ten; ir kadangi nenusipelno turėti vieno autoriaus, jie be abejonės praranda bet kokį autoritetą. Juk tai, kas svyruoja tarp daugybės neaiškių autorių, nieko nepatvirtina tikru autoritetu. Būtina, kad tai, kas skaitytojams sukelia abejonių miglą, būtų pašalinta toli nuo Šventojo Rašto šviesos, atmetus bet kokią dviprasmybę.
Taigi, pašalinus iš kanonų sąrašo šiuos teatrinius kliedesius, kuriais pasikliovė kūniški žmonės, ir paneigus juos aiškiais loginiais argumentais, pateikime tuos kanonus, kurių tikrumu ir autoritetu visiškai neabejojame. Jie randami Ankyros susirinkime.
{ 13 }
TRYLIKTAS SKYRIUS
Apie tuos, kurie ištvirkauja neprotingai,
t. y. santykiauja su gyvuliais arba teršiasi su vyrais
Apie tuos, kurie elgėsi ar elgiasi neprotingai (irrationabiliter): visi, kurie tokį nusikaltimą padarė prieš sukankant dvidešimt metų, atlikę penkiolikos metų atgailą, tenusipelno maldų bendrystės; tada, išbuvę šioje bendrystėje penkerius metus, galiausiai tepriartėja prie aukos sakramentų. Tačiau turi būti ištirtas ir jų gyvenimas atgailos metu, ir taip tegu gauna gailestingumą. O jei jie nepasotinamai laikėsi šių nusikaltimų, tegul atgailai skiria ilgesnį laiką. Tie, kurie peržengę dvidešimties metų amžių ir turėdami žmoną nupuolė į šią nuodėmę, atlikę dvidešimt penkerių metų atgailą, tebūnie priimti į maldų bendrystę, kurioje išbuvę penkerius metus, galiausiai tepriima aukos sakramentus. O jei tie, kurie turi žmonas ir yra peržengę penkiasdešimties metų amžių, taip nusidėjo, bendrystės malonę tegauna gyvenimo pabaigoje.
Štai pačiame šio garbingo autoriteto pavadinime aiškiai matome, kad ne tik tie, kurie atlieka pilną aktą prieš prigimtį, bet ir tie, kurie bet kokiu būdu teršiasi su vyrais, visais atžvilgiais lyginami su tais, kurie santykiauja su gyvuliais. Jei pažvelgsime į įterptus žodžius, pamatysime, kad jie parašyti atsargiai ir su dideliu įžvalgumu: „Kurie santykiauja su gyvuliais arba teršiasi su vyrais.“ Mat jei žodžiais „kurie teršiasi su vyrais“ būtų norėta nurodyti tik tuos, kurie atlieka pilną aktą prieš prigimtį, jokiu būdu nebūtų reikėję pridėti dviejų žodžių, kai vieninteliu žodžiu „santykiauja“ (miscentur) būtų buvę galima išreikšti visą mintį.
Stiliaus trumpumo dėlei būtų pakakę visą sakinį apimti vienu veiksmažodžiu, sakant: „Kurie santykiauja su gyvuliais ar vyrais.“ Nes vienaip santykiauja tie, kurie prievartauja gyvulius, ir kitaip tie, kurie prievartauja vyrus. Tačiau kadangi sakoma, kad vieni „santykiauja“ su gyvuliais, o kiti ne „santykiauja“, bet „teršiasi“ su vyrais, akivaizdu, kad sakinio pabaigoje nuosprendis skelbiamas ne tik vyrų tvirkintojams, bet ir bet kokio pobūdžio „teršėjams“. Tačiau reikia pastebėti, kad šis nutarimas daugiausia skirtas pasauliečiams, kas lengvai suprantama iš to, kas sakoma toliau: „Visi, kurie peržengę dvidešimties metų amžių ir turėdami žmoną nupuolė į šią nuodėmę, atlikę dvidešimt penkerių metų atgailą, tebūnie priimti į maldų bendrystę, kurioje išbuvę penkerius metus, galiausiai tepriima aukos sakramentus.“
Jei taigi bet kuris pasaulietis, kaltas dėl šio nusikaltimo, po dvidešimt penkerių metų atgailos priimamas tik į maldų bendrystę, bet dar neleidžiama priimti aukos sakramentų, kaipgi dvasininkas bus laikomas tinkamu ne tik priimti, bet ir aukoti bei konsekruoti pačius šventus slėpinius? Jei anajam vos leidžiama įeiti į bažnyčią melstis su kitais, kaip šitam bus leista eiti prie Viešpaties altoriaus užtarti kitus? Jei anas, kol nepraeis toks ilgas atgailos laikas, nenusipelno net girdėti šventųjų mišių, kaip šis vertas jas iškilmingai aukoti? Jei tas, kuris nusidėjo mažiau, eidamas plačiu pasaulio keliu, yra nevertas priimti dangiškosios Eucharistijos dovanos į lūpas, kaip šis nusipelnys liesti tokį baisų slėpinį suteptomis rankomis? Pažiūrėkime dar, ką tas pats Ankyros susirinkimas vėl nustatė dėl to paties nusikaltimo.
{ 14 }
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
Apie tuos, kurie seniau susiteršė su gyvuliais ar vyrais,
arba iki šiol pūva šioje ydoje
„Tuos, kurie gyveno neprotingai ir užkrėtė kitus neteisaus nusikaltimo raupsais, šventasis sinodas liepė melstis tarp tų, kurie varginami netyros dvasios.“ Aišku, kadangi nesakoma, jog jie „sugadino“ kitus neteisaus nusikaltimo raupsais, bet „užkrėtė“ (polluerunt) – kas taip pat sutampa su paties skyriaus pavadinimu, kur pradedama ne nuo „sugadintų“, bet nuo „užkrėstų“ (pollutis) – akivaizdu, jog bet kokiu būdu, jei vyras per geismo aistrą susiteršia su vyru, jam įsakoma melstis ne tarp katalikų krikščionių, bet tarp apsėstųjų; idant jei kūniški žmonės patys nesuvokia, kas jie yra, bent jau galėtų pasimokyti iš tų, su kuriais yra priskirti į bendrą maldos kalėjimą.
Ir tikrai gana teisinga, kad tie, kurie prieš gamtos dėsnį, prieš žmogiškojo proto tvarką atiduoda savo kūną demonams per tokius bjaurius santykius, gautų bendrą maldos kampą su apsėstaisiais. Kadangi pati žmogaus prigimtis visiškai priešinasi šioms blogybėms ir bjaurisi lyčių skirtumo nepaisymu, aiškiau už dieną, kad jie niekada nebūtų drįsę daryti tokių iškrypusių, tokių svetimų dalykų, jei piktosios dvasios nebūtų jų pilnai užvaldžiusios kaip „rūstybės indų, tinkamų pražūčiai“ (Rom 9, 22). Bet kai pradeda juos valdyti, tada per visą užimtą širdį įlieja savo pykčio pragariškus nuodus, kad jie godžiai trokštų ne to, ko reikalauja natūralus kūno polinkis, bet to, ką teikia vien tik velniškas impulsas. Juk kai vyras puola ant vyro atlikti netyrumo, tai nėra natūralus kūno veržlumas, bet tik velniško postūmio dyglys.
Todėl šventieji Tėvai apdairiai nustatė, kad sodomiečiai melstųsi kartu su energumenais (apsėstaisiais), neabejodami, kad juos užvaldė ta pati velniška dvasia. Tad kaip per kunigiškų pareigų orumą gali tarp Dievo ir žmonių tarpininkauti tas, kuris atskirtas nuo visos žmonių bendruomenės ir kuriam įsakyta melstis tik tarp apsėstųjų? Bet kadangi iš vieno šventojo susirinkimo pasitelkėme du liudijimus, įterpkime ir tai, ką apie šią dabar aptariamą ydą mano didysis Bazilijus, kad „dviejų ar trijų liudytojų lūpomis būtų patvirtintas kiekvienas žodis“ (Mt 18, 16). Jis sako:
{ 15 }
PENKIOLIKTAS SKYRIUS
Apie dvasininkus ar vienuolius,
jei jie persekioja vyrus
„Dvasininkas ar vienuolis, kuris persekioja jaunuolius ar vaikus, arba kuris pagaunamas besibučiuojantis ar kokia nors gėdinga proga, turi būti viešai nuplaktas, prarasti tonzūrą, gėdingai nuskustas, jo veidas išteptas seilėmis, jis turi būti surakintas geležinėmis grandinėmis, šešis mėnesius kankinamas kalėjimo ankštumoje ir tris dienas per savaitę iki vakaro maitinamas miežine duona; po to kitus šešis mėnesius, prižiūrimas dvasinio vyresniojo, gyvendamas atskirtas celėje, tegul užsiima rankų darbu ir malda, pasišventęs budėjimams ir maldoms, ir visada vaikšto saugomas dviejų dvasinių brolių, kad ateityje jokia nedora kalba ar patarimu negalėtų susidėti su jaunuoliais.“
Tegul šis kūniškas žmogus atidžiai apsvarsto, ar gali saugiai patarnauti bažnytinėse pareigose tas, kurį šventasis autoritetas nusprendė pažeminti tokiomis gėdingomis, tokiomis bjauriomis negarbėmis. Ir tenesiteisina tuo, kad nieko nesugadino, matydamas aiškiausiai parašyta, jog tas, kuris pagaunamas tik pasibučiavęs ar kokia nors gėdinga proga, pelnytai patirs visas tas gėdingos drausmės negandes.
Jei bučinys baudžiamas tokia griežta bausme, ko nusipelno pats susiteršimas su kitu? Kokiam nusikaltimui, kokiam milžiniškam piktadarystės aktui nubausti nepakaktų būti viešai nuplaktam, prarasti tonzūrą, būti gėdingai nuskustam, išteptam seilių purvu, ilgai spaudžiamam kalėjimo ankštumoje ir dar surakintam geležinėmis grandinėmis? Galiausiai įsakoma maitintis miežine duona, nes tas, kuris tapo „kaip arklys ir mulas“ (plg. Ps 31, 9), tinkamai negaivintas žmonių maistu, bet šeriamas gyvulių pašaru.
Be to, jei mes apleidžiame svarstyti šios nuodėmės svorį, jis aiškiausiai parodomas pačiu atgailos sprendimu, kuris uždedamas. Juk kas kanonine bausme verčiamas atlikti viešą atgailą, tas pagal aiškų Tėvų sprendimą yra nevertas bažnytinių pareigų. Todėl ir palaimintasis popiežius Siricijus tarp kitų dalykų rašė, sakydamas: „Taip pat buvo teisinga mums numatyti, kad kaip nė vienam dvasininkui neleidžiama atlikti (viešos) atgailos, taip ir po atgailos bei susitaikymo jokiam pasauliečiui niekada nebūtų leidžiama gauti dvasininko garbės; nes nors jie ir apvalyti nuo visų nuodėmių užkrato, vis dėlto neturi imti jokių sakramentų teikimo įrankių tie, kurie anksčiau buvo ydų indai.“ Taigi, kadangi palaimintasis Bazilijus liepia kaltam dėl šios nuodėmės atlikti ne tik griežtą, bet ir viešą atgailą, o Siricijus draudžia atgailaujančiam gauti dvasininko laipsnį, aiškiai daroma išvada, kad tas, kuris susiteršė bjauriu geismingu netyrumu su vyru, nenusipelno eiti bažnytinių pareigų; ir netinkami liesti dieviškojo slėpinio tie, kurie, kaip sakoma, anksčiau buvo ydų indai.
{ 16 }
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
Deramas gėdingo netyrumo pasmerkimas
Iš tiesų, ši yda negali būti lyginama su jokia kita yda, nes pranoksta visų ydų baisumą. Ši yda yra kūnų mirtis, sielų pražūtis, ji teršia kūną, užgesina proto šviesą, išvaro Šventąją Dvasią iš žmogiškos krūtinės šventyklos, įveda geismo kurstytoją velnią, veda į klaidą, visiškai atima tiesą iš apgauto proto, einančiajam paruošia spąstus, krentančiajam į duobę užkerta kelią išeiti, atveria pragarą, uždaro rojaus vartus, dangaus Jeruzalės pilietį padaro pragaro Babilono paveldėtoju, iš dangaus žvaigždės padaro amžinosios ugnies kurą, nukerta Bažnyčios narį ir įmeta į ryjančią degančios Gehenos ugnį. Ši yda bando sugriauti dangiškosios tėvynės sienas ir stengiasi atstatyti sudegusios Sodomos mūrus. Ji pažeidžia blaivumą, žudo drovumą, pjauna skaistybę, nepagydomai sužaloja nekaltybę purviniausio užkrato ašmenimis. Ji viską bjauroja, viską sutepa, viską užteršia; ir kiek tai nuo jos priklauso, neleidžia niekam būti tyram, niekam būti laisvam nuo purvo, niekam būti švariam: „Nes visa, – kaip sako Apaštalas, – tyra tyriesiems; o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro“ (Tit 1, 15).
Ši yda pašalina iš bažnytinio susirinkimo choro ir verčia melstis su energumenais ir apsėstaisiais, atskiria sielą nuo Dievo, kad sujungtų su demonais. Ši maru alsuojanti Sodomos karalienė padaro savo tironijos įstatymams paklusnų žmogų gėdingą žmonėms ir nekenčiamą Dievui; liepia kariauti nedorus karus prieš Dievą, tarnauti piktosios dvasios kariuomenėje; atskiria nuo angelų draugijos ir nelaimingą sielą paima į nelaisvę po savo valdžios jungu, atplėšdama nuo jos kilnumo. Ji nurengia savo kareivius nuo dorybių ginklų ir pastato juos visų ydų ietims, kad būtų perverti. Bažnyčioje ji žemina, teisme smerkia, paslapčia teršia, viešai daro gėdą, graužia sąžinę kaip kirminas, degina kūną kaip ugnis; ji dūsta trokšdama malonumo, bet bijo pasirodyti viešumoje, bijo, kad apie ją sužinotų žmonės. Nes ko gi nebijo tas, kuris su baimingu įtarumu bijo paties bendros pražūties dalyvio? Kad tik tas, kuris kartu nusideda, netaptų nusikaltimo teisėju per išpažintį, kai ne tik nedvejodamas išpažįsta nusidėjęs, bet ir nuosekliai prideda, su kuo nusidėjo: kad kaip vienas negalėjo mirti nuodėmėje be kito, taip ir vienas kitam suteiktų progą prisikelti, kai pats prisikelia.
Nelaimingas kūnas dega geismo įtūžiu, šaltas protas dreba nuo įtarumo pykčio, ir vargšo žmogaus krūtinėje jau tarytum verda pragariškas chaosas; kiek minčių dyglių jį bado, tiek bausmių kankynių jį kankina. Iš tiesų, kai tik ši nuodingiausia gyvatė įkerta dantis į nelaimingą sielą, tuojau atimamas jausmas, dingsta atmintis, aptemsta proto aštrumas; žmogus pamiršta Dievą, pamiršta net save. Šis maras ištuština tikėjimo pamatą, susilpnina vilties jėgą, nutraukia meilės ryšį, panaikina teisingumą, sugriauna tvirtumą, pašalina susivaldymą, atbukina išminties aštrumą.
Ir ką dar pasakysiu? Ji išvaro visą dorybių būrį iš žmogaus širdies dvaro ir, tarytum išlaukusi vartų užkaiščius, įleidžia visą ydų barbariškumą. Jai tinkamai pritaikomas Jeremijo posakis, kuris sakomas apie žemiškąją Jeruzalę: „Priešas, – sako jis, – ištiesė ranką į visus jos brangius dalykus; nes ji matė pagonis, įėjusius į jos šventyklą, apie kuriuos buvai įsakęs, kad jie neįeitų į tavo bažnyčią“ (Raud 1, 10).
Be abejonės, ką tik ši žiauriausia pabaisa vieną kartą praryja kruvinais nasrais, tą suriša savo grandinėmis toli nuo visų gerų darbų ir stačia galva nubloškia į visus nedoriausios piktadarystės skardžius. Vos tik kas nors įkrenta į šią galutinės pražūties bedugnę, tampa tremtiniu iš dangiškosios tėvynės, atskiriamas nuo Kristaus kūno, sugėdintas visos Bažnyčios autoriteto, pasmerktas visų šventųjų Tėvų sprendimo, niekinamas tarp žmonių žemėje, atstumtas iš dangiškųjų piliečių draugijos; dangus jam tampa geležinis, o žemė – varinė; nei ten jis negali pakilti, slegiamas nusikaltimo svorio, nei čia ilgiau slėpti savo blogybių nežinojimo slėptuvėje: čia jis negali džiaugtis, kol gyvena, nei ten tikėtis, kai miršta, nes ir dabar yra priverstas kęsti žmonių pašaipos gėdą, ir vėliau – amžinosios pasmerkimo kančias.
Tokiai sielai gerai tinka tas pranašiškos raudos balsas, kuriuo sakoma: „Žiūrėk, Viešpatie, nes aš vargstu, mano viduriai sujaukti, mano širdis apsivertė manyje, nes esu pilna kartėlio: lauke žudo kalavijas, o namuose – mirtis“ (Raud 1, 20).
{ 17 }
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
Graudi rauda dėl sielos,
atsidavusios netyrumo purvui
Aš, aš apraudu tave, nelaiminga siela, ir iš pat širdies gelmių dūsauju dėl tavo pražūties likimo. Apraudu tave, sakau, vargšė siela, atsidavusi netyrumo purvui, verta būti apraudota visu ašarų šaltiniu. O skausme! „Kas duos mano galvai vandens ir mano akims ašarų šaltinį?“ (Jer 9, 1). Ir šis graudus balsas, dabar man kūkčiojant, išsprūsta ne mažiau tinkamai, nei tada sklido iš pranašo lūpų. Juk aš skundžiuosi ne dėl sugriautų akmeninių miesto bokštų gynybinių sienų, ne dėl rankų darbo šventyklos pastatų griūties, neraudu dėl paprastos minios, išvestos į nelaisvę Babilono karaliaus valdžion (plg. 2 Sam 36, 19 ir t.t.); aš raudu dėl kilnios sielos, sukurtos pagal Dievo paveikslą ir panašumą, atpirktos brangiausiu Kristaus krauju, šviesesnės už daugybę pastatų, tikrai vertingesnės už visas žemiškos statybos viršūnes.
Taigi apgailestauju dėl iškilios sielos nuopuolio ir šventyklos, kurioje gyveno Kristus, sunaikinimo. Mano akys, nusilpkite nuo verkimo, liekite gausius ašarų upelius, nuolatinėmis raudomis drėkinkite liūdnus ir gedulingus veidus. „Tegul mano akys su pranašu lieja ašaras dieną ir naktį ir nenurimsta, nes didžiu sudužimu sudužo mano tautos mergelė duktė, labai pikta žaizda“ (Jer 14, 17). Iš tiesų, mano tautos duktė ištikta baisios žaizdos; nes siela, kuri buvo šventosios Bažnyčios duktė, žmonijos priešo žiauriai sužeista netyrumo ietimi: ir ta, kuri amžinojo karaliaus rūmuose buvo švelniai ir minkštai maitinama šventojo žodžio pienu, dabar matoma gulinti mirtinai užkrėsta geismo nuodais, ištinusi ir sustingusi sieringuose Gomoros pelenuose. „Kurie maitinosi prabangiai, žuvo keliuose; kurie buvo auginami purpure, apkabino mėšlą“ (Raud 4, 5).
Kodėl? Pranašas tęsia ir sako: „Nes mano tautos dukters nedorybė tapo didesnė už Sodomos nuodėmę, kuri buvo sunaikinta akimirksniu“ (Raud 4, 6). Krikščioniškos sielos nedorybė iš tiesų pranoksta Sodomos nuodėmę, nes kiekvienas dabar nusideda tuo sunkiau, kuo labiau niekina evangelinės malonės įsakymus; ir kad nerastų pasiteisinimo išsisukinėjimui, dieviškojo įstatymo pažinimas jį nuolat kaltina.
Deja, deja, nelaiminga siela! Kodėl nesvarstai, iš kokio orumo aukščio esi išmesta, kokio spindesio ir šlovės grožio nurengta? „Kaip Viešpats savo rūstybėje aptemdė Siono dukterį! Numetė iš dangaus į žemę Izraelio šlovę“ (Raud 2, 1); „išėjo iš Siono dukters visas jos grožis“ (plg. Raud 1, 6). Aš, užjausdamas tavo nelaimę ir karčiausiai apraudodamas tavo gėdą, sakau: „Nusilpo nuo ašarų mano akys; sujaukti mano viduriai; išsiliejo ant žemės mano kepenys dėl mano tautos dukters sudužimo“ (Raud 2, 11); o tu, apsimesdama nemananti savo blogybių ir drąsindamasi nusikaltimu, sakai: „Sėdžiu kaip karalienė, ir nesu našlė!“ (Apr 18, 7). Aš, pasigailėdamas tavo nelaisvės, šaukiu: „Kodėl Jokūbas tapo vergu, ir Izraelis tapo grobiu?“ (plg. Raud 2, 14). O tu sakai: „Esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man netrūksta.“ Ir nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas? (Apr 3, 17).
Apsvarstyk, vargše, kokia tamsa slegia tavo širdį; atkreipk dėmesį, koks tankus aklumo rūkas tave gaubia. Ar geismo įtūžis tave pastūmėjo į vyrišką lytį? Ar geidulių beprotybė tave sukurstė prieš tavo paties rūšį, tai yra vyrą prieš vyrą? Argi ožys kada nors apimtas geismo puolė ant ožio? Argi avinas degė aistra santykiauti su avinu? Arklys taikiai ir sutartinai ėda iš vienos ėdžios su arkliu, tačiau pamatęs kumelę tuojau pat pašėlsta geismo aistra. Niekada jautis įžūliai negeidė jaučio santykiavimui, niekada asilas nebliovė asilui skatinamas noro sugulti. Taigi, sugedę žmonės nebijo daryti to, ko baisisi net neprotingi gyvuliai: tai, kas daroma dėl žmogaus piktavališko įžūlumo, pasmerkiama neprotingų gyvulių sprendimu.
Sakyk, iškastruotas vyre; atsakyk, sumoteriškėjęs žmogau, ko ieškai vyre, ko negalėtum rasti savyje? Kokio lyčių skirtumo? Kokių skirtingų kūno bruožų? Kokio švelnumo? Kokio kūniško viliojimo minkštumo? Kokio malonaus veido švelnumo? Meldžiu, tebaugina tave vyriško pavidalo tvirtumas, tebjaurisi tavo protas vyriškais sąnariais. Juk natūralaus potraukio paskirtis yra ta, kad kiekvienas išorėje ieškotų to, ko negali rasti savo paties ribose. Jei taigi tave džiugina vyriško kūno lietimas, atgręžk rankas į save: ir žinok, kad ko nerandi savyje, veltui ieškai svetimame kūne.
Vargas tau, nelaiminga siela! Dėl kurios žūties liūdi angelai, plojimais džiūgauja priešai; tapai demonų grobiu, žiauriųjų laimikiu, bedievių trofėjumi: „Atvėrė prieš tave savo burną visi tavo priešai; švilpė ir griežė dantimis, ir sakė: ‘Prarijome ją! Štai, ši yra diena, kurios laukėme; radome, pamatėme!’“ (plg. Raud 2, 16).
{ 18 }
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
Kad siela turi būti apraudota todėl, kad ji pati nerauda
Todėl aš apraudu tave, o vargšė siela, su tiek raudų, nes nematau tavęs verkiančios; todėl aš guliu parpuolęs ant žemės už tave, nes matau tave blogai išsitiesusią po tokio sunkaus nuopuolio ir netgi savo noru besiveržiančią į bažnytinio luomo viršūnę. Kita vertus, jei tu nusižemintum nuolankume, aš, būdamas tikras dėl tavo atsistatymo, džiūgaučiau Viešpatyje visa širdimi; jei vertas sudužusios širdies gailestis sukrėstų tavo krūtinės gelmes, aš ne be pagrindo džiaugčiausi neišsakomo džiaugsmo šokiu.
Todėl labiausiai esi verta ašarų, nes neverki; todėl tau reikia svetimų skausmų, nes pati nesielvartauji dėl savo nelaimės pavojaus; ir tave reikia apraudoti tuo kartesnėmis broliškos užuojautos ašaromis, kuo mažiau atrodai sukrėsta savo liūdesio sielvarto. Kodėl vengi pasverti savo pasmerkimo naštą? Kodėl, tai nerdama į nuodėmių gelmes, tai keldamasi į puikybę, nesiliauji kaupti sau rūstybės rūstybės dienai? (Rom 2, 5). Ateina, ateina ant tavęs tas prakeiksmas, kuris iš Dovydo lūpų buvo sviestas į Joabą ir jo namus, pralieju Abnerio kraują. Tas Gomoros maras dabar gyvena tavo kūno buveinėje, kuris pasmerkė Joabo namus žiauraus nužudymo kerštu (plg. 2 Sam 2–3).
Mat po to, kai buvo nužudytas Abneris, Dovydas tarė: „Aš esu nekaltas ir mano karalystė per amžius dėl Abnerio, Nero sūnaus, kraujo: tekrinta jis ant Joabo galvos ir ant visų jo tėvo namų, ir tenetrūksta Joabo namuose kenčiančiojo Gomorą“ (plg. 2 Sam 3, 28–29). Kitas vertimas sako: „Kenčiančio sėklos tekėjimą, ir raupsuotojo, laikančio verpstę, ir krintančio nuo kalavijo, ir stokojančio duonos.“ Iš tiesų, raupsais aptraukiamas tas, kuris susiteršia sunkia nuodėmės dėme. Laikyti verpstę reiškia palikti stiprius vyriško gyvenimo darbus ir rodyti gundančio moteriško elgesio minkštumą. Nuo kalavijo krinta tas, kuris užsitraukia dieviškojo pasipiktinimo įtūžį. Duonos stokoja tas, kurį nuo Kristaus kūno priėmimo sulaiko savo paties kaltės bausmė: Jis juk yra „gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (plg. Jn 6, 51).
Jei taigi po sėklos tekėjimo tapęs raupsuotu esi įstatymo liepiamas likti už stovyklos, kodėl toje pačioje stovykloje dar stengiesi gauti garbės pirmenybę? Argi karalius Ozijas, kai išdidžiai norėjo smilkyti ant smilkalų altoriaus, po to, kai suprato esąs iš dangaus ištiktas raupsų, ne tik kantriai pakėlė išvarymą iš šventyklos, bet ir pats skubėjo greitai išeiti? Juk parašyta: „Ir kai vyriausiasis kunigas Azarijas pažvelgė į jį, ir visi kiti kunigai pamatė raupsus ant jo kaktos, skubiai jį išvarė“; ir tuoj pat pridedama: „Bet ir jis pats išsigandęs skubėjo išeiti, nes pajuto Viešpaties smūgį“ (2 Kron 26, 20).
Jei karalius, ištiktas kūno raupsų, nepabūgo būti kunigų išvarytas iš šventyklos, kodėl tu, raupsuotas sieloje, nesutinki būti pašalintas nuo šventųjų altorių pagal tiek daugelio šventųjų Tėvų sprendimą? Jei jis, atsisakęs karališkos valdžios orumo, nesigėdijo gyventi privačiame name iki mirties, kodėl tu gėijiesi nulipti nuo kunigiškų pareigų aukštumos, kad užsidaręs atgailos kape stengtumeisi tarp gyvųjų laikyti save tarytum mirusiu? Ir, kad grįžtume prie anos mistinės Joabo istorijos, jei pats kiti nuo kalavijo, kaip kitą prikelsi per kunigišką malonę? Jei pats dėl savo nuopelnų stokoji duonos, tai yra esi atskirtas nuo Kristaus kūno, kokiu būdu galėsi kitą pasotinti dangiškojo stalo vaišėmis? Jei tu esi ištiktas Ozijo raupsų kaktos srityje, tai yra esi pažymėtas gėdos žyme veide, kaip galėsi apvalyti kitą, pats būdamas padengtas nusikaltimo purvu?
Todėl tenurausta išpampusi puikybė ir tenesiekia tuščiai iškilti virš savęs ta, kurią žemiau savęs nemžai slegia savo kaltės našta; teišmoksta savo blogybes svarstyti subtiliu apmąstymu, teišmoksta nuolankiai susilaikyti savo saiko ribose, kad įžūliai nesisavintų to, ko jokiu būdu negali pasiekti, ir visiškai neprarastų net to, ko tikras nuolankumas būtų galėjęs tikėtis.
{ 19 }
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
Kad neverto kunigo tarnystė
yra pražūtis tautai
Klausiu, o smerktini kūniški žmonės, kodėl su tokia ambicinga aistra siekiate bažnytinio orumo viršūnės? Kodėl su tokiu troškimu bandote įpainioti Dievo tautą į savo pražūties tinklus? Argi jums negana, kad patys nerate į gilius piktadarybių skardžius, jei į savo griūties pavojų neįtraukiate ir kitų?
Jei, tarkime, kas nors ateitų prašyti, kad užtartume jį prieš kokį nors galingą vyrą, kuris jam pyksta, bet mums yra nepažįstamas, mes tuojau pat atsakytume: „Negalime eiti užtarti, nes nesame su juo pažįstami.“ Jei taigi žmogus gėdijasi tapti užtarėju prieš žmogų, kuriuo visiškai negali pasikliauti, kokiu protu vietą užtarti tautą prieš Dievą užima tas, kuris dėl savo gyvenimo nuopelnų nežino esąs artimas Jo malonei? Arba kaip jis prašo atleidimo kitiems iš To, apie kurį nežino, ar Jis jam pačiam yra palankus? Šiame dalyke yra dar kai kas, ko reikia nerimastingiau bijoti: kad tas, kuris, kaip manoma, gali numaldyti rūstybę, pats ją užsitrauktų dėl savo kaltės. Juk visi aiškiai žinome: kai tas, kuris nepatinka, siunčiamas užtarti, supykusiojo dvasia provokuojama dar blogesniems dalykams.
Todėl tas, kuris vis dar surištas žemiškų troškimų, tesisaugo, kad, mėgaudamasis garbinga vieta, dar labiau neuždegtų griežtojo Teisėjo rūstybės ir netaptų pavaldinių žlugimo priežastimi. Tegul kiekvienas save išmintingai įvertina, kad nedrįstų prisiimti kunigiškų pareigų vietos, jei jame vis dar pražūtingai viešpatauja yda; kad tas, kurį gadina sava nuodėmė, nesiektų tapti užtarėju už kitų kaltes. Tad liaukitės, liaukitės ir bijokite neužgesinamai uždegti Dievo įtūžį prieš save, kad To, kurį akivaizdžiai įžeidžiate nedorai elgdamiesi, dar smarkiau nesupykdytumėte pačiomis maldomis; ir pasitenkinę sava pražūtimi, saugokitės tapti kaltininkais dėl svetimos prapulties. Kuo saikingiau dabar nusidėdami krisite, tuo lengviau kada nors, ištiesę atgailos ranką, per Dievo gailestingumą prisikelsite.
{ 20 }
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
Kad iš netyrųjų rankų
Dievas nenori priimti aukos
Jei pats visagalis Dievas atsisako priimti auką iš jūsų rankų, kas jūs tokie, kad drįstumėte įkyriai siūlyti Nenorinčiam? Juk „nedorėlių aukos pasibjaurėtinos Viešpačiui“ (plg. Pat 15, 8; 21, 27). Bet jūs, kurie pykstate ant manęs ir niekinate klausytis rašančiojo, bent jau išgirskite Tą, kuris jums kalba pranašo lūpomis; išgirskite, sakau, Tą, kuris pamokslauja, griaudėja, atmeta jūsų aukas ir viešai prieštarauja jūsų patarnavimams. Mat iškilusis pranašas Izaijas, tikriau sakant, Šventoji Dvasia per Izaijo lūpas sako:
„Klausykitės Viešpaties žodžio, Sodomos kunigaikščiai, išgirskite mūsų Dievo įstatymą, Gomoros tauta. Kam man daugybė jūsų aukų? – sako Viešpats. – Aš sotus avinų deginamųjų aukų ir peniukšlių taukų; jaučių, avinėlių ir ožių kraujo aš nenorėjau. Kai ateinate pasirodyti mano akivaizdoje, kas reikalavo to iš jūsų rankų, kad vaikščiotumėte po mano kiemus? Nebeaukokite bergždžiai aukų; smilkalai man – pasibjaurėjimas; jaunačių, šabų ir kitų švenčių nepakęsiu; jūsų susirinkimai nedori. Jūsų kalendų ir jūsų iškilmių nekenčia mano siela; jos tapo man našta, pavargau jasę kęsti. Ir kai tiesite savo rankas, aš nugręšiu savo akis nuo jūsų; ir kai dauginsite maldas, aš neišklausysiu; nes jūsų rankos pilnos kraujo“ (Iz 1, 10–15).
Taigi pastebėkite, kad nors dieviškojo pasmerkimo nuosprendis bendrai kerta per visas ydų blogybes, vis dėlto jis pirmiausia nukreiptas į Sodomos kunigaikščius ir Gomoros tautą; idant, jei ginčytis linkusių įžūlumas galbūt apsimeta netikįs žmogišku liudijimu, kokia mirtina yra ši yda, bent jau tenusilenkia dieviškajam liudijimui.
Jei kas nors mums prieštarautų dėl to, kas pranašo kalboje pridedama: „Jūsų rankos pilnos kraujo“, norėdamas, kad dieviškosios ištarmės orakule būtų suprantama veikiau žmogžudystė nei kūniškas netyrumas, težino, kad dieviškuose žodžiuose visos nuodėmės vadinamos „krauju“, liudijant Dovydui, kuris sako: „Išlaisvink mane nuo kraujo, Dieve, mano išgelbėjimo Dieve“ (Ps 50, 16). Vis dėlto, jei stengtumėmės atidžiai pažvelgti į šios ydos prigimtį ir prisiminti gamtos tyrinėtojų teiginius, rasime, kad sėklos išsiliejimas kyla iš kraujo. Kaip vėjų blaškomas jūros vanduo pavirsta puta, taip liečiant lytinius organus kraujas sujaudinamas ir virsta sėklos skysčiu.
Todėl pagrįstai manoma, kad sveikam protui neprieštarauja, jei tai, kas pasakyta – „jūsų rankos pilnos kraujo“, – atrodo pasakyta apie netyrumo marą. Ir galbūt būtent tai lėmė, kad anas kerštas Joabui (1 Kar 2, 28–35) kilo ne iš kitos kaltės, kaip iš pralieto kraujo; kad tą, kuris savo noru praliejo svetimą kraują, ištiktų verta bausmė, jei jis prieš savo valią turėtų kęsti savojo kraujo ištekėjimą. Bet kadangi ilgai diskutuodami priėjome iki to, kad aiškiai parodėme patį Viešpatį atmetantį ir griežtai draudžiantį netyrųjų aukas, ko gi mes, nusidėjėliai, stebimės, jei tokie žmonės niekina mūsų įspėjimus? Jei matome, kad sukietėjusia atstumtųjų širdimi menkai paisoma dieviškojo balso įsakymo, kas nuostabaus, jei netikima mumis, kurie esame žemė?
{ 21 }
DVIDEŠIMTAS PIRMAS SKYRIUS
Kad jokia šventumo atnaša nepriimama Dievo,
jei ji sutepta netyrumo purvu
Taigi dabar tas, kuris niekina garbingus šventųjų Tėvų susirinkimus, kuris atmeta apaštalų ir apaštališkųjų vyrų nurodymus, kuris nebijo laužyti kanoninių sankcijų ediktų, kuris menkai vertina paties dieviškojo autoriteto valdžią, turi būti bent jau įspėtas, kad prieš akis pasistatytų savo pašaukimo dieną; ir kuo sunkiau nusideda, tuo griežčiau neabejotų būsiąs teisiamas. Kaip angelo sakoma Babilono pavidalu: „Kiek ji šlovino save ir ištvirkavo, tiek duokite jai kankynių ir ašarų“ (Apr 18, 7).
Jį reikia įspėti, kad apsvarstytų: kol jis nesiliauja sirgti šios ydos liga, net jei matoma, kad jis daro ką nors gero, vis dėlto nenusipelno gauti atlygio. Ir joks pamaldumas, joks savęs marinimas, joks gyvenimo tobulumas Aukščiausiojo Teisėjo akyse nelaikomas vertu, jei jis suteptas tokio bjauraus netyrumo purvu. O kad būtų įrodyta, jog tai, kas sakoma, yra tiesa, tebūnie pateiktas garbingojo Bedos liudijimas:
„Kas, – sako jis, – taip duoda išmaldą, kad neatsisako kaltės, tas neatperka sielos, kurios nesuvaldo nuo ydų. Tai savo pavyzdžiu įrodo anas atsiskyrėlis, kuris, pasižymėdamas daugybe dorybių, gyveno su tam tikru savo draugu; jam per velnią buvo įteigta mintis: kad kai tik bus dirginamas geismo, jis turėtų sėklą išleisti trindamas lytinį organą, tarytum iššnypštų gleives iš nosies; dėl to jis mirdamas, draugui matant, buvo atiduotas demonams. Tada tas draugas, nežinodamas jo kaltės, bet prisimindamas dorybių pratybas, beveik nusiminė, sakydamas: ‘O kas galės būti išgelbėtas? Kaip šis pražuvo?’ Jam tuoj pasirodęs angelas tarė: ‘Nesigąsk; šis, nors ir daug nuveikė, vis dėlto per tą ydą, kurią Apaštalas vadina netyrumu (Rom 1, 24), viską suteršė’.“
{ 22 }
DVIDEŠIMTAS ANTRAS SKYRIUS
Kad visi keturi būdai,
išvardyti aukščiau, yra prieš prigimtį
Todėl tegul niekas savęs neguodžia tuo, kad nenupuolė su kitu, jei pats vienas pasiduoda šiems geismingos vilionės teršalams; mat tas nelaimingas atsiskyrėlis, kuris mirties akimirką atiduodamas demonams, kaip mokoma, ne kitą užkrėtė, bet save pražudė per netyrumą. Kaip iš vieno vynmedžio kelmo išauga įvairios atžalos, taip iš vieno sodomiško netyrumo, tarytum iš nuodingiausios šaknies, kyla tos keturios šakos, kurias aukščiau išvardijome: kad nuo kurios tik iš jų kas nors nuskintų marinančią vynuogę, tuoj pat užkrėstas nuodais be skirtumo pražūtų. Juk „jų vynmedis yra iš Sodomos vynuogyno, ir jų atžalos iš Gomoros: jų vynuogės – tulžies vynuogės, ir kekės jiems karčios“ (Įst 32, 32). Ši gyvatė, kurią stengiamės sutraiškyti savo disputo kuolu, yra keturgalvė, ir kurios galvos dantimi ji beįkąstų, tuoj pat suleidžia visus savo nedorybės nuodus.
Taigi, ar kas teršia save patį, ar kitą bet kokiu būdu (nors ir išlaikant atskyrimą), be jokios abejonės yra įrodomas įvykdęs sodomišką nusikaltimą. Juk neskaitome, kad anie Sodomos gyventojai būtų gadinę kitus tik atlikdami pilną aktą; veikiau reikia tikėti, kad pagal nežaboto geismo antplūdį jie įvairiais būdais atliko bjaurastį savyje arba su kitais.
Iš tiesų, jei šios ydos griūtyje būtų suteikiama kokia nors vieta atlaidumui, kam labiau derėtų suteikti atleidimą nei anam atsiskyrėliui, kuris nusidėjo nežinodamas? Kuris nupuolė dėl paprastumo ir neišmanymo? Kuris manė, kad tai jam leistina kaip natūralaus poreikio pareiga? Tegu mokosi vargšai, tegu mokosi susilaikyti nuo tokios bjaurios ydos maro, vyriškai sutramdyti viliojantį geismo palaidumą, numalšinti kūno įžūlumo dirgiklius, iš širdies gelmių bijoti baisaus dieviškojo griežtumo teismo; visada prisimindami tą apaštališkojo grasinimo ištarmę, kuria sakoma: „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas“ (Žyd 10, 31). Taip pat baimingai prisimindami tai, ką grėsmingai griaudėja pranašas, sakydamas: „Viešpaties uolumo ugnyje bus praryta visa žemė“ (Sof 1, 18), „ir Jo kalaviju visa kūunija“ (Iz 66, 16).
Jei kūniški žmonės turi būti praryti dieviškojo kalavijo, kodėl jie dabar tą kūną pražūtingai myli? Kodėl jie silpnadvasiškai pasiduoda kūno malonumams? Tai be abejonės yra tas kalavijas, kuriuo Viešpats per Mozę grasina nusidėjėliams, sakydamas: „Išgaląsiu savo kalaviją kaip žaibą“ (Įst 32, 41). Ir vėl: „Mano kalavijas, – sako Jis, – ris kūnus“ (Įst 32, 42); tai yra, mano įtūžis praris tuos, kurie gyvena kūno malonumais. Mat kaip tie, kurie kovoja prieš ydų pabaisas, yra remiami dangiškosios dorybės pagalbos, taip, priešingai, atsidavusieji kūno netyrumui yra paliekami vien tik dieviškojo keršto teismui. Todėl ir Petras sako: „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus iš pagundymo, o nedorėlius pasilaikyti teismo dienai kankinti; ypač tuos, kurie sekdami kūnu, vaikšto netyrumo geismuose“ (2 Pt 2, 9–10). Juos ir kitur bardamas sako: „Dienos malonumus laikydami savo sutepimu ir dėmėmis, jie, besimėgaujantys savo puotomis, ištvirkauja su jumis, turėdami akis, pilnas svetimavimo ir nesiliaujančios nuodėmės“ (2 Pt 2, 13–14).
Ir tenesigiria tie, kurie yra šventajame luome, jei gyvena pasibjaurėtinai: nes kuo aukščiau stovi iškilę, tuo giliau krenta; ir kaip jie turėtų pirmauti prieš kitus švento elgesio gyvenimu, taip vėliau yra priversti kęsti žiauresnes bausmes; nes pagal Petro žodžius: „Dievas nepagailėjo net nusidėjusių angelų, bet nutrenkęs juos į pragarą, atidavė tamsos grandinėms kankinti, kad būtų laikomi teismui. Ir paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus (Pr 19), pasmerkė juos sunaikinimui, padarydamas pavyzdžiu tiems, kurie elgsis bedieviškai“ (2 Pt 2, 4. 6). Kodėl palaimintasis apaštalas, paminėjęs velniško pasmerkimo nuopuolį, tuojau pat pasuka prie Sodomos ir Gomoros sunaikinimo, jei ne tam, kad aiškiai parodytų, jog tie, kurie dabar atsidavę netyrumo ydai, kartu su netyrosiomis dvasiomis bus pasmerkti amžinam kerštui? Ir kad tuos, kuriuos dabar vargina sodomiško geismo karštis, vėliau kartu su pačiu visos nedorybės autoriumi degins amžinos liepsnos ugnis?
Šiai minčiai labai tinka ir apaštalas Judas, sakydamas: „Angelus, – sako jis, – kurie neišlaikė savo kunigaikštystės, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui; kaip Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, panašiu būdu ištvirkavę ir nusekę paskui kitą kūną, tapo pavyzdžiu, kentėdami amžinosios ugnies bausmę“ (Jud 1, 6–7). Taigi akivaizdu: kaip angelai, neišlaikę savo kunigaikštystės, nusipelnė pragaro tamsos bausmės, taip tie, kurie iš švento luomo orumo nupuola į kūniškos ydos bedugnę, pelnytai nugara į amžino pasmerkimo prarają.
Ir, kad trumpai viską apibendrinčiau: kas tik bet kuriuo iš aukščiau išskirtų būdų susiteršė gėdingo netyrumo užkratu, jei nebus apvalytas vaisingos atgailos atsiteisimu, niekada negalės turėti Dievo malonės, niekada nebus vertas Kristaus kūno ir kraujo, niekada neperžengs dangiškosios tėvynės slenksčio. Tai aiškiai pareiškia apaštalas Jonas Apokalipsėje, kuris, kalbėdamas apie dangiškosios karalystės šlovę, pridūrė: „Į ją neįeis niekas, kas suteptas ir daro bjaurastį“ (Apr 21, 27).
{ 23 }
DVIDEŠIMTAS TREČIAS SKYRIUS
Paraginimas žmogui, nupuolusiam į nuodėmę,
kad jis prisikeltų
Kelkis, kelkis, meldžiu, pabusk, o žmogau, slegiamas vargano malonumo miego; atgyk pagaliau, tu, kuris mirtinu kalaviju krito savo priešų akivaizdoje. Čia yra apaštalas Paulius; klausyk jo šaukiančio, beldžiančio, purtančio ir aiškiais balsais tau rėkiančio: „Pabusk, – sako, – kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14).
Tu, kuris girdi Kristų prikėlėją, kodėl nepasitiki savo prisikėlimu? Išgirsk iš Jo paties lūpų: „Kas tiki, – sako Jis, – mane, nors ir būtų miręs, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Jei gaivinantis Gyvenimas nori tave pakelti, kodėl tu pakenti toliau gulėti savo mirtyje? Saugokis, saugokis, kad tavęs neprarytų nevilties bedugnė. Tavo protas tegul pasitikėdamas kliaujasi dieviškuoju gailestingumu, kad dėl nusikaltimo didumo nesukietėtų neatgailavime. Juk nevilčiai pasiduoti būdinga ne nusidėjėliams, bet bedieviams; ir ne nusikaltimų didumas veda sielą į neviltį, bet bedievystė. Jei velnias tiek galėjo, kad panardintų tave į šios ydos gelmes, kiek labiau Kristaus galybė galės tave sugrąžinti į tą viršūnę, nuo kurios nupuolei? „Argi tas, kuris nupuolė, nebegalės prisikelti?“ (plg. Ps 40, 9 [Vulg.] ir Jer 8, 4).
Tavo kūno asilas po našta parkrito purve; yra atgailos dyglys, kuris bado; yra dvasios ranka, kuri vyriškai ištraukia. Anas stipriausiasis Samsonas, kadangi atvėrė savo širdies paslaptį blogai meilikaujančiai moteriai, ne tik prarado septynias plaukų sruogas, kuriose slypėjo jėga, bet ir tapęs filistinų grobiu neteko akių; tačiau vėliau, jau atželiant plaukams, nuolankiai paprašė savo Viešpaties Dievo pagalbos, sugriovė Dagono šventyklą ir užmušė daug didesnę priešų daugybę nei anksčiau (plg. Ts 16).
Jei taigi tavo begėdiškas kūnas švelniais įkalbinėjimais tave apgavo, jei atėmė septynias Šventosios Dvasios dovanas, jei užgesino ne kaktos, bet širdies šviesą, nenuleisk dvasios, visiškai nenusimink, dar sukaupk jėgas, vyriškai nusipurtyk, drįsk bandyti didžius dalykus, ir taip per Dievo gailestingumą galėsi triumfuoti prieš savo priešus. Ir tikrai, filistinai galėjo nukirpti Samsono plaukus, bet ne išrauti, nes ir piktosios dvasios, nors laikinai atskyrė nuo tavęs Šventosios Dvasios charizmas, jokiu būdu negali negrįžtamai atimti dieviškojo susitaikymo vaisto.
Kaip, meldžiu, gali nebesitikėti plačiausio Viešpaties gailestingumo, kuris net faraonui priekaištavo, kad šis po nuodėmės nebėgo prie atgailos vaisto? Išgirsk, ką sako: „Aš, – sako, – sulaužiau Egipto karaliaus faraono rankas, ir jis neprašė, kad jam būtų suteikta sveikata ir grąžinta jėga laikyti kalaviją“ (plg. Ez 30, 21). Ką pasakysiu apie Izraelio karalių Ahabą? Kuris po to, kai pasidirbdino stabus, po to, kai nedorai nužudė Nabotą Jezraelietį, galiausiai, kadangi iš dalies nusižemino, taip pat iš dalies gavo pasigailėjimą. Juk liudijant Raštui, po to, kai priėmė dieviškojo grasinimo baimę, „persiplėšė drabužį, apsivilko ašutine savo kūną, pasninkavo, miegojo maiše ir vaikščiojo nuleidęs galvą“ (1 Kar 21, 27).
Kas gi po to? „Viešpaties žodis atėjo Elijui Tišbiečiui, sakydamas: ‘Ar matei Ahabą nusižeminusį prieš mane? Kadangi jis nusižemino dėl manęs, aš neužleisiu nelaimės jo dienomis’“ (1 Kar 21, 28–29). Taigi, jei nepaniekinama atgaila net to, kuris, kaip žinoma, anaiptol neištvėrė iki galo, kodėl tu nepasitiki dieviškojo gailestingumo dosnumu, jei stengiesi nepavargdamas ištverti? Paskirk sau nuolatinę kovą prieš kūną, visada stovėk ginkluotas prieš įkyrų geismo įtūžį. Jei gašlumo liepsna dega kauluose, tegul tuoj pat ją užgesina amžinosios ugnies atminimas; jei klastingas gundytojas pakiša slidų kūno grožį, tegul protas tuojau pat nukreipia akį į mirusiųjų kapus ir atidžiai apsvarsto, kas ten randama malonaus liesti, kas žavaus matyti.
Tegul apsvarsto, kad tie puvėsiai, kurie dabar nepakeliamai dvokia, tie pūliai, kurie veisia kirmėles ir jas maitina, tos dulkės ir sausi pelenai, kurie ten matomi gulintys, kažkada buvo džiugus kūnas, kuris savo žydėjime pasidavė tokioms aistroms. Galiausiai tebūnie apmąstytos sustingusios gyslos, nuogi dantys, iširusi kaulų ir sąnarių sandara, baisiai išblaškytas visų narių derinys. Taip, taip tegul beformio ir sujaukto vaizdo pabaisa ištraukia iliuziją iš žmogaus širdies.
Tad pasverk, kokie pavojingi mainai: už akimirkos malonumą, per kurį akimirksniu išliejama sėkla, sekanti bausmė nesibaigia per tūkstančių metų laikotarpius. Pagalvok, kaip apgailėtina, kad dėl vieno nario, kurio malonumas dabar patenkinamas, vėliau visas kūnas kartu su siela amžinai kankinamas žiauriausiose liepsnų gaisruose. Šiais ir panašiais nepramušamais minčių skydais atremk gresiančias blogybes, praeities nuodėmes ištrink atgaila. Kūno puikybę tenumalšina pasninkas; protas, penimas nuolatinės maldos vaišėmis, tesutvirtėja. Šiuo būdu vadovaujanti dvasia tegul suvaldo pavaldų kūną drausmės kamanomis ir kasdien karšto troškimo žingsniais tegul stengiasi skubėti į dangiškąją Jeruzalę.
{ 24 }
DVIDEŠIMTAS KETVIRTAS SKYRIUS
Kad geismui numalšinti pakanka
apmąstyti skaistybės atlygį
Taip pat verta nuolat žvelgti į skaistybei pažadėtus atlygius, kurių saldumo paskatintas laisva tikėjimo pėda peržengtum viską, ką priešpastato klastingo gundytojo suktumas. Juk jei žvelgiama į laimę, kuri pasiekiama ne be perėjimo, tampa lengva tai, dėl ko vargstama pereinant, ir samdytas kasėjas palengvina darbo nuobodulį, kol godžiai laukia užtarnauto darbo užmokesčio.
Tad apsvarstyk, kas per pranašą sakoma apie skaistybės karius: „Taip sako Viešpats eunuchams, ‘kurie laikysis mano šabų, rinksis tai, ko aš noriu, ir laikysis mano sandoros: aš duosiu jiems savo namuose ir savo mūruose vietą ir vardą, geresnį už sūnus ir dukteris’“ (Iz 56, 4–5). Eunuchai iš tiesų yra tie, kurie slopina įžūlius kūno impulsus ir nupjauna nuo savęs nedorų veiksmų vykdymą. Tačiau dauguma tų, kurie tarnauja kūniškos vilionės malonumui, trokšta palikti savo vardo atminimą per palikuonių kartas; ir to jie trokšta visu proto jausmu todėl, kad visiškai nelaiko savęs mirštančiais šiam pasauliui, jei savo vardo titulą pratęsia per likusios atžalos daigus.
Tačiau kur kas šlovingiau ir laimingiau šią dovaną gauna celibato besilaikantieji – dovaną, dėl kurios paprasti žmonės užsidega tokios karštos ambicijos aistromis, – nes jų atminimas visada gyvas pas Tą, kuris per amžinybės būvį nepraeina pagal jokį laiko dėsnį. Taigi eunuchams dievišku balsu pažadamas vardas, geresnis už sūnus ir dukteris, nes jie nusipelno amžinai, be jokios užmaršties kliūties, turėti vardo atminimą, kurį vaikų palikuonys būtų galėję pratęsti tik trumpą laiką: „Nes teisusis bus minimas amžinai“ (Ps 111, 7 [Vulg.]).
Ir vėl Apokalipsėje per Joną sakoma: „Jie vaikščios su manimi baltais drabužiais, nes yra verti… ir aš neištrinsiu jų vardų iš gyvenimo knygos“ (Apr 3, 4–5). Kur vėl sakoma: „Tai tie, kurie nesusiteršė su moterimis; nes jie yra skaistūs (mergelės). Jie seka Avinėlį, kur tik jis eina“ (Apr 14, 4); ir gieda giesmę, kurios „niekas negalėjo išmokti, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius“ (Apr 14, 3). Ypatingą giesmę Avinėliui gieda skaistieji, nes jie su Juo amžinai džiūgauja prieš visus tikinčiuosius taip pat ir dėl kūno negedimo. To, žinoma, kiti teisieji negali giedoti, nors būdami toje pačioje palaimoje nusipelno girdėti; nes per meilę jie džiugiai žvelgia į anų aukštybę, tačiau iki jų atlygio nepakyla. Todėl reikia svarstyti ir mūsų prote su visu uolumu apmąstyti, kokio orumo ir kokio tobulumo yra tapti aukščiausiu ten, kur didžiausia laimė būti net ir paskutiniu: ten pakilti į privilegijos aukštybes, kur palaimingiausia yra tiesiog laikytis tėvynės teisingumo įstatymų. Be abejonės, kaip liudija Tiesa, „ne visi išmano tuos žodžius šiame amžiuje“ (plg. Mt 19, 11); taip ne visi ateityje pasiekia tą išskirtinio atlygio šlovę.
Šiuos ir daugelį kitų panašių dalykų, brangiausias broli, kas bebūtum, svarstyk savo proto slaptoje ir visomis jėgomis skubėk išlaikyti savo kūną laisvą nuo bet kokio geismo maro, kad pagal apaštališkojo mokymo ištarmę „mokėtum laikyti savo indą šventume ir pagarboje, ne aistringame geidulyje, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo“ (1 Tes 4, 4–5). Jei dar stovi, saugokis bedugnės; o jei nupuolei, su pasitikėjimu tiesk ranką į atgailos kablį, kuris visur yra po ranka; kad tu, kuris negalėjai su Abraomu gyventi toli nuo Sodomos, galėtum bent jau su Lotu iškeliauti, kai jau gresia artimas ugnies sunaikinimas. Ir tau, kuris nepajėgei sveikas laivu įplaukti į uostą, tepakanka bent jau ištvėrus bangas išsigelbėti po sudužimo: ir tau, kuris nenusipelnei pasiekti kranto įlankos be nuostolių, tebūnie malonu, išmestam ant smėlio po pavojaus, džiugiu balsu giedoti tą palaimintojo Jonos šūksnį: „Visi tavo vandenys ir tavo bangos perėjo per mane. Ir aš tariau: ‘Esu atstumtas nuo tavo akių, vis dėlto vėl regėsiu tavo šventąją šventyklą’“ (Jon 2, 4–5).
{ 25 }
DVIDEŠIMTAS PENKTAS SKYRIUS
Kur autorius garbingai pasiteisina
Tačiau jei ši knygelė pateks į rankas kam nors, kieno sąžinė anaiptol nepritaria ir kam aukščiau išdėstyti dalykai galbūt nepatinka, ir jis mane kaltins esant išdaviku bei broliško nusikaltimo skundiku, težino, kad aš visu intencijos uolumu ieškau vidinio Teisėjo palankumo, o nedorėlių neapykantos ar šmeižikų liežuvių nebijau. Iš tiesų, geriau renkuosi būti nekaltas įmestas į duobę su Juozapu, kuris tėvui apkaltino brolius baisiausiu nusikaltimu (plg. Pr 37), nei būti nubaustas dieviškojo įtūžio kerštu su Eliu, kuris matė sūnų blogybes ir tylėjo (1 Sam 2 ir 4).
Juk kai dieviškas balsas per pranašo lūpas baisiai grasina, sakydamas: „Jei matai savo brolį elgiantis nedorai ir jo nepabari, jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų“ (plg. Ez 3, 18; 33, 8), kas aš toks, kad matydamas šventajame luome įsišaknijantį tokį marų nusikaltimą ir laikydamasis tylos cenzūros, tarytum svetimos sielos žudikas, drįsčiau laukti dieviškojo griežtumo atsiskaitymo? Ir pradėčiau tapti skolininku už tą kaltę, kurios autorius anaiptol nebuvau? Ir kai Raštas sako: „Prakeiktas, kuris sulaiko savo kalaviją nuo kraujo“ (Jer 48, 10), tu ragini mane, kad mano liežuvio kalavijas, padėtas į tylėjimo makštį, ir pats pražūtų pasidengęs nuoskaudos rūdimis, ir kitiems nepadėtų, neperverdamas nedorai gyvenančiųjų klaidų.
Iš tiesų, sulaikyti kalaviją nuo kraujo reiškia sulaikyti pataisymo žodį nuo kūniško gyvenimo kirtimo. Apie šį kalaviją vėl sakoma: „Iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas“ (Apr 1, 16). Juk kaip aš myliu savo artimą kaip save patį, jei žaizdą, nuo kurios, neabejoju, jis žiauriai miršta, abejingai leidžiu plėstis jo širdyje? Matydamas sielų žaizdas, ar turėčiau apleisti jų gydymą žodžių pjūviu? Ne taip mane moko iškilus pamokslininkas, kuris tikėjo esąs švarus nuo artimo kraujo tiek, kiek negailėjo kirsti jų ydų; jis sako: „Todėl šiandien jums liudiju, kad esu švarus nuo visų kraujo: nes aš nevengiau paskelbti jums visą Dievo valią“ (Apd 20, 26–27). Ne taip mane mokė Jonas, kuriam angelo įspėjimu liepiama: „Kas girdi, tesako: ‘Ateik!’“ (Apr 22, 17). Idant tas, kuriam vidinis balsas įkvepia, taip pat šaukdamas trauktų ten kitus, kur pats yra pagautas; kad net ir pašauktasis nerastų uždarytų durų, jei prie šaukiančiojo artinasi tuščiomis (vienas).
Žinoma, jei manai, kad teisinga barti tą, kuris bara, ir, taip sakant, kaltinti mane įžūliu kaltinimu, kodėl nebari Jeronimo, kuris taip kandžiai diskutuoja prieš įvairias eretikų sektas? Kodėl neplieki Ambraziejaus, kuris viešai pamokslauja prieš arijonus? Kodėl ir Augustino, kuris kaip toks griežtas bylininkas puola manichejus ir donatistus? Tu man sakai: „Jie (darė tai) teisėtai, nes prieš eretikus, prieš piktžodžiautojus; o tu nebijai užgauti krikščionių.“
Į tai aš trumpai atsakau: kaip anie stengėsi išėjusius ir jau klystančius sugrąžinti į avidę, taip ir mūsų tikslas yra neleisti išeiti tiems, kurie šiaip ar taip yra viduje. Anie sakė: „Jie išėjo iš mūsų, bet nebuvo iš mūsų, nes jeigu būtų buvę iš mūsų, jie būtų pasilikę su mumis“ (1 Jn 2, 19). O mes sakome: „Jie iš tiesų yra su mumis, bet blogai. Todėl stenkimės, jei įmanoma, kad ateityje jie būtų su mumis gerai.“
Dar pridedame tai, kad jei piktžodžiavimas yra didžiausia blogybė, nežinau, kuo geresnė sodomija. Anas priverčia žmogų klysti, ši – pražūti. Anas atskiria sielą nuo Dievo, ši sujungia su velniu. Anas išvaro iš rojaus, ši panardina į pragarą. Anas apakina proto akis, ši nubloškia į pražūties bedugnę. Ir jei stengsimės tiksliai ištirti, kuris iš šių dviejų nusikaltimų sunkiau sveria dieviškojo teismo svarstyklėse, ištirtas Šventasis Raštas moko pilniau. Mat Izraelio vaikai, kurie piktžodžiaudami Dievui garbino stabus, buvo išvesti į nelaisvę; o sodomiečiai, kaip randame, buvo praryti dangaus ugnies ir sieros gaisro (Pr 19).
Aš nepateikiau šventųjų mokytojų pavyzdžio tam, kad drįsčiau lyginti rūkstantį deglą su ryškiomis žvaigždėmis – aš, kuris vargiai nevertomis lūpomis galiu paminėti tokius iškilius vyrus neįžeisdamas, – bet sakau, kad tai, ką jie darė taisydami ir gėdindami ydas, jie išmokė daryti ir jaunesniuosius: ir jei jų laikais šis maras būtų kilęs su tokia begėdiška laisve, neabejotinai tikime, kad šiandien matytume prirašytus plačius tomus prieš jį.
Todėl niekas teneteisia manęs, kai diskutuoju prieš mirtiną ydą: čia ieškau ne gėdos, bet broliško išganymo pažangos, idant tas, kuris persekioja barantįjį, neatrodytų palankus nusikaltėliui.
Bet, kad pasinaudočiau Mozės žodžiais: „Kas yra Viešpaties, tegu jungiasi su manimi“ (Iš 32, 26). Tai yra, kas pripažįsta save Dievo kariu, tegul karštai susijuosia sugėdinti šią ydą, tegul nesiliauja jos pulti visomis jėgomis; ir kur tik ji bus rasta, tegul stengiasi ją perverti ir sukapoti aštriausiomis žodžių ietimis; idant, kol užgrobėjas apsupamas tankia būrių greta, belaisvis būtų išlaisvintas iš pančių, kuriais vergavo; ir kol prieš tironą vieningai šaukia visų balsas, tas, kuris buvo tempiamas tapti šėlstančios pabaisos grobiu, tuojau pat susigėstų; ir tas, kuris, liudijant daugelio liudijimui, neabejoja esąs traukiamas į mirtį, sugrįžęs į save, netingėtų kuo greičiau grįžti į gyvenimą.
{ 26 }
DVIDEŠIMTAS ŠEŠTAS SKYRIUS
Kur kreipiamasi į viešpatį popiežių
Dabar gi, pačioje šio veikalo pabaigoje, grįžtame pas tave, palaimintasis Popiežiau, į tave nukreipiame šios plunksnos smaigalį, kad tas, kuriam skirtas pradžios kreipimasis, pagrįstai gautų ir atlikto darbo pabaigos žodį. Todėl prašome ir nuolankiai meldžiame, kad jūsų maloningumas, jei dera taip sakyti, atidžiai ištirtų šventųjų kanonų dekretus, kurie jums vis dėlto yra puikiai žinomi; pasitelktų dvasinius ir išmintingus vyrus šiam būtinam tyrimui aptarti; ir mums dėl šių skyrių taip atsakytų, kad pašalintų iš mūsų širdies bet kokį abejonės skrupulą.
Ir nedrįstame to sakyti manydami, jog nežinome, kad tam, Dievui veikiant, pakanka vien jūsų gilaus išmanymo; bet tam, kad pasitelkus švento autoriteto liudijimą, kai reikalas sprendžiamas daugelio pritarimu ir sprendimu, būtų nutildytas iškrypusių žmonių skundas, kuris galbūt priešingu atveju nesigėdytų murmėti. Juk nelengva reikšti skundą dėl to, kas nustatoma daugelio sprendimu. Tačiau dažnai nuosprendis, kurį vienas asmuo paskelbia atsižvelgdamas į teisės teisingumą, kitų laikomas šališku.
Taigi, atidžiai ištyrus keturias šios ydos atmainas, kurias išvardijome aukščiau (pirmame skyriuje), tegu jūsų Palaimintasis teikiasi mane maloningai pamokyti dekretiniu raštu: kuris iš nusikaltusiųjų turi būti neatšaukiamai pašalintas iš bažnytinio luomo, o kuriam, atsižvelgiant į vadovo įžvalgumą, šios pareigos gali būti gailestingai paliktos; kokiu iš minėtų būdų ir su kiek asmenų nupuolusiam leidžiama pasilikti bažnytiniame orume; ir kaip, bei su kiek asmenų, jei buvo susiteršęs, jis turi būti priverstas pasitraukti esant minėtai būtinybei. Idant iš to, kas skirta vienam, pasimokytų daugelis, vargstantys tame pačiame nežinojime, ir jūsų autoriteto žibintas išsklaidytų mūsų dviprasmybės tamsą; ir, taip sakant, Apaštalų Sosto geležtė iš svyruojančios sąžinės lauko su šaknimis išrautų viso paklydimo daigus.
Tesuteikia visagalis Dievas, garbingiausias Tėve, kad jūsų apaštalavimo metu ir šios ydos pabaisa visiškai pražūtų, ir parpuolusi Bažnyčios būklė visur prisikeltų į savo jėgos teises.
{ ✩ }
SCHOLIA
Įstatymo paliepimas yra toks: kai kas nors suserga raupsais, jis turi pasirodyti kunigams (plg. Kun 13, 12–17); tačiau čia parodoma ne kunigams, o veikiau kitam raupsuotajam, kai netyras netyram išpažįsta bendrą atliktą nedorybę. (7 skyrius)
Dėl to, ką šioje knygelėje rašo palaimintasis Damianas, reikia žiūrėti veikiau į jo mintį nei į žodžius. Mat jis nenori pasakyti, kad išpažintis tam, kuris išpažįsta kunigui bendrininkui (complici sacerdoti), yra negaliojanti dėl galios trūkumo, jei tas kunigas turi teisėtą titulą ir jurisdikciją; bet nori pasakyti, kad tokio pobūdžio išpažintis neduoda vaisių ir tam tikra prasme yra apgaulinga; kadangi atgailautojas nei jaučia gėdos raudonio, nei gali būti sužadintas gailesčiui to, kurio blogo pavyzdžio vaizdas sukasi jam prieš akis. Visa tai autorius pasveria, kaip matyti tekste; kur jis taip pat sako, kad išpažintis, atlikta kunigui bendrininkui, nevyksta su tokiu griežtumu dėl lengvos atgailos, kurią skiria atleidžiantysis. Todėl visi sumistai (Summistæ), nors ir laiko tą išpažintį galiojančia, vis dėlto negiria, jei ji atliekama, nebent kraštutinės būtinybės atveju. Taip manoma Glos. in cap. Omnes, 30, quæst. 1; Sylvester verbo Confessio, 1, n. 17, ir kiti.
Tebūnie palaimintas Viešpaties vardas.
Šiuolaikinis komentaras
Šis tekstas nėra paties šv. Petro Damiano (XI a.) parašyta „Gomoros knygos“ dalis. Tai yra modernus komentaras (esė) arba priedas, įtrauktas į leidinį. Jo autorius (greičiausiai Philip Power arba Randy Engel, kuria remiamasi tekste) apžvelgia istorinį Bažnyčios mokymą apie sodomiją, cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus ir analizuoja Petro Damiano kūrinį.
{ 0 }
SODOMIJOS APEIGOS
Prasideda traktatas apie Sodomijos apeigas,
parašytas Philipo Powerio
SODOMIJOS APEIGOS
Bažnyčios pasmerkimas sodomijai visų pirma remiasi tuo, kad sodomija yra nuodėmė prieš Dievą – savęs garbinimo (savi-stabmeldystės) ir savęs sugadinimo nuodėmė.
Būtent todėl, ypač ankstyvojoje Bažnyčioje ir Viduramžiais, sodomijos praktika dažnai buvo siejama su pagoniškomis religinėmis apeigomis, šventyklų prostitucija bei eretinėmis sektiomis ir mokymais, įskaitant gnosticizmą, kabalistį judaizmą, o vėliau – manichejų ir albigiečių erezijas.
Nuorodų į tos pačios lyties asmenų lytinius aktus randama tiek Senajame Testamente, kuriame aprašomi Dievo santykiai su žmogumi prieš Įsikūnijimą, tiek Naujajame Testamente, kuriame pateikiama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų gyvenimo santrauka, užrašyta evangelistų ir kitų apaštalų. Visgi dauguma nuorodų į seksualines nuodėmes Šventajame Rašte pateikiamos vyro ir moters santykių kontekste, apimant ištvirkavimą, kraujomaišą, prievartavimą ir svetimavimą. Ten, kur minimi homoseksualūs veiksmai, jie visada pasmerkiami kaip sunkios nuodėmės ir bjaurastis Viešpaties akyse.
Senajame Testamente, be visuotinai žinomo biblinio homoseksualių veiksmų pasmerkimo Pradžios knygoje (kur aprašomas Dievo įvykdytas Sodomos, Gomoros ir kitų Lygumos miestų sunaikinimas), kitų nuorodų į bjaurią sodomijos ydą ar geismą prieš prigimtį galima rasti Kunigų, Pakartoto Įstatymo, Teisėjų, Karalių ir Išminties knygose.
Štai keletas pavyzdžių:
Iš Pradžios knygos 19, 1–13. 24–25
- Vakare du angelai atėjo į Sodomą. Lotas sėdėjo miesto vartuose. Pamatęs juos, jis atsikėlė, pasitiko juos ir, parpuolęs veidu į žemę, pagarbino.
- Ir tarė: „Meldžiu, mano viešpačiai, užsukite į savo tarno namus ir ten pernakvokite; nusiplaukite kojas, o rytą galėsite keliauti savo keliu.“ Bet jie atsakė: „Ne, mes pasiliksime gatvėje.“
- Jis labai juos mygo, kad užsuktų pas jį. Kai jie įėjo į jo namus, jis iškėlė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.
- Bet jiems dar nenuėjus gulti, miesto vyrai – jauni ir seni, visi žmonės iš visų pusių – apsupo namus.
- Jie šaukė Lotą ir sakė jam: „Kur yra vyrai, kurie atėjo pas tave nakčiai? Išvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti [t. y. santykiauti].“
- Lotas išėjo pas juos, uždarė paskui save duris ir tarė:
- „Nedarykite to, meldžiu jus, mano broliai, nedarykite šio pikto.
- Turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro; aš jas išvesiu jums, ir darykite joms, kas jums patinka, tik nedarykite nieko pikto šiems vyrams, nes jie yra po mano stogo šešėliu.“
- Bet jie atsakė: „Traukis šalin!“ Ir vėl: „Tu atėjai čia kaip ateivis, – sakė jie, – ir nori būti teisėju? Todėl mes tau padarysime blogiau negu jiems.“ Jie labai smarkiai spaudė Lotą ir jau buvo beilaužią duris.
- Ir štai vyrai ištiesė rankas, įsitraukė Lotą pas save ir uždarė duris.
- O tuos, kurie buvo lauke, jie ištiko aklumu, nuo mažiausio iki didžiausio, taip, kad jie nebegalėjo rasti durų.
- Ir jie tarė Lotui: „Ar turi čia ką nors iš saviškių? Žentą, sūnus ar dukteris – visus, kurie tavo, išvesk iš šio miesto.
- Nes mes sunaikinsime šią vietą, kadangi jų šauksmas pasidarė didelis prieš Viešpatį, kuris atsiuntė mus jų sunaikinti.“
[…] - Ir Viešpats lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi nuo Viešpaties iš dangaus.
- Ir jis sunaikino tuos miestus, ir visą apylinkę, visus miestų gyventojus ir visa, kas augo iš žemės.
Iš Kunigų knygos 18 ir 20 sk.
- Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai yra bjaurastis.
- Nesantykiauk su jokiu gyvuliu ir nesusiteršk su juo. Moteris tenegula po gyvuliu, kad su juo santykiautų, nes tai bjaurus nusikaltimas. (Kun 18, 22–23)
- Jei kas sugultų su vyru kaip su moterimi, abu padarė bjaurastį, mirtimi tenumiršta; jų kraujas tesie ant jų. (Kun 20, 13)
Iš Pakartoto Įstatymo knygos
- Tenebūna kekšės tarp Izraelio dukterų ir tenebūna ištvirkėlio [sodomiečio, vyro prostitutės] tarp Izraelio sūnų. (Įst 23, 17)
Iš Teisėjų knygos
Efraimo kalnuose gyveno vienas levitas, kuris pasiėmė žmoną iš Judo Betliejaus…
[…]
14. Taigi jie praėjo pro Jebusą ir tęsė kelionę, o saulė nusileido jiems esant prie Gibėjos, kuri priklauso Benjamino genčiai.
15. Jie užsuko ten pernakvoti. Įėję jie atsisėdo miesto aikštėje, nes niekas jų nepriėmė nakvynei.
16. Ir štai vakare iš lauko darbų grįžo senas žmogus; jis taip pat buvo iš Efraimo kalnų ir gyveno kaip ateivis Gibėjoje, bet to krašto vyrai buvojeminiečiai.
[…]
20. Senasis žmogus atsakė: „Ramybė tau. Aš parūpinsiu visa, kas būtina, tik nepasilik gatvėje.“
[…]
22. Kol jie linksminosi ir gaivino kūnus maistu ir gėrimu po kelionės vargo, to miesto vyrai, Belialo sūnūs (tai yra, be jungo/nedorėliai), apsupo senojo žmogaus namus ir pradėjo belstis į duris, šaukdami namų šeimininkui ir sakydami: „Išvesk vyrą, kuris atėjo į tavo namus, kad galėtume jį panaudoti [piktam].“
23. Senasis žmogus išėjo pas juos ir tarė: „Nedarykite taip, mano broliai, nedarykite taip nedorai, nes šis žmogus atėjo į mano namus; liaukitės, meldžiu jus, nuo šios beprotybės.
24. Turiu dukterį mergelę, o šis žmogus – sugulovę [žmoną]; aš jas išvesiu jums, pažeminkite jas ir tenkinkite savo geismą; tik, meldžiu, nedarykite šio nusikaltimo prieš prigimtį tam vyrui.“
25. Jie nenorėjo klausyti jo žodžių; tai matydamas vyras išvedė jiems savo sugulovę [žmoną] ir atidavė ją jų nedorybei. Jie prievartavo ją visą naktį ir paleido tik rytą. (Teis 19)
Iš Trečiosios Karalių knygos (pagal Vulgatą / 1 Karalių moderniose Biblijose)
- Saliamono sūnus Roboamas karaliavo Jude. Roboamui buvo keturiasdešimt vieneri metai, kai jis pradėjo karaliauti…
- Judas darė pikta Viešpaties akyse ir pykdė jį labiau, nei tai darė jų tėvai savo nuodėmėmis…
- Nes ir jie statėsi aukurus, statulas ir giraites ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.
- Krašte taip pat buvo sumoteriškėjusių vyrų [šventyklos prostitučių/katamitų, atsidavusių priešprigimtiniam geismui], ir jie darė visas bjaurystes tų tautų, kurias Viešpats buvo sunaikinęs prieš Izraelio vaikus. (3 Kar 14, 21–24)
[…] - Asa darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Dovydas.
- Jis pašalino iš krašto sumoteriškėjusius vyrus ir nuvalė visą stabų purvą, kurį buvo padarę jo tėvai. (3 Kar 15, 11–12)
Iš Ketvirtosios Karalių knygos (2 Karalių moderniose Biblijose)
- Karalius įsakė vyriausiajam kunigui Helkijui… išmesti iš Viešpaties šventyklos visus indus, padarytus Baalui, giraitei ir visai dangaus kariaunai…
- Jis taip pat sugriovė sumoteriškėjusių vyrų [sodomiečių] būstines, kurios buvo Viešpaties namuose, kur moterys audė tarytum palapines giraitei. (4 Kar 23)
Iš Išminties knygos
- Bet Dievui vienodai nekenčiami ir nedorėlis, ir jo nedorybė.
[…] - Dievo užmiršimas, sielų teršimas, prigimties pakeitimas [geismas prieš prigimtį], santuokos netvarka, svetimavimo ir netyrumo palaidumas.
- Nes bjaurių stabų garbinimas yra viso blogio priežastis, pradžia ir pabaiga. (Išm 14, 9. 26–27)
Šventojo Pauliaus, didžiojo pagonių apaštalo, šventojo Petro, apaštalų kunigaikščio, ir šventojo Judo, vieno iš dvylikos apaštalų, kurie griežtai pasisakė prieš simonininkų, nikolaitų ir gnostikų eretinę dogmą ir praktiką, raštuose Naujojo Testamento pasmerkimas ydai prieš prigimtį tampa dar aiškesnis.
Šv. Paulius rašė Laišką romiečiams graikų mieste Korinte, kurio pats vardas apaštalų laikais buvo tapęs korupcijos ir ydų, ypač sodomijos, sinonimu. Šv. Paulius ne tik pasmerkia homoseksualius veiksmus kaip nuodėmingus savaime, bet ir nurodo, kad jie gali būti atpildas už klaidą. Kaip dorybė yra atlygis pati sau, taip nepaklusnumo Dievui veiksmai atneša karčius ydos vaisius.
Šventojo Pauliaus laiškas romiečiams
- Todėl Dievas atidavė juos jų širdžių geismams, netyrumui, kad jie patys savo kūnus terštų…
- Todėl Dievas atidavė juos gėdingoms aistroms. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
- Taip pat ir vyrai, metę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geismais vienas kitam, vyrai su vyrais darydami gėdingus dalykus ir patys savyje gaudami užtarnautą atpildą už savo paklydimą. (Rom 1, 24. 26–27)
Pirmasis šventojo Pauliaus laiškas korintiečiams
- Argi nežinote, kad neteisūs nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite: nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai,
- Nei sumoteriškėję, nei vyrai, sugulantys su vyrais… nepaveldės Dievo karalystės. (1 Kor 6, 9–10)
Pirmasis šventojo Pauliaus laiškas Timotiejui
- Žinant tai, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams…
- Ištvirkėliams, vyrams, sugulantiems su vyrais… ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui. (1 Tim 1, 9–10)
Antrasis šventojo Petro laiškas
- Ir paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos sunaikinimui, padarydamas pavyzdžiu tiems, kurie vėliau elgsis bedieviškai. (2 Pt 2, 6)
Šventojo Judo laiškas
- Kaip Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, panašiu būdu ištvirkavę ir nusekę paskui kitą kūną, tapo pavyzdžiu, kentėdami amžinosios ugnies bausmę. (Jud 1, 7)
Mokymas, pataisymas ir reforma – gailestingumo aktas
Kadangi Bažnyčios amžinoji misija yra sielų išganymas, jos pasmerkimas visoms nuodėmėms, įskaitant homoseksualius veiksmus, visada yra susietas su begaliniu Dievo gailestingumu ir poreikiu atgailauti bei taisyti savo gyvenimą.
Sąmoningas mėgavimasis sunkia yda stato sielą į amžino pasmerkimo pavojų ir padaro nusidėjėlį nepajėgų jokiai antgamtinio lygmens dorybei. Todėl tiesioginis paneigimas kartu su brolišku pataisymu šiuo atveju yra gailestingumo aktas ne tik asmeniui, įklimpusiam į ydą, bet ir kaip apsauga, sulaikanti kitus nuo kritimo į tą pačią duobę.
Nors seksualinės nuodėmės paprastai yra privačios išpažinties dalykas, skirtingais Bažnyčios laikotarpiais sodomijos nuodėmė buvo „rezervuota“ nuodėmė, t. y. atgailautojas privalėjo atlikti išpažintį popiežiui arba vyskupui.
Nuo šv. Petro iki šv. Felikso I ankstyvieji popiežiai kartu su ankstyvaisiais Bažnyčios Tėvais rengė bendrus Bažnyčios dekretus, vėliau – kanonus bei sielovados ir atgailos kodeksus, ir įsteigė daugybę sinodų bei susirinkimų, per kuriuos jų dekretai tikėjimo ir moralės klausimais, įskaitant visų homoseksualių veiksmų amoralumą, buvo paskelbti visuotinei Bažnyčiai.
Ispanijos Elvyros susirinkime (305–306 m.) Bažnyčia pasmerkė homoseksualius veiksmus, ypač pederastiją, nušalindama nuo Komunijos (net mirties akivaizdoje) tuos, kurie naudoja smurtą prieš berniukus (stuprotores puerorum).
Ankyros susirinkime (Mažoji Azija, 314 m.) 16 ir 17 kanonai nustatė griežtas atgailas, atsižvelgiant į amžių ir padėtį, tiek už sodomiją, tiek už santykiavimą su gyvuliais, o vyskupams buvo įsakyta išrauti šias praktikas iš žmonių tarpo.
Buvo numatytos specialios sąlygos, įskaitant 15 metų atgailą ir penkerių metų bandomąjį laikotarpį prieš vėl priimant į tikinčiųjų bendrystę ir leidžiant priimti Šventąją Komuniją tiems, kurie šiuos veiksmus atliko iki 20 metų amžiaus. Vyresniems nei 20 metų ir vedusiems atgaila buvo pratęsta iki 25 metų. O vedusiems, vyresniems nei 50 metų, Šventosios Komunijos malonė buvo atidėta iki mirties valandos.
Praktine prasme, siekiant, kad bausmė atitiktų nusikaltimą, griežtesnės bausmės tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams buvo taikomos už seksualinius nusikaltimus, susijusius su šventvagyste, prievarta ir jaunuolių viliojimu bei sugadinimu.
Nusikaltėliai, įskaitant nušalintus dvasininkus, dažnai būdavo perduodami viešajai valdžiai nubausti. Tačiau paprastai, jei turėdavo pasirinkimą, nusikaltėliai, pripažinti kaltais dėl sodomijos, pageidavo būti teisiami Bažnyčios, o ne pasaulietinių teismų, nes pirmieji buvo laikomi nuosaikesniais ir gailestingesniais.
Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai smerkia sodomijos ydą
Tarp ankstyvosios Bažnyčios Tėvų, kurie savo raštuose ir pamoksluose konkrečiai pasmerkė sodomiją ir pederastiją, buvo šv. Atanazas, šv. Jonas Auksaburnis ir šv. Augustinas.
Apie imperatoriaus Hadriano homoseksualų romaną su jaunu ir gražiu Antinoju šv. Atanazas (296–373), Aleksandrijos vyskupas, išpažinėjas ir Bažnyčios daktaras bei arijonizmo nugalėtojas, 350 m. po Kr. rašė:
„Toks yra naujasis dievas Antinojus, imperatoriaus Hadriano numylėtinis ir jo neteisėto malonumo vergas; vargšas, kurį tie, kas garbino paklusdami imperatoriaus įsakymui ir bijodami jo keršto, žinojo ir pripažino esant žmogų – ir net ne gerą ar nusipelniusį žmogų, bet purviną ir bjaurų savo šeimininko geismo įrankį.“
Šv. Jonas Auksaburnis (344?–407), Konstantinopolio patriarchas ir Bažnyčios daktaras, garsėjęs savo didžia oratoryste, negailestingai viešai puolė nenatūralius ir velniškus sodomiečių troškimus. Jis pliekė sodomiečius, kurie „sugalvojo bevaisį lytinį aktą, neturintį tikslo pradėti vaikus“, ir puolė pederastus, kurie ateidavo į bažnyčią geidulingai žiūrėti į gražius jaunuolius. Jis apibūdino sodomiją kaip neatleistiną įžeidimą gamtai ir nuodėmę, kuri sunaikina sielą kūno viduje.
Panašiai ir šv. Augustinas, didysis Hipo vyskupas ir atsivertėlis iš manicheizmo, taip pat kovojo prieš sodomiją, pareikšdamas, kad ši yda turi būti baudžiama visur ir visada, kai tik pasirodo.
Šv. Bazilijus ir popiežius šv. Siricijus apie homoseksualumą vienuoliniame gyvenime
Turint tik vyrų dvasininkiją, nenuostabu, kad homoseksualumo ir pederastijos klausimas vienuoliniame gyvenime buvo rimtai svarstomas ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų.
Šv. Bazilijus Didysis, IV a. Rytų vienuolių patriarchas, teigė, kad dvasininkas ar vienuolis, priekabiaujantis prie jaunuolių ar berniukų, turi būti viešai nuplaktas, atskirtas ir griežtai prižiūrimas (kaip cituota anksčiau).
Dėl to, ar pasaulietis, padaręs pederastijos ar sodomijos aktą, gali siekti šventimų, popiežius šv. Siricijus (384–399) 385 m. vasario 10 d. išleido nurodymą, kad pasauliečiui, atlikusiam atgailą už tokias nuodėmes, niekada neturi būti leista kilti į dvasininkų luomą, nes „tie, kurie anksčiau mėgavosi daugybe ydų, neturėtų gauti įrankių sakramentams teikti“.
Krikščioniška įtaka pasaulietinėje sferoje
Nenuostabu, kad nuo II a. šių ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų mokymas ir popiežių dekretai padarė įtaką Romos imperijos teismams. Iki Konstantino Didžiojo įžengimo į sostą 312 m., Romos teisė jau laikė užkietėjusį sodomietį pavojumi tiek Bažnyčiai, tiek Valstybei. Homoseksualūs aktai, ypač pederastija ir homoseksualus prievartavimas, buvo priskirti mirtiniems nusikaltimams.
Konstantino sūnūs, Konstancijus II ir Konstansas, 342 m. gruodžio 16 d. išleido dekretą, kuriuo mirties bausmė numatyta vedusiam vyrui, kuris savo noru atlieka moters vaidmenį (pasyvus partneris) homoseksualiame ryšyje.
Rytų imperijoje prie didžiojo krikščionių imperatoriaus Teodosijaus I (379–395) buvo išleistas dekretas (390 m.), nurodantis, kad bet kuris vyras, leidžiantis savo kūną naudoti kaip moters, turi būti sudegintas.
438 m. imperatorius Teodosijus II išleido garsųjį Teodosijaus kodeksą, įsakantį mirtį visiems vyrams be išimties, kurie leidžia savo kūną naudoti kaip moters.
Justiniano kodeksas
Rytų Romos imperijoje (Bizantijoje) imperatorius Justinianas I (527–565) paliko pasauliui Justiniano kodeksą (534 m.). Šis kodeksas, apimantis ir senąjį Teodosijaus kodeksą, tapo pagrindu vėlesnei teisei.
Pagal šį kodeksą, jei vyras buvo pripažintas kaltu atlikęs aktą peccata contra naturam (nuodėmę prieš prigimtį) su kitu vyru, jis privalėjo išpažinti savo mirtiną nuodėmę patriarcho akivaizdoje ir atlikti atgailą, kad išvengtų civilinės bausmės.
Atgailos tekstų raida
VI a. pabaigoje ir VII a. pradžioje Bažnyčia ėmėsi didesnio vaidmens vertinant nuodėmingus veiksmus. Atsirado atgailos vadovai (penitencialai), kurie detaliai aprašydavo nuodėmes ir rekomenduodavo tinkamas atgailas, atsižvelgiant į nusidėjėlio amžių ir aplinkybes.
Popiežius šv. Grigalius Didysis smerkia homoseksualius veiksmus ir troškimus
Popiežius Grigalius I (590–604) savo mokyme apie sodomiją rėmėsi Pradžios knygos pasakojimu. Jis teigė, kad siera primena bjaurų kūno kvapą, o ugnis – degantį geismą. Todėl buvo teisinga, kad sodomiečiai, degantys iškrypusiais troškimais, žūtų nuo ugnies ir sieros. Jis pabrėžė, kad ne tik veiksmas, bet ir patys geidulingi homoseksualūs troškimai yra „iškrypę“ (perverse).
Sodomija kaip yda ir nusikaltimas Viduramžiais
Visais Viduramžiais Bažnyčia sodomiją laikė ypatingu blogiu ir mirtina nuodėme. Valstybė ją laikė nusikaltimu, nors mirties bausmė paprastai buvo skiriama už veiksmus, susijusius su jaunuolių viliojimu, smurtu ar šventvagyste.
Ispanijos vestgotų teisynas (600 m.) numatė ypač griežtą bausmę: homoseksualūs nusikaltėliai turėjo būti kastruoti prieš mirtį.
Šv. Petras Damianas – XI amžiaus moralės reformatorius
Apie 1007 m. Ravenoje gimęs šv. Petras Damianas tapo viena pagrindinių figūrų kovojant su dvasininkijos moraliniu nuosmukiu. Jo garsiausias kūrinys – „Gomoros knyga“ (parašyta 1049 m.), skirta popiežiui Leonui IX.
Damianas reikalavo, kad vyskupai ir vienuolijų vyresnieji prisiimtų atsakomybę išrauti sodomijos ydą iš savo gretų. Jis sprendė tokias problemas kaip homoseksualūs vyskupai, piktnaudžiavimas išpažintimi (kai sodomiečiai išriša vienas kitą) ir šventvagystės aukojant Mišias būnant mirtinoje nuodėmėje.
Savo traktate Damianas pademonstravo nepaprastą įžvalgą apie homoseksualaus elgesio psichoseksualinius aspektus, klausdamas: „Sakyk mums, sumoteriškėjęs vyre, ko ieškai kitame vyre, ko nerastum savyje?“
Tikra Bažnyčios reforma prasideda nuo Kristaus Vikaro
Damianas maldavo popiežių Leoną IX imtis veiksmų. Popiežius atsakė laišku, kuriame pritarė Damiano požiūriui į sodomijos amoralumą, tačiau disciplinos klausimais pasirinko šiek tiek nuosaikesnį kelią – atleisdamas iš pareigų tuos, kurie nusidėjo ilgą laiką ar su daugeliu, bet palikdamas pareigose tuos, kurie nusidėjo trumpai ir atliko atgailą (išskyrus analinio santykiavimo atvejus).
Alanas Lilis (Alan of Lille) gina prigimtį
XII a. vienuolis ir teologas Alanas Lilis savo kūrinyje „Gamtos rauda“ (De Planctu Naturæ) per satyrinę alegoriją pavaizdavo Gamtą, kuri skundžiasi, kad žmogus, vienintelis iš kūrinių, nepaklūsta jos įstatymams ir užsiima sodomija. Jis naudojo gramatinę metaforą: vyras turi būti subjektas, o moteris – predikatas; sodomija bando paversti vyrą ir subjektu, ir predikatu, kas yra neįmanoma.
Šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis
Didieji dominikonai mokytojai taip pat smerkė sodomiją. Šv. Tomas Akvinietis teigė, kad bet koks lytinis aktas, atliekamas ne pagal prigimtinį tikslą (t. y. be galimybės pradėti gyvybę), žemina žmogų žemiau gyvulio lygio, nes gyvuliai paprastai laikosi prigimties dėsnių.
Inkvizicijos teismų sukūrimas
Po Ketvirtojo Laterano susirinkimo (1215 m.) Bažnyčia pradėjo standartizuoti kanonines procedūras. Buvo įsteigta inkvizicija kovai su erezijomis (pvz., katarų/albigiečių), kurios dažnai buvo siejamos su sodomija. Inkvizitorių (dažniausiai dominikonų ir pranciškonų) tikslas buvo sielų išganymas. Sodomija buvo dvasinių ir pasaulietinių teismų rūpestis. Bažnyčia siekė dvasinės reabilitacijos, tačiau užkietėję, neatgailaujantys nusikaltėliai ar tie, kurie vykdė seksualinį smurtą, būdavo perduodami valstybei, kuri dažniausiai skirdavo mirties bausmę (sudeginant).