Senovės graikų mitologijoje dievai dažnai turėjo ne vieną vardą, o daugybę epitetų, nusakančių jų galias ar savybes. Vienas žymiausių tokių epitetų – Febas, reiškiantis „spindintis“, „švytintis“, „švarus“. Šiuo vardu graikai ir romėnai dažnai vadino Apoloną, saulės, muzikos, pranašysčių ir gydymo dievą.
Žodis Phoibos graikų kalba yra susijęs su šviesos, tyrumo, netgi dieviškosios saulės spindesio idėja. Apolonas nuo ankstyvųjų laikų buvo siejamas su šviesa, tvarka ir grožiu. Taigi „Febas“ pabrėžė jo dangišką spindesį ir priešingybę tamsai, chaosui bei ligoms.
Vėlesnėje tradicijoje „Febas“ kartais buvo vartojamas kaip beveik atskiras dievo vardas, ypač romėnų poezijoje. Vergilijus, Ovidijus ir kiti lotynų autoriai dažnai naudojo „Phoebus“ vietoj „Apollo“, nes epitetas skambėjo pakiliai ir iškilmingai.
Apolonas kaip Febas
Apolonas, vadinamas Febu, turėjo kelis svarbiausius vaidmenis:
- Šviesos ir saulės dievas – nors Helijas buvo tikroji saulės personifikacija, vėlesnėje tradicijoje Apolonas dažnai sutapatintas su saulės spindesiu. Epitetas „Febas“ tai tik sustiprino.
- Meno globėjas – kaip muzikos ir poezijos dievas, Apolonas-„Febas“ buvo laikomas įkvėpimo šaltiniu, kuris „apšviečia“ protą.
- Pranašysčių dievas – Delfų šventykloje jis teikė orakulus, kurių žodžiai turėjo šviesos ir tiesos galią.
- Gydymo dievas – šviesa čia buvo suvokiama kaip sveikatos ir apsivalymo simbolis.
Taigi Febas yra ne vien gražus vardas, bet ir Apolono, kaip dieviškos šviesos šaltinio, apibūdinimas.
Graikų ir romėnų religijoje šviesa buvo siejama su dieviškumu. Apolono epitetas „Febas“ pabrėžė, kad dievas yra ne tik gražus, bet ir moralinis švarumo, teisybės simbolis. Jis stovėjo priešpriešoje su tamsos jėgomis – ligomis, mirtimi, prakeikimu.
Krikščioniškoje tradicijoje Apolono-„Febo“ šviesos įvaizdis vėliau buvo perkeltas į Kristaus simboliką. Pavyzdžiui, kai kurie Bažnyčios Tėvai Kristų vadino „tikrąja Saule“ ar „šviesos nešėju“, nors paties žodžio „Febas“ jie nevartojo. Vis dėlto galima įžvelgti paralelę: tiek Apolonas-„Febas“, tiek Kristus yra siejami su dvasine šviesa, tiesa ir gydymu.
Romėnų poetai dažnai kreipdavosi į Apoloną kaip į „Febą“. Vergilijaus „Eneidoje“ jis šaukiamas kaip globėjas, suteikiantis įkvėpimą karo ir taikos dainoms. Ovidijus „Metamorfozėse“ pasakoja apie Febą ir Dafnę – čia dievas vaizduojamas aistringas ir kartu spindintis, bet jo šviesos energija pavirsta nesulaikomu troškimu.
Vėlesnėje Europos poezijoje „Febas“ tapo gražiu metaforiniu vardu poetų mūzai ar šviesos galiai nusakyti. Renesanso ir baroko poetai mėgo vartoti jį kaip sinonimą Apolonui, siekdami suteikti eilėms klasikinės didybės.