An-Nisā – ketvirtoji Korano sura, priklausanti Medinos laikotarpiui, todėl joje dominuoja socialinės, teisinės ir bendruomeninės temos. Pavadinimas reiškia „Moterys“, nes didelė dalis teksto skirta moterų teisėms, šeimos santykiams, santuokai, paveldėjimui ir visuomenės struktūrai. Tai viena iš ilgiausių surų – 176 eilutės, turinčios tiek teologinį, tiek socialinį svorį. Ji laikoma viena iš trijų pagrindinių surų, kurios formavo islamo bendruomenės įstatymų pagrindus kartu su Al-Baqara ir Al-Ma’ida.
Ši sura apreikšta laikotarpiu, kai Medinos bendruomenė augo, o musulmonai kūrė savo valstybinę ir moralinę sistemą. Daug dėmesio skiriama moterų padėčiai po karo – daugelis vyrų buvo žuvę, todėl reikėjo užtikrinti našlių, našlaičių ir šeimų apsaugą. Tekstas pabrėžia teisingumą, rūpestį silpnesniaisiais ir atsakomybę, kurią vyrai turi moterų atžvilgiu. Skirtingai nei ankstesni Mekos laikotarpio apreiškimai, čia Dievas kalba per įstatymo ir moralės prizmę, nustatydamas tvarką, kaip žmonės turi gyventi vienas su kitu.
Pirmoje dalyje sura kalba apie žmonijos kilmę iš vienos sielos – primenama, kad visi žmonės, vyrai ir moterys, turi tą pačią dvasinę kilmę. Iš šio teiginio kyla pagrindinė mintis: lytis ar socialinė padėtis nesuteikia pranašumo, visi lygūs prieš Dievą. Vėliau išdėstomos paveldėjimo taisyklės, kurios pirmą kartą islamo teisėje užtikrino moterims teisę paveldėti turtą – tai buvo revoliucinis pokytis VII amžiaus Arabijoje, kur anksčiau moterys paveldėjimo teisių neturėjo. Nors proporcijos skirtingos nei vyrų, pati teisė paveldėti buvo laikoma ženklu, kad Dievas nori teisingumo visiems.
Kita svarbi tema – šeimos santykiai. Sura nurodo, kad santuoka yra ne tik meilės, bet ir atsakomybės ryšys. Leidžiama poligamija, tačiau su griežta sąlyga: vyras privalo būti visiškai teisingas visoms žmonoms, o jei to negali, turi turėti tik vieną. Tai ne paskatinimas, o ribojimas – būdas išvengti nelygybės po karo, kai daugelis moterų liko be vyrų. Taip pat pabrėžiama, kad santuoka negali būti prievartinė ir kad moterų turtas turi būti gerbiamas.
Didelė suros dalis skirta teisingumui bendruomenėje – kalbama apie našlaičius, paveldėjimo ginčus, prekybos sąžiningumą ir bausmes už žmogžudystę. Dievas įspėja neteisingai pasisavinančius našlaičių turtą, vadindamas tai ugnimi, kurią žmogus kaupia sau pačiam. Šie įspėjimai rodo, kad dvasinė ir socialinė moralė Korane neatskiriamos: tikėjimas be teisingumo – netikras.
Sura taip pat kalba apie tikėjimo nuoširdumą ir veidmainystės pavojų. Aptariami vadinamieji „munafiqun“ – žmonės, kurie tariamai priima islamą, bet slapta kenkia bendruomenei. Jie vadinami pavojingesniais už atvirus priešus, nes griauna iš vidaus. Čia randame ir teologinę pusiausvyrą tarp Dievo gailestingumo ir Jo teisingumo: Dievas atleidžia tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja, bet perspėja tuos, kurie meluoja Jam.
Sura paliečia ir karo etiką – nurodoma, kad kova leidžiama tik gynybos tikslais, o su belaisviais turi būti elgiamasi garbingai. Taip pat primenama, kad dvasinis karas – tai kova su neteisingumu, o ne su žmonėmis dėl jų tikėjimo. Šis mokymas buvo vienas iš islamo teisės ir moralės pamatų.
Pabaigoje sura grįžta prie tikėjimo esmės – paklusnumo Dievui ir Jo pasiuntiniui. Pabrėžiama, kad tikras tikėjimas neapsiriboja ritualais, o pasireiškia teisingais darbais. Kalbama apie Dievo vienumą, pranašo Mahometo misiją ir būtinybę laikytis sąžinės net tada, kai niekas nemato.
An-Nisa
1
O žmonės, bijokite savo Viešpaties, kuris jus sukūrė iš vienos sielos ir iš jos sukūrė jos porą, ir iš abiejų paskleidė daug vyrų ir moterų. Bijokite Dievo, per kurį prašote vieni kitų, ir gerbkite gimines. Dievas visada jus stebi.
Ši eilutė primena, kad visi žmonės kyla iš vienos dvasinės šaknies, todėl lygybė ir pagarba tarp lyčių yra dieviškos tvarkos dalis.
2
Atiduokite našlaičiams jų turtą ir nemaišykite jo su savu. Tas, kuris neteisingai jį vartoja, ryja ugnį į savo pilvą.
Įspėjimas apie teisingumą – silpnesniųjų turto pasisavinimas laikomas dvasiniu nusikaltimu.
3
Jei bijote būti neteisingi našlaitėms, tuokkitės su tomis moterimis, kurios jums patinka – dviem, trim ar keturiomis, bet jei bijote, kad nebūsite teisingi, tai tik su viena.
Leidžiama poligamija pateikiama kaip socialinė apsauga karo našlėms, bet pabrėžiama teisingumo būtinybė.
4
Moterims duokite jų kraičius iš geros valios, bet jei jos pačios iš jo dalį jums grąžina, priimkite tai džiaugsmingai.
Moteris pripažįstama turto savininke, o kraičio mokėjimas tampa pagarba, ne pirkimu.
5
Neduokite savo turtų tiems, kurie negali juo protingai naudotis, bet išlaikykite juos iš jo ir kalbėkite jiems maloniai.
Tai nurodymas saugoti ne tik save, bet ir bendruomenės silpnuosius.
6
Išbandykite našlaičius, kol jie subręs, ir jei matote, kad jie elgiasi protingai, atiduokite jiems jų turtą. Nepiktnaudžiaukite jų turtu dėl skubėjimo ar godumo.
Dievas ragina ugdyti atsakomybę, ne vien teikti paramą – tik suaugęs ir protingas žmogus gali valdyti savo turtą.
7
Vyrams priklauso dalis iš to, ką paliko tėvai ir giminaičiai, ir moterims priklauso dalis iš to, ką paliko tėvai ir giminaičiai – mažo ar didelio, nustatyta dalis.
Pirmą kartą moterims aiškiai suteikiama paveldėjimo teisė, tai istorinis socialinis lūžis.
8
Kai dalinate paveldą, pakvieskite giminaičius, našlaičius ir vargšus, ir duokite jiems ką nors iš jo, kalbėkite su jais švelniai.
Teisingumas paveldėjime plečiamas už šeimos ribų – bendruomenės solidarumas laikomas dvasine pareiga.
9
Tegul bijo tie, kurie, palikdami silpnus vaikus, norėtų, kad jais būtų pasirūpinta – tegu jie elgiasi teisingai ir bijo Dievo.
Moralinis raginimas mąstyti ne tik apie save, bet ir apie ateities kartas.
10
Tie, kurie neteisingai ryja našlaičių turtą, ryja tik ugnį į savo pilvus ir bus deginami pragare.
Pakartotas griežtas įspėjimas – socialinė neteisybė prilyginama dvasinei pražūčiai.
11
Dievas nustato paveldėjimo dalis jūsų vaikams: sūnui tiek, kiek dviem dukterims; jei tik dukterys, joms dvi trečiosios, o jei viena – pusė.
Tai konkretus paveldėjimo reglamentas, kurį laikoma dievišku įstatymu, kad nebūtų ginčų.
12
Jums priklauso pusė to, ką paliko jūsų žmonos, jei jos neturi vaikų; jei turi – ketvirtadalis. Joms priklauso ketvirtadalis to, ką palikote jūs, jei neturite vaikų; jei turite – aštuntoji dalis.
Paveldėjimo dalys išplėstos į abipusę atsakomybę tarp sutuoktinių.
13
Šie įsakymai yra Dievo nustatyti, ir kas klausys Dievo ir Jo pasiuntinio, bus įvestas į sodus, pro kuriuos teka upės, amžinai.
Dievo įstatymas čia pristatomas kaip kelias į taiką ir darną.
14
Kas Jam nepaklus, bus įmestas į ugnį, ir tai bus gėdingas likimas.
Teisingumas turi dvi puses – palaimą ir atsakomybę.
15
Moteris, kurios daro ištvirkavimą, laikykite namuose, kol mirtis jas paims arba Dievas suteiks joms kelią.
Ankstyvas nurodymas apie skaistybės ir socialinės tvarkos apsaugą, vėliau sušvelnintas kitomis suromis.
16
Vyrą ir moterį, kurie nusideda kartu, bauskite, bet jei jie atgailauja, palikite juos ramybėje.
Dievas skatina ne kerštą, o atgailą ir gailestingumą.
17
Atgaila priimama tik tų, kurie nusideda iš nežinojimo ir greitai grįžta prie Dievo.
Atgaila turi būti nuoširdi ir laiku.
18
Bet nepriimama tų, kurie daro bloga visą gyvenimą, o mirštant sako: „Dabar atgailauju.“
Dievas atleidžia, bet ne leidžia piktnaudžiauti Jo gailestingumu.
19
O jūs, kurie tikite, neverskite moterų paveldėti prieš jų valią ir neapsunkinkite jų, kad atimtumėte jų turtą.
Tai vienas iš pirmųjų žmogaus teisių principų islamo teisėje – draudimas prievartinei santuokai.
20
Jei norite pakeisti žmoną ir davėte vienai daug turto, neimkite iš jo nieko atgal. Argi imtumėte neteisėtai, po artumo?
Sura saugo moters orumą ir jos teisę į nuosavybę.
21
Kaip galėtumėte atsiimti dovaną, kai jau buvote vienas su kitu ir jos iš jūsų gavo tvirtą pažadą?
Moralinė atsakomybė santuokoje pabrėžiama kaip šventa sutartis.
22
Nesituokite su moterimis, su kuriomis buvo jūsų tėvai. Tai nešvaru ir pasibjaurėtina.
Uždraustas kraujomaišos paprotys, buvęs kai kuriose arabų gentinėse tradicijose.
23
Draudžiamos jūsų motinos, dukros, seserys, tėvų seserys, motinų seserys, brolio dukros, sesers dukros, motinos, kurios jus žindė, žindymo seserys, žmonų motinos, posūnės iš tų, su kuriomis miegojote.
Išsamiai išvardytos draudžiamos santuokos – tvarkos pagrindas giminystės santykiuose.
24
Taip pat ir ištekėjusios moterys, išskyrus tas, kurias įsigijote karo metu. Visa kita jums leista teisėtai, kai duodate joms jų atlyginimą.
Sura reglamentuoja santuokos teisėtumą ir išnaudojimo ribas.
25
Jei kas negali vesti laisvos moters, tegul veda tikinčią tarnaitę, bet su jų šeimininkų sutikimu.
Tai nurodymas suteikti orumą net vergėms – santuoka pripažįsta jų vertę.
26
Dievas nori paaiškinti jums ir vesti jus teisingu keliu.
Moralinis priminimas, kad įstatymai nėra našta, o apsauga.
27
Dievas nori priimti jūsų atgailą, o tie, kurie seka aistromis, nori jus nukreipti nuo kelio.
Skirtumas tarp dvasinio ir kūniško gyvenimo pasirinkimo.
28
Dievas nori palengvinti jums, nes žmogus sukurtas silpnas.
Įstatymo esmė nėra spaudimas, o tvarka ir gailestingumas.
29
Nevalgykite vienas kito turto neteisingai, nebent tai būtų teisėta prekyba. Nežudykite savęs – Dievas jums gailestingas.
Ekonominis teisingumas susiejamas su dvasine atsakomybe.
30
Kas tai daro iš piktos valios ir neteisybės, tam bus ugnis, ir tai lengva Dievui.
Pabaigoje pabrėžiamas dieviškas teisingumas – gailestingas, bet griežtas su sąmoningais pažeidėjais.
31
Jei vengsite didžiųjų nuodėmių, kurias jums uždrausta daryti, Mes panaikinsime jūsų mažesnes kaltes ir įvesime jus į garbingą vietą.
Dievas pažada atleidimą tiems, kurie sąmoningai nesileidžia į sunkias nuodėmes – tai raginimas moralinei drausmei.
32
Negeiskite to, kuo Dievas suteikė pranašumą vieniems prieš kitus. Vyrams priklauso dalis iš to, ką jie uždirbo, ir moterims – dalis iš to, ką jos uždirbo.
Pavydas laikomas dvasine klaida; čia įtvirtinamas abiejų lyčių vertės ir atlygio lygiavertiškumas.
33
Kiekvienam Mes nustatėme paveldėtojus iš to, ką paliko tėvai ir artimieji.
Įtvirtinama tvarka ir paveldėjimo teisingumas.
34
Vyrai yra atsakingi už moteris, nes Dievas suteikė jiems daugiau galimybių išlaikyti ir remti jas savo turtu. Geros moterys yra klusnios ir saugo tai, kas paslėpta.
Ši eilutė kalba apie atsakomybę, ne viršenybę – vyrui pavesta globa ir pareiga rūpintis šeima.
35
Jei kyla nesantaika tarp vyro ir žmonos, paskirkite tarpininką iš jo pusės ir iš jos pusės. Jei jie nori susitaikymo, Dievas juos sutaikys.
Šeimos ginčai turi būti sprendžiami taikiai, ne smurtu – Dievas palaimina susitaikymą.
36
Garbinkite Dievą ir nepriskirkite Jam bendrininkų. Rūpinkitės tėvais, giminėmis, našlaičiais, vargšais, kaimynais, keliautojais ir tarnais.
Tai viena iš universaliausių moralės eilučių, kviečianti į visuotinį gailestingumą ir atjautą.
37
Tie, kurie šykšti ir ragina kitus šykštėti, o slepia tai, ką Dievas jiems davė, bus baudžiami.
Turto paslėpimas ir godumas – dvasinės ligos, kurios naikina bendruomenės ryšį.
38
Tie, kurie leidžia savo turtus dėl rodymosi žmonėms, netikėdami Dievu ar Paskutine diena, yra kaip vėjai, sunaikinantys derlių.
Veidmainystė panaikina net gerus darbus, jei jie daromi dėl šlovės, o ne dėl tiesos.
39
Kas blogo atsitiktų, jei jie tikėtų Dievu ir leistų Jo labui? Dievas juos mato.
Raginimas nuo išorinio religingumo pereiti prie tikro vidinio tikėjimo.
40
Dievas nepadarys nė trupinio neteisybės – kas padaro gera, tas gaus atlygį iš Jo.
Teisingumas laikomas absoliučiu Dievo atributu.
41
Kas bus, kai Mes atvesime liudytojus iš kiekvienos tautos ir tave, Mahometai, kaip liudytoją prieš juos?
Tai priminimas apie pranašo misijos atsakomybę – kiekviena tauta turės liudytojus.
42
Tą dieną netikintieji norės, kad žemė juos prarytų, ir neslėps nieko nuo Dievo.
Teismo diena čia vaizduojama kaip visiško skaidrumo momentas.
43
O jūs, kurie tikite, neartėkite prie maldos, kai esate apsvaigę, kol nežinote, ką sakote.
Tai pirmasis nurodymas, ribojantis svaigalų vartojimą – žingsnis į visišką draudimą.
44
Ar nematai tų, kurie gavo Raštą, bet keičia žodžius iš jų vietų ir sako: mes girdime, bet nepaklūstame?
Dievas primena apie ankstesnių tautų klaidas – nepaklusnumą ir iškraipytą tikėjimą.
45
Dievas geriausiai žino jūsų priešus. Užtenka Dievo kaip globėjo ir pagalbininko.
Tikėjimas tampa apsauga nuo pavydo ir keršto.
46
Kai kurie iš ankstesnių rašto turėtojų keitė žodžius sąmoningai – sakydami „girdėjome ir nepaklūstame“.
Čia aptariama dvasinė veidmainystė – išorinis klausymasis be širdies paklusnumo.
47
O jūs, kurie turite Raštą, tikėkite tuo, kas apreikšta Mahometui, patvirtinančiu tai, kas buvo pas jus, prieš Mes ištrintume jūsų veidus arba prakeiktume jus kaip sabato pažeidėjus.
Kvietimas vienybei tarp tikinčiųjų, primenantis, kad tiesa ta pati visų pranašų žinioje.
48
Dievas neatleis, jei Jam bus priskirti partneriai, bet atleis viską kitą, kam panorės.
Pagrindinė islamo teologinė nuostata – vieno Dievo išpažinimas.
49
Ar nematai tų, kurie giriasi savo švarumu? Dievas žino, kas tikrai yra švarus.
Moralinis perspėjimas prieš savęs teisinimą ir pasididžiavimą.
50
Žiūrėk, kaip jie kuria melą prieš Dievą – tai pakanka kaip atvira nuodėmė.
Tikėjimo melas laikomas vienu sunkiausių nusikaltimų.
51
Ar nematai tų, kurie tiki neteisingumu ir ieško draugystės su demonais, sakydami, kad šie turi teisingesnį kelią nei tikintieji?
Įspėjimas prieš paklydimą – kai žmogus renkasi klaidingas dvasines jėgas.
52
Jie yra tie, kuriuos prakeikė Dievas, todėl jie neturės padėjėjo.
Dievo teisingumas nepalieka vietos veidmainiškam šventumui.
53
Ar jie turi dalį valdžios? Jei taip, jie nepadalytų net trupinio kitiems.
Galia be gailestingumo tampa savanaudiška ir pražūtinga.
54
Ar jie pavydi žmonėms to, ką jiems suteikė Dievas iš Savo malonės?
Pavydas vadinamas dvasiškai pražūtingu – jis atima ramybę ir teisingumą.
55
Kai kurie jų tiki, o kiti atmeta. Tiems, kurie atmeta, bus ugnis, kuri juos ryja.
Paskutinė išvada apie pasirinkimo pasekmes.
56
Tie, kurie netiki Mūsų ženklais, bus deginami ugnimi; kai jų oda bus sudegusi, Mes pakeisime ją kita, kad jie pajustų bausmę.
Tai stipri metafora, skirta parodyti, kad Dievo teisingumas yra neišvengiamas ir pilnas.
57
Tiems, kurie tiki ir daro gera, bus sodai, pro kuriuos teka upės, ir juose jie gyvens amžinai.
Rojus aprašomas kaip amžinas ramybės ir atsinaujinimo pasaulis.
58
Dievas įsako jums atiduoti pasitikėjimą tiems, kam ji priklauso, ir teisti teisingai.
Pagrindinis įstatymo principas – teisingumas yra Dievo valios atspindys.
59
O jūs, kurie tikite, pakluskite Dievui, pasiuntiniui ir tiems, kurie turi valdžią tarp jūsų. Jei ginčijatės, kreipkitės į Dievą ir Jo pasiuntinį.
Tai įstatyminis pagrindas bendruomenės vienybei – ginčai turi būti sprendžiami pagal dievišką tiesą, o ne savivalę.
60
Ar nematai tų, kurie teigia tikintys, bet nori kreiptis į neteisingą teisėją, nors jiems įsakyta nepaklusti jam?
Tai pasmerkimas veidmainystei – kai žmogus tiki žodžiais, bet veikia prieš tiesą.
61
Kai jiems sakoma: „Ateikite pas tai, ką apreikė Dievas, ir pas pasiuntinį“, matai, kaip veidmainiai nusigręžia nuo tavęs.
Tai apibūdina žmones, kurie klausosi tik tada, kai jiems patogu – dvasinis atsitraukimas nuo tiesos.
62
Kas bus, kai jiems ištiks nelaimė dėl to, ką jie patys padarė, ir jie ateis pas tave prisiekinėdami, kad norėjo tik gero?
Veidmainystė išaiškėja tik tada, kai ateina išbandymas – žmogaus tikrieji motyvai tampa matomi.
63
Dievas žino, kas jų širdyse. Atsitrauk nuo jų, pamokyk juos ir kalbėk jiems žodžius, kurie pasiekia jų sielas.
Pranašui liepiama elgtis išmintingai – švelnumas ir kantrybė gali pakeisti širdį labiau nei griežtas žodis.
64
Mes neatsiuntėme nė vieno pasiuntinio, kad jo nepaklustų su Dievo leidimu. Jei, nusidėję, jie ateitų pas tave ir prašytų atleidimo, Dievas jiems atleistų.
Atgaila visada atvira – net veidmainis gali pasikeisti, jei nuoširdžiai pripažįsta klaidą.
65
Ne, jie netikės, kol nepriims tavęs kaip teisėjo savo ginčuose ir visiškai nesusitaikys su tavo sprendimu.
Tikėjimas tikras tik tada, kai žmogus paklūsta teisingumui, net jei jis prieštarauja jo interesams.
66
Jei Mes jiems būtume įsakę: „Užmuškite save arba išeikite iš savo namų“, tik keli būtų tai padarę. Bet jei jie būtų paklusę, tai jiems būtų buvę geriau.
Primename, kad paklusnumas Dievo valiai visada veda į dvasinį augimą, net jei atrodo sunkus.
67
Tada Mes jiems suteiktume didį atlygį iš Savęs.
Dvasinė kantrybė apdovanojama ne materialiai, o ramybe ir Dievo artumu.
68
Ir Mes vestume juos tiesiu keliu.
Tik paklusnumas leidžia žmogui rasti tikrą kryptį.
69
Kas paklūsta Dievui ir pasiuntiniui, bus su tais, kuriuos Dievas palaimino – pranašais, teisingaisiais, kankiniais ir dorybingaisiais.
Dvasinė bendrystė su šventaisiais laikoma aukščiausiu atlygiu.
70
Tai malonė iš Dievo, ir užtenka Dievo kaip žinovo.
Tik Jis žino, kas vertas palaimos – žmogus negali jos nusipelnyti apgaule.
71
O jūs, kurie tikite, būkite pasirengę ir išeikite į mūšį būriais arba visi kartu.
Tai raginimas ginti bendruomenę – ne puolimas, o gynybos nurodymas.
72
Tarp jūsų yra toks, kuris delsia, o jei jums nutinka nelaimė, sako: „Dievas man buvo gailestingas, kad nebuvau su jais.“
Silpno tikėjimo žmonės džiaugiasi kitų kančia, kai patys išvengia išbandymų.
73
Bet jei jums pasiseka, jis sako: „O, kad aš būčiau su jais, kad gaučiau dalį!“
Tai aprašo žmogų, kuris siekia tik naudos, bet ne atsakomybės.
74
Tegul tie, kurie parduoda šį gyvenimą už anapusinį, kovoja Dievo kelyje. Kas žūsta ar nugali, gaus didį atlygį.
Tikras pasiaukojimas turi būti iš dvasinės motyvacijos, ne dėl garbės ar valdžios.
75
Kodėl jūs nekovojate už tuos, kurie yra silpni – vyrus, moteris ir vaikus, kurie sako: „Viešpatie, išvesk mus iš šio miesto, kurio žmonės neteisingi“?
Kova apibrėžiama kaip moralinė pareiga ginti engiamuosius, ne agresija.
76
Tie, kurie tiki, kovoja Dievo kelyje, o tie, kurie netiki, kovoja blogio kelyje.
Skirtumas tarp dvasinio ir žemiško karo – vienas skirtas apsaugoti teisingumą, kitas – valdžiai.
77
Ar nematei tų, kuriems buvo pasakyta: „Susilaikykite, atlikite maldą ir duokite išmaldą“, bet kai jiems įsakyta kovoti, jie bijo žmonių labiau nei Dievo?
Žmonių baimė parodoma kaip viena didžiausių tikėjimo kliūčių.
78
Kur bebūtumėte, mirtis jus pasieks, net jei būtumėte tvirtose pilaitėse.
Priminta žmogaus ribotumas – saugumas be dvasinio tikėjimo yra iliuzija.
79
Kas patiria gėrį, tas gauna jį iš Dievo; kas patiria blogį, tas pats jį užsidirbo.
Atsakomybė už veiksmus – pagrindinis moralinis principas.
80
Kas paklūsta pasiuntiniui, tas paklūsta Dievui. Kas nusigręžia, pranašas nėra atsakingas už juos.
Pranašo vaidmuo – perduoti žinią, ne priversti ją priimti.
81
Jie sako: „Klausome“, bet išėję planuoja prieš tave.
Veidmainiai vaizduoja paklusnumą, bet elgiasi priešingai – tikėjimo imitacija be širdies.
82
Ar jie nesvarsto Korano? Jei jis būtų iš kito šaltinio, jie rastų jame daug prieštaravimų.
Kvietimas apmąstyti, o ne aklai sekti – tikėjimas grindžiamas protu.
83
Kai jiems atnešamas gandas apie pavojų ar pergalę, jie tuoj jį paskleidžia. Jei jie perduotų jį pasiuntiniui ar valdžiai, viskas būtų aiškiau.
Tai mokymas apie informacijos atsakomybę – ne skleisti, o patikrinti.
84
Kovok Dievo kelyje – tu atsakai tik už save, bet skatink tikinčiuosius.
Pranašas raginamas rodyti pavyzdį veiksmu, ne vien žodžiu.
85
Kas užtaria gerą dalyką, tas turės dalį gėrio; kas blogą – dalį blogio.
Kiekvienas veiksmas, net užtarimas, turi moralinę reikšmę.
86
Kai jus sveikina, atsakykite dar geriau arba bent taip pat.
Islamo etikos pagrindas – mandagumas ir abipusė pagarba.
87
Dievas – nėra dievo, tik Jis; Jis jus surinks Teismo dieną, kuri neabejotina.
Tikėjimo branduolys – Dievo vienumas ir prisikėlimo tikrumas.
88
Kodėl jūs susiskaldėte dėl veidmainių? Dievas juos atmetė dėl jų poelgių.
Perspėjimas prieš moralinį kompromisą – tiesa negali būti mišri su apgaule.
89
Jie norėtų, kad jūs būtumėte kaip jie – netikintys. Tad nepriimkite jų kaip draugų, kol jie nepasitrauks iš blogio.
Moralinė distancija nuo netikėjimo – išsaugant orumą, bet be neapykantos.
90
Tie, kurie ateina pas jus, nenorėdami kovoti nei su jumis, nei su savo tauta, o trokšdami taikos – leiskite jiems būti.
Tai vienas taikiausių nurodymų – ginklas turi būti nuleistas prieš taiką norinčius žmones.
91
Jūs rasite kitų, kurie nori būti ramybėje su jumis ir su savo tauta, bet kaskart, kai gauna progą, vėl grįžta prie priešiškumo. Jei jie nesusilaiko ir neskelbia taikos, imkite juos ir nubauskite.
Dievas leidžia gintis nuo tų, kurie apsimeta taikiais, bet toliau daro žalą.
92
Tikintysis neturi žudyti kito tikinčiojo, nebent per klaidą. Kas netyčia nužudo tikintįjį, tegu išperka gyvybę išlaisvindamas vergą ir sumoka jo šeimai atlygį.
Tai vienas pirmųjų įstatymų, apibrėžiančių atsakomybę už netyčinę žmogžudystę.
93
Kas tyčia nužudo tikintįjį, tam skirta amžina ugnis ir Dievo rūstybė.
Sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas – viena sunkiausių nuodėmių.
94
O jūs, kurie tikite, kai keliaujate Dievo kelyje, tikrinkite. Nesakykite tam, kuris pasisveikina su jumis taikos žodžiu: „Tu nesi tikintysis“, norėdami pasisavinti jo turtą.
Tai draudimas piktnaudžiauti religija karo metu ir pateisinti smurtą dėl naudos.
95
Tie, kurie sėdi namuose be pateisinamos priežasties, nėra lygūs su tais, kurie kovoja Dievo kelyje savo turtu ir gyvybe.
Pabrėžiama dvasinė vertė tų, kurie aukojasi gėriui, o ne patogumui.
96
Dievas suteikė jiems aukštesnį laipsnį ir pažadėjo didį atlygį.
Tikrieji kovotojai už teisingumą gauna dvasinį atlyginimą, ne materialinį.
97
Tiems, kuriuos angelai paims, kai jie bus nusidėję sau, sakydami: „Kur buvote?“ Jie atsakys: „Mes buvome silpni žemėje.“ Angelai sakys: „Ar Dievo žemė nebuvo pakankamai plati, kad iš jos išeitumėte?“
Tai kvietimas nelikti blogyje iš baimės – tikintysis turi siekti teisingos vietos net palikdamas namus.
98
Išimtis tiems, kurie buvo silpni – vyrams, moterims ir vaikams, kurie negalėjo pasitraukti.
Dievas atleidžia tiems, kurių padėtis beviltiška.
99
Tiems, kurie stengėsi ir išėjo Dievo kelyje, bus parodytas gailestingumas.
Išėjimas iš blogio aplinkos laikomas dvasine pergalė.
100
Kas išeina iš savo namų Dievo ir Jo pasiuntinio labui, ir miršta pakeliui, tam atlygį suteiks Dievas.
Tikėjimo kelias pats savaime laikomas šventa piligrimyste.
101
Kai keliaujate, nėra nuodėmės sutrumpinti maldos, jei bijote priešo.
Praktinis nurodymas karo ar kelionės metu – tikėjimas prisitaiko prie sąlygų, bet nelieka.
102
Kai esi su tikinčiaisiais ir vedi juos maldoje, tegul viena grupė meldžiasi su tavimi, o kita stovi sargyboje.
Net karo metu malda negali būti visiškai nutraukta – ji išlaiko tvarką ir ramybę.
103
Kai malda baigta, prisiminkite Dievą stovėdami, sėdėdami ar gulėdami. Kai būsite saugūs, atlikite ją įprastai.
Dievo atminimas nėra susietas su vieta ar forma – jis gali vykti bet kada.
104
Nebūkite vangūs siekdami priešų, jei jūs kenčiate, jie taip pat kenčia, bet jūs tikitės iš Dievo to, ko jie neturi.
Ištvermė skiriama nuo keršto – tikintysis kovoja su prasme, ne iš pykčio.
105
Mes atsiuntėme tau Knygą su tiesa, kad teistum žmones teisingai pagal tai, ką tau parodė Dievas.
Pranašas kviečiamas būti teisingu teisėju, nešališku ir sąžiningu.
106
Prašyk Dievo atleidimo – Jis gailestingas ir atlaidus.
Kiekvienas teisėjas ar vadovas turi likti nuolankus.
107
Negink tų, kurie išduoda save. Dievas nemėgsta išdavystės ir apgaulės.
Teisingumas neturi priklausyti nuo asmeninių simpatijų.
108
Jie slepiasi nuo žmonių, bet nesugeba pasislėpti nuo Dievo, kuris mato juos naktį, kai planuoja blogį.
Pabrėžiama sąžinės reikšmė – niekas nepaslėps tiesos nuo Dievo.
109
Štai jūs ginčijatės dėl jų šio pasaulio gyvenime, bet kas juos apgins nuo Dievo Teismo dieną?
Žmogaus gynyba prieš įstatymą gali pavykti, bet prieš amžinybę – ne.
110
Kas padaro bloga, bet paskui atgailauja, ras Dievą atlaidų ir gailestingą.
Atgaila visada atveria kelią atgal.
111
Kas daro bloga, daro tai prieš save; Dievas viską žino.
Nuodėmė nėra abstrakti – ji sužeidžia patį žmogų.
112
Kas nusikalsta ar meluoja prieš nekaltą žmogų, tas prisiima didelę nuodėmę.
Apkalbos ir melagingi kaltinimai laikomi sunkiu nusižengimu.
113
Jei ne Dievo malonė, kai kurie iš jų būtų tave suklaidinę. Dievas atsiuntė tau Knygą ir išmintį ir išmokė to, ko nežinojai.
Pranašo apsauga siejama su dievišku įkvėpimu.
114
Dauguma jų pokalbių neturi naudos, išskyrus tuos, kurie ragina išmaldai, teisingumui ar susitaikymui.
Žodis turi būti naudojamas taikai, o ne intrigoms.
115
Kas priešinasi pasiuntiniui po to, kai jam paaiškėjo tiesa, ir eina kitu keliu, bus nukreiptas ten, kur jis nori – į pražūtį.
Laisva valia gerbiama, bet už pasirinkimą žmogus atsako.
116
Dievas neatleis tiems, kurie Jam priskiria partnerius, bet atleis, ką panorės, kam kitam.
Vienas iš pagrindinių islamo teologijos teiginių – gryna monoteizmo idėja.
117
Jie meldžiasi vietoje Jo moterų stabams – iš tikrųjų jie meldžiasi demonui.
Pagonystė apibūdinama kaip dvasinė klaida, ne tik ritualinė.
118
Dievas jį prakeikė, o jis sakė: „Aš paimsiu tam tikrą tavo tarnų dalį.“
Čia kalbama apie Šėtoną, kuris prisiekė suklaidinti žmogų.
119
„Aš juos klaidinsiu, skatinsiu juos keisti Dievo kūriniją ir duosiu jiems klaidingų pažadų.“ Bet Šėtonas žada tik apgaulę.
Tai perspėjimas apie dvasinį iškreipimą – kai žmogus nori „pagerinti“ kūriniją vietoj to, kad ją gerbtų.
120
Jis žada jiems ir suvilioja, bet Šėtono pažadai tėra tuštuma.
Blogis maitina žmogaus iliuzijas, o ne tikrus poreikius.
121
Tų, kurie seka Šėtonu, vieta bus pragaras, ir jie neturės išsigelbėjimo.
Tai aiškus įspėjimas, kad paklydimas veda į dvasinę pražūtį, o ne vien bausmę.
122
Tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus, Dievas pažadėjo sodus, pro kuriuos teka upės, ir amžiną gyvenimą.
Rojus apibūdinamas kaip ramybės vieta tiems, kurie buvo ištikimi tiesai.
123
Tai nebus pagal jūsų troškimus ar ankstesnių Rašto turėtojų norus. Kas daro bloga, sulauks atpildo, ir nebus jam nei gynėjo, nei pagalbininko.
Dievo teisingumas yra objektyvus – negalima remtis kilme ar statusu.
124
Kas tiki ir daro gera, nesvarbu vyras ar moteris, pateks į Rojų ir nebus nuskriaustas nė trupiniu.
Čia įtvirtinama visiška lygybė dvasiniame atlygyje tarp lyčių.
125
Kas turi gražesnę religiją už tą, kuris atsiduoda Dievui, daro gera ir seka Abraomo tikėjimu?
Abraomas laikomas visų monoteistų pavyzdžiu – žmogumi, kuris pasitikėjo Dievu be išlygų.
126
Dievui priklauso viskas danguje ir žemėje, ir Jis apima viską.
Tai priminimas apie kūrėjo visagalybę ir žmogaus ribotumą.
127
Jie tavęs klausia apie moteris. Sakyk: Dievas jums atskleidžia jų teises – tai, kas parašyta Knygoje apie našles ir našlaites.
Dievas čia įtvirtina moters apsaugą ir teisingą elgesį su ja, ypač kai ji pažeidžiama.
128
Jei moteris bijo iš vyro grubumo ar atstūmimo, abu gali taikiai susitarti. Taika yra geriau.
Santuokinis santykis turi būti grindžiamas dialogu ir susitarimu, ne prievarta.
129
Jūs niekada negalėsite būti visiškai teisingi tarp moterų, bet nesukite širdies nuo vienos, palikdami ją tarsi pakibusią.
Pripažįstama žmogiška ribotybė – meilės negalima dalyti tolygiai, tačiau teisingumą reikia išlaikyti.
130
Jei jie išsiskiria, Dievas kiekvienam suteiks pakankamai iš savo malonės.
Skyrybos leidžiamos kaip išėjimas iš neteisingos situacijos, bet be keršto ar paniekos.
131
Dievui priklauso viskas danguje ir žemėje. Mes įsakėme tiems, kurie buvo prieš jus, ir jums – bijokite Dievo.
Tai vienijanti žinia visoms religijoms – dieviško teisingumo esmė ta pati visiems.
132
Dievui priklauso viskas, ir Jis pakankamas kaip globėjas.
Kiekviena galia pasaulyje laikina, o tikra apsauga – tik pas Kūrėją.
133
Jei Jis norėtų, galėtų jus pakeisti kita tauta.
Tai priminimas, kad niekas nėra nepakeičiamas – tikėjimas turi būti gyvas, o ne paveldėtas.
134
Kas trokšta atlygio šiame pasaulyje – pas Dievą yra abiejų pasaulių atlygis.
Tikėjimas neatskiria dvasinio ir žemiško gyvenimo – abu priklauso Dievui.
135
O jūs, kurie tikite, būkite tvirti teisingume, net jei tai prieš jus pačius, jūsų tėvus ar giminaičius.
Tai viena stipriausių Korano eilučių apie sąžinės nepriklausomumą – tiesa aukščiau už kraują ir interesus.
136
O jūs, kurie tikite, tikėkite Dievu, Jo pasiuntiniu, Knyga, kurią Jis atsiuntė, ir tomis, kurios buvo atsiųstos anksčiau.
Tikėjimas apima visą apreiškimo grandinę – krikščionių ir žydų pranašai taip pat įtraukiami į dvasinę vienybę.
137
Tie, kurie tiki, paskui netiki, vėl tiki, vėl netiki ir didina savo netikėjimą – Dievas jiems neatleis.
Tai perspėjimas dėl veidmainystės ir nepastovumo dvasiniame kelyje.
138
Pranešk veidmainiams, kad jiems laukia skausminga bausmė.
Moralinis įspėjimas tiems, kurie naudojasi religija kaip priemone valdžiai ar naudai.
139
Tie, kurie laiko netikėlius draugais vietoj tikinčiųjų – ar jie ieško pas juos garbės? Garbė priklauso tik Dievui.
Tikroji pagarba kyla iš dvasinio tvirtumo, ne iš žmonių pripažinimo.
140
Kai išgirsite, kad Dievo ženklai išjuokiami, neatsidėkite su jais, kol jie nesiliaus.
Tikėjimas turi turėti orumą – nereikia ginčytis, bet ir negalima tyliai pritarti pajuokai.
141
Veidmainiai stebi jus: jei jums pasiseka, jie sako „argi nebuvome su jumis?“ Jei nesiseka – jie sako „argi mes jūsų neapsaugojome?“
Tai apibūdina žmones, kurie visada renkasi pusę pagal naudą, o ne tiesą.
142
Veidmainiai apgaudinėja Dievą, bet Jis apgauna juos – kai jie stovi maldai, tai daro tingiai, norėdami būti matomi.
Maldos be širdies tampa tuščiu gestu – jos neveda į Dievo artumą.
143
Jie svyruoja tarp šių ir anų, nepriklausydami nei vieniems, nei kitiems.
Veidmainis praranda kryptį, nes negali tarnauti dviem tiesoms.
144
O jūs, kurie tikite, nepriimkite netikinčiųjų kaip artimų draugų, užuot buvę su tikinčiaisiais. Ar norite duoti Dievui prieš save aiškų įrodymą?
Tai perspėjimas dėl dvasinės tapatybės išlaikymo – neprarasti savęs norint patikti kitiems.
145
Veidmainiai bus žemiausiame pragaro sluoksnyje, ir niekas jiems nepadės.
Veidmainystė laikoma sunkesne už netikėjimą, nes ji naikina tiesą iš vidaus.
146
Tiems, kurie atgailauja, ištaiso savo elgesį ir nuoširdžiai laikosi Dievo, bus atleidžiama.
Visada lieka kelias atgal, jei žmogus pripažįsta savo klaidą.
147
Kodėl Dievas turėtų jus bausti, jei būsite dėkingi ir tikėsite? Dievas vertina dėkingumą ir žino viską.
Dėkingumas laikomas tikėjimo ženklu – tai būdas išlaikyti sielos šviesą.
148
Dievas nemėgsta blogio skelbimo garsiai, išskyrus tą, kuris buvo nuskriaustas.
Tai kvietimas švelnumui kalboje – teisingumas be pykčio turi didesnę jėgą.
149
Jei atleidžiate, slepiate blogį ar darote gera, Dievas tai žino.
Kiekvienas gerumas, net tylus, turi dvasinį atgarsį.
150
Tie, kurie netiki Dievu ir Jo pasiuntiniais, nori atskirti Dievą nuo Jo pasiuntinių, sakydami „mes tikime vienais, bet netikime kitais“, – jie yra tikrieji netikintieji.
Tikėjimas nėra pasirinkimas iš dalies – jis turi būti vientisas, apimantis visą tiesą.
151
Tie, kurie netiki Dievu ir Jo pasiuntiniais, nori atskirti vienus nuo kitų ir taip likti tarp tikėjimo ir netikėjimo, yra tikri netikintieji, ir jiems skirta panieka.
Tikėjimas negali būti išskaidytas – Dievo žinia visada viena, nors pasiuntiniai skirtingi.
152
Tiems, kurie tiki visais Dievo pasiuntiniais ir jų neskiria, Dievas duos atlygį, nes Jis atlaidus ir gailestingas.
Pabrėžiama visų pranašų vienybė – Mozė, Jėzus ir Mahometas yra vienos grandinės dalis.
153
Rašto turėtojai prašo, kad tu jiems nuleistum iš dangaus knygą. Jie paprašė ir Mozės parodyti Dievą tiesiogiai, todėl juos ištiko žaibas dėl jų nedėkingumo.
Tai priminimas apie žmonių polinkį reikalauti stebuklų vietoje tikėjimo, kuris kyla iš širdies.
154
Mes pakėlėme kalną virš jų kaip ženklą, ir liepėme jiems tvirtai laikytis įstatymo. Jie sulaužė pažadą.
Dievo įstatymas čia primenamas kaip testas, ne kaip našta – kas jo nesilaiko, praranda ryšį su tiesa.
155
Jie sulaužė sandorą, nepatikėjo ženklais, neteisingai nužudė pranašus ir sakė: „Mūsų širdys uždengtos.“ Bet Dievas užantspaudavo jų širdis dėl netikėjimo.
Tai perspėjimas, kad dvasinė užsispyrimo būsena pati uždaro kelią į šviesą.
156
Jie melavo apie Mariją, ir dėl savo netikėjimo kalbėjo prieš Jėzų.
Kalbama apie Jėzaus ir Marijos neigimą bei iškraipymą, atsisakant priimti tikrąją žinią.
157
Jie sakė: „Mes nužudėme Mesiją, Jėzų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį.“ Bet jie jo nenužudė ir nesukryžiavo – taip tik atrodė jiems.
Koraninė versija pabrėžia, kad Jėzus nebuvo nužudytas, bet Dievas jį pakėlė pas save – akcentuojamas dvasinis pergalės aspektas.
158
Dievas jį pakėlė pas Save – Dievas visagalis ir išmintingas.
Jėzaus išaukštinimas vaizduojamas kaip Dievo teisingumo ženklas.
159
Nė vienas iš Rašto turėtojų nemirs, kol nepatikės Jėzumi, o Teismo dieną jis bus jų liudytojas.
Tai priminimas, kad Jėzus liks svarbi figūra visų tikinčiųjų istorijoje iki paskutinės dienos.
160
Dėl žydų neteisingumo Mes jiems uždraudėme kai kuriuos leistus dalykus, ir dėl to, kad jie dažnai trukdė kitiems eiti teisingu keliu.
Dievo įsakymai kartais griežtėja kaip pamoka, kai žmonės piktnaudžiauja laisve.
161
Ir dėl to, kad jie ėmė palūkanas, nors jiems tai buvo uždrausta, ir neteisingai pasisavino kitų turtus.
Ekonominis neteisingumas čia sulyginamas su dvasiniu nusižengimu.
162
Bet tie iš jų, kurie gilūs žinojime, tiki tuo, kas tau apreikšta, tiki ankstesnėmis Knygomis, laikosi maldos ir duoda išmaldą – jie yra tikrieji tikintieji.
Net tarp tų, kuriems primetamos klaidos, yra nuoširdžių žmonių – Dievas juos išskiria.
163
Mes atsiuntėme apreiškimą tau, kaip siuntėme Nojui, Abraomui, Izmaeliui, Izaokui, Jokūbui ir jų palikuonims, Jėzui, Jobui, Jonui, Aaronui ir Saliamonui, o Dovydui davėme Psalmę.
Visi pranašai sujungti į vieną dvasinę istoriją – Koranas mato save jos tąsa.
164
Mes pasakojome kai kurių pranašų istorijas, o kai kurių – ne. Dievas kalbėjo su kai kuriais tiesiogiai.
Tai rodo, kad dvasinė istorija daug platesnė, nei žmogus žino.
165
Pasiuntiniai buvo siųsti kaip džiugūs žinios nešėjai ir įspėtojai, kad žmonės neturėtų pasiteisinimo prieš Dievą.
Apreiškimas yra galimybė, ne prievarta – žmogus lieka atsakingas už savo pasirinkimą.
166
Dievas liudija tai, ką Jis tau atsiuntė – tai tiesa, ir angelai liudija.
Koranas pateikiamas kaip paties Dievo patvirtinta žinia, ne žmogaus kūrinys.
167
Tie, kurie atmeta ir trukdo kitiems eiti Dievo keliu, tik dar labiau pasineria į klaidą.
Neužtenka netikėti – blogiausia, kai netikintysis trukdo kitiems tikėti.
168
Tiems, kurie netiki ir daro bloga, Dievas niekada neatleis ir neves jų į kelią.
Tai ne bausmė už silpnumą, o už sąmoningą blogio pasirinkimą.
169
Tik į pragarą, kuriame jie gyvens amžinai. Tai Dievui lengva.
Pragaras čia vaizduojamas kaip dvasinės atskirties būsena, ne tik fizinė vieta.
170
O žmonės, pasiuntinys atėjo pas jus su tiesa iš jūsų Viešpaties. Tikėkite juo – tai geriau jums.
Tai kvietimas visoms tautoms priimti vieną dvasinį šaltinį – tiesą, kuri jungia, o ne skiria.
171
O Rašto turėtojai, neperženkite ribų savo religijoje ir nesakykite apie Dievą nieko, išskyrus tiesą. Mesijas Jėzus, Marijos sūnus, buvo Dievo pasiuntinys ir Jo žodis, kurį Jis įkvėpė Marijai, ir Dvasia iš Jo.
Koranas pripažįsta Jėzaus šventumą, bet paneigia jo dievystę – pabrėžiama jo misija kaip pranašo.
172
Mesijas niekada nelaikys gėda būti Dievo tarnu, kaip ir angelai, kurie arti Jo. Tie, kurie atsisako tarnauti, bus surinkti teismui.
Čia atmetamas išdidumas prieš Dievą – net aukščiausi kūriniai lieka Jo tarnai.
173
Tiems, kurie tiki ir daro gera, bus pilnas atlygis ir dar daugiau iš malonės; o tiems, kurie išdidūs, bus gėdinga bausmė.
Dievo malonė viršija net teisingumą – Jis atlygina ne tik pagal nuopelną, bet ir pagal gailestingumą.
174
O žmonės, pas jus atėjo aiškus įrodymas iš jūsų Viešpaties, ir Mes jums atsiuntėme šviesą.
Koranas vadinamas šviesa, nes jis atskleidžia tiesą iš vidaus, ne tik išorėje.
175
Tie, kurie tiki Dievu ir laikosi Jo, bus įvesti į Jo gailestingumą ir malonę ir vedami tiesiu keliu.
Tikėjimas čia suprantamas kaip kelionė, ne kaip sustojimas – žmogus visą gyvenimą vedamas šviesos.
176
Jie tavęs klausia apie paveldėjimą be tėvų ir vaikų. Sakyk: Dievas jums paaiškina – jei vyras miršta be vaikų ir turi seserį, jai priklauso pusė jo palikimo; jei ji miršta, jis paveldi ją, jei neturi vaikų; jei yra dvi seserys, jos gauna du trečdalius, o jei yra broliai ir seserys, vyro dalis dvigubai didesnė už moters.
Baigiamoji eilutė apibrėžia paveldėjimo teisingumą – paskutinis šios suros praktinis ir moralinis įstatymas.