Sūra Ghafir, dar vadinama Al-Mu’min – „Tikintysis“, yra keturiasdešimtas Korano skyrius, sudarytas iš 85 eilučių (ajatų). Tai mekiečių laikotarpio sūra, sukurta tuo metu, kai pranašas Mahometas dar skelbė islamą Mekos mieste, prieš hijrą – persikėlimą į Mediną. Šis laikotarpis pasižymėjo dvasine ir politine įtampa, kai pirmieji musulmonai buvo persekiojami, o pats pranašas susidūrė su dideliu pasipriešinimu iš pagoniškosios Mekos visuomenės. Todėl šioje sūroje jaučiamas stiprus moralinis ir teologinis akcentas – tikėjimo galia, Dievo atleidimo tema ir kvietimas išlikti tvirtam nepaisant išbandymų.
Pavadinimas Ghafir reiškia „Atleidžiantysis“, o tai vienas iš Dievo vardų – Al-Ghafir. Taip pabrėžiama Dievo gailestingumo ir atleidimo savybė. Tačiau ši sūra turi ir antrąjį vardą – Al-Mu’min, „Tikintysis“. Šis pavadinimas kyla iš 28 eilutės, kurioje minimas tikintis vyras iš faraono giminės, slapta palaikęs Mozę. Šis žmogus įsiterpia į faraono dvarą, gina pranašą ir įspėja tautą apie pasekmes, jei jie nepaklus Dievui. Dėl šio pasakojimo sūra įgyja ne tik teologinį, bet ir moralinį matmenį – ji vaizduoja drąsos, tikėjimo ir ištikimybės tiesai pavyzdį net priešiškoje aplinkoje.
Turinio požiūriu sūra Ghafir sudaryta iš devynių dalių (rukų), kurių kiekviena apima tam tikrą teminę seką. Pirmoje dalyje išaukštinamas Dievas kaip visatos Kūrėjas ir Atleidžiantysis, kuris žino žmonių darbus ir širdžių paslaptis. Antroje dalyje pateikiamas įspėjimas tiems, kurie atmeta pranašų žinią ir pasitiki tik savo galia. Trečioje dalyje pristatoma Mozės istorija ir jo susidūrimas su faraonu – klasikinis Korano pasakojimas, skirtas parodyti, kad Dievas visada remia teisiuosius, net jei jų priešai atrodo nenugalimi. Vėlesnėse dalyse sūra aptaria praeities tautų likimus, kurios nepakluso Dievo valiai, ir ragina mąstyti apie pasaulio laikinumą bei pomirtinį teisingumą.
Svarbi vieta šioje sūroje tenka teologinei sąvokai – Dievo gailestingumui, kuris pasireiškia per atleidimą. Sūroje sakoma, kad nors Dievas baudžia už nedorumą, Jo gailestingumas pranoksta pyktį, todėl žmogui visuomet paliekama galimybė sugrįžti prie tiesos. Tai artima kitose Korano vietose pabrėžiamai temai – atgaila yra kelias į sielos išgelbėjimą. Ghafir taip pat primena, kad net kai žmogus kenčia ar atrodo, jog blogis triumfuoja, tikėjimas į Dievo teisingumą yra didžiausia atrama.
Religiniu požiūriu ši sūra yra viena iš vadinamųjų Ha-Mim sūrų – septynių skyrių, prasidedančių mįslingais arabiškais raidžių ženklais Ha ir Mim. Šie ženklai laikomi simboliniais ir jų tikroji reikšmė žinoma tik Dievui. Visi šie skyriai pabrėžia Dievo gailestingumą ir apreiškimo svarbą. Tradiciškai musulmonai šią sūrą skaito norėdami sustiprinti tikėjimą, ypač kai jaučiasi silpni arba persekiojami. Ji primena, kad atleidimas ir tikėjimas eina kartu, o tikrasis tikintysis privalo išlikti ištikimas net kai pasaulis jam priešiškas.
Sūra Ghafir svarbi ne tik dėl teologinio turinio, bet ir dėl moralinio pavyzdžio. Ji pateikia kontrastą tarp faraono puikybės ir tikinčio žmogaus nuolankumo, tarp valdžios, paremtos baime, ir tikėjimo, grįsto išmintimi. Šis kontrastas atspindi amžiną kovą tarp tiesos ir melo, gėrio ir blogio, kuri, kaip moko islamas, vyksta ne tik istorijoje, bet ir kiekvieno žmogaus viduje.
Sūros pabaigoje akcentuojamas teismo dienos motyvas – Dievas surinks visas sielas ir atlygins už darbus. Tie, kurie tikėjo ir darė gera, bus apdovanoti, o atmetusieji tiesą susidurs su pasekmėmis. Ši baigiamoji dalis grąžina skaitytoją prie pagrindinės minties: Dievas yra atleidžiantis, bet ir teisingas.
Sūra Ghafir turi aiškią struktūrą ir ritmą, būdingą Mekos laikotarpio tekstams – stiprūs teiginiai, pasikartojimai, garsinė melodija. Tai ne tik teologinis liudijimas, bet ir dvasinė giesmė, skirta priminti žmogui apie Dievo artumą, jo atleidimo didybę ir pareigą laikytis tikėjimo kelio. Islamo tradicijoje ši sūra laikoma dvasinio sustiprinimo šaltiniu ir liudijimu, kad tikėjimas visada turi balsą, net kai pasaulis jį bando nutildyti.
1
Dievo, Gailestingojo, Gailestingiausiojo vardu.
Visi Korano skyriai prasideda šiuo kreipiniu, kuris primena, kad kiekvienas veiksmas turi prasidėti nuo Dievo atminimo ir gailestingumo.
2
Šventojo Rašto Apreiškimas – iš Dievo, Visagalio, Visažinančio.
Pabrėžiama, kad Korano žinia kyla ne iš žmogaus, o tiesiogiai iš Dievo išminties.
3
Atleidžiančiojo nuodėmes, Priimančiojo atgailą, Griežto bausmėje, Dosnaus malone; nėra kito dievo, tik Jis. Tik Jam sugrįžtama.
Dievas apibūdinamas kaip gailestingas ir teisingas – Jo atleidimas nėra silpnumas, o išmintinga valdžia.
4
Tik tie, kurie neigia tiesą, ginčijasi dėl Dievo ženklų; tebūnie jų širdys užantspauduotos.
Netikintieji vaizduojami kaip užsispyrę, ne gebantys pamatyti tiesos dėl savo puikybės.
5
Prieš juos neigė ir ankstesnės tautos; kiekviena tauta troško suimti savo pranašą.
Primena istorinę pranašų seką – visais laikais žmonės atmetė Dievo pasiuntinius.
6
Taip buvo patvirtintas Dievo žodis netikintiesiems – jie bus pasmerkti.
Teisingumas įvykdomas ne atsitiktinai, o pagal amžiną dėsningumą.
7
Tie, kurie neša Sostą ir kurie aplink jį, šlovina savo Viešpatį, tiki Jį ir meldžia atleidimo tikintiesiems.
Aprašomas dangiškasis pasaulis, kuriame angelai nuolat meldžiasi už žmones.
8
Viešpatie, Tu viską apimi gailestingumu ir žinojimu; atleisk tiems, kurie gailisi ir seka Tavo keliu.
Tai malda už tikinčiuosius – pabrėžiama, kad atgaila yra visada atvira galimybė.
9
Apsaugok juos nuo pragaro liepsnos.
Prašymas ne tik atleisti, bet ir išgelbėti nuo pasekmių, kurios kyla iš nuodėmės.
10
Tiems, kurie neigia tiesą, bus pasakyta: „Dievo pyktis jums yra didesnis nei jūsų pačių pyktis pasaulyje.“
Dieviškas teismas parodo, kad galutinis pasmerkimas kyla iš teisingumo, o ne keršto.
11
Viešpatie, Tu mus du kartus mirusius padarei ir du kartus prikėlei; dabar pripažįstame savo nuodėmes.
Žmonės teismo dieną suvokia savo klaidas, bet per vėlu atsiversti.
12
Taip yra todėl, kad, kai buvote šaukiami garbinti Vienintelį Dievą, jūs neigėte.
Pabrėžiama pagrindinė priežastis – puikybė ir stabmeldystė.
13
Jis parodo savo ženklus, kad jūs apmąstytumėte.
Korano ženklai laikomi kvietimu mąstyti, o ne aklai tikėti.
14
Tad melskitės Viešpačiui nuoširdžiai, nors netikintieji to nekenčia.
Kviečiama į tikėjimo ištvermę, net kai aplinkiniai priešinasi.
15
Jis – aukščiausio rango, Sosto Valdovas, siunčiantis Apreiškimą savo tarnui.
Dievas pristatomas kaip valdovas, kuris suteikia žinią savo pranašui Mahometui.
16
Tą dieną, kai visi sielos bus atskleistos – niekas neturės galios be Jo.
Teismo dienos vizija, kurioje Dievo teisingumas tampa absoliutus.
17
Kiekviena siela gaus atlygį už tai, ką padarė – be neteisybės.
Dievo teisingumas tobulas: nė vienas geras ar blogas darbas nepradingsta.
18
Įspėk juos apie artėjančią dieną, kai širdys kils į gerkles iš baimės.
Aprašomas teismo išgąstis – net pati širdis pakyla į gerklę.
19
Dievas žino tiek akių žvilgsnius, tiek tai, ką slepia širdys.
Pabrėžiama Dievo visagalybė – Jis mato net mintis.
20
Dievas teisia teisingai, o tie, kuriuos jie šaukiasi be Jo, negali nieko.
Dievas vienintelis turi galią spręsti žmonių likimus.
21
Ar jie nekeliauja po žemę ir nemato, kaip baigė tie, kurie buvo prieš juos?
Primenantis istorinis perspėjimas – pasaulis liudija Dievo teismus.
22
Jie atmetė ženklus, todėl Dievas juos nubaudė už nuodėmes.
Moralinis dėsnis: kas neigia tiesą, susiduria su pasekmėmis.
23
Mes pasiuntėme Mozę su ženklais ir aiškiu įgaliojimu.
Prasideda Mozės istorijos dalis, kuri tęsiasi keliose eilutėse.
24
Pas Faraoną, Hamaną ir Karūną; jie sakė: „Jis – melagis burtininkas.“
Egipto valdovai atmetė pranašą iš puikybės ir netikėjimo.
25
Kai jis atnešė tiesą iš Mūsų, jie sakė: „Užmuškite tuos, kurie tiki kartu su juo.“
Parodomas netikėjimo brutalumas – smurtas prieš tikėjimą.
26
Faraonas tarė: „Palikite man nužudyti Mozę, o tegu jis šaukiasi savo Viešpaties; bijau, kad jis pakeis jūsų tikėjimą ar sukels maištą šalyje.“
Faraonas vaizduojamas kaip despotiškas valdovas, bijantis prarasti valdžią ir siekiantis sunaikinti tiesos pasiuntinį.
27
Mozė atsakė: „Aš ieškau prieglobsčio pas savo Viešpatį ir jūsų Viešpatį nuo kiekvieno išdidaus, kuris netiki Teismo diena.“
Mozė pasitiki ne savo galia, o Dievo apsauga – tikėjimas tampa jo ginklu prieš valdžią.
28
Iš faraono rūmų vyras, slapta tikintis, pasakė: „Ar žudysite žmogų vien todėl, kad jis sako: ‘Mano Viešpats yra Dievas’? Juk jis atnešė jums aiškius ženklus iš jūsų Viešpaties.“
Tai „Tikintysis“ – žmogus, dėl kurio vardas Al-Mu’min tapo alternatyviu sūros pavadinimu. Jis drąsiai gina Mozę, nors rizikuoja gyvybe.
29
Jis tęsė: „Jei jis meluoja, jo melas grįš jam pačiam; bet jei jis sako tiesą, bent dalis to, kuo jis jus gąsdina, ištiks jus.“
Tikinčiojo žodžiai išreiškia išmintį – net valdovas turėtų bijoti pasipriešinti tiesai, jei ji ateina iš Dievo.
30
„Mano tauta, šiandien valdžia jūsų rankose, bet kas jus apsaugos nuo Dievo rūstybės, jei ji jus ištiks?“
Tikintysis primena, kad žemiška valdžia laikina, o dieviškas teisingumas – neišvengiamas.
31
„Kaip nutiko Nujui, Adui, Tamudui ir tiems po jų – Dievas nenori neteisybės Savo tarnams.“
Jis primena istorinius pavyzdžius, kaip ankstesnės tautos žuvo dėl puikybės.
32
„Aš bijau dėl jūsų dienos, kai vieni šauksis kitų, o nebus kam padėti.“
Įspėjimas apie paskutinį teismą, kai žmonės ieškos išgelbėjimo, bet niekas negalės jų užtarti.
33
„Tą dieną jūs bėgsite nuo savo vaikų ir tėvų, ir jokie ryšiai nepadės.“
Visi žmogiški ryšiai praranda prasmę prieš Dievo teismą.
34
„Jūs ginčijatės dėl ženklo, kai jis jums atėjo; tad kieno pusėje bus valdžia tą dieną?“
Tikinčiojo klausimas verčia susimąstyti apie tikrąją valdžią – ji ne žmonių rankose, o Dievo.
35
Tie, kurie ginčijasi dėl Dievo ženklų be žinojimo, nekenčiami Dievo ir tikinčiųjų; taip Dievas užantspauduoja kiekvieno išdidaus širdį.
Puikybė ir neapykanta tiesai paverčia žmogų aklu – jis pats save uždaro nuo šviesos.
36
Faraonas tarė: „Hamanai, pastatyk man bokštą, gal pasieksiu kelius į dangų.“
Ironiškas pavyzdys – valdovas bando pasiekti dangų fiziniu statiniu, nesuprasdamas, kad dvasinis kelias eina per tikėjimą, o ne per akmenis.
37
„Gal pasieksiu Mozės Dievą, nors, manau, jis melagis.“ Taip faraonui buvo parodyta jo paties blogio klaida.
Dievas leidžia puikybės apakintam žmogui sekti klaidingu keliu – tai moralinis pamokymas.
38
Tikintysis sakė: „Mano tauta, sekite mane – aš rodau jums teisingą kelią.“
Jis ragina paklusti ne Mozės asmeniui, o tiesai, kurią šis atneša.
39
„Gyvenimas šiame pasaulyje yra trumpas malonumas, o anas pasaulis – amžinas namai.“
Išreiškiama islamo eschatologinė mintis – tikrasis gyvenimas prasideda po mirties.
40
„Kas daro bloga, tam bus atlyginta tuo pačiu, o kas daro gera ir tiki – tie bus priimti į Rojų.“
Pabrėžiamas teisingumo dėsnis: atlygis ar bausmė atitinka darbus.
41
„Mano tauta, kodėl jūs kviečiate mane į ugnį, o aš jus kviečiu į išgelbėjimą?“
Tikintysis išreiškia moralinį paradoksą – blogis traukia į pražūtį, nors pateikiamas kaip kelias į laimę.
42
„Jūs kviečiate mane neigti Dievą ir sieti su Juo tai, ko nežinau, o aš kviečiu jus prie Visagalio Atleidžiančiojo.“
Kontrastas tarp stabmeldystės ir tikrojo tikėjimo – vienas remiasi nežinojimu, kitas – išmintimi.
43
„Be abejonės, tai, į ką jūs mane kviečiate, neturi jokio šaukimosi atsako nei šiame, nei kitame pasaulyje.“
Tikinčiojo balsas tampa liudijimu prieš stabus ir klaidingas dievybes.
44
„Jūs netrukus prisiminsite, ką jums sakau, o savo reikalą aš patikiu Dievui – Jis mato tarnus.“
Tai pasitikėjimo išpažinimas: žmogus negali pakeisti kitų širdžių, tik Dievas gali.
45
Dievas apsaugojo jį nuo blogio, kurį jie sumanė, o blogis užgriuvo pačius kaltininkus.
Moralinis atpildas – tie, kurie rengė žūtį kitiems, patys į ją įkrenta.
46
Jie buvo pateikti ugniai – ryte ir vakare, o Teismo dieną bus pasakyta: „Įveskite faraono tautą į griežčiausią bausmę.“
Aprašoma jų būsena po mirties – kančia, kuri tęsiasi iki paskutinio teismo.
47
Ir kai jie ginčysis pragare, silpnieji sakys didžiūnams: „Mes jus sekėme, ar dabar galite mus išgelbėti?“
Netikintieji supranta, kad jų vadovai buvo klaidintojai, bet jau per vėlu.
48
Didžiūnai atsakys: „Visi mes esame čia, Dievas jau teisia tarp mūsų.“
Tamsos hierarchijos griūtis – valdžia ir pavaldumas praranda reikšmę pragaro šviesoje.
49
Tada pragaro sargai sakys: „Melskite savo Viešpatį, kad bent vieną dieną palengvintų jums kančią.“
Net pragare išlieka maldos troškimas – bet ji lieka be atsako.
50
Jie atsakys: „Argi jums nebuvo atėję pasiuntiniai su aiškiais ženklais?“ Jie sakys: „Taip.“ „Tuomet melskite – bet netikėlių malda bus bevaisė.“
Sūra baigia šią dalį primindama, kad ne Dievas uždaro kelią, o žmogus pats jį užveria savo netikėjimu.
51
Mes tikrai padėsime Mūsų pasiuntiniams ir tiems, kurie tiki, tiek šiame gyvenime, tiek tą dieną, kai liudininkai stovės prieš Dievą.
Dievas užtikrina, kad teisingumas visada triumfuos – jei ne čia, tai amžinybėje.
52
Tą dieną nedorėliams nepadės nei pasiteisinimai, nei jų maldavimai.
Teismo dieną nebebus įmanoma išsisukti – kiekvienas susidurs su savo darbų pasekmėmis.
53
Mes davėme vadovavimą Mozei ir paveldėjimą Izraelio vaikams – atminimui tiems, kurie turi protą.
Paminima, kad Dievo apreiškimas tęsiasi per istoriją, o protas yra tikėjimo dalis.
54
Tai aiškūs vadovybės ir gailestingumo žodžiai visiems, kurie tiki.
Sūra pabrėžia, jog apreiškimas nėra skirtas tik vienai tautai – tai visuotinis dvasinis vadovas.
55
Tad būk kantrus – Dievo pažadas tiesa. Prašyk atleidimo savo nuodėmei ir šlovink Viešpatį ryte ir vakare.
Mahometui sakoma išlikti kantriam: net pranašas turi melstis, būti nuolankus ir pasitikėti Dievu.
56
Tie, kurie ginčijasi dėl Dievo ženklų be pagrindo, širdyse nešioja tik puikybę, kurios nepasieks. Tad ieškok prieglobsčio pas Dievą.
Puikybė apakina – Dievo apsauga yra vienintelė tikra gynyba nuo savimeilės.
57
Dievo sukūrimas dangų ir žemės yra didesnis darbas nei žmonių sukūrimas, bet dauguma to nesuvokia.
Žmogui primenama jo vieta visatoje – Dievo kūryba pranoksta žmogaus suvokimą.
58
Aklasis ir regintysis nėra lygūs, taip pat tie, kurie tiki ir daro gera, nėra kaip nusidėjėliai.
Paprastas, bet galingas palyginimas – dvasinė akluma yra blogio šaltinis.
59
Teismo valanda tikrai ateis, nėra dėl to abejonės, bet dauguma žmonių netiki.
Primename apie laikinumą – kiekvienas gyvenimas turės pabaigą ir atpildą.
60
Viešpats sako: „Šaukite Mane, ir Aš jums atsakysiu. Tie, kurie išdidžiai vengia Mane garbinti, įeis į pragarą pažeminti.“
Tai kvietimas maldai – Dievas pažada atsakyti tiems, kurie kreipiasi nuoširdžiai.
61
Dievas tas, kuris sukūrė jums naktį poilsiui ir dieną regėjimui. Dievas kupinas malonių žmonėms, bet dauguma nedėkingi.
Gamta pateikiama kaip nuolatinis priminimas apie Dievo gailestingumą.
62
Tai yra jūsų Viešpats, visų dalykų Kūrėjas; nėra dievo be Jo. Kaipgi jūs taip atitraukiami?
Retorinis klausimas – kaip žmogus gali nusigręžti nuo akivaizdžios tiesos.
63
Taip buvo atitraukti tie, kurie neigė Dievo ženklus.
Netikėjimas pateikiamas kaip dvasinis užtemimas, o ne intelektinė klaida.
64
Dievas yra tas, kuris jums padarė žemę buveine ir dangų pastoge, suteikė jums formą ir ją padarė gražią, ir aprūpino jus gerais dalykais.
Dievo kūryba rodoma kaip meilės ir rūpesčio veiksmas, o ne galia valdyti.
65
Tai Dievas, jūsų Viešpats; nėra kito dievo, tik Jis. Todėl šlovinkite Jį, nes Jis vertas visos šlovės.
Pagrindinė islamo žinia – vienintelis Dievas vertas garbinimo.
66
Pranašui sakoma: „Man buvo uždrausta garbinti tuos, kuriuos jūs šaukiate be Dievo, kai man atėjo aiškūs ženklai iš Viešpaties; man įsakyta pasiduoti Viešpačiui pasaulių Valdovui.“
Mahometo misija patvirtinama: jam pavesta skelbti monoteizmą, atsisakant stabmeldystės.
67
Jis yra tas, kuris jus sukūrė iš dulkių, paskui iš lašo, tada padarė jus vyrais ir moterimis; joks kūdikis negimsta be Jo valios.
Gyvenimas apibūdinamas kaip šventas procesas, kurį valdo Dievo išmintis.
68
Jis yra tas, kuris duoda gyvybę ir sukelia mirtį; kai Jis nori ko nors, Jis tik sako „Būk!“ – ir tai tampa.
Dievo žodis turi kūrybinę galią – Jis kuria ne per pastangas, o per valią.
69
Ar nematei tų, kurie ginčijasi dėl Dievo ženklų? Kur jie vedami?
Ginčytis dėl šventų dalykų reiškia klaidžioti be krypties.
70
Tų, kurie atmeta Knygą ir pasiuntinių mokymus, laukia sunkus teismas.
Pabrėžiamas nuoseklumas: visi pranašai kalbėjo tą pačią tiesą.
71
Jie bus surakinti grandinėmis ir vilkti į verdantį vandenį.
Vizualus aprašymas pragaro kančios – simbolizuoja dvasinį sukaustymą.
72
Tada bus įmesti į ugnį ir jiems bus pasakyta: „Kur yra jūsų stabai, kuriuos garbinote?“
Sarkastiškas klausimas – melagingos jėgos pasirodo bejėgės.
73
„Be Dievo?“ Jie atsakys: „Jie mus apleido.“ Taip bus parodyta, kad jie sekė tik iliuziją.
Netikintieji suvoks, jog garbino tuštybę – jų dievai neegzistuoja.
74
„Tai dėl to, kad jūs džiaugėtės žemėje be teisės ir buvote išdidūs.“
Puikybė laikoma pagrindine priežastimi, vedančia į pražūtį.
75
„Įeikite į pragaro vartus ir likite ten amžinai.“ Koks blogas yra išdidžiųjų prieglobstis.
Sūros dalis baigiama aiškiu teismo sprendimu – puikybė veda į tamsą.
76
Tie, kurie bijojo savo Viešpaties, bus nuvesti į Rojų grupėmis; kai jie prieis jo vartus, jiems bus pasakyta: „Ramybė jums, jūs buvote kantrūs; įeikite į amžinąją buveinę.“
Atlygį gaus tie, kurie ištvėrė sunkumus dėl tikėjimo – kantrybė laikoma dorybės viršūne.
77
Ir jie sakys: „Šlovė Dievui, kuris ištesėjo savo pažadą ir paveldėjimą mums davė žemėje; mes galime gyventi Rojumi, kur tik norime.“
Tikinčiųjų džiaugsmas Rojumi rodo, kad Dievo pažadai visada išsipildo.
78
Tu pamatysi angelus supančius Dievo sostą, šlovinančius Jį garbe ir šlove. Jiems bus pasakyta: „Tiesa yra Viešpaties, pasaulių Valdovo.“
Dangiška vizija – visa kūrinija šlovina Dievą, o teisingumas tampa šviesa.
79
Tą dieną kiekviena siela gaus tai, ko nusipelnė, ir bus pasakyta: „Tebūna palaimintas Dievas, teisingiausias iš teisėjų.“
Užbaigiamasis teismo momentas – visi veiksmai atskleidžiami ir teisingumas įvykdomas be išimčių.
80
Dievas sukūrė jums gyvulius, kad ant jų jodinėtumėte ir iš jų valgytumėte.
Primena, kad net paprasti kasdieniai dalykai yra Dievo dovanos ir rūpesčio ženklas.
81
Jūs matote daug Jo malonių – argi neprisiminsite?
Dievo palaimos yra visur, tačiau žmogaus problema – užmarštis.
82
Ar jie nekeliauja po žemę ir nemato, kaip baigė tie, kurie buvo prieš juos? Jie buvo galingesni ir turtingesni, bet niekas jų neišgelbėjo nuo bausmės.
Istorinė pamoka – civilizacijos griūva, kai atmeta tiesą.
83
Kai atėjo jų pasiuntiniai su aiškiais ženklais, jie džiaugėsi tuo, ką patys žinojo, o juos užgriuvo tai, iš ko jie tyčiojosi.
Ironiškas Dievo teisingumo paradoksas – žmonės pasitiki savo protu, bet jis virsta pražūtimi.
84
Kai jie pamatė Mūsų galią, sakė: „Mes tikime Vieninteliu Dievu ir atmetame viską, ką jam priskyrėme.“
Atsivertimas iš baimės – kai mirtis jau arti, bet toks tikėjimas ateina per vėlai.
85
Bet jų tikėjimas jiems nepadėjo, kai pamatė Mūsų galią – tai Dievo įstatymas, galiojęs nuo senų laikų; netikintieji visada lieka pralaimėtojais.
Paskutinė eilutė apibendrina visą sūrą: tikrasis tikėjimas turi kilti iš širdies, o ne iš baimės, nes atleidimas galimas tik tiems, kurie atsiverčia dar gyvenime.