Platono „Valstybės“ ištrauka (Plato’s Republic, NHC VI,5) yra vienas iš netikėčiausių Nag Hamadžio bibliotekos tekstų. Tai gnostikų perdirbta ir savaip interpretuota 588A–589B dalis iš Platono Politeia, kurioje Sokratas aiškina neteisingumo prigimtį ir sielos vidinę struktūrą. Ši ištrauka rodo, kad gnostinės bendruomenės ne tik perėmė, bet ir kūrybiškai transformavo graikų filosofiją, suteikdamos jai naują — dvasinį ir eschatologinį — matmenį.
Platono originalas nagrinėja, kaip neteisingumas ardo žmogaus sielą, kaip geiduliai ir aistros užvaldo protą, ir kaip vidinė disharmonija veda į moralinį žlugimą. Gnostinė versija šią temą perkelia į kosminę ir antropologinę plotmę: neteisingumas čia nėra tik moralinis trūkumas, bet archontų įtakos pasekmė, sielos įkalinimas materialiame pasaulyje ir jos atitolimas nuo tikrosios dieviškosios kilmės.
Gnostinė redakcija pabrėžia, kad siela turi tris dalis, tačiau jų interpretacija skiriasi nuo Platono. Protas, aistringoji dalis ir geiduliai čia suprantami ne kaip psichologinės funkcijos, bet kaip kosminės jėgos, kurios kovoja dėl žmogaus vidinės krypties. Geiduliai ir aistros tampa archontų įrankiais, o protas — dieviškosios kibirkšties atspindžiu, kuris gali pažadinti sielą iš užmaršties.
Šioje ištraukoje gnostikai ypač akcentuoja neteisingumo destrukciją. Neteisingas žmogus yra tas, kurio siela susimaišiusi, iškreipta, nebeatpažįstanti savo tikrosios prigimties. Toks žmogus gyvena tarsi sapne, valdomas troškimų, kurie jį veda į dvasinę tamsą. Teisingumas, priešingai, yra sielos harmonija, kai protas veda, aistros paklūsta, o geiduliai yra sutramdyti. Tai ne tik moralinė, bet ir ontologinė būsena — siela, kuri atkuria savo vidinę tvarką, priartėja prie dieviškosios šviesos.
Gnostinė versija taip pat sustiprina eschatologinį toną. Platono tekstas kalba apie sielos būklę šiame gyvenime, o gnostikai praplečia jį iki pasaulio pabaigos ir sielos likimo po mirties. Neteisingumas tampa ne tik vidine disharmonija, bet ir pavojumi sielai, kuri gali likti įkalinta materijoje, jei neatsigręš į protą — dieviškąją dalį savyje. Teisingumas, atitinkamai, yra kelias į išsilaisvinimą, į grįžimą į šviesos pasaulį.
Ši ištrauka yra puikus pavyzdys, kaip gnostikai naudojo graikų filosofiją kaip priemonę savo mokymui perteikti. Jie ne atmetė Platoną, bet jį perinterpretavo, suteikdami jo idėjoms dvasinį gylį ir kosminę reikšmę. Tai rodo, kad gnostinė tradicija buvo ne tik religinė, bet ir intelektuali, gebanti dialoguoti su klasikinės filosofijos paveldu.
Platono „Valstybės“ ištrauka Nag Hamadžio kodekse yra tarsi tiltas tarp dviejų pasaulių: graikų racionalios filosofijos ir gnostinės mistinės teologijos. Ji leidžia pamatyti, kaip senovės mąstytojai suprato sielą, teisingumą ir žmogaus vidinę kovą, ir kaip šios idėjos buvo transformuotos į dvasinį kelią, vedantį į išsilaisvinimą iš materijos.
Platonas, „Valstybė“ 588A–589B
Nag Hammadi biblioteka
„Kadangi diskusijoje priėjome šį tašką, vėl grįžkime prie pirmųjų mums ištartų dalykų. Ir pamatysime jį sakant: „Geras yra tas, kuriam buvo padaryta visiška neteisybė. Jis šlovinamas teisingai.“ Ar ne taip jam buvo priekaištaujama?“
„Tai tikrai tinkamas būdas!“
Ir aš tariau: „Štai dabar mes kalbėjome, nes jis sakė, kad tas, kuris daro neteisybę, ir tas, kuris elgiasi teisingai, kiekvienas turi jėgą.“
„Kaip gi tada?“
„Jis sakė: „Atvaizdas, neturintis panašumo, yra sielos racionalumas“, kad tas, kuris tai pasakė, suprastų. Jis […] ar ne? Mes […] yra man. Bet visi […] kurie jiems pasakė […] valdovas, šie dabar tapo natūraliais kūriniais – net Chimera (Chimaera) ir Cerberis (Cerberus), ir visi kiti, kurie buvo paminėti. Jie visi nusileido, jie nusimetė pavidalus bei atvaizdus. Ir jie visi tapo vienu atvaizdu. Buvo pasakyta: „Dirbk dabar!“ Žinoma, tai vienas atvaizdas, tapęs sudėtingo žvėries su daugeliu galvų atvaizdu. Kai kuriomis dienomis jis iš tiesų panašus į laukinio žvėries atvaizdą. Tuomet jis gali nusimesti pirmąjį atvaizdą. Ir visi šie kieti bei sunkūs pavidalai su pastangomis emanuoja iš jo, kadangi dabar jie suformuoti su puikybe. Taip pat ir visi kiti, panašūs į juos, dabar formuojasi per žodį. Mat dabar tai vienas atvaizdas. Nes liūto atvaizdas yra vienas dalykas, o žmogaus atvaizdas – kitas. […] vienas […] yra […] iš […] jungtis. Ir šis […] daug sudėtingesnis už pirmąjį. O antrasis yra mažas.“
„Jis buvo suformuotas.“
„Dabar sujunkite juos vieną su kitu ir padarykite juos vienu – mat jie yra trys – kad jie augtų kartu, ir visi būtų viename atvaizde už žmogaus atvaizdo ribų, lygiai kaip tas, kuris negali matyti dalykų savo viduje. Bet tik tai, kas yra išorėje, jis mato. Ir akivaizdu, kokiame kūrinyje yra jo atvaizdas ir kad jis buvo suformuotas žmogaus pavidalu.
Ir aš kalbėjau tam, kuris sakė, kad žmogui yra naudos darant neteisybę. Tas, kuris daro neteisybę, iš tiesų neturi nei pelno, nei naudos. Bet štai kas jam naudinga: kad jis nublokštų kiekvieną pikto žvėries atvaizdą ir sutryptų juos kartu su liūto atvaizdais. Tačiau žmogus šiuo atžvilgiu yra silpnas. Ir visi dalykai, kuriuos jis daro, yra silpni. Todėl jis yra nutraukiamas į vietą, kur leidžia laiką su jais. […]. Ir jis […] jam […] viduje […]. Bet jis sukelia […] priešiškumą […]. Ir besivaidydami jie ryja vieni kitus tarpusavyje. Taip, visus šiuos dalykus jis pasakė kiekvienam, kuris šlovina neteisybės darymą.“
„Tad ar tai nėra naudinga tam, kuris kalba teisingai?“
„Ir jei jis daro šiuos dalykus bei kalba jais, žmogaus viduje jie tvirtai įsišaknija. Todėl jis ypač stengiasi jais rūpintis ir maitina juos lygiai taip pat, kaip ūkininkas kasdien puoselėja savo derlių. O laukiniai žvėrys neleidžia jam augti.“