Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies…

Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią naktį. Aukoju Tau šios dienos darbus: suteik, kad visi jie sutiktų su Tavo šventąja valia ir būtų skirti didesnei Tavo garbei. Apsaugok mane nuo nuodėmės ir blogio. Tavo malonė tebūna su manimi. Amen.


Malda yra asmeninė atsidavimo ir padėkos forma, kurioje žmogus pripažįsta savo priklausomybę nuo Dievo ir prašo Jo vedimo bei apsaugos visai dienai. Panagrinėkime šios maldos žodžius detaliau:

  • „Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies” – išreiškiama pagarba ir meilė Dievui, kurios esmė yra Dievo garbinimas ir širdinga meilė. Šis sakymas primena didžiausią įsakymą iš Evangelijų – mylėti Dievą visa širdimi, siela ir protu (Mt 22,37).
  • „Dėkoju Tau, kad mane sutvėrei, padarei mane krikščioniu ir išlaikei mane šią naktį” – čia dėkojama Dievui už kūrimą ir gyvenimą. Žmogus pripažįsta Dievo ranką ne tik savo fiziniame kūrime, bet ir dvasiniame – tapimo krikščioniu malonėje. Ypatingas dėmesys skiriamas Dievo globai nakties metu.
  • „Aukoju Tau šios dienos darbus: suteik, kad visi jie sutiktų su Tavo šventąja valia ir būtų skirti didesnei Tavo garbei” – maldos autorius Dievui aukoja savo kasdienius darbus, prašydamas, kad jie atitiktų Dievo valią ir būtų skirti Jo garbei. Šis troškimas primena šventumo siekį kasdienybėje, kur net mažiausi veiksmai gali būti atliekami Dievo garbei.
  • „Apsaugok mane nuo nuodėmės ir blogio” – prašoma Dievo apsaugos nuo nuodėmės ir piktos įtakos, tiek išorinės (blogis), tiek vidinės (nuodėmės).
  • „Tavo malonė tebūna su manimi” – maldoje šaukiamasi Dievo malonės, kuri yra būtina dvasiniam gyvenimui ir gerovei.
  • „Amen” – baigiamasis žodis, kuris reiškia „tebūna taip“, patvirtinant tikėjimą ir pasitikėjimą, kad Dievas išgirs maldą.

Malda yra pilna tikėjimo, nuolankumo, padėkos ir troškimo gyventi pagal Dievo valią, kas rodo pagrindinius krikščioniško gyvenimo principus.

Skaitykite daugiau..
Ši ryto malda, nors ir paprasta, giliai rezonuoja su ankstyvosios krikščionybės liturginėmis tradicijomis, ypač su Rytų Bažnyčios „Dieviškąja Liturgija“ (Theotokion), kurioje nuolat kartojamas dėkojimas už perėjimo iš nakties į dieną dovaną. Teologiškai, „mylėti Dievą iš visos širdies“ siejasi su Aristotelio etikos perėmimu į krikščioniškąją antropologiją, kur širdis (hebrajiškai *lev*) yra ne tik emocijų, bet ir intelekto bei valios centras, reikalaujantis pilno žmogaus įsitraukimo į santykį su Kūrėju.

Dėkojimas už tai, kad esi „padarytas krikščioniu“, yra gilesnis už paprastą priklausomybę; tai yra pripažinimas dalyvavimo Kristaus mistiniame Kūne, Bažnyčioje, per Krikšto sakramentą, kuris yra naujo kūrimo pradžia. Senovės Bažnyčios Tėvai šią naktį, kurią Dievas išlaikė, interpretavo kaip simbolį išganymo istorijos tamsos, iš kurios išvedama į Kristaus šviesą. Aukojant dienos darbus „didesnei Tavo garbei“, išreiškiamas principas, žinomas kaip *Opus Dei* (Dievo darbas), kurio esmė – sekuliarizuoti veiksmai paverčiami liturginiu aktu, įgyjančiu amžiną vertę per intenciją. Tai yra kasdienė asmeninė askezė, nukreipta į Dievo šlovę.