Aistros pašalinimas

Kasāyapāhuda – tai vienas iš svarbiausių digambarų džainizmo tekstų, priskiriamas prie seniausių po Mahaviro užrašytų šventraščių. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Aistros pašalinimas“ (kasāya – aistra, emocinis nešvarumas; pāhuda – išlaisvinimas, pašalinimas, atsisakymas). Šis kūrinys sudaro porą su Ṣaṭkhaṇḍāgama („Šešių dalių Agama“) – abu laikomi pagrindiniais digambarų kanono tekstais, paaiškinančiais sielos ir karmos sąveiką.

Džainizmas, kuriam šis veikalas priklauso, yra senovės Indijos religija, mokanti visiško nekenkimo visai gyvybei, savitvardos, neprisirišimo ir išsilaisvinimo be kūrėjo dievo. Džainai tiki, kad visos gyvos būtybės turi sielą (jiva), o kiekvienas veiksmas palieka pėdsaką – karmą, kuri slegia sielą ir neleidžia jai pasiekti tobulumo (mokša). Todėl dvasinis kelias yra ne garbinimas, o apsivalymas nuo aistrų, troškimų ir klaidingų prisirišimų.

Kasāyapāhuda laikoma tekstu, kuris praktiškai aiškina, kaip tai padaryti. Jį priskiriama išminčiui Gunadharai, kuris gyveno maždaug II–III mūsų eros amžiuje. Tekstas parašytas senąja prakritų kalba, glaustais, ritmiškais posakiais, tinkamais išmokti mintinai. Kiekviena eilutė tarsi asketinis nurodymas, skirtas vienuoliui ar ieškančiajam tiesos.

Pagrindinė Kasāyapāhudos tema – kasāya, t. y. aistros, kurios suriša sielą su karma. Džainų filosofijoje šios aistros skirstomos į keturias pagrindines: pyktis (krodha), pasididžiavimas (māna), klasta (māyā) ir godumas (lobha). Jos laikomos subtiliausiomis karmos priežastimis – net jei žmogus nekenkia išoriškai, vidinės aistros vis tiek „užteršia“ sielą.

Tekste teigiama, kad visi šie emociniai prieraišumai kyla iš nežinojimo ir „aš“ iliuzijos. Kol žmogus mano, kad „tai mano kūnas“, „mano turtas“, „mano tiesa“, tol jis kuria naują karmą. Išmintis prasideda tada, kai šios mintys pradeda nykti. Kasāyapāhuda moko, jog aistros negali būti nugalėtos jėga – jas reikia ištirpdyti supratimu, savitvarda ir nuolatine meditacija.

Veikale aprašomi keturi dvasinio apsivalymo laiptai. Pirmasis – kai žmogus tik suvokia savo netobulumą; antrasis – kai pradeda sąmoningai vengti pykčio ir godumo; trečiasis – kai įgyja nuolatinę ramybę; ir ketvirtasis – kai visos aistros išnyksta, o siela pasiekia visišką šviesą.

Kasāyapāhuda glaudžiai siejasi su digambarų asketine tradicija. Ji pabrėžia, kad kelias į mokšą – ne per išorinį veiksmą, o per vidinį perkeitimą. Vienuolis, kuris nugalėjo aistras, tampa arihant – nugalėjusiu savyje visus priešus. Ši būsena laikoma aukščiausiu pasiekimu, kurį gali turėti žmogus dar būdamas gyvas.

Tekste pasitaiko poetinių ir filosofinių įvaizdžių, apibūdinančių sielos kelionę. Pavyzdžiui, aistra lyginama su medumi, kuris saldus, bet prilimpa prie pirštų; pyktis – su ugnimi, deginančia tą, kuris ją laiko; o godumas – su šuliniu, kuriame žmogus vis labiau grimzta, manydamas, kad kyla.

Keletas autentiškų Kasāyapāhudos minčių:
„Tas, kuris valdo pyktį, valdo pasaulį.“
„Kas atsisako klastos, tam netiesa nebeturi prasmės.“
„Aistros – tai tamsa, kuri dengia sielos šviesą.“
„Išmintis be nuolankumo yra dar viena paslėpta puikybės forma.“
„Kai žmogus nebesako ‘mano’, jis tampa laisvas nuo visų saitų.“

Kasāyapāhuda dažnai vadinama „vidiniu švaros vadovu“ – tai tekstas, kuris veda nuo emocinio chaoso prie sąmonės tylos. Skirtingai nuo daugumos kitų religinių raštų, čia nėra jokių ritualų, pranašysčių ar maldų – tik grynas dvasinės savitvardos mokymas.

Šis kūrinys turėjo didelę įtaką digambarų mąstymui ir išliko iki šiol recituojamas vienuolynuose. Jį studijuoja tie, kurie siekia tapti kevalin – tobulos žinios turinčiaisiais.