Golgota (arba Kalvarija) – tai nedidelis kalnelis Jeruzalės pakraštyje, kuris tapo vienu svarbiausių visos krikščionybės simbolių, nes būtent ten, ant to kalno, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Hebrajiškai „Golgotha“ reiškia „kaukolės vieta“, o lotyniškai „Calvaria“ – taip pat „kaukolė“. Kodėl toks pavadinimas? Kai kurie mano, kad kalno forma priminė kaukolę, kiti – kad tai buvo vieta, kur vykdavo egzekucijos, todėl ji tapo mirties simboliu. Tačiau svarbiausia ne forma, o prasmė.
Ten Jėzus atidavė save už visus. Ne kaip auka kankintojas, bet kaip meilės dovana. „Niekas neatima mano gyvybės, aš pats ją atiduodu.“ (Jn 10,18) – sako Jis. Kalvarija tampa ne mirties viršūne, bet gyvenimo šaltiniu. Ten, kur atrodė, kad blogis triumfuoja, Dievas apverčia viską aukštyn kojomis: per kryžių – atleidimas, per kančią – išganymas, per pasiaukojimą – prisikėlimas.
Golgota yra vieta, kur paklusnusis Sūnus pasiekia meilės viršūnę. Jėzus nekovoja, nesislepia, nebėga. Jis eina iki galo. Tai paklusnumas, kuris kyla iš meilės, ne iš baimės. Jis priima kančią kaip auką, kaip būdą sulaužyti nuodėmės ir mirties grandines. Todėl Kalvarija yra ir teismo vieta, ir altorius: čia įvyksta Dievo Teisingumas ir Dievo Gailestingumas vienu metu.
Golgota tapo katalikų, stačiatikių ir kitų krikščionių maldos, atgailos, gailestingumo apmąstymo centru. Būtent dėl šios vietos Jeruzalė laikoma šventa. Ten stovi Šventojo Kapo bazilika, kurios viduje, po kupolu – kalnelis, laikomas tikrąja Jėzaus nukryžiavimo vieta.
Golgota nėra tik geografija – tai sielos kraštovaizdis. Kiekvienas krikščionis, sekdamas Jėzumi, eina savo Golgotą: per skausmą, per auką, per ištikimybę, per tylų „taip“ Dievo valiai. Bet kiekviena Golgota veda į Velykas. Nes Kalvarijoje Jėzus atidavė gyvybę – kad gyvenimas nugalėtų mirtį.
„Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2,8)
„Ten jie nukryžiavo Jį.“ (Jn 19,18)
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Lk 23,46)
Golgota – tai meilės viršūnė. Kalnas, nuo kurio prasidėjo nauja žmonijos istorija.
Mažai kas žino apie itin gilią simbolinę sąsają, kurią puoselėjo ankstyvieji krikščionys: tikėta, kad Golgota yra ta pati vieta, kurioje buvo palaidotas pirmasis žmogus – Adomas. Pagal šią tradiciją, Kristaus kraujas, tekėdamas kryžiumi ir skverbdamasis per uolos įtrūkimus, pasiekė po ja esančius Adomo palaikus, taip simboliškai nuplaudamas prigimtinę žmonijos nuodėmę pačiose jos šaknyse. Būtent todėl religinėje ikonografijoje po nukryžiuotojo kojomis beveik visuomet vaizduojama kaukolė. Tai nėra tik mirties ženklas – tai tiesioginė nuoroda į „pirmąjį Adomą“, kurio nuopolį ištaisė „paskutinysis Adomas“ – Kristus, paversdamas kaukolės vietą atgimimo vieta.
Žvelgiant iš istorinės ir archeologinės perspektyvos, Golgota ne visada buvo tik plika uola Jeruzalės pakraštyje. Tyrimai rodo, kad prieš tapdama egzekucijų vieta, ši teritorija buvo apleistas baltojo kalkakmenio karjeras. Jo pakraščiuose vėliau buvo įveisti sodai ir turtingųjų šeimų kapavietės, o pati uola, likusi po kasybos darbų, dėl savo formos ir nebetinkamumo statyboms tapo puikia platforma romėnų bausmėms vykdyti. Šiandien Šventojo Kapo bazilikos lankytojai po stiklu gali pamatyti gilius uolos skilimus, kuriuos krikščionys sieja su Evangelijose aprašytu žemės drebėjimu. Šis suskeldėjęs akmuo yra tylus liudininkas virsmo, kai nebenaudojamas karjeras virto svarbiausiu krikščioniškojo pasaulio altoriumi.
Be to, senovės Jeruzalės aprašymuose minima, kad Golgotos kalnas galėjo būti susijęs su Adomo palaidojimu. Pasak legendos, būtent po šia vieta buvo palaidotas pirmasis žmogus, Adomas. Todėl, kai Jėzus, „Antrasis Adomas“, mirė ant kryžiaus, Jo kraujas tiesiogiai praskalavo Adomo palaikus. Tai simbolizavo naują pradžią, kur per Kristaus mirtį buvo išpirkta pirmoji žmonijos klaida. Ši vieta, kaukolės vieta, tapo naujo gyvenimo ir atgimimo vieta, kur senoji era baigėsi ir prasidėjo nauja era. Tai vieta, kur mirtis buvo nugalėta per meilę.