EVANGELIJA PAGAL MATĄ

JĖZAUS GIMIMAS IR KŪDIKYSTĖ

Jėzaus kilmės knyga [Lk 3,23-38]

Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus,
Abraomo sūnaus, kilmės knyga.
Abraomui gimė Izaokas,
Izaokui gimė Jokūbas,
Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.
Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros,
Farui gimė Esromas,
Esromui gimė Aramas.
Aramui gimė Aminadabas,
Aminadabui gimė Naasonas,
Naasonui gimė Salmonas.
Salmonui gimė Boazas iš Rachabos,
Boazui gimė Jobedas iš Rutos,
Jobedui gimė Jesė.
Jesei gimė karalius Dovydas,
Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos.
Saliamonui gimė Roboamas,
Roboamui gimė Abijas,
Abijui gimė Asafas.
Asafui gimė Juozapatas,
Juozapatui gimė Joramas,
Joramui gimė Ozijas.
Ozijui gimė Joatamas,
Joatamui gimė Achazas,
Achazui gimė Ezekijas.
Ezekijui gimė Manasas,
Manasui gimė Amonas,
Amonui gimė Jozijas.
Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai
ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis,
Salatieliui gimė Zorobabelis.
Zorobabeliui gimė Abijudas,
Abijudui gimė Eliakimas,
Eliakimui gimė Azoras.
Azorui gimė Sadokas,
Sadokui gimė Achimas.
Achimui gimė Elijudas.
Elijudui gimė Eleazaras,
Eleazarui gimė Matanas,
Matanui gimė Jokūbas.

Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.

Stebuklingas įsikūnijimas [Lk,1 26-38; 2,1-7]
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: “Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių”. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,
ir jis vadinsis Emanuelis,

o tai reiškia: “Dievas su mumis”. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.

Jėzų lanko Rytų išminčiai
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: “Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti”. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: “Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,
anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,
nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį”.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: “Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau”. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Bėgimas į Egiptą ir buvimas Egipte
Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: “Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti”. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:

Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.

Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir, pasiuntęs [kareivius], išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių. Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai:

Pasigirdo šauksmas Ramoje,
garsios dejonės ir aimanos –
tai Rachelė rauda savo vaikų;
ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.

Jėzus sugrįžta į Nazaretą
Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: “Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės”. Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai:

Jį vadins Nazariečiu.

DANGAUS KARALYSTĖS SKELBIMO PRADŽIA

Pasakojamoji dalis

Jono Krikšytojo veikla [Mk 1,1-8; Lk 3,1-18; Jn 1,19-20]
Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: “Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė”. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs:

Tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus!

Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: “Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi”.

Jėzaus krikštas [Mk 1,9-11; Lk 3,21-22; Jn 1,29-34]
Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!” Bet Jėzus jam atsakė: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui”. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi”.

Jėzaus gundymas [Mk 1,12-13; Lk 4,1-13]
Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”. Bet Jėzus atsakė: “Parašyta:

Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu,
kuris išeina iš Dievo lūpų”.

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: “Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta:

Jis lieps savo angelams globoti tave,
ir jie nešios tave ant rankų,
kad neužsigautum kojos į akmenį”.

Jėzus jam tarė: “Taip pat parašyta:

Negundyk Viešpaties, savo Dievo”.

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: “Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane”. Tada Jėzus taria: “Eik šalin, šėtone! Juk parašyta:

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink
ir jam vienam tetarnauk!”

Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.

Sugrįžimas į Galilėją[Mk 1,14-15; Lk 4,14]
Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:

Zabulono žeme ir Neftalio žeme!
Paežerės juosta, žeme už Jordano –
pagonių Galilėja!
Tamsybėje tūnanti tauta
išvydo skaisčią šviesą,
gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje
užtekėjo šviesybė.

Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: “Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!”

Pirmųjų mokinių pašaukimas [Mk 1,16-20; Lk 5,1- 11]
Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: “Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais”. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.

Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.

Jėzus moko ir gydo [Mk 1,39: 3,7-8; Lk 4,14-15,44; 6,17-18]
Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos. Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.

KALNO PAMOKSLAS

Palaiminimai [Lk 6,20-23]
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:

“Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus”.

Šviesa pasauliui [Mk 9,50; 4,21; Lk 14,34-35; 8,16; 11,33]
“Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.

Senojo Įstatymo išsipildymas [Lk 16,17]
“Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę”.

Pyktis ir susitaikinimas[Mk 11,25; Lk 12,58-59]
“Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko”.

Svetimavimas[Mt 18,8-9; Mk 9,43-47]
“Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą”.

Skyrybos[Mk 10,11-12; Lk 16,18; Mt 19,9]
“Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja”.

Priesaikos [Ps 48,3; 1Kor 1,17-19]
“Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo”.

Priešų meilė[Lk 6,27-36; Rom 12,19-21]
“Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”.

Išmalda slapčiomis [Lk 16,14-15; Jn 5,44; 12,43]
“Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins”.

Tikroji malda [Lk 11,2-4]
“Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip:

‘Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet gelbėk mus nuo pikto’.

Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”.

Pasninkas slapčia [Mt 23,27-28]
“Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi]galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins”.

Tikrasis lobis [Lk 12,33-34; Jok 5,2-3]
“Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis”.

Akis – kūno žiburys [ Lk 11,34-36; Mk 7,21-23]
“Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!”

Dievas ir pinigas [Lk 16,13]
“Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”.

Pasitikėjimas Apvaizda [Lk 12,22-31; Jok 4,13-14]
“Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo”.

Neteiskite kitų [Mk 4,24; Lk 6,37-42]
“Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies”.

Pagarba šventenybėms
“Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų”.

Kas prašo, tas gauna [Mk 11,24; Lk 11,9-13; 13,1-8; Jn 14,13]
“Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? “Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo”.

Aukso taisyklė [Lk 6,31]
“Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai”.

Du keliai [Lk 13,24; Jn 10,4-10]
“Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda”.

Netikri pranašai [Lk 6,43-44; Gal 5,19-24]
“Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”.

Tikrieji sekėjai [Lk 6,46-49; 13,26-27]
“Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’

Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus”.

Žmonių susižavėjimas [Mk 1,22; Lk 4,32; 7,1]
Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.

DANGAUS KARALYSTĖS SKELBIMAS

Dešimt stebuklų

Raupsuotojo išganymas [Mk 1,40-45; Lk 5,12-16]
Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: “Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų”. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko. Jėzus pridūrė: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą kunigams paliudyti”.

Šimtininko tarno pagydymas [Lk 7,1-10; Jn 4,46-53]
Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: “Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi”. Jėzus jam tarė: “Einu pagydysiu jį”. Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”. Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: “Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”. Šimtininkui Jėzus tarė: “Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!” Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

Kafarnaumo stebuklai [Mk 1,29-34; Lk 4,38-41]
Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti.

Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai:

Jis pasiėmė mūsų negales,
sau užsikrovė mūsų ligas.

Pašaukimo sunkumai [Lk 9,57-60]
Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. Ęia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: “Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!” Jėzus atsakė: “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”.

Kitas jo mokinys prašė: “Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”. Bet Jėzus atsakė: “Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius”.

Audros nutildymas [Mk 4,35-41; Lk 8,22-25]
Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. Ir štai ežere pakilo tokia smarki vėtra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: “Viešpatie, gelbėk, žūvame!” Jis jiems tarė: “Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?” Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: “Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?”

Apsėstųjų išgydymas [Mk 5,1-20; Lk 8,26-39]
Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. Ir štai jiedu ėmė šaukti: “Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?” Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai ėmė prašytis: “Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn”. Ir jis jiems tarė: “Eikite sau!” Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse. Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius. Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.

Paralitiko pagydymas [Mk 2,1-12; Lk 5,17-26]
Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!” Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė murmėti: “Tasai piktžodžiauja!” Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!” Šis atsistojo ir nuėjo namo. Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.

Muitininkas Matas šaukiamas į apaštalus [Mk 2,13-17; Lk 5,27- 32]
Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: “Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?” Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių”.

Ginčas dėl pasninko [Mk 2,18-22; Lk 5,33-39]
Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: “Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?” Jėzus atsakė: “Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.

Niekas palaikio drabužio nelopo naujo milo lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir skylė tik padidėja. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko”.

Dar keli pagydymai [Mk 5,21-43; Lk 8,40-56; 11,14-15; Mt 12,22- 24]
Jam taip bekalbant, prisiartino vienas [sinagogos]vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: “Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis”. Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su mokiniais.

Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: “Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau”. Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: “Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave”. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.

Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, Jėzus paliepė: “Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega”. Jie tik juokėsi iš jo. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ta atsikėlė. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.

Jėzui išeinant, du neregiai sekė įkandin ir šaukė: “Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!” Kai jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas jį. Jėzus paklausė: “Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?” Šie atsakė: “Taip, Viešpatie!” Tada jis palietė jų akis ir tarė: “Tebūnie jums, kaip tikite”. Ir atsivėrė jiems akys. Jėzus prigrasė: “Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!” Tačiau tie išėję išgarsino jį po visą tą kraštą.

Jiems pasitraukus, štai atvedė demono apsėstą nebylį. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: “Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų”. O fariziejai kalbėjo: “Jis išvaro demonus su jų valdovo galia”.

Suvargusios minios [Mk 6,34; Lk 10,2; Jn 4,35-38]
Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį”.

Pamokymai apaštalams
Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales.

Apaštalų siuntimas [Mk 3,14-19; Lk 9,1-6]
Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį. Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:

“Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.

Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums. Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui”.

Būsimi persekiojimai [Mk 13,9-13; Lk 21,12-16; 12,11-12; 6,40; Jn 13,16]
“Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.

Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.

Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.

Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius!”

Tiesumas ir drąsa [Mk 4,22; 8,38; Lk 12,2-9; 8,17; 9,26]
“Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”.

Ryžtingumas [Lk 12,51-53; 14,26-27; 9,23-24; Mk 8,34-35; Jn 12,25]
“Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais.

Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją”.

Pamokymų apaštalams pabaiga [Mt 18,1-6; Mk 9,37-41; Jn 12,44-45; 13,20]
“Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio”.

DANGAUS KARALYSTĖS SLĖPINYS

Pasakojamoji dalis

Baigęs nurodymus dvylikai mokinių, Jėzus iškeliavo mokyti ir skelbti [Evangelijos]kituose miestuose.

Jėzus apie Joną Krikštytoją [Lk 7,18-28; 16,16]
Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” Jėzus atsakė: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi”.

Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta:

Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį,
ir jis nuties tau kelią.

“Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia. Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti. Kas turi ausis, teklauso!”

Jėzus apie savo kartą [Lk 7,31-35]
“Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams:

‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote…’

Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Ir vis dėlto išmintis pasiteisina savo darbais”.

Vargas neatsiverčiantiems [Lk 10,13-15]
Tada Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė:

“Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailavę su ašutine bei pelenuose. Todėl gi sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums! Ir tu, Kafarnaume,

negi būsi išaukštintas iki dangaus?
Tu nugarmėsi iki pragaro!

Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau”.

Palaima mažutėliams [Lk 10,21-22]
Anuo metu Jėzus bylojo:

“Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.

Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
Viskas man yra mano Tėvo atiduota;
ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas,
nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus
ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi,
kurie vargstate ir esate prislėgti:
aš jus atgaivinsiu!
Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs,
nes aš romus ir nuolankios širdies,
ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
Mano jungas švelnus,
mano našta lengva”.

Jėzus ir fariziejai [Mk 2,23-28; Lk 6,1-5]
Anuo metu šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti. Tai pamatę, fariziejai jam sakė: “Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama”. Jis atsakė: “Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani? Kaip jie nuėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams. Arba gal neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai šventykloje pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta? Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla! Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų.

Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats”.

Iš ten išėjęs, jis atėjo į jų sinagogą. Ęia buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): “Ar leistina šabo dieną gydyti?” Jis atsakė: “Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?! O kaip daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną”. Tuomet tarė žmogui: “Ištiesk ranką!” Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji. Išėję fariziejai susimokė Jėzų pražudyti.

Jėzus – “Jahvės tarnas”
Tai žinodamas, Jėzus pasitraukė iš ten. Daugelis sekė paskui jį, ir jis visus gydė, bet įspėdavo, kad jo negarsintų. Taip turėjo išsipildyti pranašo Izaijo žodžiai:

Štai mano išrinktasis tarnas,
mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela.
Aš suteiksiu jam savo Dvasią,
ir jis skelbs tautoms teisingumą.
Jis nesiginčys, nešauks,
ir negirdės niekas gatvėse jo balso.
Jis nenulauš palūžusios nendrės
ir neužgesins gruzdančio dagčio,
kol nenuves į pergalę teisingumo;
o jo vardas teiks viltį tautoms.

Belzebulas [Mt 9,32-34; Mk 3,23-30; 9,40; Lk 11,14-23]
Kartą pas Jėzų atvedė apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus pagydė jį, tada šis prakalbo ir praregėjo.

Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: “Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?!” Tai išgirdę, fariziejai sakė: “Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo galia”. Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys. Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tuomet galėtų išsilaikyti jo karalystė? Jeigu jau aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai?! Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

Argi gali kas nors įsilaužti į galiūno namus ir pasiglemžti jo turtą, pirmiau nesurišęs galiūno?! Tik tada jis apiplėš jo namus.

Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto”.

Nuodėmės Šventajai Dvasiai [Mt 7,16-20; Lk 12,10; 6,43-45]
“Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime.

Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant netikusį ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių. Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis. Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”.

Jonos ženklas [Mk 8,11-12; Lk 11,29-32]
Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti: “Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą”. Jis atsakė: “Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas”.

Nelabojo sugrįžimas [Lk 11,24-26]
“Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai”.

Jėzaus giminaičiai [Mk 3,31-35; Lk 8,19-21]
Jam tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. O kažkas jam pranešė: “Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti”. Jis atsakė pranešusiam: “Kas gi mano motina ir kas mano broliai?” Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: “Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina”.

Palyginimai apie Dievo karalystę žemėje

Įžanga [Mk 4,1-2; Lk 8,4]
Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais.

Palyginimas apie sėjėją [Mk 4,3-9; Lk 8,5-8]
Jis sakė: “Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!”

Kodėl palyginimai? [Mk 4,10-12. 25; Lk 8,9-10. 18]
Priėję mokiniai paklausė: “Kodėl jiems kalbi palyginimais?” Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai:

Girdėti girdėsite, bet nesuprasite,
žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
Šitos tautos širdis aptuko.
Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,
kad kartais nepamatytų akimis,
neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi
ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.

Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”.

Aiškinamas palyginimas apie sėjėją [Mk 4,13-20; Lk 8,11-15]
“O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą”.

Palyginimas apie rauges [Jn 15,6; Mt 3,12]
Jis pateikė jiems kitą palyginimą: “Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'”.

Garstyčios grūdelis ir raugas maišyme [Mk 4,30-34; Lk 13,18- 21]
Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: “Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose”.

Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: “Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo”.

Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta:

Aš atversiu savo burną palyginimais,
išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus.

Palyginimo apie rauges aiškinimas [Apr 14,15-16; 21,8]
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: “Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje”. Jis atsiliepė: “Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!”

Paslėptas lobis ir brangus perlas
“Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.

Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”.

Palyginimas apie tinklą
“Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

Ar supratote visa tai?” Jie jam sako: “Taip”. Tuomet jis tarė: “Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų”.

BAŽNYĘIA – DANGAUS KARALYSTĖS UŽUOMAZGA

Pasakojamoji dalis

Apsilankymas Nazarete [Mk 6,1-6; Lk 4,16-24; Jn 4,44]
Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai. Jis parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: “Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?” Ir jie ėmė piktintis juo. O Jėzus jiems atsakė: “Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose”. Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.

Jono Krikštytojo mirtis[Mk 6,14-29; Lk 9,7-9]
Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ir jis savo tarnams pasakė: “Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos galios”.

Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Nes Jonas jam sakė: “Tau nevalia jos turėti”. Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, kurie laikė jį pranašu.

Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, kad jis prisiektinai pažadėjo duoti jai, ko tik prašysianti. O ši, savo motinos primokyta, tarė “Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą”. Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. Jis pasiuntė [budelį], kad nukirstų kalėjime Jonui galvą. Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai. Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.

Pirmasis duonos padauginimas [Mk 6,31-44; Lk 9,10-17; Jn 6,1- 13]
Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: “Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto”. Jėzus atsakė: “Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti”. Jie atsiliepė: “Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis”. Jėzus tarė: “Atneškite man juos”. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

Jėzus eina vandeniu [Mk 6,45-52; Jn 6,16-21]
Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai aš. Nebijokite!” Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu”. Jis atsakė: “Eik!” Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!” Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Silpnatiki, ko suabejojai?!” Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: “Tikrai tu Dievo Sūnus!” Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

Pagydymai Genezarete [Mk 6,53-56]
Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančius. Jie prašė jį leisti palytėti nors apsiausto apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.

Ginčas dėl papročių [Mk 7,1-13]
Kartą prie Jėzaus prisiartino Rašto aiškintojų ir fariziejų iš Jeruzalės ir paklausė: “Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų”. Jis atsakė: “O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?! Juk Dievas yra įsakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną! ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta! O jūs sakote: ‘Kas pasakė tėvui ar motinai: – Tebūnie dovana šventyklai, kuo turėčiau tave sušelpti, – tas gali nepagerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs niekais verčiate Dievo liepimą dėl savojo papročio. Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:

Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs.
Veltui jie mane garbina, mokydami
žmonių išgalvotų priesakų”.

Tikrasis švarumas [Mk 7,14-23; Lk 6,39]
Paskui, sušaukęs minią, jis kalbėjo: “Klausykite ir supraskite! Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų”.

Tuomet priėję mokiniai pranešė: “Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino išgirdę tuos žodžius?” Jis atsakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.

Petras paprašė: “Išaiškink mums palyginimą”. Jėzus atsakė: “Ar ir jūs vis dar esate be nuovokos?! Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia”.

Kananietės merginos išgydymas [Mk 7,24-30]
Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!” Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: “Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!” Jėzus tarė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: “Viešpatie, padėk man!” Jis atsakė: “Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”. O ji sako: “Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo”. Tuomet Jėzus tarė jai: “O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Antrasis duonos padauginimas [Mk 8,1-10; Mt 14,13-21]
Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.

Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: “Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje”. Mokiniai jam atsakė: “Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?” Jėzus paklausė “Kiek turite duonos?” Jie atsakė: “Septynis kepaliukus ir kelias žuveles”. Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso septynis pilnus krepšius. O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. Paleidęs minią, jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.

Vėl apie ženklą iš dangaus [Mt 12,38-39; Mk 8,11-13; Lk 11,16. 29; 12,54-56]
Ęia pas jį atėjo fariziejų ir sadukiejų jo mėginti. Jie prašė parodyti jiems ženklą iš dangaus. Jis atsakė: “Atėjus vakarui, jūs sakote :’Bus giedra, nes dangus raudonas’, ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apniukęs dangus’. Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne. Pikta ir neištikima giminė reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas”. Ir, palikęs juos, nuėjo šalin.

Fariziejų ir sadukiejų raugas [Mk,14-21; Lk 12,1]
Keldamiesi kitapus ežero, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos. Jėzus jiems tarė: Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo”. O jie svarstė: “Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos”. Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Mažatikiai! Kam tariatės neturį duonos? Argi dar neįgijote išmonės? Ar neprisimenate penkių duonos kepaliukų penkiems tūkstančiams vyrų ir kiek pintinių surinkote likučių?! Arba septynių duonos kepaliukų keturiems tūkstančiams ir kiek krepšių surinkote likučių?! Tad kaip nesusivokiate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!” Tuomet jie suprato, kad jis buvo liepęs saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.

Jėzaus dievystės išpažinimas ir Petro primatas [Mk 8,27-30; Lk 9,18- 21; Mt 18,18]
Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: “Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?” Jie atsakė: “Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų”. Jis vėl paklausė: “O kuo jūs mane laikote?” Tada Simonas Petras atsakė: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Jėzus jam tarė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.

Pirmasis įspėjimas apie kančią ir prisikėlimą [Mk 8,31-33; Lk 9,22]
Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: “Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!” O jis atsisukęs subarė Petrą: “Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”.

Sekimas Jėzumi [Mk 8,34-9; 1; Lk 9,23-27; 14,27; 17,33; Jn 12,25- 26]
Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste”.

Jėzaus atsimainymas [Mk 9,2-8; Lk 8,28-36; 2 Pt 1,16-18]
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: “Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui”. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!” Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: “Kelkitės, nebijokite!” Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.

Jonas Krikštytojas antrasis Elijas [Mk 9,9-13]
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: “Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Tada jo mokiniai paklausė: “Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?” Jis atsakė: “Tiesa, Elijas turi ateiti ir viską atitaisyti. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus”. Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.

Berniuko lunatiko išgydymas [Mk 9,14-29; 11,22-23; Lk 9,37-43; 17,6]
Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių ir maldavo: “Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį ar į vandenį. Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti”. Tada Jėzus atsakė: “O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane”. Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.

Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: “Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?” Jis atsakė: “Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”. ()

Antrasis įspėjimas apie kančią ir prisikėlimą [Mk 9,30-32; Lk 9,44- 45]
Tebebūdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems pasakė: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels”. Tada jie labai nuliūdo.

Šventyklos mokestis
Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: “Ar jūsų mokytojas nemoka didrachmos?” Jis atsakė: “Taip!” Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: “Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?” Jis atsakė: “Iš svetimųjų”. Jėzus jam tarė: “Taigi vaikai laisvi. Tačiau, kad jų nepiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk ją ir atiduok jiems už mane ir už save”.

Pamokymai apaštalams apie Bažnyčią

Kas didžiausias? [Mk 9,33-36; 10,15; Lk 9,46-47; 18,17; Jn 3,5]
Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: “Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?” Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje”.

Papiktinimai [Mt 5,29-30; 10,40; Mk 9,37-47; Lk 17,1-2]
“Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.

Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį. Ir jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.

Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą”.

Paklydusi avis [Lk 15,3-7]
() “Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų, – iš tiesų sakau jums, – jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių”.

Bažnyčios drausmė [Lk 17,3]
“Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.

Bendra malda [Jn 15,7. 16]
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje”. “Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”.

Atlaidumas [Lk 17,4; Mt 6,12]
Tuomet priėjo Petras ir paklausė: “Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”.

Palyginimas apie beširdį skolininką
“Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui”.

DANGAUS KARALYSTĖ ARTINASI

Pasakojamoji dalis

Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano. Paskui jį sekė gausūs žmonių būriai. Jis ten juos gydė.

Santuokos neišardomumas [Mk 10,1-12; Lk 16,18]
Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: “Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?” Jis atsakė: “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”. Tada jie klausė: “O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?” Jis atsakė: “Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja”.

Atsisakę tuoktis [1Kor 7,1. 7.32-35]
Tuomet mokiniai sakė: “Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti”. Jėzus atsakė: “Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano”.

Jėzus ir vaikai [Mk 10,13-16; Lk 18,15-17; 9,47]
Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: “Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė”. Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau.

Turtingas jaunuolis [Mk 10,17-22; Lk 18,18-23; 10,25-28]
Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: “Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?” Jis atsakė: “Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”. Tas paklausė: “Kokių?” Jėzus atsakė: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį. Jaunuolis tarė: “Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?” Jėzus atsakė: “Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane”. Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.

Turto pavojai [Mk 10,23-27; Lk 18,24-27]
Tada Jėzus tarė savo mokiniams: “Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę”. Tai išgirdę, mokiniai labai sumišo ir klausė: “Tai kas galės būti išgelbėtas?” Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: “Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima”.

Atpildas Jėzaus sekėjams [Mk 10,28-31; Lk 18,28-30; 22,30; 13,30]
Tada Petras jį paklausė: “Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?” O Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą. Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių – pirmi”.

Palyginimas apie vynuogyno darbininkus
“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.

Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai”.

Trečiasis įspėjimas apie kančią ir prisikėlimą [Mk 10,32-34; Lk 18,31-33]
Prieš išvykdamas į Jeruzalę Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: “Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels”.

Jokūbo ir Jono motinos prašymas [Mk 10,35-40]
Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti. Jėzus paklausė: “Ko nori?” Toji atsakė: “Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje”. Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?” Jie atsakė: “Galime”. Tuomet jis tarė: “Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta”. Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.

Vadovai – tarnai [Mk 9,35; 10,41-45; Lk 22,25-27]
O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: “Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

Jericho neregiai [Mk 10,40-52; Lk 18,35-41]
Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jėzų sekė didelė minia. Pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinant Jėzų, jie ėmė šaukti: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!” Minia draudė juos, kad tylėtų. Bet anie dar garsiau šaukė: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!” Jėzus sustojo, pasišaukė juos ir paklausė: “Ko norite, kad jums padaryčiau?” Neregiai sako jam: “Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys”. Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui jį.

Mesijas įžengia į Jeruzalę [Mk 11,1-11, Lk 19,28-38; Jn 12,12- 16]
Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: “Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis”. Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:

Pasakykite Siono dukrai:
štai atkeliauja tavo karalius.
Jis romus, jis joja ant asilės,
lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.

Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.

Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:

“Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!”

Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: “Kas jis toksai?” O minios kalbėjo: “Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto”.

Prekiautojų išvaikymas [Mk 11,11. 15-17; Lk 19,45-46; Jn 2,14- 16]
Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir tarė jiems: “Parašyta: Mano namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!” Šventykloje susirinko prie jo aklų ir raišų, ir jis išgydė juos. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, pamatę stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: “Osana Dovydo Sūnui!”, įpyko ir prikišo jam: “Ar girdi, ką jie sako?” Jėzus atsiliepė: “Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?” Ir, palikęs juos, jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

Pasmerktas figmedis. Tikėjimo galybė[Mk 11,12-14. 20-24; Lk 17,6; Mt 17,20]
Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: “Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!” Ir figmedis bemat nudžiūvo. Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: “Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?” Jėzus atsakė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’, ir taip atsitiktų. Visa, ko tikėdami melsite, – gausite”.

Kieno įgaliotas? [Mk 11,27-33; Lk 20,1-8; Jn 2,18]
Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, prisiartino prie jo aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų, kurie klausė: “Kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?” Jėzus atsakė: “Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir aš pasakysiu, kieno įgaliotas tai darau. Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?” Jie samprotavo: “Jei pasakysime – iš dangaus, jis mums prikiš: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ O jei pasakysime – iš žmonių, reikės bijoti minios, nes visi laiko Joną pranašu”. Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tad ir jis atsakė: “Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau”.

Palyginimas apie du sūnus [Lk 7,29-30. 37-50]
“Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?” Jie atsakė: “Pirmasis”. Tuomet Jėzus tarė jiems: “Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo”.

Vynininkai žmogžudžiai [Mk 12,1-12; Lk 20,9-19; Jn 3,16- 17]
“Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?” Jie atsakė: “Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių”. Tuomet Jėzus tarė: “Ar niekada nesate skaitę Raštuose:

Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas”.

Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo žmonių, nes tie laikė Jėzų pranašu.

Palyginimas apie karalaičio vestuves [Lk 14,16-24]
Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:

“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: “Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

Dievas ir ciesorius [Mk 12,13-17; Lk 20,20-26; Rom 13,7]
Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?” Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: “Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui”. Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo.

Mirusiųjų prisikėlimas [Mk 12,18-27; Lk 20,27-40]
Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė: “Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių. Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui. Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. Visų paskiausiai numirė ta moteris. Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję”. Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!” Tai girdėdama, minia stebėjosi jo mokslu.

Didžiausias įsakymas [Mk 12,28-31; Lk 10,25-28; Rom 13,8- 10]
Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: “Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzus jam atsakė: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.

Mesijas ir Dovydas [Mk 12,35-37; Lk 20,41-44]
Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė: “Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”. Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:

Viešpats tarė mano Viešpačiui:
Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų.

Jei tad Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!” Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio, nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.

Veidmainystė [Mk 12,38-39; Lk 11,43-46; 20,46]
Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: “Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.

O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas”.

Vargas veidmainiams! [Mk 12,38-40; Lk 11,39-52]
“Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate. ()

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.

Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: ‘Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja’. Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis – auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą? Arba, anot jūsų: ‘Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas’. Akli! Kas gi didesnis – atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą? Todėl kas prisiekia aukuru, tas prisiekia ir tuo, kas ant jo padėta, o kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi.

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį…

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.

Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’. Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai. Pripildykite gi savo tėvų saiką!”

Neišvengiama bausmė [Lk 11,49-51]
“Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto aiškintojų. Vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto, kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas, išlietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro. Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą”.

Įspėjimas Jeruzalei [Lk 13,34-35]
“Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti. Taigi aš jums sakau: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol netarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!”

Kalba apie Jeruzalės sugriovimą ir pasaulio pabaigą

Įžanga [Mk 13,1-4; Lk 21,5-7]
Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Ęia priėjo mokiniai, rodydami jam į šventyklos rūmus. O jis pasakė: “Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”. Kai jis atsisėdo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: “Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?”

Būsimųjų nelaimių pradžia [Mk 13,5-13; Lk 21,8-19]
Jėzus jiems atsakė: “Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis su mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!’, ir daugelį suklaidins. Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų. Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai – tik kentėjimų pradžia.

Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis nupuls, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas”.

Baisus Jeruzalės likimas [Mk 13,14-23; Lk 21,20-24; Danieliaus 9,27]
“Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti iš namų savo daiktų, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. Vargas nėščioms ir žindančioms anomis dienomis! Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną. Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus. Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.

Jei tada kas nors jums sakytų: ‘Štai čia Mesijas’ arba: ‘Jis tenai!’,- netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Štai jus apie tai iš anksto įspėjau!”

Žmogaus Sūnaus atėjimas [Mk 13,24-27; Lk 17,23-24; 21,25- 27]
“Tad jeigu jums sakytų: ‘Štai jis tyruose!’, – neikite, ‘Štai jis namų gilumoje!’, – netikėkite. Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, taip bus ir su Žmogaus Sūnaus atėjimu. Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai.

Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito”.

Atėjimo laikas [Mk 13,28-32; Lk 21,29-33; Mt 10,23]
“Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog jis arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas”.

Raginimas budėti [Lk 17,26-27,34-35; 12,39-40]
“Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite”.

Palyginimas apie tarnus [Lk 12,42-46]
“Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos? Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų. O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, – to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

Palyginimas apie dešimtį mergaičių [Lk 12,35-38]
“Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.

Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!” Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos”.

Palyginimas apie talentus [Lk 19,12-27; Mk 13,33-37]
“Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’. Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’. Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’. Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

Paskutinis teismas
“Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas – mane aprengėte,
ligonis – mane aplankėte,
kalinys – atėjote pas mane’.

Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,
buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte,
nuogas – neaprengėte,
ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’.

Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą”.

JĖZAUS KRISTAUS KANĘIA IR PRISIKĖLIMAS

Sankalba prieš Jėzų [Mk 14,1-2; Lk 22,1-2]
Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams: “Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”. Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas, ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti. Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

Patepimas laidotuvėms [Mk 14,3-9; Jn 12,1-8]
Kai Jėzus viešėjo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, atėjo moteris, alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indu nešina, ir jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos. Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: “Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams”. Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Kam skaudinate moterį?! Ji man padarė gerą darbą! Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane – ne visuomet. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi”.

Išdavystės kaina [Mk 14,10-11; Lk 22,3-6]
Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: “Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?” Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

Paskutinė vakarienė [Mk 14,12-21; Lk 22,7-14. 21-23; Jn 13,21- 30]
Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: “Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?” Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'”. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos”. Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: “Nejaugi aš, Viešpatie?” Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti”. Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi aš, rabi?!” Jis atsakė: “Tu tai sakai…”

Eucharistijos įsteigimas [Mk 14,22-25; Lk 22,19-20; 1Kor 11,23- 25]
Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje”.

Įspėjimas Petrui [Mk 14,26-31; Lk 22,31-34; Jn 13,35-38; 16,32]
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Tada Jėzus jiems kalbėjo: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją”. Petras atsiliepė: “Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!” Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

Alyvų kalne [Mk 14,32-42; Lk 22,40-46; Jn 18,1]
Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos”. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi”. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!” Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!”

Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: “Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

Jėzaus suėmimas [Mk 14,43-52; Lk 22,47-53; Jn 18,2-11]
Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: “Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!” Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: “Sveikas, rabi!” ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!” Tą valandą Jėzus tarė būriui: “Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai”. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

Jėzus aukščiausiajame teisme [Mk 14,53-65; Lk 22,54-55; 66-71; Jn 18,15-16. 24]
Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: “Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti'”. Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!” Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: “Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!” Jėzus atsakė: “Tu tai sakai. Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?” Jie atsakė: “Vertas mirties!”

Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: “Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!”

Petras išsigina Jėzaus [Mk 14,66-72; Lk 22,56-62; Jn 18,17. 25- 27]
Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”. Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”. Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”. Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda”. Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.

Jėzų veda pas Pilotą [Mk 15,1; Lk 22,66; 23,1; Jn 18,28]
Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.

Išdaviko galas [Apd 1,18]
Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: “Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo?! Tu žinokis!” Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: “Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują”. Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva. Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų, – ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.

Jėzus Piloto teisme [Mk 15,2-15; Lk 23,2-5. 13-25; Jn 18,28-40; 19,4- 16]
Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: “Ar tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”. Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas, jis visai neatsiliepė. Tuomet Pilotas paklausė: “Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?” Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.

Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabas. Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: “Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?” Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: “Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau”.

Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė: “Katrą norite, kad jums paleisčiau?” Jie šaukė: “Barabą!” Pilotas paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” Jie visi rėkė: “Ant kryžiaus jį!” Jis klausė: “O ką gi pikta yra padaręs?” Bet tie dar garsiau šaukė: “Ant kryžiaus jį!”

Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!” O visi žmonės šaukė: “Jo kraujas [tekrinta]ant mūsų ir mūsų vaikų!” Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

Vainikavimas erškėčiais [Mk 15,16-20; Jn 19,1-3]
Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą; Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

Nukryžiavimas [Mk 15,21-27; Lk 23,26-34. 38; Jn 19,17- 24]
Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių. Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: “Kįukolės vieta”), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, ir ten pat susėdę sergėjo jį.

Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: “Šitas yra Jėzus, žydų karalius”. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

Patyčios [Mk 15,29-32; Lk 23,35-37]
Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: “Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus'”. Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

Jėzaus mirtis [Mk 15,33-41; Lk 23,44-49; Jn 19,28-37]
Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: “Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti”. Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”

Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

Laidojimas [Mk 15,42-47; Lk 23,50-55; Jn 38-42]
Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

Sargyba prie kapo [Mt 16,21; 20,19; Apd 10,40]
Kitą dieną, po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: “Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas dar tebegyvendamas yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją”. Pilotas jiems atsakė: “Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote”. Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.

Tuščias kapas [Mk 16,1-8; Lk 24,1-10; Jn 20,1]
Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: “Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau”. Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.

Jėzus pasirodo moterims [Jn 20,11-18]
Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: “Sveikos!” Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: “Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys”. Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę.

Vadovų suktybės
Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: “Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus”. Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos.

Jėzaus apsireiškimas mokiniams [Mk 16,15-16; Lk 24,47; Apd 1,8; 2,38]
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.